Administracinė
byla Nr. A858-1496/2010
Procesinio sprendimo kategorija
11.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N
U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 27
d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio
Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos
pirmininkas),
sekretoriaujant Alinai
Dokutovičienei,
dalyvaujant vertėjai Gitanai
Aleliūnaitei,
pareiškėjui P.
T. (P. T.) ir jo atstovui E. N.,
viešame teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. T. (P. T.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimo
administracinėje byloje pareiškėjo P. T. prašymą (tretysis
suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija (teisių
perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl praleisto
termino atnaujinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas
P. T. (P. T.) prašymu (b. l. 3–4, 59,
69–71) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas
atnaujinti įstatymo nustatytą terminą
nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinantiems dokumentams paduoti į
buvusio savininko P.
L. iki nacionalizacijos
nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas
nurodė, kad P. L. mirė 1962 m. Teisę pateikti prašymą dėl
jo valdytos nacionalizuotos žemės nuosavybės teisių atkūrimo turėjo jo duktė
(pareiškėjo senelė), Lietuvos Respublikos pilietė J. T.,
kuri šia teise pasinaudojo ir įstatymo nustatytu terminu kreipėsi prašymu į
Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių. Tačiau jai nuosavybės teisės nebuvo
atkurtos, nes ji su prašymu nepateikė visų reikalingų giminystės ryšius patvirtinančių
dokumentų. J. T. mirė 1998 m. balandžio 3 d., o visą savo
turtą testamentu paliko pareiškėjui. Pareiškėjas priėmė palikimą, gavo
paveldėjimo teisės liudijimą ir šio dokumento pagrindu savo vardu įregistravo
senelei priklausantį nekilnojamąjį turtą. Senelė pareiškėjui nieko nebuvo
sakiusi apie pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių į P. L. valdytą
žemės sklypą atkūrimo, todėl jis apie šį prašymą nieko nežinojo ir neturėjo
galimybės įstatymo nustatytu terminu kreiptis į žemėtvarkos skyrių ir pateikti
paveldėjimo teisės liudijimą bei kitus trūkstamus dokumentus. Faktą, kad
nuosavybės teisių atkūrimo byla buvo pradėta ir tęsiama J. T. vardu,
liudija 2003 m. gruodžio 2 d. pranešimas, raginantis J. T. iki
2003 m. gruodžio 31 d. pateikti trūkstamus dokumentus. Tačiau tuo metu J. T. buvo jau mirusi ir minėto raginimo įvykdyti negalėjo.
Apie J. T. pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių
atkūrimo, pareiškėjas sužinojo tik 2005 m. Tada jis kreipėsi į žemėtvarkos
skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjo, kaip P. L. įpėdinio,
vardu. Žemėtvarkos skyrius pareikalavo pateikti trūkstamus archyvinius
dokumentus, vėliau nurodė kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo. Pareiškėjas
mano, kad įstatymo nustatytas terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių,
nes jis neturėjo jokios informacijos apie J. T. pateiktą
prašymą bei apie P. L. iki nacionalizacijos valdytą žemės
sklypą.
Tretysis
suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau –
ir VAVA) atsiliepime į prašymą (b. l. 30–32) nurodė, kad J.
T. tuometinei Vilniaus miesto valdybai 1991 m. gruodžio 18 d. pateikė
prašymą atkurti nuosavybės teises į 3 ha žemės (duomenys neskelbtini), tačiau nenurodė
buvusio savininko. Pareiškėjas nurodo savininką V. L.,
tačiau jis mirė 1927 m., todėl negalėjo būti nacionalizuotos žemės savininku.
Klausimą dėl termino atnaujinimo atsakovas prašė spręsti teismo nuožiūra.
II.
Vilniaus
apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimu (b. l.
89–90) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas
nurodė, kad pareiškėjo
nurodytos aplinkybės: nežinojimas,
jog jo senelė J. T. buvo pateikusi prašymą dėl nuosavybės
teisių į P. L. valdytą žemės sklypą atkūrimo,
neišprusimas, informacijos stoka, gyvenimas Visagine, sunki materialinė
padėtis, dėl kurių jis negalėjo
laiku pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšius įrodančių
dokumentų, nepripažintinos svarbiomis priežastimis, pateisinančiomis termino
praleidimą, nes šios priežastys yra subjektyvaus pobūdžio, t. y. priklausančios
tik nuo pareiškėjo valios. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija
pabrėžė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką
(administracinė byla Nr. A261-505/2009), nežinojimas apie teisę
pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino
atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais
nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie
išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos
informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių. Remiantis Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A525-480/2009),
aplinkybė, kad pareiškėjas neturi reikiamų teisinių žinių, nereiškia, kad egzistuoja
svarbi ir objektyvi priežastis terminui atnaujinti. Pareiškėjui neturint
galimybės pačiam tinkamai pasirūpinti savo teisių įgyvendinimu, jis galėjo
kreiptis į kitus asmenis dėl kvalifikuotos pagalbos suteikimo.
