Administracinė byla Nr. eA-24-492/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03526-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.2; 21.3.2 21.3.8

(S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2025 m. sausio 29 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto, Ryčio Krasausko, Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio, Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1. Pareiškėjas A. G. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2019 m. rugsėjo 12 d. įsakymą Nr. P-583 „Dėl tarnybinės nuobaudos (duomenys neskelbtini) prokurorui A. G. “ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2019 m. rugsėjo 12 d. įsakymą Nr. P-584 „Dėl A. G. atleidimo iš tarnybos prokuratūroje“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 2); 3) grąžinti (duomenys neskelbtini) prokurorą A. G. į eitas pareigas; 4) įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – ir Generalinė prokuratūra) sumokėti (duomenys neskelbtini) prokurorui A. G. darbo užmokestį už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas ir atleistas iš pareigų, taip pat delspinigius, apskaičiuotus Vyriausybės nustatyta tvarka; 5) priteisti iš Generalinės prokuratūros bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiami įsakymai yra neteisėti, nes juose padarytos išvados yra nepagrįstos, o paskirta tarnybinė nuobauda neproporcinga, todėl jie turi būti panaikinti.

3. Pareiškėjo teigimu, Generalinės prokuratūros komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. rugpjūčio 27 d. Tarnybinio patikrinimo išvadoje „Dėl prokuroro A. G. veiksmų“ (toliau – ir Išvada) pateiktos išvados yra nepagrįstos, padarytos vadovaujantis apklaustų asmenų samprotavimu, bet ne objektyviais duomenimis. Išvados nepagrįstumą grindė argumentais: 1) dėl jo veiksmų, susijusių su teisėsaugos pareigūnų informavimu apie informacijos nutekėjimą; 2) dėl jo veiksmų, susijusių su A. S. informavimu apie ikiteisminio tyrimo eigą, nes jis, susitikdamas su A. S., vykdė tiesiogines prokuroro pareigas ir veikė prokuroro statuso ribose; 3) kad Komisija rėmėsi nenuosekliais įtariamųjų (duomenys neskelbtini) parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime, kurių vertinimas pagal teismų praktiką turi būti atsargesnis; 4) dėl jo ir A. S. susitikimo konspiruotumo; 5) kad jo veiksmų neteisėtumas iš esmės konstatuojamas remiantis tuo, kokį įspūdį apie save jis galimai sudarė A. S. ir V. V., o ne remiantis objektyviais duomenimis; 6) kad jis nepažeidė generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 1-306 patvirtintų Rekomendacijų dėl kardomųjų priemonių, išskyrus suėmimą, skyrimo ikiteisminio tyrimo metu tvarkos ir nustatytų sąlygų laikymosi kontrolės (toliau – ir Rekomendacijos dėl kardomųjų priemonių); 7) kad Komisija teigiamą jo charakteristiką nepagrįstai vertino ne jo naudai; 8) kad pareiškėjo ir A. S. pokalbių turinį Komisija vertino iškraipydama šių pokalbių kontekstą. Pareiškėjas nurodė, kad drausminė nuobauda – atleidimas iš tarnybos – yra neproporcinga, paskirta tik remiantis įtariamųjų parodymais.

4. Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skunde nurodytu vertinimu, kad jis, susitikdamas ir bendraudamas su A. S., vykdė jam, kaip prokurorui, imperatyviai teisės aktų nustatytas pareigas, t. y. veikė pagal prokuroro statusą bei jam suteiktus įgaliojimus. Atsakovo teigimu, nei vienas iš prokurorų kompetenciją reglamentuojančių teisės aktų nenustato prokurorui teisės ir (ar) pareigos užsiimti žvalgybine veikla, gudrauti naudojant asmeninius ryšius (pažintis, gerus draugiškus santykius) su įtariamojo gynėju tam, kad išgautų iš pastarojo tyrimui naudingos informacijos. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tarnybinio patikrinimo medžiaga patvirtina, jog tokia pareiškėjo veikla nebuvo suderinta su aukštesniais prokurorais, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) ir (ar policijos) pareigūnais.

6. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad Įsakyme Nr. 1 pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo ir A. S. susitikimai buvo familiarūs, sistemingi ir konspiruotai suderinti, nes tai patvirtina tarnybinio patikrinimo duomenys. Atsakovo teigimu, Komisijos išvada dėl pareiškėjo veiksmų, susijusių su A. S. informavimu apie ikiteisminio tyrimo eigą, yra pagrįsta objektyviais duomenimis. Komisija, sugretinusi pareiškėjo bei A. S. pokalbių turinį su tuo metu ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ikiteisminis tyrimas, Tyrimas) medžiagoje surinktais duomenimis ir atliktais ikiteisminio tyrimo veiksmais, nustatė, kad pareiškėjo pateikta A. S. informacija atitinka ikiteisminio tyrimo duomenis. Atsakovas darė išvadą, kad Komisijos surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog būtent pareiškėjas advokatui A. S. nutekino slaptus ikiteisminio tyrimo duomenis.

7. Atsakovas neginčijo fakto, kad tarnybinio patikrinimo medžiagoje esantys ir Išvadoje įvertinti ikiteisminiame tyrime įtariamųjų statusą turinčių asmenų parodymai buvo vieni iš duomenų, kuriais remiantis buvo grindžiamas pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo faktas. Vis dėlto atsakovas nesutiko, kad tai yra vienintelis šių duomenų šaltinis: tai patvirtina tarnybinio patikrinimo medžiagoje esančių ir Išvadoje įvertintų duomenų visuma.

 

II.

 

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl darbo užmokesčio ir delspinigių už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų, paliko nenagrinėtą.

9. Teismas, be kita ko, nustatė, kad: 

9.1. 2019 m. rugsėjo 12 d. Generalinis prokuroras Įsakymu Nr. 2 atleido A. G., (duomenys neskelbtini) prokurorą iš tarnybos prokuratūroje pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

9.2. Įsakyme Nr. 1 dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo konstatuota, kad tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad prokuroras A. G. padarė šiurkštų tarnybinį pažeidimą, pažemino prokuroro vardą ir sulaužė prokuroro priesaiką. Įsakyme Nr. 1 nurodyta, kad prokuroras A. G., būdamas (duomenys neskelbtini) prokuroru, laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. balandžio 24 d. organizuodamas, kontroliuodamas Tyrimą, (duomenys neskelbtini), ir šiam Tyrimui vadovaudamas, nuolat nagrinėdamas suinteresuoto asmens – įtariamojo šiame ikiteisminiame tyrime (duomenys neskelbtini) V. V. gynėjo advokato A. S. – skundus ir prašymus, nepaisydamas profesinės etikos principų, interesų konflikto ir baudžiamojo proceso paskirties, sistemingai darbo metu neformalioje aplinkoje (automobilių stovėjimo aikštelėse, kavinėse ir kitose vietose), konspiruotai derindamas susitikimus, galimai siekdamas ir asmeninės naudos, susitikinėjo su advokatu A. S., ir šių susitikimų metu bendraudamas familiariai aptarinėjo kontroliuojamo ikiteisminio tyrimo eigą, atliktus proceso veiksmus ir jų rezultatus, tarėsi dėl prašymų (skundų) padavimo ir nagrinėjimo, kalbėjosi apie savo ir teismų priimtus sprendimus, savo tarnybinius santykius su tyrimą atliekančiais policijos pareigūnais, vertino jų atliktus veiksmus, informuodavo A. S. apie nurodyto ikiteisminio tyrimo eigą, įtariamojo V. V. ir kitų proceso dalyvių padėtį. Taip pat A. G. su A. S. aptarinėjo atskirų proceso veiksmų (galimo pokalbių pasiklausymo, kratų) atlikimo galimybes ir ikiteisminio tyrimo perspektyvą. Šių susitikimų metu iš A. S. neoficialiai gaudamas informaciją apie jo ir V. V. poziciją Tyrime, galimai neteisėtą V. V. gynybos organizavimą (pvz., (duomenys neskelbtini)), informavo aukštesnįjį prokurorą tik apie dalį tokių susitikimų. 2018 m. kovo 28 d. A. S. prašymą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) išnagrinėjo išeidamas už šio prašymo ribų ir priimdamas V. V. palankų sprendimą. Be to, atskleidė advokatui A. S., o pastarasis – savo ginamajam V. V. ir advokatams (duomenys neskelbtini), kokių priemonių bus imtasi įtariamojo (duomenys neskelbtini) atžvilgiu. Suvokdamas, kad toks elgesys kelia pagrįstų abejonių dėl nešališkumo ir leidžia įtarti A. G. turint korupcinių interesų, jis nenusišalino nuo Tyrimo, A. S. ir V. V. skundų ir prašymų nagrinėjimo, ir tai leido A. S. įtikinti V. V., kad prokuroro A. G. ir A. S. bendravimas paremtas materialiniu suinteresuotumu ir kad V. V. per A. S. turi atlyginti prokurorui A. G. už tokias „paslaugas“. Skundžiamame įsakyme išdėstyti 5 epizodai, kuriais detalizuojamas tarnybinis pažeidimas.

9.3. Generalinis prokuroras tokius pareiškėjo veiksmus įvertino kaip tęstinį, šiurkštų, padarytą aktyviais veiksmais ir neveikimu tarnybinį pažeidimą, kuriuo buvo sulaužyta prokuroro priesaika, pažemintas prokuroro vardas. Tokiais veiksmais buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 ir 2 straipsnių, 60 straipsnio 1 dalies ir 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 177 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 11 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 3, 5, 6 ir 7 punktų, 391 straipsnio 1 dalies nuostatos, Prokurorų etikos kodekso, patvirtinto generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 1-68 (toliau – ir Etikos kodeksas), 5.1.3, 5.2.1, 5.3.3, 5.4.1, 5.6.2, 5.6.3 ir 5.9.1 papunkčiuose įtvirtintus profesinės etikos – teisingumo, padorumo, nešališkumo, nepiktnaudžiavimo, konfidencialumo, atsakomybės – principai ir 6 punkto reikalavimai, Rekomendacijų dėl kardomųjų priemonių 15 punkto, Lietuvos Respublikos prokuratūros vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų generalinio prokuroro 2008 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1-207 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 5 punkto reikalavimai. Prokuroro neteisėtais kaltais veiksmais buvo padaryta žala prokuratūrai.

9.4. Išvadoje, kuria remiantis buvo priimtas Įsakymas Nr. 1, yra aprašytas pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas, nurodyti įrodymai, kuriais remiantis buvo konstatuotas šio tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, bei pateiktas šio nusižengimo kvalifikavimas. Teikimas su siūlymu generaliniam prokurorui pripažinti, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą ir skirti jam tarnybinę nuobaudą, surašytas 2019 m. rugsėjo 6 d. (toliau – ir Teikimas).

10. Teismas vadovavosi Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 2 dalimi, 41 straipsnio 1, 2, 5 dalimis ir nustatė, kad tarnybinio pažeidimo tyrimo dalykas buvo nurodytas generalinio prokuroro 2019 m. kovo 20 d. sprendime, gavus Generalinės prokuratūros ONKT vyriausiojo prokuroro 2019 m. kovo 20 d. tarnybinį pranešimą Nr. 17.9-4350 dėl galimai neteisėtų pareiškėjo veiksmų, paaiškėjusių STT atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini). Šis pranešimas 2019 m. kovo 27 d. buvo papildytas STT (duomenys neskelbtini) 2019 m. kovo 26 d. raštu Nr. 3S-08-42 atsiųsta medžiaga, kuri yra betarpiškai susijusi su pareiškėjo veiksmais ikiteisminiame tyrime. Teismas konstatavo, kad Generalinės prokuratūros ONKT vyriausiojo prokuroro 2019 m. kovo 20 d. tarnybinis pranešimas ir jį papildant pateikta STT (duomenys neskelbtini) 2019 m. kovo 26 d. raštu Nr. 3S-08-42 atsiųsta medžiaga ir išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija ((duomenys neskelbtini) kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolai Nr. (duomenys neskelbtini)ir trys laikmenos su garso įrašais) buvo pagrindas pradėti pareiškėjo atžvilgiu tarnybinį patikrinimą ir tarnybinio patikrinimo pradžia yra 2019 m. kovo 20 d. Komisijai taip pat buvo pateikti šie dokumentai: (duomenys neskelbtini).

11. Pasisakydamas dėl kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinį nusižengimą, teismas nustatė, kad pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimui buvo naudojama informacija, surinkta naudojant kriminalinės žvalgybos veiksmus. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau – ir Kriminalinės žvalgybos įstatymas) 8 straipsnio 1 dalimi, 9 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2019 m. balandžio 18 d. nutarimą, nustatydamas, kad, siekdama užtikrinti tarnybinio patikrinimo teisėtumą, Komisija patikrino kriminalinės žvalgybos priemonių, kuriomis buvo užfiksuoti pareiškėjo ir A. S. 2018 m. sausio 9 d., 2018 m. vasario 2 d., 2018 m. kovo 14 d. ir 2018 m. kovo 30 d. susitikimai, teisėtumą. Teismas konstatavo, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmai pareiškėjo ir A. S. buvo sankcionuoti Šiaulių apygardos teismo įgalioto teisėjo nutartimis. Kriminalinės žvalgybos veiksmų sankcionavimo faktinis pagrindas yra pateikiamas generalinio prokuroro ir Generalinės prokuratūros OKNT vyriausiojo prokuroro teikimuose ir Šiaulių apygardos teismo nutarčių motyvacinėse dalyse.

12. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas argumentų dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų neteisėtumo nekėlė. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių, jog kriminalinės žvalgybos subjekto atliekami ir teismo sankcionuoti veiksmai buvo atliekami neteisėtai. Atitinkamai, teismas darė išvadą, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumas yra patvirtintas teismo įstatymų nustatyta tvarka, o įrodymų, kurie šioje byloje sudarytų pagrindą kitokiems tų pačių faktų vertinimams, nėra. Remdamasis tokiais motyvais teismas konstatavo, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo teisėti ir ši Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka renkama informacija teisėtai panaudota tiriant pareiškėjo tarnybinį pažeidimą.

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su Komisijai pateiktais kriminalinės žvalgybos duomenimis, dėl šių duomenų vertinimo pasisakė teikdamas tris paaiškinimus, klausimų dėl kriminalinės žvalgybos duomenų autentiškumo ar kitokio galimo pareiškėjo teisių pažeidimo nekėlė. Taigi, teismas darė išvadą, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu surinkti duomenys apie pareiškėjo padarytą veiką buvo išslaptinti ir panaudoti tarnybinio nusižengimo procedūroje, nepažeidžiant Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų nuostatų. Pareiškėjo veiksmai teismo buvo įvertinti kaip priešingi prokuratūros ir prokurorų veiklos tikslams, teisėtumo užtikrinimo imperatyvams, todėl kriminalinės žvalgybos priemonėmis ir būdais surinktos informacijos apie statutinio pareigūno atliekamus teisės pažeidimus panaudojimas persekiojant teisę pažeidusį pareigūną (taikant tarnybinę atsakomybę), teismo vertinimu, buvo proporcinga priemonė užtikrinant efektyvią šių teisėtvarkos institucijų veiklą.

14. Teismo vertinimu, prokuroras gali būti traukiamas tarnybinėn atsakomybėn už jam ikiteisminiame tyrime tenkančių pareigų nevykdymą (netinkamą vykdymą). Atitinkamai, teismas sutiko su Komisijos išvada, kad skirtinga procesinė padėtis ir skirtingi veiklos tikslai suponuoja prokuroro ir gynėjo interesų procesinį konfliktą ikiteisminiame tyrime, todėl prokuroro ir įtariamojo gynėjo bendravimas turi būti formalus ir negali peržengti oficialumo ir etikos normų ribų.

15. Teismas nustatė, kad Komisijos išvada, jog pareiškėjo ir A. S. susitikimai buvo sistemingi ir vyko neformalioje aplinkoje, yra pagrįsta. Pažymėta, kad įrodymų, paneigiančių Komisijos išvadas dėl susitikimų derinimo konspiruotai, pareiškėjas nepateikė. Teismo vertinimu, Išvadoje įvardytų susitikimų konspiruotumą taip pat patvirtina 2018 m. sausio 9 d. pokalbyje A. G. A. S. išsakyta frazė.

16. Atmesdamas pareiškėjo argumentą, kad jo susitikimai su A. S. ir susitikimų tikslas buvo suderinti su aukštesniaisiais prokurorais, STT ir (ar) policijos pareigūnais, teismas rėmėsi liudytojų paaiškinimais Komisijai ir teismo posėdyje. Teismas pažymėjo, kad byloje nepaneigta Komisijos nustatyta aplinkybė, jog apie kriminalinės žvalgybos priemonėmis nustatytus keturis, o užfiksuotus garso ir vaizdo įrašais tris pareiškėjo ir A. S. susitikimus ir pokalbius neformalioje aplinkoje pareiškėjas nebuvo informavęs nei savo tiesioginio viršininko, nei kitų pareigūnų.

17. Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai apie susitikimų su advokatu naudą jo organizuojamam ir vadovaujamam ikiteisminiam tyrimui nėra patvirtinti jokiais objektyviais duomenimis. Šiame kontekste nurodyta, kad BPK normomis apibrėžta kompetencija nesuteikia teisės veikti pareiškėjui jo nurodytu būdu: gudrauti, naudotis procesų dalyvių pasitikėjimu ir / ar asmeniniais santykiais, siekiant gauti duomenų apie nusikalstamą veiką, taip pat užsiimti žvalgybine veikla. Todėl teismas sutiko su Komisijos išvada, kad toks pareiškėjo elgesys etikos principų aspektu yra akivaizdžiai neetiškas ir neteisėtas.

18. Teismas neginčijo ikiteisminį tyrimą organizuojančio ir kontroliuojančio prokuroro teisės spręsti, kokia apimtimi galima atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis (BPK 177 str., 181 str. 1 d.), tačiau pažymėjo, kad pareiškėjui inkriminuojamo kaltinimo turinys yra kitas – ikiteisminio tyrimo duomenys ir jo eiga buvo aptariami pareiškėjui konspiruotai ir sistemingai susitinkant su įtariamojo gynėju neformalioje aplinkoje, negavus rašytinių prašymų susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, nepaisant profesinės etikos principų ir interesų konflikto.

19. Teismas aptarė Įsakyme Nr. 1 nurodytus pirmą ir antrą epizodus, nurodė, kad Komisija išvadas apie informavimą apie ikiteisminio tyrimo eigą padarė ne tik iš kriminalinės žvalgybos metu fiksuotų pareiškėjo ir A. S. pokalbių turinio, tačiau šių pokalbių turinį sutikrino su ikiteisminio tyrimo medžiagoje surinktais duomenimis bei tuo metu ikiteisminiame tyrime atliktais veiksmais ir nustatė, kad pareiškėjo aptarinėjama, pateikta A. S. informacija atitinka ikiteisminio tyrimo duomenis (pvz., apie raštų dėl ekspertizių terminų gavimą, ekspertizių rezultatus, dėl tarnybinių pranešimų, policijos pareigūnų veiksmų, skundų nagrinėjimo ir kt.). Teismo vertinimu, 2018 m. sausio 9 d. neformalaus pokalbio metu teikiama informacija dėl galimo slopintuvo radimo, o tik vėliau nustatyta tvarka teikiami advokato A. S. prašymai susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, patvirtina pareiškėjo veiksmų neteisėtumą.

20. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad jis nepadarė pažeidimo, 2018 m. kovo 30 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) išnagrinėdamas A. S. prašymą ir leisdamas V. V. nesilaikyti teismo nutartimi nustatytų intensyvios priežiūros sąlygų 2018 m. kovo 31 d., balandžio 1–2 d., nors tokio prašymo advokatas raštu ir nebuvo pareiškęs, nes toks A. S. prašymas prokurorui buvo pareikštas žodžiu, 2018 m. kovo 14 d. susitikimo metu. Teismas sutiko su Komisijos išvada, kad tai tik įrodo pareiškėjo ir gynėjo A. S. neformalų bendravimą, neoficialioje aplinkoje tarimąsi dėl prašymų ikiteisminiame tyrime pateikimo ir galimo jų išsprendimo. Teismas nurodė, kad tokie veiksmai pažeidžia Etikos kodekso ir BPK normas, įpareigojančias prokurorą nesukelti įtarimų dėl savo nešališkumo ir pareigos nusišalinti.

21. Teismas pripažino pagrįsta atsakovo išvadą, kad pareiškėjas pažeidė Rekomendacijų dėl kardomųjų priemonių nuostatas, nes nustatyta tvarka nepranešė apie savo priimtą sprendimą pareigūnams, kurie kontroliuoja kardomosios priemonės sąlygų laikymąsi, dėl ko bereikalingai buvo sutrukdytas policijos pareigūnų darbas.

22. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neginčijo, jog 2018 m. kovo 14 d. neformalaus pokalbio metu, A. S. paprašius jį įspėti apie planuojamas kratas, neišreiškė tam jokių prieštaravimų. Teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjas suvokė ne tik advokato veiksmų neteisėtumą, bet ir savo elgesio neteisėtumą. Teismas pritarė Komisijos išvadai, kad išgirdęs tokį pasiūlymą pareiškėjas ne tik turėjo griežtai prieštarauti, bet ir nedelsiant nutraukti bendravimą su advokatu, tačiau taip nesielgė. Taip pat turėjo pranešti aukštesniajam prokurorui apie neteisėtą prašymą, tačiau to nepadarė.

23. Teismas aptarė Įsakymo Nr. 1 3 epizodą, vadovavosi Vidaus tvarkos taisyklių 5, 7 punktais ir sutiko su Komisijos išvada, kad pareiškėjas, būdamas ne darbo vietoje ir vykdydamas ne savo tiesiogines kaip valstybės pareigūno pareigas, o susitikdamas su advokatu A. S. ir viešosiose vietose su juo bendraudamas advokatui kaip įtariamojo V. V. gynėjui rūpimais ikiteisminio tyrimo klausimais, taip pat pažeidė ir Vidaus tvarkos taisyklių 5 punktą.

24. Teismas aptarė Įsakymo Nr. 2 4 epizodą ir sutiko su Komisijos išvada, kad, nors advokato ir prokuroro bendravimo faktas dėl įtariamojo pažeidimo savaime nepažeidžia teisės normų reikalavimų, tačiau nagrinėjamu atveju nustatyto neformalaus ir konspiruoto advokato ir prokuroro bendravimo kontekste įžvelgtinas aptarimas ir suderinimas, kaip turi elgtis įtariamasis, kad jam nebūtų griežtinama kardomoji priemonė, o tai nedera su prokuroro etikos normomis bei sukelia abejonių dėl prokuroro šališkumo.

25. Teismas aptarė Įsakymo Nr. 2 5 epizodą ir darė išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas atskleidė Išvados Nr. 2 5 punkte nurodytą informaciją apie slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus A. S.. Teismas nurodė, kad ta aplinkybė, jog nenustatyta kitų asmenų neteisėtų veiksmų, negali būti vienareikšmis pagrindas pripažinti, kad buvo nustatyti pareiškėjo neteisėti veiksmai.

26. Teismas pažymėjo, kad Komisija tarnybiniame patikrinime nevertino duomenų apie galimai A. G. mokėtus pinigus (duomenys neskelbtini).

27. Teismas konstatavo, kad nustatytų aplinkybių dėl pareiškėjo atliktų neteisėtų (1–4 epizoduose) veiksmų visuma patvirtina, jog pareiškėjas veikė priešingai jo turimiems įgaliojimams – elgėsi neetiškai ir, nepaisydamas kompetencijos ribų, priešingai tarnybos interesams, kuomet nesilaikydamas tarnybinės drausmės, su advokatu A. S., kuris prokuroro kontroliuojamame ir vadovaujamame ikiteisminiame tyrime buvo įtariamojo gynėju, susitikimų metu, neformalioje aplinkoje aptarinėjo kontroliuojamo ikiteisminio tyrimo eigą, atliktus ir atliktinus proceso veiksmus ir jų rezultatus, tarėsi dėl prašymų (skundų) padavimo, nagrinėjimo, kalbėjosi apie savo tarnybinius santykius su tyrimą atliekančiais policijos pareigūnais, vertino ir išsakė savo nuomonę apie jų atliktus veiksmus ir kt., t. y. padarė prokuroro vardą žeminantį poelgį ir pažeidė BPK 60 straipsnio 1 dalies ir 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 3, 5, 6 ir 7 punktų, 391 straipsnio 1 dalies nuostatas, Etikos kodekso 5.1.3, 5.2.1, 5.3.3, 5.4.1, 5.6.2, 5.6.3 ir 5.9.1 papunkčiuose įtvirtintus profesinės etikos – teisingumo, padorumo, nešališkumo, nepiktnaudžiavimo, konfidencialumo, atsakomybės – principų reikalavimus, Rekomendacijų dėl kardomųjų priemonių 15 punkto, Vidaus tvarkos taisyklių 5 punkto reikalavimus.

28. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo kaltės formos, sutiko su atsakovo padaryta išvada, kad pareiškėjas tarnybinį pažeidimą padarė tyčia. Taip pat pareiškėjas nenutraukė susitikimų su A. S., nors pastarasis galbūt bandė jį papirkti. Teismas sutiko su Komisijos padaryta išvada, kad pareiškėjo pažeidimo nepateisina jo deklaruojamas siekis iš neformalaus bendravimo su A. S. gauti naudingos informacijos ikiteisminiam tyrimui. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo tarnybinis pažeidimas, pasireiškęs prokuroro aktyviais veiksmais ir neveikimu, buvo padarytas tyčia ir sukėlė neigiamas pasekmes.

29. Nepaisant to, kad teismas nagrinėjamoje byloje pašalino iš Išvados pareiškėjui inkriminuojamą penktą tarnybinio pažeidimo epizodą dėl neteisėto slaptos ikiteisminio tyrimo informacijos perdavimo, teismo vertinimu, kituose keturiuose epizoduose pareiškėjui inkriminuojamo tęstinio tarnybinio nusižengimo turinys patvirtina Komisijos išvadą, kad pareiškėjas veikė viršydamas savo įgaliojimus, jo interesai buvo priešingi objektyvaus ir nešališko ikiteisminio tyrimo bei teisingumo vykdymo interesams, t. y. nekeičia pareiškėjo atliktų neteisėtų veiksmų kvalifikavimo.

30. Pasisakydamas dėl tarnybinio nusižengimo pasekmių, teismas nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas, vykdydamas savo tarnybines pareigas, tarnybinės etikos reikalavimų nepaisė. Teismas sutiko su Komisijos išvada, kad pareiškėjas elgėsi neetiškai ir advokato A. S. atžvilgiu, nes leido pastarajam susidaryti nuomonę, kad prokuroru, kaip gerai pažįstamu asmeniu, galima pasinaudoti, neoficialiai sprendžiant jam kaip įtariamojo gynėjui rūpimus klausimus, sudarė įspūdį, kad advokatas A. S. gali daryti įtaką jo kaip prokuroro pareigų nešališkam vykdymui bei sulaukti jo ginamajam palankių sprendimų. Esant tokiam bendravimui teismas turėjo pagrindą konstatuoti pareiškėjo, kaip nepriklausomo prokuroro, pažeidžiamumą. Teismas nurodė, kad tarnybinio patikrinimo metu surinkti duomenys ir teismui pateikti tarnybinio patikrinimo medžiagos duomenys apie pareiškėjo ir A. S. bendravimo turinį, pobūdį, intensyvumą, leidžia konstatuoti, kad buvo aiškiai išreikštas įtariamojo, kuris įtariamas labai sunkaus ir sunkaus nusikaltimo padarymu, gynėjo interesas pareiškėjo veiksmais ir šie veiksmai buvo nukreipti į siekį, kuris buvo priešingas teisingumo interesų vykdymui.

31. Atsižvelgęs į pareiškėjo veiksmų pobūdį ir tęstinumą, teismas sprendė, kad Įsakymo Nr. 1 1–4 epizoduose nurodytais veiksmais pareiškėjas šiurkščiai pažeidė Etikos kodekse įtvirtintus teisingumo, padorumo, nešališkumo, konfidencialumo, nepiktnaudžiavimo ir atsakomybės principus bei normas, ir tai lėmė policijos ir STT pareigūnų nepasitikėjimą juo bei sukėlė abejones dėl prokuroro padorumo, sąžiningumo ir nepriekaištingos reputacijos. Teismas nurodė, kad aptartais tyčiniais veiksmais pareiškėjas pažemino prokuroro kaip valstybės pareigūno vardą bei prokuratūros, kaip institucijos, turinčios tiesioginę pareigą padėti užtikrinti teisėtumą ir teismui vykdyti teisingumą, autoritetą. Konstatuoti tarnybiniai pažeidimai padarė žalą ne tik prokuratūros institucijos viduje (tokie pažeidimai skatina nusivylimą institucija, kelia nepasitikėjimą kolegomis – prokurorais), bet ir išorėje – policijos ir STT pareigūnų tarpe, kurie prarado pasitikėjimą prokuroru.

32. Teismas pažymėjo, kad Vidaus tvarkos taisyklių pažeidimai vertinami kaip kitų pažeidimų sudedamoji dalis. Nors kelis kartus užfiksuotas tarnybinės drausmės nepaisymas savaime ir neužtraukė neigiamų padarinių, teismo vertinimu, tokie prokuroro veiksmai prieštarauja generalinio prokuroro nustatytai tarnybos tvarkai ir negali būti toleruojami.

33. Pasisakydamas dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos pagrįstumo, teismas pažymėjo, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta ne už tarnybinių funkcijų netinkamą atlikimą, o už šiurkštų profesinės etikos reikalavimų nesilaikymą, prokuroro gero vardo diskreditavimą ir pažeminimą ir pan. Padarytas pažeidimas yra tęstinis, padarytas tyčiniais veiksmais ir sukėlęs neigiamus padarinius. Todėl, teismo vertinimu, Komisija, vertindama pareiškėjo asmenybę charakterizuojančius duomenis, pagrįstai darė išvadą, jog pareiškėjas, turėdamas tokią tarnybos patirtį ir įgytą kompetenciją, puikiai suvokė tiek atliekamus veiksmus, tiek ir padarinius, todėl, pajutęs kolegų nepasitikėjimą, prokuroras turėjo suprasti ir nedelsdamas nutraukti įtarimus keliantį bendravimą su jo organizuojamo ir kontroliuojamo ikiteisminio tyrimo įtariamojo gynėju advokatu A. S., tačiau to nepadarė, bet priešingai – tęsė šį bendravimą ir neformalioje aplinkoje aptarinėjo advokatui rūpimus ikiteisminio tyrimo duomenis. Teismas konstatavo, kad įvertinus pareiškėjo padaryto pažeidimo sunkumą pavojingumo visuomenei aspektais, tarnybinio nusižengimo pobūdį, jo kaltę ir požiūrį į padarytą pažeidimą, Įsakymu Nr. 1 paskirta tarnybinė nuobauda atitinka pareiškėjo padarytų neteisėtų veiksmų sunkumą, neprieštarauja teisingumo bei protingumo principams. Paskirtos tarnybinės nuobaudos pakeitimas į švelnesnę nebūtų adekvatus padarytam pažeidimui ir neturėtų poveikio tokio pobūdžio pažeidimų prevencijai.

34. Pasisakydamas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrų, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neteikė argumentų dėl tarnybinio patikrinimo procedūrų pažeidimo ir teismas tokių procedūrinių pažeidimų nenustatė.

35. Reziumuodamas, teismas darė išvadą, jog Įsakymas Nr. 1 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra pagrindo. Netenkinęs pareiškėjo reikalavimo dėl Įsakymo Nr. 1 panaikinimo, teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti ir kitų pareiškėjo skundo išvestinių reikalavimų.

 

III.

 

36. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Išvadą, Įsakymą Nr. 1, Įsakymą Nr. 2, grąžinti (duomenys neskelbtini) prokurorą A. G. į eitas pareigas; įpareigoti Generalinę prokuratūrą sumokėti (duomenys neskelbtini) prokurorui A. G. darbo užmokestį už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas ir atleistas iš pareigų, taip pat delspinigius, apskaičiuotus Vyriausybės nustatyta tvarka; priteisti iš Generalinės prokuratūros bylinėjimosi išlaidas.

37. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tvirtina, kad, susitikdamas su advokatu A. S., nepadarė šiurkštaus tarnybinio nusižengimo, pareiškėjo ir advokato A. S. susitikimai nebuvo nei konspiruoti, nei tendencingi, jie susitiko viešoje vietoje – arčiausiai pareiškėjo darbo vietos esančioje kavinėje. Pareiškėjui A. S. skambindavo arba rašydavo į darbinius telefonus, galimai ir per programėles, pareiškėjas A. S. atrašydavo tokiu būdu, kokiu gaudavo pranešimą. Susitikimų derinimui nebuvo naudojami jokie kiti telefonai. Teisme apklaustas liudytoju A. S. paaiškino, kad jokios konspiracijos nesilaikė, su prokuroru susitiko dienos metu, viešoje vietoje. Analogiškai teismo posėdyje paaiškino ir pareiškėjas. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jo ir A. S. susitikimai buvo intensyvūs, nes nuo 2017 m. birželio mėn. iki 2018 m. kovo mėn. pareiškėjas su minėtu advokatu susitiko tik iki aštuonių kartų, įskaitant ir įprastinius advokato ir prokuroro susitikimus teismo salėje ar teismo koridoriuje, be to, nei vienas susitikimas nevyko pareiškėjo iniciatyva. Pareiškėjo teigimu, tai rodo, jog jis su A. S. susitiko ne siekdamas asmeninių interesų ar naudos, bet vykdydamas prokuroro funkcijas ir siekdamas, kad ikiteisminis tyrimas būtų atliktas kuo greičiau ir išsamiau. Pareiškėjas nesutinka su teismo teiginiu, kad jų bendravimas buvo slaptas, nes pareiškėjas apie pirmą susitikimą su A. S. informavo savo tiesioginį vadovą, po to buvo informuota ir STT (duomenys neskelbtini). Su STT (duomenys neskelbtini) pareigūnu buvo aptartas veiksmų planas ir sutarta, kad pareiškėjas susitiks su A. S., gavęs informacijos apie korupcinio pobūdžio veikas informuos STT pareigūną. Apie 2018 m. sausio 9 d. susitikimą su A. S., prieš eidamas į susitikimą, A. G. vėl informavo savo tiesioginį vadovą. 2018 m. kovo mėnesį tiesioginis vadovas atostogavo, todėl du kartus 2018 m. kovo mėnesį eidamas susitikti su A. S., A. G. apie išėjimą iš darbo vietos informavo skyriaus vyriausiąjį prokurorą pavaduojantį prokurorą. Pareiškėjas daro išvadą, kad teismo išvados dėl pareiškėjo ir A. S. susitikimų intensyvumo ir konspiruotumo yra nepagrįstos, nes buvo padarytos remiantis vien tuo, jog jie susitiko ne pareiškėjo darbo vietoje, o šalia jos bei subjektyviu susitikimų skaičiaus vertinimu.

38. Pareiškėjas tvirtina, kad jis neatskleidė ikiteisminio tyrimo informacijos, ir atkreipia dėmesį, kad Komisija ir teismas padarė išvadą, jog jis anksčiau informuodavo A. S. apie sankcionuotas priemones, tik iš pokalbio nuotrupų, tačiau jokie objektyvūs duomenys tokių išvadų nepatvirtino. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pokalbio metu A. S. pareiškėjui (ne pareiškėjas A. S.) pasakojo apie (duomenys neskelbtini), o pareiškėjas, atsakydamas į tai, tiesiog pasidomėjo (paklausė, o ne kažką teigė ar atskleidė), kaip tai vyko. Tai, kad A. S. pasakė, jog pareiškėjas turėtų žinoti, kad (duomenys neskelbtini), rodo tik A. S. manymą apie pareiškėjo žinojimą. Įrašytose pareiškėjo frazėse nėra jokios informacijos apie neatskleistinus ikiteisminio tyrimo duomenis, jo tartos frazės labiau panašios į pokalbio palaikymą, o ne slaptos informacijos atskleidimą.

39. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis informavo A. S. apie ikiteisminio tyrimo eigą, nes jam pasakė, kad tyrime liko tik sulaukti ekspertizių, kad ikiteisminio tyrimo perspektyva yra V. V. palanki. Pareiškėjas pažymi, kad ir teisme paaiškino, jog prokuroro darbe dažnai pasitaiko, kad advokatai tiek žodžiu, tiek raštu klausia apie ikiteisminio tyrimo eigą, ekspertizių atlikimo datas, numatomą tyrimo pabaigos laiką ir panašiai. Į tokius klausimus prokurorai įprastai atsako, kadangi tokia informacija nėra neatskleistina.

40. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo išvada, kad jis, bendraudamas su A. S., pažeidė prokuroro etikos principus, nes neišreiškė aiškaus nepritarimo, kai A. S. jo paprašė informuoti pastarąjį apie planuojamas kratas V. V. atžvilgiu. Pareiškėjas pažymi, kad išgirdęs tokį A. S. prašymą buvo šokiruotas, todėl A. S. atsakė su ironija. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis teismo posėdyje prašė perklausyti kriminalinės žvalgybos metu padarytą garso įrašą ir ištirti pašnekovų balso intonacijas, jų emocijas bei patikrinti, ar protokoluose užfiksuotas tekstas atitinka garso įrašą, tačiau teismas atsisakė tirti garso įrašus, taip pažeisdamas administracinių bylų betarpiškumo principą (ABTĮ 10 str.), todėl šios teismo klaidos taisytinos apeliacinės instancijos teismo metu.

41. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė kriminalinės žvalgybos veiksmų rezultatų panaudojimui tarnybinio nusižengimo byloje, nes tokia praktika prieštarauja naujausiai Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktikai (2021 m. kovo 2 d. sprendimas byloje C-746/18).

42. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis leido V. V. nesilaikyti sąlygų 2018 m. kovo 31 d. bei balandžio 1 ir 2 d., nors tokio prašymo ir nebuvo pareikšta, kadangi, pareiškėjo teigimu, A. S. buvo pareiškęs tokį ginamojo prašymą pareiškėjui. Pareiškėjas nurodo, kad, leisdamas V. V. laikinai nesilaikyti kardomosios priemonės nustatytų sąlygų (šventinį Velykų savaitgalį keliomis valandomis ilgiau negrįžti į namus), vadovavosi ne Rekomendacijų dėl kardomųjų priemonių 15, bet 17 ir 18 punktais, todėl teismas nepagrįstai sprendė dėl šių rekomendacijų 15 punkto pažeidimo.

43. Dėl Vidaus tvarkos taisyklių 5 punkto pažeidimo pareiškėjas paaiškina, kad su A. S. susitiko vykdydamas prokuroro pareigas ir siekdamas gauti jo organizuojamam ikiteisminiam tyrimui naudingos informacijos, todėl darbo vietoje nebuvo ne dėl asmeninių priežasčių, bet išimtinai tik dėl pareigų vykdymo. Pareiškėjas nurodo, kad apie savo išvykimą iš darbo vietos informavo savo vadovą, kaip tai numatyta Vidaus tvarkos taisyklių 7 punkte. Pareiškėjo manymu, teismas, vertindamas kaip jis laikėsi darbo drausmės, nepagrįstai apsiribojo Vidaus tvarkos taisyklių 5 punkto vertinimu, nevertino reguliavimo, numatyto šių taisyklių 7 punkte, nevertino teisme duotų J. M. parodymų, pareiškėjo paaiškinimų, V. G. tarnybinio pranešimo, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl darbo drausmės ir laiko režimo pažeidimo.

44. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad jis nurodė ikiteisminį tyrimą atliekančiai vyr. tyrėjai R. B. apklausti V. V. apie kardomosios priemonės pažeidimus, o pats 2017 m. spalio 26 d. suderino su A. S., kad V. V. atvyktų į apklausą pas R. B. su jau surašytu paaiškinimu ir pažadėjo, kad nespręs dėl kardomosios priemonės sugriežtinimo. Pareiškėjas nurodo, kad tokia išvada yra nepagrįsta, nes tarnybinio patikrinimo metu negauta jokių objektyvių duomenų, įrodančių, jog jis savavališkai, neteisėtai, tyčia suorganizavo V. V. apklausą ir pažadėjo negriežtinti kardomosios priemonės taikymo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Komisijos išvados šiuo aspektu buvo paremtos įtariamojo V. V. parodymais, duotais kitame ikiteisminiame tyrime. Teismas apklausė V. V. kaip liudytoją, ir jis parodė, kad ikiteisminiame tyrime apklausiamas įtariamuoju tiek savo buvusį gynėją, tiek prokurorą apkalbėjo, nes buvo sudaręs sandorį su Generalinės prokuratūros prokuroru (duomenys neskelbtini) todėl parodė taip, kaip prašė policijos pareigūnai, taip pat paaiškino, kad jam nežinoma apie jokius neteisėtus A. G. veiksmus, jam nežinoma apie A. S. ir A. G. susitikimus ir jų turinį. Pareiškėjas daro išvadą, kad teismas, neatsižvelgdamas į A. S., V. V. parodymus, A. G. paaiškinimus, pažeidė ABTĮ 56 straipsnio nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis paaiškino ir tai, jog kalbantis su tyrėja R. B. abu sutarė, kad dėl vieno kardomosios priemonės pažeidimo nėra pagrindo griežtinti priemonę (tą patvirtino ir R. B. 2019 m. balandžio 18 d. Komisijai teikti paaiškinimai), todėl teismo išvada, kad jis neteisėtai pažadėjo savavališkai negriežtinti V. V. taikomos kardomosios priemonės, yra nepagrįsta. Pareiškėjo teigimu, teismas neįvertino teismo posėdyje ištirtų įrodymų, nevertino ir nepasisakė, kuriuos įrodymus priima ir kuriuos atmeta. Pareiškėjas pažymi, kad tarnybinio patikrinimo metu A. S. nebuvo apklaustas, taip pat į tarnybinio patikrinimo medžiagą įdėtos įtariamojo V. V. apklausų ikiteisminiame tyrime kopijos, o teisme tiek A. S., tiek V. V. buvo apklausti kaip liudytojai, todėl šių asmenų parodymai turėjo būti tie, kuriuos teismas turėjo vertinti ir jais vadovautis. Kadangi teismas šių liudytojų parodymus ignoravo, jų neaptarė, rėmėsi tik tarnybinio patikrinimo medžiaga, buvo pažeistos ABTĮ 56 straipsnio nuostatos.

45. Dėl Etikos kodekso reikalavimų pažeidimo pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nei teismo sprendime, nei Išvadoje nėra detalizuojama, kaip konkrečiai pasireiškė kiekvieno iš nurodytų Etikos kodekse įtvirtintų principų pažeidimas. Pareiškėjo teigimu, šių principų pažeidimas konstatuojamas formaliai, tiesiog nurodant, jog jis padarė 1–4 epizoduose nurodytus tarnybinius pažeidimus, todėl yra nepagrįstas ir neatitinka teismų praktikoje keliamų patraukimo tarnybinėn atsakomybėn reikalavimų.

46. Pareiškėjo teigimu, tarnybinė nuobauda – atleidimas, paskirta akivaizdžiai neproporcingai, nes teismas pašalino patį sunkiausią iš pareiškėjui pareikštų kaltinimų – slaptos informacijos, kuri galėjo tiesiogiai pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei, atskleidimą, tačiau nepagrįstai nevertino dėl tarnybinės nuobaudos griežtumo keitimo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Komisijos išvados iš esmės skiriasi tik ketvirtu epizodu. Šiame epizode aprašyti pareiškėjo veiksmai nėra tokie pavojingi, jog galėtų užtraukti griežčiausią tarnybinę atsakomybę. Pareiškėjas daro išvadą, kad teismo sprendimu pakeitus jo kaltinimo apimtį, bet nepakeitus paskirtos nuobaudos, buvo pažeistas proporcingumo principas. Pareiškėjo teigimu, Komisija nepagrįstai itin teigiamus jo charakteristikos aspektus įvertino neigiamai, t. y. nurodė, jog tai sunkina jo padėtį, nes nėra pagrindo manyti, kad jis padarė pažeidimą dėl nepatyrimo. Pareiškėjas daro išvadą, kad jis nepadarė šiurkštaus tarnybinio pažeidimo, o jam paskyrus griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, buvo pažeistas proporcingumo principas, nes teismo sprendimas priimtas remiantis neobjektyvia ir prieštaringa Išvada, o jei ši Išvada ir būtų patikima, tai dėl dalies jam pareikšto kaltinimo panaikinimo, griežčiausia tarnybinė atsakomybė nebūtų proporcinga.

47. Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

48. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių dėl įrašų perklausymo, atsakovas pažymi, kad Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatyta tvarka padaryti pareiškėjo ir advokato A. S. susitikimų garso įrašai buvo tinkamai įforminti tarnybinio patikrinimo medžiagoje esančiuose kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose. Siekiant išsamaus tarnybinio pažeidimo faktinių aplinkybių apibūdinimo, Komisija 2019 m. kovo 28 d., 2019 m. gegužės 21 d. ir 2019 m. liepos 25 d. pareiškėjui surašytuose pranešimuose apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą pateikė citatas iš protokoluose užfiksuotų pokalbių. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nei vienos iš jų pareiškėjas neginčijo savo 2019 m. balandžio 3 d., 2019 m. gegužės 23 d. ir 2019 m. liepos 30 d. rašytiniuose paaiškinimuose. Klausimo dėl įrašų autentiškumo jis nekėlė ir susipažinęs su tarnybinio patikrinimo medžiaga, Teikimu bei skundžiamais įsakymais, be to, nepasinaudojo ir Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 9 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje numatyta teise apskųsti kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmus. Atsakovas pažymi, kad protokolų duomenys buvo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui, nekeliant abejonių dėl jų turinio. Nagrinėjant bylą teisme pareiškėjas ir jo atstovas viso proceso metu vadovavosi protokolų duomenimis, juos citavo ir aiškino, nė kiek jais neabejodami. Protokoluose užfiksuotų pokalbių turinio neneigė ir teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas A. S. Todėl teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo ir jo atstovo prašymo dėl įrašų perklausymo, kuris buvo pateiktas paskutiniame teismo posėdyje, kai visi įrodymai jau buvo ištirti. Atsakovas pažymi, kad, prašydamas perklausyti įrašus ir atlikti pašnekovų intonacijų ir emocijų vertinimą, pareiškėjo atstovas siekia sustiprinti savo paaiškinimus apie pareiškėjo reakciją, kai A. S. 2018 m. kovo 14 d. pokalbyje paprašė įspėti jį apie planuojamas V. V. kratas. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjo intonacija ir emocija šiuo atveju nėra reikšminga jo veiksmų vertinimui, nes Įsakyme Nr. 1 konstatuota, kad pareiškėjas į nurodytą A. S. pasiūlymą neišreiškė jokių prieštaravimų, o pareiškėjas to neneigia. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad protokolai nėra vienintelis įrodymas šioje byloje, jiems nebuvo suteikta prioritetinė reikšmė.

49. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo nurodomas Teisingumo Teismo sprendimas yra susijęs su 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje, sprendime iš esmės kalbama apie kompetentingų nacionalinių institucijų prieigą prie duomenų, kuriais disponuoja elektroninių ryšių paslaugų teikėjai ir jų ribojimą pagal prieigą ir apimtį, vadovaujantis proporcingumo reikalavimu. Šis Teisingumo Teismo sprendimas susijęs su elektroninių ryšių tinklais gautos ir sukauptos informacijos tvarkymu, o ne su kriminalinės žvalgybos metu gautais duomenimis. Atsakovo teigimu, šis sprendimas priimtas byloje, kurios aplinkybės nėra tapačios šioje administracinėje byloje nagrinėtoms aplinkybėms, todėl nėra aktualus vertinant pareiškėjo padarytą pažeidimą. Atsakovo teigimu, teismas pagrįstai vadovavosi nacionaline teise bei Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarimu.

50. Atsakovo vertinimu, teismas padarė pagrįstas išvadas dėl pareiškėjo ir A. S. susitikimų sistemiškumo ir konspiruoto derinimo. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad į aštuonių susitikimų skaičių įeina ir oficialaus pareiškėjo ir A. S. bendravimo atvejai, nes tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjas teikė rašytinius paaiškinimus dėl pranešime apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą nurodytų aplinkybių, t. y. apie jo ir A. S. neformalų bendravimą. Be to, analizuojamu laikotarpiu įvyko penki teismo posėdžiai, kuriuose kartu dalyvavo A. G. bei A. S., prie šio skaičiaus pridėjus vien kriminalinės žvalgybos fiksuotus susitikimus, jau yra devyni atvejai, tačiau buvo dar keli susitikimai, kurie paminėti pirmiau. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjas su įtariamojo V. V. gynėju A. S. neformalioje aplinkoje, neinformavęs tiesioginio vadovo, per devynių mėnesių laikotarpį susitiko mažiausiai aštuonis kartus, o tai atitinka sistemiškumo požymį. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo nenorą, kad kiti pareigūnai sužinotų apie jo neformalius susitikimus su A. S., įrodo pareiškėjo 2018 m. sausio 9 d. pokalbyje išsakytas nuogąstavimas. Be to, apklausos teisme metu liudytojas A. S. neminėjo jokių „programėlių“ ir parodė, kad paprastai šiuos susitikimus inicijuodavo jis, paskambinęs pareiškėjui tarnybiniu arba mobilaus ryšio telefonu, arba siuntęs SMS. Tačiau iš Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro (duomenys neskelbtini) 2019 m. rugpjūčio 21 d. rašto Nr. 17.9-10801 matyti, jog iš (duomenys neskelbtini) įvykusių kontaktų žinomais pareiškėjo (mobilaus ryšio bei tarnybiniu) ir A. S. (mobilaus ryšio) telefonais nėra užfiksuota atvejų, jog telefoninių pokalbių metu A. S. ir pareiškėjas tartųsi dėl susitikimų. Nors pareiškėjo atstovas pabrėžė, kad susižinodami A. S. ir pareiškėjas nenaudojo jokių kitų telefonų, tačiau šią aplinkybę paneigė pats pareiškėjas, savo paaiškinime teismui nurodęs, kad A.S. kartais skambindavo jam dėl susitikimų ne iš savo telefono numerio. Atsakovo teigimu, tai papildomai įrodo slaptą susitikimų derinimo būdą.

51. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepaaiškino teismui, kodėl susitikimai, vykę prokuroro darbo metu ir netoli nuo prokuratūros ir kuriuose buvo betarpiškai kalbama apie ikiteisminį tyrimą, nevyko prokuratūroje, todėl teismas pagrįstai padarė išvadą, kad susitikimų konspiraciją apsprendžia ne tik jų derinimo būdas, bet ir susitikimų vietos (ne tarnybos vietoje) bei vadovybės neinformavimas apie susitikimus. Nurodyti duomenys patvirtina ir susitikimų slaptumą. Atsakovas pažymi, kad nepriklausomumo principas nereiškia, jog prokuroras gali elgtis baudžiamajame procese, nesilaikydamas teisės aktų bei profesinės etikos normų reikalavimų. Atsakovo teigimu, pareiškėjas turėjo įvertinti trečiųjų asmenų interesą gauti informaciją apie tyrimą ir neleisti savo elgesiu sudaryti įspūdžio, kad jis piktnaudžiauja tarnybine padėtimi ir turi korupcinių interesų, ir kad juo galima pasinaudoti, neoficialiai sprendžiant įtariamojo gynėjui rūpimus klausimus. Todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas veikė priešingai jo turimiems įgaliojimams bei prokuratūros institucijos tikslams ir taip pažemino prokuroro vardą bei pažeidė skundžiamame įsakyme nurodytas teisės normas (išskyrus normas dėl informacijos apie slaptus veiksmus atskleidimą).

52. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas savo susitikimus ir neformalų bendravimą su advokatu A. S. motyvuoja siekiu sužinoti jo organizuojamam ir vadovaujamam ikiteisminiam tyrimui naudingos informacijos, kad minėtas ikiteisminis tyrimas būtų atliktas kuo greičiau, tačiau prokuroro kompetencijai nepriklauso vykdyti tokio pobūdžio, iš esmės atitinkančios nesankcionuotos žvalgybinės veiklos požymius veiklos, todėl ji buvo neteisėta. Be to, tokia veikla nebuvo tyrimo strategija. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo teiginį, jog jis per neoficialius susitikimus siekė sužinoti iš A. S. Tyrimui reikšmingą informaciją, paneigia protokolai, kuriuose užfiksuotas pareiškėjo ir A. S. pokalbių turinys, iš kurių matyti, kad pareiškėjas nei karto neuždavė klausimų A. S. apie Tyrimui reikšmingas aplinkybes, kurias galėjo sužinoti iš gynėjo. Atsakovo teigimu, pareiškėjo motyvai, kad toks jo elgesys buvo suderintas su aukštesniuoju prokuroru bei STT pareigūnais, nepateisina jų neinformavimo apie visus kriminalinės žvalgybos metu užfiksuotus susitikimus ir nenusišalinimo nuo ikiteisminio tyrimo. Atsakovas vadovaujasi Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir pažymi, kad A. S. ir pareiškėjo susitikimai aiškiai turėjo interesų konflikto požymius, todėl apie aptartą neoficialų bendravimą pareiškėjas visais atvejais privalėjo informuoti aukštesnįjį prokurorą, be to, toks bendravimas laikytinas ir pagrindu nusišalinti nuo kontroliuojamo ikiteisminio tyrimo (BPK 60 str. 1 d., 58 str. 1 d. 4 p.). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nesutiko daryti savo pokalbių su A. S. garso įrašų, atsisakė dalyvauti nusikalstamos veikos imitavimo modelyje A. S. atžvilgiu po to, kai pastarasis pasiūlė jam kyšį (tai patvirtina paties pareiškėjo, R. B., G. M., J. M. paaiškinimai ir parodymai teisme).

53. Atsakovas nepagrįstais laiko pareiškėjo argumentus apie prokuroro teisę savo nuožiūra disponuoti ikiteisminio tyrimo duomenimis, nes ikiteisminio tyrimo duomenys ir jo eiga buvo aptariami pareiškėjui konspiruotai ir sistemingai susitinkant su įtariamojo gynėju neformalioje aplinkoje, negavus rašytinių prašymų susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, nepaisant profesinės etikos principų ir interesų konflikto. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl Rekomendacijų dėl kardomųjų priemonių 15 punkto pažeidimų, nagrinėjant 2018 m. kovo 28 d. A. S. prašymą sušvelninti V. V. intensyvios priemonės sąlygas ir šiuo klausimu, be kita ko, atkreipia dėmesį, kad šių rekomendacijų 17 punktas įpareigoja prokurorą nagrinėti tik rašytinį prašymą, todėl nusprendęs leisti V. V. nesilaikyti kardomosios priemonės šiuo laikotarpiu, pareiškėjas tiesiog įvykdė savo pažadą, dėl kurio susitarė su A. S. 2018 m. kovo 14 d., ir tai dar kartą patvirtina prokuroro šališkumą bei veiksmų neteisėtumą, Etikos kodekso 5.1.3 punkto (be išankstinio nusistatymo, vadovaudamasis tik teisės aktų normomis priimti sprendimus, susijusius su kitų asmenų teisėmis ir teisėtais interesais, teisingumo principas), 5.2.1 punkto (iš anksto nežadėti jokių sprendimų, padorumo principas) ir kt. pažeidimą.

54. Atsakovas nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Rekomendacijų dėl kardomųjų priemonių 15 punktą, nes būtent ši teisės norma nustato prokuroro sprendimo vykdymo tvarką. Atsakovas pažymi, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui nebuvo paskirta už tai, kad nepriėmė atitinkamo nutarimo, o už tai, kad apie leidimą V. V. nesilaikyti intensyvios priežiūros sąlygų jis raštu neinformavo šios kardomosios priemonės kontrolę vykdančių policijos pareigūnų, kurie 2018 m. kovo 31 d. du kartus vyko pas V. V. į namus ir surašė tarnybinius pranešimus apie kardomosios priemonės sąlygų pažeidimą. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teiginiai, kad jis telefonu pavedė tai padaryti ikiteisminio tyrimo pareigūnei R. B., jo pažeidimo neeliminuoja, o tik parodo, kad jis neteisėtai delegavo savo pareigą tyrėjai, nors pagal kompetenciją pats privalėjo atlikti nurodytą veiksmą.

55. Atsakovas nurodo, kad teismas objektyviai vertino visų apklaustų liudytojų parodymus, tačiau analizavo juos kartu su kitais nustatytais faktiniais duomenimis. Teismo objektyvumą šiuo aspektu įrodo tai, kad teismas pripažino neįrodytu Įsakymo Nr. 1 penktame punkte nurodytą epizodą, t. y. šioje dalyje priėmė pareiškėjui palankų sprendimą.

56. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl Vidaus tvarkos taisyklų pažeidimo ir atkreipia dėmesį, kad tarnybinio patikrinimo metu ir skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas šiuos pažeidimus iš esmės pripažino, tik prašė juos vertinti kaip mažareikšmius, tačiau teisme savo poziciją pakeitė. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad skyriaus, kuriame tarnavo pareiškėjas, vadovas bei jį pavadavęs prokuroras nepatvirtino pareiškėjo versijos, kad jis apie susitikimus su A. S. ne darbo vietoje buvo juos informavęs.

57. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Įsakymo Nr. 1 1–5 punktuose suformuluoti ne atskiri tarnybiniai pažeidimai, o vieno tęstinio, susidedančio iš atskirų epizodų, tarnybinio pažeidimo faktinės aplinkybės, įrodančios neformalų, prieštaraujantį Etikos kodekso normoms ir kitiems teisės aktams bendravimą su advokatu A. S., kurio metu pareiškėjas aptarinėjo kontroliuojamo ikiteisminio tyrimo eigą, atliktus proceso veiksmus ir jų rezultatus, tarėsi dėl prašymų (skundų) padavimo ir nagrinėjimo, kalbėjosi apie savo ir teismų priimtus sprendimus, savo tarnybinius santykius su tyrimą atliekančiais policijos pareigūnais, vertino jų atliktus veiksmus, informuodavo A. S. apie nurodyto ikiteisminio tyrimo eigą ir t. t. Atsakovo teigimu, Įsakymo Nr. 2 4 punkte nurodytas epizodas kartu su kitais pažeidimo epizodais atskleidžia tarnybinio pažeidimo objektyviąją dalį. Atsakovas pripažįsta, kad tarnybinio patikrinimo metu Komisija iš dalies vadovavosi įtariamojo V. V. 2019 m. kovo 8 d. parodymais ir laikė juos patikimais, nes jis buvo apklaustas BPK nustatyta tvarka, dalyvaujant gynėjui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas šiais, ikiteisminiame tyrime užfiksuotais V. V. parodymais nesivadovavo, tačiau, remdamasis kitais įrodymais, nustatė reikšmingas faktines aplinkybes, visiškai pripažino nurodytą pažeidimo epizodą bei tinkamai motyvavo savo sprendimą. Atsakovas nurodo, kad kvietimo apklausai dėl kardomosios priemonės pažeidimo faktas, paaiškinimo turinys ir pateikimas buvo suderinti su pareiškėju, ir tai buvo sąlygos, kurias įvykdžius prokuroras žadėjo nekelti klausimo dėl kardomosios priemonės sugriežtinimo.

58. Atsakovas pažymi, kad byloje buvo nagrinėjamas vienas tęstinis tarnybinis pažeidimas, kurį sudaro keturi epizodai, tačiau šio pažeidimo kvalifikacija Įsakyme Nr. 1 pateikta po viso pažeidimo aprašymo. Analogiškai tarnybinį pažeidimą analizavo ir teismas. Tai, atsakovo teigimu, atitinka teismų praktiką. Be to, įstatymas nenustato teismui pareigos sugretinti pažeistų teisės aktų su atskirais epizodais, kai aprašomas tęstinis tarnybinis pažeidimas, o teisėjas turi teisę pasirinkti, kokia tvarka išdėstyti sprendimo motyvuojamąją dalį. Atsakovas nurodo, kad, analizuodamas atskirus pažeidimo epizodus, teismas aiškiai nurodė specifinius pažeistus teisės aktus, tačiau Etikos kodekso normos buvo pažeistos per visą tęstinio tarnybinio pažeidimo laikotarpį, todėl jų sugretinti su konkrečiais epizodais nebuvo būtina. Atsakovo teigimu, iš teismo sprendimo aišku, kokių Etikos kodekso nuostatų neatitiko pareiškėjo elgesys ir kodėl teismas padarė tokias išvadas, teismo sprendime tai atskleista tiek per aprašomojoje dalyje pavartotus terminus: „nenusišalino“, „piktnaudžiavo“, „nesilaikė“, „nevengė“, „pažemino“ ir pan., tiek ir aprašomojoje dalyje esančias išvadas.

59. Nors teismas pripažino neįrodytu vieną iš penkių pareiškėjo padaryto tęstinio tarnybinio pažeidimo epizodą, tačiau sprendime motyvavo, kad griežčiausia tarnybinė nuobauda yra adekvati ir proporcinga pareiškėjo padarytam tarnybiniam pažeidimui. Atsakovas pažymi, kad teismas taip pat įvertino ir pareiškėjo asmenybę, eitas pareigas, tarnybos patirtį ir įgytą kompetenciją. Atsakovas pažymi, kad už priesaikos sulaužymą Prokuratūros įstatymas numato tik vieną tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos prokuratūroje (Prokuratūros įstatymo 44 str. 1 d. 14 p.).

60. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo prašymu dėl Išvados panaikinimo, nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 23 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Išvados panaikinimo. Atkreipia dėmesį, kad skundžiami įsakymai buvo priimti generaliniam prokurorui įvertinus ne tik Išvadą, bet ir Teikimą, Teikimas kartu su Išvada yra Įsakymo Nr. 1 neatsiejama sudėtinė dalis, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti Išvadą yra perteklinis.

61. Atsakovas nurodo, kad, netenkinus pareiškėjo reikalavimo dėl skundžiamų įsakymų panaikinimo, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinių skundo reikalavimų dėl jo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) prokuroro pareigas; darbo užmokesčio už laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo nušalintas ir atleistas iš pareigų, bei delspinigių priteisimo.

 

IV.

 

62. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. gruodžio 24 d. nutartimi nutarė kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiuo byloje reikšmingu klausimu: Ar 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (toliau – ir Direktyva 2002/58) 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją kompetentingoms viešosios valdžios institucijoms draudžiama elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomus duomenis, galinčius suteikti informaciją apie elektroninių ryšių priemonės naudotojo duomenis ir pranešimus, naudoti korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo bylose, neatsižvelgiant į tai, ar prieiga prie tokių duomenų konkrečiu atveju buvo suteikta kovos su sunkiais nusikaltimais ir didelių grėsmių visuomenės saugumui prevencijos tikslais.

63. 2023 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas gavo Teisingumo Teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimą byloje Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, C-162/22 (toliau – ir Sprendimas Generalinė prokuratūra).

64. Teisingumo Teismas Sprendime Generalinė prokuratūra konstatavo, kad Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip: pagal ją draudžiama su elektroniniais ryšiais susijusius asmens duomenis, elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomus taikant teisėkūros priemonę, kurios imtasi pagal šią nuostatą, ir vėliau taikant šią priemonę perduotus kompetentingoms institucijoms siekiant kovoti su sunkiais nusikaltimais, naudoti tiriant korupcinio pobūdžio tarnybinius nusižengimus.

65. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis ABTĮ 102 straipsniu ir atsižvelgdamas į tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2023 m. rugsėjo 7 d. priėmė sprendimą minėtoje byloje C-162/22, 2024 m. kovo 27 d. nutartimi nutarė bylos nagrinėjimą atidėti ir pasiūlyti šalims pateikti nuomones (paaiškinimus) dėl minėto ESTT sprendimo reikšmės vertinant aplinkybes dėl elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos panaudojimo teisėtumo tiriant pareiškėjo tarnybinį nusižengimą (ABTĮ 79 str. 5 d., 80 str. 1 d.).

66. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodo manantis, kad sprendžiant dėl jo tarnybinio nusižengimo, atsižvelgiant į Sprendimą Generalinė prokuratūra, negalima remtis šiais duomenimis, susijusiais su Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalimi: duomenimis apie jo ir A. S. pokalbius (Išvados 3 lapas), 2018 m. kovo 29 d. jo ir R. B. pokalbiu telefonu (Išvados 25 lapas), 2019 m. rugpjūčio 21 d. ONKT departamento prokuroro raštu Nr. 17.9-10801 pateiktais duomenimis (Išvados 64 lapas).

67. Atsakovas savo pateiktuose papildomuose paaiškinimuose pirmiausia nurodo manantis, kad Sprendime Generalinė prokuratūra pateiktas išaiškinimas konkuruoja su Europos Sąjungos ginamomis teisinėmis vertybėmis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina bei Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija sprendime Adomaitis prieš Lietuvą. 

68. Taip pat atsakovas pažymi, kad šis Sprendimas Generalinė prokuratūra buvo priimtas tik dėl asmens duomenų, kuriuos elektroninių ryšių tiekėjai saugo remdamiesi valstybės narės teisės aktu nustatančiu jiems tokią saugojimo pareigą pagal direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, vėlesnio naudojimo (t. y. dėl duomenų, nurodytų Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 1 priede). Šiame kontekste atsakovas pabrėžia, kad konstatuojant pareiškėjo tarnybinį nusižengimą buvo panaudotas tik vienas toks duomuo – tai Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro (duomenys neskelbtini) 2019 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. 17.9-10801 pateikta informacija apie pareiškėjo ir advokato A. S. susižinojimą telefonu, užfiksuota ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Ši informacija teisės aktų nustatyta tvarka buvo perduota tarnybiniam patikrinimui kartu su kitais nurodyto ikiteisminio tyrimo dokumentais. Atitinkamai, atsakovas tokius dokumentus vertina kaip ikiteisminio tyrimo, o ne kriminalinės žvalgybos duomenis. 

69. Be to, atsakovas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje reikšmingi pareiškėjo teiginiai paneigiami ir kitais duomenimis, o tarnybinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės pagrįstai pripažintos įrodytomis skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas daro išvadą, kad net suabejojus 2019 m. rugpjūčio 21 d. rašte Nr. 17.9-10801 esančios informacijos atitikimu įrodymų sampratai, nagrinėjamoje byloje lieka pakankamai kitų duomenų, įrodančių pareiškėjo susitikimų su advokatu konspiruotumą ir slaptą pobūdį, todėl nėra jokio pagrindo dėl Sprendimo Generalinė prokuratūra panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

70. Atsakovas taip pat pabrėžia, jog ne kartą yra informavęs Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (atsiliepimas į apeliacinį skundą, 2021 m. lapkričio 25 d. raštas Nr. 17.17.-268), kad pagrindiniai duomenys, įrodantys pareiškėjo padarytą korupcinio pobūdžio tarnybinį nusižengimą, buvo gauti nenaudojant elektroninių ryšių tinklais užfiksuotos informacijos. Tarnybinis patikrinimas dėl pareiškėjo veiksmų buvo pradėtas ir atliekamas ne dėl duomenų, gautų atliekant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio slaptą kontrolę ir fiksavimą, o pagal 2019 m. kovo 20 d. ONKT departamento prokuroro tarnybinį pranešimą Nr. 17.9-4350 ir 2019 m. kovo 26 d. prie tarnybinio patikrinimo medžiagos perduotą STT rašto Nr. 3S-01-102 išslaptintą išrašą su generalinio prokuroro pavaduotojo rezoliucija, leidžiančią panaudoti rašte nurodytą kriminalinės žvalgybos informaciją, tiriant pareiškėjo tarnybinį nusižengimą. Atsakovas pateiktuose papildomuose paaiškinimuose detalizavo duomenis apie tarnybiniam patikrinimui Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies tvarka perduotą ir panaudotą kriminalinės žvalgybos informaciją. Tiems duomenims, atsakovo vertinimu, Sprendimas Generalinė prokuratūra neturi jokios įtakos.

71. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį į pareiškėjo atžvilgiu nebaigtą baudžiamosios bylos, kurioje jis kaltinamas dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, nagrinėjimą; šio baudžiamojo persekiojimo metu (be kitų) naudojami tie patys kriminalinės žvalgybos duomenys, kaip panaudoti tarnybinio patikrinimo procedūroje.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

V.

 

72. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl generalinio prokuroro 2019 m. rugsėjo
12 d. įsakymo Nr. P-583 „Dėl tarnybinės nuobaudos (duomenys neskelbtini) prokurorui A. G.“ (Įsakymas Nr. 1), kuriuo A. G. buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, ir generalinio prokuroro 2019 m. rugsėjo 12 d. įsakymo P-584 „Dėl A. G. atleidimo iš tarnybos prokuratūroje“ (Įsakymas Nr. 2), kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini) prokurorą pareigas bei atsakovo įpareigojimo išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį, įskaitant Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotus delspinigius, už nušalinimo ir atleidimo iš tarnybos laikotarpius.

73. Išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio ir su juo susijusių delspinigių priteisimo už nušalinimo laikotarpį iki jo atleidimo iš tarnybos jau yra nagrinėjamas Regionų administracinio teismo administracinėje byloje (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03053-2019-6) pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl generalinio prokuroro 2019 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. P-277 dėl pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų panaikinimo, grąžinimo į eitas pareigas bei įpareigojimo sumokėti darbo užmokestį už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų, įskaitant Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotus delspinigius. Todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai šią pareiškėjo skundo dalį paliko nenagrinėtą (ABTĮ) 105 str. 1 d. 4 p. Atitinkamai ir apeliaciniame skunde nurodytas reikalavimas dėl šių sumų taip pat paliktinas nenagrinėtu (apeliantas šiuo klausimu jokių argumentų neteikia), t. y. ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

 

Ginčo esmė ir nagrinėjimo ribos

 

74. Įsakymu Nr. 1, kuris yra priimtas, be kita ko, atsižvelgus į Generalinės prokuratūros komisijos 2019 m. rugpjūčio 27 d. tarnybinio patikrinimo išvadą „Dėl prokuroro A. G. veiksmų“, buvo konstatuota, kad pareiškėjas sulaužė prokuroro priesaiką, pažemino prokuroro vardą ir pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso 1 ir 2 straipsnių, 60 straipsnio 1 dalies ir 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 177 straipsnio 1 dalies, Prokuratūros įstatymo (toliau tekste remiamasi 2003 m. balandžio 22 d. įstatymo Nr. IX-1518 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus) 11 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 3, 5, 6 ir 7 punktų, 391 straipsnio 1 dalies nuostatas, Prokurorų etikos kodekso, patvirtinto generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 1-68, 5.1.3, 5.2.1,5.3.3, 5.4.1, 5.6.2, 5.6.3 ir 5.9.1 punktuose įtvirtintus principus ir 6 punkto reikalavimus, Rekomendacijų dėl kardomųjų priemonių, išskyrus suėmimą, skyrimo ikiteisminio tyrimo metu tvarkos ir nustatytų sąlygų laikymosi kontrolės, patvirtintų generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 1-3 06, 15 punkto bei Lietuvos Respublikos prokuratūros vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų generalinio prokuroro 2008 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1-207, 5 punkto reikalavimus.

75. Apibrėžiant pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo turinį Įsakyme Nr. 1 nurodyta, kad pareiškėjas, būdamas (duomenys neskelbtini) prokuroru, laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. balandžio 24 d. organizuodamas, kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), ir šiam tyrimui vadovaudamas: nuolat nagrinėdamas įtariamojo šiame ikiteisminiame tyrime gynėjo advokato A. S. teiktus skundus ir prašymus, nepaisydamas profesinės etikos principų, interesų konflikto ir baudžiamojo proceso paskirties, sistemingai darbo metu neformalioje aplinkoje (automobilių stovėjimo aikštelėse, kavinėse ir kitose vietose), konspiruotai derindamas susitikimus, galimai siekdamas ir asmeninės naudos, susitikinėjo su šiuo advokatu ir šių susitikimų metu bendraudamas familiariai, aptarinėjo kontroliuojamo ikiteisminio tyrimo eigą, atliktus proceso veiksmus ir jų rezultatus, tarėsi dėl prašymų (skundų) padavimo ir nagrinėjimo, kalbėjosi apie savo ir teismų priimtus sprendimus, savo tarnybinius santykius su tyrimą atliekančiais policijos pareigūnais, vertino jų atliktus veiksmus, informuodavo A. S. apie nurodyto ikiteisminio tyrimo eigą, įtariamojo ir kitų proceso dalyvių padėtį, taip pat aptarinėjo atskirų proceso veiksmų (galimo pokalbių pasiklausymo, kratų) atlikimo galimybes ir ikiteisminio tyrimo perspektyvą; šių susitikimų metu iš A. S. neoficialiai gaudamas informaciją apie jo ir įtariamojo poziciją ikiteisminiame tyrime, galimai neteisėtą įtariamojo gynybos organizavimą (pvz., (duomenys neskelbtini)), informavo aukštesnįjį prokurorą tik apie dalį tokių susitikimų; 2018 m. kovo 28 d. advokato A.S. prašymą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) išnagrinėjo išeidamas už šio prašymo ribų ir priimdamas įtariamajam palankų sprendimą; atskleidė advokatui A. S., o pastarasis savo ginamajam ir kitiems advokatams, kokių priemonių bus imtasi įtariamojo (duomenys neskelbtini) atžvilgiu.

76. Įsakyme Nr. 1 taip pat papildomai nurodoma, jog suvokdamas, kad toks (prieš tai paminėtas) elgesys kelia pagrįstų abejonių dėl nešališkumo ir leidžia įtarti pareiškėją turint korupcinių interesų, jis nenusišalino nuo ikiteisminio tyrimo, advokato A. S. ir įtariamojo skundų ir prašymų nagrinėjimo, ir tai leido šiam advokatui įtikinti jo ginamą įtariamąjį, kad prokuroro (pareiškėjo) ir šio advokato bendravimas yra paremtas materialiniu suinteresuotumu ir kad įtariamasis per jo advokatą A. S. turi atlyginti pareiškėjui už tokias „paslaugas“.

77. Atitinkamai, vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 41 straipsniu, 42 straipsnio 5 dalimi, generalinis prokuroras ginčijamu Įsakymu Nr. 1 pripažino, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą ir skyrė jam tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos. Ši tarnybinė nuobauda buvo įgyvendinta generaliniam prokurorui priėmus Įsakymą Nr. 2 dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos prokuratūroje (1 p.), kuriuo generalinis prokuroras taip pat pavedė išmokėti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (2 p.), pripažino netekusiu galios pareiškėjui išduotą leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija (3 p.), bei nustatė, kad nušalinimo laikotarpio stažas į tarnybos prokuroru stažą neįskaičiuojamas (4 p.). 

78. Pareiškėjo skundą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas 2021 m. liepos 16 d. sprendimu jį iš esmės atmetė, o reikalavimą dėl darbo užmokesčio ir delspinigių už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų, kaip minėta, paliko nenagrinėtą.

79. Tačiau šis teismas, pirma, iš Įsakymo Nr. 1 ir Išvados pašalino šio įsakymo 5 punkte išskirtą veiksmų epizodą dėl ikiteisminio tyrimo informacijos atskleidimo A. S., taip pat, antra, konstatavo, jog Įsakyme Nr. 1 nurodytos aplinkybės apie (duomenys neskelbtini) atlygį už suteiktą informaciją, konsultacijas ir „kitas“ paslaugas nėra nustatytos ir nėra šios bylos tyrimo dalykas tiek fakto tiek pareiškėjo elgesio neigiamų pasekmių vertinimo prasme. Kadangi apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo pateikė tik pareiškėjas, kuris nekvestionuoja šios sprendimo dalies, todėl minėtos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies pagrįstumas nėra vertintinas apeliacine tvarka (ABTĮ. 140 str. 1 d.).

80. Turint tikslą apsibrėžti teisme nagrinėjamo tarnybinio ginčo ribas, vertindama Įsakymo Nr. 1 bei Išvados turinį, išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, išskyrus Rekomendacijų dėl kardomųjų priemonių ir Vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus, kitų juose aprašytų pareiškėjo veiksmų kvalifikavimas pagal konkrečias minėtų teisės aktų nuostatas nėra aiškus – iš esmės apsiribojama tik pareiškėjo atliktų veiksmų išvardinimu bei subendrintu šių veiksmų kvalifikavimu pateikiant tik įstatymų ir juos lydinčių aktų nuostatų sąrašą, t. y., kaip teisingai pastebi pareiškėjas, nėra aiškiai išskirta, kokias konkrečiai BPK, Prokuratūros įstatymo ir Etikos kodekso nuostatų pažeidimus lemia atitinkami pareiškėjo atlikti veiksmai (neveikimas). Nors toks Įsakymo Nr. 1 turinio ydingumas (trūkumai) pats savaime nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo konstatuoti jo nepagrįstumo, aplinkybės, jog pareiga tinkamai pagrįsti konstatuotus tarnybinius nusižengimus tenka būtent atsakovui, kontekste pažymėtina, kad visi Įsakymo Nr.1 ir Išvados turinio neaiškumai, įskaitant dėl nurodytų veiksmų kvalifikavimo, turi būti vertinami pareiškėjo naudai.

 

VI.

 

81. Atlikus pareiškėjo veiklos tarnybinį patikrinimą surašytoje Išvadoje, kuria grindžiamas Įsakymas Nr. 1, be kita ko, nurodyta, kad tarnybinio pažeidimo padarymas įrodytas surinkta tarnybinio patikrinimo medžiaga: kriminalinės žvalgybos metu gauta informacija, pareigūnų ir pareiškėjo paaiškinimais, dviejų ikiteisminių tyrimų duomenimis.

82. Taigi, pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimui, be kita ko, buvo naudojama informacija, surinkta atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus. Šie (kriminalinės žvalgybos) veiksmai buvo sankcionuoti (duomenys neskelbtini) Šiaulių apygardos teismo nutartimis (duomenys neskelbtini).

83. Konkrečiai, kiek tai susiję su apeliacine tvarka nagrinėjamo ginčo ribomis, Įsakyme Nr. 1 ir Išvadoje atskleidžiami šie išslaptintos kriminalinės žvalgybos duomenys (ir jais remiamasi, konstatuojant pareiškėjo tarnybinį pažeidimą):

83.1. 2018 m. sausio 9 d., 2018 m. kovo 14 d. ir 2018 m. kovo 30 d. įvykę pareiškėjo ir A. S. susitikimai (data, vieta, trukmė) ir jų pokalbiai šių susitikimų metu, fiksuoti išslaptintais ir Specialiųjų tyrimų tarnybos (duomenys neskelbtini) 2019 m. kovo 26 d. raštu Nr. 3S-08-42 pateiktais (duomenys neskelbtini) kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolais (duomenys neskelbtini). Šiuose protokoluose atskleidžiamas A. S. ir pareiškėjo pokalbių turinys(duomenys neskelbtini);

83.2. 2018 m. kovo 14 d. pareiškėjo tarnybiniame kabinete (duomenys neskelbtini) įvykęs Tyrimo aptarimas su jį atliekančiais pareigūnais, kurio turinys užfiksuotas išslaptintame ir STT (duomenys neskelbtini) 2019 m. gegužės 16 d. raštu Nr. 4-08-268 perduotame (duomenys neskelbtini) Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole (duomenys neskelbtini);

83.3. Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro (duomenys neskelbtini) 2019 m. rugpjūčio 21 d. rašte Nr. 17.9-10801 pateikta informacija apie tai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. balandžio 24 d. vykusių telefoninių pokalbių tarp pareiškėjo ir A. S. metu nebuvo tariamasi dėl susitikimų (šių asmenų tarimasis telefonu dėl susitikimų neužfiksuotas). Šiuo raštu taip pat buvo pateikta ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija apie konkretų šių asmenų kontaktų telefonu (ir įvykusių kontaktų) skaičių, išskirta, kiek kartų pareiškėjas skambinęs advokatui ir atvirkščiai, naudotų telefonų numeriai, konkrečios telefoninių kontaktų datos ir jomis vykusių tokių kontaktų skaičius), taip pat apie tai, kad nenustatyta, jog būtų kontaktuota SMS žinutėmis.

84. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neneigia pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotos aplinkybės, jog nėra jokių duomenų, kad jis su skundu nustatyta tvarka būtų kreipęsis dėl jo atžvilgiu vykdytų kriminalinės žvalgybos veiksmų ir tokiu būdu realizavęs teisę skųsti kriminalinės žvalgybos subjekto veiksmus. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas neteikia jokių argumentų dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų bei atliekant šiuos veiksmus surinktos ir vėliau išslaptintos informacijos neteisėtumo. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo kvestionuoti pirmosios instancijos teismo vertinimą, kad nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad minėta kriminalinės žvalgybos informacija, kuri vėliau buvo panaudota pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu, buvo surinkta ir išslaptinta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Be to, pareiškėjui tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo suteikta galimybė susipažinti su aptariama kriminalinės žvalgybos informacija, teikti paaiškinimus dėl jos turinio ir susijusių aplinkybių, kvestionuoti jos tikrumą ir naudojimą šiame tyrime.

85. Procesiniuose dokumentuose, pateiktuose apeliacinės instancijos teismui, bylos šalys būtent ir nesutaria dėl šių kriminalinės žvalgybos veiksmų rezultatų panaudojimo tarnybinio nusižengimo byloje teisėtumo, pareiškėjui pirmiausia kvestionuojant tokios informacijos panaudojimo tiriant tarnybinį nusižengimą atitiktį 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva 2002/58) reikalavimams.

 

Dėl bendrųjų kriminalinės žvalgybos informacijos naudojimo sąlygų

 

86. Vadovaujantis Kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau tekste remiamasi 2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2234 redakcija) 19 straipsnio 3 dalimi, kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudojama tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus.

87. Konstitucinis Teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutarime, priimtame vertinant, be kita ko, minėtos įstatymo nuostatos atitiktį Konstitucijai ir iš jos kylantiems reikalavimams, jau konstatavo, kad Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tik korupcinio pobūdžio tarnybinius nusižengimus, vertintinas kaip proporcinga priemonė valstybės pagal Konstituciją siekiamam teisėtam tikslui – tinkamai pritaikyti tarnybinę atsakomybę ir užkardyti korupciją valstybės tarnyboje (žr. šio nutarimo 74.5 p.).

88. Tačiau tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų metu surinktų duomenų panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus sąlygų ir tvarkos, taip pat, be kita ko, nurodė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnį, teismas (teisėjas), vykdydamas teisingumą ir spręsdamas ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, privalo kiekvienu atveju visapusiškai įvertinti visą tarnybinio nusižengimo bylos medžiagą, duomenis ir informaciją, kuri naudota tiriant tarnybinį nusižengimą, ir nuspręsti, ar inter alia slapta įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka apie asmenį surinkta informacija, kuri buvo išslaptinta teisės aktų nustatyta tvarka ir perduota naudoti jo korupcinio pobūdžio tarnybinio nusižengimo tyrimo tikslais, gali būti laikoma įrodymu konkrečioje byloje, ar ji atitinka įrodymų teisėtumui ir patikimumui keliamus reikalavimus, ar jos panaudojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje valstybei siekiant tam tikrų teisėtų tikslų, kaip antai užtikrinti valstybės tarnybos skaidrumą ir viešumą, užkardyti korupciją ir korupcinio pobūdžio veikas valstybės tarnyboje; teismas (teisėjas) privalo kiekvienu atveju įvertinti ir tai, ar minėtos informacijos panaudojimas korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais atitinka proporcingumo principą ir ar minėtų teisėtų tikslų konkrečiu atveju nebuvo galima pasiekti kitomis mažiau ribojančiomis priemonėmis“ (be kita ko, žr. Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarimo 86.3.1 p.).

89. Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad kai atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą vieno asmens atžvilgiu surenkama informacija apie kitą asmenį ir iš jos matyti, kad tas kitas asmuo galimai padarė tarnybinį nusižengimą, turintį korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, tokia informacija pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalį taip pat gali būti išslaptinama ir panaudojama ir to kito asmens tarnybinio nusižengimo tyrimui (Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarimo 20.7 p.). Toks vieno asmens atžvilgiu surinktos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas prieš kitą asmenį tiriant pastarojo padarytą tarnybinį (drausmės) pažeidimą per se (savaime) nėra nesuderinamas ir su iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) kylančiais reikalavimais (pvz., žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą byloje Terrazzoni prieš Prancūziją, peticijos Nr. 33242/12; 2016 m. birželio 16 d. sprendimą byloje Versini-Campinchi ir Crasnianski prieš Prancūziją, peticijos Nr. 49176/11).

90. Svarbu akcentuoti ir tai, kad, kaip Konstitucinis Teismas pažymėjo minėto 2019 m. balandžio 18 d. nutarimo 92 punkte, įgaliotos valstybės institucijos, tiek renkant kriminalinės žvalgybos informaciją Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka, tiek panaudojant šią informaciją pagal inter alia šio įstatymo 19 straipsnio 3 dalį, tiek atitinkamos valstybės institucijos, kurioms buvo perduota ši informacija, be kita ko, korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais, privalo imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktuose ir (ar) juos įgyvendinančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyti žmogaus teisių asmens duomenų apsaugos srityje standartai.

91. Toks vertinimas, be kita ko, grindžiamas oficialiąja konstitucine doktrina, pagal kurią visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, dalyvavimas joje yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, Lietuvos Respublikos visateisė narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė (Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimas, 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimas); konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas suponuoja ir konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą tinkamai įgyvendinti Europos Sąjungos teisės reikalavimus (Konstitucinio Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimas, 2018 m. gruodžio 14 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai).

92. Primintina ir tai, kad pagal Sąjungos teisės viršenybės principą reikalaujama, be kita ko, kad nacionalinis teismas, įpareigotas taikyti Sąjungos teisės nuostatas pagal jam suteiktą jurisdikciją, tuo atveju, jei neturi įgaliojimų aiškinti nacionalinės teisės aktų atsižvelgdamas į Sąjungos teisės reikalavimus, turi pareigą užtikrinti visišką šių nuostatų veiksmingumą, prireikus savo iniciatyva netaikydamas jokios, net ir vėliau priimtos, joms prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos, ir neprivalo prašyti, kad ši nacionalinė nuostata būtų panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis, arba laukti, kol tai bus padaryta (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos 2022 m. balandžio 5 d. sprendimo byloje Commissioner of An Garda S?och?na ir kt., - 140/20, EU:C:2022:258, 118 p. ir jame nurodytą šio teismo jurisprudenciją). Šiuo Teisingumo Teismo jurisprudencijoje išaiškintu principu bei iš jo kildinamomis pareigomis vadovausis šią administracinę bylą nagrinėjanti išplėstinė teisėjų kolegija.

93. Todėl, kiek tai yra susiję su Sąjungos teisės įgyvendinimu, sprendžiant dėl aptariamos kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą, priimant sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo bei nagrinėjant ginčą dėl tokio sprendimo, be kita ko, turi būti paisoma reikalavimų, kylančių iš Sąjungos teisės, įskaitant Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, kurios 7 straipsnis įtvirtina teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, 8 straipsnis – asmens duomenų apsaugą, 11 straipsnis saviraiškos ir informacijos laisvę, o 52 straipsnio 1 dalis nustato, kad bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės, taip pat, kad remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

94. Be to, nors pagal Chartijos 52 straipsnio, reglamentuojančio joje numatytų teisių ir principų taikymo sritį ir aiškinimą, 3 dalį Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių Konvencijos garantuojamas teises, esmė ir sritis yra tokia, kaip nustatyta toje Konvencijoje, taip pat akcentuojama, kad ši nuostata nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą.

 

Dėl iš Direktyvos 2002/58 kylančių reikalavimų

 

95. Direktyva 2002/58 suderina valstybių narių nuostatas, užtikrinančias vienodą pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos lygį, ypač teisę į privatumą, susijusį su asmens duomenų tvarkymu elektroninių ryšių sektoriuje, ir užtikrinančias laisvą tokių duomenų judėjimą ir laisvą elektroninių ryšių įrangos ir paslaugų judėjimą Bendrijoje (Direktyvos 2002/58 1 str. 1 d.).

96. Priimdamas Direktyvą 2002/58 Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė „užtikrinti, kad ir toliau būtų laikomasi asmens duomenų ir privataus gyvenimo aukšto lygio apsaugos visų elektroninių ryšių paslaugų atveju, nepaisant naudojamos technologijos“. Taigi minėta direktyva siekiama apsaugoti elektroninių ryšių paslaugų naudotojus nuo pavojaus, kuris asmens duomenims ir privačiam gyvenimui kyla dėl naujų technologijų ir ypač dėl didėjančių automatizuoto duomenų kaupimo ir tvarkymo pajėgumų. Konkrečiai kalbant, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti visapusišką Chartijos 7 ir 8 straipsniuose išdėstytų teisių paisymą. Priimdamas Direktyvą 2002/58 Sąjungos teisės aktų leidėjas sukonkretino šias teises taip, kad elektroninių ryšių priemonių naudotojai iš esmės turi teisę tikėtis, kad be jų sutikimo jų pranešimai ir su jais susiję duomenys išliks anonimiški ir negalės būti įrašomi (Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos 2022 m. balandžio 5 d. sprendimo byloje G. D. prieš The Commissioner of the Garda S?och?na ir kt., C-140/20, EU:C:2022:258, 36–37 p.).

97. Tai įgyvendinama Direktyvos 2002/58 5 straipsnio 1 dalimi, kuria valstybėms narėms įtvirtinta pareiga užtikrinti pranešimų ir su jais susijusių srauto duomenų, perduodamų per viešųjų ryšių tinklą ir teikiant viešai teikiamas elektroninių ryšių paslaugas, konfidencialumą, taikant nacionalinės teisės aktus. Visų pirma valstybės turi drausti be atitinkamų naudotojų sutikimo klausytis, įrašyti, kaupti ar kitu būdu perimti bei stebėti pranešimus ir su jais susijusius srauto duomenis, išskyrus atvejus, kai tai galima teisėtai daryti pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį. Direktyvos 2002/58 5 straipsnio 1 dalis nedraudžia techninio saugojimo, būtino perduoti pranešimą nepažeidžiant konfidencialumo principo.

98. Direktyvos 2002/58 2 straipsnis įtvirtina reikšmingas nagrinėjamam kontekstui sąvokas:

98.1. „srauto duomenys“ – tai duomenys, tvarkomi pranešimui perduoti elektroninių ryšių tinklu, taip pat sąskaitoms už tokį perdavimą pateikti (2 str. b p.);

98.2. „vietos nustatymo duomenys“ – elektroninių ryšių tinkluose arba elektroninių ryšių paslaugų teikimo metu tvarkomi duomenys, nurodantys viešosios elektroninių ryšių paslaugos gavėjo galinių įrenginių geografinę padėtį (2 str. c p.);

98.3. „pranešimas“ – tai informacija, kuria apsikeičiama arba kuri perduodama tarp baigtinio skaičiaus šalių, naudojantis viešai prieinamomis elektroninių ryšių paslaugomis. Jam nepriskiriama informacija, perduodama kaip dalis viešojo transliavimo paslaugos, naudojant elektroninių ryšių tinklus, išskyrus tuos atvejus, kai tokia informacija gali būti susijusi su informaciją gaunančiu abonentu arba naudotoju, kurio tapatybę galima nustatyti (2 str. d p.).

99. Nuosekliai išplėtota Teisingumo Teismo praktika atskleidžia, kad pagal Direktyvos 2002/58 5 straipsnio 1 dalį draudžiama klausytis, perimti, saugoti pranešimus ir su jais susijusius srauto duomenis arba taikyti jiems bet kokias kitas perėmimo ar stebėjimo priemones be atitinkamų naudotojų sutikimo (Teisingumo Teismo 2023 m. vasario 16 d. sprendimo byloje HYA ir kt., C-349/21, EU:C:2023:102, 40 p.). Be kita ko, Direktyvos 2002/58 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas apima bet kokį elektroninių ryšių paslaugų teikėjų atliekamą srauto ir vietos nustatymo duomenų pateikimą valdžios institucijoms, kaip antai saugumo ir žvalgybos tarnyboms, ir šių institucijų atliekamą šių duomenų saugojimą, neatsižvelgiant į tai, kaip jie bus naudojami vėliau (Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos 2020 m. spalio 6 d. sprendimo byloje Privacy International, C-623/17, EU:C:2020:790, 56 p.).

100. Pagal šios direktyvos 6 straipsnį srauto duomenis galima tvarkyti ir saugoti tik kiek to reikia ir kol to reikia sąskaitoms už paslaugas pateikti, šių paslaugų rinkodarai ir teikiant pridėtinės vertės paslaugas. Kiek tai susiję su vietos nustatymo duomenimis, kurie nėra srauto duomenys, minėtos direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tokie duomenys gali būti tvarkomi, tik kai tenkinamos tam tikros sąlygos ir kai jie pakeisti taip, kad tapo anoniminiai, arba kai tam gautas naudotojų arba abonentų sutikimas (Teisingumo Teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo sujungtose bylose Tele2 Sverige ir Watson ir kt., C 203/15 ir C 698/15, EU:C:2016:970, 85–86 p.).

101. Taigi, Direktyvoje 2002/58 visų pirma įtvirtinamas draudimo tretiesiems asmenims saugoti pranešimus ir su jais susijusius srauto bei vietos nustatymo duomenis principas bei reglamentuojama prieiga prie tokių duomenų numatant priemones, kuriomis siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimui.

102. Vis dėlto pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį valstybėms narėms leidžiama priimti teisėkūros priemones, kuriomis ribojamas šios direktyvos 5, 6 ir 9 straipsniuose numatytų teisių ir pareigų, kaip antai kylančių iš pranešimų konfidencialumo ir draudimo saugoti su tuo susijusius duomenis principų, taikymas. Teisingumo Teismas laikosi pozicijos, kad ši nuostata turi būti aiškinama siaurai, nes nustato Direktyvos 2002/58 5, 6 ir 9 straipsniuose numatytos bendros taisyklės išimtis. Tokia nuostata negali pateisinti to, kad nukrypimas nuo pagrindinės pareigos užtikrinti elektroninių ryšių ir su jais susijusių duomenų konfidencialumą ir ypač šios direktyvos 5 straipsnyje aiškiai numatyto draudimo saugoti šiuos duomenis taptų taisykle, nes taip būtų labai susiaurinta 5 straipsnio apimtis (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo sujungtose bylose Tele2 Sverige ir Watson ir kt., C‑203/15 ir C‑698/15, EU:C:2016:970, 89 p. ir 2020 m. spalio 6 d. sprendimo sujungtose bylose La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 111 p.).

103. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad kai valstybės narės, remdamosi Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalimi, įgyvendina teisėkūros priemones, nukrypstančias nuo šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto elektroninių ryšių konfidencialumo principo, duomenų subjektų duomenų apsauga patenka į šios direktyvos taikymo sritį tik tiek, kiek nagrinėjamomis priemonėmis tokių ryšių paslaugų teikėjams nustatomos duomenų tvarkymo pareigos (minėtos sprendimo HYA ir kt. 36 p.). Duomenų tvarkymo sąvokos apibrėžties nagrinėjamame kontekste aspektu pažymėtina, kad Teisingumo Teismo vertinimu, asmens duomenų atskleidimas perduodant, taip pat duomenų saugojimas arba bet kokia kita jų suteikimo naudotis forma yra duomenų tvarkymas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2002/58 3 straipsnį, todėl patenka į šios direktyvos taikymo sritį (Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos 2020 m. spalio 6 d. sprendimo byloje Privacy International, C‑623/17, EU:C:2020:790, 41 p.).

104. Taigi, tuomet, kai valstybės narės tiesiogiai įgyvendina priemones, nukrypstančias nuo elektroninių ryšių konfidencialumo, nenustatydamos tokių ryšių paslaugų teikėjams pareigos tvarkyti duomenis, duomenų subjektų duomenų apsaugai taikoma ne Direktyva 2002/58, o tik nacionalinė teisė, išskyrus atvejus, kai taikoma Direktyva 2016/680, todėl nagrinėjamos priemonės turi visų pirma atitikti konstitucinio lygio nacionalinę teisę ir Konvencijos reikalavimus (2020 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos sprendimo sujungtose bylose La Quadrature du Net, C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 103 p.).

105. Kitaip tariant, darytina išvada, kad siekiant nustatyti, ar nagrinėjamam teisiniam santykiui taikytina Direktyva 2002/58, būtina nustatyti, ar konkrečiu atveju ryšių paslaugų teikėjams buvo nustatyta duomenų tvarkymo pareiga, pavyzdžiui, ar teisėsaugos institucijos atitinkamus duomenis gavo pasinaudoję prieiga prie elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų duomenų, o ne tiesiogiai.

106. Be to, svarbu atkreipti dėmesį, kad konkrečiu atveju identifikavus ryšių paslaugų teikėjams nustatytą duomenų tvarkymo pareigą, duomenų subjektų duomenų apsaugai Direktyva 2002/58 taikytina ir vėlesniam – antriniam – tokių duomenų naudojimui. Tokią išvadą patvirtina Teisingumo Teismo Sprendime Generalinė prokuratūra pateiktas išaiškinimas, kad duomenys, saugomi ir pateikti kompetentingoms institucijoms siekiant kovoti su sunkiais nusikaltimais, negali būti perduoti kitoms institucijoms ir naudojami siekiant kovoti su korupcinio pobūdžio tarnybiniais nusižengimais (Sprendimo Generalinė prokuratūra 41 p.).

107. Direktyvos 2002/58 nuostatos buvo perkeliamos Elektroninių ryšių įstatymu (toliau tekste remiamasi 2004 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. IX-2135 redakcija, išskyrus atskirai nurodytus atvejus). Ginčo kriminalinės žvalgybos informacijos išslaptinimo ir perdavimo naudoti tarnybinio nusižengimo tyrimo metu galiojusio šio įstatymo 65 straipsnio 2 dalis įtvirtino, kad siekiant užtikrinti, kad duomenys būtų prieinami sunkių ir labai sunkių nusikaltimų, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo tikslais, viešųjų ryšių tinklų ir (ar) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai privalo išsaugoti ir įstatymų nustatyta tvarka neatlygintinai teikti kompetentingoms institucijoms jų generuojamus arba tvarkomus šio Įstatymo 1 priede išvardytus duomenis.

108. Elektroninių ryšių įstatymo 77 straipsnio 1 dalis (2018 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-1300 redakcija) numato, kad ūkio subjektai, teikiantys elektroninių ryšių tinklus ir (arba) paslaugas, privalo įstatymų nustatyta tvarka turimą ir nusikalstamoms veikoms užkardyti, tirti, nustatyti reikalingą informaciją pateikti kriminalinės žvalgybos pagrindinėms institucijoms, Vyriausybės nurodytoms ikiteisminio tyrimo įstaigoms, prokurorui, teismui ar teisėjui. Ūkio subjektai, teikiantys elektroninių ryšių tinklus ir (arba) paslaugas, įstatymų nustatyta tvarka teikia žvalgybos institucijoms informaciją, reikalingą prognozuoti, nustatyti ar šalinti grėsmes, galinčias turėti reikšmės valstybės suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ar ekonominei galiai. Šią informaciją ūkio subjektai, teikiantys elektroninių ryšių tinklus ir (arba) paslaugas, neatlygintinai teikia žvalgybos, kriminalinės žvalgybos pagrindinėms institucijoms, Vyriausybės nurodytoms ikiteisminio tyrimo įstaigoms pagal jų paklausimus elektroniniu būdu ir nedelsdami. Vyriausybės nurodytos ikiteisminio tyrimo įstaigos Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja ir sudaro galimybę gauti šią informaciją savo padaliniams ir (arba) kitoms ikiteisminio tyrimo įstaigoms. <...>

109. To paties straipsnio 4 dalyje (2016 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XII-2461 redakcija) nurodyta, kad kai yra motyvuota teismo nutartis arba kitas įstatymuose numatytas teisinis pagrindas, ūkio subjektai, teikiantys elektroninių ryšių tinklus ir (arba) paslaugas, privalo sudaryti techninę galimybę kriminalinės žvalgybos subjektams, žvalgybos institucijoms įstatymų nustatyta tvarka, o ikiteisminio tyrimo įstaigoms – Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, kontroliuoti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinį.

110. Elektroninių ryšių įstatymo 1 priede nustatyta, kad duomenų, kurie turi būti saugomi, kategorijos yra tokios: 1. Duomenys, būtini ryšio šaltiniui išaiškinti ir nustatyti: <...>. 2. Duomenys, būtini ryšio paskirties taškui nustatyti: <...>. 3. Duomenys, būtini ryšio datai, laikui ir trukmei nustatyti: <...> 4. Duomenys, būtini ryšio tipui nustatyti: <...>. 5. Duomenys, būtini naudotojų ryšio įrangai ar tam, kas turėtų būti ryšio įranga, nustatyti: <...> 6. Duomenys, būtini judriojo ryšio įrangos vietai nustatyti: <...>.

111. Atskleistos Direktyvos 2002/58 normos ir jas aiškinanti Teisingumo Teismo praktika, taip pat tos direktyvos nuostatas į Lietuvos teisės sistemą perkeliančios Elektroninių ryšių įstatymo nuostatos reikšmingos, siekiant nustatyti, ar nagrinėjamas ginčo teisinis santykis (laikantis apeliacinio skundo ribų) patenka į minėtos direktyvos reglamentavimo sritį. Šiame kontekste vertintinos teisinės ir faktinės aplinkybės, kurios pripažintos reikšmingomis pareiškėjo tarnybiniam pažeidimui konstatuoti, taip pat, atsakovo vertinimu, pažeidimą pagrindę duomenys (įrodymai).

112. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, viena vertus, nėra duomenų spręsti (jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti), kad (duomenys neskelbtini) kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose (duomenys neskelbtini) užfiksuota ir Įsakyme Nr. 1 bei Išvadoje panaudota informacija buvo surinkta reikalaujant minėto elektroninių ryšių paslaugų teikėjų įsikišimo, su kuriuo siejamas Direktyvos 2002/58 taikymas. Todėl šiuose protokoluose užfiksuota ir pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu panaudota informacija nepatenka į aptariamo Sąjungos teisės akto taikymo sritį.

113. Kita vertus, atsakovas nepateikė jokių duomenų (įrodymų), kurie objektyviai galėtų paneigti byloje surinkta medžiaga grindžiamą vertinimą, kad į Direktyvos 2002/58 bei ją įgyvendinančių Elektroninių ryšių įstatymo nuostatų taikymo sritį patenka Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro (duomenys neskelbtini) 2019 m. rugpjūčio 21 d. rašte Nr. 17.9-10801 pateikta informacija apie srauto duomenis (informacija apie telefoninių kontaktų kiekį, įvykusių telefoninių pokalbių skaičių, jų datas, kontaktų SMS žinutėmis nebuvimą), su kuriais yra tiesiogiai susijusi ir šiame rašte pateikta subendrinta informacija apie tarp pareiškėjo ir A. S vykusių telefoninių pokalbių turinį, t. y. kad: telefoniniai kontaktai buvo susiję su darbinių klausimų aptarimu bylose, kur A. S. dalyvavo kaip advokatas; neužfiksuota atvejų, kad kontaktuodami telefonu A. S. ir pareiškėjas tartųsi dėl susitikimų.

114. Iš tiesų, vertindama bylos medžiagą kartu su aptariamame rašte nurodyta informacija ir ypač atsižvelgdama į tokios informacijos detalumą dėl telefoninių kontaktų kiekio, būdo, adresatų, turinio ir kitų aspektų (inter alia dėl SMS žinučių), išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad tokia informacija buvo gauta nustačius elektroninių ryšių paslaugų teikėjams atitinkamą duomenų tvarkymo (Direktyvos 2002/58 prasme) pareigą. Atsakovas to ir neneigia (šios Nutarties 68 p.).

115. Atitinkamai, vertinant tokių duomenų panaudojimo teisėtumą ir pagrįstumą, be kita ko, ginčo tarnybinio nusižengimo tyrimo metu, turi būti vadovaujamasi Direktyvoje 2002/58 nustatytu teisiniu reguliavimu ir jį aiškinančia Teisingumo Teismo jurisprudencija.

116. Šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad, vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, valstybių narių galimybė pateisinti teisių ir pareigų, numatytų, be kita ko, Direktyvos 2002/58 5, 6 ir 9 straipsniuose, apribojimą turi būti vertinama atsižvelgiant į suvaržymo, kurį lemia toks apribojimas, dydį ir tikrinant, ar šiuo apribojimu siekiamo bendrojo intereso tikslo svarba jį atitinka (2020 m. spalio 6 d. sprendimo sujungtose bylose La Quadrature du Net ir kt., C 511/18, C 512/18 ir C 520/18, EU:C:2020:791, 131 p.). Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad prieiga prie srauto ir vietos nustatymo duomenų, kuriuos paslaugų teikėjai saugo taikydami Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje numatytą priemonę – tokia prieiga turi būti suteikta laikantis sąlygų, nustatytų Direktyvą 2002/58 aiškinančioje jurisprudencijoje, – iš principo gali būti pateisinama tik dėl bendrojo intereso, dėl kurio šiems teikėjams nustatytas toks įpareigojimas saugoti duomenis. Kitaip yra tik tuo atveju, jei prieigos tikslo svarba viršija saugojimą pateisinančio tikslo svarbą (žr. 2022 m. balandžio 5 d. sprendimo byloje Commissioner of An Garda S?och?na ir kt., C 140/20, EU:C:2022:258, 98 p. ir jame nurodytą šio teismo jurisprudenciją).

117. Sprendime Generalinė prokuratūra Teisingumo Teismas laikėsi pozicijos, kad tokie argumentai mutatis mutandis taikomi vėlesniam srauto ir vietos nustatymo duomenų, elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų taikant priemonę, kurios imtasi pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, naudojimui siekiant kovoti su sunkiais nusikaltimais. Tokie duomenys, saugomi ir pateikti kompetentingoms institucijoms siekiant kovoti su sunkiais nusikaltimais, negali būti perduoti kitoms institucijoms ir naudojami norint įgyvendinti tokius tikslus kaip nagrinėjamu atveju, t. y. kovoti su korupcinio pobūdžio tarnybiniais nusižengimais, kurie bendrojo intereso tikslų hierarchijoje yra ne tokie svarbūs kaip kovos su sunkiais nusikaltimais ir didelės grėsmės visuomenės saugumui prevencijos tikslai. Pasak Teisingumo Teismo, tokiu atveju prieigos prie saugomų duomenų suteikimas prieštarautų šiai bendrojo intereso tikslų hierarchijai. Taip pat pastebėta, kad nors tarnybiniai patikrinimai dėl korupcinio pobūdžio drausminių arba tarnybinių nusižengimų gali atlikti svarbų vaidmenį kovojant su tokiais veiksmais, vis dėlto teisėkūros priemonė, kurioje numatyti tokie patikrinimai, faktiškai ir griežtai neatitinka Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatyto tikslo persekioti už nusikalstamas veikas ir už jas nubausti, kuris susijęs tik su baudžiamuoju persekiojimu. Taigi, Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, siejamą su Chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, Teisingumo Teismas išaiškino kaip draudžiančią su elektroniniais ryšiais susijusius asmens duomenis, elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomus taikant teisėkūros priemonę, kurios imtasi pagal šią nuostatą, ir vėliau taikant šią priemonę perduotus kompetentingoms institucijoms siekiant kovoti su sunkiais nusikaltimais, naudoti tiriant korupcinio pobūdžio tarnybinius nusižengimus (Sprendimo Generalinė prokuratūra 41, 43–44 p.).

118. Atskleista Teisingumo Teismo praktika, susijusi su Direktyvos 2002/58 ir Chartijos nuostatų aiškinimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad asmens teisių apsaugos apimtis, garantuojama Elektroninių ryšių įstatymo normomis, neturi būti susiaurinta, jei tam tikromis aplinkybėmis teisinis santykis pakliūva inter alia į kitų teisės aktų reglamentavimo sritį. Taigi, tokių teisių ribojimo teisėtumo kriterijų, nustatytų Direktyvoje 2002/58 ir aiškinamų Teisingumo Teismo praktikoje, turi būti laikomasi ir tuomet, kai į šios direktyvos taikymo sritį patenkantys duomenys yra tvarkomi (saugomi, perduodami, naudojami), remiantis kitos teisės šakos procesinėmis teisės normomis, pavyzdžiui, reglamentuojančiomis kriminalinės žvalgybos metu surinktų duomenų ar ikiteisminio tyrimo duomenų perdavimą, kaip yra nagrinėjamos bylos atveju. Kitaip tariant, ne tik elektroninių ryšių paslaugų operatorių turimų ir į Direktyvos 2002/58 taikymo sritį patenkančių duomenų tvarkymo teisėtumas, bet ir vėlesnis – antrinis – kitų duomenų valdytojų atliekamas tokių duomenų tvarkymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į Direktyvoje 2002/58 numatytas sąlygas ir šios direktyvos aiškinimą Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.

119. Savo ruožtu nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, kad aptariama Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro (duomenys neskelbtini) 2019 m. rugpjūčio 21 d. rašte Nr. 17.9-10801 nurodyta informacija negalėjo būti perduota (pateikta) bei panaudota atliekant pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą.

120. Kaip matyti iš Išvados, šiame rašte pateikta aptariama informacija (duomenys) buvo iš esmės panaudota (i) konstatuojant, kad pareiškėjo ir A. S. susitikimai buvo derinami (organizuojami) „konspiruotai“ bei (ii) paneigiant pareiškėjo paaiškinimus, kad jo ir A. S. susitikimus visada inicijuodavo pastarasis, paprastai paskambinęs į jo tarnybinį telefoną ar parašęs SMS žinutę. Atitinkamai Įsakymo Nr. 1 teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas neatsižvelgiant į šiuos argumentus (argumentų grupes) bei su jais susijusią Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro (duomenys neskelbtini) 2019 m. rugpjūčio 21 d. rašte Nr. 17.9-10801 nurodytą informaciją.

121. Be kita ko, paties atsakovo nustatytos aplinkybės, jog pareiškėjas ne kartą informavo apie susitikimus su A. S. kontekste, išplėstinė teisėjų kolegija atskirai pastebi, kad, skirtingai nei nurodoma Išvadoje, vien 2018 m. sausio 9 d. susitikimo metu pareiškėjo išsakytos frazės („(duomenys neskelbtini)“), taip pat Išvadoje nurodomi įtariamojo tyrime V. V. parodymai apie jo gynėjo (advokato) A. S. paminėjimą dėl pareiškėjo nenoro susitikinėti neformalioje aplinkoje, patys savaime neleidžia konstatuoti Įsakyme Nr. 1 minimo susitikimų konspiruotumo. Skirtingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, vien pats faktas, kad pareiškėjas su A. s. susitikinėjo viešojo maitinimo vietoje nepranešęs apie tai vadovui (aukštesniam prokurorui), taip pat nagrinėjamu atveju nepatvirtina minėtos aplinkybės (susitikimų konspiruotumo).

 

Dėl iš kai kurių kitų Europos Sąjungos aktų kylančių reikalavimų

 

122. Siekiant Europos Sąjungoje sustiprinti asmens teisę į savo asmens duomenų apsaugą ir užtikrinti vienodo ir aukšto lygio fizinių asmenų apsaugą tvarkant jų asmens duomenis, priimtas 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir BDAR). Tai tiesiogiai taikomas Europos Sąjungos teisės aktas, kuris Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse narėse, pradėtas taikyti 2018 m. gegužės 25 d.

123. BDAR, kaip nustatyta jo 2 straipsnio 2 dalies d punkte, netaikomas asmens duomenų tvarkymui, kai duomenis tvarko kompetentingos valdžios institucijos nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, nustatymo ar patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už jas, baudžiamųjų sankcijų vykdymo, įskaitant apsaugą nuo grėsmių visuomenės saugumui ir jų prevenciją, tikslais. Šio reglamento 19 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis šiais tikslais ir laisvas tokių duomenų judėjimas reglamentuojami 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/680 dėl fizinių asmenų apsaugos kompetentingoms institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo tikslais ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, ir kuria panaikinamas Tarybos pamatinis sprendimas 2008/977/TVR (toliau – ir Direktyva 2016/680). Ši direktyva nacionalinėje teisėje yra įgyvendinama Asmens duomenų, tvarkomų nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas, bausmių vykdymo arba nacionalinio saugumo ar gynybos tikslais, teisinės apsaugos įstatymu (toliau – ir Įstatymas; tekste remiamasi 2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1435 redakcija).

124. Nėra ginčo, kad pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimui buvo panaudota ginčo kriminalinės žvalgybos informacija bei kiti ikiteisminių tyrimų metu surinkti duomenys (toliau – ir aptariami duomenys), t. y. duomenys, kurie prieš juos perduodant Komisijai buvo tvarkomi Direktyvoje 2016/680 ir ją įgyvendinančio nacionalinio įstatymo nustatytais tikslais.

125. Vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi, Kompetentingų institucijų šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodytais tikslais renkami asmens duomenys negali būti tvarkomi kitais tikslais, nebent taip juos tvarkyti yra leidžiama pagal Europos Sąjungos arba Lietuvos Respublikos teisės aktus. Jei asmens duomenys tvarkomi kitais tikslais, taikomas Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas.

126. Šia nacionaline nuostata yra perkeliama Direktyvos 2016/680 9 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad, pirma, toks asmens duomenų tvarkymas iš principo negalimas, nebent tai leidžiama pagal Sąjungos arba valstybės narės teisę, ir, antra, tokiam tvarkymui taikomas BDAR, išskyrus atvejus, kai duomenys tvarkomi vykdant veiklą, kuriai netaikoma Sąjungos teisė. Be to, pagal šios direktyvos 9 straipsnio 2 dalį, BDAR taikomas duomenų tvarkymui, kai juos tvarko kompetentingos institucijos, atlikdamos kitas užduotis nei tas, kurios vykdomos šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje išdėstytais tikslais, išskyrus atvejus, kai duomenys tvarkomi vykdant veiklą, kuriai netaikoma Sąjungos teisė. (Teisingumo Teismo 2022 m. gruodžio 8 d. sprendimo byloje Inspektor v Inspektorata kam Visshia sadeben savet, C-180/21, EU:C:2022:967, 76 p.).

127. Atsižvelgiant į principą, pagal kurį BDAR taikymo išimtys turi būti aiškinamos siaurai, yra pagrindas konstatuoti, kad aptariamų duomenų perdavimas ir vėlesnis jų tvarkymas atliekant pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą negali būti laikomas atliekamu „vykdant veiklą, kuriai netaikoma Sąjungos teisė“, kaip tai suprantama pagal BDAR 2 straipsnio 2 dalies a punktą ir Direktyvos 2016/680 9 straipsnio 1 ir 2 dalis. Iš tiesų, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, vienintelis šio žodžių junginio tikslas – į BDAR taikymo sritį neįtraukti asmens duomenų tvarkymo, kai jį atlieka valstybės institucijos, vykdydamos veiklą, kuria siekiama užtikrinti nacionalinį saugumą, arba veiklą, kuri gali būti priskirta prie tos pačios kategorijos (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 22 d. sprendimo byloje Latvijas Republikas Saeima (Baudos taškai), C-439/19, EU:C:2021:504, 66–68 p. ir juose nurodytą jurisprudenciją). Tačiau ginčo tarnybinio nusižengimo tyrimas nėra skirtas nacionaliniam saugumui užtikrinti ir negali būti priskiriamas prie tos pačios veiklos kategorijos.

128. Kiek tai yra susiję su Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (Direktyvos 2016/680 9 str. 1 d.) taikymu, aptariamų duomenų perdavimas valstybės tarnautojo (pareigūno) tarnybinės (drausminės) atsakomybės tikslais, be kita ko, buvo numatyti Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje, taip pat Ikiteisminio tyrimo duomenų teikimo ir panaudojimo ne baudžiamojo persekiojimo tikslais ir ikiteisminio tyrimo duomenų rekomendacijose, patvirtintose generalinio prokuroro 2017 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. I-279. Kitaip tariant, aptariamų duomenų perdavimo galimybė buvo numatyta nacionaliniuose teisės aktuose.

129. Dėl paties aptariamų duomenų panaudojimo pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimui paminėtina, kad BDAR 6 straipsnyje išsamiai išvardyti atvejai, kai asmens duomenų tvarkymas gali būti laikomas teisėtu (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2021 m. birželio 22 d. Sprendimo Latvijas Republikas Saeima (Baudos taškai), C-439/19, EU:C:2021:504, 99 p.). Išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad aptariamų duomenų tvarkymas vykdant Prokuratūros įstatymo nuostatas, reglamentuojančias tarnybinių nusižengimų tyrimą bei prokurorų tarnybinės atsakomybės taikymą, pateko į šio straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos e punkte nurodytą atvejį – tvarkyti duomenis būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas.

130. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog yra pažeidžiamos minėtos Sąjungos ir jas įgyvendinančių teisės aktų nuostatos vien dėl to, kad atsakovas, su pareiškėju (fiziniu asmeniu) susijusius aptariamus duomenis, kuriuos teisėsaugos institucijos surinko ir tvarkė Direktyvos 2016/680 ir Įstatymo tikslais, panaudojo siekdamos atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą bei tarnybinei atsakomybei taikyti.

131. Pareiškėjas nenurodo ir ginčo atveju negalima konstatuoti, kad perduodant aptariamus duomenis Komisijai buvo savaime pažeisti iš BDAR kylantys reikalavimai, kaip antai šio reglamento 5 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtintas „duomenų kiekio mažinimo“ principas, pagal kurį asmens duomenys turi būti adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi, ir kuris yra proporcingumo principo išraiška (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimo byloje Latvijas Republikas Saeima (Baudos taškai), C-439/19, EU:C:2021:504, 98 p.). Nėra ir pagrindo manyti, kad aptariamų duomenų panaudojimo tikslai būtų nesuderinami su BDAR 6 straipsnio 4 dalies, skaitomos kartu su 23 straipsnio 1 dalies e ir g punktais, reikalavimais. Be to, nagrinėjamu atveju pareiškėjui tiek tarnybinio nusižengimo tyrimo, tiek tarnybinio ginčo metu buvo užtikrinta galimybė susipažinti bei veiksmingai komentuoti aptariamus duomenis, nesutikti su jų naudojimu (BDAR 21 str. 1 d.).

 

Dėl kriminalinės žvalgybos informacijos pobūdžio

 

132. Kaip aiškindamas Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalį akcentavo Konstitucinis Teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutarimo inter alia 20.1.3 punkte, tarnybiniams nusižengimams tirti gali būti panaudojama tik išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija apie kurios nors Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, t. y. apie tarnybinius nusižengimus, turinčius korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių. Kitokio pobūdžio tarnybinių nusižengimų (neturinčių korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių) tyrimui Kriminalinės žvalgybos įstatymo pagrindu surinkta informacija negali būti naudojama.

133. Taigi, atitinkamos valstybės institucijos, inter alia subjektai, įgalioti vykdyti tarnybinio nusižengimo tyrimą ir taikyti tarnybines nuobaudas, gavę minėtą informaciją, turi garantuoti šios informacijos panaudojimą tik specialiu Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytu tikslu – būtent korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų požymių turinčių tarnybinių nusižengimų tyrimui (be kita ko, Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarimo 91.2 p.). Be to, kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutarimo inter alia 74.5 punkte, pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalį kriminalinės žvalgybos informacija gali būti išslaptinama ir panaudojama tik tiriant tarnybinius nusižengimus, už kuriuos valstybės tarnautojui (pareigūnui) gali būti paskirta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų valstybės tarnyboje.

134. Ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. konstatuotų pažeidimų padarymo metu galiojusio Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1475 redakcija) nurodytos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos – tai kyšininkavimas, prekyba poveikiu, papirkimas, kitos nusikalstamos veikos, jeigu jos padarytos viešojo administravimo sektoriuje arba teikiant viešąsias paslaugas siekiant sau ar kitiems asmenims naudos: piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais, dokumentų ar matavimo priemonių suklastojimas, sukčiavimas, turto pasisavinimas ar iššvaistymas, tarnybos paslapties atskleidimas, komercinės paslapties atskleidimas, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas, nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimas, kišimasis į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą ar kitos nusikalstamos veikos, kai tokių veikų padarymu siekiama ar reikalaujama kyšio, papirkimo arba nuslėpti ar užmaskuoti kyšininkavimą ar papirkimą. Atskirai paminėtina, kad nuo 2022 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Korupcijos prevencijos įstatymo redakcija (2021 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XIV-471 redakcija), tačiau susipažinusi su pakeisto įstatymo turiniu, išplėstinė teisėjų kolegija vertina, kad ginčo atveju padaryti pakeitimai nėra aktualūs.

135. Kaip pažymėjo ir Konstitucinis Teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutarimo 20.1.2 punkte, korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinti veika aptariamo teisinio reguliavimo kontekste yra suprantama plačiai – tokia veika laikytinos visos Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1475 redakcija) išvardytos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, kurios gali būti skirstomos į tam tikras kategorijas, įskaitant kitas nei kyšininkavimas, prekyba poveikiu ar papirkimas nusikalstamas veikas, kurios įtvirtintos įvairiuose Baudžiamojo kodekso skyriuose ir turi tam tikrus papildomus požymius, t. y. jos padarytos viešojo administravimo sektoriuje arba teikiant viešąsias paslaugas bei turint tikslą gauti sau ar kitiems asmenims naudos; šių veikų sąrašas platus ir į jį patenka įvairaus pobūdžio veikos – tai gali būti piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais, dokumentų ar matavimo priemonių suklastojimas, sukčiavimas, turto pasisavinimas ar iššvaistymas, tarnybos ar komercinės paslapties atskleidimas, taip pat neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas, nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimas, kišimasis į valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą.

136. Kokios (konkrečiai) veikos yra vertinamos, kaip turinčios korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių, spręstina taikant Korupcijos prevencijos įstatyme įtvirtintame teisiniame reglamentavime apibrėžiamus tokių veikų objektyviosios pusės kvalifikacinius požymius (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 1 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2300-415/2022 64 p.).

137. Kiek tai yra susiję su byloje nagrinėjamu atveju, kaip iš esmės nurodoma Išvadoje, galimo kyšininkavimo požymiai tarnybinės atsakomybės aspektu nebuvo vertinami. Be to, Įsakyme Nr. 1 ir Išvadoje iš esmės tik apibendrintai išvardindamas visus veiksmus, kurie šiuose dokumentuose kvalifikuojami kaip BPK, Prokuratūros įstatyme ir Etikos kodekse nustatytų reikalavimų pažeidimai, atsakovas tik bendrai nurodo, kad pareiškėjas padarė korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymius turinčius veiksmus, t. y. aiškiai ir atskirai nedetalizuoja kokių konkrečiai Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1475 redakcija) nurodytų nusikalstamų veiklų objektyviuosius požymius šie pažeidimai atitinka. Kiek tai yra susiję su apeliacinio proceso ribomis, vienintelė ginčijamame Įsakyme Nr. 1 bei Išvadoje minima Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1475 redakcija) nurodytą veika – piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.

138. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamosiose bylose formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika suponuoja, kad piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 19 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-38-1073/2023 102 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką).

139. Toks piktnaudžiavimas pripažintinas korupcinio pobūdžio nusikalstama veika Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1475 redakcija) bei, atitinkamai, Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies taikymo tikslais tuo atveju, jei jis (piktnaudžiavimas) padarytas „<...> viešojo administravimo sektoriuje arba teikiant viešąsias paslaugas bei turint tikslą gauti sau ar kitiems asmenims naudos, t. y. ir tais atvejais, kai piktnaudžiaujama siekiant naudos savo giminėms, šeimos nariams ar kitiems asmenims, su kuriais valstybės tarnautojas (pareigūnas) susijęs draugystės, partnerystės ar pan. ryšiais.

140. Savo ruožtu, kadangi pareiga pagrįsti, be kita ko, kad ginčo kriminalinės žvalgybos informacija buvo panaudota Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nurodytais tikslais tenka šią informaciją panaudojusiam subjektui (nagrinėjamu atveju – atsakovui); šioje byloje būtina įvertinti, ar konstatuoti tarnybiniai pažeidimai, kiek jie yra grindžiami minėta (kriminalinės žvalgybos) informacija, tenkina minėtus objektyvius (piktnaudžiavimo) požymius.

141. Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nurodyta informacija gali būti naudojama tik tiriant tokius tarnybinius nusižengimus, už kuriuos gali būti skiriama griežčiausia nuobauda – atleidimas iš tarnybos.

142. Įsakymu Nr. 1 konstatuotų pažeidimų padarymo metu galiojęs Prokuratūros įstatymo 40 straipsnis (2011 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-1562 redakcija) įtvirtino, kad prokurorui už įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus gali būti skiriamos šios tarnybinės nuobaudos: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) kvalifikacinio rango pažeminimas; 4) perkėlimas į žemesnes pareigas; 5) atleidimas iš tarnybos. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad prokuroras atleidžiamas iš tarnybos, kai jam paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, o šio straipsnio 2 dalies 1 punktas, be kita ko, taip pat numatė, kad prokuroras gali būti atleistas iš tarnybos jei jis savo poelgiu sulaužo priesaiką. Sulaužęs priesaiką, prokuroras atsako kaip padaręs tarnybinį nusižengimą ar prokuroro vardą žeminantį poelgį (Prokuratūros įstatymo 30 str. 6 d.).

143. Šiose nuostatose minimas prokuroro vardą žeminantis poelgis – nepateisinamai aplaidus prokuroro pareigų atlikimas ar jų neatlikimas, prokuratūros autoritetą ir visuomenės pasitikėjimą ja menkinantis elgesys ar kitoks šiurkštus Etikos kodekso reikalavimų pažeidimas (Prokuratūros įstatymo 391 str. 3 d. (2011 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-1562 redakcija). Kiek tai yra susiję su priesaikos sulaužymu, paminėtina, kad, vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi (2005 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X-417 redakcija), prokuroras prisiekia „<...> būti ištikimas (-a) Lietuvos valstybei, vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, savo pareigas atlikti garbingai, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti nešališkas (-a), sąžiningas (-a), saugoti <...> patikėtas paslaptis ir gerą prokuroro vardą.“

144. Kiek tai yra susiję su ginčo kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimu, nagrinėjamu atveju atsakovas priesaikos sulaužymą bei prokuroro vardo pažeminimą siejo su pareiškėjo veiksmais, kuriuos kvalifikavo kaip pažeidžiančius konkrečias BPK, Prokuratūros įstatymo, Etikos kodekso bei Vidaus tvarkos taisyklių nuostatas.

145. Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad, kaip matyti iš Įsakymo Nr. 1 bei Išvados turinio, atsakovo konstatuotas Vidaus tvarkos taisyklių (reikalavimo laikytis darbo laiko režimo) pažeidimas iš esmės yra grindžiamas aptariama išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija dėl apelianto susitikimų su A. S. fakto, vietos, datos, laiko ir trukmės. Toks šios informacijos panaudojimas akivaizdžiai neatitinka minėtų Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies tikslų, todėl vien dėl šios priežasties ši Įsakymo Nr. 1 dalis (konstatuotas Vidaus tvarkos taisyklių pažeidimas) laikytina nepagrįsta.

146. Taip pat akcentuotina, kad Įsakyme Nr. 1 nurodomi BPK 1 straipsnio 1 dalies (2004 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. IX-2170 redakcija) ir 2 straipsnio bei Etikos kodekso 6 punkto pažeidimai iš esmės paties atsakovo vertinami kaip išvestiniai iš kitų konkrečių konstatuotų įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų pažeidimų, o Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalis, (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1661 redakcija), 20 straipsnio 1 dalies 6 punktas bei 391 straipsnio 1 dalis (2011 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-1562 redakcija) yra blanketinės, pateikiančios nuorodas į kitus norminius aktus, kurių privalo laikytis prokuroras, todėl šios nuostatos nevertintinos sprendžiant dėl ginčo kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo pagrįstumo.

147. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad inter alia atsižvelgiant į oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje akcentuotą griežtą Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies aiškinimą bei ypač siaurą šios nuostatos taikymą, yra pagrindas konstatuoti, kad pagal šią įstatymo nuostata išslaptinta kriminalinės žvalgybos informacija negalima remtis konstatuojant tokio, kaip Etikos kodekso 5.4.1 punkto, pagal kurį prokuroras privalo neleisti savo elgesiu ar veikla susiformuoti nuomonei, kad prokuroras piktnaudžiauja suteiktais įgaliojimais, tarnybine padėtimi ar turi korupcinių interesų, pažeidimą. Iš tiesų negalima pripažinti, kad su Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies tikslais bei jau minėtais proporcingumo reikalavimais būtų suderinamas vertinimas, kad kriminalinės žvalgybos informacija galėtų būti naudojama ne korupcinio pobūdžio nusikalstamos veiklos požymių turintiems pažeidimams konstatuoti, bet tik patvirtinti tokių pažeidimų regimybę.

148. Pareiškėjas taip pat pripažintas pažeidusiu:

148.1. BPK 60 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą nusišalinti nuo ikiteisminio tyrimo šio kodekso 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu (dėl aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių dėl nešališkumo); Prokuratūros 11 straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-1562 redakcija) įtvirtintą prokuroro nepriklausomumo reikalavimą bei 20 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktų reikalavimus, atitinkamai numatančius prokuroro pareigą nešališkai atlikti savo funkcijas bei pranešti aukštesniajam prokurorui apie neteisėtus prašymus ar pavedimus, kilusius ar galimus viešųjų ir privačių interesų konfliktus; Etikos kodekso 5.3.3 punkte nurodytą iš nešališkumo principo kylantį reikalavimą nusišalinti nuo pareigos arba sprendimo priėmimo, kai yra pažeista psichologinė pusiausvyra arba tenka vertinti savo, šeimos narių ar kitų artimų asmenų interesus;

148.2. BPK 177 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumą bei Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nustatantį prokuroro pareigą saugoti įslaptintą informaciją, nesinaudoti ir neleisti kitiems asmenims naudotis tarnybine ar kita konfidencialia informacija kitaip, negu nustato įstatymai; Etikos kodeksu nustatytus iš konfidencialumo principo kylančius reikalavimus neskelbti be teisinio ir moralinio pagrindo ikiteisminio tyrimo duomenų suinteresuotiems asmenims (Etikos kodekso 5.6.2 p.), taip pat neteikti, vykdant tarnybines pareigas, gautų duomenų išorinės aplinkos subjektams, jų ar kitų asmenų neteisėtiems interesams tenkinti (Etikos kodekso 5.6.3 p.);

148.3. Kitus Etikos kodekse įtvirtintus principus, pagal kuriuos prokuroras privalo: (i) be išankstinio nusistatymo, vadovaudamasis tik teisės aktų normomis priimti sprendimus, susijusius su įtariamųjų, kaltinamųjų ar nukentėjusiųjų teisėmis ir teisėtais interesais (teisingumo principas; Etikos kodekso 5.1.3 p.); (ii) iš anksto nežadėti jokių sprendimų, elgtis sąžiningai ir padoriai, savo pavyzdžiu formuoti nepriekaištingą prokuroro reputaciją (padorumo principas Etikos kodekso 5.2.1 p.); (iii) vengti tarnybos ir ne tarnybos metu žodžiais arba savo elgesiu paniekinti ar žeminti prokuroro, kaip valstybės pareigūno, ir prokuratūros, kaip valstybės institucijos, vardą (atsakomybės principas, Etikos kodekso 5.9.1 p.).

149. Išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo savaime paneigti, kad (prokuroro) veiksmai, kuriais yra pažeidžiamos minėtos BPK, Prokuratūros įstatymo bei Etikos kodekso nuostatos (ar lemia tokių nuostatų pažeidimus), gali būti pripažinti turinčiais minėtos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi – požymius, jei, be kita ko, šie veiksmai (pažeidimai) buvo atlikti siekiant naudos sau ar kitiems asmenims (Korupcijos prevencijos įstatymo 2 str. 2 d. (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1475 redakcija). Tačiau nagrinėjamu atveju (be kita ko, dėl minėto Įsakymo Nr. 1 bei Išvados turinio ydingumo) vertinimas dėl ginčo kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo pagrįstumo yra neatsiejamas nuo pareiškėjo veiksmų, kurie buvo kvalifikuoti, kaip pažeidžiantys minėtas nuostatas, vertinimo.

 

VII.

 

150. Kaip minėta, Įsakyme Nr. 1 bei Išvadoje konstatuoti BPK, Prokuratūros įstatymo bei Etikos kodekso nuostatų pažeidimai, suponavę pareiškėjo pripažinimą sulaužius priesaiką bei pažeminus prokuroro vardą, nustatyti subendrintai vertinant įvairius pareiškėjo veiksmus, kuriuos pats atsakovas grupuoja į veiksmus, pasireiškusius: BPK normų, susijusių su nenusišalinimu nuo ikiteisminio tyrimo, esant pagrindui ir interesų konfliktui, pažeidimu; neetišku elgesiu, šiurkščiai prieštaraujančiu prokuroro priesaikai t. y. neoficialiu, familiariu bendravimu su įtariamojo gynėju, sukėlusių pagrįstus įtarimus dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, informacijos apie ikiteisminį tyrimą atskleidimu, Rekomendacijų dėl kardomųjų priemonių nuostatų nevykdymu. Atitinkamai, pirmiausia būtina, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, atskirai įvertinti atsakovo nurodomus pareiškėjo veiksmus, kuriais grindžiamas tarnybinis nusižengimas.

151. Kadangi dalis veiksmų nustatyti ir (ar) jų vertinimas yra grindžiamas ginčo kriminalinės žvalgybos informacija, kuri, kaip minėta, nagrinėjamu atveju galėjo būti panaudota tik dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi požymius turinčių pažeidimų, atliktų turint tikslą gauti sau ar kitiems asmenims naudos, pažymėtina, kad Įsakyme Nr. 1 ir Išvadoje (pakoreguotuose pirmosios instancijos teismo sprendimu) nėra nurodyta objektyvių aplinkybių, leidžiančių pagrįstai manyti, jog, kiek tai yra susiję su konstatuotais pažeidimais, pareiškėjas būtų siekęs kokios nors naudos sau. Todėl Įsakyme Nr. 1 pateiktas vertinimas, kad atitinkamus veiksmus pareiškėjas atliko „<...> galimai siekdamas ir asmeninės naudos <...>“, vertintini kaip ginčo santykių kvalifikavimui nereikšmingi atsakovo pasvarstymai (nuomonė).

152. Kita vertus, nekartodama iš esmės tų pačių argumentų, išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatytos objektyvios aplinkybės, net ir nesusijusios su ginčo kriminalinės žvalgybos informacija, yra pakankamos paneigti pareiškėjo teiginius, jog jis su A. S. bendravo siekdamas gauti jo vadovaujamam Tyrimui naudingos informacijos.

153. Inter alia vertinant, ar veiksmai (jų dalis), su kuriais siejami pareiškėjui inkriminuojami pažeidimai, buvo atlikti kitų asmenų (A. S., jo atstovaujamojo įtariamojo) naudai, toliau pasisakytina dėl šių veiksmų turinio bei jų kvalifikavimo.

154. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, pirma, skirtingai nei nurodė atsakovas bei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra jokio objektyvaus pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas, nagrinėdamas 2018 m. kovo 28 d. pateiktą A. S. prašymą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) sušvelninti intensyvios priežiūros sąlygas įtariamajam V. V., peržengė šio prašymo ribas – vien tai, kad prašyme, kuriuo buvo prašoma leisti nuo 07.00 iki 20.00 val. išeiti iš namų nebuvo eksplicitiškai išskirtos artėjančios Velykų dienos, nereiškia, kad šios dienos nepateko į pateiktą prašymą; atsakovas nenurodo, kad pats pareiškėjo sprendimas (iki galutinai bus išnagrinėtas prašymas, t. y. šio prašymo nagrinėjimo laikotarpiu) leisti minėtomis šventinėmis dienomis išeiti iš namų ilgesnį laiko tarpą kaip nors pažeistų teisės aktų reikalavimus.

155. Be to, atsakovas nenurodo, kad pareiškėjas, nagrinėdamas A. S. ir (ar) pastarojo ginamo asmens (įtariamojo) prašymus ir skundus, buvo priėmęs šių asmenų naudai palankius sprendimus, kurie būtų priešingi tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Toks vertinimas neatliktas ir dėl Išvadoje minimo (duomenys neskelbtini) pareiškėjo pateikto prašymo apklausti įtariamąjį V. V.pas ikiteisminio tyrimo teisėją – iš esmės nurodoma tik atsakovo nuomonė (kuri grindžiama rašytinio prašymo byloje nebuvimu), kad tokį prašymą A. S. galimai pateikė neformalaus susitikimo metu. Dar daugiau – pačioje Išvadoje pažymima, kad formaliai vertinant faktines aplinkybes matyti, jog pareiškėjas Tyrimo metu iš tikrųjų nėra priėmęs išimtinai palankius oficialius sprendimus įtariamam V. V. ir jo gynėjui, o keli patenkinti prašymai komisijai abejonių nesukėlė.

156. Antra, išplėstinė teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl aplinkybių, susijusių su 2017 m. spalio 13 d. užfiksuoto V. V. padaryto kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros – pažeidimu, t. y. kad prokuroras, nurodęs ikiteisminį tyrimą atlikusiai vyriausiajai tyrėjai apklausti V. V. dėl šio pažeidimo, iki 2017 m. spalio 26 d. suderino su A. S., kad V. V. atvyktų į apklausą su jau surašytu paaiškinimu, ir pažadėjo, kad nespręs dėl įtariamojo pažeistos kardomosios priemonės sugriežtinimo.

157. Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš tiesų pareiškėjas pats paaiškino, jog A. S. kreipėsi į jį jau po to, kai 2017 m. spalio 13 d. buvo užfiksuotas minėtas kardomosios priemonės pažeidimas (datos nepamena) klausdamas, kas gresia jo ginamajam, ar bus griežtinama kardomoji priemonė. Pasak pareiškėjo, jis atsakė advokatui, kad V. V. turės paaiškinti kardomosios priemonės pažeidimo priežastį, taip pat pasakė, kad kardomoji priemonė nebus griežtinama, jeigu pažeidimas padarytas dėl objektyvių priežasčių, o jeigu pažeidimai kartosis, bus sprendžiama dėl jos sugriežtinimo. Kaip nurodo pats atsakovas, advokato ir prokuroro bendravimo faktas dėl įtariamojo padaryto pažeidimo savaime nepažeidžia teisės normų reikalavimų. Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija negali pripažinti, kad vien faktas, jog įtariamasis su advokatu pas tyrėją atvyko jau turėdamas surašytą pasiaiškinimą, nors ji (tyrėja) nenurodė, dėl kokių priežasčių kvietė juos atvykti, taip pat A. V. kitame ikiteisminiame tyrime duoti parodymai apie jam A. S. pasakymus dėl neva jam išsakytos pareiškėjo pozicijos, nėra pakankami objektyviai konstatuoti, jog pareiškėjo bendravimas su A. S. dėl aptariamo kardomosios priemonės pažeidimo „<...> virto aptarimu ir suderinimu, kaip turi elgtis įtariamasis ir kokias priežastis jis turi nurodyti, kad prokuroras nesikreiptų į teismą dėl kardomosios priemonės sugriežtinimo“. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti aptariamų pareiškėjo veiksmų – suderinimo dėl pasiaiškinimo turinio – buvimo.

158. Trečia, iš Išvados yra matyti, kad aplinkybė, jog pareiškėjas susitikimų su A. S. metu aptarinėjo jo (pareiškėjo) santykius su ikiteisminį tyrimą atliekančiais pareigūnais, grindė išimtinai kriminalinės žvalgybos informacija. Kadangi atsakovas nepateikia jokio platesnio šios aplinkybės vertinimo, kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas pareiškėjo nekorektiškam (neetiškam) elgesiui konstatuoti nėra suderinamas su minėtais Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies tikslais. Todėl šis pažeidimas (pareiškėjo santykių su pareigūnais aptarimas) yra šalintinas (į jį neatsižvelgtina sprendžiant dėl tarnybinės atsakomybės). Be to, su minėto Kriminalinės žvalgybos įstatymo tikslais akivaizdžiai nėra suderinamas kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas vien neformalaus bendravimo, įskaitant ir susitikimų neformalioje aplinkoje, ir (ar) familiaraus bendravimo faktui, neatsižvelgiant į tokio bendravimo turinį, konstatuoti, taip pat, kaip minėta, šališkumo regimybei pripažinti.

159. Ketvirta, atsakovas taip pat nurodo, kad 2018 m. kovo 14 d. pokalbio metu, A. S. paprašius jį įspėti apie planuojamas kratas, pareiškėjas neišreiškė prieštaravimo, nenutraukė tolesnio bendravimo bei neinformavo apie tokį neteisėtą prašymą aukštesniojo prokuroro.

160. Šiuo klausimu išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, kad nei iš Įsakymo Nr. 1, nei Išvados nėra matyti, kad atsakovas vertintų, jog pareiškėjas būtų įsipareigojęs (pažadėjęs) atlikti A. S. prašytus veiksmus. Nesant jokios papildomos informacijos, vien iš kriminalinės žvalgybos veiksmų protokolo, kuriame tik užfiksuotos frazės – „(duomenys neskelbtini)) – negalima pripažinti įsipareigojimo informuoti apie numatomas kratas buvimo. Pati aplinkybė, jog po trumpo pareiškėjo (pareiškėjo teigimu – sarkastiško) atsakymo, aptariamu klausimu iš viso daugiau nebuvo kalbėta, taip pat nesant nustatytų jokių kitų susijusių aplinkybių, vien faktas, jog pareiškėjas aiškiai ir eksplicitiškai neišreiškė prieštaravimo dėl A. S. prašymo, nėra pakankamas šio asmens tarnybinei atsakomybei kilti. Be to, kiek tai susiję su nepranešimu aukštesniajam prokurorui apie (galimai) neteisėtą A. S. prašymą, šis pažeidimas nėra minimas Įsakyme Nr. 1 ir (ar) Išvadoje galutinai apibrėžtame tarnybiniame nusižengime, todėl, atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte konstatuotą šių dokumentų turinio ydingumą, lemiantį būtinybę visus neaiškumus aiškinti tarnybinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai, ši aplinkybė (nepranešimas aukštesniajam prokurorui) nėra vertintina kaip galinti būti tarnybinės atsakomybės pagrindu.

161. Galiausiai, pirmosios instancijos teismui pašalinus dalį Įsakymo Nr. 1 bei Išvados turinio, pareiškėjo kaltinimo atskleidus ikiteisminio tyrimo duomenis turinys ir ribos nėra visiškai aiškios.

162. Šiuo aspektu Įsakyme Nr. 1 ir Išvadoje pirmiausia minimas pareiškėjo ir A. S. 2018 m. sausio 9 d. susitikimo metu vykęs pokalbis apie (duomenys neskelbtini) sankcionavimą nebuvo susijęs su kokių nors ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimu, o šio pokalbio metu aptartas Policijos pareigūnų surašytas tarnybinis pranešimas apie užfiksuotus įtariamajam V. V. taikomos kardomosios priemonės pažeidimus A. S. buvo (turėjo būti) žinomas dar iš (duomenys neskelbtini) teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutarties.

163. Dėl (i) to paties susitikimo metu pareiškėjo teigiamo atsakymo į A. S. klausimą, ar policijos pareigūnai užfiksavo aplinkybes dėl galimai įtariamojo V. V. automobilyje buvusio slopintuvo, taip pat dėl (ii) po 2018 m. kovo 14 d. pareiškėjo darbo kabinete įvykusio Tyrimo aptarimo su jį atliekančiais pareigūnais tos pačios dienos susitikimo su A. S. metu pastarajam atskleistos informacijos apie ikiteisminio tyrimo eigą bei perspektyvą, pats atsakovas bei pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad A. S., kaip įtariamojo advokatas, neturėjo teisės su tokia informacija susipažinti, taip pat nekvestionavo (neginčijo) pareiškėjo akcentuotos ikiteisminį tyrimą organizuojančio ir kontroliuojančio prokuroro teisės spręsti, kokia apimtimi galima atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis (BPK 177 str. ir 181 str. 1 d.).

164. Atsakovas, kuriam tenka pareiga aiškiai apibrėžti inkriminuojamo tarnybinio nusižengimo turinį, pažeidimą sieja ne su pačiu minėtų ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimo faktu, bet iš esmės su aplinkybe, kad šie duomenys buvo atskleisti neformalioje aplinkoje be A. S. rašytinio prašymo susipažinti su šia informacija.

165. Šiame kontekste negalima pripažinti, kad vien patvirtinimas apie minėto slopintuvo radimo užfiksavimo faktą, t. y. tik iš esmės patvirtinimas apie paties dokumento buvimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad A. S. akivaizdžiai buvo žinomos su šio slopintuvo radimu susijusios aplinkybės, taip pat į tai, kad ši informacija jau buvo ikiteisminio tyrimo byloje, o advokatas galėjo su ja susipažinti (tokia prieiga jam buvo suteikta pagal vėlesnį rašytinį prašymą), galėtų būti vertinamas kaip kito asmens naudai atliktas piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi požymių turintis tarnybinis nusižengimas Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1475 redakcija) taikymo prasme. Todėl nagrinėjamu atveju neatsižvelgtina ir į šias aplinkybes kaip sudarančias pagrindą taikyti pareiškėjui tarnybinę atsakomybę.

166. Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo paneigti, kad minėto 2018 m. kovo 14 d. neformalioje aplinkoje (picerijoje) vykusio susitikimo su A. S. metu atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išsamiai aprašyti pareiškėjo veiksmai – atsakinėjimas į įtariamojo gynėjo A. S. klausimus, atskleidžiant tą pačią dieną įvykusio ikiteisminio tyrimo aptarimo metu sužinotą informaciją, taip pat jo, kaip Tyrimą kontroliuojančio prokuroro vertinimas dėl šio tyrimo perspektyvos – nėra, inter alia atsižvelgiant į šio susitikimo kontekstą, suderinami su prokuroro statusu ikiteisminiame tyrime bei su šiuo statusu susijusiais tarnybos interesais.

167. Iš tiesų negalima pripažinti, kad su tarnybos interesais, be kita ko, susijusiais su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo akcentuotomis prokuroro teisėmis ir pareigomis baudžiamajame procese bei jo ir prokuratūros ypatingu statusu, yra suderinamas toks, kaip aptariamas, neformalaus susitikimo metu įvykęs ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimas, šio tyrimo eigos ir perspektyvos aptarimas su įtariamojo šiame ikiteisminiame tyrime gynėju (ypač atsižvelgiant į tai, kad tai (duomenų atskleidimas ir aptarimas) išimtinai buvo (galėjo būti) naudingi tik pastarajam), nepriklausomai nuo to, ar tokiais veiksmais (realiai) buvo ar nebuvo pakenkta ikiteisminiam tyrimui (jo eigai ir rezultatams). Be to, atsižvelgiant į pareiškėjo, be kita ko, apeliacinio skundo argumentus, atskirai paminėtina, kad, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas inter alia 2014 m. sausio 16 d. sprendime, Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų. Prokuroro nepriklausomumo garantijų sistema nesudaro prielaidų, kuriomis prisidengdamas prokuroras galėtų pateisinti netinkamą jam nustatytų pareigų vykdymą (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-100-556/2019 53 p.).

168. Todėl net ir atsakovo nurodyta apimtimi (šios Nutarties 164 p.), tokie (kito asmens naudai atlikti) veiksmai turi aptariamo Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1475 redakcija) minimo korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi – objektyviuosius požymius, o šie veiksmai kvalifikuotini kaip pažeidžiantys: (i) Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nustatantį prokuroro pareigą saugoti įslaptintą informaciją, nesinaudoti ir neleisti kitiems asmenims naudotis tarnybine ar kita konfidencialia informacija kitaip, negu nustato įstatymai; (ii) Etikos kodeksu nustatytus iš konfidencialumo principo kylančius reikalavimus neskelbti be teisinio ir moralinio pagrindo ikiteisminio tyrimo duomenų suinteresuotiems asmenims (Etikos kodekso 5.6.2 p.), taip pat neteikti, vykdant tarnybines pareigas, gautų duomenų išorinės aplinkos subjektams, jų ar kitų asmenų neteisėtiems interesams tenkinti (Etikos kodekso 5.6.3 p.); (iii) Etikos kodekso 5.9.1 p punkte iš atsakomybės principo kylantį reikalavimą vengti tarnybos ir ne tarnybos metu žodžiais arba savo elgesiu paniekinti ar žeminti prokuroro, kaip valstybės pareigūno, ir prokuratūros, kaip valstybės institucijos, vardą. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimas šiems pažeidimams konstatuoti nagrinėjamu atveju tenkino inter alia šios Nutarties 88 punkte nurodytus reikalavimus ir sąlygas.

169. Visa tai, be kita ko, pirmiausia lemia, kad, išskyrus pastarąjį 2018 m. kovo 14 d. ikiteisminio tyrimo duomenų bei šio tyrimo perspektyvos aptarimą, atsakovas neįrodė, kad kiti (šiame baigiamajame teismo akte nepaneigti) pareiškėjo atlikti veiksmai, su kuriais siejami konstatuoti pažeidimai, turi korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos, kaip ji suprantama pagal minėtą Korupcijos prevencijos įstatymo nuostatą, požymių. Atitinkamai nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas galėjo remtis ginčo kriminalinės žvalgybos informacija, spręsdamas dėl pareiškėjo tarnybinės atsakomybės už kitus, nei nurodytus šios Nutarties 168 punkte, pažeidimus. 

170. Kita vertus, kiti tarnybinio nusižengimo tyrimo bei bylos nagrinėjimo metu surinkti įrodymai (pareiškėjo ir kitų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiaga), patvirtina, kad: (i) pareiškėjas ir A. S. yra buvę kolegos, ir pareiškėjas neneigia ginčui aktualiu laikotarpiu tarp jų buvusių draugiškų santykių; (ii) po vieno neformalaus susitikimo pareiškėjas informavo aukštesnįjį prokurorą bei STT pareigūnus apie tai, kad A. S. šio susitikimo metu galimai siekė jam duoti kyšį; nepaisant to, pareiškėjas ir toliau ne kartą po šio įvykio susitiko su A. S. neformalioje aplinkoje; (iii) šių neoficialių susitikimų metu pareiškėjas ir A. S., be kita ko, aptarinėjo su atliekamu Tyrimu susijusius klausimus; (iv) pareiškėjas informavo savo vadovą tik apie dalį šių susitikimų; (v) pareiškėjui buvo žinoma apie galimą Tyrimo duomenų neteisėtą atskleidimą (nutekinimą) A. S.; šių duomenų nutekinimu Tyrimą tuo metu atlikę pareigūnai įtarė pareiškėją. Be to, inter alia byloje pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina atsakovo bei pirmosios instancijos teismo vertinimą, kad pareiškėjo elgesys leido A. S. susidaryti nuomonę, jog prokuroru, kaip gerai pažįstamu asmeniu, galima pasinaudoti, neoficialiai sprendžiant jam kaip įtariamojo gynėjui rūpimus klausimus, sudarė įspūdį, kad advokatas A. S. gali daryti poveikį jo kaip prokuroro pareigų nešališkam vykdymui bei sulaukti jo ginamajam palankių sprendimų.

171. Visa tai vertindama inter alia atsakovo akcentuojamos aplinkybės, jog buvusių kolegų bendravimas buvo tiesiogiai susijęs su prokuroro ir gynėjo funkcijų (pareigų) atlikimu konkrečiame ikiteisminiame tyrime, kurį organizavo ir kontroliavo pareiškėjas, išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėjo (prokuroro) ir A. S. (įtariamojo gynėjo) neformalus (sistemingas) bendravimas (susitikimai neformalioje aplinkoje), ypač po paties pareiškėjo pranešto galimo bandymo jį papirkti bei žinant apie galimą ikiteisminio tyrimo duomenų nutekėjimą), be kita ko, jo kontroliuojamo ikiteisminio tyrimo (Tyrimo) klausimais, lemia, kad:

 

171.1. egzistavo BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos nusišalinimo nuo šio ikiteisminio tyrimo prielaidos, to nepaisydamas, ir nenutraukdamas bendravimo ir nenusišalindamas pareiškėjas pažeidė BPK 60 straipsnio 1 dalį, Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-1562 redakcija) įtvirtintą prokuroro nepriklausomumo reikalavimą bei 20 straipsnio 1 dalies 3 punktą, numatantį prokuroro pareigą nešališkai atlikti savo funkcijas, taip pat Etikos kodekso 5.3.3 punkte nurodytą iš nešališkumo principo kylantį reikalavimą nusišalinti nuo pareigos arba sprendimo priėmimo, kai yra pažeista psichologinė pusiausvyra arba tenka vertinti savo, šeimos narių ar kitų artimų asmenų interesus;

171.2. pareiškėjas pažeidė Etikos kodekso: (i) 5.2.1 punktą, reikalaujantį elgtis sąžiningai ir padoriai, savo pavyzdžiu formuoti nepriekaištingą prokuroro reputaciją; (ii) 5.4.1 punktą, pagal kurį prokuroras privalo neleisti savo elgesiu ar veikla susiformuoti nuomonei, kad prokuroras piktnaudžiauja suteiktais įgaliojimais, tarnybine padėtimi ar turi korupcinių interesų; (iii) 5.9.1 punktą, įpareigojantį vengti tarnybos ir ne tarnybos metu žodžiais arba savo elgesiu paniekinti ar žeminti prokuroro, kaip valstybės pareigūno, ir prokuratūros, kaip valstybės institucijos, vardą.

172. Taip pat išplėstinė teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog pareiškėjas pažeidė Rekomendacijų dėl kardomųjų priemonių 15 punktą, nustatantį, kad panaikinus arba pakeitus kardomąją priemonę, pakeitus ja nustatytas sąlygas, prokuroras ne vėliau kaip kitą dieną atitinkamą prokuroro nutarimą, ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį perduoda įstaigai arba asmenims, kuriems pavesta kardomąja priemone nustatytų sąlygų laikymosi kontrolė.

173. Apibendrinant konstatuotina, kad atsakovas nagrinėjamu atveju įrodė šios Nutarties 168, 171 ir 172 punktuose nurodytus pažeidimus, į kuriuos atsižvelgtina sprendžiant dėl pareiškėjo tarnybinės atsakomybės.

174. Pirmuosius du pažeidimus (neformalus ikiteisminio tyrimo medžiagos, eigos ir perspektyvos aptarimas; nenusišalinimas nuo Tyrimo bei tolesnis neformalus pareiškėjo bendravimas su įtariamojo advokatu), kaip iš esmės teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas padarė tyčia – pareiškėjas, ypač atsižvelgiant į jo darbo prokuratūroje patirtį, galėjo ir turėjo suprasti galimus neigiamus savo veiksmų padarinius, žinojo ikiteisminio tyrimo duomenims taikomus konfidencialumo reikalavimus, nusišalinimo nuo proceso pagrindus, bei minėtus etikos reikalavimus, tačiau jų nepaisė. Be to, tarnybinio nusižengimo tyrimo metu surinkti duomenys yra pakankami konstatuoti, kad:

174.1. aptariamais veiksmais, kvalifikuotais, kaip inter alia Etikos kodekso reikalavimų pažeidimai, buvo padaryta žala prokuratūros autoritetui (tretiesiems asmenims buvo formuojamas įspūdis, kad galima kreiptis pagalbos į pažįstamą prokurorą, policijos ir STT pareigūnams buvo sukeltos abejonės dėl pareiškėjo (prokuroro) padorumo, sąžiningumo ir nepriekaištingos reputacijos, duotas pagrindas įtarti prokurorą, (duomenys neskelbtini), korupciniais ryšiais), jie taip pat lėmė prokuratūroje dirbusių kolegų nepasitikėjimą pareiškėju, galėjo lemti prokuratūroje tarnaujančių asmenų nusivylimą tarnyba;

174.2. šiais veiksmais pareiškėjas taip pat pažemino prokuroro vardą, kaip tai suprantama pagal Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 3 dalį (2011 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-1562 redakcija), t. y. egzistuoja pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas savo elgesiu sumenkino prokuratūros autoritetą, taip pat šiurkščiai pažeidė Etikos kodekso reikalavimus.

175. Tačiau, skirtingai nei (subendrintai) vertino atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, nėra jokio objektyvaus pagrindo pripažinti, kad Rekomendacijų dėl kardomųjų priemonių 15 punkto pažeidimą pareiškėjas padaręs tyčia – akivaizdu, jog šį pažeidimą, susijusį su pareiškėjo neveikimu (sprendimo dėl kardomosios priemonės sąlygų pakeitimą ginčo (Velykų) dienomis neperdavimas kontroliuojančioms įstaigoms), lėmė tik jo (pareiškėjo) nerūpestingumas. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad atsakovas įrodė, jog toks pareiškėjo neveikimas (netinkamas veikimas) sukėlė neigiamus padarinius – 2018 m. kovo 31 d. buvo sutrukdytas policijos pareigūnų darbas, nes du policijos ekipažai du kartus vyko į V. V. gyvenamąją vietą. Tokio pobūdžio pažeidimas taip pat gali būti pagrindu prokuroro tarnybinei atsakomybei kilti, tačiau atsižvelgiant į jo pasekmes, vien tik atskirai paimtas, jis neturėtų būti vertinamas kaip sunkus tarnybinis nusižengimas, už kurį galėtų būti pritaikyta griežčiausia atsakomybė. 

 

VIII.

 

176. Nagrinėjant ginčus dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina, be kita ko, patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių nuobaudų skyrimo principams bei teisingumo ir protingumo kriterijams (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-1014-968/2024 36 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją).

177. Pagal Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės atsakomybės taikymo prokurorams nuostatų, patvirtintų generalinio prokuroro 2016 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. I-181, 6.2 punktą, parenkant tarnybinę nuobaudą atsižvelgiama į padaryto tarnybinio pažeidimo pobūdį, padarymo priežastis, kaltės formą, pažeidimo sukeltus neigiamus padarinius ir kitas reikšmingas aplinkybes.

178. Sprendžiant dėl pareiškėjui skirtos tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš tarnybos – pagrįstumo, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad vien veiksmai, kurie šiame baigiamajame teismo akte buvo kvalifikuoti kaip žeminantys prokuroro vardą ir pažeidžiantys minėtas įstatymų ir juos lydinčių aktų nuostatų reikalavimus, ne tik kad nėra suderinami su prokuroro priesaika, bet ir yra pakankami šiai griežčiausiai nuobaudai (atleidimui iš tarnybos) taikyti. Konstatuotas prokuroro vardą žeminantis elgesys, be kita ko, susijęs su šiurkščiu Etikos kodekso nuostatų pažeidimu ir inter alia nulėmęs pasitikėjimo juo praradimą institucijoje bei prokurorų ir ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų tarpe, taip pat išorėje – policijos ir STT pareigūnų tarpe, nagrinėjamu atveju negali būti vertinamas, kaip leidęs pareiškėjui toliau tęsti savo tarnybą Lietuvos Respublikos prokuratūroje.

179. Taigi, įvertinus pareiškėjo padarytų tarnybinių pažeidimų pobūdį, padarymo aplinkybes ir priežastis, nusižengusio prokuroro kaltės rūšį, pažeidimo sukeltas neigiamas pasekmes, kitas reikšmingas aplinkybes, (teigiamą pareiškėjo veiklos vertinimą, tarnybinių nuobaudų nebuvimą), nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, jog tarnybinės nuobaudos tikslai galėjo būti pasiekti mažiau griežtesne tarnybinės nuobaudos rūšimi.

180. Tokio vertinimo niekaip negali pakeisti vien apelianto akcentuojama aplinkybė, kad 2019 m. gegužės 31 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 17.9-7783, kuri generaliniam prokurorui nėra privaloma (Prokuratūros įstatymo 41 str. 6 d. (2017 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XIII-898 redakcija) bei kuri nebuvo patvirtinta (pavesta atlikti pakartotinį tyrimą), Komisija siūlė pareiškėją perkelti į žemesnes pareigas.

181. Apibendrindama išdėstytą išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą dėl ginčijamų generalinio prokuroro įsakymų panaikinimo, iš esmės priėmė pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija,

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                                                                    Audrius Bakaveckas

 

 Artūras Drigotas

 

 Rytis Krasauskas

 

 Jolanta Malijauskienė

 

 Dainius Raižys

 

 Virginija Volskienė

 

 Skirgailė Žalimienė