Administracinė byla Nr. A-3882-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01235-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėja J. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (I t., b. l. 1–7; III t., b. l. 161–168), prašydama:

1) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT, Nacionalinė žemės tarnyba) direktoriaus 2015 m. sausio 19 d. įsakymą Nr. lPSl-58-(2.1.) „Dėl tarnybinės nuobaudos J. R. skyrimo ir jos atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Įsakymas) ir panaikinti juo pareiškėjai paskirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų;

2) negrąžinti pareiškėjos į NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjos pareigas ir laikyti ją atleista iš šių pareigų pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą atsistatydinus savo noru nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

3) priteisti pareiškėjai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos 2015 m. sausio 19 d. iki 2015 m. kovo 31 d.;

4) priteisti iš NŽT pareiškėjos naudai 5 000 Eur moralinei žalai atlyginti.

Nesutikdama su Įsakymu, kuriuo už teisės aktų pažeidimą priimant 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 49SK-(14.49.109.)-1758, 2014 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 49SK-(14.49.109.)-1809 ir 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 49SK-(14.49.109.)-2118 (toliau – ir Sprendimai), ji buvo atleista iš NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjos pareigų, pareiškėja nurodė, kad Sprendimai yra teisėti, nes jais suformuoti sklypai atitinka jų suprojektavimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) reikalavimus. Be to, priimant Sprendimus siekta racionalaus valstybinės žemės naudojimo bei pajamų į valstybės ir savivaldybės biudžetus surinkimo, todėl savo veiksmais pareiškėja niekieno interesų nepažeidė. Pareiškėjos manymu, atsakovas ją pradėjo persekioti, kai ji atsisakė vykdyti neteisėtus NŽT direktoriaus pavaduotojo nurodymus ir kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą dėl NŽT direktoriaus pavaduotojo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Pareiškėja atkreipė dėmesį, jog neteisėtus pavedimus davęs jos tiesioginis vadovas buvo įtrauktas į komisiją, tyrusią pareiškėjos galimus tarnybinius nusižengimus bei pažymėjo, kad komisijos išvados parengimo, įsakymo dėl atleidimo ir atleidimo data yra ta pati, o tai rodo, kad pareiškėjos paaiškinime nurodytos aplinkybės nebuvo tiriamos, išvada surašyta paskubomis, atmestinai, netgi painiojant teisės normas, kurias pareiškėja tariamai pažeidė.

Pareiškėjos nuomone, ji jokių neteisėtų veiksmų neatliko, žalos savo veiksmais nepadarė, nes žemės sklypai buvo parduoti už rinkos kainą ir valstybės iždas padidėjo už juos gauta suma. Nurodė, kad tarnybiniai patikrinimai buvo inicijuojami nuolat, surašant paviršutiniškas išvadas, nevertinant pareiškėjos pateiktų paaiškinimų, nenagrinėjant ginčytinų situacijų iš esmės, tačiau pareiškėja pirmenybę teikė savo darbinių funkcijų vykdymui, o ne tarnybinių nuobaudų apskundimui teismine tvarka. Paaiškino, jog nebūtų skundusi ir atleidimo iš pareigų, jeigu šis atsakovo sprendimas nebūtų pakenkęs jos reputacijai, apsunkinęs kito darbo paieškas bei palikęs pareiškėjos šeimą be pajamų pragyventi. Pažymėjo, kad buvo informavusi savo tiesioginį vadovą, kad jos vyras prarado darbą dėl sveikatos būklės, tačiau, nekreipdamas dėmesio į tai, atsakovas skubotai ją atleido, tokiu būdu sukeldamas pareiškėjai dvasinius išgyvenimus bei grėsmę visai šeimai likti be pajamų, todėl pareiškėja prašo atlyginti ir moralinę žalą. Pareiškėjos manymu, tokiais veiksmais atsakovas siekia įbauginti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus darbuotojus, kad ateityje jie vykdytų NŽT vadovybės pavedimus, nesvarstydami pavedimų teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja vadovavosi VTĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintos Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos (toliau – ir Tvarka) nuostatomis ir nurodė, kad jos įsitikinimu jos kaltės klausimas buvo išspręstas neteisingai. Pabrėžė, kad, priimdama Sprendimus dėl žemės sklypų kadastro duomenų patvirtinimo, vadovavosi Vilniaus miesto savivaldybės jos kompetencijos ribose atliktais veiksmais ir priimtais sprendimais ir jei komisija, tyrusi tarnybinį nusižengimą, būtų nuvykusi į vietą ir patikrinusi situaciją, būtų įsitikinusi, kad ginčo žemės sklypų vietoje atskiri, savarankiškai funkcionuojantys sklypai negalėtų būti suformuoti tai paskirčiai, kuri yra numatyta šiose teritorijose pagal Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinius. Be to, sprendžiant dėl pareiškėjos kaltės visiškai neatsižvelgta į tai, kad teritorijų planavimas yra savarankiškoji Vilniaus miesto savivaldybės funkcija. Pareiškėjos įsitikinimu, Nacionalinė žemės tarnyba, atskirai vertindama tik kiekvieną papildomai besiribojančiam žemės sklypui suprojektuotą žemės sklypą ir neatsižvelgdama į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės priimti sprendimai apima visą tarp privačių žemės sklypų įsiterpusį plotą, kuriame neįmanoma suformuoti savarankiškai pagal tiesioginę paskirtį galinčių funkcionuoti žemės sklypų, iškreipia susiklosčiusią situaciją. Teigė, jog atsakovo išvada parengta vadovaujantis ne teisės aktais, o išimtinai prielaida dėl suformuotų sklypų neatitikimo teisės aktų reikalavimams.

Pareiškėja nurodė mananti, jog grąžinus ją į darbą vėl bus imamasi priemonių sudaryti jai nepalankias darbo sąlygas, be to, atsakovas kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo sprendžiant pareiškėjos baudžiamosios atsakomybės klausimą. Pasak pareiškėjos, psichologinė atmosfera NŽT šiuo metu yra labai įtempta, jos pareigose jau dirba kitas darbuotojas, o pati pareiškėja nuo 2015 m. balandžio 1 d. gavo kitą nuolatinį darbą. Atsižvelgdama į tai, patikslintame skunde prašė laikyti ją atleista iš užimtų pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba, nesutikdamas su pareiškėjos skundu, pateikė atsiliepimą į jį (IV t., b. l. 1–17), prašydamas pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad dalis pareiškėjos pasirašytų sprendimų, kuriais buvo suformuoti žemės sklypai ir patvirtinti šių žemės sklypų kadastro duomenys, buvo priimti Aprašo galiojimo laikotarpiu, t. y. iki 2014 m. sausio 1 d., tačiau už juos tarnybinė nuobauda nebuvo paskirta. Tarnybinė nuobauda buvo paskirta už 2014 m. priimtus Sprendimus. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktą valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio – šių sklypų savininkams. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 692) 2.15 punktu (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. kovo 27 d. iki 2014 m. kovo 27 d.) nustatyta, kad laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų) ne didesnių kaip 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus suplanuotos gyvenamosios teritorijos, ir 0,5 ha – kitose, jeigu šiuose plotuose negalima suformuoti atskirų žemės sklypų, NŽT vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu gali būti parduodami ne aukciono būdu besiribojančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams arba išnuomojami besiribojančių valstybinės žemės sklypų nuomininkams. Įsiterpusiu nelaikomas žemės plotas, kuris ribojasi su atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, išskyrus tuos atvejus, kai tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų) įsiterpusį plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos. Jeigu įsiterpęs žemės plotas didesnis už Nutarimo Nr. 692 2.15 punkte nustatytus dydžius parduodamus ar išnuomojamus įsiterpusius žemės plotus ir žemės plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos, NŽT vadovo ar įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu parduodamas ar išnuomojamas įsiterpęs žemės plotas gali būti didinamas. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. Dl-338 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ (toliau – ir STR 2.02.09:2005) 9 priedo 3 punkte nurodyta, kad statant naują namą, jam skirtas sklypas (ar jo dalis) negali būti mažesnis kaip 0,04 ha. Ši nuostata taikoma tais atvejais, kai formuojami nauji sklypai statybai ar suformuoti nauji sklypai namų statybai, kuriuose nenurodytas užstatymo tipas. Anot Nacionalinės žemės tarnybos, įstatymų leidėjas, nustatydamas mažiausią leistiną 0,04 ha žemės sklypo plotą naujai statybai, įtvirtino sąlygą, kad žemės plotai, kurie neviršija 400 kv. m, teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta gyvenamųjų namų statyba, laikytini įsiterpusiais. Be to, pagal STR 2.02.09:2005 8 priedo 1.1 punktą mažiausi atstumai nuo statinių iki sklypo ribos ir gatvių raudonųjų linijų yra iki 3 m atstumu nuo sklypo ribos. Taigi NŽT nuomone, sąvoka „siaura juosta“ Nutarimo Nr. 692 2.15 punkto taikymo prasme turėtų būti aiškinama sistemiškai kartu su STR 2.02.09:2005 nuostatomis ir nustačius, kad atitinkamuose žemės plotuose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus suplanuotos gyvenamosios teritorijos, negalima suformuoti žemės sklypo, dėl to, kad gyvenamojo pastato statybų atveju nebus išlaikyti STR 2.02.09:2005 nustatyti atstumai ar užstatymo tankis, darytina išvada, kad įsiterpusį plotą sudaro „siaura juosta“. Pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad laisvos valstybinės žemės juosta, kuri ribojasi su privačiais sklypais, pažymėtais indeksais 4, 6, 8, 10, 12, 14, 16, 18, 20, 22, 24, 26, 28 (duomenys neskelbtini), kuri neteisėtai pareiškėjos sprendimu buvo sujungta su besiribojančiais sklypais, yra apie 31 m pločio, todėl darytina išvada, kad buvo galima formuoti atskirus žemės sklypus. Be to, iš pirmiau minėto žemės sklypo plano matyti, kad greta sklypų ((duomenys neskelbtini)) pagal parengtą projektą suformuotas kelias, t. y. numatytas privažiavimas. Pažymėjo, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjos suformuoti žemės sklypai ribojosi su atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, o tik 0,0429 ha kitos paskirties valstybinės žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)) ribojasi su naujais, taip pat kaip įsiterpusiais, suformuotais žemės sklypais ((duomenys neskelbtini)). Paaiškino, kad patikrinimo metu nebuvo nustatyta, jog įsiterpusį plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos, t. y. nebuvo nustatytos aplinkybės, kurioms esant būtų galimas Nutarimo Nr. 692 2.15 punkte numatytos išimties taikymas, todėl nurodytoje vietoje buvo galima formuoti atskirus žemės sklypus. Atkreipė dėmesį, jog nors pareiškėja nurodo, kad atskirų žemės sklypų suprojektuoti nurodytoje vietoje neįmanoma dėl reljefo ir greta esančios saugomos teritorijos, tačiau nepateikia jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Pažymėjo, kad komisijos nariai L. M. ir M. B., atlikę faktinių duomenų vietoje patikrinimą, pareiškėjos skunde nurodomų aplinkybių nenustatė, todėl pareiškėjos argumentai, jog situacija vietoje nebuvo patikrinta, yra nepagrįsti. Nurodė, jog pareiškėja tik cituoja įsiterpusiam žemės plotui taikomus reikalavimus reglamentuojančius teisės aktus, tačiau nepateikia to įrodymų. Atsakovo nuomone, tai, kad pareiškėja, priimdama Sprendimus, nevertino formuojamų žemės sklypų atitikties Nutarimo Nr. 692 2.15 punkto reikalavimams, pagrindžia jos skunde nurodomos aplinkybės, kad teritorijų planavimas, vadovaujantis Aprašo nuostatomis, priskirtinas išimtinai savivaldybių kompetencijai, todėl ji priimdama Sprendimus nebuvo kompetentinga vertinti jų atitikties Nutarimo Nr. 692 2.15 punkto reikalavimams.

NŽT nurodė, kad žemės sklypų formavimo procese dalyvauja ir valstybinės žemės patikėtinis, kurio kompetencijai priskirta patikrinti, ar laisvos valstybinės žemės plotas atitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvoką, todėl atmestini pareiškėjos argumentai, kad teritorijų planavimas, vadovaujantis Aprašo nuostatomis, priskirtinas išimtinai savivaldybių kompetencijai. Pabrėžė, kad žemės sklypai, dėl kurių suformavimo pareiškėjai yra paskirta tarnybinė nuobauda, buvo suformuoti ne Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įsakymais patvirtinus žemės sklypų planus, prilyginamus detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, bet (pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 4 dalį) būtent pareiškėjos Sprendimais. Pažymėjo, jog veikdama kaip viešojo administravimo subjektas pareiškėja turėjo veikti tiksliai pagal jai suteiktus įgaliojimus ir kompetenciją, o pritardama tam, kas prieštarauja teisės aktuose įtvirtintoms normoms, ji viršijo jai suteiktą kompetenciją, todėl Sprendimai yra neteisėti.

Pasisakydamas dėl pareiškėjos kaltės padarius tarnybinį nusižengimą atsakovas dar kartą pažymėjo, kad neteisėti žemės sklypai buvo suformuoti būtent pareiškėjos Sprendimais. Paaiškino, jog nenustačius aplinkybių, leidžiančių teigti, kad pareiškėja tyčia priėmė teisės aktams prieštaraujančius Sprendimus, t. y. suvokė, jog daro tarnybinį nusižengimą, numatė jo pasekmes ir šių pasekmių siekė arba sąmoningai leido joms kilti, komisija padarė išvadą, kad pareiškėjos tarnybinis nusižengimas buvo padarytas dėl nepakankamo rūpestingumo. Tokia išvada, pasak atsakovo, darytina atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja, pasirašydama Sprendimus, privalėjo įsitikinti, kad jie atitinka teisės aktų reikalavimus ir ateityje nesukels neigiamų pasekmių, tačiau ji to nepadarė. Atkreipė dėmesį, jog 2014 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu pareiškėjai buvo skirta tarnybinė nuobauda už tokio paties pobūdžio neteisėtus veiksmus.

Nacionalinė žemės tarnyba taip pat nesutiko, kad suformuodama žemės sklypus pareiškėja siekė racionalaus valstybinės žemės naudojimo, kadangi jos priimtais Sprendimais buvo sukurta situacija, kai prie pareiškėjos Sprendimais suformuotų žemės sklypų atsirado laisvos valstybinės žemės plotas, kurio neįmanoma suformuoti kaip atskiro žemės sklypo, todėl tokie pareiškėjos argumentai, atsakovo manymu, yra atmestini kaip nepagrįsti. Pabrėžė, jog taip suformuojant žemės sklypus kartu buvo padaryta ir žala, kurios buvimą pareiškėja neigia. Be kita ko, teisės aktams prieštaraujančių Sprendimų priėmimas sudarė sąlygas priimti neteisėtus sprendimus dėl valstybinės žemės pardavimo bei pirkimo-pardavimo sutarčių, kurių pagrindu be aukciono neteisėtai buvo perleista tretiesiems asmenims didelės vidutinės rinkos vertės (75 446 Eur) valstybės turto, sudarymo. Sprendimais suformavus žemės sklypus tretiesiems asmenis kilo nepagrįsti lūkesčiai įsigyti valstybės turtą (žemės sklypą), o žemės sklypus įsigijusiems asmenims atsirado nepagrįsti (neteisėti) lūkesčiai naudotis įgytu turtu. Pareiškėjos neteisėti veiksmai taip pat neatitinka gero viešojo administravimo principo ir tokiais veiksmais nebuvo užtikrintas tinkamas NŽT, kaip valstybinės žemės patikėtinio, funkcijų įgyvendinimas, jie pakenkė NŽT įvaizdžiui ir diskreditavo tarnybos ir jos valstybės tarnautojo vardą visuomenės akyse, dėl ko kilo pagrįstų abejonių dėl NŽT valstybės tarnautojų kompetencijos ir tinkamo pareigų atlikimo.

Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, atsakovas teigė, jog Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjos prašymas dėl žalos atlyginimo, nesant vienos iš valstybės atsakomybės atsiradimo sąlygų – neteisėtų NŽT veiksmų skiriant pareiškėjai tarnybinę nuobaudą, atmestinas kaip nepagrįstas. Kitos pareiškėjos skunde nurodomos aplinkybės (dėl persekiojimo), atsakovo nuomone, yra grindžiamos hipotetiniais ir pernelyg bendro pobūdžio tvirtinimais, nepagrįstos jokiais įrodymais ir visiškai nesusijusios su nagrinėjamos bylos dalyku, todėl teismo neturėtų būti vertinamos. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, manydama, jog jos atžvilgiu tarnybiniai patikrinimai inicijuojami be pagrindo, priimtus įsakymus dėl tarnybinių nuobaudų jai paskyrimo turėjo teisę skųsti teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, bet to nedarė, taigi pripažino savo kaltę.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu (IV t., b. l. 75–84) pareiškėjos J. R. skundą tenkino iš dalies: panaikino Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus 2015 m. sausio 19 d. įsakymą Nr. 1PS1-58-(2.1.) ir juo pareiškėjai paskirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų; nusprendė laikyti pareiškėją atleista iš Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjos pareigų teismo sprendimu nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisė pareiškėjai iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos 2 887,20 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2015 m. kovo 31 d. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Įvertinęs bylos medžiagą ir pareiškėjos skundą, teismas nustatė, kad pareiškėja reiškia nesutikimą tik su paskirta nuobauda, todėl darė išvadą, kad ginčas iš esmės kilęs tik dėl pažeidimų, susijusių su 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-1758, 2014 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-1809 ir 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-2118, o ne su visais pareiškėjos sprendimais, kuriuos nagrinėjo atsakovo komisija. Taip pat nustatė, jog pareiškėja 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-1758, atsižvelgdama į žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ((duomenys neskelbtini)) planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 30-1795, pertvarkė žemės sklypus, (duomenys neskelbtini), sujungimo būdu ir patvirtino šio žemės sklypo kadastro duomenis; 2014 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-1809, atsižvelgdama į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 30-1729 patvirtintą žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ir jo sprendinius – 1377 kv. m žemės sklypo ribas, įskaitant laisvoje valstybinėje žemėje įsiterpusį 177 kv. m sklypą prie 1200 kv. m privataus žemės sklypo dalies ((duomenys neskelbtini)), greta žemės sklypo (duomenys neskelbtini) suformavo naują žemės sklypą ir patvirtino šio žemės sklypo kadastro duomenis; 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-2118, atsižvelgusi į  Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 30-1773 patvirtino žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), planą prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ir jo sprendimus – 1210 kv. m žemės sklypo ribas, įskaitant laisvoje valstybinėje žemėje įsiterpusį 423 kv. m sklypą prie 787 kv. m privataus žemės sklypo dalies ((duomenys neskelbtini)), suformavo 0,0423 ha kitos paskirties valstybinės žemės sklypą, esantį greta žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), patvirtino šio sklypo kadastro duomenis. Žemės sklypas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ((duomenys neskelbtini)).

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 4 punktu, 10 straipsnio 5 dalies 4 punktu, Nutarimo Nr. 692 2.15 punktu, NŽT direktoriaus 2012 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1PI-(2.1.)-64 patvirtinto pareiškėjos pareigybės aprašymo 7.1 punktu, kuriame įtvirtinta, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo pareigas užimantis asmuo vadovauja, organizuoja, kontroliuoja ir koordinuoja skyriui pavestų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimą, 7.4.8, 7.4.9 ir 7.4.10 punktais, numatančiais, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas priima sprendimus suformuoti ar pertvarkyti pagal teritorijų planavimo dokumentus suprojektuotus valstybinės žemės sklypus, priima sprendimus suformuoti ar pertvarkyti pagal teritorijų planavimo dokumentus suprojektuotus savivaldybės ar privačios žemės sklypus, priima sprendimus dėl žemės sklypų kadastro duomenų nustatymo ar pakeitimo, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktu. Atkreipė dėmesį, jog Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 4 punktas ir 10 straipsnio 5 dalies 4 punktas, kuriuos, anot atsakovo, pažeidė pareiškėja, reglamentuoja valstybinės žemės sklypų pardavimą bei nuomą be aukciono, tuo tarpu sprendimai, dėl kurių priėmimo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda, priimti ne dėl valstybinės žemės pardavimo ar nuomos, todėl, teismo vertinimu, Sprendimų priėmimas nesuponuoja šių Žemės įstatymo nuostatų pažeidimo. Tokią pačią išvadą teismas darė ir dėl atsakovo konstatuoto Nutarimo Nr. 692 2.15 punkto pažeidimo. Pažymėjo, jog NŽT atsiliepime pati pripažino, jog tik dalis pareiškėjos suformuotų žemės sklypų buvo parduota sudarant valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis ir ginčo Sprendimais suformuotų žemės sklypų prie tokių pardavimų nenurodė.

Taip pat teismas pažymėjo, kad visi ginčo žemės sklypai buvo suformuoti atsižvelgiant į Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus įsakymais, priimtais vadovaujantis Aprašo nuostatomis, patvirtintus planus, prilyginamus detaliojo teritorijų planavimo dokumentams. Vadovaudamasis Aprašo 17 ir 10 punktais, konstatavo, jog sprendimą dėl to, ar laisvos valstybinės žemės plotas atitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvoką, priima savivaldybės administracijos padalinys, šiuo atveju – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas, o Nacionalinė žemės tarnyba, kaip valstybinės žemės patikėtinis, priima sprendimą pritarti arba nepritarti, kad žemės sklypas būtų padidintas ne daugiau kaip 6 arais laisvoje valstybinėje žemėje, tačiau tai nereiškia, jog NŽT priima sprendimą dėl sklypo pripažinimo įsiterpusiu. Papildomai pažymėjo, jog iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) atveju, tokį sutikimą davė netgi ne pareiškėja, o tuometinė NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėja L. K..

Teismas kritiškai vertino ir atsakovo argumentus, kad pareiškėja pažeidė atitinkamas pareigybės aprašymo nuostatas. Pažymėjo, kad pareiškėjos pareigybės aprašymo 7.1 punktas suformuluotas gana plačiai, t. y. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo pareigas užimantis asmuo vadovauja, organizuoja, kontroliuoja ir koordinuoja skyriui pavestų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimą. Nurodė, kad NŽT tarnybinio patikrinimo išvadoje visiškai nepagrindė, kaip priimdama minėtus ginčo sprendimus pareiškėja pažeidė minėtą pareigybės aprašymo reikalavimą, nes tam tikrų, atsakovo nuomone, netinkamų sprendimų priėmimas pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja nevadovavo, neorganizavo, nekontroliavo ir nekoordinavo skyriui pavestų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimo. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėja, priimdama Sprendimus vadovavosi būtent teritorijų planavimo dokumentais (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintais planais), todėl nepagrįstais pripažino ir atsakovo teiginius, jog pareiškėja pažeidė ir pareigybės aprašymo 7.4.8–7.4.10 punktus. Nurodė, jog šie pareigybės aprašymo punktai galėtų būti pažeisti tuo atveju, jei pareiškėja būtų formavusi žemės sklypus ne pagal teritorijų planavimo dokumentus ar nebūtų priėmusi sprendimų dėl žemės sklypų kadastro duomenų nustatymo ar pakeitimo, tačiau nagrinėjamu atveju tokio pareiškėjos neveikimo nenustatyta.

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad NŽT netinkamai kvalifikavo pareiškėjos padarytus pažeidimus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti ir VAĮ 3 straipsnio 1 punkto pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog pareigą tarnybinio tyrimo išvadoje bei įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo tinkamai kvalifikuoti valstybės tarnautojo nusižengimą taikant teisės normas įstatymų leidėjas nustato institucijai, kuri skiria tarnybinę nuobaudą, o tai, kad tarnybinio tyrimo išvadoje ir Įsakyme tarnybinis nusižengimas kvalifikuotas netinkamai, laikytina esminiu pagrindinių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros taisyklių, turinčių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo skirti tarnybinę nuobaudą pagrįstumą, pažeidimu. Pažymėjo, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad tokia nustatyta aplinkybė lemia paskirtos nuobaudos neteisėtumą.

Atsižvelgdamas į visa tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje ir Įsakyme pareiškėjos veika kvalifikuota netinkamai, teisės aktų normos, kurias atsakovės teigimu pažeidė pareiškėja, nurodytos neteisingai. Šias aplinkybes laikė esminiu pagrindinių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros taisyklių pažeidimu ir konstatavo, kad Įsakymas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl yra naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 p. pagrindu).

Pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo negrąžinti jos į NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjos pareigas ir laikyti ją atleista iš šių pareigų atsistatydinus savo noru, nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, teismas atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja ginčija patį atleidimą iš valstybės tarnybos kaip tokį. Nurodė, kad ginčas vertintinas kaip kilęs ne dėl atleidimo iš tarnybos formuluotės pakeitimo, o dėl atleidimo iš valstybės tarnybos pripažinimo neteisėtu ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, be to, pareiškėja nebuvo pateikusi atsakovui prašymo atleisti ją iš NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjos pareigų savo noru, todėl jos teisėms apginti šiuo atveju taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 300 straipsnis, nes VTĮ nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu.

Vadovaudamasis DK 300 straipsnio 3 ir 4 dalimis, įvertinęs pareiškėjos nurodytus nenoro būti grąžintai į NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo pareigas motyvus, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog yra pagrindas konstatuoti, kad sugrąžinus pareiškėją į jos užimtas pareigas, jai nebūtų sudarytos palankios darbo sąlygos, todėl sprendė, kad pareiškėja J. R. atleista iš NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjos pareigų teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Nurodė, jog tokiu atveju pagal DK 300 straipsnio 4 dalį darbuotojui priteistina šio kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumas už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, atkreipė dėmesį, jog pareiškėja prašo priteisti tik vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos 2015 m. sausio 19 d. iki 2015 m. kovo 31 d., t. y. iki įsidarbinimo naujoje darbovietėje, todėl, neperžengdamas pareiškėjos reikalavimo ribų, priteisė jai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką tik už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2015 m. kovo 31 d., t. y. už 72 dienas. Atsižvelgęs į NŽT pateiktus duomenis, pagal kuriuos vidutinis pareiškėjos darbo dienos užmokestis – 40,10 Eur, teismas paskaičiavo, kad pareiškėjai priteistina 2 887,20 Eur suma.

Spręsdamas neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš neteisėto atleidimo iš pareigų, atlyginimo klausimą, teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodė, jog nors nagrinėjamu atveju sutiktina, kad atleidimas iš tarnybos galėjo suketi pareiškėjai tam tikrus neigiamus išgyvenimus, tačiau pareiškėja nepateikė pakankami įrodymų, jog sukelti dvasiniai išgyvenimai viršijo įprastinių išgyvenimų lygį, todėl sprendė, jog tarnybinės nuobaudos panaikinimas laikomas pakankama pareiškėjo reputacijos satisfakcija ir papildomas neturtinės žalos atlyginimas jai nėra priteistinas.

III.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 86–96), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, todėl neteisėtas ir naikintinas. Atsakovo manymu teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, įrodymus vertino pasirinktinai, neįvertino jų visumos, dėl šios priežasties padarydamas formalią išvadą, jog pareiškėja nepažeidė Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 4 punkto ir 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatų.
2. Remdamasis Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 4 punkto ir 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto, Taisyklių 2.15 papunkčio, Aprašo 17 ir 34 punktų nuostatomis, atsakovas nurodo, kad pagal Apraše numatytas procedūras valstybinės žemės patikėtiniui (NŽT) Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatyto teritorijos detaliojo planavimo procese numatytos derinimo funkcijos. Pažymi, jog Taisyklių 2.15 papunkčiui esant lex specialis Aprašo 4.4 papunkčio atžvilgiu, teisės normų kolizijos tarp jų nėra, be to, šios teisės normos numato privalomą sąlygą, kuriai esant galimas žemės sklypo padidinimas laisvoje valstybinėje žemėje. Teigia, kad pagal minėtą teisinį reglamentavimą tarp privačių žemės sklypų arba tarp išnuomotų valstybinės žemės sklypų įsiterpę žemės sklypai gali būti formuojami kaip įsiterpę žemės sklypai tik siekiant juos parduoti ar išnuomoti su jais besiribojančių žemės sklypų savininkams ar nuomininkams. Pabrėžia, jog Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto sudėties elementas be kita ko yra ir laisvos valstybinės žemės ploto įvertinimas, kaip atitinkančios įsiterpusio sklypo sąvoką arba ne, bei įsiterpusio žemės sklypo formavimas, todėl pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs valstybinės žemės ploto atitikties įsiterpusio žemės sklypo sąvokai ir nurodydamas, kad sklypų formavimo procedūra nesuponuoja minėtos Žemės įstatymo nuostatos pažeidimo, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Paaiškina, kad pagal teisinį reguliavimą įsiterpusių žemės sklypų pardavimas (nuoma) susideda iš tam tikrų etapų, taigi Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 4 punkto ir 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto realizavimas apima kelias veikas, kurių kiekvieną atskirai reglamentuoja teisės aktai, ir yra tęstinio pobūdžio. Savo poziciją atsakovas grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. ir 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2014.
3. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl kriterijų, būtinų įsiterpusio žemės sklypo statusui nustatyti, pažymėjęs, jog pareiškėja, duodama sutikimą, kad žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), būtų padidintas apie 177 kv. m laisvoje valstybinėje žemėje iš rytinės žemės sklypo pusės, neįvertino laisvos valstybinės žemės bendro ploto bei galimybės šiame plote formuoti atskirus savarankiškus tikslus, be to, 2013 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. 49SJN-(14.49.105) informavo UAB „Sanora“, kad NŽT atstovas nedalyvaus ženklinant minėto žemės sklypo ribas, ir tokiu būdu neatliko savo pareigos įvertinti faktinę bendro nesuformuoto valstybinės žemės ploto padėtį. 2014 m. spalio 2 d. pareiškėjos sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-1809 buvo suformuotas 0,0177 ha kitos paskirties valstybinės žemės sklypas, esantis greta žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), bei įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ((duomenys neskelbtini)), kuris pareiškėjos 2014 m. spalio 21 d. įsakymu, priimtu vadovaujantis Žemės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 5 dalies 4 punktu bei Taisyklių 2.3 ir 2.15 papunkčiais, ne aukciono būdu buvo parduotas. Atsakovo teigimu šios aplinkybės leidžia nesutikti su teismo išvada, kad pareiškėja nepažeidė Žemės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei Taisyklių 2.3 ir 2.15 papunkčių, nes įsiterpęs žemės sklypas buvo suformuotas ir priimtas įsakymas jį parduoti kaip įsiterpusį lengvatiniu būdu.
4. Dėl pareiškėjos 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 49SK-(14.49.109.)-1758 teisėtumo nurodo, jog pareiškėjos 2013 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-343 buvo suformuotas 598 kv. m kitos paskirties valstybinės žemės sklypas, esantis greta žemės sklypo (duomenys neskelbtini), bei įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ((duomenys neskelbtini)). Teigia, jog šis žemės sklypas neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos, nes viršija 4 arų plotą, nes ribojasi su nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, sudarančiu bendrą daugiau kaip 30 arų plotą, be to, jis dėl savo konfigūracijos galėjo funkcionuoti kaip savarankiškas sklypas. Pareiškėjos teiginiai, neva šioje vietoje atskirų savarankiškų sklypų negalima buvo suformuoti dėl to, kad joje yra kalno papėdė, laikytini nepagrįstais, atsižvelgiant į UAB „Ober-Haus“ 2013 m. liepos 24 d. nekilnojamojo turto (žemės sklypo (duomenys neskelbtini)) vertinimo ataskaitą, kurioje nurodyta, kad sklypo reljefas yra lygus. Pažymi, jog nepaisydama to, kad šis sklypas neatitiko įsiterpusio sąvokos, pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 10 d. įsakymu, priimtu vadovaujantis Žemės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 5 dalies 4 punktu bei Taisyklių 2.3 ir 2.15 papunkčiais, buvo nuspręsta jį ne aukciono būdu parduoti, 2014 m. liepos 14 d. pareiškėja jį lengvatiniu būdu perleido, o 2014 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjos sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-1758 šis įsiterpęs žemės sklypas buvo sujungtas su pirkėjų žemės sklypu (802 kv. m, (duomenys neskelbtini)), esančiu (duomenys neskelbtini), ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip vienas 1400 kv. m ploto bendras žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)).
5. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėja, teigdama, kad Sprendimus suformuoti bei parduoti įsiterpusius žemės sklypus priėmė dėl to, kad toje vietoje negalima suprojektuoti savarankiškų sklypų bei dėl to, kad toje vietoje nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas negalimas, prieštarauja pati sau, nes 2014 m. lapkričio 5 d. rašte Nr. 49SDŽ-(41.49.22.)-731 ji nurodė, kad 492 kv. m laisvos valstybinės žemės sklypas, esantis greta žemės sklypo (duomenys neskelbtini) neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos, nes ribojasi su laisva valstybine žeme, kurioje nesuformuoti žemės sklypai, be to, pati šiuo raštu Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pasiūlė laisvoje valstybinėje žemėje suformuoti nuosavybės teisėms atkurti žemės sklypus. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, atsakovas daro išvadą, kad suformuotas 492 kv. m žemės sklypas, (duomenys neskelbtini)) pareiškėjos sprendimu buvo parduotas neteisėtai, pareiškėja vėliau tame pačiame laisvos valstybinės žemės plote atsisakė formuoti įsiterpusį žemės sklypą, nes šis plotas neatitiko įsiterpusio sklypo sąvokos, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų sustabdyti neteisėtai suformuotų įsiterpusių žemės sklypų pardavimai.
6. Dėl pareiškėjos 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 49SK-(14.49.109.)-2118 atsakovas nurodo iš esmės analogiškas aplinkybes, lemiančias jo neteisėtumą, kaip ir dėl kitų pareiškėjos sprendimų, t. y. tai, kad įsiterpusiu žemės sklypu pripažintas 423 kv. m žemės plotas, esantis greta (duomenys neskelbtini), neatitiko įsiterpusio žemės sklypo statuso, kadangi jis buvo tik dalis viso laisvo nesuformuoto valstybinės žemės ploto (kurio bendras plotas apie 60 arų). Atkreipia dėmesį, kad 2014 m. lapkričio 5 d. rašte Nr. SDŽ-(14.49.22.)-731, pasirašytame pareiškėjos, yra nurodyta, kad valstybinės žemės plotas, esantis greta Svajos g., neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos, todėl, atsakovo teigimu, darytina išvada, jog pareiškėja 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 49SK-(14.49.109.)-2118 ir 2014 m. gruodžio 3 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1450, kuriuo nutarta minėta sklypą parduoti be aukciono, priėmė suprasdama pasekmių žalingumą bei sąmoningai leido joms atsirasti.
7. Pareiškėja tarnybinį nusižengimą padarė neveikimu ir aktyviais veiksmais. Konstatavusi, kad formuojami žemės sklypai (greta sklypų (duomenys neskelbtini)) neatitinka įsiterpusių žemės sklypų sąvokos, pareiškėja privalėjo sustabdyti sklypų projektavimo darbus, tačiau ji ne tik nesustabdė neteisėtų veiksmų, bet ir aktyviai juos tęsė, priimdama administracinius aktus.
8. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl to, kad teismas pareiškėjos nusižengimo sudėti vertino visiškai nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos tarnybinių ginčų srityje ir Įsakymą vertino atskirai nuo komisijos išvados. Pažymi, jog būtent tarnybinio patikrinimo išvadoje yra motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad buvo padarytas tarnybinis nusižengimas. Atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendimu, taip pat pažymi, kad pareiškėjos Sprendimai negali būti vertinami atskirai, nes kaip atskiri administraciniai aktai jie savaime nesuponuoja Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 4 punkto ir 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatų pažeidimo. Teigia, jog esminis šių Sprendimų pažeidimo požymis yra tikslas, o jų neteisėtumas pasireiškia tuo, jog iš neteisės teisė atsirasti negali. Priimdama Sprendimus pareiškėja neįvykdė pareigos įvertinti, ar laisvos žemės plotas atitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvoką, o tai lėmė įsakymų ne aukciono būdu parduoti žemės sklypus priėmimą. Akcentuoja, jog nesant žemės patikėtinio sutikimo, įsiterpusių žemės sklypų formavimas nebūtų buvęs įgyvendintas.
9. Nesutikdama su teismo išvada, jog pareiškėja tinkamai vykdė jos pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, Nacionalinė žemės tarnyba, vadovaudamasi VAĮ 3 straipsnio 1 dalimi, nurodo, jog veikdama pagal savo įgaliojimus ir kompetenciją bei tinkamai laikydamasi įstatymų, pareiškėja negalėjo pritarti tam, kas prieštarauja teisės aktuose įtvirtintoms normoms, kadangi toks pritarimas vertinamas kaip suteiktų įgaliojimų viršijimas, o viršijant kompetenciją priimti sprendimą yra laikomi neteisėtais. Pažymi, kad vykdydama pareigybės aprašymo 7.4.8–7.4.10 papunkčiuose nurodytas funkcijas pareiškėja privalėjo užtikrinti, jog jos priimami sprendimai dėl žemės sklypų pertvarkymo bei dėl kadastro duomenų nustatymo ar pakeitimo atitiktų teisės aktų reikalavimus, tačiau to nepadarė.
10. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje ir Įsakyme pareiškėjos tarnybinis nusižengimas buvo kvalifikuotas netinkamai, yra nepagrįsta. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje buvo nustatyti visi būtini tarnybinio nusižengimo sudėties elementai: pareiškėjos neteisėti veiksmai, jų skeltos pasekmės ir priežastinis ryšys tarp jų.
11. Nesutinka, kad pareiškėjos veika netinkamai kvalifikuota buvo dėl to, kad ne visi jos suformuoti žemės sklypai buvo parduoti sudarant valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis ir NŽT nepridėjo Sprendimais suformuotų žemės sklypų pardavimo dokumentų. Atkreipia dėmesį, kad pardavimo procedūra buvo sustabdyta ne dėl pareiškėjos valios. Papildomai pažymi, jog pareiškėja nekvestionuoja fakto, jog suformavo įsiterpusius žemės sklypus ir juos ne aukciono būdu pardavė, ji Įsakymą ginčija tuo aspektu, kad minėti pareiškėjos veiksmai buvo padaryti teisėtai.
12. Remdamasis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi ir 130 straipsnio 3 dalimi, atsakovas nurodo, jog apeliacinės instancijos teisme turi būti išnagrinėti ir pagal įrodymų vertinimo administracinėje byloje taisykles įvertinti tarnybinio tyrimo išvadoje nurodyti įrodymai.

Nesutikdama su NŽT apeliaciniu skundu pareiškėja pateikė atsiliepimą į jį (IV t., b. l. 145–152), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinį skundą atmesti.

Be argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui, atsiliepimą į apeliacinį skundą pareiškėja grindžia šiais argumentais:

1. Remdamasi ABTĮ 53 straipsnio 2 dalimi, 57 straipsniu, 138 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl įrodymų vertinimo taisyklių bei administracinių bylų nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje tvarkos, pažymėjo, kad su apeliaciniu skundu atsakovas teikia įrodymus, kurie nebuvo teikti pirmosios instancijos teismui ir nenurodo pateisinamų priežasčių, kodėl šių dokumentų nepateikė pirmosios instancijos teismui. Pažymi, jog šie dokumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
2. Teigia, kad apeliaciniame skunde yra iškraipomas pareiškėjos teiginys dėl negalimumo atkurti nuosavybės teises ginčo teritorijoje. Paaiškina, kad pareiškėja teigė, jog įsiterpę žemės sklypai yra buvusio (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, kurioje baigtas nuosavybės teisių atkūrimas, o naujų žemės sklypų, skirtų nuosavybės teisių atkūrimui formavimas priskirtas savivaldybės kompetencijai ir būtent ji sprendžia, ar laisvoje žemėje įmanoma suformuoti savarankiškai funkcionuojančius žemės sklypus ar ne. Sprendimą, ar laisvos žemės plotas atitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvoką priima savivaldybės administracijos padalinys.
3. Sklypų projektavimui miesto teritorijoje esant savarankiška savivaldybės funkcija, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pareiškėja projektavimo darbų sustabdyti negalėjo.
4. Atsakovas nekvestionuoja Sprendimų dėl savo esmės teisingumo, tačiau nurodo, kad pareiškėja turėjo įvertinti, ar laisvos žemės plotas atitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvoką. Pareiškėjos teigimu, nei Žemės įstatymas, nei poįstatyminiai aktai, nei pareigybės aprašymas jai tokios teisės (pareigos) nenustatė. Atkreipia dėmesį, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nebuvo aptariamas ir atsakovo manymu tinkamų pareiškėjos veiksmų modelis.
5. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pareiškėja pažymi, kad įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai yra perkeliama darbdaviui. Paaiškina, kad 2015 m. sausio 5 d. gavo pranešimą apie tarnybinį pažeidimą, 2015 m. sausio 16 d. pateikė paaiškinimą, o 2015 m. sausio 19 d. buvo priimti tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada ir Įsakymas. Pareiškėjos nuomone, ji jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o atsakovo tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje apsiribota konstatavimu, jog pareiškėjos Sprendimai padarė žalą, nes išvadoje nurodytomis pirkimo-pardavimo sutartimis be aukciono tretiesiems asmenimis buvo perleista didelės vidutinės rinkos vertės valstybės turto. Pažymi, kad sklypai buvo parduoti už rinkos kainą ir valstybės iždas šia suma padidėjo, todėl pareiškėja jokios žalos savo veiksmais nepadarė. Taip pat, vadovaudamasi VTĮ 2 straipsnio 12 dalimi, 29 ir 30 straipsniais, Tvarkos 5 punktu, pareiškėja pakartotinai teigia, jog Nacionalinė žemės tarnyba neteisingai nustatė pareiškėjos kaltės klausimą. Pabrėžia, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas turi būti išsamus, o jo išvada – motyvuota. Nusižengimas turi būti pagrįstas įrodymais, nurodant jo padarymo aplinkybes ir priežastis, kitas reikšmingas aplinkybes, tačiau 2015 m. sausio 19 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje to padaryta nebuvo. Iš šios išvados, pareiškėjos teigimu, negalima vienareikšmiškai spręsti, kad įvardinti faktai kilo dėl pareiškėjos kaltės.
6. Atsakovas, atskirai vertindamas kiekvieną papildomai besiribojančiam žemės sklypui suprojektuotą žemės sklypą, sąmoningai iškreipia situaciją ir neatsižvelgia į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės priimtais sprendimais kompleksiškai suprojektuotas visas tarp privačių žemės sklypų įsiterpęs plotas, kuriame neįmanoma suformuoti savarankiškai pagal tiesioginę paskirti galinčių funkcionuoti žemės sklypų.
7. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tarnybinio nusižengimo išvadoje ir Įsakyme pareiškėjos veikla kvalifikuota netinkamai, teisės aktų normos, kurias atsakovo teigimu pareiškėja pažeidė, nurodytos neteisingai. Dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados trūkumų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje vertinamų kaip pagrindinių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros taisyklių pažeidimas, tarnybinės nuobaudos paskyrimas negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas visiškai atitinka ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies reikalavimus, įrodymai byloje buvo visapusiškai ir išsamiai ištirti bei teismo įvertinti, teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atsižvelgusi į tai, kad atsakovas, apeliaciniame skunde reikšdamas reikalavimą nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nenurodė aplinkybių, esant kurioms nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka ir patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinis skundas grindžiamas nesutikimu su pirmosios instancijos vertinimu dėl pareiškėjos padarytų pažeidimų, priimant 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 49sk-(14.49.109.)-1758, 2014 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 49sk-(14.49.109.)-1809 ir 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 49sk-(14.49.109.)-2118, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje apimtyje ir vertina atsakovo 2015 m. sausio 19 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados Nr. 1PS17-50-(2.30) 1.2 punkte nurodytus pažeidimus, susijusius su minėtų Sprendimų priėmimu, bei jų pagrįstumą, kad skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų.

Pareiškėja, vykdydama viešojo administravimo funkcijas ir turėdama įgaliojimus priimti administracinius aktus, privalėjo savo veikloje vadovautis viešojo administravimo principais, nustatytais Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje, taip pat ir atsakomybės už priimtus sprendimus principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinius sprendimus, turi prisiimti atsakomybę už priimtų administracinių sprendimų sukeltus padarinius (VAĮ 3 str. 11 p.). Todėl pareiškėjos argumentai, remiantis atsakomybės principu, kad sprendimą, ar laisvos žemės plotas atitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvoką priima savivaldybės administracijos padalinys, vertintini kaip nepagrįsti. Pareiškėja savo kompetencijos ribose priimdama Sprendimus privalėjo įsitikinti, kad jie yra teisėti bei pagrįsti, t. y. patikrinti teritorijų planavimo dokumentų atitikimą faktinėms aplinkybėms ir jų atitiktį teisės aktų reikalavimams, prisiimti atsakomybę už tokios padėties patvirtinimą. Pareiškėja, priimdama Sprendimus, patvirtino vieną iš procedūrų nustatytų žemės sklypo pardavimui be aukciono, tai yra pripažino įsiterpusio žemės sklypo kadastrinius duomenis, nors jie neatitiko faktinių aplinkybių ir tuo pačiu teisinio reguliavimo, kurių pagrindu Sprendimai buvo priimti, todėl jie prieštaravo aukštesnės galios teisės aktams.

Pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktą valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punktu nustatyta, kad laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų), ne didesnių kaip 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus suplanuotos gyvenamosios teritorijos, ir 0,5 ha – kitose teritorijose, jeigu šiuose plotuose negalima suformuoti atskirų žemės sklypų, nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu gali būti parduodami ne aukciono būdu besiribojančių nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams arba išnuomojami besiribojančių valstybinės žemės sklypų nuomininkams. Įsiterpusiu nelaikomas žemės plotas, kuris ribojasi su atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, išskyrus tuos atvejus, kai tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų) įsiterpusį plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos (2014 m. kovo 19 d. nutarimo Nr. 263 redakcija, galiojanti nuo 2014 m. kovo 28 d.).

Pagal šį teisinį reguliavimą lemiama sąlyga, kada valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, yra jeigu jie yra įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Vyriausybės nustatyto dydžio.

Minėto Nutarimo Nr. 692 2.15 punktas detalizuoja įstatymo sąlygas aplinkybe „jeigu šiuose plotuose negalima suformuoti atskirų žemės sklypų“. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia aukštesnės galios teisės aktu, Žemės įstatymu, nustatytos įsiterpusio žemės sklypo sąvokos, todėl pirmiausia turi būti paisoma Įstatymo sąlygų, kad sklypas turi būti įsiterpęs tarp privačių sklypų ir turi būti atitinkamo Vyriausybės nustatyto dydžio. Nagrinėjamo ginčo atveju plačiau aiškinti Nutarimo Nr. 692 2.15 punkto sąlygos „jeigu šiuose plotuose negalima suformuoti atskirų žemės sklypų“ nėra pagrindo ir tik pažymėtina, kad žemės naudojimą apima ne tik atskirais žemės sklypais suformuota gyvenamoji teritorija, bet ir kiti žemės plotai skirti žmonių gerbūviui. Todėl ne visi tokie žemės plotai gali būti priskirti atskiriems sklypams siekiant juos parduoti.

Kadastrinių bylų duomenys, patvirtinti pareiškėjos priimtais sprendimais Nr. 49SK-(14.49.109.)-1758, Nr. 49SK-(14.49.109.)-1809 ir  Nr. 49SK-(14.49.109.)-2118 įrodo, kad žemės sklypai nėra įsiterpę tarp privačių žemės sklypų taip, kaip nustatyta Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktu, todėl remiantis kadastriniais sklypų duomenimis, negalėjo būti suformuoti kaip atskiri žemės sklypai pardavimui be aukciono.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėja, vykdydama NŽT direktoriaus 2012 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1PI-(2.1.)-64 jai priskirtas Vilniaus miesto skyriaus vedėjo funkcijas, nustatytas pareigybės aprašymo 7.4.8, 7.4.9 ir 7.4.10 punktuose, dėl neatsargumo, pasireiškusio nepakankamu rūpestingumu, priimdama Sprendimus netinkamai atliko savo pareigas ir tuo pažeidė Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktą, VAĮ 3 straipsnio 1 dalį, Nutarimo Nr. 692 2.15 punktą, NŽT direktoriaus 2012 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1PI-(2.1.)-64 patvirtinto pareiškėjos pareigybės aprašymo 7.1 punktą.

Valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės yra laikomas tarnybiniu nusižengimu (VTĮ 2 straipsnio 12 dalis). Valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn (VTĮ 28 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėja iš pareigų atleista remiantis VTĮ 29 straipsnio 4 dalimi, kuria nustatyta, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

Atsakovo 2015 m. sausio 19 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada Nr. 1PS17-50-(2.30) patvirtina, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, pareiškėjai paskirta remiantis tarnybinį nusižengimą kvalifikuojančiu požymiu, kad pareiškėja 2014 m. lapkričio 14 d. tarnybinį nusižengimą padarė po tarnybinės nuobaudos – griežto papeikimo, jai paskyrimo NŽT direktoriaus 2014 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. 1PSI-2(2.1)-984. Kiti pareiškėjai inkriminuoti tarnybiniai nusižengimai buvo padaryti 2014 m. rugsėjo 26 d. ir 2014 m. spalio 2 d., t. y. iki paskirtos tarnybinės nuobaudos griežto papeikimo paskyrimo, todėl nėra nusižengimą kvalifikuojantys požymiai dėl kurių pareiškėja atleista iš pareigų ir yra pareiškėjos atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kadangi padaryti po tarnybinių nuobaudų – pastabų, paskirtų 2014 m. liepos 14 d. ir 2014 m. rugpjūčio 14 d. (VTĮ 301 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Pareiškėjos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, yra proporcinga jos padarytam pažeidimui ir atitinka nuobaudų skyrimo sąlygas (VTĮ 29 straipsnio 2 dalis), todėl daroma išvada, kad atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2015 m. sausio 19 d. įsakymas Nr. lPSI-58-(2.1.) „Dėl tarnybinės nuobaudos J. R. skyrimo ir jos atleidimo iš pareigų“ yra teisėtas bei pagrįstas, todėl pareiškėjos skundas dėl šio įsakymo panaikinimo bei kiti reikalavimai susiję su ginčijamo Įsakymo panaikinimu yra atmestini.

Atsižvelgiant į tai, taip pat konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas priešingą išvadą ir panaikindamas atsakovo Įsakymą, neteisingai taikė bei aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas (ABTĮ 143 straipsnis) ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas prie bylos kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų netiria, kadangi atsakovas nepagrindė, kodėl minėti įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, ir savo ruožtu daro išvadą, jog įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis).

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos J. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                                       Laimė Baltrūnaitė

                                                                                                                      Stasys Gagys

                                                                                    Dainius Raižys