Administracinė byla Nr. A-155-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01045-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Kaunatavos kaimo bendruomenės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kaunatavos kaimo bendruomenės skundą atsakovui Telšių rajono savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys: Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Telšių skyrius, Ž. B., I. B.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Kaunatavos kaimo bendruomenė (toliau – ir pareiškėjas, Bendruomenė)
   2015 m. balandžio 8 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Telšių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) direktoriaus 2014 m. spalio
   23 d. sprendimą Nr. A1-1989 „Dėl žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Kaunatavos k. v.) (duomenys neskelbtini). naudojimo būdo pakeitimo“.
2. Pareiškėjas teigė 2015 m. vasario 10 d. raštu Nr. 6 kreipęsis į Telšių rajono savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) merą, prašydamas informuoti, ar Savivaldybė svarstė klausimą dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo būdo keitimo, ir, jeigu toks klausimas buvo svarstytas bei priimtas sprendimas, pateikti šiuo klausimu priimto sprendimo patvirtintą kopiją. Administracija 2015 m. kovo 6 d. raštu Nr. M7-118, gautu 2015 m. kovo 10 d., atsakė į pareiškėjo paklausimą ir pateikė ginčijamo įsakymo patvirtintą kopiją. Pareiškėjo nuomone, šis įsakymas prieštaravo teisės aktų nuostatoms, kuriomis remiantis jis priimtas, jame neatsispindėjo ir negalėjo atsispindėti jokie suinteresuotos visuomenės dalyvavimo rezultatai, nes nebuvo organizuotos visuomenės įtraukimo į sprendimo priėmimo proceso procedūros, tuo pažeidžiant pareiškėjo teisę dalyvauti įsakymo priėmimo procese.
3. Pareiškėjas paaiškino, jog, susipažinęs su viešai skelbiamu Telšių rajono savivaldybės bendruoju planu (toliau – ir Bendrasis planas), jis įsitikino, kad ginčo sklypas pateko į Kaunatavos miestelio (kaimo) užstatytos teritorijos zoną (pažymėta ruda spalva). Bendrojo plano aprašomojoje dalyje (l. 49) skyriuje „Gyvenamųjų vietovių ir urbanizuotų teritorijų plėtra“ nurodoma, jog teritorijoms, kurioms privaloma rengti ar keisti detaliuosius planus, yra priskiriami „miesteliai, kompaktiško užstatymo kaimai – esant poreikiui statyti statinius arba keisti nustatytą kitos paskirties žemės sklypų naudojimo būdą ir pobūdį“. Šiuo atveju buvo keičiamas Kaunatavos miestelio (kompaktiško užstatymo kaimo) žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (priskirto kitos paskirties žemei) naudojimo būdas – iš susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos į pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijoms priskirtą naudojimo būdą, todėl, vadovaujantis minėta privaloma sąlyga, tokiam veiksmui atlikti buvo būtinas detaliojo plano rengimas arba, jeigu toks detalusis planas parengtas, jo keitimo procedūra. Ginčijamame įsakyme nėra nurodyta apie tokio plano rengimą ar keitimą. Kadangi žemės sklypo naudojimo būdo keitimas vyko nerengiant ir/ar nekeičiant jau parengto detaliojo plano, iš Bendruomenės ir fizinių asmenų buvo atimta teisė dalyvauti detaliojo planavimo procedūrose, nustatyta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 31-38 straipsniuose. Taikant minėtas teisės normas, suinteresuota visuomenė turi teisę gauti informaciją apie rengiamą detalųjį planą, dalyvauti kitose viešojo supažindinimo ir svarstymo procedūrose, įskaitant detaliojo plano viešąjį svarstymą. Pareiškėjas akivaizdžiai priskirtinas suinteresuotos visuomenės kategorijai (rūpinosi ir buvo atsakingas už Kaunatavos miestelio darnų vystymąsi), todėl ginčo sklypo naudojimo būdo keitimas galėjo turėti įtakos jo teisėtiems interesams. Kaunatavos bendruomenės įstatų 7 punkte nurodoma, kad vienas iš bendruomenės tikslų buvo kurti saugią ir patogią bendruomenės narių gyvenamąją aplinką, tenkinti bendruomenės narių visuomeninius, kultūrinius, socialinius poreikius. Šį tikslą nagrinėjamu atveju įgyvendinti įmanoma tik užtikrinant Bendruomenės narių dalyvavimą ginčo sklypo naudojimo būdo keitimo procedūrose bei užtikrinant, kad suinteresuotos visuomenės dalyvavimo rezultatai atsispindėtų galutiniame administraciniame sprendime.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad, nors Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės
   1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 (toliau – ir Keitimo tvarka), 10 punktas imperatyviai nurodė taikyti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, ginčijamame įsakyme taikyti Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalis taikoma formuojant tik naujus žemės sklypus, ginčo sklypas nepriskirtinas naujai formuojamų sklypų kategorijai. Mano, kad atsakovas pasirinko netinkamą teisės aktų, apibrėžiančių žemės naudojimo keitimą, taikymą ir netinkamą jų nurodymą ginčijamame įsakyme. Tokiu būdu išvengta detaliojo planavimo procedūros ir nesuteikta galimybė suinteresuotai visuomenei dalyvauti ginčo sklypo naudojimo būdo keitimo procedūrose. Pareiškėjo teigimu, atsakovas turėjo taikyti Keitimo tvarkos 9 punktą, kuris nustato, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų atvejais kitų subjektų prašymu Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) vadovo ar jo įgalioto padalinio vadovo, savivaldybės tarybos, savivaldybės administracijos direktoriaus arba teritorijų planavimo dokumentą tvirtinančios institucijos sprendimu pagal teritorijų planavimo dokumentus. Taikant minėtą teisinį reglamentavimą, ginčo sklypo naudojimo būdo keitimas būtų vykdomas atsižvelgiant į parengto detaliojo plano rezultatus bei būtų užtikrintos pareiškėjo procesinės teisės dalyvauti keitimo procedūrose, o priimant sprendimą galėtų būti įvertinti ir atsispindėti suinteresuotos visuomenės dalyvavimo rezultatai, taip užtikrinant, be kita ko, Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (priimta 1998 m. birželio 25 d., toliau – ir Orhuso konvencija), 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/35/EB, nustatančios visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 85/337/EEB ir 96/61/EB dėl visuomenės dalyvavimo ir teisės kreiptis į teismus bei 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams reikalavimus. Ginčo atveju Bendruomenė ir fiziniai asmenys nebuvo informuoti prieš priimant sprendimą dėl ginčo sklypo naudojimo būdo keitimo.
5. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas papildomai paaiškino, kad ginčo sklypas buvo valstybinė žemė, kurią nuomojosi Ž. B. ir I. B.. Įkeitimo procese nuomotojai neatsakingai elgėsi ir buvo pažeisti reikalavimai keičiant žemės nuomos sutartį ir žemės paskirtį. Nebuvo sąlygų, kurioms esant nuomotojai galėtų keisti žemės paskirtį. I. B., valdžiusi 3/4 ginčo sklypo, privalėjo išreikšti pageidavimą dėl žemės nuomos paskirties keitimo, bet byloje nėra jokių jos prašymų, taip pat įgaliojimo Ž. B.. Toks procedūrinis pažeidimas buvo pagrindas panaikinti ginčijamą įsakymą. Atsakovas per tokias procedūras bandė pakeisti Bendrojo plano sprendinius. Tai pažeidė teisės aktus ir Bendruomenės interesus. Jeigu būtų infrastruktūriniai pakeitimai – sandėlis, dirbtuvės, Bendruomenė nereikštų pretenzijų. Tačiau, pradėjus taršią gamybą, imtų sklisti netinkami kvapai, atsirastų keliai.
6. Atsakovas Telšių rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas akcentavo, kad ginčijamas įsakymas priimtas vadovaujantis, be kita ko, Keitimo tvarka, Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi, Bendruoju planu, patvirtintu Savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. Tl-165, atsižvelgta į Ž. B. 2014 m. spalio 20 d. prašymą ir Tarnybos Telšių skyriaus 2014 m. spalio 20 d. raštą Nr. 37 SD-(14.37.5)-3845. Ginčo sklypui detalusis planas niekada nebuvo parengtas, šio sklypo sprendiniai dėl naudojimo būdo neprieštaravo Bendrajam planui, todėl, remdamasis Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio
   2 dalies 2 punktu, kad žemės sklypo žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas keičiami Vyriausybės nustatyta tvarka savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu, atsakovas teisėtai ir pagrįstai priėmė ginčijamą įsakymą. Bendrajame plane šis sklypas nurodytas kaip užstatyta teritorija. Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2014 m. spalio 3 d. išrašą, šiame žemės sklype buvo: 2.2 pastatas – garažas, pagrindinė naudojimo paskirtis – garažų; 2.3 – dirbtuvės, pagrindinė naudojimo paskirtis – gamybos, pramonės; pastatas – sargo namelis, pagrindinė naudojimo paskirtis – administracinė. Ginčo sklypo naudojimo būdo keitimas iš susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos į pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos atitiko Bendrąjį planą. Teritorijų planavimo įstatyme nuo 2014 m. sausio 1 d. nustatytas naujas teritorijų planavimo teisinis reguliavimas, kuris nereikalavo tokioje situacijoje rengti detalųjį planą. Visuomenė apie ginčo sklypo pobūdžio keitimą buvo informuota viešai, t. y. ginčijamas sprendimas paskelbtas Savivaldybės interneto svetainėje.
8. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog ginčijamame įsakyme neteisingai nurodyta Žemės įstatymo 24 straipsnio dalis (vietoje 1 dalies nurodyta 2 dalis). Žemės įstatymo
   24 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kas priima sprendimus dėl naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo, o 1 dalyje reglamentuojama naudojimo paskirties ir (ar) būdo keitimo tvarka – „urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, – pagal savivaldybės bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas“. Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalis papildė 1 dalį, nustatydamas, kada nereikalingi detalieji planai ir kas priima sprendimus, kai urbanizuotoje teritorijoje nėra detalieji planai, tačiau parengtas savivaldybės bendrasis planas. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokia ginčijama jo teisė ar saugomas interesas buvo pažeisti. Atsakovo nuomone, ginčo sklypo naudojimo būdo keitimas nebuvo susijęs su tariama pareiškėjo teise dalyvauti šiame procese, todėl niekaip negalėjo būti pažeista jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Ir šiuo metu žemės sklype esančio pastato pagrindinė naudojimo paskirtis – gamybos, pramonės. Norint vystyti gamybą, kuri turi poveikį aplinkai ir visuomenės sveikatai, atliekamos kitos teisinės procedūros, kuriose dalyvauja ir visuomenė. Pareiškėjas manė, kad jo teisė į saugią aplinką buvo pažeista, tačiau sklypo naudojimo būdo keitimas dar nėra tam tikros gamybos pradžia, kuri galėtų turėti įtakos saugiai aplinkai. Taigi, pareiškėjas skundėsi dėl tariamai pažeistos savo teisės, kurios neturėjo.
9. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas papildomai pažymėjo, jog tokio pobūdžio bylose privalo būti identifikuotas pažeistas interesas. Pareiškėjui pažeistas interesas pasireiškė dėl hipotetinės gamybos ateityje, todėl jis nenorėjo keisti ginčo sklypo paskirties. Pasikeitus Teritorijų planavimo įstatymui, nebereikalinga rengti detalųjį planą – tvarka buvo supaprastinta. Visuomenei nenumatyta galimybė dalyvauti tokiame procese, todėl procesas neprivalomas.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Telšių skyrius atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, jog jis ir Administracija, tenkindami
    Ž. B. 2014 m. spalio 6 d. prašymą dėl žemės naudojimo būdo pakeitimo ir priimdami administracinius aktus, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, be kita ko, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 28 straipsnio 8 dalies 2 punktu, Teritorijų planavimo įstatymo
    20 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 2 punktu, Keitimo tvarkos 16 ir 22 punktais, Žemės įstatymo
    24 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Bendruoju planu. Keitimo tvarka nenustatė ir nereglamentavo žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo procedūrų viešinimo tais atvejais, kai sprendimą pakeisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą savivaldybės administracijos direktorius priima pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą.

II.

12. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjo Kaunatavos kaimo bendruomenės skundą atmetė.
13. Teismas pažymėjo, kad asmens reikalavimai gali būti patenkinti tik teismui konstatavus, jog skundžiamas administracinis aktas pažeidė būtent to asmens pagal įstatymą įgytas teises ar įstatymo saugomus interesus. Šiuo atveju buvo svarbu nustatyti, ar skundžiamas aktas pareiškėjui sukėlė teisines pasekmes, t. y. ar jis pažeidė jo subjektines teises. Įvertinęs Orhuso konvencijos bei ginčui aktualių direktyvų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, taip pat apžvelgęs Teritorijų planavimo įstatyme ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme pateiktas suinteresuotos visuomenės, visuomenės (viešojo) intereso sąvokas, sąlygas suinteresuotai visuomenei kreiptis į teismą, teismas išskyrė kriterijus, kuriais remiantis galima nustatyti, ar pareiškėjas šioje byloje laikytinas suinteresuota visuomene pagal Aplinkos apsaugos įstatymą bei Teritorijų planavimo įstatymą, turinčia teisę kreiptis į teismą: 1) jis buvo asociacija (nevyriausybinė organizacija), įsteigta teisės aktų nustatyta tvarka, veikė pagal Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus; 2) jis skatino aplinkos apsaugą ir teritorijų vystymą.
14. Dėl pirmojo kriterijaus teismas pastebėjo, jog iš Kaunatavos kaimo bendruomenės įstatų matyti, kad bendruomenė buvo ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – koordinuoti bendruomenės narių veiklą, atstovauti bendruomenės narių interesams ir juos ginti, tenkinti kitus viešuosius interesus. Ant įstatų esanti viza patvirtino, kad asociacija įregistruota Juridinių asmenų registre 2005 m. vasario 18 d. (kodas: 300089817). Taigi, Bendruomenė buvo įsteigta teisės aktų nustatyta tvarka ir veikė pagal Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.
