Baudžiamoji byla Nr. 1A-204/2009
Procesinių sprendimų kategorijos:
1.2.3.2.9; 2.4.6.3.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gegužės 14 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),
teisėjų: Albino Bielskio, Kęstučio Jucio,
sekretoriaujant Agatai Minkel,
dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei,
gynėjams Ingridai Maldeikienei, Aleksandrui Palamarčukui,
nuteistiesiems A. S. , T. B. ,
nukentėjusiojo A. G. atstovei advokatei Angelei Fominienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. G. atstovės, nuteistojo A. S. ir nuteistojo T. B. gynėjos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją) laisvės atėmimu 8 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Prienų rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.
A. S. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją) laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistųjų A. S. ir T. B. , o jam neturint pajamų – iš jo motinos J. B. , solidariai priteista 56634,70 Lt Valstybinei ligonių kasai ir 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. G. . Nukentėjusiajam A. G. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl šios ieškinio dalies dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
T. B. ir A. S. nuteisti už tai, kad 2006 m. gruodžio 28 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini) esančio prekybinio kiosko, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, bendrais veiksmais tyčia sudavė G. G. ne mažiau kaip 5 smūgius rankomis ir kojomis į galvą, padarydami nukentėjusiajam muštines žaizdas veide, pasmakrėje, odos nubrozdinimus veide ir plaštakų nugariniuose paviršiuose, kaktikaulio lūžimą, galvos smegenų sukrėtimą ir sumušimą bei kraujo išsiliejimą virš ir po kietuoju galvos smegenų dangalu apie dešinį galvos smegenų pusrutulį, o taip pat pagrobė G. G. 150 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną „Nokia 6020“ ir diktofoną „Sony“. Dėl G. G. padarytų sužalojimų išsivysčius vėlyvosioms komplikacijoms: potrauminei encefalopatijai, progresuojančiam smegenų kraujotakos sutrikimui, persirgtam hipostatiniam plaučių uždegimui, kairės krūtinplėvės pūlingam uždegimui bei epiemai, nukentėjusysis 2008 m. balandžio 8 d. ligoninėje mirė. Tokiu būdu T. B. ir A. S. nužudė G. G. dėl savanaudiškų paskatų.
Nukentėjusiojo A. G. atstovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo klausimą. Nužudę G. G. nuteistieji nužudytojo sūnui A. G. padarė turtinę ir neturtinę žalą. Nukentėjusysis šioje byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriame iš kaltų asmenų prašė priteisti 87561,51 Lt turtinės žalos ir 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Priėmęs nuosprendį teismas nukentėjusiajam iš nuteistųjų priteisė tik 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o dėl turtinės žalos pripažino tik teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad buvo pateikti ne visi dokumentai, patvirtinantys padarytos turtinės žalos dydį, taip pat tuo, kad nėra nužudytojo motinos A. G. įgaliojimo A. G. atstovauti jos turtiniams interesams. Nukentėjusiojo atstovė nurodo, kad su tokiu teismo sprendimu ji sutinka tik iš dalies. Byloje jau esantys dokumentai dalį nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos patvirtina. Jo kelionės išlaidos (bilietų kaina) yra 10639,96 Lt, be to, rūpindamasis savo tėvo sveikata A. G. negalėjo dirbti savo darbovietėje Australijoje, dėl šios priežasties jis negavo 43508,50 Lt darbo užmokesčio. Šias išlaidas patyrė pats nukentėjusysis ir jos nėra susijusios su nužudytojo motinos A. G. turėtomis išlaidomis, todėl teismas, nepriteisdamas nukentėjusiajam šios pinigų sumos, civilinio ieškinio klausimą iš dalies išsprendė neteisingai. Prašo nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio klausimo išsprendimo pakeisti. Iš nuteistųjų A. S. ir T. B. , o jam neturint pajamų – iš J. B. , solidariai priteisti 56634,70 Lt Valstybinei ligonių kasai ir 54148,46 Lt turtinės žalos bei 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. G. . Nukentėjusiajam taip pat pripažinti teisę į ieškinio dėl likusios nepriteistos turtinės žalos dalies patenkinimą, o klausimą dėl šios ieškinio dalies dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes jis yra nepagrįstas. Teismas netinkamai įvertino įrodymus, nes jis nusikaltimo nepadarė, iš jo taip pat nepagrįstai priteista 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam. Viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo surinkta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikaltimo padaryme. Nuteistasis T. B. parodė, kad 2006 m. gruodžio 28 d., kartu su juo (A. S. ) ėjo į parduotuvę. Gatvėje prie kiosko pamatė girtą „senį“ ir sugalvojo jį apiplėšti. T. B. pirmas prie jo priėjo ir paprašė cigaretės, matė, kad tas žmogus turi mobilaus ryšio telefoną, ir norėjo jį atimti. Kai jis tą telefoną ištraukė iš kišenės, nukentėjusysis čiupo jam už rankos, tada T. B. alkūne jam trenkė į dešinę veido pusę ir vyriškis nukrito ant žemės „kryžiumi“. A. S. tuo metu stovėjo maždaug už metro ir rūkė, nieko nesakė ir žiūrėjo į stotelėje stovinčius žmones. Kai nukentėjusysis nuo smūgio nugriuvo, jie abu kraustė jo kišenes. T. B. parodė, kad buvo apsiavęs kedais ir spyrė gulinčiam nukentėjusiajam į galvą ir krūtinę 2-3 kartus, o A. S. spyrė gulinčiam vyriškiui 1 kartą į ranką ar petį. Stotelėje stovėję žmonės į juos žiūrėjo, todėl jie iš ten pabėgo. Teisme T. B. kategoriškai patvirtino, kad šie jo parodymai teisingi ir kad A. S. spyrė vieną kartą, o ar spyrė nukentėjusiajam į galvą, negali pasakyti, nes nematė. Ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus, nes yra nepilnametis ir norėjo dažniau vykti į apklausas, nenorėjo būti nepilnamečių tardymo izoliatoriuje. Šie T. B. parodymai sutampa su jo paties nuosekliais parodymais. Nuo pačios ikiteisminio tyrimo pradžios, o po to teisme jis parodė, kad įvykio metu stovėjo maždaug už 1 metro nuo T. B. ir nukentėjusiojo, rūkė, žiūrėjo į žmones, o kai nukentėjusysis nukrito „kryžium“, išsigando, galvojo, kad tas vyriškis nejuda apsimetinėdamas, todėl vieną kartą nestipriai įspyrė jam į šoną. Priimdamas nuosprendį, teismas rėmėsi T. B. parodymais, tačiau šie parodymai nepatvirtina jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme. Daugiau įvykio liudytojų šioje byloje nėra. Teismas dar rėmėsi šalutiniais liudytojų R. S. ir R. A. parodymais, tačiau šie liudytojai tik apibūdino nuteistųjų elgesį bei jų asmenybes. Be to, teismas rėmėsi teismo ir medicinos specialistų išvada apie tai, kad G. G. mirties priežastis buvo 2006 m. gruodžio 28 d. jo patirtų galvos sužalojimų vėlyvosios komplikacijos. Tačiau tarp jo suduoto smūgio į šoną juosmens srityje ir kilusių padarinių, t. y. nukentėjusiojo mirties, nėra priežastinio ryšio. Esant tik tokiems abejotiniems įrodymams, o faktiškai jų nesant, teismas jam negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio, o visas abejones turėjo vertinti jo naudai. Prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria priteistos G. G. gydymo išlaidos Valstybinei ligonių kasai ir neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam A. G. .
Nuteistojo T. B. gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisingas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu T. B. nors ir pripažino, kad sudavė smūgius nukentėjusiajam, tačiau kategoriškai neigė siekęs jį nužudyti, jis neturėjo tyčios atimti jam gyvybę. Jo tikslas buvo pagrobti nukentėjusiojo daiktus: mobiliojo ryšio telefoną bei diktofoną, ir jis juos pagrobė šio įvykio metu. Nukentėjusysis mirė po įvykio praėjus daugiau negu metams laiko. Specialistų išvadose nurodoma, kad sužalojimai sukėlė vėlyvąsias komplikacijas, dėl kurių G. G. mirė. Tačiau iš medicininių dokumentų ir iš nukentėjusiojo sesers liudytojos G. S. parodymų matosi, kad G. G. ir anksčiau turėjo traumų, patirtų autoįvykio metu, todėl šios traumos irgi galėjo sukelti vėlyvąsias komplikacijas. Nuosprendyje teismas šių aplinkybių neaptarė, neįvertino liudytojos G. S. parodymų, todėl neatmetė galimybės, kad G. G. mirčiai galėjo turėti įtakos ir jo sužalojimai, patirti iki kaltinime nurodomo įvykio. Nepašalinus šių abejonių, teismo priimtas nuosprendis yra nepagrįstas. Nužudytojo sūnui nukentėjusiajam A. G. teismas taip pat priteisė 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Jeigu T. B. ir būtų padaręs kaltinime nurodytą nusikaltimą, ši teismo priteista žalos atlyginimo suma yra per didelė. Teismas neatsižvelgė į nuteistojo turtinę padėtį, į tai, kad T. B. yra nepilnametis, turto ir pajamų neturi, o jo motina dėl savo turtinės padėties irgi negalėtų atlyginti tokio dydžio žalą. Ji niekur nedirba, yra išlaikoma sugyventinio, turi 4 metų amžiaus vaiką. Todėl prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, T. B. išteisinantį nuosprendį. Civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.
Teismo posėdyje nukentėjusiojo A. G. atstovė prašo patenkinti jos apeliacinį skundą, o nuteistojo A. S. ir nuteistojo T. B. gynėjas apeliacinius skundus atmesti. Nuteistasis A. S. ir jo gynėja prašo patenkinti nuteistojo A. S. apeliacinį skundą, o nukentėjusiojo atstovės apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo T. B. gynėjas ir pats nuteistasis T. B. prašo patenkinti jo gynėjos apeliacinį skundą, o nukentėjusiojo atstovės apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašo visus paduotus apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nukentėjusiojo A. G. atstovės ir nuteistojo T. B. gynėjos apeliaciniai skundai atmetami. Nuosprendis keičiamas dėl nuteistajam A. S. skiriant bausmę netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).
Abiejų nuteistųjų T. B. ir A. S. kaltę padarius nužudymą dėl savanaudiškų paskatų patvirtina pačių nuteistųjų ir liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros ir nuteistųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolai, specialistų išvados ir kiti bylos duomenys. Kad nukentėjusysis G. G. buvo užpultas, sumuštas ir sužalotas kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys:nusikaltimo įvykio vietoje ant šaligatvio netoli transporto stotelės ir prekybos kioskų rastos panašios į kraują dėmės. Kad sumuštas G. G. buvo surastas gulintis šioje vietoje ir iš čia išvežtas į ligoninę, patvirtina greitosios medicininės pagalbos kvietimo kortelės įrašai ir policijos tarnybiniai pranešimai. Iš bylos matosi, kad nors nukentėjusįjį sumušę ir jo daiktus pagrobę asmenys iš nusikaltimo vietos pabėgo, jie buvo nustatyti surinkus duomenis apie naudojimąsi pagrobtuoju mobilaus ryšio telefonu. Nustačius, kad iš G. G. buvo pagrobtas mobilaus ryšio telefonas „Nokia 6020“ ir žinant šio telefono IMEI numerį, buvo nustatyta, kad nusikaltimo įvykio dieną, po 23 val. į šį telefoną buvo įdėta kita SIM kortelė, o atlikus šios kortelės įeinančių ir išeinančių skambučių analizę, nustatyta, kad šiuo telefonu buvo kalbama su vieno iš nuteistųjų motina J. B. . Tokiu būdu buvo sulaikytas pirmasis įtariamasis T. B. , o po jo apklausos nustatytas ir jo bendrininkas A. S. . Abu nuteistieji T. B. ir A. S. nuo pačios ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino, kad tikrai užpuolė G. G. gatvėje, jį sumušė ir pagrobė jo turtą – mobilaus ryšio telefoną ir diktofoną, šiuos savo parodymus jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Šias aplinkybes nuteistieji patvirtino ir apklausti teisiamajame posėdyje, tai neginčijama ir paduotuose apeliaciniuose skunduose. Todėl nusikaltimo padarymo laikas, vieta, nukentėjusiojo turto pagrobimas ir kitos faktinės aplinkybės jokių abejonių nekelia. Taip pat neabejotinai nustatyta, kad nusikaltimo padaryme dalyvavo abu nuteistieji T. B. ir A. S. .
Nors abu nuteistieji jau išdėstytų bylos aplinkybių neneigia, iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jie davė nevienodus parodymus ir skirtingai aiškino savo vaidmenis nusikaltimo padaryme. Teisme T. B. nurodė, kad savo kaltę pripažįsta, tuo tarpu A. S. kaltu neprisipažino. Nuteistojo A. S. ir nuteistojo T. B. apeliaciniuose skunduose prašoma nuosprendį panaikinti ir abu nuteistuosius išteisinti, tačiau šių skundų argumentai taip pat skirtingi. A. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusiajam sudavė tik vienintelį smūgį koja įspirdamas jam į juosmens sritį, todėl, šio apelianto nuomone, tarp jo veikos ir nukentėjusiojo mirties nebuvo priežastinio ryšio. Tuo tarpu kito nuteistojo T. B. gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad T. B. tikslas buvo tik pagrobti svetimą turtą ir kad jis neturėjo tyčios atimti nukentėjusiajam gyvybę. Taip pat dėstomos abejonės dėl to, ar daugiau negu po metų laiko nuo sužalojimų padarymo mirusio G. G. mirties priežastis tikrai buvo kaltinime nurodyto įvykio metu jam suduoti smūgiai. Taigi ir šiame skunde ginčijamas priežastinis ryšys tarp T. B. nusikalstamos veikos ir kilusių padarinių. Šiuos ir kitus su nurodytomis aplinkybėmis susijusius abiejų apeliacinių skundų argumentus kolegija atmeta, nes jie yra nepagrįsti ir paneigti teisme išnagrinėtais įrodymais.
Pirmiausia kolegija atmeta nuteistojo T. B. gynėjos apeliacinio skundo argumentus dėl tikrosios G. G. mirties priežasties ir dėl galimos ankstesnių traumų įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Šiuos argumentus visiškai paneigia teismo medicinos specialistų išvados, kiti medicininiai dokumentai bei kiti bylos duomenys. Apie tai, kad nusikaltimo įvykio dieną sumuštas G. G. buvo rastas gulintis ant šaligatvio ir iš karto nuvežtas į ligoninę, jau buvo nurodyta. Jau pirmojoje teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 1231/07(02) nurodyta, kad G. G. nustatytos muštinės žaizdos veide ir pasmakrėje, odos nubrozdinimai veide ir plaštakų nugariniuose paviršiuose, taip pat kaktikaulio lūžimas, galvos smegenų sukrėtimas ir sumušimas bei kraujo išsiliejimas virš ir po kietuoju galvos smegenų dangalu apie dešinį galvos smegenų pusrutulį. Nurodyti sužalojimai galėjo būti padaryti artimu stacionarizavimui į KMUK laiku, t. y. 2006 m. gruodžio 28 d. Išvardinti sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, jie galėjo būti padaryti 5 ar daugiau trauminiais poveikiais, suduodant smūgius kumščiu arba spardant. Galvos smegenų sumušimas ir kraujo išsiliejimas virš ir po kietuoju galvos smegenų dangalu atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Iš bylos matosi, kad G. G. buvo operuotas ir po to gydomas KMUK, vėliau gydytas Kauno apskrities ligoninės filiale, dar vėliau perkeltas į K. Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę ir šioje gydymo įstaigoje 2008 m. balandžio 8 d. mirė. Specialistų išvadoje nurodoma, kad G. G. mirtis įvyko dėl 2006 m. gruodžio 28 d. padarytų galvos sužalojimų vėlyvųjų komplikacijų. Nuteistojo T. B. gynėjos apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neatsižvelgė į galimą G. G. ankstesnių galvos traumų įtaką nukentėjusiojo mirčiai, nuosprendyje neaptarti duomenys apie tokias G. G. traumas, taip pat neaptarti su tuo susiję G. G. sesers G. S. parodymai. Šie apeliantės argumentai yra nepagrįsti. Galima sutikti tik su tuo, kad nuosprendyje nurodytos aplinkybės išsamiau nebuvo aptartos, tačiau savo išvadas dėl tikrosios G. G. mirties priežasties teismas nuosprendyje motyvavo ir šias išvadas pagrindė konkrečiais įrodymais, pirmiausia, specialistų išvadomis. Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės ligos istorijos įrašuose iš tikrųjų nurodoma apie tai, kad G. G. 2006 m. gruodžio 28 d. traumą patyrė tariamai autoįvykio metu. Tačiau akivaizdu, kad toks įrašas yra klaidingas ir jį paneigia visi kiti medicininiai dokumentai. G. G. į ligoninę buvo atvežtas surastas sumuštas ir gulintis ant šaligatvio, o kad jam padaryti sužalojimai negalėjo būti padaryti autoįvykio metu, patvirtino jau pirmosios teismo medicinos specialisto išvados. Vėliau nukentėjusįjį gydant ligoninėse jo sveikatos būklė ženkliau nebuvo pagerėjusi, todėl akivaizdu, kad ir slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje jis buvo gydomas dėl tų pačių sužalojimų, padarytų suduodant į galvą smūgius rankų kumščiais ir spardant kojomis. Neteisingą įrašą ligos istorijoje apie 2006 m. gruodžio 28 d. nukentėjusiojo tariamai patirtą traumą autoįvykio metu galima paaiškinti tik atsitiktine klaida ir tokį įrašą padariusių medikų neatidumu. Tai galima paaiškinti ir tuo, kad remiantis tais pačiais ligos istorijos įrašais, G. G. viso gydymo laikotarpiu iki pat mirties buvo visiškai neorientuotas aplinkoje, pats negalėjo paaiškinti, kokiu būdu buvo sužalotas, ikiteisminio tyrimo metu bandant jį apklausti, negalėjo nurodyti jo sumušimo ir paties užpuolimo aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta nužudytojo sesuo liudytoja G. S. buvo parodžiusi, kad jos brolis G. G. 2004 m. buvo patekęs į autoavariją, vėliau buvo sumuštas ir abu kartus jam buvo sumušta galva. Apklausta teisme G. S. parodė, kad apie ankstesnes brolio traumas ir autoavariją nieko nežino, o perskaičius jau nurodytus jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pareiškė, kad tokių parodymų nedavė ir tokių aplinkybių tyrėjui nepasakojo. Liudytojos G. S. aiškinimai apie parodymų pakeitimo priežastis yra neįtikinantys, taip pat yra pagrindo manyti, kad apie ankstesnes brolio traumas liudytoja teisme vengė pasakoti, bijodama, kad tai padės išvengti baudžiamosios atsakomybės kaltinamiesiems. Tačiau ir pirminiai liudytojos G. S. parodymai, ir jau nurodytas įrašas G. G. ligos istorijoje, kolegijos nuomone, bet kuriuo atveju neleidžia suabejoti dėl tikrosios G. G. mirties priežasties. Iš bylos matosi, kad T. B. gynėjos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės jau buvo išsamiai išnagrinėtos dar ikiteisminio tyrimo metu, o visos abejonės paneigtos net keliomis teismo medicinos specialistų išvadomis. Papildomojoje specialisto išvadoje Nr. G 391/08(02) buvo nurodyta, kad tyrimui pateiktoje G. G. sveikatos istorijoje tikrai konstatuotas nosies sumušimas 1982 m. ir trauminė galvos smegenų liga 2004 m., dėl kurios G. G. buvo gydytas KMUK neurochirurginėje klinikoje. Tačiau išvadoje nurodoma, kad nukentėjusiojo galvos smegenų sumušimui ir kraujo išsiliejimui virš ir po kietuoju galvos smegenų dangalu ankstesnės traumos kvalifikuojant kūno sužalojimą įtakos neturėjo. Nukentėjusiajam mirus, buvo pateikta ir dar viena, šį kartą jau komisijinė teismo medicinos specialistų išvada Nr. M 478/08(02). Joje irgi nurodyta, kad G. G. mirties priežastis yra galvos sužalojimų, patirtų būtent 2006 m. gruodžio 28 d. (kaktikaulio lūžio, kraujo išsiliejimo virš ir po kietuoju galvos smegenų dangalu apie dešinįjį galvos smegenų pusrutulį, galvos smegenų sukrėtimo), vėlyvosios komplikacijos: potrauminė encefalopatija, progresuojantis smegenų kraujotakos sutrikimas, persirgtas hipostatinis plaučių uždegimas, kairės krūtinplėvės pūlingas uždegimas ir kairės krūtinplėvės empiema (700 ml). Šios specialistų išvados tiriamojoje dalyje paminėtas ir jau nurodytas įrašas slaugos ligoninės ligos istorijoje apie traumą autoįvykio metu, tačiau tai išvados dėl nukentėjusiojo mirties priežasties nepakeitė. Visos jau išvardintos teismo medicinos specialistų išvados ir jas patvirtinantys kiti įrodymai, taip pat ir nuteistųjų parodymai, neabejotinai patvirtina, kad G. G. mirė dėl galvos sužalojimų, padarytų 2006 m. gruodžio 28 d., vėlyvųjų komplikacijų, o tie sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti suduodant į galvą smūgius kietais bukais daiktais, smūgiai galėjo būti suduoti kumščiais arba spardant kojomis.
Kito nuteistojo A. S. apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad jis gulinčiam G. G. tik vieną kartą įspyrė į juosmens sritį, kad tai tariamai patvirtina jo paties ir nuteistojo T. B. parodymai, o kitų jo kaltės įrodymų nėra, taip pat nepagrįsti ir paneigti. Iš bylos matosi, kad teismas išsamiai išnagrinėjo visus abiejų nuteistųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, tinkamai tuos parodymus įvertino ir padarė motyvuotas bei pagrįstas išvadas apie abiejų nuteistųjų vaidmenį nusikaltimo padaryme. Nors A. S. apeliaciniame skunde daugiausiai remiamasi kito nuteistojo T. B. tariamai palankiais savo bendrininkui parodymais, iš bylos matosi, kad T. B. parodymai yra prieštaringi ir jie A. S. kaltės nepaneigia. Pirmą kartą apklaustas įtariamuoju 2007 m. rugsėjo 19 d. (t. 2 b. l. 65-66) T. B. parodė, kad 2006 m. gruodžio 28 d. vakare kartu su A. S. ėjo į parduotuvę, esančią V. Krėvės pr. Prie transporto stotelės jie pamatė girtą „senį“. Jį jam parodė A. S. , o jis pats pasiūlė prieiti arčiau. Jis tam vyrui pasakė „sveikas, gal turi porą litų“, bet „senis“ atsakė, kad neturi ir liepė eiti šalin. Tada jis ir A. S. sutartinai kartu spyrė jam kojomis. Nuo šių smūgių „senis“ nukrito aukštielninkas ir daugiau nesipriešino. Ar A. S. daugiau jį spardė, nematė, tačiau laikė gulintį nukentėjusįjį koja prispaudęs jam kūtinę. Jis pats tuo metu kraustė vyriškio kišenes, jose rado ir pagrobė telefoną ir diktofoną. Pamatę, kad stotelėje stovintys žmonės ruošiasi skambinti policijai, jie iš tos vietos pabėgo. Dar parodė, kad po jų smūgių vyriškiui pargriuvus „kryžiumi“, jie pagalvojo, kad jie jį užmušė, nes vyriškis buvo be sąmonės. Pabėgę jie pagrobtą diktofoną išmetė, o telefoną pardavė ir gautus pinigus pasidalino. Šiuos parodymus T. B. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2 b. l. 67-75). Dar kartą apklaustas įtariamuoju 2008 m. rugpjūčio 29 d. (t. 2 b. l. 80-82) T. B. parodymus iš dalies pakeitė, tačiau G. G. sumušimo aplinkybes išdėstė daug tiksliau. Jis parodė, kad priėjęs prie gatvėje sutikto girto nepažįstamo vyriškio, iš pradžių iš jo prašė pinigų, o po to paprašė cigaretės. Tuo pat metu matė, kad vyriškis turi mobilaus ryšio telefoną, bandė įkišti ranką jam į kišenę, bet vyriškis jį pastūmė. Tada arčiau priėjo A. S. ir jie abu sutartinai nukentėjusįjį pastūmė, šis suklupo. Po to A. S. stūmė jį dar kartą, o jis, jau ištraukęs telefoną, smogė vyriškiui į veidą. Jau nugriuvusį vyriškį jie abu pradėjo spardyti kojomis. Šios apklausos metu T. B. aiškiai parodė, kad į galvą spardė ir A. S. , netgi pabrėžė, kad tai jis teigia kategoriškai. Abu spyrė po 2-3 kartus. Vėliau A. S. laikė vyriškį gulintį uždėjęs jam koją ant krūtinės arčiau kaklo, o jis pats toliau tikrino jo kišenes ir pagrobė diktofoną. Po to abu pabėgo, diktofoną išmetė, telefoną pardavė, o gautus pinigus pasidalino. Taip pat susitarė, kad jeigu kurį nors iš jų sulaikys policija, tai vienas kito „nekiš į šį reikalą“. Trečią kartą apklaustas įtariamuoju 2008 m. rugsėjo 19 d. (t. 2, b. l. 85-86) T. B. nurodė iš esmės tokias pačias nusikaltimo padarymo aplinkybes, vėl parodė, kad gulintį nukentėjusįjį spardė abu, A. S. irgi spyrė vyriškiui į galvą 2-3 kartus, po to laikė jį koja prispaudęs prie žemės. Dar nurodė, kad vyriškis gulėjo „kryžiumi“ aukštielninkas, jie su A. S. spardė jį todėl, kad manė, jog jis apsimeta negyvu. Vėliau išsiskirdami su A. S. susitarė, kad vienas kito neišduos. Teisme T. B. parodymus pakeitė, nors ir toliau neneigė savo kaltės, nurodė jau kitokias A. S. dalyvavimo nusikaltimo padaryme aplinkybes. Jis parodė, kad eidami su A. S. iš parduotuvės, kitoje gatvės pusėje pamatė girtą „senį“ ir nutarė jį apiplėšti. Kas iš jų pasiūlė tai padaryti, neatsimena, nes tą vakarą jie gėrė sidrą su alumi ir jis buvo apsvaigęs. Perėjęs per gatvę jis priėjo prie to girto vyriškio ir paprašė dviejų litų, o po to ir cigaretės, cigaretę jam davė. Jis toliau klausinėjo tą vyriškį, ar jis turi pinigų, pamatė, kad jis turi mobilaus ryšio telefoną ir sugalvojo jį atimti. Jis įkišo ranką tam vyrui į kišenę, šis sugriebė jam už rankos, o tada jis alkūne trenkė vyriškiui į veidą, jis nugriuvo „kryžiumi“. Tuo metu A. S. stovėjo maždaug už metro, nieko nesakė ir žiūrėjo į stotelėje stovinčius žmones. Vyriškiui nugriuvus, jau abu su A. S. puolė prie jo ir abu ėmė tikrinti kišenes, striukėje rado mobilaus ryšio telefoną ir diktofoną, juos pasiėmė. Vyriškis buvo praradęs sąmonę, nejudėjo ir nekalbėjo, tačiau kvėpavo. T. B. parodė, kad po to jie su A. S. tą vyriškį „dar paspardė“ ir iš tos vietos pabėgo. Tikslindamas šias aplinkybes parodė, kad jis pats gulinčiam vyriškiui spyrė 2-3 kartus į galvą ir krūtinę, matė, kad vieną kartą spyrė ir A. S. , tačiau į kurią vietą, nepastebėjo. Ar A. S. spardė ir daugiau, galėjo nematyti. Kur padėjo diktofoną, jau neprisimena, o pagrobtą telefoną pardavė ir gautus pinigus pasidalino. T. B. parodė, kad šie jo parodymai yra teisingi, o perskaičius jo ankstesnius, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, paaiškino, kad nežino, kodėl buvo nurodęs kitokias aplinkybes. Dar paaiškino, kad anksčiau melavo, nes norėjo būti dažniau vežiojamas į apklausas. Be to, prieš savaitę iki šio įvykio buvo su A. S. apsipykęs. Maždaug po mėnesio susitaikė. Teismo posėdžio pradžioje nurodęs, kad kaltu prisipažįsta, apklausos pabaigoje T. B. jau pareiškė, jog neprisipažįsta kaltu dėl nužudymo, nes nemano, kad G. G. mirė nuo jo suduotų smūgių. Į papildomai užduotus klausimus T. B. dar parodė, kad sumušė nukentėjusįjį, nes šis bandė priešintis, po to spardė jį gulintį, nes galvojo, kad vyriškis apsimetinėja esantis be sąmonės. Anksčiau jau yra buvęs atvejis, kai sumuštas žmogus taip pat apsimetė ir taip jį apgavo. Nueidami iš nusikaltimo vietos, jie su A. S. į jų sumuštą vyriškį nekreipė dėmesio, nes tai buvo neįdomu. Kito nuteistojo A. S. parodymuose teisme ir perskaitytuose jo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu taip pat nustatyta esminių prieštaravimų. Pirmą kartą apklaustas įtariamuoju 2007 m. rugsėjo 25 d. (t. 2, b. l. 158-159) A. S. kaltu prisipažino. Parodė, kad 2006 m. gruodžio 28 d. vakare su T. B. ėjo į parduotuvę, grįždami atgal kitoje gatvės pusėje prie transporto stotelės pamatė stovintį girtą „senį“ ir abu kartu prie jo priėjo. Dėl to, kuris suduos tam vyriškiui smūgius, o kuris kraustys jo kišenes, jie su T. B. iš anksto nesitarė. T. B. tą vyriškį užkalbino, o po to greitai pradėjo kraustyti jo kišenes, vyriškis muistėsi ir bandė priešintis. T. B. iš jo kišenių ištraukė mobilaus ryšio telefoną ir diktofoną, vyriškis ėmė mojuoti rankomis ir reikalauti atiduoti jo daiktus. Tada T. B. rankos alkūne trenkė vyriškiui į žandikaulį ir šis nugriuvo „kryžiumi“ veidu žemyn. Jis pats tuo metu stovėjo nuošalyje, nukentėjusiajam nesudavė nė vieno smūgio ir jo kišenių nekraustė. Po to jis su T. B. kartu pabėgo. Pagrobtus daiktus atidavė jo giminaitės sugyventiniui, vardu Romas, jam pasakė, kad daiktus atėmė iš girto „senio“. Vėliau pagrobtą telefoną pardavė, o pinigus pasidalino. Už tuos pinigus abu su T. B. ant kaklų pasidarė po tatuiruotę. Papildomai apklaustas įtariamuoju 2007 m. lapkričio 21 d. (t. 2, b. l. 165-166) A. S. dar kartą parodė, kad jis pats gatvėje sutiktam girtam vyriškiui („seniui“) nė vieno smūgio nesudavė, o tik stovėjo šalia maždaug už 2,5 metro, iš ten matė, kaip T. B. kraustė to vyriškio kišenes, o po to sudavė jam smūgį alkūne į žandikaulį ir tas vyriškis nugriuvo. Kaip tą vyriškį T. B. spardė, jis nematė. Šiuos parodymus A. S. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 167-174). Dar kartą apklaustas įtariamuoju 2008 m. rugsėjo 5 d. (t. 2, b. l. 187-188) A. S. jau iš dalies prisipažino kaltu ir savo ankstesnius parodymus pakeitė. Parodė, kad pamatę gatvėje girtą vyriškį, dėl savo konkrečių veiksmų su T. B. nesitarė, tačiau dar eidamas prie to vyriškio jis pats galvojo, kad iš jo gal pavyks ką nors atimti. Pirmasis prie vyriškio priėjo T. B. , kažką „seniui“ pasakė, ėmė kraustyti jo kišenes, iš jų ištraukė ir paėmė telefoną ir diktofoną. Vyriškis T. B. stumtelėjo, tada jis pats ir T. B. abu tą vyrą pastūmė rankomis, šis pargriuvo ir liko gulėti ant žemės nejudėdamas. Parkritusiam „seniui“ jis pats vieną kartą įspyrė koja, tačiau pataikė tikrai ne į galvą, o į šoną ties juosmeniu. T. B. gulintį vyriškį irgi spardė, tačiau kiek kartų ir į kokias vietas jam įspyrė, jis neįsidėmėjo. Po to jis pirmasis ėmė bėgti, jam iš paskos pabėgo ir T. B. . Jis pats to vyriškio kišenių nekraustė. Pavogtą telefoną pardavė nepažįstamam vyriškiui. A. S. dar parodė, kad ankstesnių apklausų metu jis melavo, nes bijojo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Dar kartą apklaustas įtariamuoju 2008 m. rugsėjo 19 d. (t. 2, b. l. 196) A. S. tik patvirtino ankstesnės apklausos metu duotus parodymus. Jis dar kartą parodė, kad nukentėjusįjį norėjo tik apiplėšti, tačiau telefoną ir diktofoną pagrobė ne jis, o T. B. . Jis pats tam vyriškiui įspyrė tik vieną kartą į šoną, todėl kaltu dėl nužudymo neprisipažįsta. Teisme A. S. vėl neprisipažino kaltu, iš esmės pakartojo paskutinių apklausų metu duotus parodymus, tačiau nurodė ir kai kurias papildomas aplinkybes. Jis parodė, kad eidami su T. B. gatve pamatė girtą „senį“, jį apiplėšti nebuvo susitarę, tačiau abu kartu prie jo prisikabino. T. B. iš to vyriškio paprašė cigaretės, davė cigaretę ir jam pačiam. Rūkydamas jis matė, kad T. B. su tuo vyriškiu pradėjo stumdytis, T. B. jam iš kišenės ištraukė telefoną. Vyriškiui pradėjus rėkauti ir pulti T. B. , šis alkūne smogė jam į žandikaulį ir tas vyriškis pargriuvo. Toliau A. S. parodė, kad visa tai pamatęs jis išsigando, nes pagalvojo, kad T. B. tą vyriškį užmušė. Priėjęs pats vieną kartą spyrė gulinčiam vyriškiui į šoną ir žiūrėjo, ar jis gyvas. Vyriškis nejudėjo ir jis pasakė T. B. , kad šis užmušė žmogų, bet T. B. atsakė, kad vyriškis tik „atsijungė“. Parodė pagrobtus mobilaus ryšio telefoną ir diktofoną, o jis pasakė, kad tuos daiktus jie parduos. Diktofoną įsidėjo sau į kišenę. Nakvoti abu grįžo pas jo giminaičius, diktofoną jis kažkur padėjo, o telefoną pardavė. Perskaičius jo ankstesnius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, A. S. paaiškino, kad jie iš dalies neteisingi, nes tyrėjas jį ne taip suprato. Nukentėjusiojo jis kartu su T. B. nestumdė, o tik vieną kartą įspyrė jam į šoną ir iš tos vietos pabėgo. A. S. teisme taip pat parodė, kad tą vakarą ir jis buvo išgėręs, vartojo kažką iš lengvų alkoholinių gėrimų.
Visų jau išdėstytų nuteistųjų parodymų analizė paneigia didžiąją dalį A. S. apeliacinio skundo argumentų ir patvirtina teismo išvadą, kad nukentėjusįjį G. G. sumušė ir nužudė abu nuteistieji bendrais veiksmais, kiekvienas suduodamas nukentėjusiajam smūgius į galvą. Nuteistųjų parodymus teismas įvertino tinkamai. Apeliaciniame skunde A. S. remiasi tik teisme duotais T. B. parodymais ir nurodo, kad jie tik patvirtina jo paties nuoseklius parodymus apie tai, kad jis sudavė nukentėjusiajam tik vienintelį smūgį įspirdamas jam į juosmens sritį. Tačiau šie apelianto argumentai yra nepagrįsti ir neatitinka tikrovės. Vertinant abiejų nuteistųjų parodymus, pirmiausia pažymėtina, kad ir T. B. , ir A. S. neneigia nukentėjusiojo G. G. užpuolimo ir jo turto pagrobimo. Nors ir parodę, kad konkrečių savo veiksmų tarpusavyje nederino ir iš anksto nesitarė, abu nuteistieji parodė, kad pamatę šalia gatvės stovintį neblaivų vyriškį, abu nusprendė jį apiplėšti ir šį savo tikslą realizavo. Iš sumušto nukentėjusiojo buvo atimtas mobilaus ryšio telefonas ir diktofonas, pagrobtą telefoną nuteistieji pardavė, o gautus pinigus pasidalino. Tuo tarpu parodymus dėl G. G. sumušimo ir konkrečių smūgių sudavimo abu nuteistieji iš esmės keitė. Teisme T. B. parodė, kad beveik visus smūgius nukentėjusiajam sudavė būtent jis. Iš pradžių smogė nukentėjusiajam į veidą alkūne, šiam nugriuvus kartu su A. S. kraustė jo kišenes, o po to jis jau spardė gulintį nukentėjusįjį į galvą ir krūtinę. Matė, kad A. S. įspyrė tam vyriškiui vieną kartą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad net ir šie teisme duoti T. B. parodymai ne visiškai atitinka A. S. parodymus. T. B. parodė, kad nepastebėjo, į kurią vietą A. S. sudavė tą vienintelį smūgį, taip pat nurodė, kad kitų A. S. suduotų smūgių galėjo ir nematyti. Be to, tos pačios apklausos teisme metu T. B. dar parodė, kad abu su A. S. gulintį nukentėjusįjį „dar truputį paspardė“ ir po to abu pabėgo. Vis dėlto šie T. B. parodymai prieštarauja jau išdėstytiems jo parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Tuomet T. B. parodė, kad iš pradžių su A. S. nukentėjusįjį stumdė, o kai šis jau buvo pargriuvęs, abu jį spardė kojomis. Keleto apklausų metu T. B. netgi kategoriškai pabrėždamas parodė, kad A. S. spardė nukentėjusiajam į galvą, be to, laikė jį prispaudęs koja krūtinę arčiau kaklo. Šiuos savo parodymus T. B. pakeitė tik teisme, tačiau jo aiškinimai apie parodymų pakeitimo priežastis yra visiškai neįtikinantys. Teismas pagrįstai atmetė jo aiškinimus, kad ikiteisminio tyrimo metu jis melavo norėdamas dažniau būti kviečiamas į apklausas. Tokie T. B. aiškinimai jau patys savaime neįtikinantys, o tai, kad šis nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu net keletą kartų buvo apklaustas įtariamuoju, nėra susiję su jo melagingais parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu T. B. parodymai neturėjo kelti abejonių, nes savo paties ir A. S. vaidmenis nusikaltimo padaryme jis nurodė aiškiai ir nuosekliai. Atmetami ir T. B. aiškinimai, kad iš pradžių jis apkalbėjo A. S. , nes iki to nusikaltimo padarymo jie buvo apsipykę. Taip irgi negalėjo būti, nes iki nusikaltimo padarymo nuteistieji draugavo, buvo kartu ir netgi kartu gyveno A. S. giminaičių namuose, iš kurių ir ėjo į parduotuvę nusikaltimo padarymo dieną. Tuo tarpu kito nuteistojo A. S. parodymų analizė paneigia šio nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl jo paties parodymų nuoseklumo. Jau buvo nurodyta apie tai, kad pirmųjų apklausų metu A. S. kategoriškai neigė bet kokio fizinio smurto panaudojimą ir aiškino, kad nukentėjusiajam pats nesudavė nė vieno smūgio. Tik ikiteisminio tyrimo pabaigoje ir teisme jis, pakeitęs ankstesnius parodymus, jau parodė, kad gulinčiam nukentėjusiajam vieną kartą įspyrė į juosmens sritį. A. S. paaiškino, kad pirmųjų apklausų metu neprisipažino sudavęs ir tą vienintelį smūgį bijodamas būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau konkrečios parodymų pakeitimo aplinkybės šiuos nuteistojo aiškinimus irgi paneigia. Iš bylos matosi, kad savo parodymus A. S. pakeitė tik po akistatos su T. B. ir susipažinęs su šio nuteistojo parodymais. Būtent tuo ir paaiškinama, kad vėlesnių apklausų metu A. S. jau prisipažino vieną kartą įspyręs nukentėjusiajam į juosmens sritį. Parodęs, kad sudavė vieną smūgį, nuteistasis ir toliau neprisipažino kaltu dėl nužudymo aiškindamas, kad tarp jo veiksmų ir G. G. mirties nėra priežastini ryšio. Tuo tarpu nuteistojo T. B. parodymų pakeitimas teisme, kolegijos nuomone, paaiškinamas tik siekimu palengvinti savo bendrininko padėtį ir padėti išvengti jam griežtesnės atsakomybės ir bausmės. Tokia išvada daroma todėl, kad T. B. parodymus pakeitė ir didžiąją dalį kaltės prisiėmė sau irgi tik susipažinęs su A. S. parodymais. Be to, T. B. bandymus palengvinti savo bendrininko padėtį patvirtina ir jo paties ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Jau buvo nurodyta, jog apklaustas įtariamuoju T. B. kelis kartus buvo parodęs apie susitarimą su A. S. vienam kito neišduoti, jeigu kurį nors iš jų sulaikys policija. Visos jau aptartos aplinkybės, kolegijos nuomone, patvirtina, kad abu nuteistieji teisme dalį nusikaltimo padarymo aplinkybių nurodė neteisingai A. S. bandant, o T. B. jam padedant išvengti atsakomybės dėl nužudymo. Tos pačios jau aptartos aplinkybės taip pat leidžia padaryti išvadą, kad tikrąsias nusikaltimo padarymo aplinkybes buvo nurodęs T. B. , keletą kartų apklausiamas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu. Šie jo parodymai patvirtina, kad G. G. bendrais veiksmais nužudė abu nuteistieji, kiekvienas iš jų suduodamas smūgius į galvą. Tokia išvada daroma todėl ,kad būtent ankstesnius T. B. parodymus patvirtina ir kiti išnagrinėti įrodymai. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. S. nepagrįstai nurodinėja, kad daugiau jokių jo kaltės įrodymų nėra. Byloje nustatyta, kad 2006 m. gruodžio mėnesio pabaigoje abu nuteistieji buvo laikinai apsigyvenę Kaune pas A. S. giminaitę R. S. ir jos sugyventinį R. A. . Nuteistasis A. S. skunde be pagrindo šių liudytojų parodymus vadina šalutiniais. Apklausti liudytojais R. S. ir R. A. teisme ne tik apibūdino nuteistųjų asmenybes, tačiau ir patvirtino nuteistųjų išėjimą iš namų nusikaltimo įvykio dieną ir jų sugrįžimą atgal tik vėlai vakare. Be to, liudytoja R. S. teisme nurodė ir kitas svarbias aplinkybes. Ji parodė, kad tą vakarą iš miesto grįžusių T. B. ir A. S. elgesys jai pasirodė įtartinas, jie keistai kalbėjo ir juokavo, dažnai eidavo rūkyti. Kai ji ėmė bartis, A. S. jai pasakė „sumušiau senį“. Tuo metu ji tuo nepatikėjo, bet savo giminaičiui vis tiek atsakė, kad už tai jam teks „sėsti“. Šie liudytojos parodymai patvirtina, kad nuteistasis A. S. tą pačią dieną jai pats prisipažino, kad sumušė nukentėjusįjį G. G. . Pažymėtina ir tai, kad tokius parodymus liudytoja R. S. davė neabejodama ir būdama dėl to įsitikinusi. Atsakydama į jai papildomai užduotus klausimus ji dar kartą patvirtino girdėjusi A. S. sakant būtent žodį „sumušiau“. Byloje ypač svarbią reikšmę turi ir teismo medicinos specialistų išvados, kurios taip pat patvirtina abiejų nuteistųjų kaltę. Šiame nuosprendyje jau aptartomis teismo medicinos specialistų išvadomis (t. 1, b. l. 17, 51, 61-66) buvo nustatyta, kad nukentėjusiajam G. G. 2006 m. gruodžio 28 d. ne mažiau kaip 5 smūgiais kietais bukais daiktais, galimai suduodant smūgius kumščiais ir spardant kojomis, buvo padaryti galvos sužalojimai, sukėlę sunkų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusiojo mirties 2008 m. balandžio 8 d. priežastimi buvo būtent šių galvos sužalojimų, patirtų 2006 m. gruodžio 28 d., vėlyvosios komplikacijos. Šios specialistų išvados paneigė ankstesnių nukentėjusiojo traumų įtakos jo mirčiai galimybę. Be to, specialistų išvados patvirtina ir kitas svarbias šios bylos aplinkybes. Jau nurodytoje pirmojoje specialisto išvadoje buvo išvardinti visi G. G. kūne rasti sužalojimai. Nustatyta, kad visi nukentėjusiajam padaryti sužalojimai yra tik veido ir galvos srityse, o visose kitose kūno dalyse nerasta jokių net paviršinių ir nežymių sužalojimų pėdsakų. Abejoti šia specialisto išvada nėra jokio pagrindo, nes ji buvo pateikta ne tik remiantis medicininiais dokumentais, tačiau ir objektyvaus nukentėjusiojo kūno išorinio tyrimo duomenimis. Ši specialisto išvada paneigia A. S. versiją, kad vienintelį kartą jis nukentėjusiajam įspyrė ne į galvą, o į juosmens sritį. Net ir nebūtinai stiprus smūgis batu apauta koja turėjo palikti bent nežymius išorinius sužalojimo pėdsakus, o jų nebuvimas kitose nukentėjusiojo kūno vietose tik dar kartą patvirtina, kad A. S. irgi spardė nukentėjusiajam į galvą. Be to, byloje yra ir dar viena teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 2657/08(02) (t. 1, b. l. 55). Joje nurodoma, kad G. G. nustatyti sužalojimai yra nebūdingi sužalojimams, kuriuos nukentėjusysis pasidaro nugriūdamas ir atsitrenkdamas į kietus bukus daiktus ir paviršius. Taip pat nurodoma, kad G. G. konstatuotas kraujo išsiliejimas virš ir po kietuoju galvos smegenų dangalu apie dešinį galvos smegenų pusrutulį ir galvos smegenų sumušimas išsivystė ne nuo kurio ar kurių nors atskirų sužalojimų, o nuo konstatuotų išorinių sužalojimų visumos. Tai reiškia, kad visi nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai buvo padaryti tik suduodant jam į galvą smūgius rankų kumščiais ir spardant kojomis. Be to, ši specialisto išvada patvirtina, kad tarp abiejų nuteistųjų suduotų smūgių ir nukentėjusiojo mirties yra priežastinis ryšys. Dar kartą pažymėtina, kad BPK 276 str. 4 d. nustatyta tvarka kitų įrodymų patikrinimui perskaityti ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistojo T. B. parodymai kitus jau aptartus įrodymus visiškai patvirtina. Visos šios aplinkybės paneigia nuteistojo A. S. ir nuteistojo T. B. gynėjos apeliacinių skundų argumentus dėl įrodymų vertinimo ir dėl tariamai tik prielaidomis pagrįsto nuosprendžio priėmimo. Teismas įrodymus šioje byloje įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, o priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas visuma abiejų nuteistųjų kaltę patvirtinančių įrodymų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui. Šioje byloje įrodyta, kad abu nuteistieji sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvą ir kad tarp jų abiejų veikų ir nukentėjusiojo mirties buvo priežastinis ryšys. Todėl nepaisant to, kad G. G. mirė praėjus daugiau negu metams laiko po kūno sužalojimų padarymo dėl tų sužalojimų vėlyvųjų komplikacijų, abu nuteistieji turi atsakyti už jo gyvybės atėmimą.
Nuteistojo T. B. gynėja apeliaciniame skunde prašo jos ginamąjį išteisinti ir nurodo, kad T. B. neturėjo tyčios atimti G. G. gyvybę, nesiekė jį nužudyti, o turėjo tikslą tik pagrobti jo daiktus. Šiuos argumentus kolegija taip pat atmeta. Iš nuosprendžio matosi, jog teismas padarė išvadą, kad nuteistieji T. B. ir A. S. nukentėjusįjį nužudė veikdami tiesiogine tyčia. Nuosprendyje išdėstyti tokios išvados motyvai nėra išsamūs, tačiau pačią nuteistųjų kaltės formą ir jų tyčios rūšį teismas nustatė teisingai. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Tačiau tiesioginė tyčia dar skirstoma į apibrėžtą ir neapibrėžtą. Jau nurodytame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime išaiškinta, kad nužudymas gali būti padarytas tiesiogine apibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant atimti gyvybę, ir neapibrėžta tyčia, kai veikiama siekiant, ar sutrikdyti žmogaus sveikatą, ar atimti gyvybę. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas. Tiesioginė neapibrėžta tyčia nuo netiesioginės tyčios skiriasi tuo, kad esant netiesioginei tyčiai asmuo savo veikos padarinių nesiekia ir jis abejingas, atsiras tie padariniai ar ne, tuo tarpu esant tiesioginei neapibrėžtai tyčiai asmuo numato savo veikos padarinius, jų nori, tačiau jų nedetalizuoja. Tais atvejais, kai kaltininkas nurodo, kad padarinių nenori, tačiau pagal bylos aplinkybes jų kilimas buvo neišvengiamas ar labai tikėtinas, o kaltininkas tų padarinių nedetalizavo, yra tiesioginė neapibrėžta tyčia. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistieji, turėdami tikslą neblaivų nukentėjusįjį apiplėšti, dviese jį sumušė. Būtina įvertinti konkrečias šio nusikaltimo padarymo ir fizinio smurto panaudojimo aplinkybes. Nuteistieji sudavė nukentėjusiajam daug smūgių ir visi tie smūgiai buvo suduoti į galvą. Patys nuteistieji parodė, kad jau po pirmojo T. B. į veidą suduoto smūgio nukentėjusysis griuvo ant šaligatvio ir gulėjo netekęs sąmonės. Abu nuteistieji netgi tikrino, ar yra kokie nors G. G. gyvybės požymiai ir tarpusavyje susiginčijo, ar nukentėjusysis dar gyvas, ar ne. Akivaizdu, kad jau tuo metu G. G. negalėjo nuteistiesiems pasipriešinti ir jiems nesipriešino, pagrobti nukentėjusiojo turtą nuteistieji galėjo toliau nenaudodami jokio smurto. Nepaisant to, jie jau be sąmonės gulintį G. G. abu pradėjo spardyti kojomis suduodami nukentėjusiajam smūgius tik į galvą. A. S. teisme parodė, kad spyrė nukentėjusiajam norėdamas pažiūrėti, ar jis dar gyvas, tuo tarpu T. B. parodė, jog jam kėlė pyktį tai, kad nukentėjusysis nesipriešina, todėl ir toliau jį spardė. Palikę gulintį be sąmonės vyriškį, jie nekreipė į jį daugiau jokio dėmesio, nes tai buvo neįdomu. Visos šios padaryto nusikaltimo aplinkybės atskleidžia tikrąjį nuteistųjų tyčios turinį. Akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis sumušdami nukentėjusįjį, nuteistieji suprato, kad savo veika kėsinasi į jo gyvybę ir numatė, kad gali jam gyvybę atimti. Nėra pagrindo teigti, kad nuteistieji siekė būtent atimti G. G. gyvybę, tačiau tai nereiškia, kad jie tokių padarinių nenorėjo, o tik sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti būdami abejingi galimam žmogaus gyvybės atėmimui. Kolegijos nuomone, nuteistieji numatė, kad sumušdami G. G. jie arba atims jam gyvybę, arba bent padarys jam sunkų sveikatos sutrikdymą, šiuos galimus padarinius numatė bendrai, jų savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo. Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji nužudė nukentėjusįjį veikdami tiesiogine neapibrėžta tyčia. Šį nusikaltimą nuteistieji padarė siekdami užvaldyti nukentėjusiojo turtą ir jie tai padarė pagrobdami G. G. mobilaus ryšio telefoną bei diktofoną, todėl jų nusikalstamos veikos buvo teisingai įvertintos ir kvalifikuotos nužudymu dėl savanaudiškų paskatų. Kadangi nusikaltimas buvo padarytas dar galiojant švelnesnę bausmę numačiusiam baudžiamajam įstatymui, teismas T. B. ir A. S. nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją.
Skiriant nuteistiesiems bausmes už kvalifikuotą nužudymą teismas BK bendrosios dalies normų reikalavimų nepažeidė. Buvo vadovaujamasi BK 54 str. nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, o taip pat BK XI skyriuje numatytais nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas abiejų nuteistųjų atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių nenustatė. Jokios jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės nebuvo nurodytos šios bylos kaltinamajame akte. Skiriant bausmes buvo atsižvelgta ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes: teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistųjų kaltės formą ir rūšį bei nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus. T. B. ir A. S. padarė labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį sunkias ir neatstatomas pasekmes. Tyčia atėmę gyvybę kitam žmogui jie padarė ypatingą žalą ne tik nužudytojo artimiesiems, bet ir visuomenei. Padidintą padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį šioje byloje rodo ne tik nuteistųjų tyčios rūšis ir nukentėjusiojo nužudymo būdas, tačiau ir kitos faktinės nusikaltimo padarymo aplinkybės. Nuteistieji su nužudytuoju G. G. nebuvo pažįstami ir jį nužudė atsitiktinai pastebėję stovintį gatvėje, nukentėjusysis buvo nužudytas siekiant užvaldyti bet kokį, net ir mažavertį svetimą turtą. Iš nuteistųjų parodymų matosi, kad ir padarę šį nusikaltimą jie neįvertino kilusių padarinių ir dėl to ką padarė, nuoširdžiai nesigaili. Pasakodami apie G. G. nužudymo aplinkybes netgi pabrėžia tokias detales, kaip nukentėjusiojo „atjungimas“, jo griuvimas „kryžiumi“ ir kt. Iš dalies tai gali būti paaiškinama jaunu nuteistųjų amžiumi, tačiau, kita vertus, šios aplinkybės patvirtina ir pačių nuteistųjų asmenybių pavojingumo laipsnį. Nužudytas galėjo būti ne tik G. G. , bet ir bet kuris kitas nuteistųjų kelyje atsidūręs žmogus. Nuteistųjų asmenybes atitinkamai apibūdina ir kiti bylos duomenys. Nors T. B. ir A. S. kvalifikuotą nužudymą padarė būdami nepilnamečiais, iš bylos matosi, kad jie nusikalto neatsitiktinai, o jų antivisuomeninės nuostatos ir polinkis daryti nusikaltimus, nepaisant jų jauno amžiaus, buvo susiformavusios jau anksčiau. T. B. dar iki nužudymo padarymo už kitą nusikaltimą buvo nuteistas 2006 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu. Juo paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, praėjus vos mėnesiui, jis padarė šį labai sunkų nusikaltimą. Be to, iki buvo priimtas skundžiamas nuosprendis byloje dėl nužudymo, T. B. už kitus nusikaltimus buvo nuteistas dar tris kartus, paskutinį kartą Prienų rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu. Nuteistasis taip pat daugybę kartų sulaikytas už administracinės teisės pažeidimus. Nuteistasis A. S. irgi anksčiau jau buvo nuteistas 2007 m. birželio 20 d. nuosprendžiu už vagystę, dėl vengimo atlikti paskirtą laisvės apribojimo bausmę, neatlikta jos dalis buvo pakeista areštu. A. S. irgi daug kartų baustas administracine tvarka už alkoholinių gėrimų gėrimą viešose vietose, viešosios tvarkos trikdymą ir kitokius administracinius nusižengimus. Iš nuosprendžio matosi, kad skiriant bausmes teismas vadovavosi ir bausmių individualizavimo principu. Nors nusikaltimų padarymas bendrininkų grupe nebuvo pripažintas nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, byloje nustatyta, kad T. B. ir A. S. nužudymą padarė veikdami bendrai ir abu buvo šio nusikaltimo bendravykdytojais. Nors T. B. už A. S. jaunesnis, tačiau jo vaidmuo padarant nužudymą vis dėlto buvo aktyvesnis, be to, šis nuteistasis daugiau kartų teistas. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos BK 129 str. 2 d. sankcija numatė laisvės atėmimo bausmę nuo 5 iki 20 metų. Pagal BK 90 str. 5 d. bei 91 str. 3 d. nuostatas laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti 10 metų, o jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Abu nuteistuosius pripažinęs kaltais pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją), teismas paskyrė T. B. 8 metų, o A. S. 7 metų laisvės atėmimo bausmes. Nors šios bausmės viršija už tokį nusikaltimą nepilnamečiams taikomos sankcijos vidurkį, jos vis tiek artimesnės šios sankcijos vidurkiui, o ne jos viršutinei ribai. Įvertinus visas jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. nuteistiesiems paskirtos bausmės negali būti laikomos per griežtomis. Nuteistajam T. B. , vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d., už nužudymą paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu dar buvo subendrinta su bausme, paskirta Prienų rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 8 metams ir 3 mėnesiams. Nors nuosprendžio rezoliucinėje dalyje šis bausmių subendrinimas suformuluotas ne visai tiksliai, tačiau dėl to keisti nuosprendį, kolegijos nuomone, nėra pagrindo, nes pats bausmių subendrinimo būdas abejonių nekelia, jis pasirinktas teisingai, o paskirta galutinė subendrinta bausmė irgi teisinga. Nurodytu ankstesniu nuosprendžiu T. B. nuteistas už tris plėšimus, už vieną iš jų nuteistas pagal BK 180 str. 2 d. Šis nusikaltimas yra sunkus, pagal BK 11 str. priskiriamas gretimai kategorijai su nužudymu, todėl nusikalstamos veikos labai nesiskiria pagal pavojingumą. Todėl bausmės pagrįstai subendrintos dalinio sudėjimo būdu. Prie už nužudymą paskirtos bausmės pridėta tik nedidelė ankstesniu nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės dalis, todėl T. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė, į kurios laiką buvo įskaityta ir bausmė, atlikta pagal ankstesnį nuosprendį, irgi ne per griežta ir ją švelninti taip pat nėra pagrindo.
Tačiau iš nuosprendžio matosi, kad tų pačių BK 63 str. 9 d. reikalavimų teismas nesilaikė paskiriant bausmę kitam nuteistajam A. S. . BK 63 str. 9 d. nurodyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Iš šios bylos matosi, kad A. S. Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 20 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 178 str. 1 d. ir jam buvo paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Skundžiamu nuosprendžiu A. S. nuteistas už nužudymą, kurį padarė dar iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo. Apie ankstesnį A. S. nuosprendį teismui buvo žinoma, nes šis nuosprendis nurodytas skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje. Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., A. S. teismas turėjo paskirti subendrintą bausmę, tačiau to nepadarė ir iš viso neišdėstė jokių tokio sprendimo motyvų. Pats nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde ištaisyti šios klaidos neprašo, tačiau šiuo konkrečiu atveju tai padaryti, kolegijos nuomone, yra būtina, nes tai neprieštaraus BPK 320 str. nuostatoms. Skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodoma, kad A. S. ankstesniu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 180 str. 1 d., iš tikrųjų jis nuteistas pagal BK 178 str. 1 d., ši nusikalstama veika yra daug mažiau pavojinga už nužudymą, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, todėl bausmės nuteistajam gali būti subendrintos tik apėmimo būdu. Be to, tik subendrinus šias bausmes, į galutinės subendrintos bausmės laiką gali būti įskaityta bausmė, atlikta pagal ankstesnį nuosprendį, o tai ne pablogins, o kaip tik pagerins nuteistojo padėtį. Dėl nurodytų priežasčių nuteistojo A. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 63 str. 9 d.), o A. S. skundžiamu ir ankstesniu nuosprendžiais paskirtos bausmės subendrinamos apėmimo būdu. Iš bylos dokumentų matosi, kad ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę A. S. jau yra visiškai atlikęs. Jis yra atlikęs 6 mėnesius ir 16 dienų laisvės apribojimo bausmės, o taip pat atlikęs laisvės apribojimo bausmės dalį, teismo nutartimi pakeistą į 37 paras arešto (t. 3, b. l. 4, 16, 17). Į galutinės subendrintos bausmės laiką įskaitant pagal ankstesnį nuosprendį atliktas laisvės apribojimo ir arešto bausmes, šios bausmės keičiamos į griežtesnę laisvės atėmimo bausmę pagal BK 65 str. išdėstytas bausmių sudėjimo ir keitimo taisykles vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant vienai arešto parai (1:1) ir dviems laisvės apribojimo dienoms.
Visi nuosprendį šioje byloje apskundę asmenys taip pat nesutinka su nuosprendžio dalimi dėl civilinių ieškinių klausimo išsprendimo. Nuteistasis A. S. prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl gydymo išlaidų priteisimo Valstybinei ligonių kasai ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nukentėjusiajam A. G. , nukentėjusiojo T. B. gynėja skunde nurodo, kad priteisto neturtinės žalos atlyginimo suma per didelė ir prašo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, o nukentėjusiojo A. G. atstovė apeliaciniame skunde prašo pakeisti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajam pripažinta teisė į ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl šios ieškinio dalies dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Visi dėl šių klausimų išdėstyti apeliantų argumentai nepagrįsti ir yra atmetami.
Iš bylos matosi, kad Kauno teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį, kuriame iš kaltų asmenų prašė priteisti 56634,70 Lt G. G. gydymo išlaidų (t. 1, b. l. 69-71). Nukentėjusysis A. G. pareiškė civilinį ieškinį, kuriame iš kaltų asmenų prašė priteisti 87561,51 Lt turtinės žalos ir 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l.101-103). Teismas visiškai patenkino Valstybinės ligonių kasos ieškinį ir nukentėjusiojo A. G. ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tuo tarpu turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam nepriteisė, pripažino jo teisę į ieškinio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimą dėl šios ieškinio dalies dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Nuosprendyje išdėstyti šių sprendimų motyvai, o pats ieškinių klausimas išspręstas teisingai. Pagal BPK 109 str., 111 str.1 d. atsakyti už padarytą žalą baudžiamojoje byloje gali kaltinamasis ir (ar) už jo veikas materialiai atsakingi asmenys, jeigu šie asmenys pagal įstatymą privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą. Pagal CK 6.276 str. 2 d. tėvai ar rūpintojas atsako už nepilnamečio padarytą žalą. Iš tėvų žalos atlyginimas išieškomas tada, kai pats nepilnametis neturi turto ar uždarbio, pakankamo žalai atlyginti iki jis pasieks pilnametystę. Be to, pagal CK 6.279 str. bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai atsako solidariai. Teismas šių reikalavimų nepažeidė ir priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį iš abiejų nuteistųjų, nusikaltimu bendrai padariusių žalą, solidariai priteisė žalos atlyginimus, nuosprendyje nurodant, kad nepilnamečiui T. B. neturint pajamų, žalos atlyginimas išieškomas iš nuteistojo motinos J. B. . Dėl nusikalstamos veikos sužaloto asmens sveikatos priežiūros išlaidos, apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, išieškomos Valstybinei ligonių kasai nepriklausomai nuo žalą padariusio asmens kaltės formos. T. B. ir A. S. nuteisti už G. G. nužudymą, o po nuteistųjų jam padarytų kūno sužalojimų nukentėjusysis ilgą laiką buvo gydomas įvairiose ligoninėse ir dėl tų sužalojimų komplikacijų mirė praėjus daugiau negu metams laiko. Būtent tuo ir paaiškinamas Valstybinės ligonių kasos civilinio ieškinio dydis, tačiau visas G. G. gydymo ir priežiūros išlaidas patvirtina prie bylos pridėti dokumentai. Teismas pagrįstai šį ieškinį visiškai patenkino ir nurodytas išlaidas priteisė solidariai iš abiejų nuteistųjų. Nukentėjusysis A. G. yra nužudytojo G. G. sūnus, todėl tėvo nužudymas jam padarė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus bei emocinę depresiją. Priteisdamas solidariai iš abiejų nuteistųjų A. G. 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo teismas tinkamai vadovavosi CK 6.250 str. 2 d. nurodytais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais: buvo atsižvelgta į nuteistųjų asmenų kaltę, jų nusikalstamos veikos pasekmes, pačių nuteistųjų turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tai, kad nužudytojo sūnus gyveno ne kartu su savo tėvu, o gyveno užsienio valstybėje, nepaneigia jų, kaip artimiausių giminaičių, glaudžių ryšių, todėl dėl šios priežasties mažinti priteisiamo žalos atlyginimo dydį nebuvo pagrindo. Be to, nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad nukentėjusiojo dvasiniams išgyvenimams reikšmės turėjo ne tik jo tėvo nužudymas ir pats jo gyvybės atėmimas, tačiau ir ilgalaikė dėl sužalojimų visiškai neįgaliu tapusio tėvo priežiūra. Nuteistojo T. B. gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad priteistas neturinės žalos atlyginimas per didelis, nes nepilnametis jos ginamasis turto ir pajamų neturi, o jo motina J. B. irgi nepajėgs atlyginti žalos, nes niekur nedirba, be to augina kitą mažametį vaiką. Kolegija šiuos argumentus atmeta. Į nuteistųjų turtinę padėtį jau buvo atsižvelgta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Taip pat pažymėtina, kad pagal jau susiformavusią ir galiojančią teisminę praktiką taikant teisės normas, reguliuojančias nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą žalą padariusio asmens turtinė padėtis nelaikoma lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju. Be to, nustatant neturtinę žalą, įvertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje („Teismų praktika“, Nr. 29). Iš bylos matosi, kad nuteistasis A. S. šiuo metu jau yra pilnametis, T. B. taps pilnamečiu jau kitais metais, o iš jo motinos žalos atlyginimas galės būti išieškomas tik iki sūnaus pilnametystės. Abiems nuteistiesiems teismas paskyrė bausmes, ženkliai mažesnes už tas bausmes, kurios už tokį patį nusikaltimą būtų buvę paskirtos pilnamečiams. Atlikę šias bausmes nuteistieji turės galimybę dirbti, turėti pajamų ir įgyti turto, o tuo pačiu ir atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Įvertinus šias aplinkybes, iš nuteistųjų solidariai priteistas neturtinės žalos atlyginimas negali būti laikomas per dideliu. Jis atitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus ir jį mažinti nėra pagrindo. BPK 115 str. 1 d. nurodyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina civilinį ieškinį arba jį atmeta. Tačiau to paties BPK straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Būtent tokį sprendimą teismas ir priėmė nagrinėdamas nukentėjusiojo A. G. ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo. Nuosprendyje nurodyta, kad dalį ieškinyje nurodytų išlaidų (iš viso 30913,09 Lt) sužaloto G. G. slaugai ir priežiūrai turėjo ne nukentėjusysis A. G. , o nužudytojo motina A. G. , kuri nėra pateikusi nukentėjusiajam įgaliojimo atstovauti jos turtiniams interesams. Kitos ieškinyje nurodytos išlaidos susijusios su nukentėjusiojo kelione iš Australijos į Lietuvą bei nužudytojo G. G. laidotuvėmis. Tačiau teismui pateikti ne visi dokumentai, patvirtinantys ir šias išlaidas, todėl tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio dalies neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir negavus papildomos medžiagos, nėra galimybės. Kolegijos nuomone, šie teismo argumentai yra pagrįsti ir jie atitinka faktines bylos aplinkybes. Nors akivaizdu, kad dėl tėvo slaugymo, jo priežiūros ir laidotuvių nukentėjusysis turėjo išlaidų ir turtinė žala jam buvo padaryta, iš dar ikiteisminio tyrimo metu kartu su ieškiniu pateiktų dokumentų matosi, kad pagal juos tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio teismas tikrai neturėjo galimybės. Nagrinėjant nukentėjusiojo atstovės apeliacinio skundo argumentus pirmiausia atkreiptinas dėmesys į kelias aplinkybes. Šiame skunde apeliantė prašo dar kartą patenkinti visus byloje pareikštus civilinius ieškinius. Tačiau žalos atlyginimas Valstybinei ligonių kasai ir neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam A. G. skundžiamu nuosprendžiu jau priteisti, todėl dar kartą spręsti tų pačių civilinių ieškinių klausimus ir priimti dėl jų tokius pačius sprendimus nėra pagrindo. Iš nukentėjusiojo atstovės apeliacinio skundo taip pat matosi, kad jame faktiškai pripažįstamas ir teismo sprendimo dėl nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos atlyginimo pagrįstumas. Skunde nurodoma, kad bylos dokumentai patvirtina tik dalį ieškinyje nurodytų nukentėjusiojo A. G. išlaidų, t. y. jo kelionių išlaidas ir jo negautą darbo užmokestį Australijoje. Šias išlaidas (iš viso 54148,46 Lt) turėjo tiesiogiai pats nukentėjusysis, todėl teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad trūksta dokumentų visos turtinės žalos dydžiui apskaičiuoti. Skunde nukentėjusiojo atstovė prašo nukentėjusiajam iš nuteistųjų priteisti būtent šią 54148,46 Lt išlaidų dalį, o dėl kitos išlaidų dalies vėl pripažinti nukentėjusiajam teisę į ieškinio patenkinimą ir tos likusios dalies ieškinio dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas galėjo apskaičiuoti ne viso, o tik dalies civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo dydį, yra nepagrįsti. Iš bylos matosi, kad priteisti ne visą, o tik dalį ieškinyje nurodyto turtinės žalos atlyginimo pats nukentėjusysis nepareiškė. Jis iš viso nedalyvavo teismo posėdžiuose ir teismui dėl savo pareikšto ieškinio jokių prašymų nepateikė nei žodžiu, nei raštu. Byloje dalyvavusi jo atstovė tokių prašymų irgi nepareiškė, o baigiamųjų kalbų metu prašė pirmosios instancijos teismo nukentėjusiojo civilinį ieškinį visiškai patenkinti. Taigi teismas pagrįstai sprendė būtent viso ieškinio klausimą ir padarė teisingą išvadą, kad jį tiksliai apskaičiuoti nėra galimybės. Pažymėtina dar ir tai, kad apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovė faktiškai keičia ieškininius reikalavimus, o pats prašymų tenkinti vis po naują ieškinio dalį pagrįstumas irgi kelia abejonių. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. G. pareiškė vieną civilinį ieškinį ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nuosprendžiu teismas jau išsprendė šio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo, o dėl kitos ieškinio dalies priėmė BPK 115 str. 2 d. numatytą sprendimą. Toks civilinio ieškinio klausimo sprendimo būdas logiškas ir pagrįstas. Tačiau naujas apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas priteisti jau tik dalį išlaidų, o likusios ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo dalies dydžio klausimą dar kartą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, kolegijos nuomone, jau prieštarauja BPK 115 str. 1, 2 d. reikalavimams. BPK 115 str. 2 d. numatytas sprendimas, kaip jau buvo nurodyta, gali būti priimtas tik išimtiniais atvejais, tuo tarpu pagal bendrąsias to paties BPK straipsnio 1 dalies nuostatas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas gali civilinį ieškinį tik visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Nukentėjusiojo atstovės apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas ir nurodytas ieškinio klausimo išsprendimo būdas baudžiamojo proceso įstatymuose nenumatytas. Išnagrinėjusi nukentėjusiosios atstovės apeliacinį skundą kolegija taip pat daro išvadą, kad ir šiame skunde nurodytų nukentėjusiojo išlaidų dydžio tiksliai apskaičiuoti vis tiek nėra galimybės. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovė teismui papildomai pateikė dar vieną dokumentą – pažymą apie tai, kad darbovietėje Australijoje A. G. buvo suteiktos nemokamos globos atostogos nuo 2007 m. kovo 16 d. iki 2007 m. rugsėjo 26 d., taip pat nemokamos atostogos dėl artimųjų netekimo nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2008 m. birželio 12 d. Šio dokumento bei jo vertimo į lietuvių kalbą autentiškumas, galimybė šį dokumentą pripažinti įrodymu ir tokio įrodymo leistinumo klausimai kelia kai kurių abejonių. Be to, šis ir kiti prie bylos pridėti dokumentai, kolegijos nuomone, nėra pakankami nei ieškinio pagrįstumo, nei tikslaus dydžio nustatymui. Pagal prie bylos pridėtus dokumentus negalima nustatyti tikslių nukentėjusiojo kelionės išlaidų, o taip pat pripažinti įrodytu, kad tos kelionės buvo susijusios būtent su nukentėjusiojo priežiūra bei laidotuvėmis. Tokių abejonių kyla jau vien dėl to, kad viename iš prie bylos pridėtų dokumentų nurodoma apie elektroninio bilieto patvirtinimą skrydžiui lėktuvu 2006 m. gruodžio 19-21 d. laikotarpiu. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo tėvas G. G. buvo sumuštas ir sužalotas vėliau, t. y. 2006 m. gruodžio 28 d. Kyla abejonių ir dėl ieškinyje nurodyto nukentėjusiojo užsienio valstybėje negauto darbo užmokesčio dydžio, taip pat dėl to, ar visi nukentėjusiojo nurodomi ilgi nemokamų atostogų laikotarpiai tikrai buvo būtini būtent tėvo priežiūrai, o po to ir laidotuvėms. Būtent šiam tikslui, remiantis nukentėjusiojo atstovės pateiktu papildomu dokumentu, A. G. buvo suteiktos nemokamos atostogos beveik mėnesiui laiko nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki birželio 12 d. Kolegija dar kartą atkreipia dėmesį, kad pačiam nukentėjusiajam A. G. nedalyvaujant teismo posėdžiuose, teismui neturint galimybės jį apklausti ir užduoti su civiliniu ieškiniu susijusių klausimų arba nukentėjusiajam ar jo atstovui nepateikus papildomų dokumentų, teismo nuomone, reikalingų civilinio ieškinio klausimo išsprendimui, turtinės žalos dydžio tiksliai apskaičiuoti ir toliau nėra galimybės. Dėl išdėstytų priežasčių daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio dėl visos turtinės žalos dydžio klausimą pagrįstai perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka. Toks teismo sprendimas nepažeidė nukentėjusiojo teisių. Jo ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo visiškai patenkinta, ieškinio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo teismas neatmetė, o pripažino nukentėjusiojo teisę ir į šios ieškinio dalies patenkinimą. Šios ieškinio dalies dydžio klausimo perdavimas nagrinėti civilinio proceso tvarka leis teismui šį klausimą išnagrinėti išsamiai ir visapusiškai ir priimti dėl šio klausimo teisingą ir pagrįstą sprendimą. Pagal teisminę praktiką civiliam ieškovui pripažinus teisę į civilinio ieškinio patenkinimą ir perdavus ieškinio dydžio klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka, nauja civilinė byla nepradedama, bet, įsiteisėjus nuosprendžiui, to paties teismo iniciatyva tęsiamas procesas pagal CPK taisykles.
Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 21 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės paskyrimo nuteistajam A. S. pakeisti.
Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., 9 d., nuteistajam A. S. Kauno apygardos teismo 2009 m. sausio 21 d. nuosprendžiu pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją) paskirtą 7 metų laisvės atėmimo bausmę apėmimo būdu subendrinti su Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 20 d nuosprendžiu pagal BK 178 str. 1 d. paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme, ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam A. S. paskirti laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Bausmės atlikimo pradžią pradėti skaičiuoti nuo 2009 m. gegužės 14 d.
Vadovaujantis BK 66 str., 63 str. 9 d., 65 str. 1 d. 1 p. a, b pp., į nuteistajam A. S. paskirtos galutinės subendrintos bausmės laiką įskaityti kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2008 m. rugsėjo 5 d. iki 2009 m. gegužės 14 d., taip pat pagal ankstesnį Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 20 d. nuosprendį visiškai atliktą bausmę, pagal šį nuosprendį atliktą 6 mėnesių ir 16 dienų laisvės apribojimo bausmę pakeičiant 3 mėnesiais ir 8 dienoms laisvės atėmimo, o pagal tą patį nuosprendį atliktą 37 parų arešto bausmę pakeičiant 37 dienomis laisvės atėmimo.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nukentėjusiojo A. G. atstovės ir nuteistojo T. B. gynėjos apeliacinius skundus atmesti.
Kolegijos pirmininkas Linas Šiukšta
Teisėjai Albinas Bielskis
Kęstutis Jucys