Administracinė byla Nr. A-810-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01009-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 16.5

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. L. skundą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą priteisimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. liepos 24 d. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) 885,07 Lt dydžio nuostolių, susidariusių dėl 2004 m. sausio 1 d.–2009 m. gruodžio 31 d. nustatytu laiku negautos tarnybinės uniformos ir jos dalių, atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. jam nebuvo išduotos tam tikros tarnybinės uniformos dalys. Remdamasis Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 18 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarka (toliau – ir Tvarka), jis 2013 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorių su prašymu išmokėti piniginę kompensaciją už nustatyta tvarka neišduotas tarnybinės uniformos dalis nuo 2004 m. arba išduoti pažymą dėl neišduotų uniformos dalių vertės. Pareiškėjas paaiškino, kad minėta pažyma, apimanti laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., buvo išduota 2014 m. liepos 10 d., pateikus pakartotinį prašymą.
3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, neišduodamas atitinkamų uniformos dalių, pažeidžia Statute įtvirtintą socialinę pareigūnų garantiją nemokamai gauti tarnybinę uniformą ir jos dalis. Tai, anot pareiškėjo, yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnio ir 2.271 straipsnio 8 dalies nuostatas bei šioje srityje teismų suformuotas taisykles (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013; 2013 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1936/2013 ir kt.) ir priteisti patirtų nuostolių atlyginimą.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad įstatyme nustatytos pareigos pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (CK 1.127 str.). Atsakovas neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti ir dėl to negali būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje.
5. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-315-406/2014 jam iš atsakovo priteistas turtinės žalos, kilusios 2010–2013 m., atlyginimas.
6. Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo prašymą dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, o jei teismas priimtų pareiškėjui palankų sprendimą, jo vykdymą atidėti vieneriems metams.
7. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, tarnybą vykdantis Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Gavęs pareiškėjo prašymą kompensuoti dėl negautos uniformos patirtus nuostolius arba suteikti atitinkamą informaciją apie neišduotas uniformos dalis, atsakovas pateikė pareiškėjui prašomus duomenis. Atsakovas paaiškino, kad tarnybinė uniforma laiku neišduota ne dėl atsakovo kaltės. Uniformomis aprūpinti nebuvo įmanoma dėl nepakankamo finansavimo.
8. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo prašymu priteisti jo nurodytą kompensacijos sumą už 2004–2009 m. negautą tarnybinę uniformą ir jos dalis, nes Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normose ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkoje tokia galimybė nėra numatyta. Be to, kompensacija, remiantis šiomis nuostatomis, neturėtų būti taikoma retrospektyviai. Šios Tvarkos nuostatos įtvirtina, kad pareigūnai piniginę kompensaciją už tarnybinę uniformą gali gauti tik už ateinančius kalendorinius metus, bet ne už praėjusį laikotarpį. Tuo atveju, kai tarnybinė uniforma yra tinkama dėvėti tarnyboje, ir pareigūnams, kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas. Taigi tvarkoje yra numatyta išmokėti tik 30 procentų nuo apskaičiuotos sumos piniginę kompensaciją.

II.

9. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
10. Byloje nustatyta, kad pasibaigus teisingumo ministro įsakymu nustatytam pareiškėjo turimos tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, pareiškėjui 2004–2009 metais nebuvo suteiktos tam tikros tarnybinės uniformos dalys, nurodytos atsakovo 2014 m. liepos 10 d. pažymoje Nr. S-18686. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad pareiškėjui nebuvo išmokėta kompensacija už priklausančias išduoti tarnybinės uniformos dalis.
11. Įvertinęs pareiškėjo skunde suformuluotą reikalavimą dėl piniginės sumos priteisimo, šio reikalavimo pagrindimą, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuolat pažymima, jog pareigūno patirti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2020/2013; 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012; 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012 ir kt.), pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas prašė atlyginti jam padarytą turtinę žalą, kuri pasireiškė pareiškėjo išlaidomis, jam savo lėšomis įsigyjant aprangą ir avalynę, kurią jis privalėjo dėvėti atsakovui neišdavus naujų tarnybinės uniformos dalių, taip pat išlaidomis tarnybinės uniformos dalims, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs, taisyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014).
12. Spręsdamas dėl prašomos priteisti žalos atlyginimo dydžio, pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjo pateiktais rašytiniais įrodymais dėl neišduotų tarnybinių uniformų dalių vertės: 2004 metais pareiškėjo patirti nuostoliai dėl neišduotos tarnybinės uniformos dalių sudarė 1 246,70 Lt, 2005 metais – 100,80 Lt, 2006 metais – 336,15 Lt, 2007 metais – 475,00 Lt, 2008 metais – 355,58 Lt, 2009 metais – 436,48 Lt. Iš viso 2004–2009 metais pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos dalys, kurių vertė – 2 950,23 Lt. Teismas darė išvadą, kad prašomų priteisti nuostolių rūšis yra pareiškėjo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), patirtos dėvint savo drabužius (ne tarnybinės uniformos dalis) tarnyboje (CK 6.249 str. 1 d.). Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal Tvarkos 1 punktą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas.
13. Vertindamas atsakovo prašymą nagrinėjamam ginčui taikyti trejų metų senaties terminą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
14. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Civiliniame kodekse nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžta, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2009 m. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildino iš atsakovo pareigos aprūpinti pareiškėją tarnybine uniforma, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuota, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
15. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Šiuo aspektu bylą nagrinėjęs teismas atkreipė dėmesį, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. liepos 24 d., tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas nusprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kilusios 2004–2009 m., priteisimo.
16. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
17. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą dėl ieškinio senaties termino taikymo tęstinių pažeidimų atveju, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš administracinės bylos Nr. I-315-406/2014, pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus 2004–2009 m. Be to, pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Tokiu atveju ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (CK 1.130 str. 3 d.). Kadangi sprendimas administracinėje byloje Nr. I-315-406/2014 įsiteisėjo 2014 m. liepos 9 d., o skundas nagrinėjamoje byloje buvo gautas 2014 m. liepos 21 d., teismas darė išvadą, kad pareiškėjui kreipiantis 2014 m. liepos 24 d. trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui priteisti žalą už 2004–2009 metais neišduotas uniformas ar jų dalis pareikšti buvo praleistas.
18. Įvertinęs paminėtus argumentus, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažinta, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl turtinės žalos, kilusios 2004–2009 m., atlyginimo, todėl netenkintinas prašymas dėl patirtos žalos už neišduotas tarnybinės uniformos dalis priteisimo (CK 1.131 str. 1 d.).

III.

19. Pareiškėjas E. L. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti ir priteisti iš atsakovo 885,07 Lt dydžio nuostolių, kilusių 2004 m. sausio 1 d.–2009 m. gruodžio 31 d. dėl laiku negautos tarnybinės uniformos ir jos dalių, atlyginimą.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėsto iš esmės tokius pat argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, ir akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo skunde išdėstytus motyvus ir aplinkybes. Pareiškėjas nurodo, kad savo reikalavimą grindžia Statuto ir Tvarkos nuostatomis, pateikia informaciją apie 2004–2009 m. laikotarpiu neišduotą uniformą ir jos dalis, pagrindžia patirtų nuostolių apskaičiavimą. Pareiškėjas pažymi, kad turtinė žala jam atsirado dėl atsakovo neteisėto neveikimo – įstatyme numatytos pareigos nevykdymo (CK 6.246 str., 2.271 str. 8 d.). Pareiškėjo teigimu, pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (CK 1.127 str.), atsakovas neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti ir todėl nėra pagrindo taikyti trejų metų ieškinio senaties termino, numatyto CK 1.125 str. 8 d.
21. Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
22. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui 2014 m. liepos 24 d. kreipusis į teismą, trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl 2004–2009 m. patirtos žalos buvo praleistas. Be to, pareiškėjas neprašė atnaujinti termino prašymui paduoti. Ieškinio senaties terminas iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas jį atmesti. Pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl 2004–2009 m. laikotarpio. Atsakovas taip pat pabrėžia, kad teismas jau buvo atsakovą įpareigojęs atlyginti pareiškėjui 2010–2013 m. kilusią turtinę žalą administracinėje byloje Nr. I-315-406/2014, todėl, atsakovo manymu, akivaizdu, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie galbūt daromus pažeidimus 2004–2009 m. Be to, pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 885,07 Lt dydžio nuostolių, susidariusių dėl 2004 m. sausio 1 d.–2009 m. gruodžio 31 d. nustatytu laiku neišduotos tarnybinės uniformos ir jos dalių, atlyginimą. Šio reikalavimo kontekste visų pirma reikia pažymėti sprendžiamo ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių savitumą. Pareiškėjas jau yra kreipęsis į teismą dėl žalos, siejamos su neišduota uniforma, atlyginimo. Administracinėje byloje Nr. I-315-406/2014 pareiškėjas prašė priteisti kompensaciją už 2010–2013 m. negautos uniformos dalis ir jo reikalavimas buvo patenkintas. Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-315-406/2014 yra įsiteisėjęs.
24. Spręsdamas dėl pareigūnų teisėtų interesų, susijusių su tarnybinės uniformos išdavimu, apsaugos ir gynimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs plačios apimties teisminę praktiką, inter alia atskleidęs, kaip turėtų būti atlyginama žala, patirta dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 10 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014, konstatavo, kad galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą. Šiais atvejais taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios darbdavio materialinę atsakomybę. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 248 straipsnio 3 punkte numatyta, kad darbdavio materialinė atsakomybė atsiranda, kai pažeidžiami darbuotojo turtiniai interesai, o šio kodekso 249 straipsnyje inter alia įtvirtinta, kad darbdavys pagal Civilinio kodekso normas privalo atlyginti žalą, padarytą dėl darbuotojo turtinių interesų pažeidimo.
25. Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos taip pat matyti, kad pažeidimas, su kuriuo pareigūnai sieja savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, pripažįstamas tęstinio pobūdžio. Atsižvelgus į šią aplinkybę, pareigūnų, laiku negavusių tarnybinės uniformos ar jos dalių ar tam tikro dydžio kompensacijos, pažeistos teisės ir teisėti interesai teismine tvarka yra ginami visa apimtimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-430/2014; 2014 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-249/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1261/2014; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1875/2013; 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1652/2013; 2013 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1638/2013; 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1903/2013; 2013 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1936/2013; 2013 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1648/2013 ir jose nurodytą teismų praktiką).
26. Šiomis aplinkybėmis išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėdama kilusį ginčą ji yra saistoma vienodos (neprieštaringos ir nuoseklios) teismų praktikos, formuojamos pareigūnų tarnybos garantijų srityje. Tai, kad administracinių teismų praktika šioje srityje yra nusistovėjusi, pažymi ir šios pareigūnų garantijos klausimus išsamiai nagrinėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2014 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014. Pastebėtina, kad teismų jurisprudencijos tęstinumas ir nuoseklumas yra svarbus teisinės valstybės aspektas. Kaip Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs 2006 m. kovo 8 d. nutarime, iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą, leistų kilti abejonėms, ar atitinkami teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs. Pirmiau minėtos konstitucinės jurisprudencijos nuostatos atsispindi ir Lietuvos Respublikos teismų įstatyme. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nors ši ir sprendimo 25 punkte paminėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys nėra identiškos tuo aspektu, kad pareiškėjas atskirai kreipiasi į teismą dėl skirtingų žalos laikotarpių, vis dėlto nagrinėjamos bylos yra labai panašios. Abiejų atvejų faktinės aplinkybės yra iš esmės vienodos ir pareikšti reikalavimai yra susiję su tapačia atsakovų veika. Šioje byloje nagrinėjami atsakovo veiksmai pareiškėjo atžvilgiu turi panašų dalyką, jie pagrįsti iš esmės tais pačiais faktais ir teisiniais argumentais, ir iš tiesų yra labai panašaus turinio kaip ir anksčiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtos bylos.
27. Šios išvados nepaneigia tai, kad pareiškėjas teismams teikiamus teisinius reikalavimus išskaidė į atskirus teisminius procesus. Kitoks aiškinimas lemtų tai, kad pareigūnų pažeistų teisių ir teisėtų interesų teisminė gynyba būtų skirtingo masto, nelygu tai, ar žalą patyręs pareigūnas nusprendė pareikšti skundą dėl viso kilusios žalos laikotarpio, ar kreipėsi į teismą dėl skirtingų patirtos žalos laikotarpių, o tai prieštarautų lygiateisiškumo principui, kurio būtina paisyti įgyvendinant teisingumą. Be to, jei pareigūnai negalėtų tokiomis sąlygomis kaip pareiškėjas gauti žalos, padarytos veiksmais, kuriais pažeidžiamos imperatyvios teisės normos, atlyginimo, būtų suabejota žmogaus teisių, susijusių su nuosavybe, apsaugos veiksmingumu bei teisinio saugumo ir teisės stabilumo principų užtikrinimu.
28. Šiame kontekste taip pat reikia priminti, kad administraciniame procese taikomas dispozityvumo principas. Dispozityvumo principas administracinių bylų teisenoje reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 1 d. 6 ir 7 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-257/2012). Šiomis aplinkybėmis išplėstinė teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo šioje ir administracinėje byloje Nr. I-315-406/2014 suformuluotas pažeistų teisių gynimo mastas yra administraciniame procese taikomo dispozityvumo principo išraiška. Be to, asmenims, kurie naudojasi teisminės gynybos būdu taip, kaip nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, nei Lietuvos įstatymų leidėjas, nei teisės normas šioje srityje aiškinantys teismai nėra suformulavę jokios itin griežtai įtvirtintos pareigos pateikti visus reikalavimus vienu metu. Pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamo ginčo aplinkybės nesudaro jokio pagrindo taikyti nuostatas, susijusias su piktnaudžiavimu teisminės gynybos teise. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamo ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, taip pat atsižvelgia į tai, jog yra nemaža tikimybė, kad apie savo teisių apimtį ir jų pažeidimo mastą nagrinėjamu atveju suinteresuoti asmenys sužino arba jį suvokia ne iškart. Tai galėtų pagrįstai paaiškinti minėtą pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl pažeistų teisių ir teisėtų interesų ypatumą.
29. Visa tai įvertinusi, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos taikyti nusistovėjusioje teismų praktikoje suformuotas taisykles, skirtas žalos, patirtos dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių, atlyginimui.
30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, aiškindamas teisės aktų, reglamentuojančios vidaus reikalų sistemos pareigūnų aprūpinimą uniformomis, nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Šios nuostatos turi būti suprantamos kaip imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis. Minėtu imperatyvu nustatyta teisė gali būti įgyvendinama trimis būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-580/2009, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014).
31. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje tarp pareiškėjo ir atsakovo nėra ginčo dėl fakto, kad pareiškėjui nebuvo išduotos kai kurios tarnybinės uniformos dalys, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Ginčo šalys taip pat neginčija tos aplinkybės, kad pareiškėjui nebuvo išmokėta teisės aktuose numatyta piniginė kompensacija. Tai patvirtina paties atsakovo parengta pažyma apie tarnybinės uniformos dalių neišdavimą ir jų vertės dydį (b. l. 9–10). Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas pagrįstai prašo atlyginti jam padarytą turtinę žalą, pasireiškusią jo išlaidomis, savo lėšomis įsigyjant aprangą ir avalynę, dėvėtas vietoj jam neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių.
32. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos neteisėtus veiksmus, t. y. tarnybinės uniformos dalių pareiškėjui neišdavimą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, laikotarpį, kurio metu pareiškėjui nebuvo išduodamos naujos tarnybinės uniformos dalys (2004 m. sausio 1 d.–2009 m. gruodžio 31 d.), pareiškėjo skundo argumentus, tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas tarnybos metu nedėvėjo tarnybinės uniformos, dėvėjo netinkamą tarnybinę uniformą ar atsisakė jiems išduodamų tarnybinės uniformos dalių, vadovaudamasi protingumo, teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė turtinę žalą, savo lėšomis įsigydamas aprangą ir avalynę, kurias jis dėvėjo vietoj jam neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių. Atsižvelgus į tai bei vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, konstatuotina, jog pareiškėjo prašomą priteisti žalą sudaro jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai).
33. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad patirtos žalos dydį apskaičiavo kaip neišmokėtą piniginę kompensaciją už neišduotas tarnybinės uniformos dalis. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tuomet jų dydį nustato teismas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, Tvarkos 1 punkte įtvirtintas kompensacijos dydis (30 proc. nuo uniformos dalių vertės) laikytinas protingu ir adekvačiu pareiškėjų patirtiems nuostoliams dėl uniformų dalių neišdavimo. Toks pareiškėjų patirtos žalos dydžio apskaičiavimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pripažįstama, kad pareigūnams nepateikus jokių duomenų apie realiai turėtas išlaidas įsigyjant ar taisant rūbus ir avalynę, jų patirtų nuostolių dydis lygus Tvarkos 1 punkte numatytai kompensacijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013; 2013 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1936/2013; 2013 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1648/2013; 2013 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1608/2013; 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013 ir kt.).
34. Visa tai įvertinusi bei atsižvelgusi į šio sprendimo 25 punkte nurodytą nusistovėjusią teismų praktiką, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo. Byloje nustatytos aplinkybės yra pagrindas pareiškėjui priteisti 885,07 litų, t. y. 256,33 eurų, dydžio žalos atlyginimą. Pažymėtina, kad atsakovas byloje neįrodinėjo, jog toks pareiškėjo patirtų nuostolių dydžio apskaičiavimas yra nepagrįstas, neatitinka protingumo ar proporcingumo principų. Be to, atsakovas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos, siejamos su uniformos ir jos dalių verte, dydžio.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

              Pareiškėjo E. L. apeliacinį skundą patenkinti.             

              Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

              Pareiškėjo E. L. skundą patenkinti.             

              Priteisti pareiškėjui E. L. iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 256,33 eurų (dviejų šimtų penkiasdešimt šešių eurų ir trisdešimt trijų euro centų) turtinės žalos atlyginimą.

              Sprendimas neskundžiamas.