Civilinė byla Nr. e2-10125-845/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05474-2024-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.8; 3.1.7.6; 3.2.6.1        

(S)

ieškovė ERGO Insurance SE, veikianti per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 1029,98 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog (duomenys neskelbtini) automobilis TOYOTA AURIS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), įvažiavo į duobę ir buvo apgadintas. Įvykio metu automobilis buvo apdraustas Transporto priemonių draudimu (KASKO). Vadovaujantis draudimo sutartimi, įvykis pripažintas draudžiamuoju. Ieškovė apskaičiavo jos apdraustos transporto priemonės remonto kainą ir išmokėjo draudėjui 1029,98 Eur draudimo išmoką. Žalos administravimo metu nustatyta, kad duobė nebuvo pažymėta skiriamaisiais ženklais, taip pat nėra duomenų, kad žalos atsiradimui turėjo įtakos automobilio vairuotojo neatsargumas. Ieškovė nurodo, kad duobė pripažintina kelio trūkumu, todėl atsakomybė už padarytą žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.266 straipsnio pagrindu tenka Vilniaus miesto savivaldybės kaip (duomenys neskelbtini), savininkei.

         Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė: pasiūlyti ieškovei pakeisti atsakovę byloje į UAB „Kamitra“ ir ko, o netenkinus šio prašymo, - prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą arba sumažinti ieškiniu prašomų priteisti nuostolių dydį. Atsakovė neginčijo fakto, jog ji yra šio kelio savininkė, tačiau ji nėra atsakinga už dėl kelio trūkumų kilusią žalą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – Kelių įstatymas) 4 straipsnio 3 dalimi, vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Pačios savivaldybės nevykdo jų teritorijose esančių kelių ir gatvių priežiūros ar remonto, o būtent atlieka užsakovės pareigas ir paveda šiuos darbus atlikti tam tikriems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie specializuojasi tose srityse. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį, atsakomybės subjektu gali būti ne tik asmuo, valdantis daiktą nuosavybės teise, bet ir kitais teisėtais pagrindais – jo valdytojas. Vietos savivaldos įstatymas suteikia galimybę tam tikras funkcijas, susijusias su viešųjų paslaugų suteikimu, o šiuo konkrečiu atveju – su vietinės reikšmės kelių ir gatvių valdymu, pagal sudarytas sutartis perduoti kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims. Vadovaudamasi šiomis teisės aktų nuostatomis, Vilniaus miesto savivaldybės administracija (duomenys neskelbtini) sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria UAB „Kamitra“ ir ko įsipareigojo atlikti (toliau – rangovas) Vilniaus miesto savivaldybės Šiaurinės miesto dalies gatvių, įskaitant ir (duomenys neskelbtini) ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – užsakovas) sudaryti rangovui būtinas sąlygas paslaugoms suteikti. Sutarties 25.18. punkte nustatyta, kad atsiradus avariniams dangos defektams (duobės didesnės nei 5 cm gylio) rangovas savarankiškai be atskiro užsakovo užsakymo, privalo juos pašalinti ir apie atliktus darbus informuoti užsakovą. Be to, remiantis Sutarties 25.18 punktu, rangovas nuo Sutarties pasirašymo dienos iki Sutarties galiojimo pabaigos yra laikomas gatvių ir kiemų dangos Vilniaus miesto Šiaurinės miesto dalies valdytoju pagal CK 6.266 straipsnį bei CK 6.270 straipsnio 2 dalį ir įsipareigoja atlyginti Užsakovui ir/ ar tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto ir (arba) netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės. Vadovaujantis Sutartimi UAB „Kamitra“ ir ko prisiėmė nuolatinės gatvių stebėsenos pareigą, gatvių valdytojo pagal CK 6.266 straipsnio statusą bei atsakomybę dėl netinkamos gatvių būklės, todėl UAB „Kamitra“ ir ko yra atsakinga už žalą, kilusią dėl netinkamos priežiūros. Atsakovė nesutikimą su ieškinio reikalavimais grindė ir tuo, kad ieškovei tenka pareiga įrodyti atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau šiuo atveju jos neįrodytos: ieškovė nepateikė eismo įvykio nuotraukų (jog automobilis būtų užfiksuotas apgadintas įvykio vietoje), nepridėjo eismo įvykio schemos, kurioje atsispindėtų automobilio važiavimo kryptis ir duobės vieta, gylis, plotis, ilgis; taip pat nors ieškovė ieškinyje nurodė, jog automobilis su tralu buvo išgabentas iš įvykio vietos, tačiau nepateikė duomenų, jog tralas buvo kviestas į įvykio vietą ir, kad būtent šis automobilis buvo išgabentas iš įvykio vietos. Atsakovė taip pat akcentavo, jog automobilį galima apgadinti ir kitais būdais, ne tik automobiliui įvažiavus į duobę, be to, po įvykio, vertinant automobiliui padarytą žalą, nebuvo kviesti dalyvauti ir nedalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės atstovai. Atsakovei kilo abejonės dėl paties vairuotojo atidumo, kadangi kelias, kuriame įvyko eismo įvykis yra siauras, vingiuotas ir neapšviestas; kadangi įvykio metu oro sąlygos buvo labai prastos, prietema, rūkas, kelio danga šlapia, todėl galimai eismo įvykis įvyko dėl paties vairuotojo neatidumo ir kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 128 punkto reikalavimų nesilaikymo. Anot atsakovės, byloje nėra duomenų, kad automobilio vairuotojas, veikdamas tiek rūpestingai ir apdairiai, kiek yra būtina atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, negalėjo pastebėti ir sustoti ar kitaip išvengti kliūties, todėl darytina išvada, kad vairuotojas, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, taip pat privalo prisiimti atsakomybę dėl kilusios žalos, todėl tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad reikalavimas atlyginti žalą yra pagrįstas, turėtų būti svarstoma dėl atlygintinos žalos mažinimo atsižvelgiant į vairuotojo neatsargumą (CK 6.282 straipsnio 1 dalis).

Trečiasis asmuo UAB ,,Kamitra“ ir Ko pateikė atsiliepimą, kuriuo palaikė poziciją, kad žalą ieškovei turi atlyginti atsakovė. Nurodė, kad sutarties pagrindu atsakovė nėra perleidusi rangovui (duomenys neskelbtini), valdymo, kadangi: 1) kelių valdymo teisės perleidimo faktas nėra registruotas viešame registre; 2) Vilniaus miesto savivaldybės taryba nėra priėmusi sprendimo dėl kelių valdymo teisės perleidimo rangovei; 3) teismų praktikoje formuojami aiškinimai, kad atsakovė, sudarydama sutartis su kitomis įmonėmis (rangovais) neperleidžia joms kelių valdymo teisės išimtinai tik sutarties pagrindu. Nurodė, kad atsiliepimo pateikimo dieną yra gausu teismų sprendimų, kuriuose buvo išanalizuota tarp rangovo ir atsakovės sudaryta sutartis, t. y. ta pati sutartis, kuria remdamasi šioje byloje atsakovė teigia, kad neva perleido kelių valdymą rangovui. Visuose sprendimuose teismai priėmė vieną ir tą pačią išvadą, kad sutarties pagrindu atsakovė neperleido kelių valdymo rangovui ir už padarytą žalą privalo atsakyti atsakovė.

Atsiliepimu į ieškinį trečiasis asmuo UAB „Grinda“ nurodė su ieškiniu nesutinkantis. Pažymėjo, kad ieškovė neįrodė žalos dydžio, be to, eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, dėl ko vairuotojas galima elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, galimai nemažino važiavimo greičio, todėl automobilis pateko į eismo įvykį. Trečiojo asmens teigimu, įvykio aplinkybės nėra užfiksuotos ir nėra aiškios, todėl atsakovės atsakomybė negali kilti. UAB „Grinda“ nuomone, atsakovė turėtų būti atleista nuo civilinės atsakomybės, vadovaujantis CK 6.266 straipsnio 1 dalimi, 6.270 straipsnio 1 d. dalimi.

CPK 441 straipsnyje nustatytas bylas dėl mažų piniginių sumų (iki 5000 Eur) priteisimo teismas nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Nagrinėjamoje byloje bendra ieškinio reikalavimo suma yra 1029,98 Eur. EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad esant tam tikro pobūdžio ginčams, teismas neprivalo nagrinėti bylos teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (Eriksson v. Sweden, no. 60437/08, 12 April 2012, § 64-65). Be to, EŽTT savo nuoseklioje praktikoje, aiškindamas asmens teisės į teisingą teismą principo įgyvendinimą, pabrėžė, jog pareiga nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra absoliuti; galimas teisminis nagrinėjimas, kuris nereikalauja žodinio bylos nagrinėjimo: pavyzdžiui tuomet, kai nekyla klausimų dėl patikimumo ar ginčijamų faktų, dėl kurių būtina būti išklausytam, taip pat kai teismas gali teisingai ir pagrįstai išspręsti bylą šalių pateiktų įrodymų ir paaiškinimų pagrindu (Jussila v. Finland, no. 73053/01, 23 November 2006, § 41). Taip pat Europos Teismas pabrėžė, jog kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar aplinkybės buvo tokio pobūdžio, kurios galėjo atleisti teismą nuo žodinio teismo posėdžio; tai galėtų būti situacijos, kai keliami teisniai klausimai nėra ypatingai sudėtingi (Saccoccia v. Austria, no. 69917/01, 4 May 2009, § 73, § 75-76). Vadovaujantis išdėstytu, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė ERGO Insurance SE, veikianti per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, savanoriško transporto priemonės draudimo sutartimi (KASKO), draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdraudusi transporto priemonę - automobilį TOYOTA AURIS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo sutartyje numatytas draudimo laikotarpis nuo (duomenys neskelbtini)  Bylos duomenimis, (duomenys neskelbtini) transporto priemonė TOYOTA AURIS, Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), įvažiavo į kelyje buvusią duobę ir buvo apgadinta. Ieškovė, remdamasi draudimo sutartimi, apskaičiavo eismo įvykio metu padarytą žalą ir 2023 m. balandžio 13 d. išmokėjo transporto priemonės TOYOTA AURIS, Nr. (duomenys neskelbtini) draudėjui 1029,98 Eur draudimo išmoką.

CK 6.1015 straipsnyje reglamentuojamas draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui (subrogacija). Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, tai draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Taigi, įvykus draudžiamajam įvykiui, subrogacijos pagrindu vietoje draudėjo į tą patį, jau egzistuojantį ir nepasibaigusį prievolinį santykį įstoja draudimo išmoką išmokėjęs draudikas, perimdamas draudėjo reikalavimo teisę į atsakingą asmenį. Žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK šeštosios knygos normas.

Nagrinėjamu atveju ieškovė, išmokėjusi 1029,98 Eur draudimo išmoką draudėjui, reikalauja ją priteisti iš, jos manymu, atsakingos už žalos padarymą atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, kaip Vilniaus miesto gatvių savininkės ir valdytojos, kuriai tenka atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl (duomenys neskelbtini), trūkumų. Ieškovė 2023 m. balandžio 17 d. pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pretenziją, kuria informavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra atsakinga už žalos ieškovės apdraustai transporto priemonei padarymą bei prašė per 14 dienų nuo pretenzijos gavimo pervesti į ieškovės nurodytą banko sąskaitą 1029,98 Eur sumą. Atsakovei žalos neatlyginus, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu.

Atsakovė su byloje pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o šio prašymo netenkinus – sumažinti priteistinos žalos dydį. Atsakovė nesutikimą su ieškovės ieškiniu iš esmės grindžia šiais pagrindiniais argumentais: pirma, atsakovė yra netinkama pagal pareikštą ieškinį; antra, ieškovė neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų; trečia, dėl žalos atsiradimo yra ir automobilio vairuotojo kaltės, todėl ieškinys dėl žalos atlyginimo turi būti atmestas arba žalos atlyginimo dydis sumažintas.

Dėl tinkamo atsakovo byloje

Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas) (CK 6.266 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad kelio duobė yra kelio statybinės konstrukcijos trūkumas, t. y. statinio trūkumas, todėl atsakomybė už žalą, padarytą dėl netinkamos statinio būklės, jo savininkui (valdytojui) taikytina pagal CK 6.266 straipsnį, be kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-105-687/2016 18 punktas).

Nagrinėjamu atveju atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pripažįsta, kad ji yra (duomenys neskelbtini), savininkė, taigi dėl šios aplinkybės ginčo nėra, tačiau atsakovė laikosi pozicijos, kad ji yra netinkama atsakovė, nes sutartimi šios gatvės valdymą yra perdavusi trečiajam asmeniui UAB „Kamitra“ ir ko, todėl atsakomybė kyla UAB „Kamitra“ ir ko kaip statinio valdytojai. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybės administracija (užsakovė) ir UAB „Kamitra“ ir ko (rangovė) sudarė sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis), kuria UAB „Kamitra“ ir ko įsipareigojo atlikti Vilniaus miesto Šiaurinės miesto dalies (į kurią patenka ir (duomenys neskelbtini)) gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija įsipareigojo sudaryti UAB „Kamitra“ ir ko būtinas darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti už faktiškai suteiktus darbus Sutarties nustatyta tvarka. Sutarties 25.18. punkte šalys, be kita ko, susitarė, kad UAB „Kamitra“ ir ko nuo Sutarties pasirašymo dienos iki Sutarties galiojimo pabaigos yra laikoma gatvių ir kiemų dangos Vilniaus miesto Šiaurinės miesto dalies valdytoja pagal CK 6.266 straipsnį bei CK 6.270 straipsnio 2 dalį ir įsipareigoja atlyginti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir / ar tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsiradusią dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto ir (arba) netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės. Tame pačiame Sutarties punkte šalys taip pat susitarė, kad tuo atveju, jei tretieji asmenys dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamos gatvių ir kiemų dangos priežiūros ir remonto ir (arba) netinkamos gatvių ir kiemų dangos būklės, patirtų nuostolių, kuriuos teismas priteistų iš užsakovės (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos), užsakovė savo pasirinkimu turi teisę mažinti mokėjimus rangovei (UAB „Kamitra“ ir ko ) pagal Sutartį už atliktus darbus suma, lygia priteistiems nuostoliams, arba reikalauti, kad rangovė per 30 kalendorinių dienų nuo pareikalavimo užsakovei sumokėtų kompensaciją, lygią priteistiems nuostoliams.

Teismų praktikoje pažymima, kad CK 6.266 straipsnis reglamentuoja tik statinių savininko (valdytojo) civilinę atsakomybę, bet nenustato valdymo teisės perdavimo taisyklių (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-407-934/2020). Kilus ginčui dėl to, ar kelio (gatvės) savininko valdymo teisė buvo perduota kitam asmeniui ir todėl savininkui nekyla pareiga pagal CK 6.266 nuostatas civiline tvarka atsakyti už asmeniui padarytą turtinę žalą, būtina vertinti, ar faktinės aplinkybės, įvertintos savininko teises ir pareigas reglamentuojančių teisės normų taikymo aspektu, leidžia daryti išvadą, kad savininkas perdavė valdymo teisę į kelią (gatvę).

Nuosavybės teisė pagal subjektus ir jų teisių turinį skirstoma į privačios ir viešosios nuosavybės teisę. Privačios ir viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas turi tam tikrų teisinio reguliavimo ypatumų. Viešosios nuosavybės teisinius santykius visų pirma reguliuoja viešosios teisės normos, o CK nuostatos taikomos tik tiek, kiek viešosios nuosavybės įgyvendinimo teisinių santykių nereguliuoja atitinkamai įstatymai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis).

Pagal Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Byloje, kaip minėta, nėra ginčo, kad (duomenys neskelbtini), savininkė yra Vilniaus miesto savivaldybė. Taigi atsakovės, kaip viešojo subjekto, nuosavybės teisės įgyvendinimas visų pirma reglamentuojamas imperatyviųjų viešosios teisės normų.

Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – VSTVNDJĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybių turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja: 1) savivaldybių tarybos pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą – įgyvendindamos turto savininko funkcijas (VSTVNDJĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punktas); 2) savivaldybių institucijos, įmonės, įstaigos ir organizacijos – patikėjimo teise; 3) kiti juridiniai asmenys – VSTVNDJĮ 12 straipsnyje nustatytais atvejais pagal turto patikėjimo sutartį (VSTVNDJĮ 8 straipsnio 1 dalies 2 punktas). VSTVNDJĮ 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad subjektų, valdančių, naudojančių savivaldybių turtą ir disponuojančių juo, teises ir pareigas nustato įstatymai, savivaldybių tarybų sprendimai, šių subjektų įstatai (nuostatai) ir turto patikėjimo sutartis VSTVNDJĮ 12 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais. Pagal VSTVNDJĮ 9 straipsnio 1 dalies 4 punktą valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis, be kita ko, viešosios teisės principu, t. y. sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. VSTVNDJĮ 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad savivaldybėms nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, vadovaudamosi įstatymais, įgyvendina savivaldybių tarybos, o savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti juo perduodamas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Analogiška nuostata įtvirtina ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – VSĮ) 48 straipsnio 2 dalyje. Vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu, konstatuotina, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymas gali būti perduotas tik patikėjimo teise ir tik savivaldybės tarybos sprendimu. Į bylą nėra pateiktų duomenų apie tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba būtų priėmusi sprendimą perduoti (duomenys neskelbtini), valdymą patikėjimo teise kitam subjektui.

VSĮ 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad savivaldybių funkcijos pagal veiklos pobūdį skirstomos į vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų teikimo. Viena iš savarankiškųjų savivaldybės funkcijų pagal VSĮ 6 straipsnio 32 punktą yra savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Kelių įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje taip pat nurodyta, kad gatvių, kurios nėra valstybinės reikšmės kelių tąsa, projektavimo, tiesimo, rekonstravimo, taisymo (remonto) ir priežiūros darbus organizuoja ir užsakovo funkcijas atlieka savivaldybės. Savivaldybei tenkanti gatvių taisymo bei priežiūros pareiga numatyta ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte. Pagal VSĮ 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą savivaldybė gali steigti naujus viešųjų paslaugų teikėjus ir (ar) Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo arba Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo, arba Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo nustatyta tvarka pavesti viešosios paslaugos teikimą jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui, kai teikiamos teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo paslaugos.

Nurodytas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad gatvių priežiūra yra savarankiškoji savivaldybės funkcija, kuri pagal savo funkcinį veiklos pobūdį laikytina viešosios paslaugos teikimu. Organizuodama šios viešosios paslaugos (gatvių taisymo bei priežiūros) teikimą savivaldybė turi teisę jos įgyvendinimą pavesti viešųjų paslaugų teikėjams, tačiau viešosios teisės aktai nenumato galimybės viešųjų paslaugų įgyvendinimą organizuoti taip, jog civilinės sutarties pagrindu, nesilaikant specialių procedūrų, numatytų viešosios teisės aktuose, būtų perduota kelių (gatvių) valdymo teisė privačiam juridiniam asmeniui. Taigi, viešosios nuosavybės teisinis reguliavimas nenumato galimybės savivaldybei civilinės sutarties pagrindu perduoti savarankiškų kelio (gatvės) valdymo funkcijų privatiems juridiniams asmenims.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad, nesant byloje pateiktų įrodymų, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba būtų priėmusi sprendimą, kuriuo būtų perdavusi trečiajam asmeniui patikėjimo teise valdyti (duomenys neskelbtini), - Vilniaus miesto savivaldybė pripažintina tinkama atsakove pagal ieškinį dėl gatvės trūkumais padarytos žalos atlyginimo CK 6.266 straipsnio pagrindu. Kadangi savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymas gali būti perduotas tik patikėjimo teise ir tik savivaldybės tarybos sprendimu, pirmiau aptarta Sutarties 25.18. punkto nuostata, pagal kurią UAB „Kamitra“ ir ko laikoma Vilniaus miesto Šiaurinės miesto dalies (įskaitant (duomenys neskelbtini)) valdytoja, laikytina neturinčia esminės teisinės reikšmės, sprendžiant dėl atsakovės kaip civilinės atsakomybės subjekto teisinio statuso, ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją. Savivaldybės administracija, kaip savivaldybės institucija, veikia savivaldybės vardu įgyvendindama savivaldybės funkcijas ir teises bei pareigas pagal jai Vietos savivaldos įstatyme ir kituose teisės aktuose suteiktus įgaliojimus. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad savivaldybės administracija neturi jokių įgaliojimų savivaldybės nuosavybės teise valdomo turto atžvilgiu. Tokiu būdu, atsakovės argumentai, kad ji yra netinkama atsakovė šioje byloje, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų

Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini)  transporto priemonė TOYOTA AURIS, Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), įvažiavo į kelyje buvusią duobę ir buvo apgadinta. Įvykis pripažintas draudžiamuoju. Transporto priemonei padaryta žala įvertinta 1104,98 Eur; atlikus draudimo sutartyje numatytą 75 Eur išskaitą, ieškovė draudėjui išmokėjo 1029,98 Eur. Nurodytą sumą ieškovė prašo priteisti iš atsakovės.

Ieškovė, įrodinėdama ieškinio pagrindą, pateikė automobilio nuotraukas, iš kurių matyti, kad buvo apgadinta (išleistas oras) automobilio TOYOTA AURIS, Nr. (duomenys neskelbtini) galinio rato padanga, pažeistas ratlankis; taip pat pateikė 2023 m. balandžio 1 d. (duomenys neskelbtini) pažymą dėl eismo įvykio, (duomenys neskelbtini) eismo įvykio informaciją, patvirtinančią aplinkybę, jog minėtas automobilis pateko į eismo įvykį, užvažiuodamas ant kliūties, (duomenys neskelbtini) 2023 m. balandžio 4 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame detalizuotos (duomenys neskelbtini)  įvykusio eismo įvykio aplinkybės, o būtent jog transporto priemonė pateko į vandens apsemtą duobę, esančią (duomenys neskelbtini), bei nurodant, jog duobės gylis eismo įvykio vietoje - 0/6/1,0 m, 0,15 cm. Ieškovė taip pat pateikė automobilio remonto sąmatą, 2023 m. balandžio 13 d. mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinantį, kad ieškovė išmokėjo draudėjui 1029,98 Eur draudimo išmoką.

CK 6.266 straipsnyje įtvirtintas griežtosios civilinės atsakomybės (be kaltės) institutas reiškia, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, savininkas ar jo valdytojas atsako be kaltės visais atvejais, nebent įrodytų žalos atsiradimą dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo praktikoje aiškindamas, kad CK 6.266 straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos ne keturios deliktinės atsakomybės sąlygos, o trys: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris turėjo trūkumų, nulėmusių žalos atsiradimą, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005; 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009).

Šiuo atveju nustatyta, kad atsakomybė pagal CK 6.266 straipsnį tenka atsakovei kaip (duomenys neskelbtini), savininkei ir valdytojai. Ieškovės pateikti įrodymai yra pakankami ir patvirtina gatvės trūkumo – duobės gatvės važiuojamoje dalyje faktą, tuo tarpu atsakovė ir trečiasis UAB „Grinda“ šios aplinkybės nepaneigė, tik nurodė savo samprotavimus ir abejones, kurios nėra įrodymai CPK 177 str. prasme.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo (CK 6.251 straipsnis), t. y. žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki teisės pažeidimo buvusią padėtį.

Nagrinėjamu atveju atsakovė ir trečiasis asmuo UAB „Grinda“ teigė, kad ieškovė neįrodė, jog transporto priemonės apgadinimai atsirado būtent dėl įvažiavimo į duobę; atsakovė papildomai pažymėjo, jog po įvykio vertinant automobiliui padarytą žalą, nebuvo kviesti dalyvauti Vilniaus miesto savivaldybės atstovai. Teismas nesutinka su tokia atsakovės ir trečiojo asmens pozicija, nes kaip minėta, byloje pateikti rašytiniai įrodymai - 2023 m. balandžio 1 d. (duomenys neskelbtini) pažyma dėl eismo įvykio, (duomenys neskelbtini) 2023 m. balandžio 4 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2023 m. birželio 1 d. eismo įvykio informacija, patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes, o žalos dydis įrodytas UAB „Mototoja“ 2023 m. balandžio 11 d. išrašyta PVM sąskaita-faktūra Serija Nr. (duomenys neskelbtini)  ir atsakovės nėra nuginčytas.

Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014.).

Byloje ieškovės pateikti įrodymai yra nuoseklūs, vienas kitam neprieštarauja, jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad eismo įvykis įvyko būtent ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, t. y. transporto priemonei įvažiavus į skiriamaisiais ženklais nepažymėtą duobę (duomenys neskelbtini), dėl to buvo patirti automobilio apgadinimai. Atsakovės ir trečiojo asmens UAB „Grinda“ argumentai, kad eismo įvykio aplinkybės ir patirtos žalos dydis bei priežastinis ryšys yra neįrodyti, per se, t. y. nepateikus priešingų įrodymų, nesudaro pagrindo spręsti, jog ieškinio reikalavimai yra nepagrįsti. Teismas neturi pagrindo nesivadovauti ieškovės į bylą pateiktais įrodymais apie patirtos žalos dydį bei priežastinio ryšio egzistavimą tarp automobilio apgadinimų ir eismo įvykio.

Išanalizavus ir įvertinus byloje pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad jie patvirtina transporto priemonės apgadinimus ir jų priežastinį ryšį su transporto priemonės įvažiavimu į duobę, teismas taip pat nemato pagrindo nesivadovauti ieškovės pateiktais duomenimis apie transporto priemonei padarytos žalos dydį. Atsakovei nenuginčijus fakto, kad prašoma priteisti žala yra realiai patirta ir susijusi su įvykiu (CPK 178 straipsnis), taip pat nepaneigus žalos dydžio pagrįstumo, vadovaujantis pirmiau nurodytomis atsakomybę be kaltės reglamentuojančiomis teisės normomis, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 1029,98  Eur žalos atlyginimo ura pagrįstas ir įrodytas.

Dėl vairuotojo kaltės

CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020). Vertinant, ar buvo didelis nukentėjusiojo neatsargumas, reikšminga yra tai, ar nukentėjusysis sąmoningai neatsižvelgė į tam tikrą riziką, apie kurią buvo įspėtas ar neabejotinai žinojo (turėjo žinoti) ją esant.

Teismo vertinimu, byloje nėra pateikta įrodymų, kurie leistų konstatuoti transporto priemonės vairuotojo didelį neatsargumą. Atsakovė ir trečiasis asmuo UAB „Grinda“ neįrodė, kad transporto priemonę vairavęs asmuo būtų elgęsis nerūpestingai.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Civilinių bylų procese taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, įpareigojanti šalis įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai).

Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių nustatyti transporto priemonės vairuotojo didelį neatsargumą. Atsakovė ir trečiasis asmuo UAB „Grinda“ neįrodė, kad transporto priemonę vairavęs asmuo būtų elgęsis nerūpestingai ar neatidžiai, važiavęs itin dideliu greičiu arba pavojingai manevruodamas, būtų pažeidęs kelių eismo taisykles, kad jis turėjo ir galėjo matyti arba žinoti apie kelio trūkumą bei jo išvengti, tačiau to nepadaręs prisidėjo prie kilusios žalos (CPK 178 straipsnis). Atsakovės ir trečiojo asmens UAB „Grinda“ argumentai dėl galimos vairuotojo kaltės yra hipotetinio pobūdžio, nepagrįsti įrodymais ir vertintini kaip siekis išvengti civilinės atsakomybės. Be to, iš byloje esančio (duomenys neskelbtini) 2023 m. balandžio 4 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) eismo įvykio informacijos nustatyta, jog transporto priemonės TOYOTA AURIS, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas eismo įvykio metu buvo blaivus. Nenustačius transporto priemonės vairuotojo veiksmuose didelio neatsargumo, nėra pagrindo spręsti dėl atlygintinos žalos mažinimo. Reiškiamos abejonės ir prielaidos nesudaro pagrindo išvadoms dėl vairuotojo kaltės buvimo, todėl atsakovės ir trečiojo asmens argumentai, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas atmesti ieškinį arba sumažinti prašomos priteisti žalos atlyginimą dėl paties vairuotojo kaltės, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, kaip (duomenys neskelbtini), kuriame įvyko eismo įvykis, savininkės ir valdytojos civilinės atsakomybės sąlygas dėl žalos, padarytos transporto priemonei įvažiavus į gatvėje esančią duobę. Priešingų aplinkybių atsakovei ir trečiajam asmeniui UAB „Grinda“ neįrodžius, ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės 1029,98 Eur žalos atlyginimą pripažintinas pagrįstu ir tenkintinas.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 2 dalį, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 proc. dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (1029,98 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2024 m. balandžio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovės ieškinį patenkinus visiškai, ieškovei iš atsakovės priteistina 23,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro už ieškinį sumokėtas žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis).

Trečiasis asmuo UAB „Kamitra“ ir Ko iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pateikė prašymą priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas už teisinę pagalbą, kurios sudaro 484 Eur.

Įstatyme tiesiogiai nenurodyta apie trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teises ir pareigas dėl bylinėjimosi išlaidų, tačiau ir šie proceso dalyviai laikytini bylinėjimosi išlaidų paskirstymo subjektais, nes pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį jie turi tokias pačias procesines teises bei pareigas kaip ir šalys, išskyrus tam tikras įstatymo nustatytas išimtis, susijusias su disponavimu ginčo dalyku, tačiau nesusijusias su bylinėjimosi išlaidomis. Be to, trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, nepripažinimas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo subjektais neatitiktų trečiųjų asmenų instituto paskirties – sudaryti sąlygas nurodytiems asmenims savarankiškai ginti savo teises ir interesus, užtikrinti galimybę spręsti civilines bylas operatyviai ir ekonomiškai. Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, įtraukimas į bylinėjimosi išlaidų paskirstymą toje byloje, kurioje bylinėjimosi išlaidos atsirado, sudaro sąlygas išspręsti šį klausimą koncentruotai, operatyviai ir ekonomiškai, nereiškiant tretiesiems asmenims regresinio ieškinio vien dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, procese dalyvauja tam, jog galėtų išdėstyti savo poziciją (reikšti atsikirtimus) byloje, nuo kurios baigties gali priklausyti jų materialiosios teisės ir pareigos.

Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovė turėjo pagrindą inicijuoti civilinę bylą, pareikšdama ieškinį dėl žalos atlyginimo būtent atsakovei. Teismas, vadovaudamasis CPK 47 straipsnio 2 dalies nuostata, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi lygias su šalimis procesines teises ir pareigas, išskyrus teises ir pareigas, susijusias su disponavimu ginčo dalyku, taip pat civilinio proceso koncentracijos, operatyvumo ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), sprendžia, jog pagal šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, dėl kurių ieškovė pareiškė ieškinį būtent atsakovei, yra pagrindas pripažinti, kad dėl šioje konkrečioje byloje susidariusių bylinėjimosi išlaidų yra atsakinga atsakovė. Taigi, atsakovei tenka pareiga atlyginti šias išlaidas; atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, trečiojo asmens UAB „Kamitra“ ir Ko naudai iš atsakovės priteistinos 484 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos.

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (4,32 Eur) neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymu „Dėl teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ Nr. 1R-386/1K-411 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (8 Eur), šios išlaidos nepriteistinos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 269–270, 279, 307 straipsniais,

nutaria:

Ieškovės ERGO Insurance SE, veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei ERGO Insurance SE, veikiančiai per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą j. a. k. 302912288, iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, j. a. k. 188710061, 1029,98 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt devynis eurus 98 ct) žalos atlyginimo, 6 (šešių) proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 1029,98 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. balandžio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 23 Eur (dvidešimt trijų eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Kamitra“ ir Ko, j. a. k. 126247592, iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, j. a. k. 188710061, 484 Eur (keturių šimtų aštuoniasdešimt keturių eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismo sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusį Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                Lijana Le Huede