Civilinė byla Nr. 2A-103/2014

              Proceso Nr. 2-55-3-00174-2012-2

              Procesinio sprendimo kategorijos:

              21.4.1.2; 43.2; 114.9.6.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vystymo kompanija“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3691-340/2012 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Dekoras“ dėl sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, nepagrįsto praturtėjimo; trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus vystymo kompanija“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis su atsakovu 2005 m. balandžio 25 d. sudarytos statybos rangos sutarties Nr. 19 dalį dėl 124 615,35 Lt ir 2008 m. kovo 7 d. sudarytos statybos rangos sutarties Nr. 6-R dalį dėl 1 023 105 Lt bei taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, taip pat priteisti iš atsakovo 178 024 Lt neteisėtai įgytų rezervo lėšų.

              Ieškovas nurodė, kad trečiasis asmuo vykdė VšĮ „Menų spaustuvė“ pastatų komplekso Vilniuje, (duomenys neskelbtini), remonto-rekonstrukcijos darbų statinio statybos valdytojo ir techninės priežiūros funkcijas. Statybos darbai buvo vykdomi etapais:

              nuo 2004 m. – pirmas etapas, dėl kurio viešojo pirkimo būdu 2004 m. lapkričio 9 d. buvo sudaryta statybos rangos sutartis Nr. 176 (su vėlesniais pakeitimais);

              nuo 2005 m. balandžio mėn. – papildomi pirmo etapo statybos darbai, dėl kurių viešojo pirkimo būdu 2005 m. balandžio 25 d. buvo sudaryta statybos rangos sutartis Nr. 19;

              nuo 2006 m. rugsėjo mėn. – antras etapas, dėl kurio viešojo pirkimo būdu 2006 m. rugsėjo 6 d. buvo sudaryta statybos rangos sutartis Nr. 102-R (su vėlesniais pakeitimais);

              nuo 2008 m. kovo 7 d. – baigiamieji antro etapo darbai, dėl kurių viešojo pirkimo būdu 2008 m. kovo 7 d. buvo sudaryta statybos rangos sutartis Nr. 6-R (su vėlesniais pakeitimais).

              Ieškovo nuomone, 2005 m. balandžio 25 d. statybos rangos sutarties Nr. 19 dalis dėl 124 615,35 Lt ir 2008 m. kovo 7 d. statybos rangos sutarties Nr. 6-R dalis dėl 1 023 105 Lt prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str. 1 d.). Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) nuostatas viešųjų pirkimų tikslas yra racionaliai naudojant tam skirtas lėšas įsigyti tam tikrų prekių, paslaugų ar darbų. Ieškovo teigimu, visi darbai, užtikrinantys reikiamą objekto funkcinę paskirtį, privalėjo būti numatyti atliekamų darbų sąmatoje, net jeigu tai atskirai nebuvo paminėta konkurso dokumentuose. Bet kokie reikalavimai, skirti užtikrinti objekto funkcinę paskirtį, yra svarbesni už sprendimus, kurie buvo pateikti konkurso dokumentuose, projektiniuose ar techniniuose sprendimuose. Tokie reikalavimai turėjo būti įvykdyti be jokių papildomų ieškovo išlaidų, net jeigu atsakovas jų neįtraukė į pateiktą atliekamų darbų sąmatą. Dėl to pasiūlyme turėjo būti įtrauktos visos projekto dalys. Aplinkybė, kad atsakovas neįtraukė kokių nors darbų į savo pasiūlymo sąmatą, ieškovo nuomone, neatleidžia jo nuo pareigos atlikti visus projekte numatytus darbus. Ieškovas savo nuostolius grindžia ekspertizės akto išvadomis, kuriose nurodoma, kad į 2005 m. balandžio 25 d. sutartį Nr. 19 nepagrįstai buvo įtraukta darbų 124 615,35 Lt sumai, o į 2008 m. kovo 7 d. sutartį Nr. 6-R –1 023 105 Lt sumai, dėl to buvo padaryta žala ieškovui, kurio lėšomis buvo finansuojamas darbų atlikimas.

