Administracinė byla Nr. eA-2394-575/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03332-2024-2
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. I. apeliacinį skundą administracinėje dėl Regionų administracinio
teismo 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas O. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 24S146081 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi.
2. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Pareiškėjo darbdavys uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ostinas“ (toliau – ir Bendrovė) nemokėjo pareiškėjui pakankamo darbo užmokesčio, nesuteikė pareiškėjui darbo dėl sumažėjusių darbo apimčių, todėl pareiškėjas buvo priverstas ieškoti kito darbo.
2.2. Sprendime atsakovas vertino, kad vien tai, jog UAB „Ostinas“ nemokėjo darbo užmokesčio, pareiškėjas apie tai žinojo, tai reiškia, kad pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Nesutiktina su tokiomis išvadomis. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje
Nr. eA-2288-556/2023), reikalaujama, kad atsakovas privalo surinkti faktinius duomenis, bylojančius, jog prieš siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, tik pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau. Pareigos nustatyti faktų visetą, būtiną ir pakankamą taikyti teisės normą, nesilaikymas neatitinka gero administravimo principo ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų.
2.3. Atsakovas, spręsdamas iškilusius klausimus, turėjo pareigą apklausti pareiškėją, kodėl jis negauna darbo užmokesčio, ir pateiktus paaiškinimus vertinti su kitais duomenimis. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas teikė melagingus duomenis ir siekė suklaidinti atsakovą. Ginčo situacija susiklostė dėl darbdavio kaltės, kai darbuotojui nebuvo mokamas pakankamas darbo užmokestis, kadangi darbdavys dėl sumažėjusios apyvartos nesuteikia pakankamai darbo. Šiuo atveju įžvelgti pareiškėjo kaltę būtų nepagrįsta, o atsakovas nepateikia jokių argumentų, kad pareiškėjas prašydamas jam išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė neteisingą ar klaidinančią informaciją, todėl nebuvo pagrindo taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
2.4. Sprendime atsakovas nemotyvavo, kodėl pripažino, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje vien dėl to, kad pareiškėjas negavo darbo užmokesčio. Nagrinėjamu atveju būtent pareiškėjo darbdavys įsipareigojo pareiškėjui mokėti darbo užmokestį.
2.5. Leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra neproporcingas, pareiškėjui turėtų būti leista susirasti kitą darbdavį. Pareiškėjas ketina toliau dirbti Lietuvoje pas kitą darbdavį, todėl pateiks prašymą dėl darbdavio pakeitimo pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktų nuostatas. Migracijos departamentas taip pat pareiškėjo neinformavo apie galimą leidimo panaikinimą, nors, pareiškėjo įsitikinimu, institucija turėjo jį informuoti apie gresiančias pasekmes (Įstatymo 50 str. 21 d.), suteikti bent minimalų terminą, siekiant įgyvendinti jam suteiktas teises. Migracijos departamento Sprendimas neproporcingas ir neteisėtas, kadangi pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas informuoti atsakovą apie darbdavio pakeitimą.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:
3.1. Migracijos departamentas patikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje esančius duomenis ir nustatė, kad Bendrovėje pareiškėjas dirbo nuo 2021 m. birželio 2 d, tačiau per darbo Bendrovėje laikotarpį po turimo leidimo laikinai gyventi išdavimo (2023 m. gruodžio 19 d.) pareiškėjui nė karto nebuvo išmokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur. Pareiškėjas teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui nepateikė duomenų, kad jis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte.
3.2. Pareiškėjui leidimas gyventi buvo išduotas darbo Bendrovėje pagrindu. Apie jokias pasikeitusias aplinkybes pareiškėjas Migracijos departamento neinformavo. Be to, Įstatymas ir kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos priimant sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo darbo trūkumo ar negaunamo Įstatyme nustatyto atlyginimo. Taigi, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
3.3. Tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas 850 Eur darbo užmokestis, tačiau pareiškėjas nustatyto darbo užmokesčio negavo. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) dydžio).
