Civilinė byla
Nr. 3K-3-87/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
24.2; 24.3; 36.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. vasario
17 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Gražinos Davidonienės, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Janinos
Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „ORLEN
Lietuva“ (ankstesnis pavadinimas – „Mažeikių nafta“) kasacinį skundą
dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. vasario 11 d. sprendimo ir
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. rugsėjo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovo akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ieškinį atsakovui Švedijos įmonei
„Baltic Bitumen AB“, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Mažeikių
naftos“ prekybos namai, dėl baudos priteisimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo
ginčas dėl reikalavimo priteisti sutartines netesybas – baudą – tenkinimo ir
ieškinio senaties šiam reikalavimui taikymo.
Ieškovas prašė
priteisti iš atsakovo 108 982,17 JAV dolerio baudą. Trečiojo asmens,
veikiančio ieškovo vardu, sąskaita ir interesais, bei atsakovo sudaryta
2006 m. balandžio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas
įsipareigojo per 2006 m. bitumo gamybos sezoną nupirkti iš ieškovo ne
mažiau kaip 22 000 metrinių tonų (m/t) kelių bitumo, tačiau nupirko tik
7156,290 m/t. Pagal sutarties specialiųjų sąlygų 6.4.2.k papunktį
atsakovas privalo sumokėti penkių procentų nuo prekės vertės (esančios
paskutinę kalendorinio mėnesio darbo dieną arba sutarties galiojimo pasibaigimo
dieną) dydžio baudą už kiekvieną įsipareigotą nupirkti, bet faktiškai
nenupirktą minimalaus prekės kiekio toną per sutarties 3.1 papunktyje nurodytą
laikotarpį. Šiai baudai apmokėti ieškovas 2007 m. vasario 1 d. išrašė
atsakovui apmokėti PVM sąskaitą-faktūrą. Anot ieškovo, baudos dydį jis apskaičiavo
atsižvelgdamas į nenupirktą prekės kiekį ir ieškovo įmonėje 2006 m.
rugsėjo mėnesį kilusias nenugalimos jėgos aplinkybes, dėl kurių pirkimai nebuvo
vykdomi. Ieškovo teigimu, atsakovas vengia sumokėti baudą, susirašinėjant
nemotyvuotai teigia, kad jis įvykdė visus sutartinius įsipareigojimus;
2007 m. rugpjūčio 17 d. iš atsakovo gautas galutinis laiškas, kuriame
šis nurodė, kad laikosi pozicijos, išdėstytos jo advokatų 2007 m.
balandžio 17 d. laiške.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šiaulių
apygardos teismas 2009 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą
ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas
šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Nustatęs, kad pagal sutarties specialiųjų sąlygų 3.2 punktą
bitumas turėjo būti nupirktas iki 2006 m. lapkričio mėn. pabaigos,
teismas sprendė, jog ieškovo teisė
reikalauti baudos atsirado 2006 m. gruodžio 1 d., t. y. pirmą
dieną po to, kai baigėsi sutartyje nustatytas terminas bitumui nupirkti.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas patvirtino, jog apie pažeistas
teises jis žinojo, 2007 m. vasario 1 d. pateikė atsakovui PVM
sąskaitą-faktūrą dėl baudos išieškojimo, nurodydamas atsakovui baudą sumokėti
iki 2007 m. kovo 3 d. Teismas, remdamasis CK 1.127 straipsnio
1 dalimi, sprendė, kad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo 2006 m.
gruodžio 1 d. ir baigėsi 2007 m. birželio 1 d. Teismas pažymėjo, kad
ieškinys pareikštas 2007 m. gruodžio 6 d., t. y. praleidus CK 1.125 straipsnio 5 dalies
1 punkte įtvirtintą sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą ir
ieškovas neprašė šio atnaujinti.
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį
skundą, 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo
2009 m. vasario
11 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija
iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir
išvadomis, kad teisė į ieškinį ieškovui atsirado 2006 m. gruodžio
1 d., nes ieškovas kaip bitumo pardavėjas negalėjo nežinoti, kiek bitumo
atsakovas yra iš jo nupirkęs. Atkreipusi dėmesį į tai, kad, bylą nagrinėjant
pirmosios instancijos teisme, ieškovas neprašė atnaujinti praleisto ieškinio
senaties termino, tokį prašymą pateikė tik apeliaciniame skunde, kur nurodė,
jog senaties termino eigą nutraukia skolininko veiksmai, kuriais jis pripažįsta
prievolę, kolegija sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog
atsakovas sutinka mokėti sutartyje nustatytas netesybas. Kolegija nesutiko su
ieškovo teiginiu, kad atsakovas 2006 m. spalio 5 d. rašte pripažino
prievolę mokėti baudą. Kolegijos vertinimu, nurodytame rašte išdėstytų teiginių
negalima vertinti kaip sutikimo mokėti netesybas, priešingai, iš šio rašto
galima suprasti, kad atsakovas turi priekaištų ieškovui dėl sutarties netinkamo
vykdymo. Kolegija konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog ieškinio senaties
terminą praleido dėl svarbių priežasčių.
