Civilinė byla Nr. 2-665/2014

              Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00259-2014-8

                                                                                     Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Parkngo“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovo Viešosios įstaigos Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-3538-392/2014, dėl 264 665,44 Lt priteisimo ir įpareigojimo nutraukti veiklą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas pareiškė ieškinį, kuriuo teismo prašo: 1) įpareigoti atsakovą UAB „Parkngo“ išsikelti su visais jam priklausančiais daiktais iš VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (toliau tekste ir Ligoninė), teritorijoje Šiltnamių g. 29, Vilnius, esančio, Nekilnojamojo turto registre neregistruoto laikino statinio - praėjimo kontrolės punkto, esančio greta privažiavimo į automobilių stovėjimo aikštelę, Jungtinės veiklos 2011 m. liepos 25 d. sutarties Nr. S-115, 1 priede pateikiamame I etapo plane pažymėto indeksu a2, kelio; 2)įpareigoti atsakovą UAB „Parkngo“ nutraukti rinkliavos už automobilių parkavimą rinkimą ir išjungti visus teritorijos kelių užtvarus, kas užtikrintų nekliudomą ir nemokamą transporto priemonių patekimą į VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės teritoriją adresu: Šiltnamių g. 29, Vilnius; 3) priteisti iš atsakovo UAB „Parkngo“ ieškovo naudai 264 665,44 Lt nuostolių atlyginimą.

Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 1) areštuoti atsakovui UAB „Parkngo“ priklausantį kilnojamąjį/ nekilnojamąjį turtą ir/ arba pinigines lėšas, esančias tiek pas atsakovą, tiek pas trečiuosius asmenis, 264 665,44 Lt dydžio sumai, leidžiant atsakovui atsiskaityti su ieškovu bei atsakovo darbuotojais, mokėti privalomus mokėjimus valstybės ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui; 2) įpareigoti atsakovą UAB „Parkngo“ nutraukti rinkliavos už automobilių parkavimą rinkimą ir išjungti visus teritorijos kelių užtvarus, kas užtikrintų nekliudomą ir nemokamą transporto priemonių patekimą į VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės teritoriją adresu: Šiltnamių g. 29, Vilnius, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Nurodė, kad ieškovas VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė ir atsakovas UAB „Parkngo“ sudarė Jungtinės veiklos sutartį 2011 m. liepos 25 d. Nr. S-115 „Dėl VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės teritorijoje esančios transporto infrastruktūros ir eismo organizavimo sutvarkymo ir eksploatavimo“. Pagal sutarties 3.2 punktą atsakovas per 5 mėnesius nuo sutarties pasirašymo dienos turėjo Ligoninei pateikti derinti I etapo projektą, pagal sutarties 6.4.1 punktą vėluoti pateikti I etapo projektą derinti, atsakovas galėjo ne daugiau kaip 2 mėnesius, t. y. I etapo projektas Ligoninei derinimui turėjo būti pateiktas per 7 mėnesius – vėliausiai iki – 2012 m. vasario 25 d. Tačiau iki ieškinio pateikimo teismui dienos I etapo projektas Ligoninei derinti nėra pateiktas. Atsižvelgiant į tai, vadovaudamasis Sutarties 6.4.1 punktu, ieškovas 2013 m. liepos 19 d. pranešimu Nr. 2R-1538(5.14) „Dėl sutarties nutraukimo“, nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. vienašališkai, neteismine tvarka, nutraukė sutartį su UAB „Parkngo“. Sutartis nutraukta, ieškovo teigimu, dėl esminio sutarties pažeidimo, nes atsakovas daugiau kaip du metus praleido terminą I etapo projektui pateikti derinti. Sutarties nutraukimą įtakojo ir tai, kad Ligoninės teritorijoje esančios transporto infrastruktūros ir eismo organizavimo sutvarkymas bei tinkamas eksploatavimas, dėl esminio UAB „Parkngo“ sutarties pažeidimo, neužtikrintas iki šiol, teritorijoje vyrauja transporto chaosas, transporto priemonės statomos kur papuola, greitosios pagalbos automobiliai ar kitas specialusis transportas sunkiai prasibrauna pro automobilių spūstis. Dėl atsakovo kaltės neįgyvendinus sutarties nuostatų, nėra kur statyti automobilių ne tik ligoninės personalui, tačiau ir į ligoninę atvykusiems pacientams. Atsakovas iki šiol be jokio teisinio pagrindo (neteisėtai) renka rinkliavą už automobilių parkavimą Ligoninės teritorijoje ir privalo sumokėti ieškovui iš savo veiklos vykdymo kilusius nuostolius.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 13 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino:

VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovui UAB „Parkngo“ priklausantį kilnojamąjį/ nekilnojamąjį turtą, o jo esant nepakankamai ir pinigines lėšas, esančias tiek pas atsakovą, tiek pas trečiuosius asmenis, 264 665,44 Lt dydžio ieškinio sumai užtikrinti, leidžiant atsakovui atsiskaityti su ieškovu bei atsakovo darbuotojais, mokėti privalomus mokėjimus valstybės ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui;

įpareigojo atsakovą UAB „Parkngo“ nutraukti rinkliavos už automobilių parkavimą rinkimą ir išjungti visus teritorijos kelių užtvarus, užtikrinant nekliudomą ir nemokamą transporto priemonių patekimą į VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės teritoriją adresu: Šiltnamių g. 29, Vilnius.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje pareikšti didelės vertės turtiniai reikalavimai, kas padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką, todėl siekiant užtikrinti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, areštavo atsakovo turtą ir lėšas.

Įvertinęs ieškovo teikiamų paslaugų viešą pobūdį, teismas sprendė, jog ligoninės teritorijoje esanti transporto infrastruktūra ir eismo organizavimas yra neatsiejama viešojo intereso tenkinimo dalis, kurios atsakovas neužtikrino. Atsakovo veiksmai (neveikimas), dėl kurių iki šios dienos nesutvarkyta ligoninės teritorijoje esanti transporto infrastruktūra ir eismo organizavimas ir užtverta bei apmokestinta Ligoninės teritorija apsunkina tiek pacientų, tiek ligoninės personalo patekimą į Ligoninę ir pažeidžia pacientų teisę į saugias ir savalaikes asmens sveikatos priežiūros paslaugas, t.y. viešą interesą, todėl tenkino prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones visa apimtimi.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Parkngo“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė jog byloje vyrauja viešasis interesas, sudarantis pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

2. Ginčijama nutartimi nustačius atsakovui įpareigojimus nutraukti rinkliavos už automobilių parkavimą rinkimą ir išjungti visus teritorijos kelių užtvarus, ginčas byloje buvo išspręstas iš esmės, kadangi pritaikytų įpareigojimų turinys sutampa su ieškinio reikalavimais.

3. Atsakovo turto areštas pritaikytas nepagrįstai, kadangi UAB „Parkngo“ yra stabiliai veikianti ir finansiškai pajėgi įmonė, jos turtinė padėtis yra pakankama reikalaujamai sumai padengti.

Ieškovas VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė su atsakovo UAB „Parkngo“ atskirojo skundo reikalavimu ir jame dėstomais argumentais nesutinka ir prašo jo netenkinti. Ieškovo teigimu, ieškinys pagrįstas įrodymais, atsakovo kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai nepaneigia grėsmės būsimo teismo sprendimo neįvykdymui, o ieškovo vykdomos veiklos ypatumas leidžia neabejotinai pritarti pirmosios instancijos teismui, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą sąlygoja byloje vyraujantis viešas interesas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atsakovo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str., 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika.

Šiuo atveju ginčijama teismo nutartimi laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos įvertinus ieškinio reikalavimo dydį ir grėsmę būsimo teismo sprendimo neįvykdymui, bei atsakovo tęsiamą veiklos vykdymą, esant nutrauktai Jungtinės veiklos sutarčiai. Kadangi, tiek prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek ir teismo nutartis, kuria šis prašymas buvo patenkintas, grindžiamas dviem pagrindais, todėl dėl kiekvieno iš jų apeliacinės instancijos teismas pasisako atskirai.

Kaip minėta, laikinosios apsaugos priemonės taikomos esant šiems pagrindams, t. y. tikėtinai pagrįstiems ieškinio reikalavimams, bei teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizikai nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių. Apelianto manymu šiuo atveju teismas neįvertino ieškinio tikėtino pagrįstumo, neatsižvelgė į tai, jog ieškovas nepateikė prašomų priteisti nuostolių dydį pagrindžiančių įrodymų, bei neįrodė, jog atsakovas pažeidė šalis siejusios sutarties sąlygas, kas sudarė pagrindą nutraukti Jungtinės veiklos sutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog į klausimą, ar ieškovas teisėtai ir pagrįstai nutraukė šalis siejusią Jungtinės veiklos sutartį bus atsakyta išnagrinėjus Vilniaus miesto apylinkės teisme pradėtą civilinę bylą Nr. 2-1829-595/2012 (iki kurios išnagrinėjimo sustabdytas bylos nagrinėjimas Vilniaus apygardos teisme), todėl atsakovo argumentai dėl ieškovo neteisėto sutarties nutraukimo ir, atsakovo teigimu, nepagrįsto reikalavimo pašalinti, esant nutrauktai sutarčiai, atsakovo veiksmus ieškovo teritorijoje, šiuo atveju nevertintini, kadangi nesudaro nei laikinųjų apsaugos netaikymo,  nei šios bylos nagrinėjimo dalyko. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas tik preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą.

Nors pirmosios instancijos teismo ginčijamoje nutartyje apie tai, jog teismas preliminariai įvertino ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, nenurodyta, tai savaime nereiškia, kad teismas tokio vertinimo neatliko. Jei teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones ir nurodo, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Be to, kai pirmosios instancijos teismo nutartyje preliminarus ieškinio reikalavimų vertinimas atskirai neaptariamas, toks vertinimas, atsižvelgiant į atskirojo skundo faktinį ir teisinį pagrindą, gali būti pateikiamas pareikštų atskirųjų skundų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Bylą pagal atsakovo atskirąjį skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas įvertinęs ieškovo pareikštus reikalavimus, susipažinęs su ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis ir pateiktais įrodymais, bei atkreipęs dėmesį tai, jog neįvertinus šalis siejusios Jungtinės veiklos sutarties nutraukimo teisėtumo, ji laikoma nutraukta teisėtai, mano, jog bylą išnagrinėjus iš esmės ieškinys galėtų būti tenkinamas, t. y. ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, dėl ko pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą svarstyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės argumentus ir reikalavimus, skundžiama nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones atsižvelgęs į tai, jog ieškinio suma yra net 264 665,44,50 Lt. Vadinasi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą nagrinėjamu atveju suponavo didelė ieškinio reikalavimų suma. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012; 2013 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-210/2013). Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovu, kad didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, kadangi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamomis pajamomis, taip pat atsakovo įsipareigojimais, yra didelė. Todėl būtent atsakovui, siekiančiam panaikinti skundžiama nutartimi jo atžvilgiu taikomas laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti, kad ieškinio suma atsakovui nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 str.).

Apeliantas, siekdamas pagrįsti savo teiginius dėl geros turtinės padėties, pateikė teismui 2013 metų balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, jog tik remiantis 2013 metų finansine ataskaita negalima įvertinti realios įmonės finansinės padėties. Tam, kad teismas galėtų pripažinti apelianto teiginius pagrįstais, teismui turėtų būti pateikti įrodymų, pagrindžiančių įmonės finansinę padėtį visuma, t. y. duomenys apie įmonės vardu registruotą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, jam taikomus disponavimo apribojimus, įmonei suteiktus kreditus ir jų mokėjimo tvarką, duomenis apie įmonės vardu bankuose ir kitose finansų įstaigose esančias lėšas. Šiuo atveju minėti duomenys teismui nepateikti. Iš atsakovo pateiktos 2013 metų finansinės ataskaitos duomenų, matyti, jog 2013 metais įmonė turėjo turto 822 846,39 Lt sumai, o per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 84 924,43 Lt. Balanso duomenimis, esminę dalį įmonės turto sudaro materialus turtas, kurio vertė – 434 420,79 Lt, tačiau nedetalizavus, kas sudaro šį turtą, teismui sunku įvertinti balanse pateiktų duomenų pagrįstumą (pažymėtina, jog Juridinių asmenų registrui 2013 metų finansinės ataskaitos, taigi ir balanso aiškinamasis raštas, nepateikti). Siekdamas visapusiškai įvertinti atsakovo turtinę padėtį Lietuvos apeliacinis teismas įvertino viešuosiuose registruose teikiamą informaciją apie atsakovo turtinę padėtį (CPK 179 str. 3 d., 302 str.). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, UAB „Parkngo“ neturi savo vardu registruoto nekilnojamojo turto, įmonės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudaro – 10 304,68 Lt, be to, įmonė turi nedengiamų finansinių įsipareigojimų, susijusių su darbo santykiais – 19 038,88 Lt (atsakovo pateikto 2013 metų balanso duomenys). Šių duomenų visuma leidžia teigti, jog įmonės finansinė padėtis nėra gera ir nesudaro pagrindo naikinti byloje atsakovo turtui taikytus suvaržymus.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog tuo atveju jei atsakovo finansinė padėtis yra stabili, kaip teigiama atskirajame skunde, atsakovas, siekdamas panaikinti skundžiama nutartimi jam taikomas turto disponavimo suvaržymus, turi galimybę vadovaujantis CPK 148 straipsnio 2 ir 3 dalimis sumokėti į teismo sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, tačiau minėtų veiksmų nesiėmė ir visumos įrodymų, pagrindžiančių įmonės finansinę padėtį, nepateikė. Išdėstytos aplinkybės, apeliacinio teismo vertinimu, nepašalina grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui ir nesudaro pagrindo naikinti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis areštuotas, ieškinio reikalavimo ribose, atsakovui priklausantis turtas.