15. Dėl antrojo kriterijaus teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas, pateikdamas patikslintą skundą, nepateikė įrodymų, patvirtinančių realią jo veiklą aplinkos apsaugos bei teritorijų vystymo srityje. Atsižvelgiant taip pat į jo atstovo pasisakymus teismo posėdyje, negalima daryti išvados, kad jis kreipimosi į teismą metu realiai veikė, skatindamas aplinkos apsaugą ir teritorijų vystymą. Kaunatavos kaimo bendruomenės įstatų 7 punkte numatyta, kad bendruomenės veiklos tikslas – vykdant šiuose įstatuose numatytą veiklą, tenkinti bendruomenės narių visuomeninius, kultūrinius, socialiniu poreikius, nesusijusius su pelno siekimu, ugdyti lyderius ir rengti juos visuomeninei, administracinei ir kitai panašiai veiklai, kurti saugią ir patogią bendruomenės narių gyvenamąją aplinką, puoselėti dvasines vertybes. Nors įstatuose buvo įvardyti minėti pareiškėjo veiklos tikslai (saugios ir patogios bendruomenės narių gyvenamosios aplinkos kūrimas), tačiau tai nepagrindė, kad jis kreipimosi į teismą metu realiai veikė skatindamas aplinkos apsaugą ir teritorijų vystymą. Konstatuota, kad jis neatitiko antrojo kriterijaus – skatinti aplinkos apsaugą ir teritorijų vystymą, todėl nagrinėjamu atveju jis nelaikytinas suinteresuota visuomene Aplinkos apsaugos įstatymo ir Teritorijų planavimo įstatymo prasme, turinčia teisę kreiptis į teismą.
16. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjas neatitiko ratione personae (subjektų) kriterijaus ginti viešąjį interesą. Pareiškėjas kitų įstatymų nuostatų, eksplicitiškai suteikiančių jam teisę ginti viešąjį interesą, nenurodė, tokių nenustatė ir teismas. Vadinasi, jis kreipėsi į teismą, siekdamas apginti viešąjį interesą, neturėdamas tam teisinio pagrindo, t. y. nesant įstatyme nustatyto atvejo, leidžiančio jam tokį viešąjį interesą ginti nagrinėjamoje byloje. Nustatęs šią aplinkybę, teismas neanalizavo kitų aspektų, susijusių su viešojo intereso gynimu (paties viešojo intereso buvimo ir pan.). Materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas buvo pagrindas skundą (prašymą) atmesti, todėl teismas nepasisakė dėl skundžiamo akto teisėtumo. Tačiau akcentuota, jog tai, kad skundas šiuo atveju buvo atmestas, nereiškė, jog tinkamiems subjektams užkertamas kelias, iškilus abejonių dėl ginčijamo įsakymo teisėtumo, administraciniame teisme kelti tokio pobūdžio ginčą.

III.

17. Pareiškėjas Kaunatavos kaimo bendruomenė apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
18. Pareiškėjo nuomone, teismas neišnagrinėjo bylos aplinkybių iš esmės, nepasisakė dėl ginčijamo įsakymo teisėtumo, nenurodė jokių motyvų dėl patikslinto skundo atmestinumo, tuo pažeisdamas jo teisę į pagrįstą ir visapusišką bylos išnagrinėjimą. Pareiškėjas taip pat nesutiko su teismo pateiktu antrojo kriterijaus vertinimu. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartyje (įsigaliojusi) nustatyta, kada Bendruomenės tikslas – vykdant įstatuose numatytą veiklą, tenkinti bendruomenės narių visuomeninius, kultūrinius, socialinius poreikius, nesusijusius su pelno siekimu, ugdyti lyderius ir rengti juos visuomeninei, administracinei ir panašiai veiklai, kurti saugią ir patogią bendruomenė narių gyvenamąją aplinką, puoselėti dvasines vertybes. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Bendruomenė neatitinka aplinkos apsaugos ir teritorijų vystymo skatinimo kriterijaus, prieštaravo 2015 m. balandžio 13 d. nutarties išvadoms. Be to, žemės sklypas, kurio naudojimo būdas yra keičiamas ginčijamu įsakymu, yra Kaunatavos miestelyje, t. y. Kaunatavos kaimo bendruomenės ribose, todėl pareiškėjas, turintis veiklos tikslą kurti saugią ir patogią bendruomenės narių gyvenamąją aplinką, negali būti nušalintas nuo šio sprendimo priėmimo procedūros ir šios procedūros užginčijimo teisme. Valstybėje sukuriant prielaidas, kad gerėtų aplinkos srityje priimamų sprendimų kokybė ir jų įgyvendinimas, turi būti ne tik plėtojama visuomenės galimybė gauti informaciją apie aplinką, bet ir užtikrinama galimybė dalyvauti priimant sprendimus aplinkos klausimais, tai numatyta ir Orhuso konvencijoje. Teismo išvada, kad Bendruomenė neveikia aplinkos išsaugojimo srityje ir kad byloje nepateikti įrodymai, yra neteisinga. Teismų informacinėje sistemoje LITEKO yra viešai prieinama informacija, kad pareiškėjas yra apeliantas administracinėje byloje Nr. A-2121-502/2016, kurioje