Administracinė byla Nr. A-336-858/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01157-2014-4
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1-2) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Paaiškino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2014 m. vasario 25 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014 m. vasario 21 d. 11.52 val., tačiau pietūs jam nebuvo išduoti, trumpalaikio sulaikymo patalpose jis buvo laikomas nuo atvykimo iki tos pačios dienos 19.49 val., kai tuo tarpu tokiose patalpose galima nuteistuosius laikyti ne ilgiau kaip 2 val. Karantino patalpoje Nr. 122 buvo cigarečių nuorūkų ir kitų šiukšlių, o duoti šluotą buvo atsisakyta. Trumpalaikio sulaikymo patalpoje, karantino patalpoje Nr. 122 buvo šalta (10–13 0C). Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K pareigūnai nereagavo į pareiškėjo prašymus, priešingai, pareiškėjui buvo uždrausta gulėti lovoje apsiklojus ir buvo grasinama perkelti į trumpalaikio sulaikymo patalpas. Dėl Lukiškių TI-K veiksmų (veikimo ar neveikimo) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, depresiją.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8-12) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, jog pareiškėjas 2014 m. vasario 21 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 118, o laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 22 d. iki 2014 m. vasario 24 d. kameroje Nr. 122. Teisės aktų, nustatančių minimalų asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, reikalavimų laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 22 d. iki 2014 m. vasario 24 d. buvo laikomasi. Nurodė, jog už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji, o reikalingas inventorius (t. y. šluota, kibiras ir kt.) yra išduodami. Maitinimas atvykusiems asmenims organizuojamas pagal patvirtintą dienotvarkę ir atkreipė dėmesį, kad nukrypimas nuo įprastinių sąlygų buvo itin trumpas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad tai turėjo tam tikrų pasekmių pareiškėjui. Pareiškėjo reikalavimas grindžiamas abstrakčiais argumentais, o reiškiami nusiskundimai yra nekonkretūs (bendro pobūdžio).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 17 d. sprendimu (b. l. 78-82) pareiškėjo A. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, o valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atitinkamai, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K nurodė, kad 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 118 2014 m. vasario 21 d. buvo 4 asmenys. Atitinkamai, teismas sprendė, jog kad pareiškėjo atvykimo į Lukiškių TI-K dieną pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, nurodytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punkte, t. y. 3,6 kv. m. minimalus gyvenamasis plotas. Nors Lukiškių TI-K nurodė, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius nuolat viršijamas ir kai kurios kameros būna perpildytos ir atsiradus galimybei suimtieji ir nuteistieji perkeliami į laisvesnes kameras, tačiau ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.
Atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti, tačiau šis pareiškėjo teisių pažeidimas buvo trumpalaikis, t. y. truko tik pirmąją pareiškėjo atvykimo į Lukiškių TI-K dieną (ne visą), byloje nebuvo duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, tai nelaikytina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu. Tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, vis dėlto neužkirto kelio konstatuoti, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus atitinkančių sąlygų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai.
Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsniu ir pažymėjo, kad pareiškėjas pats nenurodo, kad dvasinę skriaudą patyrė dėl kalinimo pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą ir tai patvirtina šio pažeidimo mažareikšmiškumą. Atitinkamai, teismas sprendė, jog dėl šios priežasties pareiškėjas nejautė dvasinių išgyvenimų. Teismas vertino, kad šiuo aspektu egzistuoja viena iš trijų CK nustatytų būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, tačiau nėra kitų dviejų sąlygų: žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, t. y. pareiškėjas dėl to nepatyrė esminių nepatogumų ir kančių.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas taip pat teigė, kad kameroje Nr. 122, kurioje jis buvo kalinamas 2014 m. vasario 22–24 d., nebuvo reikalingo inventoriaus švarai palaikyti, o pareigūno paprašius šluotos, jam buvo atsakyta, kad reikia turėti savo. Pareiškėjo teigimu, taip nurodęs pareigūnas, atsisakė prisistatyti. Teismas šiuo aspektu akcentavo, jog pareiškėjas neteigė, kad šiuo klausimu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su rašytiniu skundu, nėra įrodymų, būtinų nustatyti reikalingo inventoriaus neišdavimo faktą. Nurodė, jog nors pareiškėjas šiuo atveju nepateikė nurodomas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, jis pateikė pakankamai detalizuotą jo laikymo sąlygų apibūdinimą. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) nuostatas laisvės atėmimo įstaigų kameros ar kitos patalpos, kuriose apgyvendinami nuteistieji ar suimtieji, privalo būti švarios. Detalias taisykles, susijusias su kalinamų asmenų buitiniu aprūpinimu, nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos (toliau – ir Normos). Švaros ir tvarkos palaikymu kamerose rūpinasi patys jose laikomi asmenys, o laisvės atėmimo įstaigos administracija suteikia reikalingą materialinį buitinį aprūpinimą (valymo priemonių). Teismas sprendė, jog Lukiškių TI-K neįrodė, kad sudarė pareiškėjui galimybes palaikyti gyvenamosios patalpos švarą, todėl kilo pagrindas svarstyti žalos atlyginimo klausimą. Teismas akcentavo, jog galimybės palaikyti švarą gyvenamojoje patalpoje nebuvimas pareiškėjui negalėjo lemti reikšmingų ir didelių išgyvenimų, viršijančių Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuoto minimalaus žiaurumo lygio standarto, bei viršyti kalinimui neišvengiamai būdingą kentėjimo laipsnį, nes truko neilgai (ne ištisas 3 dienas). Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Atitinkamai, teismas vertino, kad šiuo aspektu taip pat neegzistuoja visos būtinos CK nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad patalpų, kuriose jis buvo laikomas, oro temperatūra buvo žema, šalo rankos ir kojos, nurodė, jog laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūrą, santykinę drėgmę ir oro judėjimo greitį nustato Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punktas. Pagal šio punkto nuostatas šaltuoju metų periodu oro temperatūra patalpose turi būti 18–22°C. Lukiškių TI-K pateikė Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymą, pasirašytą vyresniojo specialisto J. B., kurioje nurodyta, kad kamerose Nr. 118 ir Nr. 122 temperatūros matavimai nebuvo atlikti, nes nei Visuomenės sveikatos centras, nei Lukiškių TI-K administracija nusiskundimų dėl temperatūros minėtose kamerose neturėjo. Pareiškėjas taip pat neteigė, kad dėl to būtų raštu kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Atsižvelgęs į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas sprendė, jog neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu nebuvo. Atitinkamai, teismas vertino, kad šiuo aspektu neegzistuoja CK nustatytos būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jis 2014 m. vasario 21 d. buvo priverstas badauti, nes negavo pietų, nurodė, jog būtinybė užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą be nacionalinių teisės aktų įtvirtinta ir tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) nurodyta, kad kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22 p.). Laisvės atėmimo įstaigos privalo bendradarbiauti, kad užtikrintų tinkamą maitinimą iš vienos įstaigos į kitą perkeliamiems asmenims. Valstybės institucijos, kurių žinioje yra nuteistas laisvės atėmimo ar arešto bausme arba suimtas asmuo, privalo tinkamai keistis informacija ir siekti, kad asmuo, kuris į areštinę arba laisvės atėmimo atlikimo vietą atvyksta po nustatyto maitinimo laiko, praėjus pakankamam laikotarpiui nuo paskutinio maitinimo ir pageidauja gauti maisto, nesant galimybės pamaitinti jį karštu maistu, turėtų teisę į sausą maisto davinį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė į Lukiškių TI-K atvykęs 11.52 val. Šios faktinės aplinkybės Lukiškių TI-K atsiliepime neginčijo. Pagal Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę, patvirtintą Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 1-109, pietūs teikiami nuo 12.30 val. iki 13.30 val. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas laikė, kad pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrintas maitinimas. Be to, pagal Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklės), 19 punktą priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip 2 val., gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Pareiškėjas nurodė, kad trumpalaikio laikymo kameroje praleido 8 val., t. y. 5 val. daugiau nei numatyta minėtose taisyklėse, Lukiškių TI-K šios aplinkybės taip pat neginčijo. Teismo vertinimu, šie pažeidimai buvo vienkartinio pobūdžio ir jie negali būti laikomi pakankamu pagrindu spręsti, kad pareiškėjas dėl jų, be laikinų fizinių nepatogumų, patyrė dvasinį sukrėtimą, depresiją ir kitų neigiamų pasekmių kaip nurodyta CK 6.250 straipsnyje. Atitinkamai, teismas sprendė, jog šiais aspektais taip pat neegzistuoja visos būtinos CK nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
Remdamasis tuo, kas nurodyta, kad teismas sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti skundą ir pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
III.
Pareiškėjas A. V. apeliaciniu skundu (b. l. 91) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino, kad pareiškėjas nepatyrė esminių nepatogumų, kančių. Pareiškėjas paaiškina, kad jis buvo kalinamas kameroje, kurioje buvo daug šiukšlių, nuorūkų, dulkių, nebuvo švarios vietos, ir pareiškėjas tokiomis sąlygomis turėjo valgyti. Be to, vien tai, kad pareiškėjas buvo priverstas badauti, jam sukėlė dvasinius, fizinius skausmus. Pareiškėjas trumpalaikio sulaikymo kameroje praleido 8 val., t. y. 6 val. daugiau nei numatyta teisės aktuose. Tai patvirtina faktą, kad pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą. Pareiškėjas pažymi, jog tai, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, sukėlė dvasinius skausmus. Pareiškėjas kreipėsi į pareigūnus, kad pamatuotų patalpos temperatūrą, tačiau pareigūnai tik pasijuokdavo.
Pareiškėjo vertinimu, jo kalinimas pažeidė Konvencijos 3 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Lukiškių TI-K pažeidė nurodytas kalinimo sąlygas, tačiau klaidingai įvertino, jog dėl tokių veiksmų jis nepatyrė jokių nepatogumų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo A. V. prašomos priteisti 3 000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 2014 m. vasario 21 d. – 2014 m. vasario 24 d. laikotarpiu.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nenustatęs sąlygų atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.
Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su tokiu priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pabrėždamas, kad teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas prašo neturtinės žalos atlyginimo dėl tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime neužtikrinimo, visų pirma aptaria sąlygas, kurioms esant kyla atsakovo deliktinė atsakomybė.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (žr. Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Pastebėtina, jog saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Juk ir Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus). Šiame kontekste svarbu tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tokiu atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.
Remiantis nurodytu vertinimu ir ginčui spręsti aktuali Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo inicijuotą ginčą, nustatė, kad 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 118 2014 m. vasario 21 d. buvo kalinami 4 asmenys, taigi pareiškėjo atvykimo į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą dieną pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotas, nurodytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punkte. Teismas taip pat nustatė, kad 2014 m. vasario 21 d. pareiškėjui pietų metu nebuvo tinkamai užtikrintas maitinimas, pareiškėjas trumpalaikio laikymo kameroje buvo kalinamas 5 valandomis daugiau nei numatyta teisės aktuose. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas neįrodė, kad sudarė pareiškėjui galimybes 2014 m. vasario 22 d. – vasario 24 d. laikotarpiu palaikyti švarą kameroje Nr. 122, tačiau teismas nenustatė, kad kamerų, kuriose jis buvo laikomas, oro temperatūra neatitiktų teisės aktų numatytų reikalavimų.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs pirmiau minėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neteisėtus veiksmus, sprendė, kad dėl šių veiksmų pareiškėjas nepatyrė žalos kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnyje ir nenustatęs visų sąlygų atsakovo deliktinei atsakomybei kilti nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 78-82).
Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, pažymi, jog pareiškėjas priimto teismo sprendimo neteisėtumą, nepagrįstumą iš esmės sieja su dviem aspektais: pirma, kad teismas nepagrįstai nenustatė neteisėtų veiksmų, kai jis buvo kalinamas kameroje esant žemai temperatūrai, antra, kad teismas nepagrįstai jam nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais, sprendęs, jog jis netyrė žalos (b. l. 91). Atitinkamai, siekiant aiškumo dėl šių aspektų pasisakytina atskirai.
Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais, kad kamerų, kuriose jis buvo kalinamas oro temperatūra neatitiko teisės aktų numatytų reikalavimų ir jam šalo rankos bei kojos, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūrą, santykinę drėgmę ir oro judėjimo greitį nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 26 punktas, įtvirtinantis, kad šaltuoju metų periodu oro temperatūra patalpose turi būti 18–22°C.
Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas buvo nurodęs atsakovui pateikti detalią medžiagą, siekiant įvertinti jo įvardintus galimus neteisėtus veiksmus ir jų buvimą (b. l. 5). Vykdydamas šiuos teismo įpareigojimus atsakovo atstovas teikė turimus dokumentus, tačiau nepateikė aktualių dokumentų, leidžiančių įvertinti pirmiau nurodytus pareiškėjo teiginius. Tai, kad nurodyta medžiaga nėra visiškai informatyvi, jog nėra informacijos, patikrinimo aktų dėl atitinkamų laikotarpių, iš esmės yra atsižvelgiama įrodinėjimo kontekste vertinant galimai pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus (b. l. 56). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad administracinėje byloje nebuvo pateikta įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl nurodytų reikalavimų nesilaikymo, nes kamerose Nr. 118 ir Nr. 122, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, temperatūros matavimai nebuvo atlikti, nes nei Visuomenės sveikatos centras, nei Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija nusiskundimų dėl temperatūros minėtose kamerose neturėjo, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas kamerose buvo kalinamas vasario mėnesį, t. y. šaltuoju metu laiku, sutinka su pareiškėjo argumentais, kad tam tikrais atvejais kamerose galėjo būtų nesilaikoma pirmiau minėto reguliavimo. Visgi šiame kontekste aktualu yra ir tai, kad administracinėje byloje nėra pateikta pareiškėjo skundų, prašymų, kuriais būtų prašoma užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas nurodytose kamerose ar perkelti jį į kitas kameras.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjui kameroje Nr. 118 nuo 2014 m. vasario 21 d. 11 val. 52 min. iki 2014 m. vasario 22 d. nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas neįrodė, kad sudarė pareiškėjui galimybes palaikyti kameroje Nr. 122 švarą, pareiškėjui 2014 m. vasario 21 d. nebuvo užtikrintas maitinimas pietų metu, pareiškėjas trumpalaikio laikymo kameroje praleido 5 valandas daugiau nei numatyta teisės aktuose, administracinėje byloje nebuvo paneigta, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, oro temperatūra neatitiko numatytų reikalavimų, įvertinusi nurodytų neteisėtų veiksmų kumuliatyvų veikimą, sprendžia, kad pareiškėjas dėl šių atliktų neteisėtų veiksmų patyrė nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus ir kaip tai yra suprantama pagal CK 6.250 straipsnį.
Toks vertinimas dera ir su teismų išaiškinimais, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A-143-1966/2008, Nr. A-438-121/2009), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Šiuo atveju atsižvelgus į administracinės bylos faktines aplinkybes yra pagrindas teigti, kad dėl tokio kalinimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, jog šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į EŽTT praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi. Atitinkamai, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas esant šioje teismo nutartyje nurodytiems neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų pareiškėjas nepatyrė žalos kaip ją apibrėžia CK 6.250 straipsnis.
Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog nors pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde nurodo, jog kalinimas pirmiau nurodytomis sąlygas pažeidė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, tačiau su tokiu traktavimu nėra pagrindo sutikti.
Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina fundamentalias demokratinės visuomenės vertybes. Ši nuostata absoliučiai draudžia kankinimą ir nežmonišką ar žeminantį elgesį bei bausmes, neatsižvelgiant į aplinkybes ir nukentėjusio asmens elgesį (žr. EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą Labita prieš Italiją).
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Aktualu yra ir tai, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Vis dėlto, EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pažymėjo, jog trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą. Tai yra susiję su tuo, kad, vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT sprendimą Dougoz prieš Graikiją, 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Jeigu kamerų perpildymas nėra tokio rimtumo, kad savaime sukeltų problemų dėl Konvencijos 3 straipsnio taikymo, EŽTT nagrinėja kitus kalinimo fizinių sąlygų aspektus, reikšmingus minėtos nuostatos tinkamam taikymui. Kamerų, kuriose yra kalinamas pareiškėjas, perpildymas negali būti vertinamas izoliuotai ir turi būti nagrinėjamas visų fizinių kalinimo sąlygų kontekste (žr. 2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją), tokie elementai apima ypač galimybę naudotis tualetu už uždarų durų, vėdinimą, dienos šviesą ir gryną orą, šildymo tinkamumą ir pagrindinių higienos reikalavimų laikymąsi (žr. EŽTT 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).
Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad kiekvienu individualiu atveju yra vertinama konkretaus asmens situacija ir sprendžiama dėl jo atžvilgiu galimai įvykdytų neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties ir sprendžiama dėl jų kumuliatyvaus poveikio ir galimo Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių neužtikrinimo.
Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, tai, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma 2014 m. vasario 21 d. ir tai truko ne visą parą, administracinėje byloje nustatyta, kad kameroje Nr. 122, kurioje jis buvo kalinamas 2014 m. vasario 22 d. – vasario 24 d., nebuvo reikalingo inventoriaus švarai palaikyti, tai, kad administracinėje byloje nebuvo paneigta, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, oro temperatūra neatitiko teisės aktų numatytų reikalavimų, pareiškėjas, atvykęs į įkalinimo įstaigą 2014 m. vasario 21 d., negavo pietų, trumpalaikio kalinimo patalpoje buvo kalinamas 5 valandomis ilgiau nei numatyta teisės aktuose, sprendžia, kad šie nurodyti neteisėti veiksmai, jų kumuliatyvus veikimas nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Svarbu ir tai, kad administracinėje byloje nėra pateikta, nustatyta duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, nebuvo nustatyta, kad dėl neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai ir sukelti ilgalaikiai padariniai, nurodytų neteisėtų veiksmų laikotarpis buvo itin trumpas. Be to, aktualu yra ir tai, kad administracinėje byloje nėra pateikta pareiškėjo skundų, prašymų, kuriais būtų prašoma užtikrinti tinkamą šildymą, tvarką kameroje, pareiškėjas būtų rašęs skundus, teikęs nusiskundimus dėl maitinimo. Pareiškėjo skundo, apeliacinio skundo teiginiai, kad jis kreipėsi į įkalinimo įstaigos pareigūnus, kad būtų pamatuota kamerų temperatūra, tačiau šie jo prašymai buvo netenkinti, vertintini kritiškai. Šiuo atveju pareiškėjas tokių savo nurodytų aplinkybių nedetalizavo, nenurodė, į kokius pareigūnus kreipėsi, tačiau jo prašymai nebuvo tenkinti, kodėl tokiu atveju neteikė tokių prašymų raštu ir pan. (b. l. 91).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad administracinėje byloje buvo konstatuotos visos sąlygos atsakovo deliktinei atsakomybei kilti pagal CK 6.271 straipsnį, sprendžia dėl pareiškėjui sukeltos žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio.
Teisėjų kolegija šiuo aspektu visų pirma pabrėžia, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali tenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), tačiau yra ir pažymima, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, vadovaudamasis ABTĮ 88 straipsnio 1 dalimi, CK 1.138 straipsniu, kai kuriais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012). Iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir EŽTT, spręsdamas dėl Konvencijoje numatytų teisių gynimo (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Šie teismai savo praktikoje akcentuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą). Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais, kai konkrečiu atveju atsižvelgus į individualią situaciją yra sprendžiama dėl tokio dydžio priteisimo.
Toks požiūris, teismui suteikiama vertinimo laisvė yra susijusi su aplinkybe, kad sprendžiant nurodytos kategorijos ginčus yra priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Tai susiję su tuo, kad kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, kitų neteisėtų veiksmų buvimas, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Toks sprendimas taip pat priklauso nuo byloje konstatuotų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui sukeltos žalos tokių veiksmų atlikimu masto, poveikio.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šioje administracinėje byloje nustatytus neteisėtus veiksmus, trukusius itin trumpą laikotarpį, į tai, kad pareiškėjas esminių su tuo susijusių nepatogumų nenurodė, byloje nėra pateikta duomenų, jog dėl neteisėtų veiksmų atlikimo būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena, kad jam būtų prireikę specialistų pagalbos, administracinėje byloje nėra pateikta pareiškėjo skundų, prašymų, kuriais būtų prašoma užtikrinti tinkamą šildymą, tvarką kameroje, pareiškėjas būtų rašęs skundus, teikęs nusiskundimus dėl maitinimo, sprendžia pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista 2014 m. vasario 21 d. – vasario 24 d. laikotarpiu, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 str.). Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė pagrįstų argumentų, leidžiančių daryti priešingas išvadas dėl jo patirtos žalos kompensavimo formos (b. l. 91).
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai vertino pareiškėjo nurodytus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neteisėtus veiksmus, pareiškėjo patirtą žalą ir priežastinio ryšio klausimą tarp jo nurodytų laisvės atėmimo vietos įstaigos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos patirtos žalos (CK 6.271 str.). Dėl pirmiau šiame procesiniame sprendime nurodytų motyvų pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, pareiškėjo skundą tenkinant iš dalies ir pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista 2014 m. vasario 21 d. – vasario 24 d. laikotarpiu.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:
Pareiškėjo A. V. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo A. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista 2014 m. vasario 21 d. – vasario 24 d. laikotarpiu. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Romanas Klišauskas
Skirgailė Žalimienė