Administracinė byla Nr. I-7143-473/2016

Proceso Nr. 3-61-3-01737-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė, dalyvaujant pareiškėjui A. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 10 000 Eur neturtinę žalą. Skunde nurodė ir teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2011-05-20 iki 2015-10-28 buvo etapuotas į LAVL 9 kartus. LAVL kamerų plotai buvo nedideli, o juose buvo po 4–8 ligonius, todėl vienam asmeniui tekdavo 2,5 m2 bendro ploto. Toks asmeninės erdvės apribojimas sukeldavo moralines kančias, žemino orumą ir garbę. Kamerose nebuvo stalų, kėdžių. Valgyti tekdavo stovint, lėkštes laikant rankose. Tualetas nėra visiškai atskirtas nuo palatos, o tai sukėlė didelius neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias, privatumo pažeidimą. Langai yra tokios prastos būklės, kad netgi neatsidaro (užkalti), o kiti  langai neužsidaro. Dėl šios priežasties rudens ir žiemos laikotarpiu nuolat šalo, kentėjo dėl drėgmės ir skersvėjo. Grindų danga palatose sena ir duobėta, net nudažyta atrodo neestetiškai. Dėl grindyse esančių didelių tarpų, ne jas ir išplovus, lieka nešvarumai. Vietomis šalia sanitarinių mazgų grindys išgraužtos žiurkių. Palatų sienose ištrupėję betono gabalai. Šie ištrupėjimai užtaisyti kreidos tinku, kuris net nenudažytas. Tokių sienų neįmanoma nuvalyti ir tinkamai dezinfekuoti. LAVL nėra kirpyklos, yra išduodamos kirpimo mašinėlės, kuriomis naudojasi vis, mašinėlės nedezinfekuojamos. Dėl atsakovės kaltės patyrė neturtinę žalą.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė LAVL atsiliepime (b. l. 14–17) nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu LAVL buvo gydomas nuo 2011-05-20 iki 2011-05-27 Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 4, kurios plotas 13,50 m2, kurioje buvo 6 lovos; nuo 2011-11-08 iki 2011-11-11 Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3, kurios plotas 19,80 m2, kurioje buvo 6 lovos; nuo 2011-11-24 iki 2012-01-06 Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3, kurios plotas 19,80 m2, kurioje buvo 6 lovos; nuo 2012-01-16 iki 2012-01-20 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 3, kurios plotas 28,49 m2, kurioje buvo 6 lovos; nuo 2012-03-16 iki 2012-03-23 Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3, kurios plotas 19,80 m2, kurioje buvo 6 lovos; nuo 2012-06-29 iki 2012-07-05 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 4, kurios plotas 34,06 m2, kurioje buvo 8 lovos; nuo 2012-09-28 iki 2012-10-05 Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 4, kurios plotas 34,06 m2, kurioje buvo 8 lovos; nuo 2012-12-07 iki 2012-12-21 Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 17, kurios plotas 7,33 m2, kurioje buvo 4 lovos, kameroje Nr. 26, kurios plotas 8,92 m2, kurioje buvo 4 lovos, kameroje Nr. 30, kurios plotas 15,45 m2, kurioje buvo 8 lovos; nuo 2015-10-23 iki 2015-10-28 kameroje Nr. 3, kurios plotas 19,80 m2, kurioje buvo 6 lovos. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja.  Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) nenustatomos ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111 punktas (redakcija nuo 2010-04-30) numato, kad iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 patvirtintame Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis nei 5,1 m2. Pažymėjo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems. LAVL Vidaus ligų skyriaus ir Chirurgijos skyriuose, kuriuose pareiškėjas buvo gydomas, yra sudaryta galimybė nuo 6.00 val. iki 22.00 val. laisvu nuo medicininių procedūrų metu būti gryname ore. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. Visose kamerų tipo palatose yra įrengta 1,5 m sienelė, skirianti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarką, remontas atliekamas pagal poreikį. Vasaros laikotarpiu vienas kameros lango rėmas išimamas tam, kad būtų užtikrintas vėdinimas per atidarytą langą ir nebūtų karšta patalpoje, o žiemos metu lango rėmas įdedamas tam, kad būtų užtikrinta šiluma patalpoje. Kiekvienoje kameroje yra langai pritaikyti vėdinimui ir ventiliacinė vėdinimo šachta, kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą. LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus ir dažniau. Darbai registruojami žurnaluose. Visose kamerų tipo palatose oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka nustatytus reikalavimus. LAVL nėra kirpyklos, tačiau esant suimtųjų/nuteistųjų prašymams, visada suteikiama galimybė nusikirpti. Kirpimo mašinėlės yra dezinfekuojamos po kiekvieno kirpimo. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad LAVL darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme neteisėtai veikė arba neveikė, taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

              Skundas tenkinamas dalyje.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo A. G. teisės į neturtinės žalos atlyginimą, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Laivės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) pareigūnų veiksmų.