III. Kasacinio
skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartį bei Šiaulių
apygardos teismo 2009 m. vasario 11 d. sprendimą ir perduoti bylą iš
naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. Kasacinis skundas grindžiamas
šiais argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino
pradžią reglamentuojančias teisės normas (CK 1.127 straipsnio
1 dalis), nes neatsižvelgė į šalis siejančias bendradarbiavimo ir taikaus
ikiteisminio ginčų sprendimo pareigas (CK 6.38 straipsnio 3 dalis,
6.200 straipsnio 2 dalis). Tai, kad ieškinio senaties institutas
nustatytas abiejų šalių interesais, reiškia, jog, nepaisant to, kad ieškinio
senaties taikymas yra atsakovo gynimosi priemonė, tačiau ja atsakovas negali
naudotis nesąžiningai ir taip suklaidinti ieškovą, kad šis, tikėdamas atsakovu,
praleistų ieškinio senaties terminą. Spręsdamas dėl šio termino praleidimo,
apeliacinės instancijos teismas nevertino atsakovo veiksmų ir taip netinkamai
taikė CK 1.124 straipsnį, t. y. nesudarė realios galimybės kasatoriui
ginti savo pažeistas teises. Atkreipęs dėmesį į CK 1.9 straipsnio
1 dalies nuostatas (dėl CK normų aiškinimo atsižvelgiant į CK sistemą ir
struktūrą), kasatorius teigia, kad ieškinio senatį reglamentuojančios teisės
normos išdėstytos CK pradžioje, t. y. jos yra bendrosios normos, kurių
taikymo klausimas visada susijęs su kitu ginčo šalis siejančiu materialiniu
santykiu, todėl negali būti taikomos atskirai nuo materialinį santykį
reglamentuojančių teisės normų. Teiginį, kad bendrosios ir specialiosios teisės
normos negali būti aiškinamos atskirai viena nuo kitos, kasatoriaus manymu,
patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 9 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje N. Č. v. UAB „Makveža“,
bylos Nr. 3K-3-256/2009). Anot kasatoriaus, ieškinio senatį
reglamentuojančios teisės normos negali būti aiškinamos jas supriešinant su
sutartinių santykių stabilumo, teisėtų lūkesčių, sutarties galios šalims,
teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.
2. CK
6.189 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisėtai sudaryta ir
galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, reiškia, kad šalys privalo
vykdyti tai, ką susitarė. Kasatorius pažymi, kad šalys, be kita ko, susitarė ir
dėl tarpusavio ginčų sprendimo tvarkos – geranoriškų derybų būdu
(sutarties bendrųjų sąlygų 13.2 papunktis). Vadovaujantis sutarčių aiškinimo
taisyklėmis (CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalys), akivaizdu, kad taip
šalys susitarė dėl privalomos ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos, tik kuria
pasinaudojus atsiranda teisė kreiptis į teismą. Taigi teisės pažeidimas reiškia
šalies objektinę teisę reikalauti nuostolių (netesybų), tačiau subjektiškai ši
teisė gali būti įgyvendinta tik pasinaudojus ikiteisminiu ginčų sprendimo būdu.
Anot kasatoriaus, iš šalių sutartinių įsipareigojimų išplaukia, kad tik tada,
jei atsakovas neapmokės ar kasatoriui vienareikšmiškai pareikš, jog neketina
apmokėti baudos ir ginčas dėl to nebus išspręstas taikiai derybų būdu,
kasatorius įgis teisę kreiptis į teismą dėl baudos priteisimo. Kitoks sutarties
aiškinimas, kasatoriaus nuomone, pažeistų jo teisę į satisfakciją netinkamo
sutarties vykdymo atveju. Apeliacinės instancijos teismo aiškinimas, kad
ieškinio senaties terminas prasidėjo 2006 m. gruodžio 1 d., iš esmės
prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes negalima
tapatinti formalaus sutarties pažeidimo ir objektinės reikalavimo teisės
atsiradimo momento su ieškinio senaties termino pradžia tais atvejais, kai
šalys sutartyje numatė papildomas derybas dėl sutarties pažeidimo. Anot
kasatoriaus, 2006 m. gruodžio 1 d. atsirado tik jo objektinė teisė reikalauti
netesybų, tačiau šios teisės atsiradimas, kaip toks, nereiškia, kad pažeista ir
konkreti subjektinė teisė, pavyzdžiui, gauti netesybas. Kasatorius pažymi, kad
teisė reikalauti netesybų atsirado 2006 m. gruodžio 1 d., tačiau
teismai padarė neteisingą išvadą, jog tą pačią dieną tapo aišku, kad atsakovas
tikrai nesumokės netesybų.
3. Kasatoriaus
teigimu, kreditorius, pareiškęs reikalavimą ne tuoj pat po sutarties pažeidimo,
o suteikęs skolininkui papildomą terminą sutarčiai įvykdyti arba savarankiškai
sumokėti netesybas, negali būti blogesnėje padėtyje negu kreditorius, kuris
nesuteikia papildomo termino skolininkui. Kasatoriaus manymu, asmens teisės
reikalauti atsiradimo momentas nelaikytinas tos teisės pažeidimo momentu, nes
teisės atsiradimo momentu asmuo dar nežino, bus pažeista ta teisė ar nebus.
Terminas, per kurį kasatorius privalėjo pareikalauti, kad atsakovas sumokėtų
netesybas, sutartyje nenustatytas, todėl kasatorius tokį reikalavimą atsakovui
pareiškė išrašydamas 2007 m. vasario 1 d. sąskaitą-faktūrą ir
nurodydamas terminą jai apmokėti, t. y. 2007 m. kovo 3 d. Dėl to
tik 2007 m. kovo 4 d. kasatoriui paaiškėjo, kad jo teisė gauti
netesybas yra pažeista ir kad tarp šalių kilo ginčas.
4. Šalims
susitarus, kad jos ginčus iš pradžių spręs derybomis, kreditorius (kasatorius)
tokį ginčą privalėjo spręsti derybomis ir tik tada kreiptis į teismą.
