Civilinė byla Nr. 3K-3-31/2009
Procesinio
sprendimo kategorijos: 42.10; 42.11.1; 45.6 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2009 m. kovo 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno
(kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Antano Simniškio,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. R. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio
11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį
atsakovams V. R., S. G. R. dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties
nutraukimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialinės
teisės normų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties
nutraukimo sąlygas, esminio sutarties pažeidimo aiškinimo ir taikymo.
2006 m. gegužės 2 d. šalys pasirašė
nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovas pardavė
atsakovams nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), o atsakovai įsipareigojo ieškovui
sumokėti 678 000 Lt per 45 dienas nuo sutarties pasirašymo, tačiau po šio termino pabaigos sumokėjo tik 50
000 Lt ir 2951 Lt delspinigių. Ieškovas
nustatė papildomą terminą visai kainai sumokėti, bet atsakovai atsisakė tai padaryti, motyvuodami tuo, kad ieškovas pažeidė
pareigą tinkamai perduoti gyvenamąsias patalpas, nes jomis naudojosi butų nuomininkai. Atsakovai vėliau sumokėjo dar 83 200
Lt, bet ieškovas grąžino 80 000 Lt, 3200 Lt pasilikdamas kaip delspinigius.
Atsakovai bylos nagrinėjimo metu buvo sudarę
nuomos sutartis su dviejų butų nuomininkais, trečiuoju butu leido neatlygintinai
ieškovo dukteriai, buvo pasirengę sumokėti visą turto kainą iš ateityje gautino banko kredito. Ieškovas, teigdamas, kad
atsakovai neįvykdė esminės sutarties sąlygos – nesumokėjo už įgytą turtą, prašė
teismo nutraukti 2006 m. gegužės 2 d.
nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo
sutartį ir taikyti restituciją: grąžinti ieškovui nuosavybės teises į dalį
0,3657 ha žemės sklypo, 1/2 dalį namo (tris butus), 1/2 dalį ūkinio pastato; priteisti ieškovui iš atsakovų 6 procentų
dydžio delspinigių nuo nesumokėtos kainos (628 000 Lt), atsakovų
pajamas, gautas iš nuomininkų.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas
2007 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad nebuvo pagrindo nutraukti ginčo sutartį, nes
atsakovų atsisakymas mokėti įgyto turto kainą nebuvo esminis sutarties
pažeidimas pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalį.
Teismas pažymėjo, kad sutarties iš dalies neįvykdė abi šalys: ieškovas –
pareigos perduoti pirkėjui tinkamą turtą, o atsakovai – pirkėjo pareigos per
nustatytą terminą sumokėti turto kainą. Teismas pripažino ieškovą pažeidusiu
sutartį todėl, kad iš parduoto namo neišsikraustė nuomininkai, o ieškovas ginčo
sutartyje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis; atsakovus – nes jie
sumokėjo tik dalį turto kainos. Teismas nurodė, kad tokiu atveju pagal CK 6.206
straipsnį viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis
neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų. Teismas,
nustatęs, kad atsakovai pasirengę galutinai atsiskaityti su ieškovu pagal iš
banko tikslinio kredito gautais
pinigais, nurodytas atsakovų pasirengimas atsiskaityti nėra pagrindas ieškovui manyti, kad ateityje sutartis bus
neįvykdyta, pripažino, kad nebuvo pagrindo nutraukti ginčo sutartį. Juolab kad kol
ieškovas nepašalino sutarties vykdymo trūkumų, jam atsakovai moka pagal
sutartį nustatytus delspinigius, o nutraukus
sutartį, atsakovai patirtų neadekvačių nuostolių.
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal
ieškovo apeliacinį skundą, 2007 m. gruodžio 11 d. sprendimu jį tenkino,
panaikino Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir ieškinį
tenkino: nutraukė šalių 2006 m. gegužės 2 d. sudarytą nekilnojamojo turto
pirkimo–pardavimo sutartį, taikė restituciją ir grąžino ieškovui nuosavybės
teises į nekilnojamąjį turtą; įpareigojo ieškovą grąžinti atsakovams 61 700 Lt.
Kolegija pripažino, kad buvo pagrindas nutraukti ginčo sutartį ir taikyti
restituciją, nes ieškovas tinkamai įvykdė prievolę perduoti daiktus, o
atsakovai nepagrįstai atsisakė mokėti už įgytus daiktus, ir tai yra esminis
sutarties pažeidimas pagal CK 6.217, 6.222 straipsnius. Atsakovai negalėjo
atsisakyti mokėti perkamo daikto kainos, remdamiesi kitos šalies prievolių
neįvykdymu, nes ieškovas tinkamai įvykdė savo prievolę perduoti turtą, t. y.
turtą perdavė ginčo sutarties sudarymo dieną (2006 m. gegužės 2 d.), nes pagal
sutarties 6.1 punktą sutartis kartu yra ir priėmimo–perdavimo aktas. Kolegijos
teigimu, toks nuosavybės teisių į parduodamą daiktą perleidimas pirkėjui
atitiko įstatymo reikalavimus (CK 4.49 straipsnio 2 dalį, 6.393 straipsnio 4 dalį,
6.398 straipsnio 1 dalį). Kolegija pažymėjo, kad atsakovai iki tol, kol
ieškovas pareikalavo atsiskaityti, nereiškė jokių pretenzijų dėl daiktų trūkumų
pagal CK 6.399, 6.334 straipsnius. Be to, kolegija nurodė, kad aplinkybė, jog
parduotuose butuose gyveno nuomininkai, nekliudė atsakovams įgyvendinti įgytų
nuosavybės teisių, taip pat nebuvo pagrindas ieškovui išvardyti nuomos sutartis
pirkimo–pardavimo sutartyje, nes šios nebuvo įregistruotos viešame registre.
Dėl to nuomininkai negalėjo nuomos sutarčių panaudoti prieš naujus savininkus
(CK 6.400 straipsnis). Be to, kolegija pažymėjo, kad atsakovai nesiekė
nutraukti nuomos teisinių santykių su dviem buvusiais nuomininkais, nes,
disponuodami nuosavybės teisėmis, juos pratęsė, o trečiam nuomininkui (ieškovo
dukteriai) leido naudotis turtu. Kolegija pripažino, kad atsakovai iš esmės
pažeidė sutartį, nes neįvykdė vienos iš esminių pirkimo–pardavimo sutarties
sąlygos – nesumokėjo visos kainos, o jų sumokėti 50 000 Lt, kolegijos teigimu,
yra maža suma, palyginus su bendra ginčo nekilnojamojo turto kaina; juolab kad
atsakovai, mokėdami tik delspinigius, suprato, jog privalo mokėti kainą, bet
sąmoningai jos nemokėjo, nors naudojosi įgytu turtu. Be to, atsakovai
nesumokėjo visos kainos ir per ieškovo papildomai nustatytą terminą. Kolegija
atmetė atsakovų argumentus, kad su ieškovu jie turėjo atsiskaityti tik po to,
kai bus parduotas kitas nekilnojamasis turtas; motyvavo, kad ginčo
pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo nustatyta sąlygos atidėti mokėjimus iki bus
įvykdytos kitos sąlygos. Kolegija paliko nenagrinėtą ieškovo reikalavimą
priteisti iš atsakovų 19 177 Lt delspinigių nuo nesumokėtos sumos, nes šis
reikalavimas yra naujas ir nenagrinėtas pirmosios instancijos teisme.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu
skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio
11 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 10
d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas
šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas ginčo santykiams
klaidingai taikė CK 6.217 straipsnį, turėjo taikyti CK 6.213 straipsnio 1 dalį,
nes šioje byloje šalių ginčas kilo dėl pirkėjo prievolės sumokėti kainą už
perkamą daiktą (piniginės prievolės), o piniginėms prievolėms netaikomas
negalėjimo įvykdyti institutas. Remdamasis kasacinio teismo praktika,
kasatorius teigia, kad tai reiškia, jog piniginę prievolę galima reikalauti
įvykdyti natūra visais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje G. B. v. UAB „Ūkio investicinė grupė”; bylos Nr. 3K-3-612/2003).
Ginčo santykiams apeliacinės instancijos
teismas negalėjo taikyti sutarties nutraukimo instituto, nes tai prieštarauja
sutarčių laisvės principui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis);
ginčui taip pat negalima taikyti kitų civilinės atsakomybės priemonių, taip pat
ir sutarties nutraukimo, nes sutartyje šalys susitarė tik dėl pasekmių,
neįvykdžius sutarties (praleidus mokėjimo terminą turi būti mokami 0,01 proc.
delspinigiai), ir nenustatė sutarties nutraukimo.
2. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų
įvertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 185, 260, 270 straipsnius) ir
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką (Senato 2004 m. gruodžio 30
d. nutarimo Nr. 51 nuostatas), nustatė neteisingą faktą, kad ieškovas tinkamai
įvykdė prievolę perduoti daiktą. Kasatoriaus teigimu, proceso teisės normų
pažeidimas yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tik vienu
įrodymu – ginčo pirkimo–pardavimo sutarties 6.1 punktu, bet nesirėmė visais
įrodymais ir neargumentavo, kodėl atmetė kitus įrodymus. Apeliacinės
instancijos teismas susiaurino bylos nagrinėjimo pagrindą, nes netyrė ir
nevertino atsakovo suvaržytos teisės įgyvendinti nuosavybės teisę visa
apimtimi, neįvertino to, kad daiktą neteisėtai buvo užvaldęs ieškovas (CK 4.20
straipsnis, 4.27 straipsnio 1 dalis, 4.35 straipsnio 1 dalis). Be to, teismas
nukrypo nuo CK 6.317 straipsnio 4 dalies, nes neatsižvelgė į tai, kad ieškovas
nepašalino daikto valdymo kliūčių. Nagrinėjamoje byloje pirkėjas įgijo
nuosavybės teisę pasirašęs ir įregistravęs ginčo sutartį viešame registre,
tačiau jo valdymo teisė dėl pardavėjo kaltės suvaržyta nuo sutarties
įsigaliojimo iki jos nutraukimo apeliacinės instancijos teismo sprendimu. Nors
pardavėjas tvirtino, kad į parduodamą turtą tretieji asmenys neturėjo jokių
teisių ir pretenzijų, tačiau šie duomenys neatitiko tikrovės, nes po nuosavybės
teisių perdavimo paaiškėjo, kad perduotas turtas neatitiko ginčo sutarties
reikalavimų, t. y. apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo CK 6.321
straipsnio 1 dalies, 6.327 straipsnio 3, 5 dalių, nes neatsižvelgė į tai, kad
sutartyje ieškovas klaidingai patvirtino nuosavybės teisę į daiktą (kad jokie
tretieji asmenys neturi jokių teisių į daiktą, nors turėjo).