Atsakovė atsiliepime pateikė prašymą pareiškėjo skundui taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. CK 1.124 straipsnyje numatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal byloje esančius duomenis matyti, kad pareiškėjas LAVL periodiškai buvo laikomas nuo 2011-05-20 iki 2011-05-27, nuo 2011-11-08 iki 2011-11-11, nuo 2011-11-24 iki 2012-01-06, nuo 2012-01-16 iki 2012-01-20, nuo 2012-03-16 iki 2012-03-23, nuo 2012-06-29 iki 2012-07-05, nuo 2012-09-28 iki 2012-10-05, nuo 2012-12-07 iki 2012-12-21, nuo 2015-10-23 iki 2015-10-28 (b. l. 14–17), skundą teismui pareiškėjas pateikė 2016-04-28 (b. l. 8).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2014-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-388-14; 2013-11-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1860-13; 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Todėl pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų senaties terminas. Kaip buvo minėta, pareiškėjas skundžia laikymo sąlygas LAVL nuo 2011-05-20 iki 2011-05-27, nuo 2011-11-08 iki 2011-11-11, nuo 2011-11-24 iki 2012-01-06, nuo 2012-01-16 iki 2012-01-20, nuo 2012-03-16 iki 2012-03-23, nuo 2012-06-29 iki 2012-07-05, nuo 2012-09-28 iki 2012-10-05, nuo 2012-12-07 iki 2012-12-21, nuo 2015-10-23 iki 2015-10-28, skundą teismui pareiškėjas pateikė 2016-04-28, pritaikius ieškinio senaties terminą, žala nepriteisiama, jeigu ji buvo patirta iki 2013-04-28. Nuo šio momento pareiškėjas LAVL buvo laikomas nuo 2015-10-23 iki 2015-10-28.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2015-10-23 iki 2015-10-28 buvo laikomas Vidaus ligų skyriaus tipo palatoje Nr. 3, kurios plotas yra 19,80 m2 ir kurioje buvo 6 lovos. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nustatyta, kad iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 patvirtintame Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m2.

Pasak pareiškėjo ginčo laikotarpiu LAVL palatose buvo laikomi 4–8 asmenys. Atsakovės atstovė teigia, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, tačiau neneigė, kad nustatytą ploto norma vienam asmeniui galėjo būti viršyta. Remiantis EŽTT ir LVAT praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., EŽTT 2012-01-10 sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, 42525/07; LVAT 2013-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovei. Taigi, pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Todėl iš byloje pateiktų duomenų iš esmės galima spręsti, kad viso buvimo LAVL laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis plotas. Palatose vienam asmeniui tenkantis plotas nuo 2015-10-23 iki 2015-10-28 neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų, todėl konstatuotina, kad pareiškėjui gydantis LAVL buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 m2 plotą.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam inter alia nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro ir suteikta judėjimo laisvė.

Pareiškėjas teigia, kad asmeninės erdvės apribojimas sukeldavo moralines kančias, žemino orumą ir garbę. Šiuos teiginius paneigiančių įrodymų atsakovės atstovė nepateikė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Vadinasi, valstybė pagal Lietuvos teisės nuostatas 6 dienas neužtikrino pareiškėjui LAVL minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovės atstovė nurodo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. LAVL administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

              Pasak pareiškėjo, kamerose nebuvo stalų, kėdžių. Valgyti tekdavo stovint, lėkštes laikant rankose. Atsakovės atstovė LAVL nurodė, kad palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. Atsakovės atstovė pateikė 2015-07-17 pažymą Nr. BD-984 „Apie kamerų/palatų plotą ir inventorių Vidaus reikalų skyriaus“, iš kurios matyti, kad kameroje Nr. 3 yra 6 spintelės, 1 kėdė ir 1 stalas. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas jo buvimo LAVL metu buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plota, kamerų plotas taip pat buvo pakankamai mažas, todėl galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui ne visada užtekdavo jam priklausančio inventoriaus ar vietos pavalgyti prie stalo, todėl šis pareiškėjo teiginys vertintinas jo naudai.

