Civilinė byla Nr. e3K-3-87-1249/2025
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01356-2023-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2; 2.6.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gegužės 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas) ir Eglės Zemlytės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Valkita“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. K. ir M. K. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Sidora“, uždarajai akcinei bendrovei „Valkita“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino pradžios nustatymą ginčijant sandorius actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu, vienašalės restitucijos taikymą, aiškinimo ir taikymo.
2. 2019 m. rugsėjo 16 d. gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), kilo gaisras, jo židinys buvo atsakovei UAB „Sidora“ priklausančiame bute. Gaisro metu sudegė ieškovų butas. Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Sidora“ dėl žalos atlyginimo. Šis ginčas teismų buvo užbaigtas nagrinėti Vilniaus apygardos teismui priėmus 2023 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1420-807/2023, kuria iš atsakovės UAB „Sidora“ ieškovams buvo priteista 21 521,03 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą (21 521,03 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
3. 2023 m. liepos 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas išdavė vykdomąjį raštą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1420-807/2023 ieškovams iš atsakovės UAB „Sidora“ priteistų sumų išieškojimo.
4. Nurodyto vykdomojo rašto pagrindu antstolė R. D. 2023 m. liepos 14 d. užvedė vykdomąją bylą Nr. 0167/23/00827. Pradėjus priverstinį skolos išieškojimą buvo nustatyta, kad atsakovės UAB „Sidora“ turimas vienintelis nekilnojamojo turto objektas yra nepakankamos vertės, apsunkintas hipoteka.
5. Atsižvelgdami į tai, ieškovai 2023 m. gruodžio 7 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė pripažinti negaliojančia 2021 m. gegužės 26 d. atsakovių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DJ-4127 (toliau – Ginčijamas sandoris), taikyti vienašalę restituciją ir atsakovei UAB „Sidora“ pripažinti nuosavybės teisę į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), (toliau – Žemės sklypas), priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
6. Ieškovai nurodė, kad jie turi neginčijamą reikalavimo teisę į atsakovę UAB „Sidora“. Atsakovė UAB „Sidora“, sudarydama sandorius dėl nekilnojamojo turto perleidimo, tapo nemoki ir iš jos ieškovai negali išieškoti skolos. Visų sudarytų sandorių, kuriais atsakovė perleido turtą, vertė žymiai viršija ieškovų reikalavimo sumą, todėl visų jų ginčijimas neatitiktų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio 4 dalies sąlygų ir būtų neproporcingas. Tad ieškovai ginčija tik vieną iš sudarytų sandorių, kuriuo perleisto turto pakaktų išieškojimui įvykdyti ir atitinkamai šio turto grąžinimas sukeltų mažiausiai neigiamų pasekmių atsakovėms ir tretiesiems asmenims. Ieškovai mano, jog yra visos sąlygos pareikšti ir teismui tenkinti actio Pauliana, ginčijant atsakovių sudarytą sandorį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: pripažino negaliojančiu Ginčijamą sandorį; taikė vienašalę restituciją ir pripažino UAB „Sidora“ nuosavybės teisę į Žemės sklypą; ieškovams lygiomis dalimis iš atsakovių priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
8. Teismas konstatavo, kad yra visos sąlygos taikyti actio Pauliana institutą (ieškovai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, Ginčijamas sandoris pažeidžia jų teises, atsakovės neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio ir buvo nesąžiningos, nes žinojo, kad sudaromas sandoris pažeis ieškovų teises). Nustatęs visas sąlygas taikyti actio Pauliana institutą, teismas pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento atsakovių sudarytą Ginčijamą sandorį.
9. Spręsdamas klausimą dėl restitucijos taikymo, teismas įvertino tai, jog šalys buvo nesąžiningos ir žinojo apie neteisėtų sandorių tikslus, kreditoriai neteko galimybės patenkinti savo reikalavimus iš perleisto didelės vertės nekilnojamojo turto, todėl nusprendė, jog atsakovė UAB „Valkita“ negali būti atleidžiama nuo nesąžiningai įgyto nekilnojamojo daikto grąžinimo. Teismas nurodė, kad nustačius, jog pinigai už parduotą turtą nebuvo gauti, taikytina vienašalė restitucija natūra, grąžinant turtą atsakovei UAB „Sidora“ ir jai pripažįstant nuosavybės teisę į Žemės sklypą.
10. Teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties taikymo, nurodė, kad ieškinio senaties termino pradžios momentas sietinas su priverstinio vykdymo proceso inicijavimu, o pagal į bylą pateiktus įrodymus Vilniaus miesto apylinkės teismas ieškovams 2023 m. liepos 11 d. išdavė vykdomąjį raštą. Taigi, tik vykdymo procese paaiškėjo, kad išieškojimas iš turto neįmanomas, ir tik tada ieškovams tapo žinoma, jog perleidimo sandoriais buvo pažeistos jų, kaip kreditorių, reikalavimo teisės. Teismas nusprendė, kad ieškovai, 2023 m. gruodžio 7 d. Vilniaus apygardos teisme pareiškę ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nepraleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino.
11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės UAB „Valkita“ apeliacinį skundą, 2024 m. gruodžio 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą, ieškovui iš atsakovės UAB „Valkita“ priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
12. Kolegija, pasisakydama dėl ieškinio senaties taikymo, nurodė, kad tik vykdymo procese paaiškėjo, jog nurodyto vykdomojo rašto pagrindu pradėtas išieškojimas yra neefektyvus, t. y. skolos nepavyksta išieškoti, kadangi atsakovė neturi pakankamai turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas. Nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovai apie tai, jog Ginčijamu sandoriu galbūt buvo pažeistos jų teisės, sužinojo ne anksčiau kaip vykdomosios bylos pradėjimo momentu (2023 m. liepos 14 d.). Taigi, ieškinio senaties termino eiga nagrinėjamu atveju prasidėjo ne anksčiau kaip 2023 m. liepos 14 d. Kadangi ieškovai su ieškiniu į teismą kreipėsi 2023 m. gruodžio 7 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad CK 6.66 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas ieškinio reikalavimams actio Pauliana pagrindu pareikšti ieškinio pateikimo metu nebuvo pasibaigęs.