3.4. Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas privalėjo vadovautis Įstatymo 50 straipsnio 21 dalimi. Migracijos departamentas neprivalėjo informuoti pareiškėjo apie jam ketinamą priimti nepalankų sprendimą. Skunde pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kurie paneigia Sprendime padarytas išvadas.
3.5. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas Migracijos departamento turimais objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Be to, pareiškėjas, jeigu jis atitinka Įstatyme nustatytas sąlygas, gali teikti naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, leidimo panaikinimas nedraudžia pareiškėjui atvykti į Lietuvą.
II.
4. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu atmetė pareiškėjo O. I. skundą.
5. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
5.1. Pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 25 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes ketina dirbti pagal darbo sutartį, jo profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir jam nereikalingas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad ketina dirbti Bendrovėje, plytų mūrininku, numatomas darbo užmokestis – 850 Eur, pragyvenimo lėšų šaltinis – su darbo santykiais susijusios išmokos; dabartinė darbovietė Lietuvoje – Bendrovė, kurioje dirba nuo 2021 m. birželio 2 d. iki 2023 m. rugpjūčio 25 d. Pareiškėjas patvirtino, kad turi informuoti apie kitus pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl prašymo.
5.2. Bendrovė tarpininkavimo rašte nurodė, kad Bendrovėje pareiškėjas dirbs plytų mūrininku pagal neterminuotą darbo sutartį, darbo sutarties laikotarpiu įsipareigoto mokėti mėnesinio darbo užmokesčio dydis – 850 Eur.
5.3. Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 15 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir 2023 m. gruodžio 19 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760308799, galiojantį iki 2025 m. gruodžio 19 d.
5.4. Sodros informacinės sistemos duomenimis pareiškėjui per darbo Bendrovėje laikotarpį po turimo leidimo laikinai gyventi išdavimo nė karto nebuvo išmokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur (2023 m. gruodžio mėn. išmokėtas darbo užmokestis – 447,37 Eur, 2024 m. sausio mėn. – 427,27 Eur, vasario mėn. – 470 Eur, kovo mėn. – 470 Eur, balandžio mėn. – 313,33 Eur).
5.5. Sprendimas, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas gyventi, grindžiamas tuo, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p., 35 str. 1 d. 2 ir 5 p.).
6. Teismas vadovavosi Įstatymo nuostatomis (35, 40, 44 ir 50 str.), pabrėžė, jog Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, atsakovas privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies pagrindais.
7. Įvertinęs tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, ir Sodros informacinės sistemos duomenis apie pareiškėjui išmokėtą darbo užmokestį, teismas nurodė, kad pareiškėjas net 4 mėnesius gaudamas iš esmės perpus mažesnį, o 2024 m. balandžio mėn. – beveik tris kartus mažesnį atlyginimą, apie pasikeitusias aplinkybes Migracijos departamento neinformavo. Buvo atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjas teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui nepateikė duomenų, kad dirbs ne visą darbo laiką ar kad jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte.
8. Dėl skundo argumentų, kad Bendrovės darbų apimtys aptariamu laikotarpiu buvo sumažėjusios, todėl būtent dėl šios priežasties pareiškėjas gavo mažesnį atlyginimą, teismas atkreipė dėmesį, kad išmokamo atlyginimo dydis iš esmės nuolat būdavo mažesnis nei sutarta darbo Bendrovėje laikotarpiu. Teismo įsitikinimu, pareiškėjui buvo žinomi ir suprantami Bendrovėje taikomi atlyginimo mokėjimo ypatumai, pareiškėjas jokių veiksmų nesiėmė – neinformavo Migracijos departamento, nesusirado kito darbdavio. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui mokama darbo užmokesčio suma nuo 2023 m. gruodžio mėn. buvo nepakankama pragyventi Lietuvos Respublikoje.
9. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas visiškai pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas darbo užmokesčio ir jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, negavo (prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), taip pat buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, kadangi pareiškėjui sulygtas darbo užmokestis nebuvo mokamas ir pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
10. Įvertinęs Sprendimo turinį, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su Lietuva, pareiškėją su Lietuva sieja nors ir ne trumpalaikiai, tačiau išskirtinai darbo ekonominiai santykiai. Atsižvelgęs į aktualų teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, ir jam Įstatymo keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Teismas pažymėjo, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjui tikslas yra tai, kad pareiškėjas dirbtų plytų mūrininku (profesija, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), gautų Įstatyme numatytą atlyginimą ir būtų sumokėti privalomi mokesčiai į valstybės biudžetą.
11. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai nustatęs, jog pareiškėjui sutartas darbo užmokesčio dydis iš esmės nebuvo nemokamas, t. y. pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktais, Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
12. Kaip nepagrįsti buvo atmesti pareiškėjo argumentai, kad atsakovas privalėjo vadovautis Įstatymo 50 straipsnio 21 dalimi. Pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama automatiškai, teismas konstatavo, jog atsakovas Sprendime išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjui. Teismas konstatavo, kad Sprendimas atitinka ir VAĮ nustatytus reikalavimus, todėl nenustatė pagrindo panaikinti skundžiamą aktą ir pareiškėjo skundą atmetė.
III.
13. Pareiškėjas O. I. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą, panaikinti Migracijos departamento Sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
14. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pakartoja argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, ir akcentuoja, kad:
14.1. Pareiškėjui, kuris jau daugiau nei 6 metus gyvena ir dirba Lietuvoje, buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi neįsigilinus, kad jokios jo kaltės dėl darbo užmokesčio neišmokėjimo atveju nėra ir negali būti. Pirmosios instancijos netinkamai vertino įrodymus, teismas nesivadovavo aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023) ir priėmė nepagrįstą sprendimą.
14.2. Akivaizdu, kad pareiškėjo atveju nebuvo faktinio pagrindo taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą – atsakovas nerinko jokių duomenų, siekdamas pagrįsti nurodytą sąlygą, t. y. atsakovas neteigia ir neįrodinėja, kad tarpininkavimo rašte nurodytos aplinkybės būtų klaidingos ar buvo siekta suklaidinti valstybės institucijas, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai visiškai nekreipė dėmesio. Atsakovas Sprendime nurodė, kad pareiškėjas gavo atlyginimą, tačiau ne tokį, koks nurodytas, todėl buvo pagrindas taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tačiau būtent atsakovas turi pagrįsti šios sąlygos egzistavimą.
14.3. Pareiškėjas jokios klaidinančios informacijos neteikė, nedirbo nelegalaus darbo, todėl nėra suprantama, kokie duomenys neatitinka tikrovės, jei Bendrovėje sumažėjo darbo apimtys ir laikinai Bendrovė negalėjo mokėti įsipareigoto darbo užmokesčio. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo vertino, kad pareiškėjas privalėjo pateikti Migracijos departamentui duomenis, kad jis negaus pakankamo atlyginimo, tačiau tai neatitinka rungtyniškumo principo – pareiškėjui nemokėjo atlyginimo darbdavys, kurio pareiškėjas nekontroliuoja. Pirmosios instancijos teismo sprendime (kaip ir atsakovo Sprendime) nėra nurodyta, kurie duomenys neatitinka tikrovės.
14.4. Ginčijamas institucijos Sprendimas neatitinka VAĮ įtvirtintų viešojo administravimo principų ir VAĮ 10 straipsnio reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui. Atsakovas turėjo pareigą išsiaiškinti, kodėl pareiškėjas negauna darbo užmokesčio. Ginčo situacija susidarė dėl darbdavio kaltės, o ne dėl to, kad pareiškėjas teikė neteisingus duomenis ir siekė suklaidinti atsakovą.
14.5. Dalyje dėl nepakankamų lėšų pragyventi atsakovo Sprendimas nėra motyvuotas, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė. Suprantama, kad jei pareiškėjas negauna darbo užmokesčio daroma išvada, kad jis neturi pakankamai lėšų, tačiau ši išvada klaidinga. Pareiškėjas turi santaupų. Pabrėžtina, kad būtent Bendrovė pareiškėjui nemokėjo įsipareigoto darbo užmokesčio.