Ginčijama nutartimi, be atsakovo turto arešto, taip pat buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis atsakovas buvo įpareigotas nutraukti rinkliavos už automobilių parkavimą rinkimą ir išjungti visus teritorijos kelių užtvarus, užtikrinant nekliudomą ir nemokamą transporto priemonių patekimą į VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės teritoriją adresu: Šiltnamių g. 29, Vilnius. Apelianto teigimu, šiomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo iš esmės išspręstas byloje kilęs ginčas, kas neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių prigimties.

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis, kaip nurodyta ir apeliaciniame skunde – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui. Tačiau tokia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis neturi būti suabsoliutinama ir neturi būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą. Teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Laikinas ginčo situacijos teisinis sureguliavimas plačiąja prasme taip pat užtikrina būsimo teismo sprendimo įvykdymą, nes, laikinai nesureguliavus situacijos, bylos nagrinėjimo metu, šalies ar kitų suinteresuotų asmenų teisių pažeidimai gali visiškai eliminuoti ginčo objektą ir bylos nagrinėjimą padaryti beprasmį.

Šioje byloje nustatyta, jog šalis siejusi 2011 m. liepos 25 d. Jungtinės veiklos sutartis Nr. S-115 „Dėl VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės teritorijoje esančios transporto infrastruktūros ir eismo organizavimo sutvarkymo ir eksploatavimo“, ieškovo 2013 m. liepos 19 d. raštu vienašališkai nutraukta nuo 2013 m. rugpjūčio 21 d. Vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas sprendžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1829-595/2014, kuri pradėta pagal atsakovo ieškinį Ligoninei. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, apeliantas prieš teikiant ieškinį, bei pateikus jį, prašė byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis jam būtų netrukdoma vykdyti Jungtinės veiklos sutartyje numatytas funkcijas. Prašymus nagrinėję teismai jų netenkino, konstatavę, jog iki teismas įvertins Jungtinės veiklos sutarties nutraukimo teisėtumą, laikytina, jog sutartis yra nutraukta ir atsakovas neturi teisės tęsti sutarties vykdymo. Nustatyta, jog atsakovui buvo nustatytas išsikraustymo iš ieškovo teritorijos terminas iki 2013 m. lapkričio 22 d., tačiau per jį atsakovas iš ieškovo teritorijos neišsikėlė ir toliau tęsia veiklą, kuri, kaip teigia ieškovas, neužtikrina operatyvaus ir sklandaus ieškovo ir pacientų transporto patekimo į ieškovo teritoriją. Šios aplinkybės, ieškovui pateikus ieškinį dėl įpareigojimo nutraukti neteisėtą veiklą ir nuostolių atlyginimo, bei esant prašymui sureguliuoti susiklosčiusią situaciją iki ginčo išsprendimo, sudarė teismui pagrindą ne tik svarstyti tokį klausimą, bet ir pritaikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones.

Kaip pažymėta skundžiamoje nutartyje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymą suponavo ne tik būtinybė laikinai sureguliuoti tarp šalių susiklosčiusią situaciją, bet ir apginti viešą interesą. Apelianto manymu šioje byloje viešas interesas, neegzistuoja, todėl šiuo pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikyti nebuvo pagrindo.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė (inter alia asmens teisė ar laisvė). Dėl to, kad būtent teismas sprendžia, ar konkrečiu atveju yra viešasis interesas, savo jurisprudencijoje yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad ši sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas, bet ne a priori(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2006).

Būtina pažymėti, kad kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, jog, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė, kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Šiuo atveju teismas viešo intereso buvimą įžvelgė įvertinęs ieškovo teikiamas paslaugas – asmens sveikatos priežiūra. Asmens gyvybė, o kartu ir sveikata, teisė į tinkamą sveikatos priežiūra yra pamatinės žmogaus teisės, saugomos Konstitucijos. Šalis siejusios sutarties objektas buvo nukreiptas į efektyvų, greitą ir nekliudomą ligoninės ir pacientų transporto patekimą į ligoninės teritoriją, todėl akivaizdu, jog ieškovo teikiamų viešų paslaugų užtikrinimui buvo būtinas sutartimis sulygtų atsakovo veiksmų atlikimas. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog ligoninės teritorijoje esanti transporto infrastruktūra ir eismo organizavimas yra neatsiejama viešo intereso tenkinimo dalis, todėl esant nutrauktai šalis siejusiai sutarčiai bei atsakovui neišsikraustant iš ieškovo teritorijos, tęsiant veiklą ir neužtikrinant šalis siejusios sutarties tinkamo vykdymo, nesuteikiant galimybių ieškovui pačiam, ar per kitas įmonės tinkamai užtikrinti eismą ieškovo valdomoje teritorijoje, akivaizdu, jog pažeidžiamas viešasis interesas, kurio apsauga reikalavo taikyti byloje ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju atsakovo atskirojo skundo argumentai nepanaikino grėsmės būsimo teismo sprendimo neįvykdymui bei nesudaro pagrindo naikinti byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                          Egidija Tamošiūnienė