13. Kolegija padarė išvadą, kad atsakovė UAB „Valkita“ nepaneigė actio Pauliana sąlygų egzistavimo nagrinėjamos bylos kontekste. Nustačius, kad byloje įrodytos visos actio Pauliana sąlygos, pripažino, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad yra pagrindas taikyti actio Pauliana institutą byloje, ir pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento šalių sudarytą Ginčijamą sandorį.
14. Kolegija, pasisakydama dėl restitucijos taikymo, nurodė, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė UAB „Valkita“ neteikė argumentų, susijusių su ieškinyje nurodyto prašomo pritaikyti restitucijos būdo netinkamumu, dėl to pirmosios instancijos teismas sprendime dėl tokių argumentų nepasisakė. Atsakovė UAB „Valkita“ šių argumentų neteikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybių jų įvertinti, todėl atsakovė UAB „Valkita“ jais negali remtis apeliaciniame procese.
15. Kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje situacijoje susiklosčiusias faktines aplinkybes, jog abi Ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos ir atsakovė UAB „Valkita“, sudarydama sandorį, faktiškai gavo turtą, o atsakovės byloje nepagrindė, jog atsakovė UAB „Sidora“ iš Ginčijamo sandorio faktiškai gavo turtinę naudą, kuria galėtų disponuoti savo nuožiūra, pritaikė vienašalę restituciją natūra, įpareigodamas atsakovę UAB „Valkita“ grąžinti Ginčijamo sandorio pagrindu gautą turtą atsakovei UAB „Sidora“.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo
16. Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Valkita“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 3 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino skaičiavimą actio Pauliana (CK 6.66 straipsnio 3 dalis), ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-362/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2013). Teismai ieškinio senaties pradžios momentą susiejo ne su momentu, kada ieškovai sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą (sudarytą Ginčijamą sandorį), o su momentu, kada ieškovai sužinojo iš trečiųjų asmenų (šiuo atveju – antstolės), jog jų skolininkė (atsakovė UAB „Sidora“) neturi lėšų jų reikalavimams patenkinti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino pradžia negali būti siejama su vykdomojo rašto išdavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-943/2023).
16.2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, senaties termino pradžia yra siejama su kreditoriaus sužinojimu (ar turėjimu ir galėjimu sužinoti) apie jo teises pažeidusį sandorį, o ne su kreipimusi dėl vykdomojo rašto išdavimo ar jo išdavimu. Ieškovai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teigė, kad jų reikalavimo teisė atsirado nuo gaisro dienos (2019 m. rugsėjo 16 d.), todėl nuo šios dienos ieškovai turėjo pareigą domėtis atsakovės UAB „Sidora“ turtine padėtimi ir sudaromais sandoriais. Įstatymas ir teismų praktika ieškinio senaties pradžią sieja su momentu, kada kreditorius galėjo ir turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį, o šiuo atveju yra nustatyta aplinkybė, kada ieškovams Ginčijamo sandorio faktas tapo realiai žinomas. Ieškovai dar 2022 m. lapkričio mėnesį domėjosi atsakovės UAB „Sidora“ sandoriais, kad galėtų įvertinti, ar būsimas teismo sprendimas toje byloje galės būti įvykdytas (2022 m. lapkričio 29 d. vykusio teismo posėdžio metu teismas iš dalies tenkino ieškovo atstovės prašymą ir išsireikalavo iš VĮ Registrų centro išrašą, kuriame buvo duomenys apie atsakovei UAB „Sidora“ priklausiusio turto perleidimą). Ši aplinkybė patvirtino, kad ieškovai suprato, jog atsakovės UAB „Sidora“ turto perleidimas gali turėti įtakos jos galimybei atsiskaityti, vadinasi, ieškovai suprato, kad atsakovės UAB „Sidora“ turto perleidimo sandoris galimai pažeidžia ieškovų kaip kreditorių teises.
16.3. Antstolės surinkti duomenys vykdymo procese tik patvirtino faktą, kad atsakovė UAB „Sidora“ yra perleidusi nekilnojamąjį turtą, tačiau šis momentas negali būti laikomas tuo momentu, kai ieškovai suprato apie galimą savo teisių pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, ieškovai apie jų teises galimai pažeidžiantį Ginčijamą sandorį sužinojo vėliausiai 2022 m. lapkričio 29 d. Atitinkamai vienerių metų senaties terminas vėliausiai suėjo 2023 m. lapkričio 29 d. Ieškinys yra surašytas ir gautas teisme 2023 m. gruodžio 7 d., praleidus ieškinio senaties terminą.
16.4. Teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą pripažinus sutartį negaliojančia (CK 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.222 straipsnio 1 dalis, 1.81 straipsnio 3 dalis), ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią negalimas dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, o kitos – atitinkamas pagerėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015). Teismai taikė vienašalę restituciją ir susiklostė situacija, kai atsakovei UAB „Sidora“ buvo pripažinta nuosavybės teisė į Ginčijamu sandoriu perduotą turtą, o atsakovė UAB „Valkita“, kuri už turtą atsiskaitė faktiškai perėmusi ir padengusi atsakovės UAB „Sidora“ skolas, prarado reikalavimo teisę į atsakovę UAB „Sidora“.