3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo CK 6.398
straipsnio 4 dalies, per siaurai aiškino pardavėjo pareigą tinkamai perduoti
turtą tik priėmimo–perdavimo aktu, nes aplinkybė, kad pirkėjas priėmė
pirkimo–pardavimo sutarties neatitinkantį nekilnojamąjį daiktą, nėra pagrindas
atleisti pardavėją nuo atsakomybės už netinkamą sutarties nevykdymą. Teismas
taip pat nukrypo nuo CK 6.399, 6.334 straipsnių reikalavimų, padarė nepagrįstą
išvadą, kad atsakovas nereiškė pretenzijų ieškovui dėl įgyto daikto trūkumų
pašalinimo iki 2006 m. liepos 18 d. Kasatoriaus teigimu, jis reiškė tokias
pretenzijas žodžiu, o vėliau ir raštu per notarą.
4. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad ieškovas
ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje neturėjo pareigos išvardyti parduodamų butų
nuomininkų, nes nuomos sutartys buvo neįregistruotos viešajame registre,
klaidingai aiškino CK 6.400 straipsnį, nes jame nenustatyta būtinybės nuomos
sutartis įregistruoti viešajame registre. Be to, pagal CK 6.495 straipsnį
nuomotojas, parduodamas nuomojamą daiktą, privalo pranešti apie nuomos sutartį
pirkėjui. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad kasatorius galėjo nutraukti
nuomos sutartis; pagal CK 6.494 straipsnio 3 dalį išnuomoto daikto
nuosavybės perėjimas iš nuomotojo kitam asmeniui yra pagrindas nuomos sutarčiai
pasibaigti, jeigu to reikalauja nuomininkas, bet ne naujasis savininkas.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė neteisingą išvadą, kad atsakovų
pretenzijos dėl ieškovo neatlaisvinto buto, kuriame gyvena jo duktė, yra
nepagrįstos. Kasatoriaus teigimu, jis leido šiuo butu naudotis ieškovo
dukteriai gera valia tik 2006 m. liepos 17 d., todėl iki tol ieškovas
laikytinas netinkamai įvykdęs savo prievoles. Be to, kasatorius 2006 m. liepos 25
d. per notarą įteiktu raštu pareikalavo, kad ieškovas atlaisvintų nurodytą
butą. Apeliacinės instancijos teismas ieškovo veiksmus turėjo vertinti
vadovaudamasis sąžiningumo aspektu. Pagal CK 6.158, 6.163, 6.317, 6.495
straipsnius ieškovo veiksmai yra nesąžiningi, nes jis nuslėpė informaciją apie
nuomininkus, atsisakė priimti dalį kainos, prieš ginčo sutarties pasirašymą ir
po to siekė parduoti kitoms šalims priklausančio namo dalį už atlygį, kuris
būtų daug didesnis negu kasatoriaus gautinas atlygis už savo dalį.
5. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino CK 6.46
straipsnio 2 dalį, 6.58 straipsnio 1 dalį, 6.64 straipsnio 1, 3 dalis,
6.206 straipsnį, 6.207 straipsnio 2 dalį, 6.208 straipsnio 4 dalį, 6.260
straipsnio 4 dalį, nes nenagrinėjo, ar kasatorius pagrįstai sustabdė prievolės
mokėti kainą įvykdymą, taip pat kada ir kokia apimtimi ieškovas pažeidė
prievolę tinkamai perduoti parduodamą daiktą.
6.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė
sutartinių teisinių santykių kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisykles,
nustatytas CK 6.193-6.195 straipsniuose, nes rėmėsi tik formaliu rašytinės
ginčo sutarties teksto vertinimu, nenagrinėjo šalių tikrųjų ketinimų, lūkesčių,
neatsižvelgė į sutarties esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes, sutarties sąlygų
tarpusavio ryšį. Teismas nenustatinėjo aplinkybės, kad kasatorius su ieškovu
turėjo atsiskaityti tik po to, kai bus parduotas abiem šalims priklausantis
namas. Teismas, pažeisdamas įrodymų įvertinimo taisykles, nemotyvuodamas
atmetė daug rašytinių įrodymų, atskleidžiančių tikruosius šalių ketinimus:
atsakovų paaiškinimus, šalių 2005 m. sausio 24 d. susitarimą ir 2006 m. gegužės
2 d. ketinimų protokolą; AB PAREX BANKO 2007 m. vasario 5 d. raštą; neįvertino
aplinkybės, kad ginčo šalis sieja artimos giminystės ryšys – jie yra broliai.
Teismas taip pat neteisingai nustatė atsakovų 2006 m. liepos 25 d. rašto
turinį, skirtingai vertino 2006 m. liepos 16 d. ieškovo rašytinį pareiškimą ir
tos pačios dienos atsakovo rašytinį pareiškimą.
7.
Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą
išvadą, kad pagal CK 6.217 straipsnį ginčo sutartis turėjo būti nutraukta, nes
atsakovai padarė esminį pažeidimą – laiku nesumokėjo kainos. Kasatoriaus
teigimu, jis nepadarė esminio sutarties pažeidimo, nes nenustatyti visi CK 6.217
straipsnio 2 dalyje nustatyti pažeidimo esmingumo kriterijai: kasatorius dėjo
maksimalias pastangas sutarčiai išsaugoti, ieškovo lūkesčiai neįgyvendinti dėl
nuo jo paties priklausančių priežasčių, ieškovo reikalavimas nutraukti sutartį
nebuvo realus ir pagrįstas tariamais pagrindais, nebuvo prielaidų manyti, kad
ateityje su ieškovu nebus atsiskaityta. Be to, teismas nukrypo nuo kasacinio
teismo praktikos šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas
civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras”, valstybės įmonės Registrų
centro Klaipėdos filialas; bylos Nr.
3K-P-346/2004).
8.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos
teismas pažeidė jo teisę į teisingą ir nešališką teismą, proceso teisės normų:
CPK 324 straipsnį, nes teismo posėdžio pradžioje informavo tik apie apeliacinį
skundą, bet ne apie atsiliepimą į jį; CPK 42 straipsnio 1 dalį, 255 straipsnį,
nes teismo posėdžio metu kasatorius ir jo atstovas daug kartų buvo nutraukti;
CPK 186 straipsnio 2, 6 dalis, nes priėmė ieškovo parodymus ir jais
rėmėsi, ieškovui nedavus priesaikos; CPK 171 straipsnį, nes teismas du kartus
nemotyvuotai atsisakė leisti kasatoriui susipažinti su teismo posėdžio
protokolu, kasatoriaus pastabos dėl protokolo buvo priimtos tik po teismo
sprendimo priėmimo; CPK 331 straipsnio 3 dalies 3 punktą, nes teismo sprendime
nepateikta nė vieno kasatoriaus atsiliepimo į apeliacinį skundą argumento.
Atsakovė S. G. R. pateikė prisidėjimą prie
kasacinio skundo.
Atsiliepime į kasacinį skundą
ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio
11 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis atsiliepime nurodo, kad
kasacinio skundo argumentas, jog teismas turėjo taikyti CK 6.314 straipsnio 5
dalį, yra nepagrįstas; ieškovas prašė teismo nutraukti ginčo pirkimo–pardavimo
sutartį ir taikyti restituciją, t. y. teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia
ieškinio dalykas ir pagrindas, todėl teismas neturėjo teisės pakeisti ieškinio
dalyko ir priteisti ieškovui iš atsakovo nesumokėtą kainą, t. y. to, ko jis
nereikalavo. Ieškovas pažymėjo, kad sutarties nutraukimas ir restitucija yra ne
civilinės atsakomybės formos, bet atskiri civilinių teisių gynimo būdai, dėl
kurių taikymo šalys neprivalo susitarti. Ieškovas tinkamai įvykdė pareigą
perduoti turtą kasatoriui, nes šiam nuosavybės teisė perėjo ginčo
pirkimo–pardavimo sutarties, kuri kartu buvo ir nekilnojamojo turto
priėmimo–perdavimo aktas, pasirašymo metu, jos pagrindu nuosavybės teisę
kasatorius įregistravo viešame registre. Ieškovas teigia, kad sutartyje
teisingai patvirtino, jog tretieji asmenys neturėjo jokių teisių į parduodamą
turtą, nes butų nuomos sutartys nebuvo įregistruotos viešame registre, o tokiu
atveju naujajam savininkui jos negaliojo pagal CK 6.494 straipsnio 1 dalį,
todėl jų ir nereikėjo nutraukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje UAB ,,Lietuvos energija“ v. V. N. individuali įmonė; bylos
Nr. 3K-3-108/2005). Dėl to ieškovas nesutiko su kasatoriaus išvada, kad nuosavybės
teisės perėjimas yra pagrindas nuomos sutarčiai pasibaigti tik tuo atveju, jei
to reikalauja nuomininkas. Ieškovas neprivalėjo ginčo pirkimo–pardavimo
sutartyje išvardyti parduodamo turto nuomos sutarčių, nes jos buvo
neįregistruotos viešame registre. Be to, ginčo sutarties pasirašymo metu
kasatorius žinojo apie nuomos sutartis, nes su butų naudotojais sudarė nuomos
ir panaudos sutartis, gavo iš to naudos ir nepareiškė jokių pretenzijų dėl
nekilnojamojo daikto trūkumų iki tol, kol ieškovas nepareikalavo sumokėti už
įgytą daiktą. Ginčo pirkimo–pardavimo sutarties 3.4 punkte kasatorius
patvirtino, kad iki sutarties sudarymo patikrino turto būklę ir dėl jos
neturėjo pardavėjui jokių pretenzijų. Ieškovo teigimu, kasacinio skundo
argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo svarstyti, kokia
apimtimi ieškovas pažeidė savo prievoles ir kokia apimtimi atsakovas galėjo
pasinaudoti teise sustabdyti prievolės vykdymą, yra nepagrįsti, nes jais
keliamas fakto, bet ne teisės klausimas. Juolab kad apeliacinės instancijos
teismas, padaręs išvadą, kad ieškovas nepažeidė pareigos perduoti turtą,
neturėjo svarstyti kasatoriaus keliamų klausimų. Be to, kasatorius, sustabdęs
prievolės sumokėti turto kainą vykdymą, pasinaudojo savigynos forma, tačiau
apie tai nepranešė kitai šaliai, nors pagal CK 6.58 straipsnio 1 dalį
privalėjo tai padaryti. Ieškovas taip pat nesutinka su kasatoriaus argumentais,
kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo sutarčių aiškinimo taisyklių,
teismų praktikos, proceso teisės normų reikalavimų ir nurodo, kad apeliacinės
instancijos teismas aptarė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, jais
pagrindė išvadas, išsiaiškino tikruosius šalių ketinimus, ne vien rėmėsi
sutarties tekstu; vien tai, kad teismo išvados neatitinka kasatoriaus nuomonės,
nėra pagrindas teigti, jog buvo pažeista įrodymų įvertinimo tvarka. Be to,
ieškovo teigimu, kasatoriaus argumentai dėl nukrypimo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes
nutarimas yra metodinė medžiaga, o teismų praktika formuojama kasacine tvarka
priimtomis precedentinėmis nutartimis (CPK 4 straipsnis, 346 straipsnio 2 dalies
2 punktas). Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas
nukrypo nuo sutartinių santykių išsaugojimo principo. Ieškovas nurodo, kad jis
stengėsi išsaugoti sutartinius santykius, nustatė kasatoriui papildomą terminą
piniginei prievolei įvykdyti, bet atsakovas vis tiek jos neįvykdė, todėl
ieškovui liko vienintelė priemonė – kreiptis į teismą dėl sutarties nutraukimo.
Apeliacinės instancijos teismas teisingai taikė esminio sutarties pažeidimo
kriterijus kasatoriaus veiksmams, nes kasacinio teismo praktikoje kainos
nesumokėjimas už perkamą nekilnojamąjį turtą pripažįstamas esminiu sutarties
pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K.
v. V. G. Š.; bylos Nr. 3K-3-121/2007). Pirkėjo pareiga sumokėti kainą yra esminė nekilnojamojo
daikto pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga (CK 397 straipsnis); toks sutarties
pažeidimas davė pagrindą ieškovui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma
ateityje. Apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo vertinti visų CK 6.217
straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių, į kurias turi būti atsižvelgiama
nustatant, yra sutarties pažeidimas esminis ar ne, nes kitu atveju teismas būtų
peržengęs bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Be to, visi nurodyti
kriterijai turi būti tik tada, kai šalis nutraukia sutartį vienašališkai
nesikreipdama į teismą, bet teismo tvarka sutartį galima nutraukti net ir esant
neesminiam pažeidimui (CK 6.217 straipsnio 4 dalis). Ieškovas teigia, kad
kasatoriaus nurodyti apeliacinės instancijos teismo padaryti proceso teisės
pažeidimai neturėjo įtakos teismo sprendimui priimti ir nesudaro pagrindo
naikinti iš esmės teisingą sprendimą; CPK 324 straipsnio 1 dalyje
nenustatyta, kad pradedant procesą reikia detaliai išdėstyti atsiliepimo į
apeliacinį skundą argumentus; pagal CPK 255 straipsnį, 324 straipsnio 2 dalį
posėdžio pirmininkas turi teisę nutraukti kalbėtoją, jeigu jis nekalba dėl
bylos esmės; ieškovo priesaikos nebuvimas savaime nepanaikina duotų paaiškinimų
įrodomosios galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. T.
v. AB „Šiaulių bankas“; bylos Nr. 3K-3-370/2005); pagal CPK 331 straipsnio
3 dalies 3 punktą teismo sprendimo aprašomojoje dalyje turi būti tik tie
atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kurie turi reikšmės skundžiamo
sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis
teismas patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo
aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis).
Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas
tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nekilnojamojo
turto pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo sąlygas dėl esminio sutarties
pažeidimo, ar nepažeidė procesinės teisės normų dėl įrodymų vertinimo, ar
nenukrypo nuo teismų praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1
punktas).
Dėl teisės
pasirinkti civilinių teisių gynimo būdą
CK 1.138
straipsnyje reglamentuota, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina
teismas, neviršydamas savo kompetencijos, pateiktas nebaigtinis civilinių
teisių gynimo būdų sąrašas. Dažniausiai civilinių teisių gynimo būdus nustato
tos teisės normos, kurios reguliuoja konkretų teisinį santykį. Asmuo, kuris mano,
kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali taikyti vieną ar iš karto kelis
civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymai nenumato konkretaus tos civilinės
teisės gynimo būdo. Tokiais atvejais civilinių teisių gynimo būdą gali
pasirinkti šalys savo nuožiūra. Nagrinėjamoje byloje kasatorius kelia klausimą,
kad apeliacinės instancijos teismas ginčo santykiams taikė netinkamą gynimo
būdą, t. y. klaidingai taikė CK 6.217 straipsnį, kai turėjo taikyti CK 6.213
straipsnio 1 dalį, nes byloje kilo ginčas dėl pirkėjo piniginės prievolės
sumokėti kainą už perkamą daiktą vykdymo.
CK 1.138
straipsnyje galimybė priteisti įvykdyti pareigą natūra (4 punktas) bei nutraukti
arba pakeisti teisinį santykį (5 punktas) yra įtvirtinti kaip atskiri civilinių
teisių gynimo būdai. Pastarasis būdas dažniausiai taikomas tada, kai viena iš
santykio šalių nevykdo sutarties. Šie du civilinių teisių gynimo būdai yra
savarankiški. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas yra kilęs dėl tarpusavio
prievolių, kilusių iš pirkimo–pardavimo sutarties, vykdymo. Ieškovas,
kreipdamasis į teismą, nurodė, kad kasatorius neįvykdė esminės
pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos – nesumokėjo už įgytą turtą, todėl prašė teismo
nutraukti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. apginti jo
pažeistas teises CK 1.138 straipsnio 5 punkte nustatytu būdu. Teisėjų kolegija
pažymi, kad pirkimo–pardavimo sutartis yra dvišalė, abi sutarties šalys turi
teisių ir pareigų. Viena iš pagrindinių nekilnojamojo turto pardavėjo pareigų
yra perduoti kitai šaliai nuosavybės teise, o pirkėjo – priimti daiktą ir
sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pirkėjo
pareiga sumokėti pardavėjui už perkamą daiktą nustatytą kainą yra piniginė
prievolė. Tuo atveju, kai pirkėjas laiku nesumoka už jam perduotus daiktus,
pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymuose ar
sutartyje nustatytas palūkanas (CK 6.314 straipsnio 5 dalis), t. y. prašyti
apginti jo teises CK 1.138 straipsnio 4 ir 6 punktuose nustatytais būdais. Teisėjų
kolegija nurodo, kad ši teisės norma neeliminuoja pardavėjo teisės nutraukti
pirkimo–pardavimo sutartį pagal bendrąsias sutarčių nuostatas, jeigu kainos
nesumokėjimas bus pripažintas esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 straipsnio
1 dalis). Kasacinio teismo praktika patvirtina, kad tuo atveju, kai pirkėjas
neįvykdo sutartinės prievolės sumokėti nustatytą kainą, pardavėjas turi teisę
pasirinkti vieną iš pažeistų teisių gynimo būdų: reikalauti sumokėti kainą arba
nutraukti sutartį, jeigu kainos nesumokėjimas daro sutarties pažeidimą esminį
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007
m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. L. B.;
bylos Nr. 3K-3-121/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje E. S. v. UAB „MG Baltic Investment“; bylos Nr.3K-3-75/2008; 2009 m.
vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos
geležinkeliai“ v. R. G.; bylos Nr.3K-3-60/2009). Dėl to kasatoriaus
argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo
praktikos, nėra pagrįsti. Ieškovas nereiškė reikalavimo pirkėjui sumokėti nustatytą
kainą pardavėjui, o reikalavo nutraukti sutartį ir taikyti restituciją, todėl
teismas nagrinėjo bylą pagal ieškovo suformuluotus reikalavimus, kurių ribų neturėjo
pagrindo peržengti. Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstais
kasatoriaus argumentų, kad sutarties nutraukimo institutas šioje byloje
negalėjo būti taikomas ir dėl to, jog šalys susitarė dėl pasekmių, neįvykdžius
sutarties (delspinigių), tačiau nenumatė sutarties nutraukimo galimybės. Jei
sutarties vykdymui aplinkybės yra įprastinės (normalios) ir nėra ypatingų
atvejų, pavyzdžiui, CK 6.204 straipsnyje nurodytų pagrindų, įstatymo leidėjas
suteikia galimybę vienašališkai (nesikreipiant į teismą) nutraukti sutartį
esant šiems pagrindams: pirma, esant esminiam sutarties pažeidimui, kuris nustatomas
atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes;
antra, jei sutartis pažeidžiama termino praleidimu (t. y. jeigu sutarties
įvykdymo termino praleidimas, kaip toks, yra esminis sutarties pažeidimas),
nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, prieš tai nustačiusi papildomą
protingą terminą neįvykdytai sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 straipsnis,
6.217 straipsnio 3 dalis); trečia, CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia
sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytais atvejais, t. y.
aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus. CK 6.217 straipsnio 5
dalies nuostatos suteikia šalims galimybę vienašališkai nutraukti sutartį ir
tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas,
priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“; bylos Nr. 3K-P-346/2004,
Teismų Praktika 22). Taigi, sutarties nutraukimo galimybių
neaptarimas šalių sudarytoje sutartyje būtų reikšmingas tik tuo atveju, jeigu
ieškovas nesiremtų esminiu sutarties pažeidimu. Tai, kad šalys susitarė dėl
delspinigių dydžio sutarties nevykdymo atveju, reiškia šalių susitarimą dėl
taikytinos civilinės atsakomybės dydžio, tačiau toks susitarimas nedraudžia
nukentėjusiai šaliai, esant esminiam sutarties pažeidimui, pasinaudoti CK 6.217
straipsnyje įtvirtintu sutarties nutraukimo institutu.
Dėl pirkimo–pardavimo
sutarties nutraukimo CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu
Sutarčių
laisvės principas leidžia nutraukti šalims sutartį tarpusavio susitarimu. Vienašališkai
sutartį galima nutraukti tik įstatyme arba šalių susitarime nustatytais
atvejais. CK 6.217 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta šalies teisė nutraukti
sutartį vienašališkai tuo atveju, kai kita šalis pažeidžia sudarytą sutartį iš
esmės. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, atsižvelgiama į CK 6.217
straipsnio 2 dalyje nurodytus pagrindus, kurie kiekvienu sutarties pažeidimo
atveju yra vertinamojo pobūdžio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarime išaiškinta, kad, vertinant
CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, į kuriuos turi būti
atsižvelgiama nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, darytina išvada, jog
kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo
didesnė yra tikimybė, kad sutarties neįvykdymas esant ginčui bus pripažintas
esminiu; kiekvienu atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti
įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės
suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis
negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai
tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai
dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį
pažeidusio kontrahento veiksmų, ar dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas,
priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“; bylos Nr.
3K-P-346/2004, Teismų Praktika 22). Sprendžiant ginčą dėl sutarties
pažeidimo pripažinimo esminiu turi būti atsižvelgiama ir į kitas reikšmingas
aplinkybes: susiklosčiusią sutarties tarp šalių vykdymo praktiką, sutartį
pažeidusios šalies vaidmenį ir kt.
Kiekviena
sutartimi šalys, laisvai suderindamos savo valią, siekia sukurti tam tikras
teises ir pareigas. Sutarčių laisvės principas reiškia, kad šalys turi teisę ne
tik sudaryti sutartį, bet ir susitarti dėl jos sąlygų, kurios galiojančios
sutarties šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Šalys, sudarydamos
sutartį, paprastai siekia tam tikrų tikslų įgyvendinimo ir interesų
patenkinimo. Nagrinėjamos bylos šalių ginčas vyksta dėl nekilnojamojo turto
pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimo. Esminės tokios sutarties sąlygos yra
nekilnojamojo turto pardavėjo pareiga perduoti daiktą kitai šaliai nuosavybės
teise, o pirkėjo – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (CK 6.305
straipsnio 1 dalis). Taigi, kiekvienas pirkėjas, sudarydamas pirkimo–pardavimo
sutartį, turi teisėtą ir pagrįstą lūkestį už parduodamą daiktą gauti sutartą
pinigų sumą. Nagrinėjamoje byloje šalys susitarė dėl nekilnojamojo turto (duomenys
neskelbtini), pardavimo kasatoriui už 678 000 Lt ir nustatė šios kainos
sumokėjimo terminą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad sutartimi nustatytu
terminu kasatorius sumokėjo pardavėjui tik 50 000 Lt. Šios teismų nustatytos
aplinkybės suponuoja išvadą, kad iš tiesų pirkėjas negavo didžiąja dalimi to,
ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, todėl jo
asmeniniai interesai dėl tokio sutarties pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti. Apeliacinės
instancijos teismas pripažino, kad pirkėjo pagal sutartį iš kasatoriaus gauta
suma, palyginus su bendra pardavimo kaina, yra maža. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad tokiu atveju, kai pardavėjas sutartyje nustatytais terminais
pardavėjui sumoka tik mažą kainos dalį, yra pagrindas pripažinti, jog pirkėjas
iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, ir tokios sąlygos nesilaikymas
turi esminę reikšmę (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad kasatorius sutartinės prievolės sumokėti likusią didžiąją
parduoto turto kainos dalį nesumokėjo sąmoningai (tyčia), motyvuodamas tuo, kad
dalis butų nebuvo atlaisvinti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje
nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, sudarančios pagrindą pripažinti,
jog šalių sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, pirkėjui sąmoningai nesumokėjus
didžiosios sutartos kainos dalies, todėl pardavėjui negavus didžiąja dalimi to,
ko tikėjosi gauti, buvo iš esmės pažeista, ir tai buvo pagrindas vienašališkai
nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys). Aplinkybių, kurios
leistų konstatuoti, kad sutarties neįvykdžiusi šalis (kasatorius) patirtų labai
didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta, byloje nenustatyta.
Dėl
pardavėjo pareigos perduoti daiktą pagal pirkimo–pardavimo sutartį
Minėta, kad
esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga yra pardavėjo įsipareigojimas
perduoti daiktą kitai šaliai nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 6.305
straipsnio 1 dalis). Pardavėjas, sudaręs pirkimo–pardavimo sutartį, privalo
perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir
patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę (CK 6.317 straipsnio 1 dalis).
To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus
įvykdyta, kai šis perduoda daiktus pirkėjui valdyti arba sutinka, jog pirkėjas
pradėtų daiktus valdyti, ir pašalinamos bet kokios pirkėjo valdymo teisės
kliūtys. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nuo šios
materialinės teisės normos nukrypo, nustatė neteisingą faktą, kad ieškovas
tinkamai įvykdė prievolę perduoti daiktą, ir neatsižvelgė į tai, jog pardavėjas
nepašalino daikto valdymo kliūčių. Nekilnojamojo daikto perdavimą reglamentuoja
CK 6.398 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad daikto perdavimas ir jo
priėmimas turi būti įformintas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu
priėmimo–perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu. Jeigu ko
kita nenumato įstatymai ar sutartis, pardavėjo prievolė perduoti nekilnojamąjį
daiktą laikoma įvykdyta nuo daikto perdavimo pirkėjui ir atitinkamo dokumento
apie jo perdavimą pasirašymo (CK 6.398 straipsnio 2 dalis). Ar
sutartinės prievolės šalys įvykdė šias pareigas, yra fakto klausimas, kuriuos apeliacinės
instancijos teismas tyrė ir nustatė, kad šalys, sudarydamos pirkimo–pardavimo
sutartį, turto perdavimą įformino sutartimi, joje nurodydami, jog pirkėjas
priima turtą šia sutartimi, o sutarties sudarymas patvirtina perdavimo–priėmimo
faktą (sutarties 6.1 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks
turto perdavimo–priėmimo įforminimas neprieštarauja CK 6.398 straipsnio 1
dalies nuostatoms. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirkėjai nuosavybės
teisę į nupirktą daiktą įregistravo nekilnojamojo turto registre, nereiškė jokių
pretenzijų pardavėjui dėl turto neperdavimo, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad
pardavėjas savo pareigą perduoti parduotus daiktus įvykdė tinkamai (CK 6.398
straipsnio 2 dalis).
Prievolės turi
būti vykdomos sąžiningai, pagal sutarties nurodymus, o vienas iš prievolių
sąžiningo vykdymo principų yra prievolės šalių bendradarbiavimo principas (CK
6.38 straipsnis). Sąžiningumo imperatyvas pakartojamas ir sutarčių teisėje. CK
6.158 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutarties šalių sąžiningumo pareiga. Nesąžiningumu
pripažįstama, kai šalis elgiasi nesąžiningai nebendradarbiaudama su kita šalimi
ir nepadėdama jai vykdyti savo pareigų. CK 6.200 straipsnyje nustatyta, kad
šalys, vykdydamos sutartį, privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Pagal
įstatymą pareigą bendradarbiauti turi tiek skolininkas, tiek kreditorius, jie
turi padėti vienas kitam įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, kylančias
iš sutarties, informuoti viena kitą apie atsiradusias sąlygas, susijusias su
prievolės vykdymu. Šalių nurodomas aplinkybes ir jų įrodytus faktus teismas
turi teisiškai įvertinti, pritaikydamas jiems atitinkamą teisės normą.
Nagrinėjamoje
byloje šalių bendradarbiavimo principas svarbus vertinant, kaip prievolės šalys
keitėsi informacija, reikšminga prievolei vykdyti, iš sutarties sąlygų
kilusiems neaiškumams pašalinti, nustatant, ar nebuvo pažeista šalių turtinių
interesų pusiausvyra, ir kt. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad
kasatorius jokių pretenzijų ieškovui nereiškė iki tol, kol šis nepareikalavo
sumokėti už įgytą daiktą sutartyje nurodytu terminu. Priešingai, ieškovas,
siekdamas išsaugoti sutartinius santykius, nustatė kasatoriui papildomą terminą
sutartinei prievolei įvykdyti. Teismas taip pat nustatė reikšmingas šiai bylai
aplinkybes, kad kasatorius, perėmęs įsigytą turtą ir įregistravęs nuosavybės
teisę nekilnojamojo turto registre, ne tik nesiekė nutraukti nuomos sutarčių su
buvusiais nuomininkais, kurių buvimu kasatorius grindžia netinkamą pardavėjo
pareigos perduoti daiktą įvykdymą, tačiau, priešingai, šias sutartis pratęsė ir
jų pagrindu gavo pajamų. Šios byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą,
kad kasatorius, perėmęs pirkimo–pardavimo sutartimi įsigytą turtą, juo visiškai
disponavo, savanoriškai pratęsdamas nuomos sutartis, kurios jam nebuvo
privalomos, nes nebuvo registruotos nekilnojamojo turto registre (CK 6.494
straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjo kolegijos 2005 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„Vilniaus energija“ v. V. N. individuali (personalinė) įmonė; bylos Nr. 3K-3-108/2005).
Šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad kasatorius, atsisakydamas
vykdyti sutartinę prievolę sumokėti pirkėjui sutartą kainą ir tai motyvuodamas
netinkamu parduoto daikto perdavimu, nors iš esmės dėl įsigyto turto elgėsi
kaip savininkas, elgėsi nesąžiningai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios
bylos kontekste yra reikšminga aplinkybė, jog bylos šalys (kasatorius ir
ieškovas) yra broliai, nuosavybės teisė į ginčo turtą įgyta atkūrus nuosavybės
teises į nacionalizuotą turtą, tarp šalių vyksta teisminiai ginčai dėl
nekilnojamojo turto dalies atidalijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R.; bylos Nr. 3K-3-466/2008).
Vertinant šias aplinkybes sutarties šalių sąžiningumo aspektu, darytina išvada,
kad kasatorius negalėjo nežinoti apie įsigyjamuose butuose gyvenančius
nuomininkus, nepriklausomai nuo to, jog nuomos sutartys nebuvo įregistruotos
viešame registre. Pažymėtina ir tai, kad sutartyje pirkėjas nurodė, jog iki sutarties
įsigaliojimo jis visomis priemonėmis ir būdais patikrino turto būklę ir jokių
pretenzijų pardavėjui neturėjo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra
nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios ieškovui neleistų remtis
kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios
veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka (CK
6.206 straipsnis). Tokiais atvejais sutarties neįvykdymą pateisina kitos šalies
padarytas sutarties pažeidimas tiek aktyviais tos šalies veiksmais, tiek
neveikimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl vienos šalies veiksmų ar neveikimo
sutarties įvykdymas kitai šaliai gali tapti negalimas tiek visiškai, tiek iš
dalies. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas
padaryti išvadą, kad kasatoriui sutarties sąlygos sumokėti kainą už nupirktą
daiktą neįvykdymas tapo negalimas dėl pardavėjo (ieškovo) veiksmų, netinkamai
perduodant daiktą. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios
instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas, nustatė, kad
sutartis buvo neįvykdyta dėl paties kasatoriaus veiksmų, todėl ginčo santykius
teisiškai kvalifikavo teisingai.
Kiti kasatoriaus
argumentai ginčo santykių kvalifikavimui nėra reikšmingi, be to, keliami ne
teisės, o fakto klausimai, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal kasacinį skundą teisės taikymo aspektu,
atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos
teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias
nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo sąlygas, nepažeidė
procesinės teisės normų dėl įrodymų vertinimo, nenukrypo nuo teismų praktikos,
todėl kasaciniu skundu skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas
paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų priteisimo
CPK 93
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas
sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios
šalies. Byloje nustatyta, kad ieškovas, pateikdamas atsiliepimą į atsakovo
kasacinį skundą, turėjo 1500 Lt išlaidų, sumokant už advokato pagalbą surašant
šį procesinį dokumentą; netenkinus kasacinio skundo, prašo šią sumą priteisti
iš kasatoriaus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio
2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose
priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę
pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami
priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas
maksimalūs dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių
pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė
alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368
„Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtino
minimaliosios mėnesinės algos dydį – 800 Lt. Nurodytų Rekomendacijų 8.14 punkte
nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į
kasacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2)
dauginant iš minimalios mėnesinės algos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo
sumokėti advokatui 1500 Lt už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą atitinka
rekomenduotiną maksimalų užmokestį už procesinio dokumento surašymą, todėl ši
suma, netenkinus kasacinio skundo, priteistina ieškovui iš kasatoriaus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1, 3
dalimis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti
ieškovui A. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo V. R.
(asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis
šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, turėtų surašant atsiliepimą į kasacinį
skundą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Juozas Šerkšnas
Gražina Davidonienė
Antanas Simniškis