Civilinė byla Nr. 3K-3-181/2011
Teisminio proceso
Nr. 2-56-3-00397-2009-6
Procesinio sprendimo
kategorijos:
21.4.2.7; 22.3.1;
114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2011 m. balandžio 19 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos
pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal A. M., M. M. ir G. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5
d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A.
M., M. M. ir G. M. ieškinį
atsakovams G. J. ir uždarajai akcinei bendrovei „Dituvos
prekyba“ dėl vekselio bei vekselio perleidimo sutarties pripažinimo
negaliojančiais.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai A. M., M. M. ir G. M. prašė
pripažinti negaliojančiu jų 2007 m. gruodžio 14 d. atsakovui G. J. išduotą paprastąjį vekselį dėl 177 750 eurų (613 237,50 Lt)
išmokėjimo; taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo G. J.
be pagrindo jam sumokėtus 10 000 Lt; pripažinti negaliojančiu
atsakovo G. J. reikalavimo pagal ginčijamą vekselį perleidimą
atsakovui UAB „Dituvos prekyba“; panaikinti Kauno rajono notarės R. S. 2009 m. kovo 18 d. vykdomąjį įrašą dėl 440 709,80 Lt
išieškojimo; nutraukti antstolės A. A. vykdomas vykdomąsias
bylas Nr. 0036/09/02044, Nr. 0036/09/02045, Nr. 0036/09/02046.
Grįsdami savo reikalavimus, ieškovai nurodė, kad ginčo vekselį pasirašė be
pagrindo, suklaidinti apgaulingų ir nesąžiningų atsakovo G. J.
veiksmų (CK 1.91 straipsnis); pasirašydami vekselį nesuprato jo esmės, o
atsakovas pasinaudojo ieškovo M. M. pasitikėjimu, jaunu
amžiumi. Ieškovai taip pat pažymėjo, kad atsakovas G. J. 2009 m.
balandžio 6 d. vekselį tariamai indosavo ir perdavė išieškojimo teisę atsakovui
UAB „Dituvos prekyba“, kurio vienintelė akcininkė yra atsakovo sutuoktinės
motina. Ieškovų nuomone, šis vekselio perleidimas turi būti vertinamas kaip būdas
apsunkinti ginčą; jį atlikdami atsakovai veikė nesąžiningai.
Byloje teismai
nustatė, kad 2007 m. spalio 16 d. bendrovė „Lacon Beteiligung GmbH“ ir
UAB „Bioenergija“, iki jos įregistravimo veikianti personalinėje sąjungoje
su atsakovo G. J. atstovaujama UAB „Nidulus“, pasirašė
investavimo sutartį dėl investicijos gavėjo UAB „Bioenergija“ finansavimo
fondo „Lacon-Fonds BW56“ investicinėmis lėšomis. Pagal šią sutartį investicijos
gavėjas UAB „Bioenergija“ privalėjo į „Lacon Beteiligung GmbH“ sąskaitą
iki 2007 m. gruodžio 15 d. pervesti 355 500 eurų investicijos sutarties
vykdymui, o kaip garantija už nuosavo kapitalo dalį investicijos gavėjui buvo
numatyta teisė gauti nulinio kupono obligacijų. Tą pačią dieną prie šios
sutarties buvo pasirašytos „Investicinių lėšų parūpinimo bendrosios sutarties
sąlygos“ bei generalinės rangos sutartis, kurioje dar kartą nurodyta
investicijos gavėjo UAB „Bioenergija“ pareiga iki 2007 m. gruodžio 15 d. pervesti į „Lacon Beteiligung GmbH“ sąskaitą 355 500 eurų. Ieškovai
A. M., M. M. ir atsakovas G. J. 2007 m. spalio 22 d. steigimo sutartimi
įsteigė UAB „Viduklės bioenergija“; G. J. įgijo 50
procentų, A. M. – 30 procentų, M. M. –
20 procentų bendrovės akcijų. Atsakovas G. J. ir UAB „Viduklės
bioenergija“ (atstovaujama direktoriaus A. M.) 2007 m. gruodžio 14 d. pasirašė paskolos sutartį, kuria atsakovas suteikė bendrovei
364 500 eurų beprocentę paskolą. Tą pačią dieną ieškovai M. M., A. M. ir G. M. pasirašė
vekselį, kuriuo įsipareigojo iki 2008 m. gruodžio 1 d. sumokėti atsakovui G. J. 177 750 eurų. Taip pat buvo
pasirašytas susitarimas prie 2007 m. gruodžio 14 d. paprastojo vekselio, kuriuo numatyta, kad vekselis bus laikomas negaliojančiu, jeigu G.
J. pagal finansavimo sutartį, pasirašytą su „Lacon Beteiligung GmbH“, iki 2008 m. lapkričio 30 d. gaus 355 500 eurų arba išmokos patvirtinimą tokiai pačiai
sumai. Susitarime įtvirtinta, kad investicinio projekto nutraukimo atveju, suskaičiavus
patirtus nuostolius, vekselyje nurodyta suma bus keičiama, o nuostoliai
dengiami atitinkamai: 50 procentų – atsakovo G. J.,
50 procentų – ieškovų. Vekselis buvo
protestuotas 2008 m. gruodžio 3 d., 2009 m. kovo 18 d. išduotas vykdomasis įrašas; 2009 m. balandžio 6 d. vekselis indosamentu perduotas UAB „Dituvos
prekyba“. Atsakovai G. J. ir
UAB „Dituvos prekyba“ 2009 m. balandžio 6 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria pradinis kreditorius G. J. atlygintinai perleido UAB „Dituvos prekyba“ visą
reikalavimo teisę pagal ginčo vekselį dėl 440 709,80 Lt išieškojimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo
ir nutarties esmė
Kauno apygardos
teismas 2010 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovai
nepaneigė atsakovo G. J. sąžiningumo įgyjant vekselį ir neįrodė
jo tyčinių klaidinančių veiksmų. Teismas atmetė ieškovų teiginius, kad nebuvo
teisinio pagrindo vekseliui išduoti, nurodydamas, jog ieškovų pasirašytas
vekselis iš esmės buvo investicinio projekto verslo rizikos pasiskirstymas, t.
y. projekto nesėkmės atveju ieškovai įsipareigojo padengti atsakovui pusę jo UAB „Viduklės
bioenergija“ suteiktos paskolos. Ieškovai, teismo teigimu, kitaip neįrodė. Be
to, šalių susitarimą pasidalyti finansinę riziką patvirtina ieškovų iniciatyva
prie vekselio pasirašytas papildomas susitarimas, kuriuo susitarta investicinio
projekto nesėkmės atveju pasidalyti patirtus nuostolius. Teismas taip pat
sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog vekselį pasirašė dėl atsakovo apgaulės. Šią
išvadą teismas grindė nustatytomis aplinkybėmis, jog vekselį anglų kalba
užpildė pats M. M. ir, saugodamas savo interesus, surašė
papildomą susitarimą prie vekselio. Teismas nurodė, kad nors M.