siekiama, jog ginčo sklype numatytai veiklai būtų privalomos poveikio aplinkai vertinimo procedūros ir kuri pagal procesinio sprendimo kategoriją (1.2.3.1; 3.20) priskirtina aplinkos apsaugos kategorijai. Tai akivaizdus viešas įrodymas, jog pareiškėjas realiai aktyviai veikia aplinkos apsaugos srityje ir buvo pripažintas „suinteresuota visuomene“, veikiančia Kaunatavos miestelio aplinkos apsaugos išsaugojimo srityje. Bylą Nr. A-2121-502/2016 pirmąją instancija, taip pat šią bylą nagrinėjo teisėja L. Kartanaitė, todėl minėtos bylos aplinkybės teismui turėjo būti žinomos. Taigi, šiuo atveju galima tiesiogiai taikyti Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalies nuostatas, pripažįstant pareiškėjo teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.
19. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į Orhuso konvencijos 2 straipsnio 5 dalį ir 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo 1 straipsnio 2 dalį, 2 straipsnio 2 dalį bei 11 straipsnį, jis priskirtinas suinteresuotos visuomenės kategorijai ir siekė užginčyti sprendimų dėl ginčo sklypo naudojimo būdo priėmimo procesus, įgyti teisę dalyvauti ginčo sklypo naudojimo būdo pakeitimo procedūrose, taigi turėjo pakankamą interesą įstatymų nustatyta tvarka dalyvauti sklypo aplinkos apsaugos ir teritorijų planavimo procedūrose. Be to, suinteresuotai visuomenei (visuomeninėms organizacijoms) teisę kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą aplinkos srityje suteikia ir ne vienas nacionalinės teisės aktas. Nagrinėjamu atveju ginčas vyksta įvertinant Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas. Teismas, atkreipęs dėmesį į Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 5 dalį, pareiškėjui suteikiančią teisę kreiptis į teismą dėl ginčo sklypo teritorijos planavimo, nenagrinėjo aplinkybių dėl jo galimybės ginti pažeistą visuomenės (viešąjį) interesą, apibrėžtą Teritorijų planavimo įstatyme. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias jo teisę ginti visuomenės (viešąjį) interesą sprendžiant dėl teritorijų planavimo ginčo sklype. Atsakovas neorganizavo ginčo sklypo detaliojo plano rengimo procedūros ir pareiškėjui nesuteikė teisės dalyvauti tokio plano viešo svarstymo procedūrose, neatsižvelgiant į imperatyvius reikalavimu Bendrojo plano aprašomosios dalies
    49 lape, t. y. keičiant kitos paskirties žemės sklypų naudojimo būdą ir pobūdį Telšių rajono miesteliuose ir kompaktiško užstatymo kaimuose, privaloma rengti ar keisti detalųjį planą – teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė.
20. Atsakovas Telšių rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
21. Atsakovas sutinka su teismo pozicija ir motyvais, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju nėra tinkamas subjektas kreiptis į teismą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su Keitimo tvarkos pažeidimu priimant ginčijamą įsakymą, jo prieštaravimu Bendrajam planui. Byloje nėra ginčo dėl ginčijamo sprendimo atitikimo Keitimo tvarkai, taip pat kad žemės sklypo naudojimo būdo keitimas yra įforminamas savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu. Šis įsakymas yra suderinamas su Bendruoju planu. Ginčijamas įsakymas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas žemės sklypo naudojimo būdo keitimo teisėtumo sąlygas, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Pagal galiojančius teisės aktus, keičiant žemės sklypo naudojimo būdą nėra reikalinga parengti detalųjį planą.
22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Telšių skyrius atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
23. Trečiasis suinteresuotas asmuo pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus ir apžvelgia teismo motyvus. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir tvirtina, kad teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas neatitiko antrojo kriterijaus, todėl nagrinėjamu atveju jis nelaikytinas suinteresuota visuomene Aplinkos apsaugos įstatymo ir Teritorijų planavimo įstatymo prasme, turinčia teisę kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

24. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo – asociacijos (viešojo juridinio asmens, kaimo bendruomenės) – teisė kreiptis į teismą dėl viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų, susijusių su aplinkosauga ir teritorijų planavimu.
25. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).
26. Pareiškėjas Kaunatavos kaimo bendruomenė kreipėsi į teismą su skundu, kuriame ginčijo atsakovo Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. spalio 23 d. įsakymą Nr. A1-1989 „Dėl žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Kaunatavos k. v.) (duomenys neskelbtini) naudojimo būdo pakeitimo“. Nurodė, kad ginčo žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimas iš susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos į pramonės ir sandėliavimo objektams priskirtą naudojimo būdą galimas tik parengus detalųjį planą teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi tai nebuvo padaryta, iš Bendruomenės ir fizinių asmenų buvo atimta teisė dalyvauti detaliojo planavimo procedūrose, numatyta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 31-38 straipsniuose. Buvo pažeista suinteresuotos visuomenės teisė gauti informaciją apie rengiamą detalųjį planą, dalyvauti kitose viešojo supažindinimo ir svarstymo procedūrose, įskaitant detaliojo plano viešąjį svarstymą.
27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundo netenkino konstatavęs, kad pareiškėjas, nors ir yra asociacija, įsteigta Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, nėra aktyviai veikiantis subjektas skatinant aplinkos apsaugą ir teritorijų vystymą; pažymėjo, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas minėtose srityse būtų realiai veikęs kreipimosi į teismą metu, todėl jo nepripažino subjektu, turinčiu teisę ginti viešąjį interesą.
28. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentavo, kad jis realiai aktyviai veikia Kaunatavos miestelio aplinkos apsaugos srityje ir tai patvirtina jo dalyvavimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje
    Nr. A-2121-502/2016, be to, suinteresuotos visuomenės teisė gauti informaciją apie aplinką, dalyvauti priimant sprendimus aplinkos klausimais, teisė kreiptis į teismus aplinkos klausimais numatyta Orhuso konvencijoje; suinteresuotų asmenų teisė ginčyti administracinius sprendimus teritorijų planavimo procese numatyta Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnyje.
29. Nagrinėjamai bylai aktualiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A520-211/2013 buvo išskirti kriterijai, kuriais remiantis nustatytina, ar pareiškėjas laikytinas suinteresuota visuomene pagal Aplinkos apsaugos įstatymą bei Teritorijų planavimo įstatymą, turinčia teisę kreiptis į teismą: 1) asociacija (nevyriausybinė organizacija) įsteigta teisės aktų nustatyta tvarka, veikianti pagal Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus; 2) ji skatina aplinkos apsaugą, padeda spręsti kraštotvarkos problemas. Taip pat išaiškinta, jog tam, kad būtų nustatyta, ar visuomeninė organizacija atitinka antrąjį kriterijų, t. y. skatina aplinkos apsaugą, padeda spręsti kraštotvarkos problemas, turi būti vertinami teisės aktai, reglamentuojantys visuomeninės organizacijos veiklą, įrodymai, patvirtinantys realią visuomeninės organizacijos veiklą aplinkos apsaugos bei kraštotvarkos srityje, visuomeninės organizacijos įstatų nuostatos, iš kurių būtų galima nustatyti, jog aplinkos apsauga yra vienas iš pagrindinių visuomeninės organizacijos veiklos tikslų.
30. Pirmosios instancijos teismas aplinkybę, jog Bendruomenės įstatų 7 punkte yra nurodoma, kad vienas iš bendruomenės tikslų yra kurti saugią ir patogią bendruomenės narių gyvenamąją aplinką, pripažino nepakankama išvadai, kad bendruomenė realiai aktyviai veikia aplinkos apsaugos ir teritorijų vystymo srityse. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apelianto argumentą, jog minėta pirmosios instancijos teismo išvada padaryta neįvertinus aplinkybės, kad kreipimosi į teismą metu pareiškėjas jau dalyvavo trečiuoju suinteresuotu asmeniu kitoje administracinėje byloje, teisminio proceso Nr. 3-64-3-00676-2015-3, nagrinėjamoje Šiaulių apygardos administraciniame teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla
    Nr. A-2121-502/2016), kurioje taip pat siekė atstovauti suinteresuotos visuomenės interesą aplinkos apsaugos srityje. Kad pripažinti subjektą realiai veikiančiu aplinkos apsaugos, teritorijų vystymo srityje, jo veiklos realumas aplinkos apsaugos srityje turi būti kiekvienu atveju vertinamas individualiai, reikšmingu gali būti tiek ginčų inicijavimas teisme siekiant apginti ir / ar atstovauti tam tikrus visuomenės interesus aplinkos apsaugos, teritorijų vystymo srityje, tiek bet kuri kita aktyvi veikla šioje srityje. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju pareiškėjo veiklos realumui aplinkos apsaugos, teritorijų vystymo srityje pagrįsti jo dalyvavimą teisminiuose procesuose atstovaujant tam tikrus visuomenės interesus aptariamoje srityje pripažįsta pakankama aplinkybe.
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi, jog pareiškėjas atitinka abu teismų praktikoje pripažįstamus kriterijus, kad būtų laikomas suinteresuota visuomene, turinčia teisę kreiptis į teismą dėl viešųjų interesų gynimo aplinkos apsaugos, teritorijų vystymo srityje, atkreipia dėmesį į tai, kad savo materialinį teisinį suinteresuotumą pareiškėjas grindžia argumentais, kad, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, ginčijamas administracinis aktas buvo priimtas neparengus detaliojo plano, tuo pačiu iš Bendruomenės ir fizinių asmenų buvo atimta teisė dalyvauti detaliojo planavimo procedūrose, numatyta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 31-38 straipsniuose; pažeista suinteresuotos visuomenės teisė gauti informaciją apie rengiamą detalųjį planą, dalyvauti kitose viešojo supažindinimo ir svarstymo procedūrose, įskaitant detaliojo plano viešąjį svarstymą, t. y. išimtinai aplinkybėmis, susijusiomis su visuomenės dalyvavimu teritorijų planavimo procedūrose.
32. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nustatyti, jog pareiškėjas turi byloje tam tikrą materialinį suinteresuotumą, nepakanka, jog tariamai pažeistos teisės būtų ginamos, nes turi būti nustatyta, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja tie teisniai pagrindai, kuriais remiasi pareiškėjas, gindamas suinteresuotos visuomenės teisę dalyvauti teritorijų planavimo procese, be to, jam tenka pareiga pagrįsti nurodomus pažeidimus, t. y. nurodyti tuos faktus, teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurie patvirtina jo teisių pažeidimus, pateikti tai patvirtinančius duomenis ir tokiu būdu įrodyti savo skundo pagrindą (ABTĮ 23 str. 2 d. 5, 6 p., 57 str. 1 d.).
33. Atsakovo Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. spalio 23 d. įsakymas Nr. A1-1989, kuriuo ginčo žemės sklypo naudojimo būdas buvo pakeistas iš susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos į pramonės ir sandėliavimo objektams priskirtą naudojimo būdą, yra grindžiamas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo
    29 straipsnio 8 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio
    2 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi, Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073, 10 punktu, Telšių rajono savivaldybės bendruoju planu, patvirtintu Telšių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. balandžio
    24 sprendimu T1-165.
34. Pareiškėjas savo argumentus, kad ginčo žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimas buvo galimas tik atlikus teritorijos detalųjį planavimą, grindžia Telšių rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano aprašomosios dalies skyriaus „Gyvenamųjų vietovių ir urbanizuotų vietovių plėtra“ (49 lapas) nuostata, kad teritorijoms, kurioms privaloma rengti ar keisti detaliuosius planus yra priskiriama „miestai, miesteliai, kompaktiško užstatymo kaimai – esant poreikiui statyti statinius arba keisti nustatytą kitos paskirties žemės sklypų naudojimo būdą bei pobūdį“, taip pat akcentuoja, jog ginčijamo administracinio akto pagrindu nėra nurodyta Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalis, o Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalies pagrindu žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimas be detaliojo plano nėra galimas.
35. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsakovo atsikirtimus, kad, pasikeitus Teritorijų planavimo įstatymui, nuo 2014 m. sausio 1 d. taikytinos ne Bendrajame plane nustatytos
    taisyklės dėl žemės sklypų paskirties ir naudojimo būdo keitimo, bet numatytos Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte – kai, vadovaujantis įstatymais ir kitais
    teisės aktais, planuojamai statybai ir numatomai veiklai vykdyti privaloma pakeisti žemės
    sklypo žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą, jie keičiami Vyriausybės nustatyta tvarka savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį
    planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jeigu jis parengtas. Tokiu atveju nėra rengiamas detalusis planas, o žemės sklypo žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą keičiant Vyriausybės nustatyta tvarka savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, nėra taikomi Teritorijų planavimo
    įstatymo 31-38 straipsnio reikalavimai, suinteresuotos visuomenės dalyvavimas nėra numatytas, todėl pareiškėjo nurodomi materialiniai teisiniai interesai negali būti laikomi pažeistais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2015 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-693-556/2015, 2016 m. vasario 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-679-502/2016, 2016 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje
    Nr. A-1265-502/2016) yra konstatuota, kad, įsigaliojus Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimas, po 2014 m. sausio 1 d. žemės sklypo naudojimo paskirtį ir (ar) būdą keičiant į numatytąjį atitinkamo lygmens bendrajame plane, detalieji planai neturi būti rengiami. Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos aiškinamos taip, kad, jei būtina atlikti žemės sklypo naudojimo ir (ar) būdo pakeitimą, reikalinga: 1) laikytis žemės sklypo naudojimo ir (ar) būdo keitimo tvarkos, nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2) keitimą įforminti savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu, 3) kad toks keitimas būtų suderinamas su savivaldybės lygmens bendruoju planu ir (ar) vietovės lygmens bendruoju planu.