16.5. Ginčijamas sandoris buvo atlygintinis, todėl, jei priimamas sprendimas ieškinį tenkinti, turi būti taikoma dvišalė restitucija. Vienašalės restitucijos taikymas teismų buvo grindžiamas argumentu, kad lėšos atsakovei UAB „Sidora“ nebuvo pervestos (kadangi atsiskaitymas įvyko įskaitymo būdu). Tokiu būdu teismai iš esmės netinkamai taikė materialiosios teisės normas, tinkamu prievolės įvykdymu pripažindami tik fizinį mokėjimą pinigais ir neigdami kitus CK nustatytus prievolės įvykdymo būdus, taip pat įskaitymą (CK 6.130 straipsnis). Pritaikius vienašalę restituciją tokia forma, kaip atliko bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, sukuriama vienos šalies padėties nepagrįsto pablogėjimo, o kitos – nepagrįsto pagerėjimo situacija, t. y. situacija, kurios siekiama išvengti taikant CK 6.145 straipsnio 2 dalį.
17. Ieškovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, nutraukti kasacinio proceso dalį dėl restitucijos taikymo, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
17.1. Ieškovai pateiktame ieškinyje suformulavo reikalavimą (ieškinio dalyką) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir vienašalės restitucijos taikymo, o atsakovės bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme nekėlė ginčo ir nenurodė nesutikimo su ieškiniu motyvų, susijusių su ieškovų reikalavimu dėl vienašalės restitucijos taikymo galimumo, t. y. pirmosios instancijos teisme tarp šalių nekilo ginčo dėl vienašalės restitucijos taikymo ir restitucijos būdo, šis klausimas nebuvo teisme nagrinėjamo ginčo objektu. Atsakovai tik apeliacinės instancijos teismui pateiktame apeliaciniame skunde nurodė naujas nesutikimo su ieškiniu aplinkybes dėl vienašalės restitucijos taikymo. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad šių argumentų atsakovė UAB „Valkita“ neteikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybių jų įvertinti, todėl atsakovė UAB „Valkita“ jais negali remtis apeliaciniame procese. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 347 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymai bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teisme. Atitinkamai CPK 350 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta, jog kasacinį skundą atsisakoma priimti, jeigu jis neatitinka CPK 347 straipsnyje nurodytų reikalavimų. CPK 356 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme metu nustačius, kad yra CPK 350 straipsnio 2 dalyje (išskyrus 3 punktą) nustatyti pagrindai atsisakyti priimti kasacinį skundą, kasacinis procesas nutraukiamas.
17.2. Bylą nagrinėję teismai, aiškindami CK 6.66 straipsnio 3 dalį dėl senaties termino skaičiavimo pradžios, iš esmės pritarė ieškovų pozicijai, jog ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo apie sandorį momento, o nuo momento, kai asmuo sužino ar turi sužinoti, jog konkretus sandoris pažeidžia jo teises. Šis sužinojimo ar turėjimo sužinoti momentas nustatomas kiekvienoje byloje skirtingai pagal faktines aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo ir bylą nagrinėję teismai nustatė, jog ieškovai apie šioje byloje ginčijamo sandorio sudarymo faktą sužinojo 2022 m. lapkričio 29 d., kartu konstatavo, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesudarė pagrindo teigti, jog nuo šios datos turi būti pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas, nes yra reikšminga, kada tapo žinoma, jog tokiu sandoriu buvo pažeistos kreditoriaus teisės. Išanalizavę byloje susiklosčiusias aplinkybes, teismai padarė išvadą dėl faktinės aplinkybės, jog šioje byloje nagrinėjamu atveju ieškovai apie pažeistas teises sužinojo 2023 m. liepos 14 d., kai buvo užvesta vykdomoji byla. Teismai nesuformulavo naujos teismų praktikos, nenukrypo nuo galiojančios, nes nenurodė, jog actio Pauliana senaties terminas visais atvejais yra susietas su vykdomosios bylos pradėjimu, o nurodė, jog tik šioje byloje nagrinėjamu atveju, išanalizavus visas faktines aplinkybes, ieškinio senaties termino pradžia turi būti susieta su vykdomosios bylos pradėjimo momentu.
17.3. Vertinant kasaciniame skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-311-943/2023 padaryta išvada, jog ieškinio senaties termino pradžia negali būti siejama su vykdomojo rašto išdavimu, būtina įvertinti, jog šioje byloje teismai padarė išvadą dėl kitokio ieškinio senaties skaičiavimo momento – vykdomosios bylos pradėjimo. Kita vertus, minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios, kai actio Pauliana pareiškia bankroto administratorius, atstovaudamas bankrutavusiam juridiniam asmeniui, ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia negali būti siejama su vykdomojo rašto išdavimu, ir nurodė, jog būtina nustatyti teisės pareikšti ieškinį atsiradimo momentą. Dėl šių priežasčių darytina išvada, jog bylą nagrinėję teismai, aiškindami CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto ieškinio senaties skaičiavimo pradžią, ne nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, o iš esmės jos laikėsi.
18. Atsakovė UAB „Sidora“ pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo ir prašo patenkinti kasacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų
19. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021 19 punktą).
20. Nagrinėjamu atveju viena iš atsakovių – UAB „Valkita“ – pateikė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 3 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 19 d. nutarties, kuriais buvo i) pripažintas negaliojančiu atsakovių UAB „Valkita“ bei UAB „Sidora“ sudarytas Ginčijamas sandoris dėl Žemės sklypo pardavimo), ii) taikyta vienašalė restitucija ir pripažinta UAB „Sidora“ nuosavybės teisė į Žemės sklypą, priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
21. Atsakovės UAB „Valkita“ kasacinis skundas grindžiamas dviem argumentais. Pirma, teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino skaičiavimą actio Pauliana, ir nukrypo nuo šį straipsnį aiškinančios kasacinio teismo praktikos. Antra, teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą pripažinus sutartį negaliojančia, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
22. Atsakovė UAB „Sidora“ pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo. Jame nurodė ne tik argumentus, susijusius su ieškinio senaties terminu bei restitucijos taikymu, bet ir argumentus, kuriais nėra grindžiamas kasacinis skundas: dėl sandorio sudarymo neprivalomumo, ieškovų neturėjimo galiojančios ir neginčytinos reikalavimo teisės, šalių sąžiningumo, kreditoriaus teisių pažeidimo, įrodymų vertinimo. CPK 348 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys per terminą, nustatytą atsiliepimams į kasacinį skundą pateikti, gali rašytiniu pareiškimu prisidėti prie paduoto kasacinio skundo. Pareiškime dėl prisidėjimo prie paduoto kasacinio skundo prisidedantis asmuo negali pareikšti savarankiškų apskųsto sprendimo ar nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų bei savarankiškų reikalavimų. Taigi prisidėjimas prie kasacinio skundo reiškia byloje dalyvaujančio asmens pritarimą kasaciniame skunde reiškiamiems kasatoriaus reikalavimams, todėl byloje dalyvaujantis asmuo, norėdamas nurodyti kitus ginčijamo teismo sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrindus ir reikšti savarankiškus procesinius reikalavimus dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties (sprendimo), turi kreiptis su savarankišku kasaciniu skundu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-45-943/2025, 15 punktas).
23. Pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas teisėjų kolegija nenustatė (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys), todėl atsakovės UAB „Valkita“ kasacinis skundas nagrinėjamas atsižvelgiant į kasaciniame skunde suformuluotas kasacijos ribas ir bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes. Atitinkamai atsakovės UAB „Sidora“ prisidėjime prie kasacinio skundo nurodyti argumentai, kuriais nėra grindžiamas atsakovės UAB „Valkita“ kasacinis skundas, teisėjų kolegijos nebus nagrinėjami.
24. Ieškovai atsiliepime į kasacinį skundą, be materialiojo pobūdžio atsikirtimų, taip pat pareiškė ir procesinio pobūdžio atsikirtimus ir prašo kasacinį procesą nutraukti. Atitinkamai teisėjų kolegija visų pirma pasisakys dėl ieškovų prašymo nutraukti kasacinį procesą, o toliau nagrinės minėtus du atsakovės UAB „Valkita“ kasaciniame skunde keliamus klausimus – dėl ieškinio senaties terminą bei restitucijos taikymą reglamentuojančių teisės normų taikymo bei aiškinimo.
Dėl kasacinio proceso nutraukimo
25. Ieškovai atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį procesą nutraukti. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovė UAB „Valkita“ pirmosios instancijos teisme nenurodė nesutikimo su ieškovų ieškinyje pareikštu reikalavimu taikyti vienašalę restituciją motyvų, argumentus dėl negalimumo taikyti vienašalę restituciją atsakovė UAB „Valkita“ nurodė tik apeliaciniame skunde. Lietuvos apeliaciniam teismui nusprendus, kad atsakovė UAB „Valkita“ neturi teisės remtis argumentais, kuriais nebuvo remtasi pirmosios instancijos teisme, ir jų apeliacinės instancijos teismui nevertinus, šis vienašalės restitucijos taikymo klausimas negali būti ir kasacijos dalykas, todėl, ieškovų nuomone, kasacinis procesas dėl šios dalies turi būti nutrauktas.
26. Kasacinis procesas nutraukiamas bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme metu nustačius, kad kasacinį skundą toje byloje turėjo būti atsisakyta priimti, arba bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme metu atsiradus aplinkybių, kurios daro tolesnį kasacinį procesą negalimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-96-823/2021, 38 punktas). Pagrindai atsisakyti priimti kasacinį skundą nustatyti CPK 350 straipsnio 2 dalyje, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad kasacinį skundą atsisakoma priimti, jei jis neatitinka CPK 347 straipsnio reikalavimų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 4 punktas). CPK 347 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme.
27. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju pagrindo nutraukti kasacinį procesą dėl ieškovų nurodomų priežasčių nėra.
28. Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, jog, pripažindamas sandorį negaliojančiu, teismas privalo ex officio (pagal pareigas) išspręsti restitucijos klausimą. Taigi, restitucijai taikyti netgi apskritai nėra reikalingas šalies reikalavimas – teismas ją taiko savo iniciatyva, t. y. be atskiro šalies pareiškimo ar prašymo. Klausimas dėl restitucijos, kaip sandorio negaliojimo teisinės pasekmės, taikymo yra neatsiejamas nuo klausimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu išsprendimo, restitucijos klausimas yra išvestinis iš klausimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijai būdingas akcesoriškumas, t. y. jos taikymo galimybė tiesiogiai priklauso nuo pirmiau nurodyto pagrindinio klausimo išsprendimo rezultato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-431-1075/2018, 33 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
29. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad taikydamas restituciją visa nuginčytų sandorių apimtimi teismas įgyvendina jam įstatymo suteiktą teisę spręsti dėl restitucijos būdo ir apimties (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), tai nevertintina kaip ieškinio ar pateikto apeliacinio skundo ribų peržengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697-248/2015; 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-611/2019, 33–35 punktai).
30. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, daro išvadą, kad, vienai šaliai prašant taikyti vienokį restitucijos būdą, o kitai šaliai nepateikus atsikirtimų į priešingos šalies prašymą dėl restitucijos būdo, teismui išlieka tiek teisė, tiek ir pareiga taikyti restituciją reglamentuojančias normas taip, kad būtų pasiekti restitucijos tikslai – šalių sugrąžinimas į pradinę padėtį. Kitaip tariant, kadangi teismas turi teisę (ir pareigą) taikyti restituciją net ir nesant šalies prašymo, kai toks prašymas yra pareikštas, teismo jis nesaisto. Atitinkamai bet kuri iš šalių, nesutinkanti su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl restitucijos, turi teisę kvestionuoti teismo išvadas dėl restitucijos taikymo, nepriklausomai nuo to, ar pirmosios instancijos teisme rėmėsi tokiais argumentais. Pasinaudojimą šia šalies teise remtis naujais argumentais apeliacinės instancijos teisme galėtų riboti tai, kad į bylą laiku nebuvo pateikti restitucijai taikyti teisiškai reikšmingas aplinkybes patvirtinantys įrodymai, kuriais remiamasi apeliacinės instancijos teisme (CPK 181, 314 straipsniai).
31. Nors atsakovė UAB „Valkita“ pirmosios instancijos teisme ir neteikė konkrečių argumentų dėl restitucijos būdo, tačiau ji pirmosios instancijos teisme kartu su atsiliepimu teikė įrodymus, susijusius tiek su Ginčijamu sandoriu, tiek su atsiskaitymu pagal Ginčijamą sandorį, o apeliaciniame skunde argumentus dėl netinkamai pritaikytos restitucijos grindė į bylą pateiktais įrodymais. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovė UAB „Valkita“ neturi teisės kvestionuoti pirmosios instancijos teismo išvadų dėl vienašalės restitucijos taikymo. Kita vertus, neatsižvelgiant į tai, kad laikė, jog atsakovė UAB „Valkita“ neturi teisės kvestionuoti šių teismo išvadų, apeliacinės instancijos teismas vis dėlto vienašalės restitucijos pagrįstumą įvertino (žr. skundžiamos nutarties 93–95 punktus). Taigi atsakovės UAB „Valkita“ kasacinis skundas negali būti vertinamas kaip CPK 347 straipsnio 2 dalyje nurodytas atvejis, darantis tolesnį kasacinį procesą negalimą.
32. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė UAB „Valkita“ turėjo teisę apeliaciniame skunde kvestionuoti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl vienašalės restitucijos taikymo, šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo, todėl nėra teisinio pagrindo nutraukti kasacinį procesą dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su vienašalės restitucijos taikymu.
Dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo ginčijant sandorius actio Pauliana pagrindu
33. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai ieškinio senaties pradžios momentą susiejo ne su momentu, kada ieškovai sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, t. y. apie sudarytą Ginčijamą sandorį, kaip yra suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Teismai nepagrįstai susiejo šį momentą su momentu, kada ieškovai sužinojo iš trečiųjų asmenų (šiuo atveju – antstolės), jog jų skolininkė neturi turto jų reikalavimams patenkinti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais.
34. Visų pirma, atsakovė UAB „Valkita“ sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie teisių pažeidimą momentą nepagrįstai tapatina su sužinojimo apie Ginčijamą sandorį momentu. Priešingai nei nurodo atsakovė UAB „Valkita“, kasacinio teismo praktika negali ir neturi būti interpretuojama taip, kad visais atvejais sužinojimo apie ginčijamą sandorį momentas savaime laikytinas momentu, kai asmuo laikomas sužinojusiu ar turėjusiu sužinoti apie savo teisių pažeidimą.
35. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vienerių metų ieškinio senaties termino skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybės, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo kaip kreditoriaus teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas. Kol kreditorius sužino ar atsiranda aplinkybės, kad jis turėjo galimybę sužinoti su sandoriu susijusias aplinkybes, nuo sandorio sudarymo gali būti praėję daugiau kaip vieneri metai, bet kreditorius tokiu atveju nelaikomas praleidusiu ieškinio senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016, 32 punktas). Taigi sužinojimo apie sandorio sudarymą momentas ir sužinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą momentas gali skirtis ir nebūtinai kiekvienu atveju sutaps. Šie abu momentai nustatomi kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes.
36. Antra, atsakovės UAB „Valkita“ kasaciniame skunde nurodyti argumentai taip pat nepagrindžia, kad taikant rūpestingo ir apdairaus asmens standartą ieškovai laikytini turėjusiais pareigą sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo to momento, kai sužinojo apie Ginčijamo sandorio sudarymą.
37. Kasacinio teismo praktikoje dėl ieškinio senaties bylose pagal actio Pauliana nurodoma, kad sprendžiant dėl to, kada asmuo laikomas turėjusiu sužinoti apie savo teisių pažeidimą, taikomas rūpestingo ir apdairaus asmens standartas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
38. Kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-943/2023, 32 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
39. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; kt.). Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
40. Actio Pauliana instituto specifika lemia tai, kad kreditoriaus teisių pažeidimas neretais atvejais nėra akivaizdus. Ne kiekvienas skolininko turto perleidimo sandoris laikytinas potencialiai galinčiu pažeisti kreditoriaus teises. Nuginčyti sandorius minėtu pagrindu galima tik tuo atveju, kai jis atitinka visas sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Šių sąlygų egzistavimas, ypač kreditoriaus teisių pažeidimo sąlygos, susijusios su sandorio įtaka skolininko mokumui, egzistavimas neretai nėra akivaizdus. Taigi konkrečiu atveju individualiai turi būti vertinama, ar rūpestingam ir apdairiam asmeniui galėtų kilti pagrįstų abejonių dėl to, ar sandoris pažeidžia jo teises ir atitinkamai lemia kreditoriaus pareigą pradėti nuodugnesnį actio Pauliana pagrindų tyrimą.
41. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad apie Ginčijamą sandorį ieškovai sužinojo 2022 m. lapkričio 29 d. (tai pripažįsta ir patys ieškovai) teismo posėdžio byloje, kurioje buvo nagrinėjamas ieškovų reikalavimas atsakovei UAB „Sidora“ dėl žalos atlyginimo, metu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovams, susipažinusiems su Ginčijamo sandorio turiniu, neturėjo kilti pagrįstų abejonių, kad šis sandoris gali pažeisti jų teises, t. y. apsunkinti atsakovės UAB „Sidora“ galimybes atlyginti žalą ieškovams. Tokia išvada darytina atsižvelgiant tiek į tai, jog atsakovės UAB „Sidora“ prievolės atlyginti nuostolius nevykdymas galėjo būti pagrįstai pateisinamas tuo, kad tuo metu tarp šalių dar vyko ginčas dėl žalos atlyginimo, tiek ir į tai, kad Ginčijamas sandoris buvo atlygintinis ir iš jo nebuvo galima daryti išvados, kad jis sudarytas ne rinkos kainomis. Taip pat ieškovai nustatė, kad, padarant žalą ir kreipiantis į teismą dėl žalos atlyginimo, atsakovė UAB „Sidora“ turėjo pakankamai didelį kiekį ir didelės vertės nekilnojamojo turto, o ieškovų reikalavimas, palyginti su atsakovės UAB „Sidora“ turimo turto verte, buvo nedidelis.
42. Byloje taip pat nustatyta, kad 2023 m. liepos 4 d. įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškovams iš atsakovės UAB „Sidora“ priteista 21 5212,03 Eur žalos atlyginimo, palūkanos bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, vykdomasis raštas buvo išduotas vos po 7 dienų, 2023 m. liepos 11 d. Antstolė užvedė vykdomąją bylą pastarojo vykdomojo rašto pagrindu jau 2023 m. liepos 14 d., t. y. vos po 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Vykdymo proceso metu išsiaiškinę, kad atsakovė UAB „Sidora“ neturi pakankamai turto, ieškovai kreipėsi į teismą 2023 m. gruodžio 7 d. su ieškiniu dėl Ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu.
43. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie ieškovų veiksmai rūpinantis savo pažeistų teisių gynyba atitinka rūpestingo ir atidaus asmens standartą. Ieškovai nebuvo pasyvūs – domėjosi atsakovės UAB „Sidora“ turtine padėtimi, nedelsė inicijuoti vykdymo proceso. Rūpestingo ir atidaus asmens standartas neturi būti aiškinamas kaip nustatantis pareigą kreditoriui vos tik sužinojus apie skolininko sudarytą sandorį imtis visų įmanomų veiksmų visų actio Pauliana sąlygų išsamiam tyrimui ir įvertinimui, ypač kai kreditoriai yra fiziniai asmenys, kurie neturi prieigos prie informacijos apie skolininko turtinę padėtį ir su skolininku neturi jokių sutartinių ar kitų sąsajų, galinčių palengvinti informacijos apie skolininko turtinę būklę bei jos kaitą rinkimą.
44. Trečia, teisėjų kolegija taip pat nusprendžia, kad atsakovė UAB „Valkita“ nepagrindė, jog bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Argumentuodama šią išvadą atsakovė UAB „Valkita“ netinkamai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-943/2023, kurioje pateiktas išaiškinimas, kad ieškinio senaties termino pradžia negali būti siejama su vykdomojo rašto išdavimu.
45. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto, nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010). Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017, 22 punktas; 2023 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-41-943/2023, 95 punktas). Minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nutartis nelaikytina precedentu šiai bylai, kadangi minėtos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.
46. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje vykdomojo rašto išdavimo kaip ieškinio senaties termino pradžios momento klausimas buvo siejamas su kita actio Pauliana tenkinimo sąlyga – reikalavimo teisės į skolininką turėjimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimo teisė kildinama iš žalos, padarytos neteisėtais atsakovo veiksmais, atlyginimo. Tai, kad toks žalos atlyginimas buvo priteistas teismo sprendimu, kurio pagrindu vėliau buvo išduotas vykdomasis raštas, pagal CK nuostatas, apibrėžiančias ieškinio senaties termino pradžią, negali būti pagrindas su tokiu įvykiu sieti ir ieškinio senaties pradžią. Kasacinis teismas padarė išvadą, kad reikalavimo teisė gali būti kildinama iš konkrečių materialiųjų teisinių santykių, taigi vykdomasis raštas negali būti siejamas su reikalavimo teisės atsiradimu, o ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis). Šioje byloje teismai vykdymo procesą laikė reikšmingu ne reikalavimo teisei konstatuoti, bet ieškovų galimybei sužinoti apie tai, ar Ginčijamas sandoris pažeidžia jų teises (kaip ir minėta, turi būti nustatyta ne tik tai, kad ieškovai žinojo apie sandorį, bet ir tai, kad ieškovai žinojo ar turėjo žinoti, kad toks sandoris pažeidžia jų teises). Be to, nagrinėjamoje byloje net nekilo klausimas dėl vykdomojo rašto išdavimo momento kaip ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios momento. Bylą nagrinėję teismai reikšmingu momentu laikė visai kitą – vykdomosios bylos užvedimo – momentą (2023 m. liepos 14 d.), nuo kurio buvo sudarytos sąlygos ieškovams sužinoti apie tai, ar atsakovė UAB „Sidora“ turi lėšų įvykdyti žalos atlyginimo prievolę, ir atitinkamai išsiaiškinti, ar negalėjimą įvykdyti šią prievolę, inter alia (be kita ko), nulėmė Ginčijamo sandorio sudarymas. Kadangi ieškovai ieškinį dėl Ginčijamo sandorio pateikė 2023 m. gruodžio 7 d., t. y. nepraėjus metams nuo vykdomosios bylos pradėjimo, teismai laikė, kad ieškinio senaties terminas bet kuriuo atveju nėra praleistas, ir pagrįstai nebetyrė faktinių aplinkybių, kada konkrečiai ieškovai sužinojo apie tai, kad atsakovė UAB „Sidora“ neturi pakankamai lėšų ir turto ieškovų reikalavimui patenkinti.
47. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino skaičiavimą, todėl padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas, kad ieškovai nepraleido ieškinio senaties termino ieškiniui dėl Ginčijamo sandorio pareikšti.
Dėl vienašalės restitucijos taikymo
48. Bylą nagrinėję teismai, pripažinę Ginčijamą sandorį negaliojančiu, taikė vienašalę restituciją, t. y. grąžino atsakovės UAB „Sidora“ nuosavybėn Ginčijamu sandoriu perleistą Žemės sklypą. Šią išvadą teismai grindė iš esmės dviem argumentais: abi sandorio šalys buvo nesąžiningos ir žinojo apie neteisėto sandorio tikslus; UAB „Sidora“ pinigų už perleidžiamą Žemės sklypą negavo, už jį buvo atsiskaityta kitais būdais.
49. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią negalimas dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, o kitos – atitinkamas pagerėjimas. UAB „Valkita“, argumentuodama išvadą, kad byloje negalėjo būti taikoma vienašalė restitucija, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015. Pastarojoje nutartyje išaiškinta, kad, net ir konstatavus abiejų sandorio šalių nesąžiningumą, prioritetinis vienos iš jų teisių gynimas kitos šalies sąskaita taikant restituciją neatitiktų restitucija siekiamų tikslų. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, jog Ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumas per se (pats savaime) nesuteikia pagrindo taikyti vienašalę restituciją.
50. Byloje nėra ginčo, kad Ginčijamas sandoris yra atlygintinis, t. y. už atsakovės UAB „Sidora“ perleistą turtą atsakovė UAB „Valkita“ atsiskaitė – tik tai atliko ne įvykdydama piniginę prievolę atsakovei UAB „Sidora“ natūra, o atlikdama įskaitymą.
51. CK 6.145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji restitucijos taisyklė, pagal kurią, sandorį pripažinus negaliojančiu, asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą. Kitaip tariant, kiekviena šalis privalo grąžinti kitai šaliai viską, ką gavo pagal negaliojančiu pripažintą sandorį. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta šios bendrosios taisyklės išimtis, pagal kurią teismas tik išimtiniais atvejais gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Taigi pagrindinis kriterijus, sprendžiant dėl restitucijos modifikavimo, yra asmenų, kuriuos paveiks restitucija, padėties disbalansas. Abiejų šalių nesąžiningumas nėra nurodytas kaip bendrosios taisyklės išimties pagrindas. Actio Pauliana bylose šalių nesąžiningumas ir neturėtų būti restitucijos modifikavimo pagrindas, kadangi atlygintinio sandorio atveju šalių nesąžiningumas yra viena iš sandorio pripažinimo negaliojančiu sąlygų (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Taigi actio Pauliana bylose dėl atlygintinių sandorių tai reikštų, kad visais atvejais galima modifikuoti restitucijos būdą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai prieštarautų CK 6.145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai nuostatai, kurioje expressis verbis (tiesiogiai) nurodyta, jog restitucijos būdas gali būti keičiamas tik išimtiniais atvejais.
52. Teisėjų kolegija sutinka, kad nagrinėjamu atveju atsakovės UAB „Valkita“ nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartyje pateikti išaiškinimai dėl vienašalės restitucijos taikytini ir šioje byloje. Nors minėtoje byloje sandoris buvo pripažintas negaliojančiu ne tik CK 6.66 straipsnio, bet ir 1.81 straipsnio 1 dalies (CK 1.81 straipsnio 3 dalis nustato specialias dėl viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančio sandorio negaliojimo taikytinos restitucijos taisykles) bei 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat esmine aplinkybe vietoje dvišalės restitucijos taikyti vienašalę restituciją laikė abiejų šalių nesąžiningumą. Kasacinis teismas analizuojamoje nutartyje išaiškino, kad CK 6.145 bei 6.147 straipsniuose nustatytų įvairių restitucijos taikymo modifikacijų esmė ta, jog negalimas dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, o kitos – atitinkamas pagerėjimas. Šiuo pagrindu kasacinis teismas nusprendė, kad, byloje pritaikius vienašalę restituciją (buvo ginčijamos turto pirkimo–pardavimo sutartys, turtas grąžintas pardavėjui, tačiau iš pardavėjo nepriteista pagal sutartis pirkėjo sumokėta suma), buvo suteiktas nepagrįstas pranašumas vienai sandorio šaliai, kuri atgavo tai, ką prarado sudarydama ginčijamus sandorius, tačiau neįgijo pareigos grąžinti priešpriešinį įvykdymą. Minėtoje nutartyje taip pat pažymėta, kad tuo atveju, kai abi šalys yra nesąžiningos, tai prioritetinis vienos iš jų teisių gynimas kitos šalies sąskaita neatitiktų CK 6.145 straipsnio 2 dalimi siekiamų tikslų.
53. Atsakovė UAB „Valkita“ kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismai nagrinėjamu atveju nepagrįstai taikė vienašalę restituciją, be kita ko, to priežastimi nurodydami ir tai, kad jokios lėšos atsakovei UAB „Sidora“ nebuvo perleistos. Atsakovės UAB „Valkita“ nuomone, taip teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, tinkamu prievolės įvykdymu pripažindami tik fizinį mokėjimą pinigais ir neigdami kitus CK nustatytus prievolės įvykdymo būdus, taip pat ir įskaitymą. Atsižvelgiant į tai, jog Ginčijamas sandoris buvo atlygintinis, turėjo būti taikoma ne vienašalė, o dvišalė restitucija. Atsakovės UAB „Valkita“ vertinimu, jai turi būti sugrąžinta atitinkamo dydžio reikalavimo teisė į atsakovę UAB „Sidora“. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės UAB „Valkita“ argumentu, kad vien tas faktas, jog už perleidžiamą turtą atsiskaityta ne tiesiogiai sumokant kainą kitai šaliai, o kitais būdais, nėra pagrindas laikyti, kad ji negavo įvykdymo ir dėl to nieko neturi grąžinti.
54. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad restitucijos taikymo esmė pripažinus sutartį negaliojančia yra ta, jog šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sutartį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkurdamos ankstesnę padėtį. Taigi, restitucija apima grąžinimą to, ką konkreti sutarties šalis pagal sutartį perdavė kitai šaliai vykdydama sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-1075/2023, 49 punktas).
55. Tai, kad skolininkas piniginę prievolę įvykdė ne natūra kitai šaliai, o kitais būdais, nereiškia, kad kreditorius negavo prievolės įvykdymo. Prievolės įvykdymas natūra nėra vienintelis galimas prievolės pasibaigimo pagrindas. Atitinkamai vykdant piniginę prievolę kreditorius laikomas gavusiu įvykdymą ne tik tuo atveju, kai tiesiogiai iš skolininko gauna pinigus. Atliekant įskaitymą, nors pinigai tiesiogiai ir nėra sumokami kreditoriui, tačiau atitinkamai sumažėja kreditoriaus įsipareigojimas skolininkui, kitaip tariant, kreditorius taip pat laikomas gavusiu reikiamą įvykdymą (CK 6.123 straipsnio 1 dalis, 6.130 straipsnio 1 dalis).
56. Taigi bylą nagrinėję teismai, konstatavę, jog prievolė atsiskaityti už perleistą turtą pagal Ginčijamą sandorį pasibaigė tam tikru įvykdymu (atlikus įskaitymą), nepagrįstai laikė, kad tik lėšų į atsakovės UAB „Sidora“ sąskaitą pervedimas taikant restituciją galėtų lemti UAB „Sidora“ pareigą grąžinti tai, ką ji yra gavusi pagal Ginčijamą sandorį.
57. Atsižvelgdama į aptartą teisinį reguliavimą, įvertinusi bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nagrinėjamu atveju pripažinus Ginčijamą sandorį negaliojančiu, visų pirma turėjo būti sprendžiama dėl dvišalės restitucijos taikymo ir tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad UAB „Sidora“ negavo jokio realaus priešpriešinio įvykdymo iš UAB „Valkita“, – reikėtų spręsti dėl vienašalės restitucijos taikymo.
Dėl bylos procesinės baigties, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir kitų proceso klausimų
58. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas pirmiau išdėstyta, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės teisingai išsprendė bylos šalių ginčą dėl ieškinio senaties termino reikalavimui dėl Ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu, todėl procesinių sprendimų dalys, kuriomis Ginčijamas sandoris pripažintas negaliojančiu, paliktinos galioti. Tačiau teismai netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą, – bylą nagrinėję teismai turėjo spręsti dėl dvišalės restitucijos taikymo.
59. Atsižvelgiant į tai, kad bylą nagrinėję teismai nusprendė taikyti vienašalę restituciją ir tuo pagrindu, jog pagal Ginčijamą sandorį atsakovė UAB „Valkita“ nepervedė mokėtinos kainos atsakovei UAB „Sidora“, bet tarp atsakovių UAB „Valkita“ ir UAB „Sidora“ buvo atliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, teismai turėjo pasisakyti dėl aplinkybių, susijusių su šiuo įskaitymu, t. y. ištirti ir įvertinti, kokį prievolės įvykdymą pagal Ginčijamą sandorį gavo UAB „Sidora“. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovė UAB „Valkita“ teikė įrodymus, susijusius su 2021 m. liepos 15 d. abiejų šalių pasirašytame pranešime dėl priepriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo nurodytais sandoriais, į bylą buvo teikiami įrodymai, pagrindžiantys ir kitus pranešime nurodytus sandorius bei priešpriešinius šalių reikalavimus.
60. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad klausimai, susiję su įrodymų tyrimu ir vertinimu, negali būti išspręsti kasaciniame teisme, nes, pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus ir pateikia teisės taikymo išaiškinimus, o faktinių aplinkybių nustatymas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo 2024 m. birželio 3 d. sprendimo dalis dėl vienašalės restitucijos taikymo, naikintina ir ši bylos dalis perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, turinčiam teisę spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Naikinant nurodytą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį taip pat panaikintina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo.
61. Nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „Valkita“ iki bylos nagrinėjimo iš esmės kasaciniame teisme pabaigos pateikė įrodymus, patvirtinančius kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 2046 Eur sumokėtas žyminis mokestis už kasacinį skundą, 56 Eur sumokėtas žyminis mokestis už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, 2420 Eur išlaidos už kasacinio skundo parengimą ir pateikimą teismui, ir prašo priteisti šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
62. Ieškovas iki bylos nagrinėjimo iš esmės kasaciniame teisme pabaigos pateikė įrodymus, patvirtinančius kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 700 Eur už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, ir prašo priteisti šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
63. Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo patirta (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
64. Kasaciniam teismui nusprendus bylos dalį grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylos šalių ir teismo turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
65. Vadovaujantis CPK 137 straipsnio 6 dalimi ir 340 straipsnio 5 dalimi, apie šios civilinės bylos išnagrinėjimą praneština VĮ Registrų centrui dėl šio nekilnojamojo turto – žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 19 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 3 d. sprendimo dalis, kuria nuspręsta taikyti vienašalę restituciją ir pripažinti atsakovės UAB „Sidora“ nuosavybės teisę į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 19 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Pranešti VĮ Registrų centrui apie šios civilinės bylos išnagrinėjimą dėl šio registruotino nekilnojamojo turto – žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Artūras Driukas
Eglė Zemlytė