14.6. Ginčijamas Sprendimas neproporcingas, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pareiškėjo argumentų dėl kito darbdavio ir tai, kad Migracijos departamentas nebendradarbiavo su pareiškėju. Pareiškėjas ketina toliau dirbti Lietuvoje pas kitą darbdavį, todėl pateiks prašymą dėl darbdavio keitimo. Atsakovas turėjo pareiškėją informuoti apie tai, kad ketina panaikinti leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 50 str. 21 d.) bei suteikti terminą, kad pareiškėjas įgyvendintų savo teises. Atsakovo veiksmai neatitinka viešojo administravimo principų, Sprendimas neteisėtas, nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.
15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pakartodamas pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime išdėstytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, atsakovas nurodo, kad:
15.1. Teisės aktai neįpareigoja atsakovo aiškintis aplinkybes dėl darbo užmokesčio pareiškėjui nemokėjimo. Administracinių teismų praktikoje atvejai, kai užsienietis negavo prašyme išduoti leidimą (tarpininkavimo rašte) nurodyto darbo užmokesčio ar gavo jo mažiau ir kito lėšų šaltinio nenurodė, vertinama kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024; 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1364-629/2024; kt.).
15.2. Akcentuotina, kad Įstatymo 50 straipsnyje nustatyti savarankiški leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, todėl nustačius bent vieną iš jų, atsakovas privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Kadangi pareiškėjas neatitiko Įstatyme nustatytų kriterijų, atsakovas pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas taip pat neprivalėjo vadovautis Įstatymo 50 straipsnio 21 dalimi ir informuoti pareiškėją, kad jam bus panaikintas išduotas leidimas.
15.3. Ginčijamam sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia gero administravimo principą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
17. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas O. I. pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).
18. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. gruodžio 19 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760308799, galiojantį iki 2025 m. gruodžio 19 d.
19. Atsakovui patikrinus duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2021 m. birželio 2 d., pareiškėjui per darbo Bendrovėje laikotarpį po turimo leidimo laikinai gyventi išdavimo (2023 m. gruodžio 19 d.) nė karto nebuvo išmokėtas prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui 2023 m. gruodžio mėn. išmokėtas darbo užmokestis – 447,37 Eur, 2024 m. sausio mėn. – 427,27 Eur, vasario mėn. – 470 Eur, kovo mėn. – 470 Eur, balandžio mėn. – 313,33 Eur. Pažymėtina, kad pareiškėjui teikiant prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme ir tarpininkavimo rašte.
20. Atsakovas 2024 m. birželio 14 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 24S146081, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat tuo pagrindu, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktais.
21. Įvertinusi paminėtąsias bylos faktines aplinkybes ir jų teisinį kvalifikavimą, teisėjų kolegija toliau nagrinėja administracinio sprendimo teisėtumo klausimą pagal teisės į gerą administravimą ir teisės į veiksmingą gynybą suponuojamus imperatyvus.
Dėl administracinio sprendimo teisėtumo vertinimo pagal gero administravimo principą, kai sprendimas grindžiamas keliais savarankiškais teisiniais pagrindais
22. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo panašiose bylose nėra vienoda. Vienais atvejais laikomasi pozicijos, kad panašiomis aplinkybėmis, kaip ir šioje byloje, leidimas remiantis įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu panaikintas nepagrįstai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023). Kitais atvejais pripažįstama, kad iš įstatymo kylančių prievolių vykdymo pažeidimas, kaip šiuo atveju – nemokamas ne mažesnis nei prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesio darbo užmokestis, yra pagrindas konstatuoti, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, todėl taikytinas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas leidimo panaikinimo pagrindas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1364-629/2024).
23. Šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija mato poreikį plėtoti aktualios teisės aiškinimo bei taikymo praktiką, atsižvelgiant į tai, kad konstatuotina teisės normų, įtvirtintų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktuose, konkurencija. Todėl kvalifikuojant ginčo teisinius santykius svarbu nustatyti, kuri iš šių normų kvalifikuojamaisiais teisiniais požymiais glaudžiausiai koreliuoja su atsakovo nustatytomis iš įstatymo kylančių prievolių pažeidimo aplinkybėmis.
24. Taikant šį teisės normų konkurencijos įveikimo metodą, yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad atsakovui, patikrinimo metu surinkus duomenis, kad pareiškėjas, kuriam mokamas mažesnis nei prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesio darbo užmokestis, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu, ginčo santykiams taikytinas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte, o ne 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus, ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu.
25. Įvertinusi reikšmingų teisinių faktų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Tačiau atsakovas padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vietoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ginčijamame Sprendime atsakovas privalėjo nurodyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir taikyti jame įtvirtintą teisinį reguliavimą. Todėl teisėjų kolegija pakeičia ginčijamame Sprendime nurodytą leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisinį pagrindą iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.
26. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentas dėl ginčijamo sprendimo motyvo, susijusio su tikrovės neatitinkančių duomenų teikimu, esą sudarančio pagrindą panaikinti šį sprendimą, atmestinas kaip nepagrįstas. Dėl atsakovo padarytos teisės klaidos, susijusios su pareiga motyvuoti, skundžiamas administracinis sprendimas negali būti panaikintas, nes jis pagrįstas kitais teisiniais motyvais (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.). Be to, aplinkybė, kad administracinis sprendimas grindžiamas teisiniu pagrindu, kurį teisėjų kolegija pripažino netinkamu susiklosčiusioms teisinėms aplinkybėms, galėtų sudaryti pagrindą panaikinti administracinį sprendimą tik tuo atveju, jeigu atsakovas turėtų diskreciją ginčo klausimais ir galėtų priimti kitokį sprendimą. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas tokios diskrecijos neturi ir gali priimti tik tokį sprendimą, kuris iš esmės sukelia tas pačias teisines pasekmes kaip ir nagrinėjamas administracinis sprendimas. Pastebėtina ir tai, kad, kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, tam tikrų administracinio sprendimo trūkumų ištaisymas teisme nėra laikomas administraciniam teismui suteiktos kompetencijos ribų peržengimu, jei kiekvienu atveju paisoma suinteresuotojo asmens teisės pateikti reikšmingus argumentus (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-362-968/2024 28 p. ir išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A438-993/2014 57–58 p.).
27. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikomasi naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-2417-415/2024).
28. Dėl apelianto teiginių, kad jis turi lėšų pragyventi ir turi santaupų, teismas pažymi, kad sprendžiant dėl reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat aktualu tai, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 minimalus mėnesinis atlyginimas (2023 m. – 840 Eur; 2024 m. – 924 Eur).
29. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo kad pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą ir minėtos bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis.
30. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą bei tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, esantis vienintelis šiuose dokumentuose nurodytas pareiškėjo pragyvenimo lėšų šaltinis Lietuvos Respublikoje, pripažintina, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, nustačius savarankišką leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą numatytą 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte (dėl pragyvenimo lėšų).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
31. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, teisė būti išklausytam yra teisinės valstybės principo elementas, visuotinai pripažintas bendrasis teisės principas, kylantis ne tik iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, bet ir Konstitucijos 18 ir 30 straipsniais užtikrinamų teisės į gynybą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą paisymo. Taigi teisė būti išklausytam užtikrina kiekvienam asmeniui galimybę deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą ir iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo.
32. Įstatyme nenustatyta konkreti užsieniečio išklausymo prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą gyventi Lietuvoje, išduotą darbo pagrindu, procedūra. Vis dėlto, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teisės būti išklausytam turi būti paisoma, net jei taikytinuose teisės aktuose tokia procedūra aiškiai nėra numatyta (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje
Nr. A756-686/2010). Prieš konkrečiai išnagrinėjant šios teisės įgyvendinimą šioje byloje, naudinga priminti, kad teisės būti išklausytam tikslas – nustatyti kuo tikslesnes ir teisingesnes faktines aplinkybes ir užtikrinti suinteresuotojo asmens apsaugą. Kitaip tariant, šia nuostata siekiama užtikrinti, kad bet koks sprendimas asmens nenaudai būtų priimamas žinant visas aplinkybes. Nors teisė būti išklausytam nėra absoliuti, atsižvelgus į nurodytas priežastis jos ribojimo atvejai privalo būti atidžiai išnagrinėti, be kita ko, proporcingumo aspektu.
33. Kalbant apie Migracijos departamento priimamus sprendimus panaikinti leidimą, išduotą darbo pagrindu, pažymėtina, kad tokio pobūdžio sprendimai yra priimami asmeniui, neprašiusiam šio sprendimo priimti, todėl šio asmens galimybė pareikšti nuomonę dėl numatomo sprendimo yra iš esmės suvaržyta. Vis dėlto, kiekvienas suinteresuotasis asmuo turi teisę apskųsti Migracijos departamento priimtus sprendimus, susijusius su išduoto leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimu, ir tokio apskųsto sprendimo vykdymas buvo iškart sustabdomas pagal Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas (iki 2024 m. liepos 1 d. galiojusi punkto redakcija). Tai reiškia, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, pateikus motyvuotą skundą dėl leidimo gyventi panaikinimo, šis sprendimas nedelsiant nebetaikomas ir pradedamas įprastas procesas, per kurį gali būti užtikrinta asmens teisė būti išklausytam, todėl pareiškėjo teisės būti išklausytam esmė nėra paveikiama. Be to, kaip matyti iš supranacionalinių teismų praktikos, su kuria darnos siekia nacionalinė administracinė doktrina, asmens išklausymas a posteriori, nagrinėjant dėl nepalankaus sprendimo pateiktą skundą, tam tikromis aplinkybėmis gali užtikrinti teisės būti išklausytam paisymą (mutatis mutandis žr. nuostatas dėl teisės į gynybą principo, įtvirtinto Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje, taikymo, suformuotas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo byloje Texdata Software, C?418/11, EU:C:2013:588, 85 punkte; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. sausio 12 d. sprendimo byloje Buterlevičiūtė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42139/08, 52–54 p.).
34. Siekiant užtikrinti veiksmingą atitinkamo asmens apsaugą, teisė būti išklausytam skirta, kad asmuo galėtų pateikti su savo individualia situacija susijusių įrodymų, kurie būtų palankūs tam, kad sprendimas būtų arba nebūtų priimtas arba kad būtų nulemtas jo turinys. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju minėto pobūdžio aplinkybėmis pareiškėjas nesirėmė ir jų bylą nagrinėjantiems dviejų instancijų teismams, turintiems visavertę jurisdikciją fakto ir teisės klausimais, nenurodė. Kitaip tariant, nėra ginčo, kad pareiškėjui sudarius galimybę pateikti savo paaiškinimus iš anksto, nebūtų pasiektas kitas rezultatas. Faktas, jog užsienietis negauna pajamų, pagal įstatymą privalomų leidimui gauti, yra įstatymo nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiomis aplinkybėmis, t. y. nesant jokių pareiškėjo situaciją individualizuojančių aplinkybių, pareiga jį išklausyti prieš priimant šį sprendimą beprasmiškai pailgintų administracinę procedūrą ir nepadidintų pareiškėjo teisinės apsaugos. Teisė būti išklausytam prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą gyventi turi būti įgyvendinama, paisant pusiausvyros tarp suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam prieš priimant jam nepalankų sprendimą ir kompetentingų valstybės institucijų pareigos kovoti su neteisėta imigracija, ir negali būti naudojama kaip priemonė, pagal kurią administracinė procedūra būtų nepagrįstai apsunkinama. Įvertinus nagrinėjamo atvejo aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeista pusiausvyra tarp bendrojo intereso supaprastinti administracinę procedūrą bei veiksmingai ją organizuoti ir suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam iš anksto.
35. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių sąlygų, įtvirtintų pareiškėjo nurodomoje Įstatymo 50 straipsnio 21 dalyje egzistavimą, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas privalėjo iš anksto informuoti pareiškėją apie jam priimamą nepalankų sprendimą.
36. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta, pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės palieka nepakeistą ir pakeičia Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 14 d. sprendime Nr. 24S146081 nurodytą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.
37. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas byloje priimtas ne pareiškėjo naudai, netenkintinas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 p. punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo O. I. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 14 d. sprendime Nr. 24S146081 nurodytą leidimo O. I. laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan