Civilinė byla Nr. e2-1235-465/2020
Civilinio proceso Nr. 2-68-3-24073-2019-7
Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.8.8;2.6.8.9; 2.6.8.11.1; 3.1.7.6; 3.2.6.1;
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. balandžio 28 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Margarita Ambrazaitienė,
sekretoriaujant Birutei Adamonienei,
dalyvaujant ieškovei R. V., jos atstovei advokatei Gražinai Versockienei,
atsakovo UAB „EDS Invest“ atstovui advokato padėjėjui Lukui Vitauskui,
trečiajam asmeniui M. V.
vertėjai Natalijai Reut,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovui UAB „EDS Invest“ dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, kredito sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis, tretieji asmenys BKU „Vilniaus taupomoji kasa“, M. V.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovė teismui pateiktame ieškinyje nurodė, jog 2005-05-03 su pradiniu kreditoriumi AB Sampo bankas sudarė kredito sutartį (duomenys neskelbtini), kuria jai buvo suteiktas 25 776 Eur kreditas, jo grąžinimas užtikrintas įkeistu nekilnojamuoju turtu – butu, esančiu (duomenys neskelbtini). Ieškovė teigia, jog ekonominės krizės laikotarpiu susidūrus su finansiniais sunkumais, ji kreipėsi į BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ dėl šios kredito sutarties refinansavimo. 2012-03-20 ieškovė su trečiuoju asmeniu BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ sudarė paskolos sutartį (duomenys neskelbtini), kuria jai buvo suteiktas 37 650 Eur kreditas, faktiškai panaudotas minėto AB Sampo banko kreditui refinansuoti. 2012-04-03 šis kreditas buvo padengtas, o nekilnojamasis turtas įkeistas naujajam kreditoriui. Ieškovė nurodo, jog ji sutartyje nustatyta tvarka mokėjo kredito įmokas grynaisiais pinigais klientų aptarnavimo poskyryje, esančiame Konstitucijos pr. Vilniuje. Jos teigimu, 2014m. vasario mėnesį nuvykus mokėti eilinės kredito įmokos, ji iš ant durų užklijuoto informacinio pranešimo sužinojo, kad kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ yra pripažinta nemokia ir jos veiklos licencija sustabdyta. Ieškovė bandė skambinti pranešime nurodytais telefonų numeriais, bet patikrintos informacijos dėl jos prievolės vykdymo tvarkos jai niekas nesuteikė. Taip pat nurodo, kad kreipėsi raštu, tačiau atsakymų negavo. Ieškovė teigia, kad tik 2016m. birželio mėnesį gavo pranešimą iš bankroto administratoriaus UAB „Verslo konsultantai“, kuriuo buvo reikalaujama jos nedelsiant sumokėti visą pradelstą įsiskolinimą, palūkanas, delspinigius, kurių nesumokėjus kredito sutarto sutartis bus nutraukta. 2017-06-07 ieškovė buvo informuota apie hipotekos kreditoriaus kreipimąsi į notarų biurą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, o pranešime nurodyta skolininko skola skaičiuojama sudarė 49 011,07 Eur. Antstolio Donato Kisieliaus raginimu ieškovei buvo pasiūlyta per 1 mėnesį nuo jo gavimo sumokėti viso 49 550,37 Eur. 2018-02-08 bankrutavusi kredito unija sudarė reikalavimo teisių pirkimo-pardavimo sutartį, kuria reikalavimo teisės pagal paskolos sutartį buvo perleistos atsakovui. Apie pasikeitusį kreditorių ieškovė bei jos sutuoktinis buvo informuoti tik 2018-09-06 pranešimu. Sudarius taikos sutartį tarp trečiojo asmens M. V. ir atsakovo civilinėje byloje Nr. 2-4526-781/2018, nagrinėjamoje Vilniaus apygardos teisme, priverstinio išieškojimo veiksmai buvo sustabdyti iki 2019-07-18, o ieškovė kredito dengimui ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimui sumokėjo atsakovui 6500 Eur.
