Baudžiamoji byla Nr. 2K-47/2013

Teisminio proceso Nr. 1-55-2-00052-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.7.2.2.3; 2.1.7.4; 2.4.7. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

išteisintajam D. K.,

jo gynėjui advokatui Valentinui Baltrūnui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Brunono Maciulevičiaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 28 d. nuosprendžio išteisintojo D. K. baudžiamojoje byloje.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 7 d. nuosprendžiu D. K. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Priteista iš D. K. mažametei nukentėjusiajai  50 000 Lt  neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 28 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 7 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: D. K. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį išteisintas,  nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. 

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Sirvydžio pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,                                  

n u s t a t ė :

D. K. buvo nuteistas už tai, kad tarp 2008 m. rugsėjo 1 d. ir 2008 m. spalio 31 d. (duomenys neskelbtini), siekdamas tenkinti savo lytinę aistrą, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, jėga įsitempęs į savo sandėliuką bei uždaręs duris, taip palauždamas mažametės pasipriešinimą, liepęs jai nusimauti viršutines kelnes bei apatines kelnaites, tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu su mažamete (duomenys neskelbtini) prieš jos valią.

Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 28 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimus, kurie laikytini esminiais, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Prokuroras nurodo, kad šios kategorijos bylos specifinės, dažniausiai tokiose bylose nebūna tiesioginių liudytojų, tik nukentėjusioji (šiuo atveju mažametė) ir kaltinamasis, galimi objektyvūs duomenys (sužalojimai, biologiniai pėdsakai, daiktai, turintys reikšmės bylai), psichologų psichiatrų tyrimų išvados bei netiesioginiai liudytojai. Šioje byloje nėra tiesioginių liudytojų ir objektyvių duomenų, tačiau yra nukentėjusiosios, kaltininko parodymai, išsamios, aiškios psichologų psichiatrų, tyrusių nukentėjusiąją, išvados bei netiesioginių liudytojų, specialistų parodymai. Apeliacinės instancijos teismas turėjo išsamiai įvertinti bylos duomenis, bet akcentavo tik tai, kad mažametė nukentėjusioji apklausta keletą kartų (iš viso net tris kartus dalyvaujant teisėjui), praėjus ilgam laiko tarpui nuo įvykio, tarp pirmosios ir paskutinės, įvykusios apeliacinės instancijos teisme, apklausų, davė nenuoseklius parodymus, nurodydama kelias galimos seksualinės prievartos versijas. Prokuroras pabrėžia, kad visų apklausų metu mažametė nukentėjusioji nurodė, jog D. K. ją seksualiai nuskriaudė. Mergaitė tiksliai įvardijo kaltininką – kaimyną D. K. , dėl to nei pirmosios, nei apeliacines instancijos teismui abejonių nekilo. Ji nurodė ir konkrečią vietą; įvykio apžiūros protokole nustatyta, kad tikrai yra sandėliukas ir jis priklauso D. K. Mažametės parodymai pasikeitė tik dėl smurto prieš jos draugę. Iš pradžių ji nurodė, kad smurtas buvo naudojamas prieš ją ir jos draugę (duomenys neskelbtini), bet vėliau tai paneigė. Kaip liudytojos apklaustos tyrėja A. K., prokurorė Ž. G. ir ekspertė A. Š. paaiškino, kodėl mažametė galėjo kalbėti ir apie galimą savo draugės skriaudą. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyta, kad, praėjus ilgam laiko tarpui po byloje nagrinėjamų įvykių, nukentėjusioji galėjo užmiršti detales, jas painioti, tačiau parodymų esmės tiriamoji nepakeitė net praėjus keliems metams po byloje nagrinėjamų įvykių; praėjus ilgesniam laikui po minėtų įvykių, tiriamosios parodymai gali būti dar skurdesni, todėl labai mažai tikėtina, kad ji galėtų duoti tikslesnius parodymus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šių duomenų nevertino, akcentavo tik tai, kad apklausos šiame teisme metu mažametė nukentėjusioji vėl nurodė, kad (duomenys neskelbtini) buvo sandėliuke.

Apeliacinės instancijos teismas kaip vieną iš pagrindinių D. K. nekaltumo įrodymų laikė tai, kad nukentėjusiosios kūne nėra sužalojimų. Teismo medicinos specialisto išvadose nurodyta, kad, apžiūrėjus nukentėjusiąją, jos kūne išorinių sužalojimų nėra, tačiau neatmetama galimybė, jog kūno sužalojimai galėjo sugyti nuo 2008 m. rudens iki apžiūros 2009 m. lapkričio 11 d. nepalikdami pėdsakų, nes kūno sužalojimai išangės, tarpvietės srityje 7–7,5 metų vaikui gali sugyti nepalikdami pėdsakų maždaug per 1-2 savaites. Taigi šios išvados kategoriškai nepaneigia seksualinės prievartos galimybės. Tokio pobūdžio bylose nukentėjusiajam asmeniui sužalojimų daugeliu atvejų visiškai nebūna, ypač tada, kai apie nusikalstamus veiksmus sužinoma praėjus ilgam laiko tarpui po jų atlikimo. Šioje byloje nukentėjusioji apie nusikalstamus veiksmus pasakė tik praėjus pusei metų, todėl sužalojimų jos kūne ir negalėjo likti.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, bet nevertino ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme paskirtų ir atliktų dviejų mažametės nukentėjusiosios teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių, jas atlikusių teismo posėdžiuose apklaustų ekspertų V. K., A. Š. , D. T. parodymų, nors šie labai reikšmingi, juose pateiktos išvados, kodėl mažametė nukentėjusioji duoda vienus ar kitus parodymus, kodėl parodymai yra skirtingi, kokia mažametės nukentėjusiosios būsena, emocijos, kalba, verbalika buvo ekspertizių metu, kiek vaikas adekvačiai suvokia realią situaciją, kad tiksliai nurodo patirtą seksualinę prievartą, apie kurią pasakojant net po trejų metų nukentėjusioji patiria tas pačias emocijas, kaip ir tyrimo pradžioje, ir tai rodo, kad įvykis buvo tikras.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio, 331 straipsnio 2 dalies taikymo

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išvadas dėl D. K. kaltės grindė nukentėjusiosios, jos įstatyminės atstovės I. K. (K.), liudytojų Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės A. B. ir tyrėjos A. K., prokurorės Ž. G. parodymais, parodymų patikrinimo vietoje protokole, teismo medicinos specialisto išvadose Nr. G 4367/09 (01) ir Nr. G 378/10 (01),  VŠĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos centro epikrizės Nr. 862L psichologo išvadoje, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-76 bei kituose rašytiniuose įrodymuose (raštuose, tarnybiniuose pranešimuose) užfiksuotais duomenimis, teismo posėdžio metu apklaustų kaip specialisčių psichologių N. G., I. D., I. N., eksperčių V. K., A. Š. parodymais. Šis teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiosios parodymai yra  patikimas  įrodymų šaltinis, jos parodymų dalį apie tai, jog įvykyje dalyvavo dar vienas vaikas, vertino remdamasis teismo posėdžio metu apklaustų psichologės A. Š., specialistės N. G. paaiškinimais, kaip pasakytus, tikėtina, taip jaučiantis saugiau ir drąsiau, ir iš kaltinimo pašalino bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtinusią aplinkybę, kad nusikaltimo metu kaltinamasis užrakino sandėliuką iš vidaus.

Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą tikrindamas apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, savo iniciatyva atliko dalinį įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausė ekspertą, specialistą psichologą ir mažametę nukentėjusiąją, liudytojus, paskyrė atlikti liudytojos ir nukentėjusiosios psichiatrinę psichologinę ekspertizes, įpareigojo Vilniaus apygardos vyriausiąjį prokurorą organizuoti įvykio vietos apžiūrą.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis D. K., liudytojų D. G., neturinčių motyvo dangstyti galimą nusikaltimą nukentėjusiosios patėvio (duomenys neskelbtini) ir motinos (duomenys neskelbtini)(mirusios) parodymais, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MS-76, teismo medicinos specialistų išvadomis Nr. G 4367/09(01) ir G 378/10(01), teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MS-28/2012, VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos centro epikrizės Nr. 862 L psichologo išvada, mažametės liudytojos (duomenys neskelbtini) parodymais, taip pat teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 103MS-34/2012 ir teismo medicinos specialistų išvada Nr. G 4422/09(01) dėl šios mažametės liudytojos, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis, padarė išvadą, kad tomis aplinkybėmis, kokios nustatytos D. K. apkaltinamajame nuosprendyje, mažametė negalėjo būti ir nebuvo seksualiai prievartaujama, byloje surinktais įrodymais nėra neginčytinai nustatyto mažametės seksualinio prievartavimo fakto. Teismas vertino teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės duomenis, kad mažametei nukentėjusiajai padidinti polinkis fantazuoti bei polinkis į įtaigumą nenustatyti, tačiau atsižvelgė ir VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos centro gydytojos S. S. ir psichologės I. N. epikrizės duomenis Nr. 862 L, kad mažametė nukentėjusioji pateikiamas užduotis atlieka nenoriai, bando manipuliuoti, prieštarauti, vadovauti suaugusiajam, struktūravimui pasiduoda sunkiai, pradeda pykti, jos nuotaika kintanti, emocijos labilios, mąstymas konkretus; mergaitė individualių užsiėmimų metu prieinama kontaktui, greitai užmezga prieraišius santykius, kuriais vėliau bando manipuliuoti, siekdama savo norų tenkinimo, individualaus padidinto dėmesio sau, nuolat išbando leistino elgesio ribas; mergaitė geba išreikšti savo mintis, papasakoti, kalbėdama apie patirtą seksualinę prievartą, tampa nerimastinga, gynybiška, sunkiai nustygsta vietoje, išsako baimės, gėdos jausmus; prasti mergaitės socialiniai įgūdžiai – menkas elementaraus elgesio taisyklių ir normų, bendravimo ribų žinojimas, jai sunku sulaukti savo eilės, linkusi už savo elgesį ir jo pasekmes atsakomybę permesti kitiems arba aplinkybėms, greitai pasiduoda kitų žmonių įtakai, jai būdingas padidėjęs polinkis meluoti ir fantazuoti; mergaitės emocijos labilios, greitai sužadinamos, mergaitė greitai reaguojanti, stokojanti valingos savireguliacijos. Apeliacinės instancijos teisme apklaustos mažametės nukentėjusiosios parodymai vėl pakito, ji pateikė kitą įvykio versiją, nurodė naujas, iš esmės skirtingas aplinkybes, jos parodymai prieštarauja įvykio vietos apžiūros metu surinktiems faktiniams duomenims. Tai, kad mažametė nukentėjusioji nuolat keičia parodymus, apie tą patį galimą įvykį pasakoja iš esmės skirtingas aplinkybes, visi asmenys, kuriuos ji nurodo dalyvavus įvykyje ar mačius, girdėjus galimą seksualinę prievartą (liudytojai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), D. K. ), neigia visas jos nurodytas versijas, apeliacinės instancijos teismui leido daryti išvadą, kad mažametė visiškai ar iš dalies pasakoja netiesą (klysta, fantazuoja, meluoja). Įvertinęs teismo medicinos specialisto išvadas, teismas konstatavo, kad jos kategoriškai nepaneigia seksualinės prievartos galimybės, tačiau yra žymiai palankesnės nuteistajam D. K. negu kaltinimui, nes sužalojimų nukentėjusiosios lytiniuose organuose ir išangėje nebuvimas galimą mažametės seksualinę prievartą daro dar labiau abejotina. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, atlikus įrodymų tyrimą, nebuvo surinkta jokių papilomų D. K. kaltės įrodymų, prieštaravimai ir abejonės nebuvo pašalinti, priešingai, tarp mažametės nukentėjusiosios parodymų ir kitų byloje surinktų įrodymų iškilo dar daugiau prieštaravimų, bylos įrodymų visuma nepakankama apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti, ir D. K. išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad vertindamas byloje surinktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Tam tikri įrodymai gali būti laikomi patikimesniais,  atsižvelgiant į tai, kaip jie buvo gauti, užfiksuoti, kokią informaciją jie patvirtina. Specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys yra įrodymai, vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir kiti įrodymai ir neturi pranašumo prieš kitus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas ištyrė prokuroro kasaciniame skunde nurodytas teismo medicinos, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertų išvadas bei jų parodymus teisme, kad nukentėjusiosios parodymai adekvatūs, ir vertino juos visų įrodymų kontekste. Šis teismas nustatė, kad VšĮ Vilniaus universiteto vaikų ligoninės filialo Vaiko raidos centro epikrizės psichologo išvada nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų patikimumo, nukentėjusiosios parodymai prieštarauja kitiems objektyviems, t. y. įvykio vietos apžiūros protokolo duomenims. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad  šio teismo atlikti įrodymų tyrimo veiksmai prieštaravimų ir abejonių nepašalino, priešingai, tarp mažametės (duomenys neskelbtini) parodymų ir kitų byloje surinktų įrodymų iškilo dar daugiau prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teismas ėmėsi visų įstatymo numatytų priemonių prieštaravimams pašalinti, tačiau ir išnaudojus visas galimybes šito padaryti nepavyko. Visos abejonės, kurių negalima pašalinti nagrinėjant bylą teisme, turi būti aiškinamos teisiamojo naudai. Kilus abejonių, ar buvo padarytas nusikaltimas, ar teisiamasis jį padarė, ar teisiamasis kaltas, ar pakanka byloje surinktų įrodymų padaryti tokias neabejotinas išvadas, visais atvejais teisiamasis turi būti išteisintas.

Apeliacinės instancijos teismas laikėsi ir BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų,  panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei priimdamas naują nuosprendį, nurodė nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė arba kitaip įvertino įrodymus, kuriais  buvo grindžiamas panaikintas apkaltinamasis nuosprendis. Nenustačius BPK pažeidimų, nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio. 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Brunono Maciulevičiaus kasacinį  skundą atmesti.

Teisėjai                                                                      Vytautas Piesliakas                                  

Valerijus Čiučiulka

Albinas Sirvydis