              Be to, ieškovas CK 6.242 straipsnyje numatytu pagrindu prašo priteisti iš atsakovo 125 549 Lt iš užsakovo (ieškovo) rezervo neteisėtai panaudotos sumos pagal 2004 m. lapkričio 9 d. sutartį Nr. 176 ir 52 475 Lt – pagal 2006 m. rugsėjo 6 d. sutartį Nr. 102-R. Ieškovo teigimu, 125 549 Lt rezervas galėjo būti naudojamas nenumatytiems darbams, kurie neįrašyti į 2004 m. lapkričio 9 d. sutartį Nr. 176, tačiau be kurių negali būti užbaigti pradėti darbai (sutarties 10.3 p.). Nenumatytų darbų apimtys turėjo būti įforminamos trišaliu statinio valdytojo, rangovo ir projektuotojų atstovų pasirašytu aktu. Atsakovas pateikė ieškovui atliktų darbų ir išlaidų apmokėjimo pažymas, kuriose nurodyta nenumatytų darbų už 199 244 Lt, jų nedetalizuojant. Dėl šios priežasties nėra galimybės nustatyti, kokie konkrečiai darbai buvo atlikti kaip nenumatyti, nėra pasirašytas trišalis aktas. Aplinkybė, kad rezervas buvo panaudotas nepagrįstai, patvirtina ekspertizės akto išvados. Pagal 2004 m. lapkričio 9 d. sutartį Nr. 102-R buvo numatytas 1 071 414 Lt rezervas galimiems nenumatytiems darbams atlikti, kurį išimtiniais atvejais buvo galima panaudoti tik statinio statybos valdytojo raštišku leidimu (sutarties 4.1-4.2 p.). Nenumatytų darbų apimtys taip pat turėjo būti įforminamos trišaliu aktu. Ekspertizės akte konstatuota, kad vykdant sutartį buvo panaudota 374 827 Lt rezervo lėšų, o projekte nenumatytų ir į kainos apskaičiavimus neįtrauktų darbų aktais pagrįsta tik 352 969 Lt suma, t. y. 21 858 Lt suma nepagrįsta aktais. Iš pateiktų ekspertizei aktų nustatyta, kad 30 617 Lt suma buvo nepagrįstai apmokėta iš užsakovo rezervo, t. y. vykdant minėtą sutartį nepagrįstai panaudota 52 475 Lt užsakovo rezervo lėšų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės (ieškovo) viešųjų pirkimų komisijos posėdžio nutarimu (2004 m. spalio 5 d. protokolas Nr. 19-3) UAB „Dekoras“ (atsakovo) pasiūlymas buvo pripažintas laimėjusiu VšĮ „Menų spaustuvė“ pastatų komplekso rekonstrukcijos darbų pirkimo supaprastintą atvirą konkursą. 2004 m. lapkričio 9 d. statybos rangos sutartį Nr. 176 rekonstrukcijos I etapo darbams atlikti su atsakovu ieškovo vardu sudarė ieškovo įgaliotinis – ieškovui  priklausanti įmonė – UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ (buvęs pavadinimas – UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“) (trečiasis asmuo). Nenumatytiems I etapo rekonstrukcijos darbams ieškovas įvykdė viešąjį pirkimą – neskelbiamas suprastintas derybas (viešųjų pirkimų komisijos 2005 m. balandžio 12 d. posėdžio protokolas Nr. 4-40); su konkurso laimėtoju – atsakovu buvo sudaryta 2009 m. balandžio 25 d. sutartis Nr. 19. Pirmo etapo statybos darbai buvo atlikti ir su atsakovu visiškai atsiskaityta. Ieškovo viešųjų pirkimų komisija 2006 m. rugpjūčio 8 d. protokolu Nr. 20-2 pripažino atsakovo ir jo partnerio bendrą pasiūlymą laimėjusiu supaprastintą atvirą konkursą dėl nurodyto objekto II etapo rekonstrukcijos darbų atlikimo, su atsakovu 2006 m. rugsėjo 6 d. buvo sudaryta statybos rangos sutartis Nr. 102-R. Dėl antro rekonstrukcijos darbų etapo baigiamųjų darbų įsigijimo ieškovas įvykdė viešojo pirkimo neskelbiamas supaprastintas derybas. Pripažinus laimėjusiu atsakovo pasiūlymą (viešųjų pirkimo komisijos 2008 m. vasario 29 d. posėdžio protokolas Nr. 38-4), su atsakovu 2008 m. kovo 7 d. buvo sudaryta statybos rangos sutartis Nr. 6-R.

Teismas pažymėjo, kad šalių ginčas yra dėl pirmo ir antro etapo statybos rangos sutarčių ir konkursų sąlygų, kaip rangos sutarčių dalių, aiškinimo. Ieškovas aiškina, kad pagal konkursų nuostatas atsakovo konkursams pateiktuose pasiūlymuose turėjo būti numatyti visi įmanomi nenumatyti darbai, užtikrinantys objekto funkcinę paskirtį, jie turėjo būti numatyti sąmatoje bei atlikti atsakovo sąskaita, t. y. ieškovo įgalioto asmens (trečiojo asmens) veiksmai skelbiant konkursus pirmo ir antro etapo pildomiems darbams atlikti prieštarauja pirmo ir antro etapo rangos sutarčių nuostatoms, racionalaus lėšų panaudojimo principui, todėl yra neteisėti. Ieškovo vertinimu, minėtas principas reiškia, kad visus įmanomus papildomus darbus atsakovas privalėjo atlikti savo rizika ir sąskaita. Savo poziciją ieškovas iš esmės grindžia eksperto S. M. 2011 m. liepos 15 d. ekspertizės aktu Nr. 11-07/15.