36. Pareiškėjo argumentas, kad detalieji planai nerengiami tik Žemės įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, kai formuojami nauji žemės sklypai, yra atmestinas, nes jis grindžiamas netinkamu, selektyviu teisės normos aiškinimu. Ginčui aktualios Žemės įstatymo
    24 straipsnio 1 dalies redakcija numato, jog pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas (būdai) Vyriausybės nustatyta tvarka nustatomi formuojant naujus žemės sklypus. Šiems žemės sklypams nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius planus, specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus, o urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, – pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas. Sisteminis šios normos aiškinimas pagrindžia, kad Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti keičiama pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas tiek naujai suformuotiems, tiek esamiems žemės sklypams, kai tai atitinka galiojančius aukštesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentus – savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą. Įstatymo leidėjas akcentuoja suformuotų žemės sklypų keičiamos pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo atitikimą galiojantiems bendriesiems planams, todėl nėra pagrindo anksčiau suformuotus žemės sklypus vertinti skirtingai negu naujai suformuotus žemės sklypus. Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti tik subjektai, kurie priima sprendimus šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, todėl ginčijamo administracinio akto pagrindimas Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi neturi įtakos jo teisėtumui ir nesudaro pagrindo vertinti, jog ginčo žemės sklypo naudojimo būdas turėjo būti keičiamas kitokia tvarka ar buvo pakeistas pažeidžiant pareiškėjo teisės ir teisėtus interesus.
37. Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijamu administraciniu aktu suinteresuotajai visuomenei negali būti sukeliamos kokios nors pasekmės vien dėl to, jog ginčo žemės sklypo naudojimo būdas keičiamas į atitinkantį galiojančiame Bendrajame plane. Pareiškėjas jokių pagrįstų argumentų dėl 2014 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. A1-1989 atlikto žemės sklypo naudojimo būdo neatitikimo galiojantiems Bendrojo plano sprendiniams nepateikė, teiginiai, kad ateityje galės būti vykdoma kitokio pobūdžio nei iki šiol ūkinė veikla, nereiškia, jog žemės naudojimo būdo nustatymas kitokiai ūkinei veiklai savaime prieštarauja Bendrajam planui. Planuojamos ūkinės veiklos galimas poveikis aplinkai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, suinteresuota visuomenė, kuriai daro arba gali daryti poveikį sprendimai, veiksmai ar neveikimas poveikio aplinkai vertinimo srityje, turi teisę dalyvauti aplinkos ministro nustatyta tvarka atrankos dėl poveikio vertinimo ir poveikio aplinkai vertinimo procesuose, teikti pasiūlymus dėl planuojamos ūkinės veiklos ir jos poveikio aplinkai vertinimo aplinkai vertinimo procese, gauti informaciją, kreiptis į teismą ginčydama sprendimų, veiksmų ar neveikimo atrankos dėl poveikio aplinkai vertinimo ir poveikio aplinkai vertinimo srityse materialinį ar procesinį teisėtumą Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nustatyta tvarka
    (6 str. 6 d., 9 str., 15 str. 2 d.). Pareiškėjo argumentai, susiję su privačių asmenų teisėmis ir interesais, kylančiais iš ginčo žemės sklypo nuomos ir įkeitimo teisinių santykių, nesietini su visuomenės interesais, kurie ginami aplinkos apsaugos ir teritorijų planavimo srityje, ir taip pat nepatenka į nagrinėjamos bylos dalyką, todėl nėra pagrindo juos analizuoti bei vertinti.
38. Teisėjų kolegija, nors ir pripažinusi, kad pareiškėjas laikytinas tinkamu subjektu reikšti reikalavimus teisme dėl suinteresuotos visuomenės interesų gynimo priimant sprendimus aplinkos apsaugos, teritorijų vystymo srityje, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista suinteresuotos visuomenės teisė dalyvauti teritorijų planavimo procedūrose, nes tokių procedūrų (detaliojo plano rengimo) ginčijamo sprendimo priėmimui teisės aktai nenumato. Kai nėra nustatytas pareiškėjo byloje ginamų teisių bei įstatymo saugomų interesų pažeidimas, nėra pagrindo skundą tenkinti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, iš dalies pakeitus ir papildžius jo motyvus, paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Kaunatavos kaimo bendruomenės apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Artūras Drigotas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė