Administracinė byla Nr. A-1036-662/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00088-2015-7
Procesinio sprendimo kategorija 22
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. T. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas H. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktoriaus 2014 m. lapkričio 18 d. nutarimą Nr. 28-60(2) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 2S-6736.
Skunde nurodė, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, atskirajame sektoriuje Sniego g. 2, Vilniuje, 2014 m. lapkričio 13 d. apie 15 val. 30 min. buvo darbų skirstytojo patalpoje. Dėl to jo atžvilgiu buvo surašytas tarnybinis pranešimas dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punkto reikalavimų pažeidimų. Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 28-60(2) jam skirta nuobauda – papeikimas. Nurodė ir tai, kad nutarimą ginčijo Kalėjimų departamentui, tačiau skundas buvo atmestas. Pareiškėjo tvirtinimu, ginčijamame nutarime nurodytų pažeidimų jis nepadarė, laikėsi pataisos įstaigų vidaus tvarkos. Paaiškino, kad į darbų skirstytojo patalpą užėjo sužinojęs, jog jo ieškojo darbų skirstytojas. Jokio užrašo ant darbų skirstytojo patalpos durų, kad nuteistiesiems draudžiama įeiti į šią patalpą, nebuvo. Pažymėjo, kad ant kitų pataisos įstaigos patalpų durų yra užrašai, informuojantys, kad nutiestieji šiose patalpose gali lankytis nustatytu grafiku. Pareiškėjo teigimu, tarnybinis pranešimas jam surašytas už tariamą pažeidimą, nes Vilniaus PN atskirojo sektoriaus prižiūrėtojai yra suinteresuoti surašyti kuo daugiau tarnybinių pranešimų.
Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad 2014 m. lapkričio 13 d. buvo gautas Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyr. inspektoriaus V. Š. tarnybinis pranešimas Nr. 43-104(2), kuriuo pranešta, jog 2014 m. lapkričio 13 d. apie 15.30 val. darbų skirstytojo patalpoje buvo pastebėtas 11-ajam nuteistųjų būriui priskirtas nuteistasis H. T., kuris minėtoje patalpoje negyvena ir nedirba. Nuteistasis H. T., be leidimo būdamas patalpoje, kurioje negyvena ir nedirba, pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punktą, kuriame nustatyta nuteistųjų pareiga laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių: nesilankyti patalpose, būriuose, teritorijose, kuriose nedirba ir negyvena, išskyrus atvejus, kai pataisos įstaigos direktorius leidžia. Remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 205 punktu, pareiškėjui buvo suteikta teisė pasiaiškinti dėl įtariamo nusižengimo. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 14 d. rašytiniame pasiaiškinime nurodydamas, kad lankėsi patalpose, kuriose nedirba ir negyvena, be leidimo, iš esmės pripažino pažeidimą. Atsižvelgdamas į dokumentinę medžiagą, padaryto pažeidimo aplinkybes, į pareiškėjo anksčiau padarytų pataisos įstaigų vidaus tvarkos pažeidimų skaičių ir jų pobūdį, atsakovas darė išvadą, kad Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. 28-60(2), kuriuo pareiškėjui H. T. buvo paskirta nuobauda – papeikimas, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jo nėra teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad pareiškėjui skirta nuobauda yra ne per griežta, atitinkanti pareiškėjo padaryto pažeidimo sunkumą ir nustatytas įvykio aplinkybes.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į skundą su skundu nesutiko.
Atsiliepime į skundą akcentavo, kad teisės aktų nustatyta pataisos įstaigų vidaus tvarka yra viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių (BVK 113 str.), o nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų vidaus tvarkos yra specialioji įstatymu nustatyta neteistųjų pareiga (BVK 110 str. 1 d. 1, 2 p.). Pareiškėjas su įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarkės reikalavimais, nuteistojo teisėmis, pareigomis ir draudimais buvo supažindintas 2013 m. lapkričio 22 d., todėl teiginys, kad jam nebuvo žinoma, jog darbų skirstytojo patalpoje lankytis negalima, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta speciali pareiga nuteistiesiems laikytis pataisos įstaigos tvarkos. Taip pat buvo pažeisti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punkto reikalavimai. Pagal BVK 142 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam šių pareigų (bausmės atlikimo režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas jam skirti šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-25/2014). Kalėjimų departamento vertinimu, pareiškėjui drausminė nuobauda – papeikimas – paskirta griežtai laikantis BVK 143 straipsnio reikalavimų, Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. lapkričio 18 d. nutarime Nr. 28-60(2) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ aiškiai nurodyta pažeidimo esmė, pažeidimas kvalifikuotas tinkamai. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir su įvykiu susijusią medžiagą, pagrindų nuobaudai panaikinti nenustatė, priešingai, konstatavo, jog pareiškėjas padarė pažeidimą ir jos panaikinti nėra pagrindo. Teigė, kad paskirta nuobauda atitiko padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį. Manė, kad Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, pareiškėjo 2014 m. lapkričio 18 d. skundą (reg. 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. 2G-4171) išnagrinėjo tinkamai, skundžiamas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimas Nr. 2S-6736 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ priimtas nepažeidus teisės aktų reikalavimų, jame nurodyta apskundimo tvarka. Šis sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas aptarė faktines bylos aplinkybes, išdėstė BVK 10 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 110 straipsnio, 142 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas pripažįsta, kad 2013 m. lapkričio 22 d. atvykęs į Vilniaus PN savo parašu patvirtino, jog yra susipažinęs su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis. Teismo posėdyje pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis neturėjo galimybės išsamiai susipažinti su šių taisyklių tekstu, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjas aptariamą nusižengimą padarė praėjus beveik vieneriems metams nuo atvykimo į Vilniaus PN. Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, kad jis turėjo pakankamai laiko ir galimybių susipažinti su pataisos įstaigos režimą reglamentuojančiais teisės aktais. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl galimybės susipažinti su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis ar kitais nuteistųjų laikymą šioje pataisos įstaigoje reglamentuojančiais teisės aktais, nėra (BVK 100 str.).
Įvertinus pareiškėjo paaiškinimo turinį, matyti, kad pareiškėjas iš esmės pripažįsta, jog nutarime nurodytu laiku buvo patalpoje, kurioje jis negyvena ir nedirba. Šią aplinkybę pareiškėjas aiškina tuo, kad sužinojo, jog jo ieško darbų skirstytojas, ir nusprendė pas jį ateiti pats. Pažymėta, kad paaiškinime, kuris rašytas kitą dieną po nusižengimo fakto konstatavimo, pareiškėjas negalėjo prisiminti ir nurodyti asmens, kuris jam pranešė apie tai, kad jo ieško darbų skirstytojas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo paaiškinime nurodyta versija dėl atvykimo į darbų skirstytojo patalpą priežasties yra neįtikinama ir vertintina kaip būdas išvengti drausminės atsakomybės. Taip pat jokiais objektyviais įrodymais nėra patvirtinti ir pareiškėjo teiginiai dėl galimo Vilniaus PN piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, neigiamo nusiteikimo pareiškėjo atžvilgiu nėra. Pažymėta, kad viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių yra teisės bei režimo pažeidimų prevencija ir atskleidimas. Būtent šią pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonę ir vykdė Vilniaus PN pareigūnas, pastebėjęs pareiškėjo daromą nusižengimą.
Pažymėta, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punkte nustatytas draudimas nuteistiesiems lankytis patalpose, kuriose jie nedirba ir negyvena, turi tik vienintelę išimtį – turi būti gautas pataisos įstaigos direktoriaus leidimas. Šiuo atveju pareiškėjas Vilniaus PN direktoriaus leidimo būti darbų skirstytojo patalpoje neturėjo, todėl neturėjo teisės joje būti. Ta aplinkybė, jog ant darbų skirstytojo kabineto nebuvo papildomo užrašo, jog nuteistiesiems negalima lankytis šioje patalpoje, pareiškėjo atsakomybės už padarytą pažeidimą nešalina. Padaryta išvada, kad ginčijamame Vilniaus PN 2014 m. lapkričio 18 d. nutarime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas padarė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punkto nuostatų pažeidimą.
Nustatyta, kad ginčijamas Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. 28-60(2) yra priimtas įgalioto pareigūno, laikantis teisės aktuose numatytos nuobaudų skyrimo tvarkos ir terminų, o pareiškėjui paskirta nuobauda – papeikimas – nėra per griežta ir atitinka padarytų pažeidimų pobūdį, todėl minėtas nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir surinktą dokumentinę medžiagą, taip pat nustatė, kad šiuo atveju nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai ir nėra jokio pagrindo ją naikinti. Pabrėžta, kad Kalėjimų departamento 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimas Nr. 2S-6736 yra pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, jis yra pakankamai aiškus ir motyvuotas, priimtas laikantis teisės aktuose numatytos tvarkos ir pasirašytas įgalioto asmens, taigi taip pat laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. lapkričio 18 d. nutarimą Nr. 28-60(2) bei Kalėjimų departamento 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 2S-6736 nėra teisinio pagrindo.
III.
Pareiškėjas H. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jam skirtą nuobaudą panaikinti.
Pareiškėjas nurodo, kad jį kiti nuteistieji informavo, jog jo ieško darbų skirstytojas. Žinodamas, kur yra minėto darbuotojo darbo vieta, nuėjo pasiteirauti, dėl kokios priežasties ir kas jo ieško. Tokia praktika yra įprasta. Nurodo, jog įkalinimo įstaigoje yra apie 1 metus ir visą laikotarpį buvo tokia tvarka, kad galima ir netgi būtina užeiti pas darbų skirstytoją pasirašyti dokumentų, tokių kaip lėšų apskaičiavimo už sunaudotą elektros energiją ir pan. Jokio draudžiamo ženklo ar įspėjimo ant minėtos patalpos nebuvo, draudžiamasis perspėjimas atsidaro tik pareiškėjui skyrus nuobaudą. Įspėjamasis draudžiamasis ženklas, pritvirtintas pareigūnų, kuriems nėra suteikta tokia teisė pagal teisės aktų reikalavimus, tai patvirtina pareigūnų savivalę ir paneigia pareiškėjui skirtos nuobaudos pagrįstumą. Skiriant nuobaudą nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo paaiškinime išdėstytas aplinkybes, nebuvo apklaustas nuteistasis R. Č., kuris ir dirba darbų skirstytojo pareigose. Teismas iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjo aprašytos situacijos, nevertino jo pateiktų įrodymų. Pareigūnai nelinkę pripažinti, kad nepagrįstai skyrė nuobaudą, prieštaraujančią tų pačių administracijos pareigūnų nustatytai ir daug laiko egzistuojančiai tvarkai.
Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad atsižvelgiant į dokumentinę medžiagą, padaryto pažeidimo aplinkybes, į pareiškėjo anksčiau padarytų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pažeidimų skaičių ir jų pobūdį, nutarimas, kuriuo pareiškėjui skirta nuobauda, yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjui paskirta nuobauda nėra per griežta. Pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų, neatskleidė naujų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą kvestionuoti teismo sprendimo pagrįstumą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vilniaus pataisos namų 2014 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 28-60(2), kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda – papeikimas, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 2S-6736, kuriuo minėtas Vilniaus PN nutarimas paliktas nepakeistas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą ir sprendė, jog pareiškėjas padarė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punkto nuostatų pažeidimą.
Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos nuobaudos. Minėto kodekso 143 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos nuobaudos skiriamos tam įgalioto pareigūno nutarimu arba įsakymu. Skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį (BVK 143 str. 2 d.).
Nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – drausminėmis nuobaudomis, kurių rūšis ir skyrimo tvarką nustato BVK (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-589/2010).
Vilniaus PN direktoriaus nutarimu pareiškėjui nuobauda skirta už tai, kad 2014 m. lapkričio 13 d. apie 15.30 val. jis buvo pastebėtas 11 ir 12 būrių darbų skirstytojo patalpoje, kur nuteistasis negyvena ir nedirba. Nurodyta, jog tokiu būdu nuteistasis pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punktą, kuriame nustatyta nuteistųjų pareiga laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių: nesilankyti patalpose, būriuose, teritorijose, kuriose nedirba ir negyvena, išskyrus atvejus, kai pataisos įstaigos direktorius leidžia.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog draudimas lankytis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punkte paminėtose vietose yra imperatyvus, išskyrus atvejus, kai pataisos įstaigos direktorius išduoda leidimą. Tokio draudimo nesilaikymas yra pagrindas konstatuoti padarytą bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-762-143/2016).
Pareiškėjas pripažino, kad nurodytu laiku lankėsi darbų skirstytojo patalpoje, kurioje jis negyvena ir nedirba. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog Vilniaus pataisos namų direktorius Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punkte numatytą leidimą pareiškėjui būtų išdavęs.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas nuteistiesiems paskirtų nuobaudų pagrįstumą ir teisėtumą, atsižvelgia į tai, ar asmuo, kuriam taikoma atsakomybė, buvo supažindintas su laisvės atėmimo įstaigoje taikomomis taisyklėmis (žr., pvz., 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-920/2013; 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1262/2013; 2011 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-75/2011). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, jog pareiškėjas su įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarkės reikalavimais, savo teisėmis, pareigomis ir draudimais buvo supažindintas 2013 m. lapkričio 22 d. (b. l. 61), t. y. pareiškėjas žinojo, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, atitinkamai nesilankyti patalpose, būriuose, teritorijose, kuriose nedirba ir negyvena (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 p.), dėl to pareiškėjo argumentas, jog jis nežinojo, kad darbų skirstojo patalpoje negali lankytis, pagrįstai buvo pripažintas kaip neatitinkantis tikrovės.
Nors pareiškėjas teigia, kad nebuvo įspėjamojo draudžiamojo ženklo, jog darbų skirstytojo patalpoje draudžiama lankytis be leidimo, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju draudžiamųjų ženklų nebuvimas negali pateisinti pareiškėjui teisės aktų nustatyto draudimo nevykdymo. Tokia pati išvada buvo padaryta ir kitoje byloje dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punkto nesilaikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-762-143/2016). Tai, jog, pareiškėjo teigimu, įspėjamąjį ženklą dėl draudimo lankytis darbų skirstytojo patalpoje po to, kai pareiškėjui buvo paskirta nuobauda, pritvirtino teisės to daryti neturintys pareigūnai, jokių šiai bylai esminę reikšmę turinčių aplinkybių nepatvirtina, o tokio draudžiamojo ženklo pakabinimo teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija detaliau šiuo aspektu nepasisakys.
Kaip jau minėta, BVK 143 straipsnio 2 dalis taip pat nustato, kad skiriant nuobaudas, be kita ko, atsižvelgiama į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1427/2010). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju skiriant nuobaudą buvo atsižvelgta į pareiškėjo rašytinį paaiškinimą (b. l. 34), kuriame nurodyta, jog pareiškėjas įėjo į darbų skirstytojo patalpą dėl to, kad kažkas jam pasakė, jog jo ieško R. Č. (darbų skirstytojas). Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas kitą dieną po nusižengimo padarymo rašydamas paaiškinimą negalėjo prisiminti ir nurodyti asmens, kuris jam pranešė apie tai, kad jo ieško darbų skirstytojas. Dėl to pareiškėjo nurodyta apsilankymo darbų skirstytojo patalpoje priežastis pagrįstai įvertinta kaip nepateisinanti jo buvimo patalpoje, kurioje jis nedirba ir negyvena. Argumentas, jog Vilniaus PN yra susiklosčiusi praktika nuteistiesiems lankytis darbų skirstytojo patalpoje, šiuo atveju yra paremtas tik pareiškėjo teigimu ir nelaikytinas paneigiančiu Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punkte numatytą pareigą nuteistiesiems nesilankyti patalpose, būriuose, teritorijose, kuriose nedirba ir negyvena.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėjamu atveju nebuvo atsižvelgta į jo paaiškinime nurodytas aplinkybes, atmestini kaip nepagrįsti. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino ir aptarė bylos faktines aplinkybes, o pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, taip pat tai, jog nebuvo apklaustas darbų skirstytojas, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis ir tuo, kad pareiškėjas padarė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punkto nuostatų pažeidimą.
Pastebėtina, kad nutarimams, kuriais skiriamos įstatyme nustatytos nuobaudos, be kita ko, taikomos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1483/2013).
Byloje nėra jokių įrodymų, pavirtinančių, kad skiriant nuobaudą (papeikimą) pareiškėjui buvo pažeista nuobaudų skyrimo procedūra, nustatyta BVK 143 straipsnyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus PN direktoriaus nutarimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės motyvuotos, todėl šis skundžiamas administracinis aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Ginčijamu nutarimu už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą pareiškėjui paskirta švelniausia iš numatytų galimų skirti nuobaudų rūšių (BVK 142 str. 1 d.), kuri atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį. Pripažinus Vilniaus PN nutarimą teisėtu ir pagrįstu, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Kalėjimų departamentas taip pat priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo H. T. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Veslava Ruskan
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė