Baudžiamoji byla Nr. 2K-142-303/2021
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35294-2018-7 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.5.1.1; 1.1.6.6; 1.2.4.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 15 d.
Vilnius
Lietuvos A. T. Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Audronės Kartanienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. ir jo gynėjo advokato Juozo Gaudučio kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį (toliau – BK) laisvės apribojimu vieneriems metams, vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktu, įpareigojant per tris mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios atlyginti Vilniaus teritorinei ligonių kasai turtinę žalą.
Iš nuteistojo R. S. priteista: Vilniaus teritorinei ligonių kasai 13,39 Eur turtinės žalos atlyginimas; E. B. 600 Eur neturtinės žalos atlyginimas ir 800 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apmokėti.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis, kuria nuteistojo R. S. apeliacinis skundas atmestas.
Netenkintas nuteistojo R. S. 2020 m. rugsėjo 10 d. prašymas jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 13,39 Eur turtinės žalos atlyginimo atmestas. Iš R. S. priteista nukentėjusiajam E. B. 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. R. S. nuteistas už tai, kad 2017 m. gruodžio 30 d. apie 0.10 val. kieme Vilniuje, (duomenys neskelbtini), priėjo prie automobilio „Toyota RAV4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame vairuotojo vietoje sėdėjo E. B. ir ketino išvažiuoti, atidarė dureles, klausdamas, kodėl E. B. daužo jo automobilį, neleido uždaryti durelių ir išvažiuoti, nukentėjusiajam išlipus iš automobilio, žodinio konflikto metu, neperspėjęs, dešiniu kumščiu iš karto sudavė E. B. ne mažiau kaip penkis smūgius į kairę veido pusę, dėl to šis prarado pusiausvyrą ir suklupo, tada užgriuvo ant E. B., ranka apkabino jam kaklą, taip atėmė galimybę priešintis, tokiais veiksmais nukentėjusiajam E. B. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, jis pasireiškė kraujosruva kairiame paakyje.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis R. S. ir jo gynėjas advokatas J. Gaudutis prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 25 d. nuosprendį bei paskesnę Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį panaikinti ir, esant būtinajai ginčiai, bylą nutraukti arba pakeisti: taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Kasatoriai skunde nurodo:
2.1. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Dėl nagrinėjamo įvykio pareiškimais pradėti ikiteisminį tyrimą vienas kitam kreipėsi R. S. ir E. B. Pagal E. B. pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-35294-18, pagal R. S. pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-35325-18. 2020 m. balandžio 24 d. nutarimu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus prokurorė I. P. ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1135325-18 pagal R. S. pareiškimą nutraukė vadovaudamasi BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nes ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Nors nutarimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad byla nutraukiama E. B., aprašomojoje dalyje prokurorė konstatuoja, kad toks pats teisinis vertinimas yra ir dėl R. S., t. y. kad nepakanka įrodymų jam apkaltinti. Nutarime pažymėta, kad tiek E. B., tiek R. S. parodymai dėl tiriamo įvykio aplinkybių yra prieštaringi, bet tyrimo metu nėra nustatyta tokių prieštaravimų ar neatitikimų, kitų duomenų, kurie leistų kurios nors pusės parodymus vertinti kaip labiau patikimus ir jais vadovautis; byla nutraukta trūkstant įrodymų. Prokuroro nutarimas įsiteisėjęs. 2019 m. balandžio 5 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus prokurorė V. S. ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-35294-18, pradėtame pagal E. B. pareiškimą, surašė kaltinamąjį aktą ir bylą perdavė teismui. Šioje byloje priimtas apkaltinamasis nuosprendis R. S. Prokuratūros atliktuose ikiteisminiuose tyrimuose dviejose bylose dėl vieno ir to paties įvykio priimti du skirtingi sprendimai su skirtingu teisiniu vertinimu. Teismai, esant toms pačioms aplinkybėms ir įsiteisėjusiam prokuroro nutarimui, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį R. S. Teismas negalėjo nagrinėti šios bylos, kol nepanaikintas prokuroro nutarimas, nes baudžiamasis procesas yra negalimas. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 23 punkte nurodyta, kad jei ikiteisminio tyrimo metu gaunamas skundas, pareiškimas ar pranešimas dėl kitos nusikalstamos veikos, kuri gali būti tiriama jau pradėtoje ikiteisminio tyrimo byloje, ikiteisminis tyrimas dėl tokios veikos pradedamas skunde, pareiškime ar pranešime užrašant rezoliuciją ir pažymint, jog veikos tyrimas bus atliekamas anksčiau pradėto ikiteisminio tyrimo byloje. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 1-20 patvirtintų Rekomendacijų dėl nusikalstamų veikų tyrimų sujungimo ir atskyrimo 1 punkte nurodyta, kad tik prokuroras priima sprendimus dėl tyrimo sujungimo ar atskyrimo, 3 punkte nurodytos sąlygos, kad tyrimų sujungimas ar atskyrimas neturi pakenkti greitam ir išsamiam nusikalstamų veikų atskleidimui bei tinkamam įstatymų taikymui, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir nekaltas nebūtų nuteistas. Nekyla abejonių, kad toks bylų tyrimas, nesilaikant generalinio prokuroro rekomendacijų, turėjo esminę reikšmę ir pakenkė bylos išnagrinėjimo išsamumui ir visapusiškumui. Baudžiamoji byla Nr. 01-1135328-18 pagal R. S. pareiškimą nebuvo pareikalauta, teismas šių bylų, vadovaudamasis BPK 254 straipsniu, nesujungė ir šioje byloje esančių įrodymų nevertino. Šis klausimas, remiantis pirmiau minėtomis generalinio prokuroro rekomendacijomis, turėjo būti sprendžiamas bylą perduodant nagrinėti teismui. Teismas, kiekvienoje byloje vertindamas konkrečias aplinkybes bei proceso eigą, sprendžia, ar tikslinga bylas sujungti bei atskirti ir ar tai nepakenks teisingo sprendimo priėmimui, t. y. teismas turi vertinti kiekvieną konkretų atvejį ir priimti sprendimą dėl bylų sujungimo. Šiuo atveju tai turėjo įtakos baudžiamosios bylos išnagrinėjimo išsamumui bei nešališkumui, pakenkė bylos išnagrinėjimo objektyvumui ir teisingam materialiosios teisės normos taikymui (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad prokuroro 2020 m. balandžio 24 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-35325-18 pagal R. S. pareiškimą dėl prieš jį padarytos analogiškos nusikalstamos veikos (BK 140 straipsnio l dalis), t. y. kad nurodyto konflikto metu dėl nukentėjusiojo E. B. veiksmų jis patyrė fizinį skausmą, konstatuotos aplinkybės, padarytos išvados ir pan. šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamų aplinkybių aspektu teismo nesaisto ir negali būti vertinamos kaip galinčios patvirtinti ir (ar) paneigti šioje byloje reikšmingas aplinkybes, šioje byloje teismas negali spręsti klausimo, ar E. B. veikoje prieš R. S. buvo BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių. Tokie teismo argumentai prieštarauja tam, kad vienoje byloje turėjo būti išspręstas kaltės klausimas dėl abiejų asmenų. Priešingai, teismai neužtikrino asmenų teisių apsaugos baudžiamajame procese (BPK 44 straipsnio 10 dalis), nesilaikė kasacinės instancijos teismo išaiškinimų dėl ikiteisminio tyrimo atskyrimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-942/2020).
2.2. Byloje nesilaikyta BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų nuosprendžio aprašomajai daliai, nes, aprašydamas pripažintomis nusikalstamos veikos aplinkybes, teismas neatskleidė nukentėjusiojo E. B. veikos, nurodytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, objektyviųjų požymių: kad jis buvo automobilio vairuotojo vietoje, perlipo per keleivio vietą, išlipo iš automobilio, per 8 sekundes aplink automobilį pribėgo prie R. S., užpuolė jį ir įvyko fizinis konfliktas. Ši aplinkybė rodo tai, kad ne R. S. buvo užpuolimo iniciatorius. Dėl šio esminio baudžiamojo proceso pažeidimo teismas nepagrįstai nevertino abiejų asmenų veiksmų kaip vieno bendro įvykio ir nenustatė kalto asmens bei nesprendė atsakomybės klausimo įrodymų viseto kontekste, dėl to buvo padaryta klaida taikant materialiosios teisės normą. Teismas neatsižvelgė į abiejose bylose esančius duomenis, negalėjo teigti, kad, R. S. ir E. B. pargriuvus už automobilio, nesimato, kas sudavė, tačiau daro prielaidą, kad R. S. sudavė. Pažeista įrodymų vertinimo taisyklė, kad visos abejonės traktuojamos teisiamojo naudai.
2.3. Teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 4–5 dalyse nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių ir reikalavimų, nustatytų BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nuosprendyje nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nesilaikė 332 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nutartyje išdėstyti motyvuotas apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl apeliacinio skundo. Teismai, remdamiesi prielaidomis, padarė savo išvadas, kuriomis dirbtinai pagrindė R. S. kaltę. Kaip antai teismai nurodo, kad E. B., išlipęs iš automobilio, pribėgo prie R. S., kad abu asmenys pargriuvo, ir kas ten darėsi, įraše nesimato, bet daro išvadą, kad muštynes pradėjo R. S.; kad R. S. sužalojimas, apie kurį pateikti gydytojo užfiksuoti duomenys, galėjo būti padarytas, bet pats R. S. galėjo jį pasidaryti griūdamas kartu su E. B.; kad E. B. buvo suduoti penki smūgiai į kairę veido pusę, bet tokiai išvadai padaryti reikalinga specialistų (teismo medicinos ekspertų) išvada, kuri turi būti paremta tai patvirtinančiais medicininiais duomenimis; kad po įvykio R. S. užfiksuotame jo ir E. B. pokalbyje nukentėjusysis nustebęs atsako R. S., nors neaišku, kokių duomenų pagrindu teismas apibūdino nukentėjusiojo psichologinę būseną. Tai rodo, kad teismai buvo šališki.
2.4. BK 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį; šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Apeliaciniame skunde buvo keliamas klausimas dėl būtinosios ginties R. S. veikoje pripažinimo, nes jo veiksmai buvo atsakas į E. B. agresiją. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodyta, jog R. S. įvykusiame konflikte dalyvavo išimtinai gindamasis nuo nukentėjusiojo išprovokuoto fizinio konflikto; būtinosios ginties situacijos nėra tais atvejais, kai fizinis smurtas naudojamas ne tik gynybos, bet ir puolimo tikslais. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimus, nes neišnagrinėjo visų apeliacinio skundo argumentų, nutartyje neišdėstė motyvuotų išvadų dėl visų apeliaciniame skunde keltų klausimų, nesusiejo būtinosios ginties atsiradimo momento, t. y. kai E. B. iššoko iš savo automobilio ir puolė link R. S., ir kad viskas vyko nakties metu. Teismas nutartyje nurodė, kad negalima nustatyti tikslių nuteistojo ir nukentėjusiojo veiksmų ir jų eiliškumo, kai jie buvo šalia transporto priemonės priekio. Tačiau prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-35325-18 konstatuotos reikšmingos aplinkybes, kad pro vieno iš matomų automobilių keleivio priekines dureles išlipo šviesiai apsirengęs vyras ir apibėgo aplink automobilį pro automobilio galą (įrašo 6,30 min.); matomos grumtynės tarp dviejų minėtų asmenų; konkrečių asmenų veiksmų įžiūrėti nėra galimybės (įrašo 6,38 min). Teismai į tai neatsižvelgė ir nevertino, kad tas momentas – nukentėjusiojo puolimas prie nuteistojo – patvirtina puolančio asmens agresyvumą, taip pat įvykio situacijos atitiktį būtinosios ginties sąlygoms. Byloje prieštaringi nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymai dėl įvykio aplinkybių, kurios sukėlė būtinąją gintį, nebuvo vertinami kartu su vaizdo kamera fiksuotais vaizdais, garso įrašu, kurį padarė nuteistasis iš karto po įvykio. Nukentėjusiajam buvo aišku, kad nakties metu, staiga išlipus iš automobilio ir bėgant link nuteistojo, sudaromas akivaizdžiai objektyvus požymis, kad jis yra puolamas, kad jam kyla pavojus. R. S. veiksmai laikytini kaip atlikti būtinosios ginties situacijoje. Teismai be pagrindo netaikė R. S. BK 28 straipsnio 1 dalies nuostatų ir dėl to netinkamai buvo pritaikyta BK 140 straipsnio 1 dalis.
2.5. Apeliacinės instancijos teismui R. S. pareiškė alternatyvų prašymą, jeigu teismas jo veikoje nepripažintų būtinosios ginties, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą BK 40 straipsnyje nustatytu pagrindu. Byloje nustatytos visos aplinkybės, nurodytos BK 40 straipsnio 2 dalyje: R. S. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, atlygino ligonių kasai žalą, pasižadėjo teisme atlyginti žalą nukentėjusiajam, nebuvo pagrindo manyti, kad darys naujas nusikalstamas veikas, laiduotojas atitiko įstatymo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo teisinį įvykio vertinimą kaip būtinąją gintį laikė neprisipažinimu ir dėl to atsisakė taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai išsiaiškino BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, nes teisiamajam neprivaloma spręsti klausimo dėl įstatymo taikymo, svarbu, kad jis pripažįsta veiksmus, kuriuos padarė, ir teismų praktikoje tai laikoma prisipažinimu. Tai, kad apeliaciniame skunde nuteistasis ginčijo teismo atsisakymą taikyti BK 28 straipsnio 1 dalį, nelaikytina neprisipažinimu.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. S. ir jo gynėjo advokato Juozo Gaudučio kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Informacinėje prokuratūros sistemoje matyti, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-35325-18 dėl 2017 m. gruodžio 30 d. įvykio E. B. atžvilgiu, vadovaujantis BPK 212 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nutrauktas 2020 m. balandžio 24 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus prokurorės I. P. nutarimu, konstatavus, kad atlikti visi būtini proceso veiksmai, imtasi visų galimų priemonių, kad būtų surinkti tyrimui reikšmingi duomenys, bet nesurinkta duomenų, patvirtinančių, kad įtariamojo E. B. padarytoje veikoje yra nusikalstamos veikos požymių. Kasaciniame skunde nepagrįstai BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos, įgyvendinančios draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principą (non bis in idem), aiškinamos plečiamai ir tvirtinama, kad pirmiau minėtas prokuroro nutarimas yra iš esmės reikšmingas R. S. teisinei padėčiai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, nes nuteistasis R. S. nėra asmuo, antrą kartą traukiamas atsakomybėn už tą pačią nusikalstamą veiką. R. S. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl 2017 m. gruodžio 30 d. veikos niekada nebuvo nutrauktas ir nėra priimta prokurorų procesinių sprendimų, kurie keltų tokias abejones. BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta, kad sprendimus dėl tyrimų sujungimo ir atskyrimo ikiteisminio tyrimo stadijoje priima tik prokuroras. Kasatoriai pagrįstai nurodo, kad baudžiamojo proceso įstatymas nenustato konkrečių ikiteisminių tyrimų sujungimo sąlygų. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pagrindo sujungti ikiteisminius tyrimus Nr. 01-1-35325-18 ir Nr. 01-1-35294-18 ir atlikti vieną ikiteisminį tyrimą. Nėra pagrindo manyti, kad, sujungus šiuos ikiteisminius tyrimus, 2017 m. gruodžio 30 d. veika būtų ištirta išsamiau ir greičiau, kaip nurodyta Rekomendacijų dėl nusikalstamų veikų tyrimų sujungimo ir atskyrimo, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 1-20 (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2015 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1-146 redakcija), 4.4 punkte. Kasaciniame skunde cituojami atskiri 2020 m. balandžio 24 d. prokuroro nutarimo ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-35325-18 teiginiai kasatoriaus ginamojo kaltės nepaneigia. Kasatorių nurodyta nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221-942/2020 negali būti laikoma precedentu nagrinėjamoje byloje, nes joje nuteistųjų veiksmai buvo vertinami kaip padaryti bendrininkaujant su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas.
3.2. Nagrinėjamoje byloje teismai laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų ir išvadas dėl R. S. kaltės pagrindė išsamia ištirtų ir įvertintų įrodymų analize. Byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko fizinis kontaktas, grumtynės. Teismai nustatė, kad iš R. S. pateikto įvykio vaizdo įrašo negalima nustatyti, kas pradėjo grumtynes ir pirmasis sudavė smūgius. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2020 m. vasario 21 d. ekspertizės akte Nr. 11K-321(19) nurodyta, kad dėl skaitmeninės stebėjimo sistemos fiksuojamos priešpriešinės šviesos ir dėl vaizdo fiksavimo techninių savybių nustatyti konflikto dalyvių vieno kitam padarytų veiksmų ir jų eiliškumo nėra galimybės. Teismas nuosprendyje išdėstė įraše matomus asmenų veiksmus, taip pat (tai akcentuoja ir kasatorius) kad šviesiai apsirengęs vyriškis (nustatyta, kad tai E. B.) išlipo pro priekines keleivio dureles ir apibėgo automobilį pro galinę dalį. Tačiau ši aplinkybė nepatvirtina, kad užpuolimo iniciatorius buvo E. B. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nukentėjusysis iš karto kviesdamas pagalbą nurodė, jog jam sumuštas veidas, tai matė policijos pareigūnai ir iškvietė jam greitąją medicinos pagalbą, Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikoje nukentėjusiajam nustatytas veido sumušimas – hematoma kairės pusės paakyje. Teismas išanalizavo VšĮ Žalgirio klinikos 2017 m. gruodžio 30 d. išrašo iš medicininių dokumentų turinį, apklausė išrašą surašiusią gydytoją A. M. ir pripažino, kad minėti duomenys gauti teisėtai ir nėra pagrindo abejoti jų turiniu. Teismo medicinos ekspertas R. R. pagal medicininius dokumentus konstatavo, kad sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti 2017 m. gruodžio 30 d. įvykio metu, tokio pobūdžio sužalojimai, įvertinus lokalizaciją, yra būdingi smūgiui, toks sužalojimas negalėjo atsirasti atsitrenkus į grindinį, taip pat ir nugriuvus ant automobilio. Teismas, įvertinęs nurodytus duomenis, sugretinęs juos su nukentėjusiojo parodymais, nustatė, kad kiti bylos duomenys patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad kaltinamasis jam sudavė smūgius į veidą ir kad taip nukentėjusiajam E. B. buvo padarytas sužalojimas – kraujosruva kairiajame paakyje, vertintinas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys atitinka BPK 304–305, 307 straipsniuose nustatytus reikalavimus, jame išdėstytos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl R. S. kaltės, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, bei grindžiamas veikos kvalifikavimas. Pagal nustatytas faktines aplinkybes teismas tinkamai kvalifikavo nuteistojo R. S. veiką, t. y. tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, nutartyje atsakė į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, pasisakė dėl apelianto ginčijamų nukentėjusiojo parodymų vertinimo ir motyvuotai patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių: kokius veiksmus atliko nuteistasis ir nukentėjusysis, kokios pasekmės buvo sukeltos ir t. t.
3.3. Teismų praktikoje išaiškinta, kad vertinant, ar kūno sužalojimo kitam asmeniui metu egzistavo būtinosios ginties situacija, pirmiausiai būtina išsiaiškinti: ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi bei tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai analizavo byloje nustatytas faktines aplinkybes, kaip prasidėjo ir vystėsi konfliktas tarp R. S. ir E. B. Teismas nustatė, kad tarp asmenų buvo ir fizinis kontaktas, bet iš vaizdo įrašo byloje negalėjo nustatyti tikslių nuteistojo ir nukentėjusiojo atliktų veiksmų ir jų eiliškumo. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad po įvykusio konflikto E. B. iš karto skambino policijai ir pranešė, jog buvo sumuštas. Tai patvirtina byloje esantis BIRT ataskaitų žiūryklės išrašas. Kartu teismas konstatavo, kad nuteistojo paaiškinimų, jog pirmas smurtauti pradėjo būtent E. B., byloje nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys. Teismas nustatė, kad vaizdo įraše užfiksuoti vaizdai (kai nukentėjusysis išlipa iš savo automobilio ir greitai apibėgęs jį prieina prie nuteistojo, tada tarp asmenų prasidėjo fizinis kontaktas) nepatvirtina, kad pirmasis smurtą panaudojo E. B., o nuteistasis tik gynėsi. Atvykusio į įvykio vietą policijos pareigūno vyriausiojo patrulio A. K. (A. K.) surašytame 2017 m. gruodžio 30 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad tarp E. B. ir R. S. įvyko konfliktas dėl to, jog jų automobiliai buvo pastatyti labai arti vienas šalia kito ir E. B., lipdamas iš automobilio, lietė vairuotojo durelėmis R. S. priklausantį automobilį, kad E. B. paaiškino, kad konflikto metu R. S. smogė jam kumščiu į akį. Iš bylos duomenų matyti, kad abu konflikto dalyviai buvo pristatyti į policijos komisariatą, į jį buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, nes E. B. skundėsi galvos skausmu. Teismas atsižvelgė į tai, kad vyriausiojo patrulio A. K. tarnybiniame pranešime nėra užfiksuota, jog R. S. atvykusiems policijos pareigūnams būtų nurodęs, kad E. B. smurtavo, o jis tik gynėsi. Priešingai, nuteistasis R. S. išreiškė pretenzijas tik dėl to, kad E. B. daužė jo automobilį, o ne naudojo smurtą prieš jį. Taigi, teismas nutartyje padarė aiškią ir pagrįstą išvadą, kad pavojingo kėsinimosi E. B. veiksmuose nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl būtinosios ginties nebuvimo yra pagrįsta laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, teismui nustačius R. S. ir E. B. veiksmų eigą įvykio metu.
3.4. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta sąlyga byloje konstatuojama tada, kai nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra nustatytas nuteistojo visiškas kaltės pripažinimas ir gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką. Kaltės nepripažinimo faktą, teismo nuomone, patvirtina paduoto apeliacinio skundo argumentai ir 2020 m. spalio 16 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu R. S. išsakyta pozicija, kad jeigu ir sužalojo E. B., tai padarė gindamasis nuo jo panaudoto smurto. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir nutartyje akcentavo, kad nuteistasis nepripažino, jog nukentėjusiajam į veido kairę pusę sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius, t. y. negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti šių aplinkybių. R. S. tvirtino, kad nukentėjusysis E. B. galėjo susižaloti ir ne nuo jo veiksmų, t. y. jie abu krito ant žemės ir būtent tuo metu galėjo būti padaryti sužalojimai nukentėjusiajam. Esant tokiai nuteistojo pozicijai teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nėra pagrindo R. S. parodymus vertinti kaip visišką kaltės pripažinimą.
3.5. Kasaciniame skunde tvirtinama, kad nuteistasis faktiškai pripažįsta naudojęs smurtą, o tai, kad jis savo veiksmus vertina kaip būtinąją gintį, nėra kliūtis laikyti jo parodymus visišku kaltės pripažinimu. Kaltė – asmens psichinis santykis su baudžiamąją veika. Nusikalstamos veikos neteisėtumo suvokimas yra būtina kaltės sąlyga. Tačiau nuteistasis R. S. laikosi pozicijos, kad veikė būtinosios ginties sąlygomis, taigi jo veiksmai tik formaliai atitinka nusikalstamos veikos sudėtį. R. S. nepripažįsta, jog visi teismo nuosprendyje E. B. nustatyti sužalojimai padaryti jo tyčiniais veiksmais. Taigi teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, kad nuteistasis besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nenustatytos visos būtinos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytos sąlygos, yra teisinga. Be to, pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne pareigą priimti sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Abiem atvejais teismų sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis. Šio reikalavimo teismas laikėsi ir nurodė išsamius motyvus, kodėl apeliacinio skundo prašymas taikyti BK 40 straipsnio nuostatas netenkinamas.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo R. S. ir jo gynėjo advokato Juozo Gaudučio kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų
5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Ši norma reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas taip pat pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).
6. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, dalis kasatorių dėstomų argumentų yra skirti įrodymų vertinimui, pateikiant jų savąjį vertinimą, ir teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms paneigti, o tai, kaip minėta, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų patikimumo bei pakankamumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos reikia atmesti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-82-699/2018, 2K-214-303/2019 ir kt.). Vadinasi, nuteistojo R. S. ir jo gynėjo kasacinio skundo teiginiai, kuriais siekiama pakartotinio įrodymų vertinimo, jų pagrindu – kitokių teismo išvadų dėl R. S. kaltės, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasacinio skundo teiginiai ir argumentai, susiję su nustatytų faktinių bylos aplinkybių neigimu, paliekami nenagrinėti.
7. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Kasaciniame skunde, be kita ko, keliamas klausimas, kuris nebuvo keltas nuteistojo R. S. apeliaciniame skunde ir nebuvo nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, – dėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto (kasaciniame skunde klaidingai nurodomas 8 punktas) nuostatos pažeidimo. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-iojo skyriaus 2020 m. balandžio 24 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, inicijuotą R. S. prieš E. B. dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo, nėra susijęs su R. S. baudžiamojo persekiojimo procesu; be kasatorių skunde pagal gynybinę poziciją interpretuojamo teiginio, išimto iš šio nutarimo aprašomosios dalies konteksto, kitų faktinių duomenų BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimui pagrįsti byloje nėra, tokių duomenų nenurodo ir kasatoriai. Todėl, priešingai nei mano kasatoriai, nėra pagrindo daryti išvados, kad nuteistasis R. S. yra persekiojamas antrą kartą už tą pačią veiką, pažeidžiant non bis in idem principą.
8. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, teisėjų kolegija pasisakys tik dėl tų nuteistojo R. S. ir jo gynėjo kasacinio skundo argumentų, kurie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.
Dėl įrodymų vertinimo ir kitų kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų
9. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, tirdami ir vertindami įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 4, 5 dalyse nustatytų reikalavimų, padarė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose, 332 straipsnio 3 dalyje, o apeliacinės instancijos teismas ir 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimus.
10. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
11. Esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).
12. Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, darytina išvada, kad kasaciniame skunde išreikšta abejonė dėl byloje atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimo yra nepagrįsta – prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui.
13. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus (kaltinamojo R. S., nukentėjusiojo E. B., liudytojos A. M., J. B. parodymus, medicininius dokumentus, specialisto R. R. paaiškinimus, vaizdo ir garso įrašus, taip pat kitus rašytinius įrodymus), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose, išdėstė įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokie duomenys pagrindžia R. S. kaltę, taip pat aptarė nuteistojo gynybos versiją ir ją motyvuotai atmetė.
14. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo R. S. apeliacinio skundo argumentus ir dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, priešingai nei skunde teigia kasatoriai, motyvuotai pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės; skundžiamoje nutartyje išdėstė išvadas dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų, nurodė motyvus, kodėl šio skundo argumentai yra atmetami.
15. Kasaciniame skunde, be kita ko, keliamas dviejų atskirų ikiteisminių procesų dėl to paties įvykio pagrįstumo klausimas. Anot kasatorių, nesujungus ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1135325-18, pradėto pagal R. S. pareiškimą dėl E. B. veiksmų, su nagrinėjama byla ir kartu neišsprendus abiejų asmenų kaltės klausimo, buvo pakenkta bylos išnagrinėjimo išsamumui ir visapusiškumui, padaryti BPK 44 straipsnio 10 dalies, 254 straipsnio pažeidimai.
16. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekviena byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnis), o teismo nuosprendis grindžiamas tiesiogiai ištirtais įrodymais, t. y. įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 242 straipsnio 1 dalis, 301 straipsnio 1 dalis). Dėl to tais atvejais, kai skirtingose bylose nagrinėjamos aplinkybės dėl to paties įvykio yra susijusios, išvados dėl asmens kaltumo gali (ir turi) būti grindžiamos būtent konkrečioje baudžiamojoje byloje išnagrinėtais ir teismo įvertintais įrodymais, kaip tai nustatyta BPK normose, reglamentuojančiose nagrinėjimo teisme ribas, įrodinėjimą baudžiamajame procese ir nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu, pagrindimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-648/2021).
17. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra teisinio pagrindo pritarti ir kasacinio skundo argumentams, kad buvo pažeista BPK 44 straipsnio 10 dalyje nustatyta R. S., kaip nuo nusikalstamos veikos nukentėjusio asmens, teisė, vien dėl to, kad dėl to paties įvykio buvo pradėti du ikiteisminiai tyrimai, juos atliekant kartojami kai kurie tie patys proceso veiksmai ar vienoje byloje naudojami kitoje byloje gauti duomenys. Kasatorių skunde nurodomas procesinis pažeidimas dėl atskirai atliktų ikiteisminių tyrimų, vienas iš kurių, t. y. ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-35325-18, buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių E. B. kaltę dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nelaikytas esminiu, nes nesuvaržė R. S., kaip įtariamojo (kaltinamojo), teisių ir nesukliudė teismui priimti teisingo nuosprendžio. Ir nors, kaip yra išaiškinęs kasacinės instancijos teismas, ikiteisminis tyrimas dėl vieno ir to paties įvykio išties turėtų prasidėti ir vykti vienoje byloje, tik tada, kai surinkti pagrindiniai bylos įrodymai, jais paneigta galima būtinosios ginties situacija, patvirtintos aplinkybės, kad būtent abi pusės vadovavosi agresyviais, puolamaisiais interesais, baigiamojoje ikiteisminio tyrimo stadijoje tyrimas galėtų būti atskirtas į du atskirus tyrimus. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog buvo atliekami atskiri tyrimai dėl to paties įvykio skirtingų asmenų atžvilgiu, savaime nereiškia, jog buvo suvaržytos įtariamojo (kaltinamojo) teisės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-62-489/2015, 2K-53-693/2018, 2K-3-648/2021).
18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad abiejų instancijų teismai, tirdami ir vertindami bylos įrodymus ir jų pagrindu nustatydami faktines bylos aplinkybes, esminių BPK pažeidimų, kuriuos kasaciniame skunde nurodo kasatoriai, nepadarė; visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, vadovaudamiesi įstatymu ir formuojama teismų praktika analogiško pobūdžio bylose; įrodymų vertinimas, taip pat ir skundžiamų teismų sprendimų (nuosprendžio ir nutarties) turinys atitinka BPK 305, 332 straipsniuose nustatytus reikalavimus; esminiai nuteistojo R. S. apeliacinio skundo argumentai skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra aptarti, baudžiamoji byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų.
Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo
19. Kasaciniame skunde ginčijamas baudžiamojo įstatymo – BK 28 straipsnio – taikymas; teigiama, kad R. S. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BK 140 straipsnio 1 dalis), nes realizavo teisę į būtinąją gintį (BK 28 straipsnis).
20. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis).
21. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-319/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017, 2K-291-942/2018 ir kt.). Teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015 ir kt.).
22. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytą įvykio situaciją bei jo dalyvių veiksmus abiejų instancijų teismai, nepripažindami R. S. veiksmuose buvus būtinosios ginties (BK 28 straipsnio) požymių, teisės taikymo klaidos nepadarė.
23. Byloje nustatyta, kad R. S. žodinio konflikto metu prieš E. B. panaudojo fizinį smurtą ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą (t. y. sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius kumščiu į veidą; nukentėjusiajam praradus pusiausvyrą ir suklupus, ant jo užgriuvo ir ranka apkabinęs kaklą nukentėjusįjį prispaudė).
24. Teismai, nustatydami faktinę situaciją ir spręsdami, ar nagrinėjamu atveju buvo pavojingas kėsinimasis (būtinosios ginties situacija), priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, susijusias tiek su kilusio konflikto pobūdžiu, jo pradžia ir eiga, tiek su nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykiais, įvertino kiekvieno iš jų elgesį ir pan. Bylos duomenimis, konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo dėl R. S. reiškiamų pretenzijų E. B., kad šis neva tyčia automobilio durelėmis tranko šalimais stovintį R. S. automobilį. Į E. B. paaiškinimą ir prašymus leisti jam užsidaryti automobilio dureles ir išvažiuoti R. S. nereagavo ir vis tą patį kartojo – kodėl šis tranko jo automobilį. Išlipęs iš automobilio pro keleivio pusę, E. B. jį apibėgo, norėdamas, kaip pats tvirtino, su R. S. pasikalbėti (išsiaiškinti), ko šis prie jo kabinėjasi ir neleidžia išvažiuoti. Įtampa tarp konfliktuojančių pusių augo ir, nukentėjusiajam nesitikint, R. S., kaip minėta, sudavė kumščiu smūgius E. B. į veidą, užgriuvo ant jo, apkabinęs kaklą, nukentėjusįjį prispaudė.
25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytas bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nuteistojo R. S. veiksmai pagrįstai nevertinti kaip veikimas būtinosios ginties sąlygomis, nes pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio jis būtų turėjęs teisę gintis, nenustatytas. Visų pirma, konfliktą sąmoningai provokavo R. S.; tarp R. S. ir E. B. įvyko žodinis konfliktas, šis konfliktas peraugo į fizinį kontaktą (grumtynes), po jo R. S. objektyvių sužalojimo požymių nekonstatuota; E. B. konstatuota kraujosruva kairiame paakyje, fiksuotas veido sumušimui būdingas vaizdas; padarytas sužalojimas kvalifikuotas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Antra, priežastis dėl kurios buvo kviečiama policija: R. S. – turėdamas pretenzijų dėl daužomo jo automobilio, E. B. – dėl ką tik patirto sumušimo. Trečia, atvykę į įvykio vietą pareigūnai nustatė, kad konfliktas tarp kaimynų R. S. ir E. B. kilo dėl per arti vienas kito pastatytų automobilių, dėl to vairuotojo pusės durelėmis E. B. lietė R. S. priklausantį automobilį; konflikto metu R. S. smogė E. B. kumščiu į akį. Ketvirta, dėl to, kad būtų patyręs fizinį smurtą iš E. B., R. S. atvykusiems į įvykio vietą pareigūnams nesiskundė; be kita ko, tokių aplinkybių nenustatė ir teismai, ištyrę R. S. darytą ir teismui pateiktą vaizdo ir garso įrašą.
26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas byloje aplinkybes žemesnės instancijos teismai BK 28 straipsnio nuostatų nuteistajam R. S. netaikė pagrįstai; nustatę R. S. veikoje visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo
27. Kasatoriai kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino BK 40 straipsnio nuostatas ir be pagrindo atmetė R. S. alternatyvų prašymą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
28. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo (BK 40 straipsnio 1 dalis). Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas. Be to, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas ne tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse esančias sąlygas.
29. Kita vertus, kasacinio teismo jurisprudencijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017) išaiškinta, kad, net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes. Tai yra teismas, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi pagal savo vidinį įsitikinimą įvertinti byloje esančius įrodymus ir visų sąlygų, nustatytų BK 40 straipsnio 2 dalyje, buvimą bei tai, ar pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui. Teismui nustačius, kad nėra bent vienos iš aptartų sąlygų, BK 40 straipsnio taikymas tampa negalimas ir kitų sąlygų buvimas netenka prasmės.
30. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą, padarė išvadą, kad nėra visų įstatyme nustatytų sąlygų atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, t. y. nėra pagrindo konstatuoti, kad R. S. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nesutikti su tokia šio teismo išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo.
31. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-176-303/2018, 2K-249-1073/2020 ir kt.). Tai reiškia, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo institutui taikyti, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminiame tyrime bei teisme nuoseklumą.
32. Byloje nustatyta, kad nuteistasis R. S. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme savo kaltės dėl nežymaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo tyčia nepripažino, menkino savo vaidmenį ir, interpretuodamas įrodymus per būtinosios ginties institutą, siekė baudžiamosios atsakomybės išvengti; pirmosios instancijos teismo nustatytų esminių faktų taip pat nepripažino, savo gynybos pozicijos nepakeitė, t. y. būtinosios ginties versijos R. S. laikėsi tiek bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pagal jo apeliacinį skundą, tiek ir kasacine tvarka nagrinėjant bylą pagal nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas R. S. parodymų, duotų apeliacinės instancijos teismo posėdyje (pavyzdžiui, „galimai buvo smūgiai, kurių metu jis (nukentėjusysis) patyrė sužalojimus; galėjo būti sužalojimai ir ne nuo smūgių; įvyko grumtynės, kurių metu mes nukritome ant žemės ir to kritimo metu patyrėme sužalojimus; gyniausi nuo nukentėjusiojo ir neperžengiau būtinosios ginties ribų; jeigu teismas nuspręs, kad esu pagrįstai nuteistas, tada prisiimu atsakomybę atlyginti žalą“ ir pan.), pagrįstai nevertino kaip nuteistojo visiško kaltės pripažinimo ir gailėjimosi dėl padarytos konkrečios nusikalstamos veikos.
33. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nors pagal teismų praktiką kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516-697/2015, 2K-176-303/2018, 2K-249-1073/2020 ir kt.). Todėl šiuo atveju darytina išvada, kad R. S. prisipažino kaltu tik formaliai, turėdamas išskaičiavimą būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nustatytos aplinkybės sumenkina teismo proceso metu R. S. pareikšto kaltės pripažinimo fakto ir gailėjimosi reikšmę BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto aspektu.
34. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė BK 40 straipsnio nuostatas. Nenustačius visų BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, laidavimo institutas R. S. negali būti taikomas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. S. ir jo gynėjo advokato Juozo Gaudučio kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Daiva Pranytė-Zalieckienė
Audronė Kartanienė