Kasatorius pažymi, kad, vadovaujantis formaliai ir vien tik CK
1.127 straipsnio 1 dalimi bei neatsižvelgiant į jokias kitas
aplinkybes, laikytina, jog ieškinio senaties terminas reikalavimui sumokėti
netesybas prasidėjo 2007 m. kovo 4 d., tačiau, atsižvelgiant į šalių
sutarties 13.2 papunktį, šio termino pradžia negali būti laikoma nei
2006 m. gruodžio 1 d., nei 2007 m. kovo 4 d. Kasatoriaus
teigimu, 2007 m. kovo 4 d. tik paaiškėjo, kad pažeista jo teisė gauti
netesybas, t. y. kad tarp šalių kilo ginčas dėl netesybų. Kartu nuo
2007 m. kovo 4 d. atsirado kasatoriaus pareiga derėtis su atsakovu
dėl taikaus ginčo išsprendimo ir tuo laiku kasatoriui nebuvo žinoma, ar pavyks
šalims ginčą dėl netesybų išspręsti taikiai. Kad šio ginčo nepavyks išspręsti
taikiai, kasatoriui paaiškėjo 2007 m. rugpjūčio 16 d., atsakovo
atstovams informavus kasatorių, jog reikalavimas dėl netesybų nebus vykdomas.
Šalių pareigą bendradarbiauti, kilus ginčui, patvirtina ir Aukščiausiojo Teismo
praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2003 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. D.
v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-1150/2003; 2009 m.
vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Agaras“ v.
K. V. firma-prekybos namai „Transis“, bylos Nr. 3K-3-55/2009;
2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Innovation
Computer Group“ v. UAB „Regplasta“, bylos Nr. 3K-3-199/2009).
5. Kasatoriaus
teigimu, teisė kreiptis į teismą atsiranda, t. y. ieškinio senatis
prasideda, tik tada, kai šalys derybomis neišsprendžia kilusio ginčo. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo
Nr. 39 7.3 papunktyje nurodyta, kad sužinojimo apie teisės pažeidimą
momentu laikytina diena, kai asmuo faktiškai suvokia, jog jo teisė arba
įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Kasacinio teismo
praktikoje taip pat nurodoma, kad, sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo
sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo
pobūdį, taip pat atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo
asmenines savybes, jo veiksmų ir neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam
susiklosčiusios situacijos vertinimui ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas
Nr. 39; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. L.
v. Lietuvos Respublikos valstybė, bylos Nr. 3K-3-344/2009).
Apeliacinės instancijos teismas šiais kriterijais nesivadovavo ir nukrypo nuo
nurodytos praktikos. Be to, apeliacinės instancijos teismas nesprendė, kada
kasatorius suvokė, kad jo teisė pažeista. Tuo tarpu pagal kasacinio teismo
praktiką ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės
pažeidimu (objektyviuoju kriterijumi), bet su asmens žinojimu ar turėjimu
žinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali
įgyvendinti savo teisę ginti pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista; net
ir tuo atveju, kai buvo nustatytas konkretus terminas prievolei įvykdyti,
negalima tapatinti to termino pasibaigimo momento ir teisės į ieškinį
atsiradimo momento, nes, sprendžiant, ar šie momentai sutampa, būtina
atsižvelgti į tai, koks bendravimas vyko tarp šalių, kokie veiksmai buvo
atliekami ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje V. D. v. Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija
Nr. 767 ir kt., bylos Nr. 3K-3-447/2008). Kasacinis teismas
taip pat yra nurodęs, kad tais atvejais, kai kreditorius nepertraukiamai atliko
aktyvius veiksmus, siekdamas susigrąžinti skolą, jis negali būti laikomas
praleidusiu ieškinio senaties terminą, nes tokiu atveju ieškovas neteks realios
galimybės apginti savo pažeistos reikalavimo teisės. Sprendžiant, kada
prasidėjo ieškinio senaties terminas, būtina atsižvelgti ir į tai, ar
atsakovas, bendraudamas su ieškovu jau po to, kai ieškovo teisė buvo pažeista,
elgėsi sąžiningai, nes nesąžiningas atsakovas negali gintis nuo ieškovo
reikalavimų praleistu ieškinio senaties terminu, jei ieškovas jį praleido
būtent dėl atsakovo nesąžiningo elgesio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 4 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. S. v. L. G.,
bylos Nr. 3K-3-621/2006). Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos
teismas nevertino atsakovo elgesio sąžiningumo ir nesprendė, ar atsakovo
elgesys neturėjo įtakos tam, kad kasatorius apie savo pažeistą teisę suprato
2007 m. rugpjūčio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. Z. S., bylos
Nr. 3K-3-435/2008, išaiškinta, kad tais atvejais, kai galimas kreditoriaus
interesų patenkinimas ir kitu būdu, t. y. ne įvykdant sutartį, bet
patenkinant savo reikalavimą iš įkeisto daikto ar gaunant netesybas, ieškinio
senaties termino pradžia laikytina momentas, kai paaiškėja, kad kreditoriaus
reikalavimai negali būti patenkinami ir tuo kitu būdu. Kasatoriaus teigimu,
būtent tokia situacija ir susidarė nagrinėjamu atveju.
6. Apeliacinės
instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė sutarčių aiškinimo taisykles
(CK 6.193 straipsnis) – neatsižvelgė į šalių sutartyje nurodytą
privalomą ikiteisminę ginčų sprendimo tvarką, nepasisakė dėl tokios sutarties
sąlygos, neaiškino sutarties sistemiškai. Taigi apeliacinės instancijos teismas
neatsižvelgė į tai, kad šalys sutartyje nustatė sąlygas, tik kurias išpildžius
atsiranda teisė pareikšti ieškinį.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma,
kad:
1. Sutarties
bendrųjų sąlygų 13.2 papunkčio nuostatos, kurios pagal savo esmę nustatė
taikinimo procedūrą, negali būti aiškinamos kaip nustatančios privalomą
ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, kuria nepasinaudojusi suinteresuota šalis
neturi teisės kreiptis į teismą. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies
3 punktą privalomos ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos nustatymas yra ne
ginčo šalių susitarimo dalykas, o įstatymo reikalas. Kiekvieno asmens teisę
kreiptis į teismą garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio
1 dalis; ši asmens teisė yra konstitucinė, be to, absoliuti, vadinasi, ji
negali būti ribojama ar kitaip varžoma. Sutarties šalys savo susitarimais
negali atsisakyti nuo tokios teisės, taip pat negali apriboti jos įgyvendinimo
(CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.157 straipsnis). Priešingu
atveju tokios sutarčių nuostatos teisiškai vertintinos kaip niekinės ir
negaliojančios ab initio (CK 1.78, 1.80, 1.81,
6.157 straipsniai). Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad kilęs civilinis
teisinis ginčas gali būti išspręstas taikiai net ir iškėlus teisme bylą (CPK
140 straipsnio 3 dalis, 293 straipsnio 5 punktas). Be to,
kasatorius necituoja visos sutarties bendrųjų sąlygų 13.2 papunkčio
nuostatos – „nesusitarus per 15 dienų ginčas yra perduodamas spręsti
kompetentingam Lietuvos Respublikos teismui“, t. y. sutartimi buvo sulygta
ne tik dėl taikinimo procedūros, bet ir dėl taikinimo procedūros terminų.
Atsakovo supratimu, vien sutarties pažeidimo faktas suteikia kreditoriui
pakankamą pagrindą kreiptis dėl sutartinių netesybų į teismą. Tokiam
kreditoriaus kreipimuisi į teismą nėra jokia būtinoji sąlyga kreditoriaus
reikalavimo skolininkui pareiškimas ir tarpusavio taikios derybos. Tiek
kreditoriaus teisė reikalauti sutartinių netesybų, tiek ir kreditoriaus teisė
gauti tokias netesybas iš esmės yra ta pati subjektinė teisė, kuri kasaciniame
skunde nepagrįstai dirbtinai skaidoma, papildomai teigiant, kad viena yra
objektinė, o kita – subjektinė.
2. Kasacinio
skundo teiginiais kasatorius iš esmės pripažįsta faktą, kad apie savo teisių
pažeidimą jis sužinojo 2007 m. kovo 4 d. Anot atsakovo, net ir darant
prielaidą, kad kasatorius iš atsakovo 2007 m. vasario 5 d. rašto
negalėjo suprasti apie savo teisių pažeidimą (tai, atsakovo supratimu, liudytų
apie ieškovo neapdairumą ir nerūpestingumą), sutarties specialiųjų sąlygų
6.4.3 papunktyje nustatyta, kad netesybos turi būti sumokamos ne vėliau
kaip per 30 dienų nuo sąskaitos-faktūros išrašymo dienos. Atsakovo
teigimu, toks terminas baigėsi 2007 m. kovo 3 d. Dėl to apie savo
teisių pažeidimą kasatorius privalėjo suvokti vėliausiai 2007 m. kovo
4 d., vadinasi, net ir laikantis kasacinio skundo teiginių, ieškinys,
kuris teisme pareikštas 2007 m. gruodžio 6 d., pateiktas praleidus
ieškinio senaties terminą. Atsakovas pažymi, kad bylos duomenys nepatvirtina
kasacinio skundo teiginių, jog kasatorius atsakovui būtų nustatęs papildomą
terminą netesyboms sumokėti (CK 6.209 straipsnis). Be to, ta aplinkybė,
kad kreditorius nustato skolininkui papildomą terminą prievolei įvykdyti, nėra
nei tarp CK 1.129 straipsnyje įtvirtintų senaties termino sustabdymo, nei
tarp CK 1.130 straipsnyje įtvirtintų senaties termino nutraukimo pagrindų.
3. Atsakovas
atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje kasatorius pareiškė ieškinį
dėl sutartinės civilinės atsakomybės netesybų forma taikymo už sutarties
pažeidimą, kuris, anot kasatoriaus, reiškėsi tuo, kad atsakovas iki
2006 m. lapkričio 30 d. nenupirko sulygto bitumo kiekio. Ieškinyje
nurodyta, kad būtent dėl to atsakovui atsirado pareiga sumokėti sutartines
netesybas. Dėl to, atsakovo teigimu, aiškinant ir taikant CK
1.127 straipsnio 1 dalį, teisiškai reikšminga aplinkybė, kada
kasatorius sužinojo (turėjo sužinoti) apie tai, kad atsakovas pažeidė pirmiau
nurodytą sutartimi sulygtą prievolę, o ne tai, kada kasatoriui tapo žinoma, kad
atsakovas nemokės sutartinių netesybų. Anot atsakovo, netesybos yra tik
atsakomybės taikymo priemonė, kuri atsiranda pažeidus sutartį, būtent sutarties
pažeidimas kvalifikuotinas kaip CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodytas
teisės pažeidimas, apie kurį asmeniui sužinojus ar turėjus sužinoti, atsiranda
teisė į ieškinį, taip pat prasideda ieškinio senaties termino eiga.
4. Iš
kasacinio skundo argumentacijos matyti, kad kasatorius nesutinka su teismų
nustatytu momentu, nuo kurio turi būti skaičiuojamas senaties terminas. Kadangi
kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ieškinio senaties termino
eigos pradžios nustatymas yra fakto klausimas, tai kasaciniu skundu yra keliami
fakto klausimai, kurie negali būti kasacijos dalykas (CPK 353 straipsnio
1 dalis). Be to, atsakovo supratimu, kasatorius bando suklaidinti kasacinį
teismą: iki kasacinio skundo pateikimo kasatorius laikėsi pozicijos, kad
senaties terminas nutrūko atsakovui prievolę pripažinus (CK 1.130 straipsnio
2 dalis); tuo tarpu kasaciniame skunde jau bandoma teigti, kad senaties
termino eiga tik prasidėjo 2007 m. rugpjūčio 16 d. Atsakovas
atkreipia dėmesį ir į tai, kad dar nuo 2006 m. spalio 17 d. pranešimo
jis aiškiai, nedviprasmiškai ir nuosekliai laikėsi pozicijos, jog bet kokie
kasatoriaus reikalavimai dėl baudų sumokėjimo yra nepagrįsti; ši atsakovo
pozicija nurodyta ir 2006 m. spalio 20 d., 2007 m. vasario
5 d., 2007 m. balandžio 17 d. raštuose, be to, nė viename iš
nurodytų raštų atsakovas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neužsimena apie
galimybę sudaryti taikų susitarimą dėl baudos sumokėjimo, nesiūlo kompromisinių
ginčo sprendimo variantų.
5. Atsiliepime
atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasatorius yra didžiausia Lietuvos įmonė,
turinti ne tik savo vidinę teisės tarnybą, bet ir galintis pasisamdyti
geriausius šalies advokatus. Dėl to kasatorius neabejotinai turėjo suprasti,
kad sutarties bendrųjų sąlygų 13.2 papunkčio nuostatos nėra jokia
privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka, kurios laikymasis riboja kasatoriaus
teisę reikšti ieškinį, taip pat turėjo suprasti, jog šio papunkčio nuostatos
orientuoja šalis į maksimaliai greitą ginčų išsprendimą, naudojantis taikinimo
procedūra. Taigi kasacinio skundo teiginiai, kad apie savo teisių pažeidimą
kasatorius sužinojo tik 2007 m. rugpjūčio 16 d., akivaizdžiai
neatitinka apdairiai ir rūpestingai besielgiančiam asmeniui taikomų standartų.
Jeigu kasatorius iki 2007 m. rugpjūčio 16 d. faktiškai nesuvokė apie
savo teisių pažeidimą, tai dar visiškai nereiškia, jog apie tai jis, kaip
apdairus ir rūpestingas verslininkas, neturėjo suvokti (sužinoti). Be to, nors
kasatorius teigia apie šalių vestas taikos derybas, tačiau byloje kasatorius
nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog šalys apskritai derėjosi dėl
taikaus ginčo sprendimo; taip pat byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų
atsakovo nesąžiningą elgesį ar piktnaudžiavimą teise. Anot kasatoriaus, esminis
kriterijus, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino pradžios, yra
nukentėjusio asmens sužinojimas (turėjimas sužinoti) apie pažeistą teisę, todėl
kasaciniame skunde išdėstyta pozicija dėl šalių tariamų derybų teisiškai
nereikšminga.
6. Anot
atsakovo, kasaciniame skunde nėra jokio teisinio pagrindo remtis skunde
nurodytose civilinėse bylose pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais, nes šių
išnagrinėtų bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi akivaizdžiai
skiriasi.
7. Atsakovo
teigimu, kasacijos dalyką šioje byloje sudaro tik su ieškinio senaties termino
taikymu susiję klausimai; šie klausimai yra įstatymo, o ne šalių susitarimo
dalykas. Dėl to bylą nagrinėję teismai objektyviai negalėjo pažeisti CK
6.193 straipsnio reikalavimų.
8. Kasaciniame
skunde kasatorius klaidingai formuluoja kasacinio skundo dalyką (CPK
347 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kasatorius siekia, kad byla
būtų perduota nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, todėl
teisiškai nesuprantamas kasatoriaus prašymas panaikinti ir pirmosios
instancijos teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl byloje
nagrinėjamo ieškinio reikalavimo ir jam taikytinos ieškinio senaties
Netesybos –
tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas
privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai
įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybų
teisinė prigimtis yra dvejopa: jos yra prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas,
nes skatina skolininką įvykdyti prievolę, taip pat jos yra sutartinės civilinės
atsakomybės forma (CK 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.245 straipsnio 3 dalis,
6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnis). Kiekvienas asmuo
privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Už sutartinių
prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą pažeidusiai sutartį šaliai gali būti
taikomos netesybos (CK 6.73 straipsnis, 6.256 straipsnio
2 dalis, 6.258 straipsnis). CK 6.73 straipsnio 2 dalyje,
6.258 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai pareiškiamas
reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, netesybos įskaitomos į nuostolius.
Viena iš
netesybų rūšių yra bauda. Bauda, kaip netesybos, tai iš anksto įstatymu arba
sutartimi nustatyta konkreti pinigų suma arba atitinkama procentinė
užtikrinamosios prievolės sumos išraiška (CK 6.71 straipsnio 2 dalis).
Esminiai baudos skirtumai nuo kitos netesybų rūšies – delspinigių –
yra tai, kad ji gali būti nustatoma ne tik už sutarties įvykdymo termino
praleidimą, bet ir už kitaip išreikštą sutarties neįvykdymą arba netinkamą
įvykdymą, yra vienkartinė (neturi tęstinio pobūdžio), nėra skaičiuojama už
kiekvieną prievolės įvykdymo termino praleidimo laiko tarpą (pavyzdžiui, už
kiekvieną praleistą dieną, savaitę ir pan.).
Negalima
sutapatinti pagrindinę prievolę užtikrinančio sandorio sudarymo momento ir užtikrinančiosios
prievolės pagal šį sandorį atsiradimo momento. Prievoliniai santykiai tarp
kreditoriaus ir skolininko pagal pagrindinės prievolės įvykdymą užtikrinančią
papildomą prievolę (užtikrinančiąją prievolę) atsiranda ne nuo sutarties, kuria
susitarta dėl pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo taikymo, sudarymo
dienos, bet nuo tada, kada pagrindinė prievolė yra pažeidžiama, t. y. nuo
pagrindinės prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo.
Šios bylos
kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių 2006 m. balandžio 12 d.
sutartyje įtvirtinta atsakovo prievolė per 2006 m. bitumo gamybos sezoną
nupirkti iš kasatoriaus ne mažiau kaip 22 000 m/t kelių bitumo ir už
šios prievolės pažeidimą toje pačioje sutartyje nustatyta atsakovo pareiga
mokėti baudą kvalifikuotinos atitinkamai kaip pagrindinė ir jos įvykdymą
užtikrinanti papildoma prievolė. Pagal bylos duomenis konstatuotina ir tai, kad
prievoliniai santykiai tarp šalių dėl sutartyje nustatytos baudos, kaip
pagrindinę prievolę užtikrinančiosios prievolės, atsirado nuo 2006 m.
gruodžio 1 d. Aktualu pažymėti, kad šalių sutartyje nustatyta, jog: visos
netesybos (delspinigiai, baudos) pagal šią sutartį yra mokamos sutarties
specialiosiose sąlygose nurodytais terminais (sutarties bendrųjų sąlygų 3.9 papunktis);
pirkėjas moka penkių procentų nuo prekės vertės (esančios paskutinę
kalendorinio mėnesio darbo dieną arba sutarties galiojimo pasibaigimo dieną)
dydžio baudą už kiekvieną įsipareigotą nupirkti, bet faktiškai nenupirktą
minimalaus prekės kiekio toną per sutarties 3.1 papunktyje nurodytą
laikotarpį (sutarties specialiųjų sąlygų 6.4.2.k papunktis); netesybų
mokėjimo terminai – per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sąskaitos-faktūros
išrašymo dienos (sutarties specialiųjų sąlygų 6.4.3 papunktis). Tai
reiškia, kad šalių valia sutartimi buvo nustatytas ir prievolės sumokėti baudą
įvykdymo terminas, būtent – per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sąskaitos-faktūros
išrašymo dienos.
Ieškinio
senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo
gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis).
Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę,
įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas
prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda
nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės
pažeidimą. Ši taisyklė taikoma tada, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai
nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos
(CK 1.127 straipsnio 1 dalis). CK 1.127 straipsnio 2-5 dalyse
nurodytais atvejais ieškinio senaties terminų eigos pradžia tam tikriems
reikalavimams pareikšti nustatoma remiantis objektyviais kriterijais. Tai yra
CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtys.
Tuo atveju, kai įstatymai numato kitokį nei CK 1.127 straipsnio 1 dalyje
apibrėžtą ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą, pagal jį ir turi
būti nustatoma ieškinio senaties termino eigos pradžia. Kai įstatymai ieškinio
senaties termino eigos pradžią susieja su objektyviais įvykiais (objektyvusis
kriterijus), aplinkybė, kad apie pažeistas teises asmuo realiai galėjo sužinoti
ir sužinojo tik pasibaigus ieškinio senaties terminui, neturi įtakos ieškinio
senaties termino eigos pradžios nustatymui, bet, atsižvelgiant į konkrečios
bylos aplinkybes, gali būti pripažinta pagrindu praleistam ieškinio senaties
terminui atnaujinti. Kreditoriaus reikalavimui pagal pagrindinę prievolę ir su
juo susijusiems reikalavimams pagal papildomą prievolę, kuria užtikrinamas
pagrindinės prievolės įvykdymas (pavyzdžiui, netesybų), pareikšti ieškinio
senaties terminų eiga prasideda nepriklausomai vieni nuo kitų.
Šios bylos
kontekste aktualu, kad CK 1.127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog, jeigu
prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės
atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus
prievolės įvykdymo terminui. Minėta, kad ši teisės norma įtvirtina CK
1.127 straipsnio 1 dalyje suformuluotos bendrosios ieškinio senaties
termino eigos pradžios nustatymo taisyklės išimtį. Kasatorius šioje byloje
reiškia reikalavimą dėl prievolės sumokėti baudą įvykdymo, kuriai šalių
sutartimi yra nustatytas įvykdymo terminas. Remdamasi išdėstytais argumentais,
teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiam kasatoriaus reikalavimui ieškinio
senaties termino eigos pradžia turi būti nustatoma pagal CK
1.127 straipsnio 2 dalį. Byloje nustatyta, kad PVM sąskaitą-faktūrą
dėl baudos sumokėjimo kasatorius atsakovui išrašė bei pateikė 2007 m.
vasario 1 d. (T. 1, b. l. 43). Dėl to darytina išvada, kad
byloje pareikštam ieškinio reikalavimui priteisti baudą ieškinio senaties
terminas prasidėjo 2007 m. kovo 4 d. (CK 1.118 straipsnio
1 dalis, 1.127 straipsnio 2 dalis). Bylą nagrinėję teismai,
nustatydami ieškinio senaties termino eigos pradžią, netinkamai taikė CK 1.127 straipsnio
1 dalį, nepagrįstai netaikė CK 1.127 straipsnio 2 dalies ir netinkamai
nustatė, jog kasatoriaus reikalavimui priteisti baudą ieškinio senaties
terminas prasidėjo 2006 m. gruodžio 1 d. Tai konstatavusi, teisėjų
kolegija atmeta kaip teisiškai nereikšmingus kasacinio skundo argumentus,
kuriais apeliuojama į aplinkybes, susijusias su kasatoriaus subjektyviuoju
suvokimu apie jo pažeistą teisę gauti ginčijamas netesybas (baudą).
Nagrinėjamos
bylos kontekste pažymėtina, kad kasacinis teismas formuoja praktiką, jog jeigu
ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, teismas, atsižvelgdamas į
nustatytas faktines bylos aplinkybes, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės
normas (dėl ieškinio senaties trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo,
pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo) turi taikyti net tada, kai nėra ieškovo
prašymo (CK 1.131 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. sausio
3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autokurtas“ v.
Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos
2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bendra
įmonė ribotos atsakomybės bendrovė „Tair-novyje technologičeskije sistemy“ v.
UAB „Gaudvija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-64/2008; 2009 m.
birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. v.
V. L., byla Nr. 3K-3-206/2009; kt.). Ieškinio senatį
reglamentuojančios normos išdėstytos CK pirmosios knygos IV dalies
VII skyriuje (CK 1.124-1.135 straipsniai). Ieškinio senatį reglamentuoja
ir kitos CK normos bei kiti įstatymai. Paprastai tai susiję su ieškinio
senaties sutrumpintų terminų arba jų eigos pradžios atskirų rūšių reikalavimams
pareikšti nustatymu (CK 1.125 straipsnio 2 dalis, 1.127 straipsnio
1 dalis). Specialiąsias ieškinio senaties taikymo taisykles kiti įstatymai
gali nustatyti tik tais atvejais, kai tai leidžia CK pirmosios knygos IV dalies
VII skyriaus arba kitos CK teisės normos, reglamentuojančios ieškinio
senatį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką
reglamentuojančios įstatymų normos yra imperatyvaus pobūdžio, todėl šalių
susitarimu jų pakeisti negalima (CK 1.125 straipsnio 12 dalis, 1.126 straipsnio
3 dalis), šalių susitarimai, pažeidžiantys šias imperatyvias įstatymo
nuostatas, yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 straipsnis).
Iš skundžiamų
procesinių sprendimų matyti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas,
nurodęs, jos ieškovas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, sprendime
nepasisakė dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties
termino nutraukimą bei atnaujinimą, taikymo, tuo tarpu apeliacinės instancijos
teismas ištaisė minėtą pirmosios instancijos teismo klaidą, ieškinio senatį
reglamentuojančias teisės normas taikė visa apimtimi. Teisėjų kolegija sutinka
su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad: kasatoriaus reikalavimui dėl
ginčijamos baudos priteisimo ieškinio senaties termino eiga nebuvo nutraukta;
kasatorius neįrodė, jog ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių
priežasčių, ir nėra pagrindo šiam terminui atnaujinti; ieškinys pareikštas
praleidus ieškinio senaties terminą. Konstatuotina, kad šios apeliacinės
instancijos teismo išvados padarytos tinkamai pritaikius materialiosios teisės
normas ir nenukrypus nuo formuojamos vienodos teisės aiškinimo ir taikymo
praktikos.
Teisėjų
kolegija pripažįsta pagrįstu atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentą,
kad šalių sutarties bendrųjų sąlygų 13.2 papunkčio nuostatos, kurios pagal
savo esmę nustatė taikinimo procedūrą, negali būti aiškinamos kaip nustatančios
privalomą ikiteisminę ginčo sprendimo tvarką, kuria nepasinaudojusi
suinteresuota šalis neturi teisės kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 30 straipsnio
1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės
pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pasisakydamas dėl šios
konstitucinės normos, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad
teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar
paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi
pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių
ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne
formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo
valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas byloje
Nr. 38/06). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi
nuostatos, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas,
jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią
teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai
suvaržoma arba negali būti dirbtinai apsunkinama ją įgyvendinti; šios teisės
negalima paneigti; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama
nepriklausomai nuo jo teisinio statuso (Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas byloje Nr. 7/04-8/04).
CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas
asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta
pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi
Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą
įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose
įstatymuose, konstitucines nuostatas konkretizuoja ir detalizuoja civiliniai,
baudžiamieji ir administraciniai (tiek procesiniai, tiek tam tikru aspektu ir
materialiniai) įstatymai. Sutarties šalys savo susitarimu negali nustatyti
atsisakymo nuo teisės kreiptis į teismą, taip pat negali apriboti jos
įgyvendinimo (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.157 straipsnis).
Priešingu atveju tokios sutarčių nuostatos teisiškai vertintinos kaip niekinės
ir negaliojančios ab initio (CK 1.80, 6.157 straipsniai).
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad sutartimi
šalys susitarė dėl privalomos ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos, tik kuria
pasinaudojus atsiranda teisė kreiptis į teismą, taip pat kad bylą nagrinėję
teismai pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK
6.193 straipsnyje.
Aiškinant CK 6.38 straipsnio
3 dalis ir 6.200 straipsnio 2 dalis, įtvirtinančias sutarties
(prievolės) šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigas, konstatuotina,
kad šios teisės normos nereglamentuoja ieškinio senaties. Kai CK normos ar kiti
įstatymai, reglamentuojantys ieškinio senatį, nenustato kitokių nei CK
1.127 straipsnyje nustatytų ieškinio senaties termino eigos pradžios
nustatymo taisyklių, ieškinio senaties termino eigos pradžia, nepriklausomai
nuo sutarties (prievolės) šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigos
vykdymo ar nevykdymo, nustatoma pagal CK 1.127 straipsnio taisykles.
Taikant ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, aplinkybės,
susijusios su sutarties (prievolės) šalių aptariamų pareigų vykdymu, gali būti
reikšmingos sprendžiant, pavyzdžiui, dėl ieškinio senaties termino praleidimo
priežasčių svarbos ir šio termino atnaujinimo.
Bylos duomenys
nepatvirtina kasacinio skundo teiginio, kad kasatorius atsakovui būtų nustatęs
papildomą terminą netesyboms sumokėti (CK 6.209 straipsnis). Teisėjų
kolegija pažymi, kad vienasmenis sutarties pakeitimas yra negalimas (CK
6.223 straipsnis). Be to, kaip teisingai nurodoma atsakovo atsiliepime į
kasacinį skundą, aplinkybė, kad kreditorius nustato skolininkui papildomą
terminą prievolei įvykdyti, nėra nurodyta nei tarp CK 1.129 straipsnyje
įtvirtintų ieškinio senaties termino sustabdymo, nei tarp CK
1.130 straipsnyje įtvirtintų ieškinio senaties termino nutraukimo
pagrindų. Faktiniai bylos duomenys (tarp jų – šalių susirašinėjimas dėl
geranoriško baudos sumokėjimo), teisėjų kolegijos vertinimu, neteikia pagrindo
sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad atsakovas esą elgėsi nesąžiningai
ir kad dėl atsakovo tokio elgesio kasatorius apie savo pažeistą teisę suprato
2007 m. rugpjūčio 16 d. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios bylos
šalys yra verslininkai ir turi aktyviai veikti, nutraukti, jų nuomone, nesąžiningus
veiksmus kreipdamiesi į teismą. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė
ir įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, turinčias reikšmės ieškinio
senaties termino nutraukimui bei atnaujinimui, ir padarė faktines bylos
aplinkybes bei teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą atitinkančias
išvadas. Bylos duomenys neteikia pagrindo pripažinti, kad ieškinio senaties
terminas kasatoriaus reikalavimui dėl baudos priteisimo buvo nutrauktas ar
praleistas dėl svarbios priežasties. Ieškinio senaties termino eiga gali būti
nutraukta tik tuo atveju, jeigu ji yra prasidėjusi, tačiau ieškinio senaties
terminas dar nėra pasibaigęs (CK 1.130 straipsnis). Dėl to, sprendžiant
dėl ieškinio senaties taikymo, kasatoriaus nurodomos aplinkybės, atsiradusios
ir (arba) egzistavusios dar iki prasidedant ieškinio senaties terminui,
t. y. iki 2007 m. kovo 3 d., nėra teisiškai reikšmingos.
Kiti kasacinio
skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisiškai nereikšmingi ir
neturi įtakos skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui.
Remdamasi
išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai,
nustatydami ieškinio senaties termino eigos pradžią, netinkamai taikė CK 1.127
straipsnio 1 dalį, nepagrįstai netaikė CK 1.127 straipsnio 2 dalies ir netinkamai
nustatė, jog kasatoriaus reikalavimui priteisti baudą ieškinio senaties
terminas prasidėjo 2006 m. gruodžio 1 d., tačiau šis nustatytas
materialiosios teisės normų pažeidimas nevertintinas, kaip galėjęs turėti
įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 straipsnio
2 dalies 1 punktas), ir nėra pagrindas naikinti skundžiamus teismų
procesinius sprendimus, nes bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinį, kaip
pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą, priėmė iš esmės teisingus
procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio
3 dalis).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame
teisme patirta 63,03 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios teismo raštinės
pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus
kasacinį skundą šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš
kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies
3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis,
340 straipsnio 5 dalis).
Atmetus
kasacinį skundą, iš kasatoriaus atsakovo naudai priteistinos išlaidos, turėtos
advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnis). Atsakovas atsiliepimu į
kasacinį skundą prašo priteisti turėtas išlaidas advokato pagalbai kasaciniame
teisme apmokėti, 2010 m. sausio 26 d. pateikė kasaciniam teismui įrodymus, kad
advokato pagalbai apmokėti šiame teisme turėjo 6767,49 Lt išlaidų. Lietuvos
advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos
teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85
patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato
ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio
7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato
civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, kurie
apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos
Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. Lietuvos
Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368
„Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m. sausio 1 d.
patvirtino minimaliosios mėnesinės algos dydį – 800 Lt. Nurodytų
Rekomendacijų 8.14 papunktyje nustatytas rekomenduojamas priteisti
maksimalus užmokestis už atsiliepimą į kasacinį skundą apskaičiuotinas
nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant iš minimaliosios
mėnesinės algos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK
98 straipsnio
2 dalimi ir nurodytomis rekomendacijomis, sprendžia, kad atsakovui iš
kasatoriaus priteistina 1600 Lt
išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio
1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
rugsėjo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš
kasatoriaus akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“
(j. a. k. 166451720) 63,03 Lt (šešiasdešimt tris litus 3 ct)
bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai ir 1600 (tūkstantį šešis
šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovo Švedijos įmonės
„Baltic Bitumen AB“ (j. a. k. 556633-1467) naudai.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Gražina Davidonienė
Antanas Simniškis
Janina Stripeikienė