Pareiškėjas nurodo, tualetas nėra visiškai atskirtas nuo palatos, o tai sukėlė didelius neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias, privatumo pažeidimą. Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, kad visose kamerų tipo palatose yra įrengta 1,5 m sienelė, skirianti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkte buvo nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Duomenų apie tai, kad LAVL būtų atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai byloje nėra. Taigi, Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 nėra įtvirtintas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas būtų įrengtas atskiroje patalpoje, tačiau pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015-01-27 sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

Pareiškėjas nurodo, kad LAVL palatose langai yra tokios prastos būklės, kad netgi neatsidaro (užkalti), o kiti  langai neužsidaro. Dėl šios priežasties rudens ir žiemos laikotarpiu nuolat šalo, kentėjo dėl drėgmės ir skersvėjo. Grindų danga palatose sena ir duobėta, net nudažyta atrodo neestetiškai. Dėl grindyse esančių didelių tarpų, net jas ir išplovus, lieka nešvarumai. Vietomis šalia sanitarinių mazgų grindys išgraužtos žiurkių. Palatų sienose ištrupėję betono gabalai. Šie ištrupėjimai užtaisyti kreidos tinku, kuris net nenudažytas. Tokių sienų neįmanoma nuvalyti ir tinkamai dezinfekuoti. Atsakovės atstovė nurodo, kad LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarką, remontas atliekamas pagal poreikį. Vasaros laikotarpių vienas kameros lango rėmas išimamas tam, kad būtų užtikrintas vėdinimas per atidarytą langą ir nebūtų karšta patalpoje, o žiemos metu lango rėmas įdedamas tam, kad būtų užtikrinta šiluma patalpoje. Kiekvienoje kameroje yra langai pritaikyti vėdinimui ir ventiliacinė vėdinimo šachta, kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą. LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus ir dažniau. Darbai registruojami žurnaluose. Visose kamerų tipo palatose oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka nustatytus reikalavimus. Pagrįsdama savo teiginius LAVL pateikė 2015-03-18 Darbų priėmimo aktą Nr. BD-474, iš kurio matyti, kad Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3 buvo atlikti šie remonto darbai: senų dažų nugramdymas nuo sienų ir lubų; sienų ir lubų glaistymas ir gruntavimas; sienų ir lubų dažymas vandens emulsiniais dažais; grindų dažymas emaliniais dažais (b. l. 86, 87). Taip pat, pateikė 2015-10-27 Atliktų darbų aktą, iš kurio matyti, kad Vidaus ligų skyriuje buvo panaudotos priemonės prieš graužikus ir vabzdžius (b. l. 40). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl kamerų būklės ir graužikų atmetami kaip nepagrįsti. Pareiškėjo teiginiai dėl temperatūros, drėgmės, skersvėjo nepagrįsti byloje esančiais įrodymais. Pareiškėjas nedetalizavo kuriuo laikotarpiu šia pažeidimai buvo padaryti, byloje nėra duomenų apie tai, kad jis būtų kreipęsis į LAVL dėl nurodytų pažeidimų, todėl šie jo teiginiai laikytini bendro pobūdžio nusiskundimais ir atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad LAVL nėra kirpyklos, yra išduodamos kirpimo mašinėlės, kuriomis naudojasi visi, mašinėlės nedezinfekuojamos. Atsakovės atstovė nurodo, kad LAVL nėra kirpyklos, tačiau esant suimtųjų/nuteistųjų prašymams, visada suteikiama galimybė nusikirpti. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo buvimo laikas LAVL buvo neilgas, darytina išvada, kad jis negalėjo patirti papildomų nepatogumų dėl to, kad kelias dienas negalėjo nusikirpti, be to neaišku, ar nusikirpti jis neturėjo galimybės būtent nagrinėjamu laikotarpiu, kadangi detalesnių aplinkybių, susijusių su teisės apsikirpti užtikrinimu nenurodė, todėl šis jo teiginys atmetamas kaip nepagrįstas.

              Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, kad pareiškėjas buvo laikomas 6 dienas netinkamomis sąlygomis, į šio pažeidimo mąstą bei trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, pagal kurią panašiose bylose, už vieną dieną laikymo netinkamomis sąlygomis LAVL priteisiamas 6–10 Eur žalos atlyginimas (pvz., LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A-1112-442/2016, A-756-556/2016), protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 54 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, neturtinei žalai atlyginti priteistina 54

Eur.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 54 Eur (penkiasdešimt keturis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                                            Violeta Balčytienė