M. yra jauno amžiaus, tačiau turi pakankamai verslo patirties – jau
mokydamasis mokykloje buvo perspektyvus moksleivis, dalyvavęs ekonomistų
konkurse, kur su kitais moksleiviais jo įkurta bendrovė buvo pripažinta
geriausia, be to, pats M. M. patvirtino, kad kartu su
atsakovu plėtojo verslą UAB „Nidulus“, laisvai kalba angliškai, mokėsi JAV,
dalyvavo UAB „A. A. ir partneriai“ vestose
konsultacijose, savo iniciatyva vyko į įmonę „Lacon Beteiligung GmbH“ ir
pasiėmė vekselį. Teismas pažymėjo, kad ieškovas A. M. taip
pat turėjo pakankamai verslo patirties: buvo UAB „Viduklės bioenergija“
direktorius, dirbo UAB „Legatina“ vadybininku, dalyvavo derybose su
Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos bei Ukrainos partneriais plėtojant rapsų
aliejaus gamybą, turi gyvenimiškos patirties, todėl sprendė, kad jam turėjo
būti žinoma vekselio, kaip plačiai versle taikomo dokumento, esmė. Teismas
atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovai skolos pagal vekselį kurį laiką neginčijo,
gera valia sumokėjo jos dalį – 10 000 Lt. Be to, ieškovai neįrodinėjo
atsakovo G. J. apgaulės veiksmų ieškovų A.
M. ir G. M. atžvilgiu, nes pastarieji vekselį pasirašė
pasitikėdami sūnumi M. M.. Atsakovas negali būti atsakingas
už tokį jų pasitikėjimą. Teismas nurodė, kad netinkamas ir neapdairus pačių
ieškovų elgesys atliekant nesuprantamą teisinį veiksmą negali būti pagrindu abejoti
vekselio teisėtumu. Nenustatęs pagrindų pripažinti vekselį negaliojančiu,
teismas atmetė ir kitus ieškinio reikalavimus. Be to, teismas pabrėžė, kad vekselio
viešo patikimumo taisyklė santykiuose su trečiaisiais asmenimis gali būti
netaikoma tik tokiu atveju, jeigu skolininkas pagal vekselį paneigs vėlesniojo vekselio turėtojo
sąžiningumo įgyjant vekselį prezumpciją, o nagrinėjamu atveju UAB „Dituvos
prekyba“ sąžiningumo prezumpcija paneigta nebuvo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2010 m. spalio 5 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės
instancijos teismas laikė teisiškai nereikšmingu ieškovų argumentą, jog nebuvo
teisinio pagrindo pasirašyti ginčo vekselį, nurodydamas, kad vekselis yra
dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja sumokėti tam
tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui. Prievolė pagal vekselį
nepriklauso nuo jos atsiradimo pagrindo, todėl skolininkas gali ginčyti savo
prievolę pagal vekselį tik remdamasis vekselio formaliais trūkumais. Apeliacinės
instancijos teismas taip pat atmetė ieškovų argumentus, kad 2007 m. gruodžio 14 d. paskolos sutartis patvirtina, jog atsakovas įsipareigojo užtikrinti verslo
projekto finansavimą, o ieškovai – tik panaudoti savo žinias ir energiją
verslui vykdyti. Kolegijos teigimu, UAB „Viduklės bioenergija“ akcininkas G. J. suteikė bendrovei paskolą, už
ieškovus sumokėjo jiems priklausančią investicijų dalį. Atitinkamai, siekiant
įforminti skolą G. J.,
paskolos sutarties sudarymo dieną ieškovai išrašė vekselį, pagal kurį
įsipareigojo sumokėti atsakovui G. J. 177 750 eurų, t. y. pusę sumos, kurią UAB „Viduklės
bioenergija“ pervedė įmonei „Lacon“. Ieškovų nurodyta paskolos sutartis, teismo
teigimu, turi būti vertinama kartu su kitais į bylą pateiktais rašytiniais
įrodymais ir patvirtina, kad finansinę riziką prisiėmė ne tik UAB „Viduklės
bioenergija“ akcininkas G. J., bet ir kiti akcininkai A. M. bei M. M., akcininko A. M. sutuoktinė G. M.. Apeliacinės instancijos
teismas sprendė, kad ieškovai nepagrįstai keleto skirtingų sandorių užsienio
kalba sudarymą laiko atsakovo apgaule. Pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį
apgaulė yra aplinkybių, kurios turėjo būti atskleistos kitai šaliai, nuslėpimas
arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą šalį dėl esminių
aplinkybių, o nagrinėjamu atveju vekselį anglų kalba užpildė bei papildomą
susitarimą prie vekselio surašė ieškovas M. M., kurio nurodymu vekselį pasirašė kiti ieškovai. Kolegijos
teigimu, apgaulės nebuvimą patvirtina ir tai, jog ieškovai pripažino skolą
pagal vekselį, sumokėjo jos dalį, vekselio neginčijo beveik dvejus metus nuo jo
išrašymo, o ieškinį dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu pateikė tik tada, kai
buvo pradėti priverstiniai skolos išieškojimo veiksmai. Teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus ieškovų teiginius,
kad jie nesuprato vekselio teisinės reikšmės, patvirtindama pirmosios
instancijos teismo išvadą, jog tiek A. M., tiek M. M. turėjo pakankamai verslo patirties, jog suvoktų
tokio teisinio veiksmo reikšmę.
Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškovų teiginius,
kad atsakovas UAB „Dituvos prekyba“ neturi besąlyginio reikalavimo
teisės pagal ginčijamą vekselį, nurodydamas, jog net ir tuo atveju, jeigu būtų
konstatuotas vekselio išdavimo pagrindo negaliojimas, skolininkas pagal vekselį
negali atsisakyti įvykdyti prievolę teisėtam vekselio turėtojui, kuriam
vekselis buvo perleistas vėliau. Ieškovai ir atsakovas UAB „Dituvos prekyba“
nėra tiesioginiai teisinio santykio, kurio pagrindu vekselis buvo išrašytas,
kontrahentai, todėl ieškovai neturi teisės atsisakyti sumokėti UAB „Dituvos
prekyba“ vekselyje nurodytą pinigų sumą, remdamiesi tuo, kad nebuvo pagrindo
šiam vertybiniam popieriui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja. Skolininko
pagal vekselį teisiniai santykiai su pirmuoju vekselio įgijėju negali turėti
įtakos vėlesnio teisėto vekselio turėtojo teisėms pagal vekselį net ir tuo
atveju, jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas vekselis, yra
negaliojantis.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmetė ieškovų
teiginius, kad reikalavimo teisės perleidimas UAB „Dituvos prekyba“ buvo
tik dėl akių, siekiant pasunkinti bylinėjimąsi. Teismas nurodė, kad vekselyje
padarytu indosamentu sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis sukūrė šalims
teises ir pareigas, naujasis kreditorius UAB „Dituvos prekyba“ įgijo
reikalavimo teisę, o pradinis kreditorius G. J. už tai
gavo iš UAB „Dituvos prekyba“ sutartyje nustatytą pinigų sumą. Tai, kad
sandorio sudarymo metu UAB „Dituvos prekyba“ vienintelė akcininkė buvo atsakovo
G. J. sutuoktinės motina, nepaneigia UAB „Dituvos prekyba“
sąžiningumo įgyjant vekselį prezumpcijos.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 12 d.
sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį
tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1.
Dėl vekselio vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vekselį ir 2010 m. gruodžio 14 d. papildomą susitarimą prie vekselio vertino kaip neatsiejamus
dokumentus, nes toks vertinimas prieštarauja vekselio kaip vertybinio
popieriaus prigimčiai ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai. Papildomas
susitarimas prie vekselio, kuriame surašytos ir sąlygos dėl vekselio
negaliojimo, iš esmės paneigia vekselio kaip vertybinio popieriaus funkciją,
nes padaro jį sąlyginį.
2.
Dėl ginčo vekselio neatitikties formos
reikalavimams. Pagal teismų praktiką
vekselio turėtojas įgyja neginčytiną reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą
sumą. Nagrinėjamu atveju vekselis pasirašytas 177 750 eurų sumai, o
2009 m. kovo 18 d. išduotas vykdomasis įrašas dėl 440 709,80 Lt
(127 638,40 eurų) išieškojimo. Vekselyje nėra jokių įrašų dėl skolos
dalies sumokėjimo. Dėl to teismai privalėjo konstatuoti, kad prašymas padaryti
vykdomąjį įrašą mažesnei sumai, negu nurodyta vekselyje, ir notaro veiksmai
tokį įrašą darant, prieštarauja imperatyviosioms Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių
įstatymo (toliau – ĮPVĮ) nuostatoms. Be to, ĮPVĮ 77 straipsnyje nustatyti
privalomieji vekselio rekvizitai. Pagal šio straipsnio 1 dalį vekselyje turi
būti žodžiai ,,paprastasis vekselis“ ta kalba, kuria jis išrašytas. Nagrinėjamu
atveju notaras, darydamas vykdomąjį įrašą, rėmėsi dokumento vertimu iš anglų
kalbos, tačiau UAB ,,Adjutor“ vertimų biuro vertime į lietuvių kalbą nėra
parašyta, jog verčiamas dokumentas yra paprastasis vekselis, o nurodyta, kad tai
,,skolinis įsipareigojimas“. Taigi vekselis (vertimas į lietuvių kalbą) neatitiko
vekseliui keliamų privalomųjų reikalavimų.
3.
Dėl apgaulės buvimo. Ginčo vekselis buvo pasirašytas dėl apgaulės, todėl turi
būti naikinamas CK 1.91 straipsnio pagrindu. CK 1.91 straipsnyje įtvirtinti
apgaulės požymiai yra susiję su ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatyta sąlyga,
pagal kurią vekseliu įsipareigoję asmenys vekselio turėtojui prieštaravimų gali
pareikšti tik tokiu atveju, jei vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia
būtų veikęs skolininko nenaudai. Byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių,
kad atsakovas veikė kasatorių (skolininkų) nenaudai. Teismai nepagrįstai
sprendė, kad akcininkai pasidalijo finansinę verslo riziką, nes atsakovas G. J. suteikė bendrai įmonei UAB „Viduklės
bioenergija“ beprocentę 355 500 eurų paskolą ir įgijo reikalavimo
teisę visai šiai sumai; gavo nulinio kupono obligacijų, kurias pardavė; taip
pat papildomai gavo 177 750 eurų reikalavimo teisę pagal vekselį, kurią
perdavė atsakovui UAB „Dituvos prekyba“ (vienintelė šios bendrovės akcininkė
yra atsakovo žmonos motina). Ši finansinės apgaulės schema buvo labai naudinga
atsakovui G. J., bet
teismams atsakovo veiksmai nesukėlė įtarimų.
4.
Dėl reikalavimo teisės pagal vekselį
perleidimo (indosamento). Teismai
nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad indosamentas buvo įrašytas po protesto dėl
neapmokėjimo, o pagal ĮPVĮ 22 straipsnį indosamentas, įrašytas po protesto dėl
neapmokėjimo arba pasibaigus protesto įforminimo terminui, laikomas tik teisių
perleidimu. Taigi atsakovas UAB „Dituvos prekyba“ neturi besąlyginio
reikalavimo teisės pagal ginčijamą vekselį, nes įgijo ne indosamentu perleistą
vekselį, o reikalavimo teisę pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį. Dėl
to kasatoriai turi visas skolininko teises reikšti naujojo kreditoriaus
reikalavimams atsikirtimus, kuriuos jie turėjo teisę reikšti pradiniam
kreditoriui (CK 6.107 straipsnis).