Pirmosios
instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė
jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis nuo 2005 m., t. y. kai jam tapo žinoma
apie tai, kad J. T. buvo pateikusi prašymą dėl nuosavybės
teisių atkūrimo į P. L. iki nacionalizacijos valdytą žemės
sklypą, elgėsi pakankamai rūpestingai, buvo aktyvus, siekdamas išsiaiškinti
visas, su nuosavybės teisių atkūrimu susijusias, aplinkybes ar atlikęs kokius
nors aktyvius veiksmus, siekiant realizuoti savo teisę į teisminę gynybą ir/ar
kokios objektyvios aplinkybės tokius veiksmus atlikti jam sutrukdė. Kad prašymų
nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinantiems dokumentams pateikimas
yra ribojamas įstatyme nustatytais terminais, o praleidusieji dėl terminų
atnaujinimo turi teisę kreiptis į teismą, pareiškėjui buvo nurodyta Vilniaus apskrities viršininko
administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos
skyriaus 2005 m. balandžio 18 d. rašte Nr. 31/05/22-1139. Pareiškėjas į
teismą su prašymu kreipėsi tik 2009 m. birželio 16 d., t. y. daugiau kaip po 4 metų.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai
rūpestingas ir apdairus, siekdamas realizuoti įstatymų jam suteiktas teises,
todėl jo nurodytos priežastys nepripažintinos svarbiomis Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir
Atkūrimo įstatymas) prasme. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesuteikia
pagrindo atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšius su
buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į
buvusio savininko P. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise
valdytą nekilnojamąjį turtą.
III.
Pareiškėjas
P. T. apeliaciniu skundu (b. l. 93–95) prašė panaikinti pirmosios
instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą
tenkinti. Pareiškėjas, be argumentų, nurodytų prašyme pirmosios instancijos
teisme, pažymi, kad pareiškėjas, priėmęs palikimą, neabejotinai įgijo teisę
tęsti J. T. vardu pradėtą bylą dėl nuosavybės teisių
atkūrimo. Tačiau iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad pasinaudoti šia teise
įstatymų numatytais terminais jis neturėjo galimybės, nes apie tokią teisę
nežinojo. Pareiškėjo nuomone, atnaujinus terminą šioje byloje, būtų
įgyvendintas teisingumo principas. Tokiu atveju nebūtų pažeistos ar suvaržytos
jokios trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai. Pirmosios instancijos
teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo atsižvelgti į dokumentų pateikimo termino
praleidimo priežastis, o ne į laikotarpį, per kurį pareiškėjas nuo naujų aplinkybių
paaiškėjimo dienos kreipėsi į teismą dėl termino atnaujinimo. Pareiškėjas
nežinojo ir neturėjo galimybės laiku sužinoti apie senelės įstatymų nustatytu
terminu pateiktą prašymą. Pareiškėjas sunkiai valdo lietuvių kalbą, pasikliovė
VAVA teikta žodine informacija ir pagal galimybes vykdė gautus nurodymus.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Prašymų
atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato
1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr.VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios
1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad
piliečių prašymai atkurti nuosavybės
teises, pateikti Atstatymo įstatymo
nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų,
patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus
pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31
d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), nuosavybės teises bei giminystės
ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio
31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Pagal nuo
2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir
4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr.
IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams,
praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės
ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas
pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių,
teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų
aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo
subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra
svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu
nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės
teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į
nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir,
atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia
teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų
praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą,
trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti
atitinkamus veiksmus iki įstatymu
nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino
atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui
objektyviai sukliudė pateikti prašymą
ir dokumentus iki įstatymu nustatyto
termino. Teisės aktais reglamentuojančiais ginčo santykius nėra nustatyta,
kurios aplinkybės yra svarbios. Todėl jas vertinant būtina vadovautis
teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų
teisenos įstatymo 4
straipsnio 6 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m.
birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.
A261-553/2010).
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
praktikoje svarbiomis aplinkybėmis laikytinos tokios, kurios sudaro kliūtis
laiku atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės turi būti
objektyvaus pobūdžio ir nepriklausyti nuo asmens valios (žr., pvz., 2009 m.
gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-649/2009). Taip,
be kita ko, siekiama užtikrinti susiklosčiusių santykių stabilumą, įgytų teisių
apsaugą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d.
nutartis administracinėje byloje Nr. A858-886/2010).
Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik
ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų
valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises
iki įstatymu nustatyto termino. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo
elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens
veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus
asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Tokia nuostata įpareigoja ne
tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus
ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti racionaliai,
operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą, šiuo
atveju – atkurti nuosavybės teises į žemę (Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-748/2010).
Atsižvelgdama į pirmiau suformuotą praktiką ir įvertinusi šios bylos
aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas
priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Pareiškėjas Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų praleidimą sieja su tuo,
kad, nors jis ir priėmė 1998 m. balandžio 3 d. mirusios senelės palikimą bei
teises, tačiau nuo palikimo priėmimo momento nežinojo ir negalėjo žinoti apie
senelės pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teisėjų kolegija
pažymi, kad nagrinėjamu atveju būtina tinkamai nustatyti, kuriuo metu
pareiškėjas galėjo žinoti apie senelės pateiktą prašymą atkurti nuosavybės
teisės. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. balandžio 18 d.
raštu Nr. 31/05/22-1139 (toliau – ir 2005 m. balandžio 18 d. raštas) (b.
l. 37–38) pareiškėjas buvo informuotas, kad tinkamus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus jis
turėjo teisę pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d., apie tai jis jau buvo
informuotas 2003 m. gruodžio 2 d. raštu. 2005 m. balandžio 18 d. rašte taip pat
buvo nurodyta, kad P.
T., įsigaliojus Atkūrimo
įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių pakeitimams, tik teismo tvarka gali
atnaujinti minėtą praleistą terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšius
įrodantiems dokumentams pateikti. Pareiškėjas neginčija to, kad 2005 m.
balandžio 18 d. raštu jis buvo informuotas, priešingai, pareiškėjas prašyme
pirmosios instancijos teismui nurodė, kad apie J. T. pateiktą prašymą sužinojo tik 2005 m. (b. l. 70).
Pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą Vilniaus apygardos
administraciniame teisme gautas 2009 m. birželio 18 d. (b. l. 3), t. y. daugiau
kaip po 4 metų nuo momento, kai pareiškėjas iš 2005 m. balandžio 18 d. rašto
sužinojo, kad bylai aktualų nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Nuo to momento
nagrinėjamoje byloje pareiškėjui atsirado ir pareiga domėtis nuosavybės teisių
atkūrimo procesu.
Teisėjų kolegija taip pat
atkreipia dėmesį į pareiškėjo argumentus, susijusius su tuo, kad sunki jo
materialinė padėtis, neišprusimas, informacijos stoka turėtų būti laikomos
aplinkybėmis, objektyviai pagrindžiančiomis termino praleidimą. Tačiau šiuo
aspektu pažymėtina, kad terminas tokiu atveju atnaujintinas tik
ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų
valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises
iki įstatymu nustatyto termino. Pareiškėjo argumentai dėl jo neišprusimo ir
informacijos stokos yra subjektyvūs, nėra pagrįsti jokiais įrodymais, todėl
atmestini. Pareiškėjas, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, per keturis
metus turėjo galimybę išsiaiškinti, kokia tvarka turi būti pateiktas prašymas
atnaujinti terminą papildomiems dokumentams pateikti, tačiau to nepadarė.
Priešingas situacijos vertinimas pažeistų teisinio saugumo principą bei
teisinių santykių stabilumą, kadangi sudarytų prielaidas asmenims, dėl
subjektyvių priežasčių (asmens sąmoningo neveikimo) piktnaudžiauti savo
teisėmis ir paduoti prašymus atnaujinti procesą net ir po nepagrįstai ilgo
laiko tarpo. Pažymėtina, kad pareiškėjas
nesikreipė į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą.
Pareiškėjo argumentai dėl jo materialinės padėties taip pat atmestini, nes jie
nepagrįsti jokiais įrodymais, taip pat nenurodyta jokių aplinkybių, užkirtusių
pareiškėjui kelią pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba.
Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro
išvadą, kad tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo
sprendimą pagrindo nėra.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų
teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo P. T. (P. T.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti
nepakeistą.
Nutartis
neskundžiama.
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius
Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas