Administracinė byla Nr. A-834-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03251-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą su skundu (I t, b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur; iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 3 000 Eur, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K, Šiaulių TI ir Ligoninėje per laikotarpį nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2013 m. lapkričio 14 d. su pertraukomis buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjui trūko gyvenamojo ploto. Kameros buvo perpildytos, didžiąją kameros ploto dalį užėmė inventorius, laisvos vietos ir pakankamos oro cirkuliacijos nebuvo. Dėl to buvo apsunkintos nuteistųjų galimybės pajudėti kameroje, jiems teko sėdėti arba gulėti. Valgyti reikėjo sėdint ant grindų, kadangi stalas buvo mažas, prie jo negalėjo susėsti visi kameroje esantys asmenys. Dėl asmeninės erdvės trūkumo tarp nuteistųjų kildavo vidiniai konfliktai, nepasitenkinimai, susierzinimas. Pareiškėjas pabrėžė, kad skaudžiausias pasekmes jam sukėlė patalpinimas į Ligoninę, į kurią asmenys nukreipiami gydytis, tačiau išties yra priversti visą dieną praleisti kamerose (palatose), kuriose vienam žmogui tenka 1,5 kv. m patalpos ploto. Ligoninės kamerose sanitarinis mazgas net iš dalies nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios zonos, kas paneigė bet kokį privatumą naudojantis tualetu. Kalint Lukiškių TI-K ir Šiaulių TI sanitariniuose mazguose nebuvo tualetinių reikmenų spintelių, veidrodžių. Kameros buvo avarinės būklės – luposi tinkas, dažai, byrėjo smėlis. Gyvendamas higienos normų neatitinkančiomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus, didžiulį psichologinį sukrėtimą, nepatogumus, sumažėjo jo pasitikėjimas savimi, buvo žalojama sveikata. Pareiškėjas tapo irzlus, dirglus, emociškai prislėgtas, sutriko jo miegas, pasireiškė depresija.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti (I t, b. l. 35–43).

Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo nuo 2008 m. balandžio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 14 d., o skundą teismui dėl žalos atlyginimo pateikė 2015 m. birželio 8 d., todėl yra pagrindas taikyti ieškinio senatį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 str. 8 d.). Lukiškių TI-K pabrėžė, kad pagal galimybes stengiasi, kad asmenys, kurie laikomi ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tokiomis sąlygomis būtų kuo trumpesnį laiką. Dėl kitų pareiškėjo prieštaravimų nurodė, jog sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus, remontai kamerose atliekami pagal iš anksto numatytą planą ir turimus finansinius išteklius, baldų trūkumas kamerose susijęs su mažu jų plotu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti (I t., b. l. 28–34).

Paaiškino, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo laikomas periodiškai nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2007 m. balandžio 19 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d., todėl negalėjo patirti ilgalaikių neigiamų pasekmių. Be to, daliai pareiškėjo reikalavimų taikytina ieškinio senatis.

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime (I t., b. l. 110–113) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas 2007 m. kovo 6 d. – 2007 m. balandžio 12 d., 2009 m. birželio 25 d.  – 2007 m. liepos 2 d., 2010 m. rugsėjo 2 d. – 2010 m. rugsėjo 9 d. ir 2010 m. lapkričio 26 d. – 2010 m. gruodžio 1 d. Ligoninė pažymėjo, kad nurodyti, kiek konkrečiai asmenų tuo metu kartu su pareiškėju buvo laikoma toje pačioje palatoje, negali, nes tokių duomenų nekaupia. Ligoninėje yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir (ar) nuteistųjų skaičiui. Atsakovo atstovas neneigė aplinkybių, susijusių su galimu ploto pažeidimu vienam asmeniui. Nurodė, jog sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, remontas atliekamas pagal poreikį, visi gedimai šalinami trumpiausiais terminais. Prašė taikyti ieškinio senatį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 150 Eur; iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, – 55 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė (I t., b. l. 199–204).

Teismas, atsižvelgęs į CK 1.125 straipsnio 8 dalies ir 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas bei vadovaudamasis aktualia teismų praktika, atsakovo prašymu taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, pradedant jį skaičiuoti nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015 m. birželio 15 d. skundo teismui išsiuntimo. Todėl klausimą dėl neturinės žalos priteisimo sprendė tik už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 15 d. iki 2015 m. birželio 15 d. Pareiškėjo argumentus, kad anksčiau į teismą kreiptis jis negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai, kuriuose išaiškintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymas, nebuvo išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas negalėjo ankščiau suvokti savo teisių pažeidimo, teismas pripažino subjektyvaus pobūdžio, laikė juos nesudarančiais pagrindo spręsti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą.

Nustatęs, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pareiškėjas su pertraukomis buvo laikomas nuo 2007 m. kovo 6 d. iki 2010 m. gruodžio 1 d., pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, teismas atmetė dėl senaties.

Bylos duomenimis, Lukiškių TI-K pareiškėjas periodiškai buvo laikomas nuo 2008 m. balandžio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d. Teismas pripažino, kad pritaikius senaties terminą, už laikotarpį iki 2012 m. birželio 14 d. pareiškėjas neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą, todėl ginčą dėl žalos, kildinamos iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų atlyginimo, nagrinėjo tik 2013 m. spalio 31 d. – 2013 m. lapkričio 13 d. ribose.

Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas iš viso 14 parų, iš jų 6,5 paros Lukiškių TI-K administracija pažeidė jo teisę atlikti bausmę kameroje, kurioje pareiškėjui tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai iš dalies buvo pripažinti pagrįstais. Pareiškėjo dėstomus prieštaravimai dėl kūbinės oro talpos ir baldų trūkumo teismas vertino ploto vienam asmeniui kamerose neužtikrinimo apimtyje.

Pareiškėjui diskomfortą taip pat kėlė tai, kad kameroje sanitarinis mazgas nebuvo užtvertas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, Taisyklės) 16.5 punktas numato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Paminėta nuostata, teismo vertinimu, patvirtina, kad sanitarinio mazgo kabinos turi būti įrengtos tik naujai statomose patalpose, tuo tarpu jau pastatytuose pastatuose, kaip šiuo atveju Lukiškių TI-K, atvirų sanitarinių patalpų atitvėrimas 1,5 m sienele neprieštarauja teisės aktams.

Dėl kamerų atitikties higienos reikalavimams teismas pažymėjo, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimų ginčo laikotarpiu neatliko. Tačiau įvertinus kitų kamerų tikrinimo rezultatus matyti, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras nuolat tikrina Lukiškių TI-K kameras ir nustatęs higienos reikalavimų pažeidimus, įpareigoja juos pašalinti bei kontroliuoja savo nurodymų vykdymą. Nors atsakovo atstovas nepagrindė, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu kameros atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau šiuo aspektu svarbia laikyta aplinkybė, kad pareiškėjas dėl higienos normų pažeidimo į administraciją nesikreipė, todėl nebuvo pagrindo atlikti patikrinimų jo kamerose. Kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog buvimas paskirtose kamerose pakenkė jo sveikatai, šie teiginiai laikyti deklaratyviais.

Pareiškėjas taip pat nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytus fizinius ir emocinius sveikatos sutrikimus, kurie būtų pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau įvertinęs tai, kad pareiškėjas dalį laiko kalėjo kamerose, kuriose jam teko itin mažas plotas, kas be kita ko galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, teismas pripažino žalos pareiškėjui padarymo faktą ir atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą ta prasme, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo pageidaujama gauti piniginė kompensacija (10 000 Eur) yra aiškiai per didelė, todėl atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia siekiant pažeminti jo orumą, į tai, kad toks kalinimas nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 55 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo laikotarpiais nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2007 m. balandžio 19 d., nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. rugsėjo 25 d., nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2013 m. spalio 28 d., nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d., tačiau pritaikęs senaties terminą ginčą dėl žalos atlyginimo sprendė tik už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d. Vadovaujantis bylos medžiaga buvo pripažinta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas 22 paras, iš jų 15 parų pažeidžiant 3,6 kv. m kameros ploto vienam asmeniui reikalavimus, tačiau sanitarinių patalpų atitvėrimas 1,5 m sienele laikytas neprieštaraujančiu teisės aktų nuostatoms (Įsakymo Nr. V-124 16.5 p.).

Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl Šiaulių TI kamerų neatitikimo higienos reikalavimams (luposi dažai, tinkas, byrėjo smėlis, netvarkinga elektros instaliacija ir pan.), teismas pabrėžė, jog atsakovo atstovas pateikė rašytinius įrodymus apie 2013 m. birželio mėn. Šiaulių TI bendrose patalpose atliktą patikrinimą ir jų atitikimą higienos reikalavimams, o duomenų apie gyvenamųjų kamerų patikrinimą byloje nėra. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad dėl minėtų aplinkybių (higienos normų pažeidimo) kreipėsi į administraciją, kad buvimas kamerose pakenkė jo sveikatai. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. birželio 26 d. pažyma patvirtina, kad Šiaulių TI siekia vykdyti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), reikalavimus, t. y. gyvenamosiose kamerose pagal galimybes ir turimus finansinius resursus šalina pastebėtus trūkumus, atlieka paprastąjį kamerų remontą. Todėl remdamasis išdėstytais argumentais teismas sumažino pareiškėjo prašomą priteisti 3 000 Eur sumą iki 150 Eur.

III.

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai (II t., b. l. 1).

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo pažeidimo laikotarpį trejų metų terminu, nes Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių terminų šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjas teigia, kad negalėjo anksčiau kreiptis teisminės gynybos, nes EŽTT sprendimai, kuriais įtvirtinti Europoje pripažįstami kalinimo standartai, nebuvo išversti į lietuvių kalbą. V. K. prašo sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą vadovautis europietiškais standartais, t. y. nustatant pažeidimo laikotarpį vienam asmeniui taikyti 4 kv. m gyvenamosios patalpos ploto atskaičius baldus normą. Teismo sprendimas, pasak pareiškėjo, yra nemotyvuotas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 6–7).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 8–10).

Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl nepatogumų ir suvaržymų nesusiję su konkrečiais laike apibrėžtais Šiaulių TI neteisėtais veiksmais. Pareiškėjo išgyvenimų kilmė negali būti tapatinama vien tik su kalinimu įstaigoje. Pareiškėjas neindividualizavo savo tariamai patirtų neigiamų išgyvenimų, nepateikė konkrečių duomenų apie sveikatos būklę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2013 m. lapkričio 14 d. Lukiškių TI-K, Šiaulių TI ir Ligoninėje buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: ginčui taikė ieškinio senatį, todėl klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo sprendė tik už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 15 d. iki 2015 m. birželio 15 d. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 150 Eur ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 55 Eur neturtinei žalai atlyginti. Tačiau pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir pateikė apeliacinį skundą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pareiškėjo reikalavimams taikytu senaties terminu, nes mano, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją senaties terminas kalint nėra taikomas. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir visiškai patenkinti jo skundą, teiktą pirmosios instancijos teismui. Apeliantas nurodo, kad EŽTT Canali byloje (žr. EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)) skyrė 34 000 litų neturtinės žalos atlyginimo už 6 mėnesius kalint geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodytus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr. LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia, nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. LVAT 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016). Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių TI, Lukiškių TI sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, galima daryti išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr. LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013, nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. birželio 15 d. (pagal spaudą ant voko, I t., b. l. 5), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, konstatuoja, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpį iki 2012 m. birželio 15 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėjas prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nesuformulavo ir jokių minėto termino praleidimo priežasčių, kurios sudarytų pagrindą jį atnaujinti, nenurodė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2012 m. birželio 14 d. (CK 1.131 str. 1 d.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigė, jog senaties terminas kalint yra netaikomas. Teisėjų kolegija pažymi, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62; 1677/62; 1691/62; 1769/63; 1994/63; 2126/64)). Pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį susitariančios valstybės turi vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)). Taigi nagrinėjamoje byloje gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tarp jų – ir reglamentuojančios ieškinio senatį.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas remiasi Canali byla ir teigia, kad jam turi būti priteistas 34 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, akcentuoja, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją (pareiškimo Nr. 36813/97)). Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.

Pagal Lietuvoje nustatytą teisinį reguliavimą (Įsakymas Nr. V-124) kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, todėl nacionaliniai teismai vadovaujasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama pareiškėjo skundo argumentą, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 4 kv. m (atskaičiavus baldų užimamą plotą), pažymi, kad Įsakymo 1.3.1 punkte yra nustatytas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas (3,6 kv. m). Įvertinusi minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pagrįstai vadovavosi atsakovo nurodyta informacija ir visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus.

Pasisakydama dėl pareiškėjui tekusio ploto ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju teismas, vertindamas šiuo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, vadovavosi atsakovų pateiktais duomenimis apie kamerų plotus ir atitinkamomis dienomis jose laikytų asmenų skaičių. Iš į bylą pateiktų duomenų aiškiai matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, Lukiškių TI-K periodiškai iš viso buvo laikomas 14 parų, iš kurių 6,5 paros (I t., b. l. 39) vienam asmeniui tekęs kameros plotas neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų. Tuo tarpu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija patikrinusi bylos duomenis dėl pareiškėjo buvimo Šiaulių TI, nustatė, jog pareiškėjo kalinimo laikas Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d. pagal byloje esančius duomenis sutampa, todėl 2017 m. birželio 26 d. išsiuntė raštą Šiaulių TI ir Lukiškių TI-K „Dėl įrodymų pateikimo“ (II t. b. l. 16). Gavus atsakymą iš Šiaulių TI, buvo nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d. Šiaulių TI nebuvo kalinamas (Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2017 m. rugsėjo 6 d. raštas Nr. 14/01-11577). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo pareiškėjo kalinimo laikotarpį Šiaulių TI. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis (I t. b. l. 10), nustatė, jog Šiaulių TI pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas 13 parų, iš kurių 6 paras vienam asmeniui tekęs kameros plotas neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatyti pažeidimai truko gana trumpą laikotarpį, t. y. pareiškėjui minimali kameros ploto norma nebuvo užtikrinta tik 12,5 paros. Be to, byloje nenustatyta, jog tiek Lukiškių TI-K, tiek Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimų pripažinimo, įvertinus jų trukmę, nepakanka pažeistai teisei apginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, todėl šiuo atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo pareiškėjo kalėjimo laikotarpį Šiaulių TI, todėl neteisingai apskaičiavo pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį kalint Šiaulių TI. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas sumažinant priteistinos neturtinės žalos dydį, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui V. K. priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 55 Eur (penkiasdešimt penkis eurus), ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 60 Eur (šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                            Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ramutė Ruškytė