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai prašo skundą
atmesti, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime atsakovai
nurodo tokius argumentus:
1.
Nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad papildomas
susitarimas prie vekselio turi įtakos vekselio galiojimui. Šis susitarimas tik
patvirtina teisinio pagrindo vekseliui išrašyti buvimą, tačiau pats vekselis
yra vienašalis sandoris, kuriuo vekselio davėjas sukuria tam tikras teises ir
pareigas sau ir kitiems asmenims, todėl jo galiojimas negali būti siejamas su
kito sandorio buvimu (nebuvimu) ar jo sąlygomis.
2.
Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad nėra
aišku, kodėl vykdomasis įrašas išduotas mažesnei sumai, nei nurodyta vekselyje
suma, ir kad tai prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Notaro vykdomasis
įrašas, kuriame siūloma išieškoti iš ieškovų nesumokėtą vekselio sumos dalį,
nepažeidžia jokių imperatyviųjų teisės normų. Atsakovo G.
J. teigimu, kasatoriai pagal vekselį jam skolingi
ne visą jame nurodytą sumą, o tik 127 000 eurų, todėl vykdomasis
įrašas pagal vekselį ir buvo išduotas šiai sumai. Taip pat nepagrįsti kasatorių
teiginiai, kad vekselis neatitinka jam keliamų formalių reikalavimų, nes nėra
žodžių ,,paprastasis vekselis“. Anglų kalba surašytas vekselis visiškai
atitinka tokiam dokumentui keliamus reikalavimus. Tai, kad jo vertime į
lietuvių kalbą dokumento pavadinimas buvo išverstas pasirenkant žodynuose
nurodytą vieną iš galimų reikšmių – ,,skolinis įsipareigojimas“ – neleidžia
daryti išvados, kad originalus dokumentas neatitinka vekselio turiniui keliamų
reikalavimų, nes pagal ĮPVĮ 77 straipsnio 1 dalį žodžiai ,,paprastasis vekselis“
turi būti ta kalba, kuria vekselis išrašytas.
3.
Kasatoriai neįrodė teiginių, kad atsakovas
G. J. tyčia veikė jų nenaudai,
o pirmosios instancijos teismas nustatė, jog apgaulės nebuvo. Kasatoriai
pripažino skolą pagal vekselį, savo valia sumokėjo jos dalį. Vekselio išrašymo
pagrindą patvirtina byloje pateikti dokumentai (susitarimas, paskolos sutartis
ir kt.), o ieškovai neįrodė, kad tokio pagrindo nėra arba jis negalioja.
Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
nustatytų aplinkybių, todėl kasatoriai nebegali ginčyti teismų nurodyto
teisinio pagrindo vekseliui išrašyti (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina,
kad kasatoriai neginčija papildomo susitarimo prie vekselio. Be to, net ir tuo
atveju, jei sandoris, kurio pagrindu išduotas vekselis, negalioja, tai negali
turėti įtakos vėlesnio teisėto vekselio turėtojo teisėms pagal vekselį. Šiuo
metu vekselio turėtojas yra UAB ,,Dituvos prekyba“, kuriam pakanka pateikti
dokumentą, atitinkantį vekselio formai ir turiniui keliamus reikalavimus.
4.
Nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad UAB
,,Dituvos prekyba“ neturi besąlyginio reikalavimo teisės pagal vekselį ir jam
galima reikšti visus atsikirtimus, kuriuos galima reikšti atsakovui G. J. Teismai sprendė, kad
nėra įrodytas atsakovo UAB ,,Dituvos prekyba“ nesąžiningumas įgyjant vekselį,
todėl kasatoriai negali reikšti vekselio turėtojui UAB ,,Dituvos prekyba“ jokių
prieštaravimų pagal ĮPVĮ 19 straipsnį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu. Nagrinėjamoje byloje kilo ieškovų (vekselio davėjų) ir
atsakovų (vekselio turėtojų) ginčas dėl paprastojo vekselio pripažinimo
negaliojančiu teisinių pagrindų. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai
pažeidė Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo, įrodinėjimą bei įrodymų
vertinimą reglamentuojančias teisės normas, keliami klausimai dėl prieštaravimų
pagal vekselį galimumo ir pobūdžio. Dėl šių teisės aiškinimo ir taikymo
klausimų teisėjų kolegija pasisako šioje nutartyje.
Dėl
prieštaravimų pagal vekselį galimumo ir pobūdžio
Nagrinėjamoje
byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami dėl ieškovų
reikalavimų pripažinti ginčo vekselį negaliojančiu pagrįstumo, rėmėsi ne kartą
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pateiktais išaiškinimais dėl vekseliu
įsipareigojusių asmenų teisės reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad vekselio prigimtis, savybės,
užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas
suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui
(pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje A. L. v. AB firma „VITI“, bylos
Nr. 3K-3-443/2005; 2007 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. B., M. M., bylos Nr.
3K-3-8/2007; 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos
Nr. 3K-7-216/2007; 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje
byloje E. P. v. BUAB „Mocionas“ ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-474/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje M. S. v. AB Ūkio bankas
ir kt., bylos Nr. 3K-3-311/2008; kt.). Pagal ĮPVĮ 19 straipsnį įsipareigoję
pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti
prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų
vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį,
tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Aiškindamas šią įstatymo nuostatą,
kasacinis teismas yra nurodęs, kad skolininkas pagal vekselį gali reikšti
prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik
tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus,
trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeniais) skolininko pagal
vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo
nesąžiningumo, įgyjant vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. G.
R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje M. S. v. AB Ūkio bankas,
bylos Nr. 3K-3-311/2008).
Kasatoriai
kasaciniame skunde nekelia klausimo dėl šių teisės normų aiškinimo, o, prašydami
pripažinti ginčo vekselį negaliojančiu, remiasi iš esmės visais nurodytais
galimais vekseliu įsipareigojusių asmenų teisės
reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui pagrindais, t. y. teigia, kad:
1) vekselis neatitinka formalių reikalavimų; 2) vekselį jie pasirašė
nesuvokdami jo teisinių pasekmių, dėl pirmojo vekselio turėtojo atsakovo G. J. apgaulės, nesant jokio teisinio pagrindo tokiam
vekseliui išduoti (CK 1.91 straipsnis); 3) vekselį perėmęs atsakovas
UAB „Dituvos prekyba“ yra su pirmuoju vekselio turėtoju atsakovu G. J. susijusi bendrovė, todėl negali būti laikomas veikusiu
sąžiningai įgyjant vekselį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šioje
nutartyje pasisako dėl teismų išvadų, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo
konstatuoti esant kurį nors iš šių ginčo vekselio negaliojimą pagrindžiančių
pagrindų, teisėtumo.
Dėl vekselio atitikties formaliems reikalavimams
Vekselio
išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris; juo sukuriamas naujas
civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta
nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti
prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo tam tikro sandorio, kurio
pagrindu ji buvo sukurta. Nuo vekselio išrašymo momento jis gali būti
naudojamas civilinėje apyvartoje – perleidžiamas kitiems asmenims, kurie, įgiję
nuosavybės teises į jį, gali juo disponuoti savo nuožiūra (ĮPVĮ 13, 18
straipsniai). Tokį paprastą ir platų vekselio panaudojimą užtikrina jo viešas
patikimumas, kurį lemia griežti vekselio formalumo ir abstraktumo reikalavimai.
ĮPVĮ 3, 4, 77 ir 78 straipsniai nustato formalius reikalavimus – būtinus
vekselių rekvizitus ir jų nebuvimo pasekmes. Pagal įstatymo nuostatas dokumentas,
kuriame nėra būtinų rekvizitų, neturi vekselio galios. Tai reiškia, kad toks
dokumentas nepripažįstamas vekseliu, nėra vertybinis popierius ir civilinių
teisių objektas, jam netaikytinos ĮPVĮ ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių
su vekseliais susijusius teisinius santykius, nuostatos dėl reikalavimų,
atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo bei patenkinimo tvarkos ir kt. Tokie
griežti formos reikalavimai vekseliui lemia, kad vekselio įgijėjui, siekiant
įsitikinti vekselio galiojimu, pakanka patikrinti įstatyme nurodytus jo
rekvizitus. Kita vertus, skolininkas (mokėtojas) gali ginčyti savo prievolę
pagal vekselį remdamasis vien formaliais vekselio trūkumais.
Kasatoriai
kasaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai priėmė
neteisėtus procesinius sprendimus, nes neatsižvelgė į tai, jog ginčo vekselis
neatitinka formos reikalavimų, t. y. vekselio vertime, kuriuo vadovavosi
notaras darydamas vykdomąjį įrašą, nėra žodžių ,,paprastasis vekselis“, be to, vykdomasis
įrašas padarytas mažesnei sumai, nei nurodyta vekselyje. Teisėjų kolegija
sprendžia, kad šie kasatorių argumentai neduoda pagrindo abejoti teismų
procesinių sprendimų teisėtumu.
Pirma, įstatymo
nustatytas reikalavimas, kad vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas
sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2
straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas), reiškia
tai, jog vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi
reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje M. S. v. AB Ūkio bankas,
bylos Nr. 3K-3-311/2008). Lingvistinis bei sisteminis šios teisės normos
aiškinimas viso įstatymo kontekste leidžia spręsti, kad pats reikalavimas nėra
siejamas su pagal vekselį mokėtinos sumos dydžiu. Tokią išvadą patvirtina ir
kituose susijusiuose teisės aktuose įtvirtintos taisyklės. Pavyzdžiui,
Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 988 patvirtintų Vekselių ir čekių
protestavimo taisyklių 42.5 ir 42.6 punktuose įtvirtinta, kad, notarui dėl
neapmokėjimo užprotestavus vekselį, viešajame registre, be kitų duomenų,
nurodoma vekselio suma ir neakceptuota ar nesumokėta vekselio suma. Pagal tuo
pačiu nutarimu patvirtintos Notarų vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos 3 ir 4.5
punktus vykdomieji įrašai daromi pagal vekselio turėtojo rašytinį prašymą,
kuriame turi būti nurodoma ne tik vekselio suma, tačiau ir neakceptuota ar
nesumokėta vekselio sumos dalis, prie kurio turi būti pridedamas pakvitavimas,
jei sumokėta vekselio sumos dalis. Pagal šios tvarkos 9 punktą
vykdomuoju įrašu notaras siūlo išieškoti iš skolininko per vekselio mokėjimo
terminą nesumokėtą vekselio sumą ar nesumokėtą vekselio sumos dalį su
palūkanomis. Nei ĮPVĮ, nei kitų teisės aktų nuostatos nenumato draudimo notarui
padaryti vykdomąjį įrašą ne visai vekselyje nurodytai sumai, o jos daliai. Dėl
to kasatorių nurodyta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju notaras vykdomąjį įrašą
atliko ne dėl visos vekselyje nurodytos sumos, o dėl jos dalies, neduoda
pagrindo spręsti, jog ginčo vekselis neatitinka įstatyme įtvirtintų imperatyviųjų
formos reikalavimų.
Antra, šiai
bylai aktualius paprastojo vekselio rekvizitus reglamentuoja ĮPVĮ 77 straipsnio
1 punktas, kuriame nustatyta, kad paprastajame vekselyje turi būti žodžiai
„paprastasis vekselis“ tekste ta kalba, kuria vekselis išrašytas. Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad ši įstatymo nuostata tiesiogiai įvardija, jog šis
reikalavimas taikomas pačiam tam tikra kalba išrašytam vekseliui, o ne jo
vertimams į kitas kalbas. Nagrinėjamu atveju ginčo
vekselis surašytas anglų kalba ir jame nurodyta, kad tai yra ,,promissory
note“. Tai, jog byloje esančiame vekselio vertime į lietuvių kalbą nurodytas jo
pavadinimas ,,skolinis įsipareigojimas“, neduoda pagrindo išvadai, kad anglų
kalba išrašytas vekselis neatitinka reikalavimo nurodyti žodžius ,,paprastasis
vekselis“, nes terminas ,,promissory note“ į lietuvių kalbą gali būti verčiamas
keliomis reikšmėmis: ,,skolinis įsipareigojimas“, ,,paprastasis vekselis“ (žr.,
pvz., Piesarskas Bronislovas. Didysis anglų-lietuvių kalbų žodynas. Alma
Littera, 2002. P. 711; Piesarskas Bronislovas. Dvitomis anglų-lietuvių kalbų
žodynas. Alma Littera, 2004. T. 2, P. 180; Bitinaitė Vita. Mokomasis anglų ir
lietuvių kalbų teisės terminų žodynas. Vilnius, 2002. P. 141; Bitinaitė Vita.
Mokomasis anglų-lietuvių kalbų teisės terminų žodynas. Vilnius, 2008. P. 158). Dėl
to atmestini kasatorių argumentai, kad ginčo vekselis neatitiko ĮPVĮ 77 straipsnio
1 punkte nustatyto reikalavimo.
Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija
atmeta kasatorių teiginius dėl ginčo vekselio neatitikties formaliems įstatyme
įtvirtintiems reikalavimams ir sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti vekselį
negaliojančiu remiantis kasatorių nurodytais vekselio formos trūkumais, todėl
šie kasatoriaus argumentai neduoda pagrindo abejoti teismų procesinių sprendimų
teisėtumu.
Dėl ĮPVĮ 19 straipsnio
taikymo
ĮPVĮ 19
straipsnyje nustatytas draudimas reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus,
grindžiamus asmeniniais santykiais, netaikytinas tuo atveju, kai tokius
prieštaravimus reiškia paprastojo vekselio davėjas pirmajam vekselio įgijėjui,
t. y. tiesioginiam santykių, kurie buvo pagrindas išduoti vekselį,
kontrahentui. Pirmasis vekselio įgijėjas yra tiesioginis tų santykių, dėl kurių
jo kontrahentas išduoda jam vekselį, dalyvis, jis žino apie visus galimus šių
santykių defektus (trūkumus), todėl vekselio davėjas pirmajam vekselio
turėtojui turi teisę reikšti prieštaravimus dėl vekselio apmokėjimo, remdamasis
jiems žinomais santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. M. M.,
bylos Nr. 3K-3-8/2007; 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje
byloje J. B. su G. R.,
bylos Nr. 3K-7-216/2007; 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje E. P. v. BUAB „Mocionas“, AB Ūkio
bankas, Klaipėdos miesto 1-ojo notarų biuro notarė A. K.,
bylos Nr. 3K-3-474/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje M. S. v. AB Ūkio bankas, bylos Nr.
3K-3-311/2008). Vis dėlto tokią vekselio davėjo galimybę sunkina abstrakti reikalavimo
pagal vekselį prigimtis. Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus
pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl
to ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį
pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų
įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas
pagrindas negalioja. Taigi nagrinėjamu atveju ne vekselio turėtojas, t. y.
atsakovai, o būtent vekselio davėjai ieškovai, turėjo pateikti pakankamai ir
patikimų įrodymų, paneigiančių jų prievolę pagal ginčo vekselį.
Vekselio
išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris, o vekselis, kaip rašytinis
dokumentas, yra asmens vidinės valios išraiškos rezultatas. Dėl to, kad
vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y.
vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais
vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais
sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje J. B. su
G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007). Nagrinėjamoje
byloje kasatoriai remiasi jų valios ydingumu išrašant vekselį bei atsakovo G. J. veikimu ieškovų nenaudai; nurodo, kad vekselis turi
būti naikinamas CK 1.91 straipsnio, susijusio su ĮPVĮ 19 straipsnio
turiniu, pagrindu. Grįsdami šiuos teiginius, kasatoriai teigia, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad
atsakovas veikė kasatorių (skolininkų) nenaudai, o teismas nepagrįstai sprendė,
jog akcininkai pasidalijo finansinę verslo riziką. Kasatorių nuomone, visų
šalių sudarytų sandorių sistema buvo finansinė apgaulė, naudinga tik atsakovui G. J. Iš tokių kasacinio skundo
argumentų matyti, kad iš esmės kasatoriai nesutinka su teismų nustatytų aplinkybių
bei byloje surinktų įrodymų vertinimu. Dėl to atkreiptinas dėmesys į
įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų turinį bei taikymo ypatumus.
Civiliniame
procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad
įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų
aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu
teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo
taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal
vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų
reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1
dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija
,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras,
bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio
miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr.
3K-3-526/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje D. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, byla Nr.
3K-3-381/2009; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje E. C. v. Kauno miesto
savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-23/2009; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne
tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš
įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje
byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos
garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š.,
bylos Nr. 3K-3-335/2009; kt.). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus
faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo,
sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Be to, vertinant
įrodymus būtina atsižvelgti į kiekvienos bylos ypatumus. Tuo atveju, kai
keliamas klausimas dėl apgaulės ar suklydimo sudarant sandorį, būtina
analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos
tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo
sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė
savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. L. K.,
bylos Nr. 3K-3-353/2002; 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje V. A. v. O. N., bylos
Nr. 3K-3-1125/2003). Byloje turi būti vertinama, ar atsakovas atliko
tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias
arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų,
siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne
tokį sandorį, kokį iš tikrųjų siekė sudaryti. Svarbu analizuoti ir teigiančios,
kad buvo apgauta, šalies elgesį prieš sandorio sudarymą, sudarant sandorį ir po
jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje E.
M. įmonės „Klumpė“ v. VĮ Valstybės turto fondas, bylos Nr.
3K-3-349/2005; 2006 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Šapiro firma „InSpe“ v. UAB „Folis“, bylos Nr.
3K-3-640/2006; 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. T. P., bylos
Nr. 3K-3-150/2007; 2007 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ v. G. B., bylos
Nr. 3K-3-306/2007; 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje J. T. v. UAB „Vilvatėja“, bylos
Nr. 3K-3-306/2007; 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje A. T. v. UAB ,,Serneta“, bylos Nr.
3K-3-458/2008; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje
V. Č. v. H. L., bylos
Nr. 3K-3-609/2008).
Atsižvelgdama į
tai, teisėjų kolegija atmeta kasatorių skunde nurodytus argumentus dėl
nepagrįsto susitarimo prie vekselio vertinimo. Minėta,
kad teismai, aiškindamiesi, ar buvo vekselį išdavusių ieškovų valios trūkumų,
turėjo tirti šalių elgesį, o viena iš tokioje situacijoje reikšmingų ir tirtinų
aplinkybių – kiti šalių susitarimai. Iš teismų sprendimų matyti, kad
susitarimą prie vekselio teismai vertino kaip vieną iš šalių elgesį apibūdinančių
dokumentų, suteikiantį informacijos apie šalių
tarpusavio santykius, verslo planus, leidžiantį manyti buvus pasidalytą verslo
riziką, tačiau teismai nesuteikė jam tokios reikšmės, dėl kurios toks
susitarimas būtų paneigęs vekselio, kaip vertybinio popieriaus, reikšmę.
Nagrinėjamoje
byloje iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai kruopščiai nagrinėjo
aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl ieškovų valios trūkumų pasirašant ginčo
vekselį buvimo, t. y. tyrė tarp šalių susiklosčiusius teisinius bei verslo
santykius, jų sudarytus sandorius, aiškinosi kasatorių valios pasirašyti ginčo
vekselį formavimosi procesą, vertino abiejų šalių elgesį, šalių patirtį versle
ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat teismai tyrė ĮVPĮ 19 straipsnio
taikymui reikšmingas aplinkybes, susijusias su teisinio pagrindo vekseliui
išduoti buvimu. Iš teismų procesinių sprendimų matyti, kad teismai vertino tiek
atsakovų, tiek kasatorių pateiktus įrodymus: 2007 m. spalio 22 d. UAB „Viduklės bioenergija“ steigimo sutartį, 2007 m. spalio 16 d. UAB „Bionergija“, UAB „Nidulus“ ir Lacon Beteiligung GmbH investavimo sutartį,
„Investicinių lėšų parūpinimo bendrosios sutarties sąlygas, generalinės rangos
sutartį, 2007 m. gruodžio 14 d. paskolos sutartį, susitarimą prie vekselio,
šalių paaiškinimus ir kt. Teismai įvertino šalių elgesį, t. y. tai, kad šalys
norėjo kartu plėtoti verslą, sudarė tam reikalingus sandorius, susitarė dėl
verslo rizikos paskirstymo. Taip pat teismai atsižvelgė į kasatorių elgesį, t.
y. į tai, jog ginčo vekselį anglų kalba užpildė pats M. M.,
pasirašęs ir papildomą susitarimą prie vekselio, jog kasatoriai vekselį ginčijo
ne iš karto, sumokėjo dalį skolos pagal šį vekselį. Be to, teismai atsižvelgė į
kasatorių verslo patirtį ir įvertino jų galimybes suvokti vekselio, kaip
vertybinio popieriaus, ypatumus. Įvertinę surinktus
įrodymus ir nustatytas aplinkybes, teismai nagrinėjo ir atmetė kaip neįrodytus
kasatorių teiginius dėl to, kad šalys buvo susitarusios, jog visą bendrą
projektą finansuos tik atsakovas, kad nebuvo teisinio
pagrindo vekseliui pasirašyti, kad vekselis pasirašytas skubant, neturint galimybės
pasikonsultuoti dėl tokio dokumento reikšmės. Įvertinę teisminio nagrinėjimo metu
nustatytas aplinkybes, teismai atmetė ieškinio reikalavimus.
Iš kasacinio
skundo turinio matyti, kad kasatoriai, nesutikdami su teismų pateiktu įrodymų
vertinimu, nenurodo teismų padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus,
o pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir tų pačių aplinkybių
vertinimo. Kasatoriai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu
būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, kitaip įvertintas šalių elgesys, nei
tai padarė teismai. Taigi kasatoriai, nesutikdami su teismų išvadomis, iš esmės
nurodo tas pačias aplinkybes, kurias vertino teismai priimdami procesinius
sprendimus, ir pateikia savo faktinės situacijos vertinimą, tačiau nekelia
teisės aiškinimo ar taikymo problemų. Kasacinės instancijos teismas nagrinėja
teisės klausimus, todėl, kasatoriams nekeliant teisės normų, susijusių su
įrodinėjimo procesu, pažeidimo ar netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimo,
argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti teismų
procesinių sprendimų teisėtumu (CPK 353 straipsnio 1
dalis).
Kasacinis
teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad tokiu atveju, kai vekselio išrašymas
neatitinka vidinės vekselio davėjo valios, sąžiningas, teisingas, protingas,
apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti vekselį, nelaukdamas,
kada šis bus perduotas pagal indosamentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje J. B. su G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007). Dėl to teismai, vertindami
šalių elgesį, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad kasatoriai ginčo vekselį ginčijo
ne iš karto, o tik pradėjus išieškojimo pagal jį procedūras. Be to, kasacinis
teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis,
prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – ir išrašydamas vekselį,
turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimus tokio teisinio veiksmo padarinius. Abejodamas
dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių,
kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su
kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje J. B. su
G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007). Dėl to
aplinkybė, kad vekselį išdavęs asmuo, jo aiškinimu, klydo dėl vekselio išrašymo
teisinių padarinių, teismų praktikoje nėra laikomas ĮPVĮ 19 straipsnio normos
dispozicijos reikalaujama aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. M. M.,
bylos Nr. 3K-3-8/2007). Taigi teismai pagrįstai atmetė kasatorių argumentus,
kad vekselis turi būti pripažintas negaliojančiu, nes jį pasirašydami kasatoriai
nesuvokė tokio dokumento teisinės reikšmės bei padarinių.
Tokiomis
aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriai nepagrindė savo
teiginių, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai vertino
byloje esančius įrodymus, tuo tarpu bylos medžiaga patvirtina, kad teismai,
vertindami įrodymus ir darydami išvadą, jog kasatoriai nepagrindė būtinybės
nagrinėjamu atveju pripažinti vekselį negaliojančiu ĮVPĮ 19, CK 1.91
straipsnių pagrindu, rėmėsi byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso
teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nepažeidė
(CPK 176, 178, 179, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija sprendžia,
kad teismai, spręsdami dėl ieškovų reikalavimų pagrįstumo, nepažeidė
materialiosios teisės normų, susijusių su vekselio, kaip vertybinio popieriaus,
teisiniu reglamentavimu, išvadą dėl ginčo vekselio nepripažinimo negaliojančiu
padarė nustatę ir ištyrę šalių ginčui teisingai išspręsti reikšmingus bylos
faktus, nepažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių.
Pažymėtina, kad nagrinėjamu
atveju pirmasis ginčo vekselio turėtojas G. J. perleido šį
vertybinį popierių atsakovui UAB ,,Dituvos prekyba“. Dėl to teismai,
spręsdami klausimą dėl ĮPVĮ 19 straipsnio taikymo, pirmiausia turėjo
atsakyti į klausimą, ar UAB ,,Dituvos prekyba“ laikytinas sąžiningu vekselio
įgijėju šio straipsnio prasme. Tuo atveju, jei jo sąžiningumas įgyjant vekselį
nebūtų paneigtas, klausimas dėl atsakovo G. J. santykio su
kasatoriais ir kasatorių valios ydingumas pasirašant vekselį nebūtų teisiškai
aktualūs klausimai, nes, minėta, įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai
negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir
vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais. Bylą nagrinėję
teismai nagrinėjo atsakovo UAB ,,Dituvos prekyba“ sąžiningumo klausimą ir
sprendė, kad kasatoriai neįrodė jo nesąžiningumo ar veikimo prieš juos įgyjant
vekselį. Tačiau, neatsižvelgdami į tai, teismai vis dėlto nagrinėjo kasatorių nurodytus
argumentus dėl jų santykio su pirmuoju vekselio įgijėju G. J.
Atsižvelgiant į vekselių, kaip vertybinių popierių, specifiką bei ypatumus,
toks teismų nagrinėjimas turėtų būti laikomas pertekliniu, tačiau nagrinėjamu
atveju, įvertinus nepaneigtą atsakovų tarpusavio ryšį, visų kasatorių nurodytų
argumentų išnagrinėjimas negali būti laikomas teismų procesinių sprendimų yda,
leidžiančia abejoti jų teisėtumu (CK 1.2 straipsnis). Kasatoriai
kasaciniame skunde nekelia klausimo dėl teismų išvados UAB ,,Dituvos prekyba“
sąžiningumo klausimu teisėtumo, todėl kasacinis teismas neturi pagrindo dėl to
pasisakyti.
Dėl reikalavimo teisės pagal vekselį perleidimo
Minėta, kad vekselis,
kaip vertybinis popierius, yra dokumentas, patvirtinantis nepriklausančią nuo
jokių juridinių faktų (įvykių ar veiksmų) teisėto vekselio turėtojo subjektinę
turtinę teisę, t. y. reikalavimo teisę į jame nurodytą pinigų sumą. Dėl šio
abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas –
vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje
apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai
nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji
buvo sukurta. Kita vertus, įstatyme nurodyti tam tikri vekselių apyvartos
reikalavimai ir apribojimai, todėl, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms,
vekselis gali prarasti tam tikras savo kaip vertybinio popieriaus savybes. Vienas
iš tokių atvejų yra ĮVPĮ 22 straipsnyje įtvirtinta situacija, kai vekselis
perduodamas pasibaigus vekselio mokėjimo terminui. Pagal šią teisės normą indosamentas,
įrašytas mokėjimo terminui pasibaigus, turi tokius pat padarinius kaip ir
įrašytas prieš mokėjimo terminą, tačiau indosamentas, įrašytas po protesto dėl
neapmokėjimo arba pasibaigus protesto įforminimo terminui, laikomas tik teisių
perleidimu. Taigi tuo atveju, kai indosamentas išrašomas po protesto dėl
neapmokėjimo arba pasibaigus protesto įforminimo terminui, jo turėtojas neturi besąlyginio reikalavimo teisės pagal ginčijamą
vekselį, kaip vertybinį popierių, o skolininkas jam gali reikšti
prieštaravimus, kaip teisių perleidimo atveju, t. y. turi teisę reikšti visus atsikirtimus,
kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui
(CK 6.107 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju kasatoriai remiasi šiuo teisiniu
reguliavimu, tačiau tokie argumentai neduoda pagrindo kitaip vertinti byloje
susidariusios situacijos ir šis kasatorių nurodomas reglamentavimas nėra
aktualus, nes, kaip matyti iš skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinio,
teismai iš esmės nesirėmė vekselio turėtojo besąlyginio reikalavimo teise pagal
vekselį, o nagrinėjo šalių teisinių santykių turinį ir tyrė kasatorių argumentų
dėl ĮVPĮ 19 straipsnio ar CK 1.91 straipsnio taikymo pagrįstumą.
Teisėjų
kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamus pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad
naikinti ar keisti juos kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo,
todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis
paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3
dalis).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Priėmus
procesinį sprendimą kasatorių nenaudai, iš jų priteistinas bylinėjimosi išlaidų
atlyginimas kitai šaliai bei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas
valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 6 punktai, 93 straipsnis).
Iš atsakovų pateiktų dokumentų matyti, kad už atstovavimą kasaciniame
teisme (konsultacijas, atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą) atsakovas
UAB „Dituvos prekyba“ sumokėjo advokatui 2400 Lt (T. 2, b. l. 211, 212).
Ši suma, atsižvelgiant į teisingumo ministro
2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos
advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų
Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar
advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 ir
8.14 punktus, mažintina iki 1600 Lt (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Valstybei iš
kasatorių priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir
kitų būtinų bei pagrįstų išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – iš
viso 70,23 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3
punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
civilinio proceso kodekso 93, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio
5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti
atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Dituvos prekyba“ (juridinio asmens kodas
301161671) iš ieškovų A. M. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) M. M. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) ir G. M. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) solidariai 1600 (vieną tūkstantį šešis šimtus)
Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti
valstybei iš ieškovų A. M. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) M. M. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) ir G. M. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) solidariai 70,23 Lt (septyniasdešimt litų 23 ct)
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme,
atlyginimo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė
Ambrasienė
Virgilijus Grabinskas
Sigita Rudėnaitė