Teismo vertinimu, eksperto atlikto tyrimo atkas negali būti vertinamas kaip ekspertizės išvada CPK 216 straipsnio prasme, jis yra paprastas rašytinis įrodymas. Pažymėjo, kad konkursų sąlygų aiškinimas, ginčijamų sandorių dalių teisėtumo įvertinimas negali būti ekspertinio tyrimo objektu. Teismas padarė išvadą, kad eksperto išvados apie viešųjų pirkimų statybų srityje procedūrų pažeidimus, kiti šalių veiksmų teisiniai vertinimai neturi teisinės reikšmės šioje byloje, todėl ieškovo pateiktas aktas neturi teismui įrodomosios galios.

Teismas nesutiko su ieškovo pirmo ir antro etapų rangos sutarčių ir konkursų normų tiesioginiu pažodiniu aiškinimu, nes pagal ieškovo aiškinimą absoliučios atsakovo atsakomybės už visus įmanomus papildomus darbus įtvirtinimas daro atsakovo įsipareigojimus pagal sutartis neapibrėžtais, prieštarauja pačiai statybos rangos sutarties sampratai ir sutarties šalių teisėtų lūkesčių principui. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas neginčija sprendimų skelbti konkursą pirmo ir antro etapo papildomiems darbams pirkti, viešųjų pirkimų komisijų sprendimų skelbti konkursų nugalėtoją ir kitų procedūrinių viešųjų pirkimų papildomiems darbams pirkti sprendimų, sudariusių prielaidas sudaryti su atsakovu statybos rangos sutartis papildomiems darbams atlikti. Teismas konstatavo, kad nenuginčijus minėtų viešųjų pirkimų komisijos sprendimų, nėra pagrindo pripažinti viešojo konkurso būdu sudarytą sutartį ar jos dalį negaliojančia dėl neatitikimo VPĮ principams. Pažymėjo, kad papildomų darbų pagal 2004 m. lapkričio 9 d. statybos rangos sutartį Nr. 176 būtinumą pripažino projektuotojas – UAB „Elvora“, buvo atlikta papildomų darbų projekto ekspertizė, patvirtinta jų bendra kaina. Papildomų darbų poreikį pagal 2006 m. rugsėjo 6 d. statybos rangos sutartį Nr. 102-R pripažino ir papildomų darbų statybos rangos sutarties pasirašymą inicijavo ieškovo atstovas – trečiasis asmuo. Teismo vertinimu, tai įrodo, kad buvo objektyvus poreikis vykdyti papildomus statybos darbus, ir įgaliotas ieškovo atstovas nereikalavo atlikti visus papildomus statybos darbus atsakovo sąskaita; taigi šalių rangos sutarčių vykdymo praktika paneigia ieškovo dabartinį rangos sutarčių nuostatų aiškinimą.

Teismas nurodė, kad eksperto išvados neįrodo 2005 m. balandžio 25 d. statybos rangos sutartyje Nr. 19 numatytų papildomų darbų 124 615,35 Lt sumai nepagrįstumo, nes ekspertas šią išvadą grindžia pagrindinės rangos sutarties ir konkurso sąlygų aiškinimu, tačiau tai yra ginčą nagrinėjančio teismo kompetencija, todėl šios išvados nelaikytinos įrodymu ir atmetamos. Dėl analogiškų motyvų teismas atmetė eksperto išvadas dėl papildomų darbų 1 023 105 Lt sumai nepagrįsto įtraukimo į 2008 m. kovo 7 d. statybos rangos sutartį Nr. 6-R.

Be to, teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimu, padarė išvadą, kad restitucija nagrinėjamoje byloje negalima, net jei būtų pagrindas sutikti su ieškovo argumentais dėl VPĮ pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011).

Ieškovo reikalavimą dėl 178 024 Lt neteisėtai įgytų rezervo lėšų priteisimo, pareikštą CK 6.242 straipsnyje numatytu pagrindu, teismas taip pat atmetė. Pažymėjo, kad CK XX skyriaus „Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas“ normos taikomos subsidiariai, t. y. kai kitų įstatymu ar sutartimi numatytų teisinių santykių tarp šalių nėra. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės dėl rezervo panaudojimo neatitinka ieškovo nurodytam teisiniam pagrindui, t. y. ieškovas nurodė, kad užsakovo rezervo lėšų panaudojimas buvo įformintas pažeidžiant rangos sutarties nuostatas – nebuvo įformintas trišalis aktas, atliktų darbų ir išlaidų apmokėjimo pažymose papildomi darbai nedetalizuoti; ieškovas neįrodinėjo, kad papildomi darbai realiai nebuvo atlikti. Tokios aplinkybės (užsakovo rezervo panaudojimo netinkamas įforminimas) neleidžia teigti, kad užsakovo rezervo lėšos buvo panaudotos be sutartyje numatyto pagrindo. Teismo teigimu, analogiškais argumentais ieškovas grindžia savo reikalavimą dėl 52 475 Lt užsakovo rezervo priteisimo pagal 2006 m. rugsėjo 6 d. statybos rangos sutartį Nr. 102-R, kurioje buvo numatytas 1 071 414 Lt užsakovo rezervas, todėl argumentai dėl užsakovo rezervo panaudojimo be projekto valdytojo, rangovo ir projektuotojo atstovų pasirašytų aktų atmetami dėl analogiškų motyvų. Teismas konstatavo, kad eksperto akto išvados ieškinio reikalavimo dėl 52 475 Lt grąžinimo pagrįstumo neįrodo, nes formalūs užsakovo rezervo lėšų išmokėjimo įforminimo trūkumai nesudaro pagrindo reikalauti grąžinti sumokėtas lėšas.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą ir patenkinti ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Dėl ekspertizės akto reikšmingumo. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ekspertizės akte pateiktos išvados neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje ir šiuo aspektu ieškovo pateiktas aktas neturi teismui įrodomosios galios. Dėl ekspertizės akto įrodomosios galios pažymėtina, kad jis surašytas reikiamą kvalifikaciją turinčio eksperto, įtraukto į ekspertų sąrašą. Šiuo aktu nustatytos aplinkybės ir faktai turėjo būti vertinami kaip patikimi ir turintys reikmę nagrinėjamai bylai, t. y. kaip tinkamas rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią nagrinėjamoje byloje. Teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nes, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai įvertino ekspertizės akto įrodomąją galią, dėl to netinkamai įvertino įrodymų visetą ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

              2. Dėl tikrųjų sutarties šalių ketinimų. Teismas neatsižvelgė į tikruosius šalių ketinimus sudarant sutartis ir netinkamai aiškino pirmo ir antro etapo statybos rangos sutarčių bei viešųjų pirkimų nuostatas. Atsakovui ieškinio reikalavimai buvo pareikšti remiantis tuo, kad ginčijamos sutarčių dalys buvo sudarytos pažeidžiant savivaldybių turto valdymą, naudojimą ir disponavimą, taip pat viešuosius pirkimus reglamentuojančias teisės normas, t. y. kaip viešajai tvarkai prieštaraujantis sandoris. Atsakovas, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, pasirašydamas minėtas sutartis, galėjo ir turėjo numatyti, kad prisiima riziką, kad, nenumatęs savo pasiūlyme objekto funkcinei paskirčiai užtikrinti būtinų prekių, paslaugų, darbų, šiuos darbus turės atlikti savo lėšomis. Konkursų sąlygos atsakovui buvo žinomos, su tokiomis sąlygomis atsakovas sutiko. Ieškovas, numatydamas tokias konkursų sąlygas, siekė, kad konkursų dalyviai, būdami savo srities specialistai, apdairiai ir rūpestingai įvertintų savo atsakomybės ribas ir numatytų visus darbus, užtikrinančius reikiamą objekto funkcinę paskirtį, ir jiems atlikti reikalingas išlaidas. Teismas turėjo nustatyti dėl kokių darbų ir jų apimties bei kainos susitarė ieškovas su atsakovu. Atsakovas, pirminėse statybos rangos sutartyse nustatęs konkrečią kainą, privalo prisiimti tokio susitarimo pasekmes.

              3. Dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Sąvoka „viešoji tvarka“ suprantama kaip valstybės imperatyvių teisės normų visuma. Ekspertizės akte nustatyta, kad į 2005 m. balandžio 25 d. statybos rangos sutartį Nr. 19 nepagrįstai įtrauka darbų 124 615,35 Lt sumai, nes šie darbai turėjo būti numatyti dar 2004 m. lapkričio 9 d. statybos rangos sutartyje Nr. 176. Be to, ekspertizės akte nustatyti 2008 m. kovo 7 d. statybos rangos sutarties Nr. 6-R pažeidimai, susiję su bendrastatybinių darbų, vidaus elektros tinklų ir vidaus šviestuvų įrengimo darbų įtraukimu į šią sutartį, nors šie darbai į ją neturėjo būti įtraukti. Taigi buvo nustatyta, kad į minėtą sutartį nepagrįstai įtraukti darbai 1 023 105 Lt sumai. Nėra pagrindo abejoti kvalifikuoto statinio projekto ir statinio dalies teismo eksperto padarytų išvadų teisingumu, pagrįstumu ir objektyvumu.

              4. Dėl restitucijos taikymo. Teismas nenurodė jokių argumentų ir tinkamai nemotyvavo savo išvados, kad restitucija nagrinėjamoje byloje negalima. Skundžiamame sprendime cituojama kasacinio teismo nutartis yra priimta byloje, kuri faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.

              5. Dėl nepagrįsto praturtėjimo. Nagrinėjamu atveju buvo visos sąlygos nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti. Pažymėtina, kad 178 024 Lt suma atsakovui buvo sumokėti nepagrįstai, t. y. be jokio teisinio pagrindo – konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurio atsirado prievolė. Be to, teismas, nustatęs, kad nagrinėjamam ginčui netaikytinas nepagrįsto praturtėjimo institutas, atitinkamai turėjo teisiškai kvalifikuoti ginčą ir pritaikyti jo manymu tinkamas teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

              Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Teismas nepagrįstai galimybę ginčyti viešojo pirkimo būdu sudarytas sutartis susiejo su būtinybe kartu pripažinti ir viešųjų pirkimų komisijos sprendimus negaliojančiais, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

              2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nenumatytų darbų pagrįstumui ir teisėtumui konstatuoti pakanka įrodyti, jog nenumatytų darbų kiekis ir kaina neviršija maksimalaus VPĮ nustatyto dydžio, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

              3. Teismas nepagrįstai atsisakė laikyti įrodymu ir vertinti eksperto išvadą, todėl pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

              4. Teismas neatskleidė bylos esmės, neanalizavo bylos visapusiškam išnagrinėjimui ir teisingam išsprendimui svarbių faktinių aplinkybių, todėl priėmė nemotyvuotą ir šiuo pagrindu neteisėtą sprendimą.

              5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad restitucijos taikymas nagrinėjamu atveju yra neįmanomas, ir nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškinio reikalavimus šiuo pagrindu.

              6. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymas yra negalimas ir nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškinio reikalavimus motyvuodamas tuo, kad ieškovas nurodė netinkamą reikalavimo teisinį pagrindą.

              7. Teismas nepagrįstai darbų realų atlikimą ir būtinybę įrodyti, kad papildomi darbai realiai nebuvo atlikti, susiejo su jų priskyrimu nenumatytiems darbams, apmokamiems iš užsakovo rezervo, todėl priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą.

              Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas prašo apeliacinius skundus atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Dėl ieškovo apeliacinio skundo. Teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą dėl ieškovo pateikto akto kaip įrodinėjimo priemonės reikšmės ir galios. Ieškovas pats nesąžiningai aiškina tikruosius šalių ketinimus ir ignoruoja kitus įrodymus, patvirtinančius aiškią šalių valią laikyti ginčo darbus apmokėtinais. Nekyla jokių abejonių, kad ieškovas negalėjo nežinoti, kokie konkrečiai papildomi darbai, nenumatyti rangos sutartyse, yra reikalingi, ir turėdamas galimybę (jei taip manė) jų nepirkti, o reikalauti nemokamo atlikimo iš atsakovo, pats savo valia pripažino būtinumą juos pirkti, įsigijo ir apmokėjo. Ieškovas savo veiksmais pripažino, kad nelaiko atsakovo atsakingu už konkrečių darbų nenumatymą ir nepriskiria jam šių darbų nemokamo atlikimo rizikos. Ieškovas restitucijos šioje byloje prašė tik kaip ginčijamų statybos rangos sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis pasekmių. Kadangi teismas šį ieškovo reikalavimą pripažino nepagrįstu ir atmetė, pagrindo taikyti restituciją neatsirado. Rezervas buvo panaudotas esant teisėtam pagrindui, t. y. remiantis rangos sutartimis ir paties ieškovo valia, nesant tame jokios atsakovo įtakos, be to, rezervas buvo panaudotas nesant jokio atsakovo nesąžiningo praturtėjimo – sumokėta už atsakovo atliktus darbus, kurie ieškovo buvo patikrinti ir priimti. Teismas tinkamai taikė CK 6.242 straipsnio nuostatas.

              2. Dėl trečiojo asmens apeliacinio skundo. Trečiojo asmens teiginys, kad dėl dalies rangos sutartimi susitartų darbų atlikimo jau buvo susitarta anksčiau, todėl „pakartotinis“ jų pirkimas prieštarauja viešųjų pirkimų tikslui ir pažeidžia viešuosius interesus, neatitinka tikrovės. Ieškinyje ir ekspertizės akte nėra argumentuojamas „pakartotinis darbų pirkimas“. Tai, kad ieškovas nelaiko savo viešųjų pirkimų komisijos sprendimų neteisėtais, patvirtina, kad ginčijamos sutartys tikrai atitiko ieškovo valią. Tiekėjo pasiūlymo pripažinimas laimėjusiu yra būtinas imperatyvus pagrindas sudaryti viešųjų pirkimų sutartį. Todėl teismas atkreipė dėmesį į ieškovo prieštaringą ir nelogišką poziciją – siekį nuginčyti sutartis, tačiau jo nenorą pripažinti savo veiksmų (sprendimų) dėl šių sutarčių sudarymo neteisėtais. Teismo išvada nelaikyti ekspertizės akto išvadų įrodymu yra pagrįsta. Negalima sutiktu su trečiojo asmens argumentu, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas. Trečiojo asmens argumentas, kad teismas atsisakė patenkinti ieškinio reikalavimus dėl rangos sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis tuo pagrindu, kad restitucija negalima, yra absurdiškas. Ieškovo reikalavimas dėl atsakovui už nenumatytus darbus sumokėtų lėšų priteisimo buvo atmestas dėl faktinio ieškinio pagrindo, išdėstyto ir suformuluoto įrodinėjant kitos šalies nepagrįstą praturtėjimą, neįrodytumo, o ne vien dėl to, kad ieškovas pasirinko netinkama teisinį pagrindą savo ieškiniui. Trečiasis asmuo bando sudaryti klaidingą nuomonę, kad teismas realų papildomų darbų atlikimą iškėlė kaip vienintelį teisėto rezervo panaudojimo argumentą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Trečiasis asmuo (kurio 100 proc. akcijų priklauso ieškovui) vykdė VšĮ „Menų spaustuvė“ pastatų komplekso Vilniuje, (duomenys neskelbtini), remonto-rekonstrukcijos darbų statinio statybos valdytojo ir techninės priežiūros funkcijas. Šio objekto rekonstrukcijos statytojas (užsakovas) yra ieškovas. Statybos darbai buvo vykdomi etapais (t. 1, b. l. 16-36):

              nuo 2004 m. – pirmas etapas, dėl kurio viešojo pirkimo būdu 2004 m. lapkričio 9 d. buvo sudaryta statybos rangos sutartis Nr. 176 (su vėlesniais pakeitimais) (toliau – pirmo etapo rangos sutartis);

              nuo 2005 m. balandžio mėn. – papildomi pirmo etapo statybos darbai, dėl kurių viešojo pirkimo būdu 2005 m. balandžio 25 d. buvo sudaryta statybos rangos sutartis Nr. 19 (toliau – pirmo etapo papildomų darbų rangos sutartis;

              nuo 2006 m. rugsėjo mėn. – antras etapas, dėl kurio viešojo pirkimo būdu 2006 m. rugsėjo 6 d. buvo sudaryta statybos rangos sutartis Nr. 102-R (su vėlesniais pakeitimais) (toliau – antro etapo rangos sutartis);

              nuo 2008 m. kovo 7 d. – baigiamieji antro etapo darbai, dėl kurių viešojo pirkimo būdu 2008 m. kovo 7 d. buvo sudaryta statybos rangos sutartis Nr. 6-R (su vėlesniais pakeitimais) (toliau – antro etapo baigiamųjų darbų rangos sutartis).

              Ieškovas ieškinio reikalavimus dėl pirmo etapo papildomų darbų rangos sutarties ir antro etapo baigiamųjų darbų rangos sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančiomis bei dėl nepagrįsto praturtėjimo grindžia ekspertizės aktu, kuris buvo surašytas ir ekspertizė atlikta sutarties su trečiuoju asmeniu pagrindu (t. 1, b. l. 1 – t. 2, b. l. 111). Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad eksperto atliktas tyrimas negali būti vertinamas kaip eksperto išvada CPK 216 straipsnio prasme. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 212 straipsnio 1 dalį ekspertizė skiriama siekiant išsiaiškinti klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių. Nagrinėjamu atveju ekspertizę atliko ekspertas, kurio kvalifikacija yra statinio projekto, statinio dalinė, teritorijų detaliojo planavimo ir teritorijų specialiojo planavimo ekspertizės (t. 1, b. l. 42). Tačiau ekspertizės akto turinys patvirtina, kad ekspertas padarė išvadas, kurios nepriklauso jo kompetencijai, t. y. ekspertas atliko viešojo pirkimo sąlygų ir rangos sutarčių nuostatų teisinį įvertinimą, išaiškino minėtas pirkimo sąlygas ir sutarčių nuostatas. Tai matyti ir iš ekspertizės išvadų formulavimo, kuriomis ekspertas: 1) pripažino atsakovą turėjus prievolę tam tikrus rangos sutartyse nenumatytus darbus atlikti nemokamai, o ieškovui pripažino teisę už juos nemokėti; 2) pripažino rangos sutarčių sudarymo šiems darbams neteisėtumą; 3) atsakovui sumokėtą užmokestį už nurodytų rangos darbų atlikimą pripažino žala valstybei; 4) pripažino nepagrįstu dalies darbų apmokėjimą iš rangos sutartyse numatytų rezervų dėl, eksperto nuomone, mokėjimo įforminimo ne pagal sutarties sąlygas buvimo. Atsakovas atsiliepime į apeliacinius skundus teisingai nurodo, kad ekspertas iš esmės atliko ne statybinę, o teisinę ekspertizę. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovo pateiktas ekspertizės aktas negali būti vertinamas kaip ekspertizės išvada CPK 216 straipsnio prasme, taip pat teisingai pažymėjo, jog konkurso sąlygų aiškinimas, ginčijamų sandorių dalių teisėtumo įvertinimas negali būti ekspertinio tyrimo objektu, nes tai yra ginčą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Tačiau minėta išvada nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas apskritai nelaikė ieškovo pateikto ekspertizės akto įrodymu. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad šis ekspertizės aktas neturi teismui įrodomosios galios, nereikėtų suprasti kaip šio įrodymo ignoravimą nagrinėjant bylą, nes pats teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog ieškovo pateiktas ekspertizės aktas yra paprastas rašytinis įrodymas. Iš esmės minėta pirmosios instancijos teismo išvada reiškia, kad ieškovo pateiktas ekspertizės aktas neturi didesnės įrodomosios galios nagrinėjamoje byloje ir turi būti vertinamas kaip paprastas rašytinis įrodymas. Skundžiamame sprendime teisingai pažymėta, kad ekspertizės akto išvados apie viešųjų pirkimų statybų srityje procedūrų pažeidimus, šalių veiksmų teisinis įvertinimas neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nesivadovavęs ekspertizės akte pateiktomis išvadomis, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

              Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatižvelgė į ieškovo tikruosius ketinimus ir tikslą racionaliai panaudoti rangos darbams biudžeto lėšas. Ieškovas įrodinėjo, kad viešųjų pirkimų sąlygos įpareigojo atsakovą viešajam pirkimui teikiamo pasiūlymo sąmatoje numatyti visus darbus, užtikrinančius objekto funkcinę paskirtį, o priešingu atveju (šių darbų nenumačius) – atlikti jos savo lėšomis, nes atsakovas, būdamas juridiniu asmeniu (savo srities specialistu su ilgamete patirtimi), su šiomis sąlygomis sutiko, todėl privalėjo jų laikytis. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad toks ieškovo viešųjų pirkimų sąlygų ir rangos sutarčių nuostatų aiškinimas, pagal kurį atsakovas turėtų būti atsakingas už visus nenumatytus papildomus darbus, padarytų atsakovo įsipareigojimus pagal sudarytas rangos sutartis neapibrėžtais, prieštarauja statybos rangos sutarties sampratai ir sutarties šalių teisėtų lūkesčių principui. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad, atsižvelgiant į ginčo objekto specifiką, yra didelė tikimybė, jog rekonstrukcijos darbų eigoje iškils būtinumas atlikti rangos sutartyje nenumatytus papildomus darbus, todėl šalys rangovo įsipareigojimą dėl papildomų darbų atlikimo turėtų maksimaliai apibrėžti. Be to, aplinkybę, kad atsakovas pagal pirmo etapo rangos sutartį nebuvo įsipareigojęs savo lėšomis atlikti nenumatytus papildomus darbus, patvirtina ieškovo veiksmai vykdant rangos sutartis. Ieškovui (statytojui/užsakovui) santykiuose su atsakovu (rangovu) atstovavo jo paties statybų kontrolei ir priežiūrai paskirtas profesionalus statybos valdytojas – trečiasis asmuo. Pats ieškovas nusprendė pirkti iš atsakovo sąmatoje nenumatytus papildomus darbus ir nereikalauti jų nemokamo atlikimo, o įsipareigojo juos apmokėti. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime į apeliacinius skundus nurodytais argumentais, kad ieškovas savo valia pripažino būtinumą pirkti nenumatytus papildomus, juos įsigijo ir apmokėjo, t. y. ieškovas savo veiksmais pripažino, jog nelaiko atsakovo atsakingu už konkrečių darbų nenumatymą ir nepriskiria jam šių darbų nemokamo atlikimo rizikos. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas neginčija sprendimų vykdyti viešuosius pirkimus dėl pirmo etapo papildomų darbų įsigijimo ir antro etapo baigiamųjų darbų įsigijimo, ieškovo viešųjų pirkimo komisijos sprendimą skelbti konkursų nugalėtoją ir kt., sudariusių prielaidas pasirašyti su atsakovu rangos sutartis papildomiems darbams atlikti. Trečiasis asmuo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas galimybę ginčyti viešojo pirkimo būdu sudarytas rangos sutarties susiejo su būtinybe kartu pripažinti ir ieškovo viešųjų pirkimo komisijos sprendimus negaliojančiais. Pažymėtina, kad šioje byloje esminę reikšmę turi pats ieškovo sprendimų skelbti nenumatytų darbų pirkimui viešąjį pirkimą, ieškovo viešųjų pirkimų komisijos sprendimų pripažinti atsakovo pasiūlymą laimėjusiu ir sudaryti su juo ginčijamas rangos sutartis dėl papildomų (baigiamųjų) darbų priėmimo faktas. Tai, kad ieškovas savo viešųjų pirkimų komisijos sprendimų nelaiko neteisėtais, patvirtina, kad ginčijamos rangos sutartys atitiko ieškovo valią. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į ieškovo prieštaringą ir nelogišką poziciją – siekį nuginčyti sutartis, tačiau jo nenorą pripažinti savo veiksmų (sprendimų) dėl šių sutarčių sudarymo neteisėtais. Todėl negalima teigti, kad pirmosios instancijos teismas galimybę ginčyti minėtas sutartis susiejo su būtinybe kartu ginčyti ieškovo viešųjų pirkimo komisijos sprendimus dėl papildomų darbų pirkimo.

              Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog restitucijos taikymas nagrinėjamu atveju yra neįmanomas, todėl nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškinio reikalavimus šiuo pagrindu. Teisėjų kolegija dėl šių apeliantų argumentų plačiau nepasisako, nes reikalavimas dėl restitucijos taikymo buvo pareikštas kito reikalavimo dėl rangos sutarčių pripažinimo iš dalies negaliojančiomis pagrindu, t. y. dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismui netenkinus reikalavimo dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, neatsirado pagrindas ir taikyti restituciją. Trečiojo asmens (apelianto) samprotavimai, kad būtent tuo pagrindu (t. y. kad restitucijos taikymas nagrinėjamu atveju yra neįmanomas) pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl rangos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, yra visiškai nepagrįsti.

              Ieškovas buvo pareiškęs dar vieną reikalavimą CK 6.242 straipsnyje numatytu pagrindu dėl 178 024 Lt neteisėtai įgytų rezervo lėšų priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika bylose dėl nepagrįsto praturtėjimo teisinių santykių, teisingai įvardijo visas nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinas sąlygas. Be to, pagrįstai pažymėjo, kad ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka ieškovo nurodytam teisiniam pagrindui, t. y. ieškovas nurodė, kad 125 549 Lt užsakovo rezervo panaudojimas pagal pirmo etapo rangos sutartį buvo įformintas pažeidžiant rangos sutarties nuostatas, t. y. nebuvo įformintas trišalis aktas, atliktų darbų ir išlaidų apmokėjimo pažymose papildomi darbai nedetalizuoti, ieškovas neįrodinėjo, kad papildomi darbai realiai nebuvo atlikti. Ieškovo nurodomo trišalio akto nebuvimas – tai tik formalus trūkumas, nepaneigiantis rezervo panaudojimo teisėtumo ir neleidžia teigti, kad užsakovo rezervo lėšos buvo panaudotos be sutartyje numatyto pagrindo. Ieškovas apeliuoja į tai, kad papildomi darbai įforminti ne detaliais atliktų darbų aktais, o atliktų darbų ir išlaidų apmokėjimo pažymomis. Dėl šios aplinkybės teisėjų kolegija pažymi, kad kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tos pačios šalys, įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. sprendimu nustatyta, kad šalių sudarytuose rangos sutartyse šalys susitarė, kad statinio statybos valdytojas (trečiasis asmuo) už atliktus darbus su rangovu (atsakovu) atsiskaito pagal tarpusavyje pasirašytas atliktų darbų pažymas, o kitokių dokumentų, kurie būtų apmokėjimo pagrindu, pateikimo šalys nenustatė. Ieškovas savo argumentus dėl 21 858 Lt rezervo panaudojimo pagal antro etapo rangos sutartį grindė ekspertizės akto išvadomis, kurios padarytos neturint didelės dalies nenumatytų darbų apimtį nustatančių aktų. Šie aktai nebuvo pateikti ekspertui, tačiau buvo pateikti į bylą kartu su atsakovo atsiliepimu į ieškinį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ekspertizės išvada dėl 30 617 Lt rezervo panaudojimo pagal pastarąją sutartį neparemta jokia konkrečia analize ar paskaičiavimais. Be to, dėl ieškovo pasirinkto teisinio ieškinio pagrindo teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo reikalavimas dėl neteisėtai įgytų rezervo lėšų priteisimo pirmosios instancijos teismo buvo atmestas dėl faktinio ieškinio pagrindo, išdėstyto ir suformuluoto įrodinėjant nepagrįstą kitos šalies praturtėjimą, neįrodytumo, o ne vien dėl to, kad ieškovas pasirinko netinkamą teisinį pagrindą šiam ieškinio reikalavimui.

              Skundžiamo sprendimo turinio analizė nesudaro pagrindo sutikti su trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neanalizavo svarbių faktinių aplinkybių ir priėmė nemotyvuotą sprendimą.

              Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinių skundų argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliaciniai skundai atmestini, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų

              Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 str. 3 d.). Atsakovas turėjo 7 260 Lt išlaidų, susijusių su atsiliepimo į ieškovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus parengimu, ir 726 Lt išlaidų, susijusių su prašymo dėl rašytinio įrodymo prijungimo parengimu (t. 8, b. l. 122-124, 126-127). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, atsižvelgdamas į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimą, 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo pobūdį, bylos sudėtingumą, advokato kontoros atsakovui teikiamų paslaugų pastovumą ir Rekomendacijų 8.11 ir 8.16 punktus, daro išvadą, kad būtinos ir pagrįstos atsakovo išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti yra 3 120 Lt.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

              Priteisti iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 188710061) ir trečiojo asmens UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ (j. a. k. 120750163) lygiomis dalimis atsakovo UAB „Dekoras“ (j. a. k. 220169180) naudai 3 120 (tris tūkstančius vieną šimtą dvidešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų.