Civilinė byla Nr. 2A-744-178/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00633-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.2.6.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Dalios Kačinskienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. Š. ir V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. Š. ir G. Š. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei ,,Medicinos bankas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Neo ranga“ dėl hipotekos lakštų pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys G. G., R. Š., Vilniaus miesto 33-ojo notarų biuro notarė P. J., uždaroji akcinė bendrovė „MB valda“.

              Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 ir 1.90 straipsnių pagrindais.
2. Ieškovai prašo: 1) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo dienos 2006 m. spalio 18 d. hipotekos lakštą N01120060024748 ir jo 2006 m. gruodžio 14 d. papildymą, patvirtintus Vilniaus miesto 33-ojo notarų biuro notarės P. J., dalyje dėl V. Š. nuosavybės teise priklausančio buto (duomenys neskelbtini) įkeitimo pagal atsakovės UAB „Neo ranga“ prievolę 2 428 000 Lt sumai atsakovei UAB „Medicinos bankas“; 2) pripažinti negaliojančiu 2006 m. spalio 18 d. hipotekos lakštą N01120060024748 ir jo 2006 m. gruodžio 14 d. papildymą, patvirtintus Vilniaus miesto 33-ojo biuro notarės P. J., dalyje dėl G. Š. asmeninės nuosavybės teise priklausančio 47/100 buto (duomenys neskelbtini) įkeitimo pagal atsakovės UAB „Neo ranga“ prievolę 2 428 000 Lt sumai atsakovei UAB „Medicinos bankas“; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
3. 2006 m. spalio 11 d. kredito sutartimi Nr. LOAN_38982 (su vėlesniais papildymais ir pakeitimais) UAB „Medicinos bankas“ (toliau – Bankas) suteikė UAB „Neo ranga“ 2 428 000 Lt kreditą, kurio grąžinimo užtikrinimui 2006 m. spalio 18 d. hipotekos lakštais buvo įkeistas ieškovų nekilnojamasis turtas. Ieškovų teigimu, jie buvo suklaidinti sūnaus R. Š., tuomet dirbusio UAB „Neo ranga“ direktoriumi, UAB „Neo ranga“ akcininkės G. G. ir Banko darbuotojų. Sutartinės hipotekos lakštus pasirašė minėtų asmenų patikinti, kad hipoteka bus užtikrinama 24 281,54 Lt paskola, kuri bus grąžinta per metus, o hipotekos lakštų pasirašymas yra formalumas.
4. 2006 m. spalio 18 d. ieškovė buvo sudariusi antrą hipotekos sandorį, savo turtu laiduodama už UAB „Neo ranga“ suteiktą 24 281,45 Lt Banko paskolą, ši hipoteka išregistruota 2007 m. vasario 15 d. Tai, kad tą pačią dieną ji pasirašė ir trečią hipotekos lakštą už 2 428 000 Lt UAB „Neo ranga“ prievolę, ji nesuprato. Ieškovas 2006 m. spalio 18 d. taip pat pasirašė hipotekos lakštą manydamas, kad laiduoja už UAB „Neo ranga“ 24 281,45 Lt prievolę. Iš notaro biuro ieškovams liepta iš karto važiuoti į Banką ir ten pasirašyti sutartį dėl formalumų. Dokumentų pasirašymui Banke ir notarų biure vadovavo R. Š. ir G. G.. Nei pas notarą, nei Banke niekas nepaaiškino, už ką tiksliai jie pasirašo, o sutarčių kopijas buvo pažadėta jiems pateikti vėliau. Ieškovas nemoka valstybinės kalbos, tačiau dokumentai jam nebuvo išversti. Ieškovai 2006 m. gruodžio mėn. pas notarą ir Banke nebuvo, todėl 2006 m. gruodžio 14 d. hipotekos lakšto papildymo nepasirašinėjo. Notarų knygas jiems į namus atvežė sūnus, kuris paaiškino, kad pamiršo juose pasirašyti.
5. Ieškovai apie sudarytų sandorių detales sužinojo 2009 metais, o 2011 m. rudenį sužinojo, kad be hipotekos lakštų buvo sudarę ir laidavimo sutartis, nors nepamena, kad jas būtų pasirašę. Tik gavę Banko ieškinį dėl skolos priteisimo, suprato, kad buvo apgauti tiek 2006 m. spalio 18 d. Vilniaus m. 33-jame notarų biure, tiek tą pačią dieną nuvykus pasirašyti dokumentų „dėl 24 tūkstančių litų“ į Banką. Ieškovų patiklumu pasinaudojo ne tik UAB „Neo ranga“, bet ir Bankas. Jie buvo suklaidinti tyčia duodant pasirašyti neva vienos 24 280 Lt prievolės dokumentus, o iš tikrųjų davus pasirašyti ir kitus – klaidinančiai panašios 2 428 000 Lt prievolės dokumentus. Todėl manė laiduojantys už 24 000 Lt prievolę vienerių metų laikotarpiui ir niekada nebūtų davę sutikimo laiduoti už 2,4 mln. Lt prievolės dydį iki 2016 m. spalio 10 d. Neleidus jiems susipažinti su pasirašomais dokumentais, jų parašai buvo išgauti apgavus dėl sandorio esmės.
6. Ieškovai nežinojo apie savo prievolę apdrausti turtą kreditoriaus naudai iki prievolės įvykdymo termino pabaigos, nes už juos draudimo mokestį mokėjo kitas asmuo. Tai buvo padaryta tam, kad ieškovai kaip galima ilgiau nesuprastų savo veiksmų prasmės ir pasekmių.
7. Ieškovų viena dukra L. Š. sandorių sudarymo metu buvo nepilnametė, o kita A. Š. – išlaikoma, todėl turto įkeitimui ieškovai turėjo gauti teismo leidimą. Nei notarė, nei Bankas tokio leidimo nereikalavo, todėl pažeidė CK 3.85 straipsnio 2 dalies reikalavimus.
8. Nei notarė, nei Banko darbuotojai neaiškino ieškovams hipotekos lakštų sudarymo sąlygų, paslaugų kainų, paslaugų taikymo terminų, galimų pasekmių bei nepateikė kitokios informacijos, turinčios įtakos jų apsisprendimui dėl sutarčių sudarymo. Tokiu savo neveikimu notaras ir Bankas pažeidė Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies, Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir 6 dalies bei Notariato įstatymo 30, 31 straipsnių nuostatas. Ieškovams nebuvo išduotos pasirašytų dokumentų kopijos, todėl jie nežinojo, kokią atsakomybę prisiėmė. Dėl to ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais ir niekiniais dėl imperatyvių įstatymo normų pažeidimo bei suklydimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 12 d. sprendimu civilinę bylą atsakovo UAB ,,Neo ranga“ atžvilgiu nutraukė, ieškinio atsakovui Bankui netenkino.
10. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimu UAB „Neo ranga“ pripažinta pasibaigusia, likviduota dėl bankroto ir 2015 m. rugpjūčio 14 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Ieškinys atsakovei UAB „Neo ranga“ negali būti nagrinėjamas, todėl šioje dalyje byla nutraukta (CPK 293 str. 8 p.).
11. Teismas nurodė, kad ieškovų teiginiai yra pagrįsti vien tik jų samprotavimais ir nėra paremti jokiais įrodymais (CPK 178 str.). Ieškovai pasitikėjo sūnumi, jam jokių pretenzijų bei reikalavimų nereiškė. Vien tik ieškovų noras padėti sūnui ir pastarojo pažadai, net jeigu tokie ir buvo duoti, negali tapti sandorio nuginčijimo pagrindu pagal CK 1.90 straipsnį.
12. Įkeitimo sandoris ir jo turinys yra labai trumpi, aiškūs ir suprantami, todėl ieškovų negalėjo būti nesuprasti ar ieškovus kokiu nors būdu klaidinantys. Patys ieškovai ieškinyje netiesiogiai pripažįsta, jog iš šio sandorio galimos pasekmės, dar iki hipotekos lakšto pasirašymo tarp ieškovų, UAB „Neo ranga“ ir Banko, tarpininkaujant R. Š. ir G. G., buvo atsiradę teisiniai santykiai, ieškovai konsultavosi su sūnumi. Todėl teismas darė išvadą, jog ieškovams ginčijamo hipotekos sandorio sudarymo sąlygos buvo žinomos bent jau nuo 2006 m. spalio 11 d., t. y. sandorio sudarymas nebuvo spontaniškas veiksmas. Ieškovė dar iki ginčijamo hipotekos sandorio sudarymo buvo susitarusi su sūnumi R. Š., kad padės jam verslo reikaluose ir įkeis butą. Aplinkybė, kad ieškovė ir anksčiau buvo sudarinėjusi hipotekos sandorius, patvirtina, jog ji jau turėjo patirties panašiuose teisiniuose santykiuose, galėjo iš anksto žinoti apie hipotekos sandorio turinį, esmę, kas paneigia jos teiginius, jog ji suklydo ir nesuprato pasirašomų dokumentų esmės.
13. Ieškovų teiginius, jog jie buvo suklaidinti ir manė, kad hipotekos sandoris pasibaigs po metų, taip pat, jog jie nieko nežinojo apie jų pareigą, kaip įkaito davėjų, apdrausti įkeistą turtą hipotekos turėtojo (banko) naudai, paneigia ir byloje esantys turto draudimo liudijimai. Vien tai, kad draudimo įmokas mokėjo ne ieškovai, o pagrindinis skolininkas (kredito gavėjas), nesudaro pagrindo vertinti, kad tai buvo daroma ieškovų nenaudai ar siekiant juos suklaidinti.
14. Užtikrinamos prievolės suma aiškiai nurodyta tiek skaičiais, tiek žodžiais. Be to, užtikrinamos prievolės dydis ir jos įvykdymo terminas, nurodyti vienas po kito ir tame pačiame (antrame) hipotekos lakšto lape, kuriame ieškovai pasirašė. Tai leidžia pagrįstai abejoti ieškovų teiginiais apie suklydimą dėl šių akivaizdžių hipotekos lakšto sąlygų.
15. Ieškovai ginčo hipotekos lakštą ne tik sudarė, bet jau po mėnesio, t. y. 2006 m. gruodžio 14 d. pasirašė jo pakeitimą. Pagal CK 1.79 straipsnio 1 dalį sandorį patvirtinusi šalis netenka teisės jo ginčyti. Ieškovai kelia abejones dėl jų parašų ginčijamame hipotekos lakšte ir jo pakeitime tikrumo, tačiau tokie jų teiginiai paneigti byloje esančiu Vilniaus apsk. VPK Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimų valdybos 2-ojo skyriaus 2015 m. vasario 13 d. raštu.
16. Ieškovai daug metų hipotekos sandorio neginčijo, nesikreipė nei į Banką, nei į UAB „Neo ranga“ dėl neaiškių aplinkybių išsiaiškinimo, nors tuo pačiu manė, kad laidavo tik vienerių metų laikotarpiui. Realių veiksmų neva savo pažeistoms teisėms apginti ieškovai ėmėsi tik tuomet, kai Bankas pateikė jiems ieškinį, o ieškinį dėl hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiu praėjus daugiau nei 8 metams nuo jo sudarymo. Šios aplinkybės negali patvirtinti suklydimo dėl sandorio, kaip ir negali paneigti sandorio sudarymu išreikštą valią užtikrinti prievolės įvykdymą įkeistu turtu.
17. Ieškovų teiginiai, kad jiems nebuvo pateikti perskaityti pasirašomi dokumentai negali būti CK 1.90 straipsnio taikymo pagrindu. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati (CK 1.90 str. 5 d.). Notarė P. J. teismo posėdyje bei 2015 m. vasario 4 d. rašte paaiškino, kad ieškovams buvo išaiškinta atliekamų notarinių veiksmų prasmė ir pasekmės, lakšto turinys buvo išverstas į rusų kalbą.
18. Asmenys, laiduojantys už finansų įstaigos klientą, nėra finansinių paslaugų gavėjai (Finansinių įstaigų įstatymo 2 str. 8 d.), jais nelaikytini ir hipotekos davėjai. Be to, net ir Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje numatyta banko pareiga suteikti visapusišką informaciją, neatleidžia pačių ieškovų nuo apdairaus ir atidaus rūpinimosi savo. Banko veikla vertinant kredito gavėjo UAB „Neo ranga“ rizikas nėra reikšminga hipotekos sandorio galiojimui. Ieškovai neginčija nei pačios kredito sutarties, nei jos sudarymo ar nutraukimo, todėl jų argumentai dėl Banko aplaidumo atmestini.
19. Atmestinas ieškinio teiginys dėl CK 3.85 straipsnio 2 dalies pažeidimo, nes ieškovė pati nurodė turinti ne vieną butą, o Bankui įkeistas turtas nebuvo jos šeimos gyvenamoji vieta (ginčijamame hipotekos lakšte ir ieškinyje gyvenamoji vieta nurodoma (duomenys neskelbtini)).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų teisiniai argumentai

20. Ieškovai (toliau – apeliantai) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas ieškinyje išdėstytomis aplinkybėmis, papildomai nurodant šiuos argumentus:
1. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, nes esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų būtina taikyti CK 6.193-6.195 straipsnius, reglamentuojančius sutarčių aiškinimo taisykles. Aiškinant sutartį, pirmiausiai turi būti nagrinėjami tikrieji šalių ketinimai. Ieškovės tikslas buvo įkeisti butą tik dvejiems metams pagal du hipotekos lakštus bendrai 124 281 Lt sumai. Įkeitimas su Banko darbuotoju nebuvo aptartas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantams nebuvo išaiškintos ginčijamo sandorio sąlygos, prievolių suma ir kitos reikšmingos aplinkybės, negali būti laikoma, kad sandoris sudarytas laisva valia, nes tokios valios išreikšta nebuvo. Teismas neatskleidė apeliantų tikrosios valios, nes, pripažinęs, kad apeliantai siekia padėti sūnui, netyrė, ar jie būtų sudarę ginčijamus sandorius, žinodami tikrąją padėtį.
2. Tai, kad butas įkeistas, ieškovė sužinojo tuomet, kai ketindama jį parduoti, kreipėsi į sūnų, kuris žodžiu patvirtino, jog visa UAB „Neo ranga“ skola Bankui yra grąžinta. Apklausta teisme P. Z. patvirtino, kad girdėjo šį pokalbį, t.y. kad R. Š. pasakė ieškovei, jog skola Bankui padengta ir ji gali pardavinėti butą. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja apklausta nekilnojamojo turto agentė N. M.. Minėtos liudytojos taip pat patvirtino, kad apeliantai nežinojo apie butui taikomus apribojimus pagal ginčijamus sandorius.
3. Apeliantai, pasirašydami hipotekos lakštus, suklydo dėl motyvų, nes sūnus prašė finansinės pagalbos ir žadėjo, kad UAB „Neo ranga“ greitai išmokės kreditą ir įkeitimas butams bus nuimtas.
4. Teismo argumentai, kad sandoris nebuvo skubotas, nepagrįsti byloje surinktais įrodymais. Apeliantai nežinojo apie buto įvertinimą, apie tai, kad sūnus užpildė paraišką Bankui, nežinomas buvo jos turinys, kredito suma, taip pat nebuvo žinoma apie Banko paskolų komiteto posėdį, apie planuojamo turto įkeitimo mastą. Iki ginčijamo hipotekos lakšto pasirašymo su Banko darbuotojais apeliantai nebendravo.
5. Nepagrįstos teismo išvados, kad Vilniaus apsk. VPK Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimų valdybos 2-ojo skyriaus 2015 m. vasario 13 d. raštas paneigia apeliantų keliamas abejones dėl jų parašų ginčijamame hipotekos lakšte tikrumo. Iš Centrinės hipotekos įstaigos buvo gautas dar vienas egzempliorius hipotekos lakšto papildymo skirtingas nuo egzempliorių, pagal kurį buvo padaryta specialisto išvada. Todėl kilo abejonė dėl šio dokumento tikrumo, dėl ko apeliantė 2015 m. gegužės 6 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos prokuratūrą, atsakymas negautas.
6. Nepagrįsti teismo argumentai dėl apeliantų neapdairumo ir nerūpestingumo. Iki 2009 m. pabaigos apeliantams nebuvo žinoma prievolės suma, už kurią jie garantavo bei jiems nebuvo įteiktos pasirašytų dokumentų kopijos. Banko pranešimų dėl UAB „Neo ranga“ prievolės nevykdymo jie negaudavo. Tokia informacija nuo apeliantų buvo slepiama tyčia. Kai 2012 m. kovo mėnesį apeliantai gavo Banko ieškinį dėl skolos priteisimo, jie suprato, kad jų teisės yra pažeistos. Tuo pačiu laiku jie jau žinojo, kad negali disponuoti savo turtu.
7. Nepagrįstos teismo išvados dėl CK 1.80 straipsnio, Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies ir Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir 6 dalies nuostatų nepažeidimo. Banko darbuotojai, UAB „Neo ranga“ vadovai ir notarė neaiškino apeliantams ginčo sandorių sudarymo sąlygų, paslaugų kainų, paslaugų taikymo terminų, galimų pasekmių bei nepateikė kitokios informacijos, turinčios įtakos kliento apsisprendimui dėl sutarčių sudarymo. Apeliantai turi penkis vaikus, kuriems visiems yra reikalinga vienoda parama, todėl vienam iš vaikų ar juo labiau svetimai įmonei negalėjo būti atiduotas visas turtas ar sukurta tokio turto praradimo rizika. Joks asmuo tokiomis aplinkybėmis neįkeistų savo turto tretiesiems asmenims.
8. Teismas nepagrįstai sprendė kad CK 3.85 straipsnio 2 dalis nepažeista. Teismas nustatė faktą, kad 2006 m. spalio 11 d. apeliantai pasirašė laidavimo sutartis ir įkeitė visą savo turtą, o 2006 m. spalio 18 d. dar kartą įkeitė tą patį butą, tokiu būdu UAB „Neo ranga“ ir Bankas tiksliai žinojo, kad ieškovė turi pateikti notarei teismo leidimą įkeisti visą šeimos turtą, bet tyčia tai buvo nutylėta.
9. Notarė pažeidė Notariato įstatymo 30, 31 straipsnius, nes ieškovams nebuvo išduotos pasirašytų hipotekos lakštų kopijos. Dėl to jie nežinojo, kokią atsakomybę jie prisiėmė, taip pat nebuvo išaiškinta sandorio esmė, ieškovui nebuvo išverstas hipotekos lakšto tekstas. Notaras nepaaiškino, už kokią kredito sumą jie garantavo.
10. Teismas neįvertino sutarties šalių lygybės principo prieš įstatymą, taip pat nebuvo įvertintas Banko sąžiningumas. Ginčo sandoriai yra nesąžiningi, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.). Teismas įpareigotas veikti pagal šiuos principus, pirmenybę teikiant silpnesniosios šalies interesams.
11. Apeliantų nurodomos aplinkybės yra esminės suklydimo priežastys. Ieškovė esmingai suklydo ir dėl užtikrinamos prievolės sumų panašumo: 24 280 Lt (hipotekos lakštas, kuriame ieškovė išreiškė savo valią) ir 2 428 000 Lt (hipotekos lakštas, kurį pasirašė per klaidą, neišreiškiant savo valios). Ieškovė buvo suklaidinta tyčia pagal Banko ir UAB „Neo ranga“ susitarimą.
21. Atsakovas Bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame visapusiškai išnagrinėtos ir įvertintos visos bylai reikšmingos aplinkybės bei jų pagrindu padarytos motyvuotos teisinės išvados dėl ieškinio nepagrįstumo. Apeliantų nurodytos aplinkybės nereikšmingos ir  neturi jokios įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui.
2. Teismas įvertino aplinkybę, kad ieškovė aukščiau buvo sudarinėjusi hipotekos sandorius, todėl turėjo patirties panašiuose teisiniuose santykiuose ir galėjo iš anksto žinoti apie hipotekos sandorio turinį ir esmę. Aplinkybės, susijusios su apeliantų butų įvertinimu, šioje byloje nebuvo nagrinėjamos ir Banko nebuvo reikalaujama pateikti įkeičiamų butų įvertinimus. Tai, kad Bankas nepateikė apeliantams siųstų pranešimų išsiuntimo įrodymų, nereiškia, kad tokie pranešimai apeliantams nebuvo išsiųsti. Banko pranešimai buvo siųsti apeliantų nurodytais adresais, todėl juos apeliantai turėjo gauti. Pranešimų išsiuntimo įrodymus Bankas negalėjo pateikti, nes tokie dokumentai Banke saugomi tik vienerius metus.
3. Sudarydami ginčijamą hipotekos lakštą apeliantai neįkeitė viso savo nekilnojamojo turto. UAB „Neo ranga“ nelaikytina svetima įmone, nes įkeitimo metu UAB „Neo ranga“ dirbo ir jų sūnus R. Š., kredito sutarties ir hipotekos lakštų sudarymo metu jis laikinai (nuolat nuo 2007 m. rugpjūčio 23 d.) ėjo direktoriaus pareigas ir pasirašė sandorius UAB „Neo ranga“ vardu. Tuo metu UAB „Neo ranga“ direktore ir vienintele akcininke buvo G. G., su kuria kartu R. Š. gyveno ir augino abiejų vaiką. Apeliantai, įkeisdami jiems priklausančius butus, turėjo pagrįstą neatlygintiną interesą – siekė padėti savo sūnaus bendrovės verslo plėtrai įsigyjant UAB „Verkių ūkis“ akcijas.
4. 2015 m. vasario 4 d. raštu ir žodžiu teismo posėdyje notarė patvirtino, kad prieš pasirašant ginčijamą hipotekos lakštą ji išaiškino apeliantams atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes, išvertė lakšto turinį į sandorio šalims suprantamą rusų kalbą, ypatingai pabrėždama prievolės neįvykdymo pasekmes. Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų šiuos notarės patvirtinimus. Be to, G. Š. ieškinyje ir skunde nurodė, kad notarė perspėjo, jog gali prarasti butą. Kadangi apeliantai pas notarę buvo pakviesti kartu, tai apie šias butų įkeitimo galimas neigiamas pasekmes turėjo girdėti ir ieškovė.
5. Ginčijamo hipotekos lakšto tekstas yra lakoniškas, aiškus ir suprantamas, išdėstytas dviejuose lapuose, todėl apeliantai prieš pasirašydami privalėjo susipažinti su jo turiniu, o kilus neaiškumams klausti notarės arba susilaikyti nuo jo pasirašymo. Jeigu apeliantai pasirašė lakštą jo neperskaitę, t. y. veikė neatidžiai ir nerūpestingai, tai neatleidžia jų nuo atsakomybės ir nedaro lakšto negaliojančiu. Ieškovė nurodo, kad galvojo, jog ji įkeičia savo butą tik 24 281,45 Lt prievolės užtikrinimui, tačiau, veikdama atidžiai ir rūpestingai, ji turėjo susipažinti su ginčijamo lakšto turiniu, iš kurio būtų sužinojusi prievolės dydį, terminą ir kitas sąlygas. Jeigu ji to neatliko, tai negali būti vertinama suklydimu, dėl kurio sudarytas sandoris turi būti pripažintinas negaliojančiu, o vertinama tik kaip neapdairumas, neatidumas ar nerūpestingumas. Jeigu ieškovas dėl valstybinės kalbos nepakankamo mokėjimo nesuprato hipotekos lakšto, tai jis, veikdamas atidžiai ir rūpestingai, turėjo paprašyti notarės išversti tekstą į jam suprantamą kalbą.
6. Ginčijamo sandorio sudarymo metu apeliantai buvo vidutinio amžiaus, darbingi žmonės. Duomenų, kad jie būtų turėję kokių nors sveikatos problemų, dėl kurių būtų negalėję suvokti atliekamų veiksmų esmės ir prasmės bei juos valdyti, nepateikta. Į bylą nepateikta duomenų, kad apeliantų suvokimo lygis buvo žemesnis nei vidutinių gabumų protingo žmogaus, dėl ko apeliantai negalėjo suprasti savo atliekamų veiksmų esmės ir prasmės bei jų valdyti.
7. Apeliantai sudarytų laidavimo sutarčių galiojimą iš esmės ginčija tais pačiais pagrindais kaip ir laidavimo sutartis (CK 1.5, 1,80 ir 1.90 str.), tačiau Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 10 d. sprendimu apeliantų priešieškinius atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Šiuose teismų procesiniuose sprendimuose padarytos išvados turi prejudicinę reikšmę šiai bylai (CPK 182 str. 2 p.).
8. Apeliantai neįrodė, kad Bankas pažeidė Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą. Apeliantams informacija apie užtikrinamą prievolę jau buvo suteikta anksčiau, kai jie sudarinėjo laidavimo sutartis, taip pat sudarant ginčijamą hipotekos lakštą notarė išaiškino apeliantams tokio veiksmo prasmę ir pasekmes. Ginčijamų sandorių sudarymo metu apeliantai turėjo objektyvią galimybę tinkamai suprasti, kokias pareigas jie prisiima ginčo sandoriais, todėl nepagrįstai teigia, jog buvo suklaidinti.
9. Apeliantė neįrodė, kad ji buvo suklaidinta tyčia dėl skaičių 24 280 Lt ir 2 428 000 Lt panašumo ar kitų aplinkybių. Šie skaičiai lakštuose buvo parašyti ne tik skaičiais, bet ir žodžiais, taip pat labai skiriasi pačių lakštų dėl 24 281,45 Lt prievolės užtikrinimo ir dėl 2 428 000 Lt prievolės užtikrinimo turinys ir įkeičiamų daiktų savininkų bei jų parašų skaičius ir išdėstymas. To skirtumo apeliantė, veikdama atidžiai ir rūpestingai, negalėjo nepastebėti.
10. Aplinkybės, susijusios su kredito suteikimu UAB „Neo ranga“ ir suteikto kredito administravimu nėra reikšmingos šiai bylai, nes byloje nėra ginčijama kredito sutartis bei jos nutraukimas. Šios aplinkybės neįtakojo ginčijamo sandorio sudarymo ir neturi įtakos apeliantų kaip įkaito davėjų atsakomybei. Be to, apeliantai neįrodė, kad Bankas suteikdamas ir administruodamas kreditą pažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 6 dalį.
11. Pagal nekilnojamojo turto registro išrašą įkeičiamas butas nebuvo įregistruotas kaip šeimos turtas. Kadangi ieškovė savo gyvenamąją vietą nurodė ne įkeičiamame bute, be šio buto turėjo dar du butus, todėl teismo leidimas įkeistinam butui nebuvo reikalingas. Tuo labiau, kad šis butas be teismo leidimo bankui jau buvo įkeistas ir anksčiau. Todėl CK 3.85 straipsnio 2 dalis nepažeista.
22. Trečiasis asmuo UAB „MB valda“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad sprendime išsamiai, visapusiškai bei objektyviai išnagrinėjo visas su byla susijusias aplinkybes. Apeliantai siekia vilkinti išieškojimo procedūras iš jų įkeisto Banko naudai turto, todėl apeliacinis skundas turi būti atmestas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

23. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
24. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantai, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).
25. Byloje nustatyta, kad 2006 m. spalio 11 d. kredito sutartimi Nr. LOAN_38982 Bankas suteikė UAB „Neo ranga“ 2 428 000 Lt kreditą, kurio grąžinimo terminas 2016 m. spalio 10 d. (1 t., 51-56). Prievolių įvykdymo užtikrinimui apeliantai 2006 m. spalio 11 d. laidavimo sutartimis Nr. LS-F-06-50 ir Nr. LS-F-06-51 laidavo už kredito gavėją UAB „Neo ranga“ visu savo turtu (1 t., b.l. 155-157; 158-160) bei nekilnojamojo turto įkeitimu: 2006 m. spalio 18 d. Hipotekos lakštu apeliantė įkeitė jai nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), o apeliantas – jam nuosavybės teise priklausančias buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalis (1 t., b.l. 66-68), taip pat apeliantai 2006 m. gruodžio 14 d. pasirašė minėto Hipotekos lakšto papildymą (1 t., b.l. 69). Kredito gavėjui nevykdant kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų, Bankas 2012 m. sausio 6 d. pranešimu kredito gavėjui UAB „Neo ranga“ ir laiduotojams/įkeisto turto savininkams, tarp jų ir apeliantams, pranešė apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą (1 t., b.l. 221-222). Apeliantai kreipėsi į teismą ginčydami Hipotekos lakštą kaip sudarytą dėl suklydimo (CK 1.90 str.) bei prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.). Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs ginčijamo sandorio negaliojimo pagrindų, ieškinio netenkino. Apeliantai, nesutikdami su tokiu sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
26. Nesutikimą su teismo sprendimu jie iš esmės grindžia tuo, kad teismas (1) nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos, reglamentuojančios sutarčių aiškinimo taisykles; (2) netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, konstatuodamas apeliantų neapdairumą ir nerūpestingumą bei tai, kad nėra pagrindo pripažinti, jog apeliantai buvo suklaidinti; (3) nepagrįstai sprendė dėl CK 3.85 straipsnio 2 dalies, Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies, Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir 6 dalies bei Notariato įstatymo 30, 31 straipsnių nepažeidimo.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu

27. CK 1.90 straipsnyje nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažįstamas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-2007; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014 ir kt.).
28. Iš bylos duomenų matyti, kad 2006 m. spalio 11 d. kredito sutarties prievolių įvykdymo užtikrinimui apeliantai tą pačią dieną pasirašė laidavimo sutartis bei (tik) po septynių dienų sudarė įkeitimo sandorį, t. y. ginčijamu Hipotekos lakštu įkeitė Bankui jiems priklausančius nekilnojamuosius daiktus – butus. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ginčo sandoris nebuvo skubotas, ir atmestini tokio pobūdžio apeliantų teiginiai. Šiame kontekste paminėtina, kad apeliantai teisme ginčijo ir sudarytas laidavimo sutartis tais pačiais pagrindais kaip ir nagrinėjamu atveju (CK 1.80 ir 1.90 str.), nurodydami iš esmės ir tapačias aplinkybes. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 10 d. sprendimu jų reikalavimų netenkino (priešieškinį atmetė), o Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (2 t., b.l. 76-100; 101-119). Teismai konstatavo, kad apeliantai neįrodė, jog laidavimo sutarčių pasirašymo metu jie buvo suklaidinti, nesuprato sudaromų sandorių esmės bei šių sandorių sukeliamų teisinių pasekmių.
29. Apeliantų teigimu, sudarant Hipotekos lakštą, jų suklaidinimas pasireiškė tuo, kad apeliantų sūnus R. Š. (UAB „Neo ranga“ vadovas) prašė finansinės pagalbos ir patvirtino, kad įmonė kreditą grąžins po metų; apeliantams prievolės suma nebuvo žinoma, nes manė, jog užtikrinamos prievolės dydis yra 24 280 Lt; nei Bankas, nei notarė, nei UAB „Neo ranga“ vadovai neaiškino ginčo sandorių sudarymo sąlygų, terminų, pasekmių bei nepateikė kitokios informacijos, turinčios įtakos jų apsisprendimui dėl sandorio (ne)sudarymo, taip pat nebuvo įteiktos pasirašytų dokumentų kopijos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs šalių paaiškinimus bei byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantų nurodyti argumentai nesudaro pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl suklydimo (CK 1.90 str.). 
30. Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, kai neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Kaip minėta, šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Apeliantų paaiškinimai procesiniuose dokumentuose suponuoja išvadą, kad jie, tiek laiduodami už kitą asmenį, tiek įkeisdami savo turtą, turėjo asmeninį suinteresuotumą šio sandorio sudarymu, nes savo turtu užtikrino UAB „Neo ranga“, kurios vadovu buvo jų sūnus R. Š., prievolių įvykdymą, taip siekdami padėti sūnui plėtoti verslą. Šios aplinkybės konstatuotos ir paminėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartyje.
31. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantei buvo žinoma įkeitimo sandorio esmė. Ji tiek ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde pripažino, kad iki ginčo įkeitimo sandorio sudarymo jau buvo sudariusi du įkeitimo sandorius (2006 m. kovo 31 d. ir 2006 m. balandžio 1 d.), kuriais taip pat buvo užtikrinusi UAB „Neo ranga“ prievolių Bankui įvykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė jau turėjo patirties panašiuose teisiniuose santykiuose, todėl pagrįstai padaryta išvada, kad pasirašant ginčo sandorį, ji galėjo suprasti tokio sandorio turinį, esmę bei pasekmes.
32. Apeliantai aplinkybių, jog įkeitimo sandorio turinys, sąlygos, pasekmės jiems nebuvo atskleistos, nepagrindžia jokiais įrodymais (CPK 178 str.).  Apeliantai nepateikė įrodymų, kad Bankas, kurio naudai apeliantai įkeitė savo turtą, ar ginčo sandorį tvirtinusi notarė būtų kokiu nors būdu kliudę apeliantams susipažinti su parengto Hipotekos lakšto tekstu, jo sąlygomis, būtų atsisakę paaiškinti jo turinį ar kitaip priverstinai skatinę apeliantus pasirašyti ginčo sutartį. Priešingai, byloje esantis notarės 2015 m. vasario 4 d. raštas patvirtina, kad apeliantams buvo išaiškinta atliekamų notarinių veiksmų prasmė ir pasekmės, lakšto turinys išverstas į rusų kalbą pabrėžiant prievolės nevykdymo pasekmes (t. 1, b.l. 118). Šias aplinkybes notarė patvirtino ir teismo posėdyje. Be to, apeliantas tiek ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde nurodė, kad notarė buvo perspėjusi, kad jis gali prarasti savo turtą, tačiau sūnus R. Š. patikino, kad jis buto nepraras. Kiekvienas apdairus ir rūpestingas asmuo prieš sudarydamas bet kokį sandorį turi apsvarstyti galimus šio veiksmo teisinius padarinius, pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokių veiksmų atlikimo. Priešingu atveju, jei asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad apeliantai dėl savo amžiaus, išsilavinimo, sveikatos būklės ar kitų aplinkybių negalėjo suvokti sudaromo sandorio esmės.
33. Byloje nėra taip pat duomenų, kad apeliantai sudarant ginčijamą sandorį, būtų informavę Banką ar notarą, kad jiems šio sandorio sąlygos yra nesuprantamos. Nei Bankas, nei notarė neturėjo pagrindo abejoti apeliantų suvokimu dėl atliekamų veiksmų. Nors apeliantas ir nurodo, kad dėl valstybinės kalbos nepakankamo mokėjimo jis nesuprato Hipotekos lakšto turinio, tačiau apie tai neinformavo nei notarės, nei Banko, kas tik patvirtina, kad pats apeliantas nebuvo tiek rūpestingas ir atidus, kiek panašioje situacijoje būtų atidus kiekvienas vidutiniškai apdairus, pareigingas ir rūpestingas asmuo. Kita vertus, jau ir minėta, kad notarė P. J. tiek teismo posėdyje bei 2015 m. vasario 4 d. rašte paaiškino, kad apeliantams buvo išaiškinta atliekamų notarinių veiksmų prasmė ir pasekmės, lakšto turinys buvo išverstas į rusų kalbą.
34. Apeliantų argumentai, kad jiems prievolės suma nebuvo žinoma, nes manė, jog užtikrinamos prievolės dydis yra 24 280 Lt, nesudaro pagrindo išvadai, kad hipotekos sutartis sudaryta apeliantams iš esmės suklydus. Visų pirma, Hipotekos lakšte prievolės suma - 2 428 000 Lt - nurodyta aiškiai, ji parašyta tiek skaičiais, tiek ir žodžiais; nurodytas prievolės įvykdymo terminas – 2016 m. spalio 10 d. Minėti sutarties elementai nurodyti tame pačiame Hipotekos lakšto antrame lape, kuriame apeliantai ir pasirašė. Antra, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ginčijamo Hipotekos lakšto tekstas yra lakoniškas, aiškus ir suprantamas, išdėstytas vos dvejose lapuose. Todėl darytina išvada, kad kiekvienas susipažinęs su ginčo sandorio tekstu bent minimaliai atidus asmuo jo nuostatas būtų supratęs vienareikšmiškai – Bankui įkeičiamas turtas už UAB „Neo ranga“ 2 428 000 Lt prievolės pagal 2006 m. spalio 11 d. kredito sutartį įvykdymą, įvykdymo terminas iki 2016 m. spalio 10 d. Be to, jei apeliantai pasirašydami hipotekos lakštą, jo įdėmiai ir neperskaitė, nesiaiškino jo turinio, padarinių, tai pagal įstatymą - net ir sutinkant su argumentais, kad apeliantai galėjo suklysti dėl užtikrinamos prievolės dydžio - nebūtų pagrindas tokį suklydimą laikyti turinčiu esminės reikšmės, nes šią riziką apeliantai prisiėmė patys dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.90 str. 5 d.).
35. Apeliantų argumentai, kad Hipotekos lakštas sudarytas sūnaus R. Š. prašymu bei jo patvirtinimu, jog UAB „Neo ranga“ kreditą grąžins po metų, nesudaro teisinio pagrindo išvadai, jog apeliantai nesuprato sudaromo sandorio esmės bei galimų pasekmių bei tai, kad šiame sandoryje buvo išreikta netikra jų valia. Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad pasirašydami Hipotekos lakštą suklydo dėl jo motyvų, tačiau motyvai nėra esminė sandorio sudarymo sąlyga ir negali būti pagrindu sandorį pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl suklydimo (CK 1.90 str.). Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė tikrosios apeliantų valios bei netyrė, ar apeliantai būtų sudarę ginčo sandorius, žinodami tikrąją padėtį, nes pasitikėjimas artimu žmogumi neatleidžia nuo pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai, tinkamai įvertinti sudaromo sandorio reikšmę bei prisiimamą riziką,  o ir klaidingas teisių bei pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (CK 1.90 str. 5 d.).
36. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantų argumentus dėl suklaidinimo paneigia ir byloje esantys draudimo liudijimai. Draudimo liudijimai patvirtina, kad apeliantė įkeičiamą butą apdraudė banko naudai dar 2006 m. kovo 29 d., sutarties galiojimas baigėsi 2008 m. kovo 30 d., t. y. po dviejų metų (1 t., b.l. 115), o apeliantas įkeičiamą butą apdraudė 2006 m. spalio 16 d., sutarties galiojimas nurodytas iki 2016 m. spalio 15 d., t. y. apimą visą ginčijamame hipotekos lakšte nurodytą prievolės įvykdymo terminą – 2016 m. spalio 10 d. (1 t., b.l. 116).
37. Apeliantų skunde nurodomos aplinkybės, įvykusios jau po Hipotekos lakštų pasirašymo, nebeturi esminės reikšmės sprendžiant sandorio negaliojimo klausimą, nes suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Taip pat ir apeliantų nurodytų liudytojų P. Z. ir N. M. paaiškinimai nelaikytini esmingai reikšmingais nagrinėjamai bylai, nes šios liudytojos negali paaiškinti apeliantų valios ginčijamo sandorio sudarymo metu.
38. Apeliantai nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei su apeliaciniu skundu nepateikė įrodymų, patvirtinančių esminį suklydimą sudarant ginčijamą Hipotekos lakštą (CPK 12 str., 178 str.), o ir jų nurodomi teiginiai nėra įtikinami kontekste bylos aplinkybių visumos, kurios vertinimas  suponuoja kaip tik priešingą išvadą, t.y. kad Hipotekos lakšto sudarymo metu apeliantai turėjo objektyvią galimybę tinkamai suprasti, kokias prievoles jie prisiima ginčo sutartimi bei laisva valia apsispręsti dėl jos sudarymo ir sąmoningai atliko visus veiksmus, nukreiptus sūnaus vadovaujamos įmonės įsipareigojimų prieš banką užtikrinimui.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu

39. Apeliantai Hipotekos lakštą prašo pripažinti negaliojančiu ir CK 1.80 straipsnio pagrindu, numatančiu, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Apeliantų teigimu, buvo pažeistos CK 3.85 straipsnio 2 dalies, Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies, Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir 6 dalies bei Notariato įstatymo 30, 31 straipsnių nuostatos. Tačiau teisėjų kolegija su apeliantų nurodomais teisių normų pažeidimais neturi pagrindo sutikti.
40. Pagal CK 3.85 straipsnio 2 dalį tuo atveju, jeigu sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų, nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, sandoriams sudaryti būtinas teismo leidimas. Bylos duomenimis apeliantei nuosavybės teise priklauso keletas nekilnojamųjų daiktų – butų (1 t., b.l. 204-211), o tiek Hipotekos lakšte, tiek teismui teikiamuose procesiniuose dokumentuose apeliantės gyvenamoji vieta nurodoma adresu (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantų įkeistas turtas nebuvo šeimos gyvenamąja vieta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šio sandorio sudarymui teismo leidimas nebuvo reikalingas.
41. Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog prieš sudarydamas sutartį dėl finansinių paslaugų teikimo, bankas privalo suteikti klientui išsamią informaciją apie finansinių paslaugų teikimo sąlygas, paslaugų kainą, paslaugų teikimo terminus, galimus padarinius bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. Šią pareigą bankas neabejotinai turi vykdyti, tačiau šios pareigos vykdymas neeliminuoja kitos sandorio šalies (apeliantų) pareigos tinkamai įvertinti sudaromo sandorio esmę ir įvertinti sukeliamas teisines pasekmes. Juolab, kaip minėta, protingas, apdairus ir atidus asmuo, pasirašydamas sutartį, turėtų ją perskaityti, kilus klausimams ar neaiškumams dėl sudaromos sutarties sąlygų ir galimų teisinių padarinių, prašyti juos paaiškinti.
42. Atmestini apeliantų argumentai, susiję su Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir 6 dalies pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2014, pagrįstai konstatavo, kad hipotekos davėjai nelaikytini finansinių paslaugų gavėjais. Todėl apeliantams Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio normos netaikytinos.
43. Pirmiau išdėstyti argumentai patvirtina, kad apeliantai neįrodė, kad minėta notarė neišaiškino jiems atliekamų notarinių veiksmų prasmės ir pasekmių, taip pat, kad notarinių veiksmų atlikimo metu būtų buvę pažeisti reikalavimai, nustatant apeliantų tapatybę bei patikrinant jų veiksnumo bei parašų tikrumą (CPK 12 str., 178 str.). Todėl atmestini jų teiginiai dėl Notariato įstatymo 30 ir 31 straipsnio reikalavimų pažeidimo.
44. Remiantis tuo, kas išdėstyta, nėra pagrindo pripažinti ginčijamų sandorių prieštaravimą imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 str. 1 d.).
45. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines bei procesines teisės normas bei padarė tinkamas išvadas. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
46. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                              Konstantinas Gurinas

                                                                                                                                            Dalia Kačinskienė

                                                                                                                                            Alvydas Poškus