Ieškovė nurodo, kad paskolos sutartis, kurios nutraukimą ji ginčija, yra vartojimo. Ji, kaip fizinis asmuo kreditą panaudojo asmeniniams jos šeimos poreikiams tenkinti. Todėl mano, jog jos teisių gynimas turi būti vertinamas pagal vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančias teisės normas. Be to, ieškovė teigia, jog kreditorius nebendradarbiavo jos neinformuodamas apie naują kredito įmokų mokėjimo tvarką, su ja nesusisiekė, todėl ieškovė neturėjusi galimybės vykdyti sutartį. Taip pat ieškovė ilgą laiką nebuvo informuota apie reikalavimo teisių perleidimą. Apie tai ji sužinojo iš spaudos. Teigia, jog atsakovo veiksmai patvirtina, kad kredito įmokų mokėjimo terminų laikymąsi atsakovo daugiau nei dvejus metus nebuvo vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas, nes jis ilgą laiką nesiėmė jokių priemonių savo pažeistoms teisėms ginti. Nurodo, kad iki pat kredito unijos bankroto ji tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, o vėliau sutarties vykdyti negalėjo dėl atsakovo nebendradarbiavimo ir informacijos neteikimo.
Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovė ieškinį palaikė. Ieškovė paaiškino, kad prašymus apie informacijos suteikimą ji siuntė paštu į biurą Konstitucijos prospekte, tačiau atsakymų negavo. Jei unija nebūtų bankrutavusi, tai būtų įmokas mokėjusi toliau. Ieškovė paaiškino, kad dalis paskolos buvo panaudota buto remontui, automobilio pirkimui. Atstovė nurodė, kad kreditorius nebendradarbiavo, nesuteikė ieškovei patikimos informacijos raštu dėl įmokų mokėjimo, o galimybių pervesti pinigus bankui pavedimu nebuvo dėl elektroninės bankininkystės nebuvimo. Kontaktas su bankroto administratoriumi atsirado tik 2016 m. birželio mėnesį. Tvirtino, jog ieškovė aktyviai gynė savo teises, į gautus raštus visada reaguodavo, todėl abejoja, ar 2015 m. raštas buvo ieškovei išsiųstas. 2017 metais buvo gautas pranešimas apie sutarties nutraukimą, tačiau terminas laikytinas neproporcingu, neaišku, kodėl kreditorius ilgą laiką toleravo paskolos nemokėjimą. Atstovė pažymėjo, kad nesąžininga vadovautis formaliais pagrindais, nes parduodamas vienintelis ieškovės gyvenamasis būstas. 2017m. sausio 12 d. ieškovė pateikė kreditoriui pasiūlymą, todėl ji laikosi nuomonės, kad 2017-01-13 rašto negavo, nes nėra tokių įrodymų byloje apie įteikimą. Apie sutarties nutraukimą ieškovė sužinojo iš notaro 2017m. birželio 7d. pranešimo taigi, buvo pažeista informavimo apie sutarties nutraukimą procedūra. Teigia, kad nuo 2016m. birželio vyko susirašinėjimas su bankroto administratoriumi. Prašo mažinti ir delspinigius, ir palūkanas. Ieškovė yra silpnesnioji šalis, sutarties sąlygos nebuvo individualiai aptartos. Refinansuoti ginčo sutarties nepavyko, nes kiti bankai nustatė dar didesnes palūkanas, ieškovė negali prisiimti dar didesnių įsipareigojimų, nors šią problemą bandė išspęsti. Ieškinį palaiko pilnai.
Atsakovas su ieškiniu nesutinka, atsiliepime nurodo, jog 2012m. kovo 20d. ieškovė su Unija sudarė Paskolos sutartį dėl 130 000 Lt kredito, skirto refinansavimui ir smulkiam verslui, suteikimo. Paskolos užtikrinimui buvo įkeistas nekilnojamasis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Atsakovo teigimu iki 2014m. sausio 15d. ieškovė sutartį vykdė. 2014m. sausio 17d. Unijos veikla buvo sustabdyta. Duomenys apie Unijos bankrotą ir teismo paskirtą bankroto administratorių buvo skelbiami viešai. Ieškovei nevykdant Paskolos sutarties. 2015m. lapkričio 18d. ji buvo informuota apie pradelstą kredito dalį ir nesumokėtas palūkanas, taip pat pranešta apie skolos padengimo būdus bei įspėta apie kredito sutarties nutraukimą. Atsakovas teigia, kad ieškovei nepateikus realių pasiūlymų dėl skolos padengimo, Unijos 2017m. sausio 13d. Pranešimu ieškovė informuota apie pradelstą 9589,42 Eur skolos likutį bei 8059,75 Eur palūkanas bei įspėta dėl sutarties nutraukimo, jei iki 2017m. sausio 30d. nepašalins sutarties pažeidimo. Atsakovas pažymi, jog tik 2017m. gegužės 31d. Unija kreipėsi į notarą dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto, vykdomasis įrašas išduotas 2017m. rugsėjo 8d., o išieškojimas inicijuotas tik 2017m. gruodžio 18d. Atsakovas nurodo, jog per visą tą laiką ieškovė neginčijo sutarties nutraukimo, nors vykdomojoje byloje reiškė įvairius skundus. Teigia, kad šalims pasiekus taikų susitarimą civilinėje byloje Nr. 2-4526-781/2018 dėl hipotekos pripažinimo negaliojančia, ieškovei buvo suteiktas papildomas 6 mėnesių terminas rasti sprendimą dėl paskolos sutarties įvykdymui ne iš įkeisto turto. Išieškojimas buvo atnaujintas 2019m. liepos 18d.
Atsiliepime atsakovas nurodo, jog paskolos sutartyje nėra nurodyta kredito paskirtis, tačiau vien remiantis tuo, kad paskolos sutartis buvo įkeista turtu reiškia, kad tai negalėjo būti vartojimo paskola. Pažymi, kad paskolos sutartimi refinansuota 14329,23 Eur suma taip pat nebuvo vartojimo, todėl ieškovė nelaikytina vartotoja. Nurodo, jog Unija nutraukė Paskolos sutartį prieš terminą būtent dėl to, kad ieškovė nevykdė esminių savo įsipareigojimų, o sutarties nutraukimas atliktas laikantis visų teisės normų bei kasacinio teismo išaiškinimų. Ieškovės atveju Paskolos sutartis nutraukta remiantis Paskolos sutarties 5.11.1 punktu ir dėl įvykdyto esminio Paskolos sutarties pažeidimo. Paskolos sutarties nutraukimas buvo atliktas ne formaliai, bet esant sistemingam ir ilgalaikiam prievolės pažeidimui. Iki Paskolos sutarties nutraukimo ieškovė nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų 3 metus. Teigia, jog Unijos bankrotas ir/arba techniniai sutarties vykdymo suvaržymai neatleido ieškovės nuo aiškių ir apibrėžtų sutarties sąlygų vykdymo. Nepaisant ilgalaikio sutarties pažeidimo, Unija buvo pasirengusi spręsti kilusią padėtį, tačiau ieškovė tokia galimybe nepasinaudojo. Į notarą Unija kreipėsi tik po 4 mėnesių nutraukus Paskolos sutartį, o tai reiškia, kad tarp ieškovės ir Unijos vyko tolimesnis bendravimas. Atsakovas pažymi, jog ieškovė daugiau nei dvejus metus neginčijo paskolos sutarties nutraukimo bei pradėto išieškojimo iš įkeisto turto. Toks ieškovės elgesys, atsakovo teigimu, tik patvirtina, jog ieškovė nesiekia apginti savo tariamai pažeistų teisių, bet piktnaudžiaudama procesinėms normomis, bando vilkinti teisėtai vykdomą išieškojimą iš įkeisto turto. Be to, ieškovės reikalavimas mažinti Paskolos sutartyje sulygtas netesybas paremtas nepagrįstais motyvais, ieškovės siūlomas netesybų dydis prieštarauja esamai komercinei praktikai, suformuotais teismų praktikai ir individualioms Paskolos sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybėms. Delspinigių norma kartu su palūkanų norma, buvo viena iš esminių Paskolos sutarties sudarymo sąlygų. Gavusi paskolą, ieškovė privalo skolą grąžinti pagal visas esmines paskolos suteikimo sąlygas. Atsakovo teigimu, reikalavimas sumažinti netesybas iki minimalių nuostolių normos, yra teisiškai ydingas, nes jo taikymo atveju būtų paneigtas netesybų institutas, nustatyto sutrumpinto 6 mėnesių senaties termino netesybos prarastų prasmę. Teigia, kad nei Unija, nei atsakovas nereikalavo taikyti Paskolos sutartyje numatytų 19 proc. metinių palūkanų. Ieškinį prašo atmesti.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepime nurodytus argumentus. Papildomai nurodė, kad priešingai, nei teigia ieškovė, paskola buvo panaudota verslui, todėl gali būti laikoma vartojimo sutartimi. Iš Sampo ataskaitos buvo nuoroda į verslo tikslus. Teigia, kad 38 proc. kredito sumos buvo panaudota paskolos refinansavimui, o įrodymų, kad kreditas būtų buvęs panaudotas asmeninimas tikslams, ieškovė nepateikė. 2014 metais iškelta Unijai bankroto byla ir nuo to laiko ieškovė įmokų nebemokėjo. Pažymi, kad bankroto administratorius turėjo daug darbo, nes buvo daug skolininkų. 2015-11-18 ieškovei bei jos sutuoktiniui buvo išsiųstas raštas apie skolos likutį. Atkreipė dėmesį, kad nėra duomenų apie tai, kad ieškovės į bylą pateikti 2014-02-24 ir 2014-03-18 prašymai Unijai buvo išsiųsti. Tvirtina, kad 2017-01-13 raštas apie galimą sutarties nutraukimą registruotu paštu buvo išsiųstas tiek ieškovės bei jos sutuoktinio gyvenamosios vietos adresu, tiek ir elektroniniu laišku. Tikėtina, kad elektroninio pašto adresą nurodė ieškovė ar tretysis asmuo bendraudami su bankroto administratoriumi. Ieškovės siųsti raštai vertinti kritiškai, nes blogai nurodyti rekvizitai, neaišku kam išsiųsti ar aplamai išsiųsti. Bankroto administratorius nurodė banko sąskaitą ir skolos likutį. Komunikacija vyko, ieškovei apie galimą sutarties nutraukimą buvo žinoma. Atstovas nesutinka, kad paskolą buvo galima grąžinti tik grynaisiais pinigais, nes sutartyje yra numatyti alternatyvūs pasirinkimai. Ieškovės pasirinktas įmokų mokėjimo būdas yra retas atvejis, nes kiekvienam kredito gavėjui yra sukurta paskolos banko sąskaita, taip pat ir ieškovei. Todėl galimybė mokėti įmokas per banko sąskaitą, jo teigimu, buvo numatyta. Atstovas teigia, kad ieškovė nemokėjo paskolos net 36 mėnesius, ir tai laikytina esminiu pažeidimu, be to, buvo deramasi, bendradarbiaujama, kreditorius neturėjo tikslo sutartį nutraukti, tačiau nesulaukęs pasiūlymų kreipėsi į notarą. Bankroto administratorius siūlė du variantus – refinansuoti paskolą arba padengti ją, tačiau ieškovės siūlymas atidėti 10-čiai ar 15-kai metų atsakovo netenkino. Atsakovo atstovas nurodė, jog pradėjus vykdymo veiksmus, ieškovė ne kartą teikė skundus dėl antstolio veiksmų, nors ieškovei buvo duotas papildomas pusės metų terminas, realių pasiūlymų ji nepateikė, iš esmės vilkino procesą. Tvirtina, kad kreditorius tinkamai vykdė pareigas nutraukiant sutartį, įžvelgia ieškovės nesąžiningumą pasinaudojant bankroto procesu. Pažymi, kad jokių prašymų keisti netesybų dydį, jį mažinti, kreditorius negavo. Ieškovės reikalavimai mažinti delspinigių dydį, neatitinka kasacinio teismo formuojamos praktikos, todėl turi būti atmestinas. Sutartyje numatytos 19 procentų palūkanos apskritai nebuvo skaičiuojamos, todėl toks reikalavimas netenkintinas. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė šiuo metu neturi finansinių galimybių vykdyti sutartį toliau, todėl toks reikalavimas yra ydingas. Ieškinį prašo atmesti visa apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Tretysis asmuo ieškinį palaikė, papildomai nurodė, kad ne kartą bandė derėtis dėl sąlygų, nustatant ilgesnį laiką paskolai grąžinti. Tvirtino, kas iš Sampo banko gautą paskolą panaudojo buto remontui, pirko mašiną.
Ieškinys atmestinas.
Byloje nustatyta, jog 2012-03-20 bankrutavusi „Vilniaus taupomoji kasa“ ir ieškovė sudarė paskolos sutartį (duomenys neskelbtini) (toliau – Paskolos sutartis), kuria ieškovei buvo suteiktas 130000 Lt (37650,60 Eur) dydžio kreditas (e. bylos 1t., b. l. 77-80). Šalys susitarė, jog kreditas bus suteiktas paskolos refinansavimui ir smulkiam verslui (Specialioji dalis 24 p., e. b. l. 77). Paskolos užtikrinimui antriniu įkeitimu buvo įkeistas ieškovei priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtimi) (e. b. l. 1t.,126). 2014-01-17 „Vilniaus taupomoji kasa“ pripažinta nemokia ir atšaukta jos veiklos licencija (e. bylos 1t., b. l. 25). Prašymas dėl vykdomojo įrašo atlikimo buvo pateiktas 2017-05-31 (e. bylos 1t., b. l. 136,137). Vykdomasis įrašas išduotas 2017-09-08 (e. bylos 1t., b. l. 141-143).
Dėl kredito sutarties kvalifikavimo
Remiantis CK 1.39 straipsnio 1 dalimi, vartojimo sutartimi laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad fizinio asmens sudaryta paskolai refinansuoti sutartis, kurios tikslas negalėtų būti priskirtas verslo tikslams, atitinka vartojimo sutarties požymius, todėl turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2018-12-19 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018).
Nagrinėjamu atveju 2012-03-20 kredito sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Paskolos sutartis) ieškovei buvo suteiktas 130000 Lt (37650,60 Eur) dydžio kreditas, kuris buvo skirtas refinansavimui ir smulkiam verslui (Paskolos sutarties 2.4 punktas, e.1t., e. b. l. 77). 2012-03-16 prašyme dėl kredito suteikimo ieškovė nurodė, jog gautas lėšas ketina panaudoti naujo paviljono įsigijimui, taigi komercinei veiklai vykdyti (e. 1t. b. l. 124). Bylos medžiaga patvirtinta, kad dalis gautų piniginių lėšų (t. y. 14329,23 Eur), gautų pagal Paskolos sutartį, buvo panaudota ieškovės su AB Sampo banku sudarytai 2005m. gegužės 3d. kredito sutarčiai Nr. (duomenys neskelbtini) refinansuoti (e. bylos 1t., b. l. 38,39). Paskolos grąžinimui užtikrinti bankui buvo įkeistas ieškovei bei jos sutuoktiniui priklausantis nekilnojamasis turtas – butas, (duomenys neskelbtini) (e. bylos l. 71-75). Ši aplinkybė leidžia teigti, kad jog ir refinansuojama paskola buvo suteikta ne vartojimo tikslams, nes nekilnojamojo turto įkeitimas vartojimo kredito grąžinimo užtikrinimui buvo draudžiamas (CK 6.886 straipsnio 3 dalies 1p., nuo 2004-04-27 galiojusi įstatymo red.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, seka, kad ieškovės su trečiuoju asmeniu KBU „Vilniaus taupomoji kasa“ sudaryta Paskolos sutartis, o taip pat ir refinansuojama su AB Sampo banku sudaryta kredito sutartis, yra priskirtinos prie sutarčių, susijusių su kredito gavėjo (ieškovės) verslu bei jos vykdoma komercine veikla, taigi, neatitinka suformuluotų esminių požymių, leidžiančių jas kvalifikuoti kaip vartojimo. Įrodymų, patvirtinančių ieškovės be jos sutuoktinio teiginius, kad gautos piniginės lėšos buvo panaudotos šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, o ne šeimos vykdomam verslui, į bylą nepateikta (CPK 178 straipsnis). Remiantis bylos medžiaga galima pagrįstai teigti, jog abu ieškovei suteikti kreditai buvo panaudoti verslo tikslams ieškovės su profesine veikla susijusiai komercinei veiklai vykdyti, o tai reiškia, kad ginčo sprendimui netaikytinos vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančios teisės normos.
Dėl kredito sutarties nutraukimo teisėtumo
CK 6.156 straipsnio 1 dalimi šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis, nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Sutarties šalis (kredito gavėjas) laisva valia ir savo rizika sprendžia, ar kitos šalies (kredito davėjo) siūlomos kreditavimo sąlygos jai priimtinos ir , tai įvertinusi, sudaro sutartį arba nesudaro. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad kreditavimo santykiams tinkamas ir laiku mokėjimų vykdymas turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Ieškovė, sudarydama paskolos sutartį, įsipareigojo laikytis nustatyto mokėjimo grafiko ir laiku atlikti visus numatytus mokėjimus, žinojo kokios teisės pasekmės kils pažeidus mokėjimo grafiką ir su tuo sutiko.
Remiantis šalių paaiškinimais bei bylos medžiaga nustatyta, jog ieškovė savo sutartinius įsipareigojimus pagal Paskolos sutartį vykdė iki 2014m. sausio 15 dienos, t. y. iki Unijos veiklos sustabdymo. Ieškovės teigimu kreditorius su ja nebendradarbiavo, neteikė informacijos apie naują įmokų mokėjimo tvarką, todėl ji neturėjusi galimybės tinkamai vykdyti sutartį. Be to, ieškovė tvirtina, jog ji nebuvo tinkamai informuota apie sutarties nutraukimą, kaip tai numatė Paskolos sutarties 5.11 punktas, o kredito sutarties nuraukimo faktas jai tapo žinomas tik gavus notaro pranešimą apie kreipimąsi dėl skolos išieškojimo. Tačiau tokiais ieškovės teiginiais sutikti negalima.
Ilgalaikėms sutartims vykdyti labai svarbus šalių bendradarbiavimas, sąžiningas pareigų vykdymas. Iš bylos medžiagos matyti, kad po Unijos veiklos sustabdymo, paskyrus bankrutavusiai įmonei bankroto administratorių, tarp šalių vyko intensyvus susirašinėjimas. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikti prašymai bei pranešimai, iš kurių turinio galima spręsti, jog kreditorių atstovavęs bankroto administratorius į ieškovės prašymus teikė atsakymus raštu, informuodamas apie skolos likutį, sutarties vykdymo tvarką, bei pasisakydamas dėl sutarties keitimo sąlygų. UAB „Verslo konsultantai“ 2016-11-15 raštu Nr. VTK-0604 ir 2017-01-30 raštu Nr. VTK-0676 atsakė į ieškovės pateiktus prašymus (e. bylos 1t., b. l. 26, 27, 133). 2016-09-19 raštas VTK-0525 dėl sutikimo perleisti įkeistą nekilnojamąjį turtą buvo įteiktas ieškovės sutuoktiniui M. V. pasirašytinai (e. bylos 1t., b. l.132). Nepaisant to, kad šalims dėl sutarties sąlygų keitimo, tolesnio jų vykdymo susitarti nepavyko, į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nesudaro pagrindo teigti, jog kreditorius nebendradarbiavo. Priešingai, minėtų pranešimų turinys leidžia teigti, jog ieškovei buvo suteikta informacija apie Uniją atstovaujantį bankroto administratorių ir jo įgaliojimus veikti Unijos vardu, be to, aiškiai deklaruojama palanki kreditoriaus pozicija svarstyti ir aptarti konkrečius ieškovės pasiūlymus, jei tokie būtų pateikti. Pažymėtina, kad abi šalys, teikusios įrodymus apie siųstus pranešimus ar kitus dokumentus, nepateikė įrodymų apie jų išsiuntimą, įteikimą. Tačiau susipažinus su šių dokumentų turiniu, akivaizdu, kad buvo grįžtamasis ryšys, o bendradarbiavimas tarp šalių vyko ne tik raštu, bet ir žodžiu. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, nėra pagrindo teigti, jog kreditorius pažeidė pareigą bendradarbiauti. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir iki bankroto bylos iškėlimo bei bankroto administratoriaus paskyrimo, banko klientams buvo teikiama informacija bei nurodyti kontaktai (telefonų numeriai bei interneto svetainės) (e. bylos 1t., b. l. 25). Ieškovė pripažino, kad telefonu jai buvo nurodyta banko sąskaita, į kurią buvo siūloma pervesti įmokas, be to, pranešime nurodyta ir internetinė svetainė. Banko klientus dominančią informaciją teikė ir Lietuvos bankas, kontroliuojantis kredito įstaigų veiklą. Tačiau ieškovė, kaip matyti, šiais oficialiais informacijos šaltiniais nepasinaudojo, ir mokėjimo įmokų į nurodytą banko sąskaitą pagal grafiką neatliko. Bankroto administratoriui pareikalavus vykdyti sutartį, mokėjimų nevykdė, prašydama atidėti paskolos grąžinimą, keisti sutarties sąlygas (e. bylos 1t., b.l. 133). Kritiškai vertintinas ir ieškovės argumentas, jog vienintelis galimas būdas mokėti įmokas bankui, įnešant jas grynaisiais pinigais į banko sąskaitą. Be kita ko, Paskolos sutarties sąlygose yra aptariama paskolos grąžinimo tvarka pagal tvarkaraštyje nurodytą grafiką (6.5 p.), užtikrinant paskolos gavėjo sąskaitoje, esančioje Unijoje, pakankamą lėšų likutį, kad Unija pagal tvarkaraštį galėtų nurašyti mokėtinas sumas (6.7 p.). Ši aplinkybė paneigia ieškovės teiginius ir nesudaro pagrindo manyti, jog egzistavo realios kliūtys įmokas mokėti laiku sutartyje numatytu būdu. Remiantis išdėstytu, konstatuotina, jog ieškovei buvo suteikta patikima informacija dėl tolesnio sutartinių įsipareigojimų vykdymo, o realių kliūčių tinkamai vykdyti sutartį nebuvo. Tuo remiantis ieškovės teiginiai dėl jai nesuteiktos patikimos informacijos raštu, kreditoriaus nebendradarbiavimo, laikytini deklaratyviais bei neparemtais bylos medžiaga.
Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad kai sutartis pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone. Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių pasekmių (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-30-319/2015).
CK 6.218 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienašališkai, nesikreipdama į teismą, nutraukdama sutartį nukentėjusioji šalis privalo informuoti kitą šalį. Ši norma nedetalizuoja, kokiu būdu ir forma yra įvykdomas pranešimas apie sutarties nutraukimą. Dėl sutarties šalių informavimo pareigos tinkamo vykdymo svarbūs yra įstatymai, sutarties sąlygos bei jos vykdymo praktika.
Atsakovas vienašalį sutarties nutraukimą grindžia sutartiniu ir įstatyminiu pagrindu esant ieškovės ilgalaikiam ir sistemingam sutarties pažeidimui, nutraukė Paskolos sutartį, vadovaudamasis Kredito sutarties bendrosios dalies 5.11.1 punktu, numatančiu kreditoriaus teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jei paskolos gavėjas ilgiau kaip vieną mėnesį delsia sumokėti įmokas pagal sutartį ir nesumoka įmokų per 15 kalendorinių dienų nuo Unijos rašytinio pareikalavimo dienos. Nors ieškovė neigia gavusi 2017-01-13 įspėjimą dėl sutarties nutraukimo, siųstą ieškovės gyvenamosios vietos adresu, byloje surinkta rašytinių įrodymų visuma leidžia manyti priešingai. Kaip jau buvo minėta, nuo 2016m. birželio šalys aktyviai komunikavo tiek raštu, tiek ir žodžiu. Iš esmės visi tuo metu siųsti bankroto administratorius raštai ieškovę pasiekė ir tai patvirtina tų dokumentų turinys. Be kita ko, 2017-01-13 įspėjimas buvo siunčiamas ne tik paštu, bet ir trečiojo asmens M. V. elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini), kurio teisingumą pastarasis patvirtino teismo posėdžio metu. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog savo pareigą informuoti skolininką apie sutarties nutraukimą, kreditorius įvykdė tinkamai. Nutraukti sutartį, esant praleistam sutarties įvykdymo terminui, nustačius prieš tai skolininkui papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, suteikia teisę ir CK 6.217, 6.209 straipsnių nuostatos. Pažymėtina, kad Paskolos sutarties sąlygų ieškovė nevykdė trejus metus, t. y. vyko ilgalaikis ir sistemingas sutarties pažeidimas, kuriam esant atsakovas neturėjo pagrįsto pagrindo tikėtis, jog ieškovė galės padengti susidariusią skolą ir atlikti kitus mokėjimus laiku. Kreditorius tinkamai vykdė sutarties sąlygas, bendradarbiavo, buvo pasirengęs svarstyti ieškovės pasiūlymus, suteikė papildomo laiko ieškovei delsdamas kreiptis dėl skolos išieškojimo į antstolius, įvykdė pareigą informuoti apie sutarties nutraukimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovo vienašalį sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu teisinio pagrindo nėra.
Dėl delspinigių dydžio sumažinimo iki 0,02 procentų dydžio už kiekvieną uždelstą dieną
Vadovaujantis CK 6.258 straipsnio 3 dalimi jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą.
Kasacinis teismas, aiškindamas kaip turi būti nustatinėjama, ar netesybos nėra pernelyg didelės, konstatavo, kad motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013). Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismai, nagrinėdami konkrečias bylas, taip pat atsižvelgtina į šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt., teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus ir siektina nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010 ir kt.).
Pažymėtina, kad nuo 2017m. liepos 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymas, kurio 16 straipsnis 6 dalis numatė, jog pavėluoto kredito įmokų mokėjimo atvejais kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės, kaip 0,05 procento už kiekvieną uždelstą dieną. Šalių Paskolos sutartimi (Specialiosios dalies 2.15 str. ir Bendrosios dalies 6.8 p.) buvo numatyti 0,2 proc. dydžio delspinigiai. Tačiau kasacinis teismas, aiškindamas šios įstatymo nuostatos taikymą, yra pasisakęs, jog ji taikytina kredito sutartims, sudarytoms iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir tik ta apimtimi, kiek tai yra susiję su asmenų teisių ir pareigų atsiradimu ir jų įgyvendinimu po minėto įstatymo įsigaliojimo, ir tik ta apimtimi, kiek tai viršija įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje nustatytą maksimalų netesybų dydį. Tai reiškia, kad netesyboms, apskaičiuotoms už laikotarpį iki minėto įstatymo įsigaliojimo, įstatymo 16 straipsnio 6 dalis netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2020-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-611/2020). Taip pat šioje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad kai kredito sutartis yra nutraukta iki įstatymo įsigaliojimo (kaip yra šiuo atveju), aktualios tampa CK 6.221 straipsnio nuostatos, numatančios, jog sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, o sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo (CK 6.221 straipsnio 1 ir 3 dalys). Formuodamas teismų praktiką, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus, neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 straipsnis), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažinti minimaliais nuostoliais (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007-10-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-324/2007 ir kt.).
Taigi, atsižvelgiant į minėtus teisinį reguliavimą, konstatuotina, jog Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostata, ribojanti netesybų dydį, nagrinėjamu atveju netaikytina, nes Paskolos sutartis buvo nutraukta dar iki šio įstatymo įsigaliojimo. Kita vertus, nustačius, jog paskola buvo skirta komercinei veiklai vykdyti, ginčo santykiams netaikytinos ir vartotojų teisių apsaugą reguliuojančios teisės normos. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė sutarties vykdymo metu ir vėliau netesybų dydžio nekvestionavo, dėl sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis kreipėsi jau vykdant skolos išieškojimą, o teisme pasirašydama 2018-12-07 Susitarimą dėl įsipareigojimų vykdymo civilinėje byloje Nr. 2-4526-781/2018, pripažino savo įsiskolinimą pagal Paskolos sutartį bei vykdomąjį įrašą, pasižadėdama įsipareigojimus vykdyti (e. bylos 1t., b. l. 144, f punktas). Svarbu pažymėti, jog ieškovė, 2012 metais gavusi kreditą, Unijai grąžino tik nedidelę paskolos dalį, pati naudojosi ja visu laikotarpiu. Už šių lėšų suteikimą atlygio kreditorius negavo. Paskolos sutartis buvo sudaryta verslo tikslais ir šalių laisva valia, todėl atsižvelgiant į šalių pusiausvyros principą, ieškovės reikalavimas dėl Paskolos sutarties sąlygos, numatančios delspinigių dydį, pripažinimo nesąžininga bei delspinigių dydžio iki 0,02 proc. mažinimo, tenkinti teisinio pagrindo nėra.
Byloje nustatyta, kad Paskolos sutarties 2.21 punktas, numatantis kreditoriaus teisę skaičiuoti paskolos gavėjui 19 proc. dydžio metines palūkanas nuo negrąžintos paskolos sumos iki paskolos grąžinimo dienos, nebuvo realizuota. Tai matyti ir iš notaro išduoto vykdomojo įrašo, iš kurio seka, jog ieškovei buvo paskaičiuota skola bei 9 proc. dydžio metinės sutartinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 2017-05-31 iki vykdomajame įraše nurodytos skolos sumokėjimo datos (e. bylos 1t., b. l. 141). Atsižvelgiant į tai, kad reikalaujama pripažinti nesąžininga sutarties nuostata nebuvo taikyta, nėra pagrindo svarstyti dėl ieškovės teisių pažeidimo. Esant tokioms aplinkybėms šis ieškinio reikalavimas laikytinas nepagrįstu, todėl netenkintinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju atsakovas UAB „EDS Invest“ prašo iš ieškovės priteisti 985 Eur bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą, kurios grindžiamos į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais - 2020-01-30 pažyma dėl suteiktų teisinių paslaugų ir jų apmokėjimo, PVM sąskaita faktūra bei mokėjimo nurodymu (e. bylos DOK- 23848). Atsižvelgiant į tai, jog ieškinys buvo atmestas, bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Rekomendacijose nurodyto užmokesčio dydžio, prašymas tenkintinas pilnai (CPK 93 str. 1dalis).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93 str., 259, 263, 265, 268, 270 str. str., teismas
n u s p r e n d ė:
Ieškovės R. V. ieškinį atsakovui UAB „ADS Invest“ dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu bei kredito sutarties nuostatų pripažinimo nesąžiningomis, atmesti.
Priteisti iš ieškovės R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 985 Eur (devynis šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų atsakovo UAB „EDS Invest“, į. k. 304478449, naudai.
Priteisti iš ieškovės R. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 5,58 Eur (penkis eurus 58 ct) išlaidų, susijusių su dokumentų įteikimu valstybei. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank”, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660. Sumokėjus nurodytą sumą, kvito originalą būtina nedelsiant pateikti teismui.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Margarita Ambrazaitienė