Administracinė byla Nr. eA-1347-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02951-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.1; 12.8; 12.10.3; 12.10.4; 12.15.3.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 5 d. 

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bendida“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bendida“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas UAB „Bendida“ (toliau – ir Bendrovė) padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2016 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. S-139(7-137/2015) (toliau – ir MGK sprendimas) dalį, kuria buvo patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. (24.6-31-5)-FR0682-337 (toliau – ir VMI sprendimas) dalis, kuria patvirtintas VMI 2015 m. vasario 12 d. patikrinimo akte Nr. (21.31-28)-FR0680-90 (toliau – ir Patikrinimo aktas) apskaičiuotas 667 684,87 Eur pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM) ir su juo susijusios sumos; 2) panaikinti VMI sprendimo dalį, kuria patvirtintas Patikrinimo akte apskaičiuotas 667 684,87 Eur PVM ir su juo susijusios sumos; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. 

2.       Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčas šioje byloje vyksta dėl Bendrovės teisės taikyti 0 proc. PVM tarifą prekių tiekimams Kipro įmonei Geli Petroleum Ltd (toliau – ir Geli Petroleum). VMI sprendimu nepripažino fakto, kad pareiškėjas tinkamai perdavė prekių disponavimo teisę Geli Petroleum. Komisija dar 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. S-148(7-137/2015) pripažino faktinę aplinkybę dėl tinkamo prekių disponavimo teisės perdavimo Geli Petroleum. Pareiškėjas tinkamai įrodė ir pagrindė tinkamo disponavimo teisės perdavimo faktą. Konstatavus, kad pareiškėjas tinkamai perdavė prekių disponavimo teisę Geli Petroleum, nebegali būti ginčo dėl pareiškėjo nerūpestingumo identifikuojant ūkinės-komercinės veiklos partnerius. Komisija pakartotinio pareiškėjo skundo nagrinėjimo metu neįvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo įpareigojimų, nurodytų 2016 m. vasario 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-4233-463/2016, ir nesugebėjo užtikrinti tinkamo Bendrovės 2015 m. birželio 22 d. skundo dėl VMI sprendimo nagrinėjimo proceso. Komisija, pažeisdama proceso rungtyniškumo principą, išplėtė ginčo ribas ir skundžiamą Komisijos sprendimo dalį grindė aplinkybėmis, kuriomis nei viena iš šalių niekada nesirėmė ir dėl jų nevyko joks ginčas. Komisija nurodė naują faktinę aplinkybę dėl Geli Petroleum sukčiavimo, nors tokios informacijos nepateikė Kipro mokesčių administratorius. VMI atstovai nepateikė nei vieno įrodymo dėl Geli Petroleum sukčiavimo. Ginčijama Komisijos sprendimo dalis yra pagrįsta spėjimais ir prielaidomis, tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis tiek dėl tariamo Geli Petroleum sukčiavimo PVM, tiek dėl pareiškėjo galėjimo apie tai žinoti. Komisija savo veiksmais iš esmės pažeidė ir proceso betarpiškumo principą, kuris reikalauja, kad nagrinėjant bylą tiesiogiai būtų tiriami įrodymai, klausomasi proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, kadangi dėl naujų Komisijos sprendime nurodytų aplinkybių nebuvo užduotas nei vienas klausimas Komisijos posėdžiuose, jos nebuvo tirtos ir vertintos dalyvaujant šalims.

3.       Pareiškėjo teigimu, VMI sprendimas ir jame suformuota pozicija šiurkščiai pažeidžia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuotą PVM neutralumo arba vienodo požiūrio principą. VMI sprendimu analogiškus pareiškėjo sandorius, sudarytus su skirtingais kontrahentais, vertino nevienodai, nors Bendrovės veikla vykdoma pagal tą patį veiklos modelį, naudojant tą pačią dokumentų sistemą visiems klientams be išimties. Šiuo atveju nepaaiškinama, kodėl tų pačių kliento patikros ir prekių pardavimo procedūrų atlikimas skirtingų klientų atžvilgiu buvo vertinamas skirtingai, t. y. sandorių su Geli Petroleum atveju Bendrovės teisė į 0 proc. PVM tarifą buvo paneigta, nors analogiškais sandorių su kitomis įmonėmis atvejais Bendrovė pripažinta tinkamai įgyvendinusi sąlygas teisei taikyti 0 proc. PVM tarifą.

4.       Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5.       Atsakovas pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, sudarydamas ginčo sandorius, dalyvavo sukčiaujant PVM. Tačiau nustatyta, kad Bendrovės kontrahentė Geli Petroleum ginčo sandorių metu sukčiavo PVM, t. y. Kipro mokesčių administratorius nustatė, kad ši įmonė iš pareiškėjo įsigytų prekių neapskaitė ir nedeklaravo, jos veikla yra įtartina, 2013 m. kovo 8 d. ji buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro kaip „dingęs prekeivis“. Todėl spręstinas klausimas, ar pareiškėjas elgėsi tinkamai ir rūpestingai, siekdamas įsitikinti, ar, vykdant ginčo tiekimus, buvo galima įtarti galimą kontrahento sukčiavimą PVM.

6.       VMI nurodė, kad nustatyta, jog Bendrovė daugelį metų užsiima tepalų ir nefasuotų naftos produktų didmenine prekyba. Taigi pareiškėjas yra šios srities veiklos profesionalas, jo veikla pagal pobūdį yra susijusi su prekių tiekimu Europos Bendrijos viduje, todėl neginčijamos aplinkybės, kad Bendrovė yra susipažinusi su teisės aktų reikalavimais dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo. Tačiau, neatsižvelgiant į šią aplinkybę, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos teigtina, kad pareiškėjas, vykdydamas ginčo prekių tiekimus ir žinodamas (turėdamas žinoti) apie neapmokestinamą tiekimą Europos Bendrijos viduje vykdančiam asmeniui tenkančius didesnius atsargumo ir įrodinėjimo reikalavimus, iš esmės elgėsi nerūpestingai ir neatidžiai, nes nesiėmė pakankamų (racionalių) priemonių, tikrinant savo kontrahento Geli Petroleum statusą ir veiksmus. Byloje nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjas ginčo atveju nebuvo protingai rūpestingas, t. y., kad ėmėsi atsargumo priemonių tikrinant savo kontrahento statusą, jo veiksmus, jog įsitikintų vykdomų sandorių su Geli Petroleum teisėtumu.

7.       Atsakovo teigimu, nors pareiškėjas ir pateikė mokesčių administratoriui formaliai teisės normų reikalavimus atitinkančius dokumentus, suteikiančius jam teisę taikyti 0 proc. PVM tarifą, tačiau nustačius aplinkybę, jog surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, kad pareiškėjas, vykdydamas tiekimus Geli Petroleum, buvo sąžiningas (pareiškėjas turėjo žinoti, kad, sudarydamas sandorius su Geli Petroleum, jis dalyvavo sukčiaujant PVM), jo vykdyti prekių tiekimai Kipro įmonei Geli Petroleum, kuri veikė kaip tarpininkė ginčo prekių tiekimo grandinėje, tačiau prekių įsigijimų nedeklaravo ir nemokėjo PVM, negali būti apmokestinti 0 proc. PVM tarifu. Todėl mokesčių administratorius pareiškėjui pagrįstai apskaičiavo ir nurodė sumokėti 667 684,87 Eur PVM ir su šiuo mokesčiu susijusius delspinigius ir baudą.

II.

8.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9.       Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo teisės pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 49 straipsnio 1 dalį, 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, su paskutiniais pakeitimais, atliktais Direktyva 2010/45/ES, (toliau – ir PVM direktyva) 138 straipsnio 1 dalį taikyti 0 proc. PVM tarifą parduotoms prekėms pagal sandorius su Geli Petroleum.

10.       Teismas, atsižvelgęs į MGK sprendimo turinį, neturėjo jokio pagrindo išvadai, kad MGK sprendimo argumentai, jame nurodyti faktai, teisės aiškinimas, pareiškėjui galėjo būti netikėti ir nežinomi, nes visi faktai ir teisinis reglamentavimas jau buvo nurodyti VMI sprendime. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad MGK peržengė mokestinio ginčo ribas, nes visi tie patys faktai ir teisinis reglamentavimas buvo nagrinėjami ir VMI sprendime, įskaitant ir pareiškėjo sąžiningumą siekiant sužinoti apie sandorių vykdymo eigą, perdavus prekes vežėjams. Pareiškėjas turėjo galimybę atsižvelgti į Patikrinimo akto duomenis, į surinktą bylos medžiagą bei į VMI sprendimo turinį ir pasisakyti Komisijos posėdyje jam svarbiais klausimais, užduoti klausimus. MGK sprendime nėra nagrinėta nieko naujo, tik kitaip įvertintas būtinumas analizuoti pareiškėjo sąžiningumą. VMI sprendime iš esmės rėmėsi tais pačiais faktais, akcentavo tas pačias aplinkybes, rodančias pareiškėjo neatidumą, nerūpestingumą, tik jas vertino kaip įrodančias, jog pareiškėjas neįsitikino, jog pirkėjas gavo prekes, todėl VMI vertino, jog nebuvo tokio prekių tiekimo, koks pavaizduotas PVM sąskaitose-faktūrose, o MGK šias aplinkybes vertino kaip įrodančias, jog pareiškėjas galėjo žinoti, jog prekės pirkėjas dalyvauja PVM sukčiavime.

11.       Teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad VMI, skirtingai vertinusi pareiškėjo sandorius su kitomis įmonėmis, dėl kurių Bendrovės teisė į 0 proc. PVM tarifą nebuvo paneigta, t. y. priešingai nei sandorių su Geli Petroleum atveju, pažeidė vienodo požiūrio ir PVM neutralumo principą. Teismas taip pat pabrėžė, kad MGK neturėjo tirti Bendrovės sandorių su kitomis įmonėmis, dėl kurių ginčo nebuvo. Pareiškėjas, siekdamas, kad sandoriai su kitomis įmonėmis ir sandoriai su Geli Petroleum būtų palyginti ir tai būtų vertinama kaip įrodymas, pagrindžiantis Bendrovės teisę į 0 proc. PVM tarifą, privalėjo pateikti detalų tų sandorių palyginimą, nurodant, kokie ūkio subjektai tuose sandoriuose buvo įtariami sukčiavę PVM.

12.       Teismas pripažino pagrįsta MGK išvadą, kad sąžiningumo reikalavimą atitinka tas apmokestinamasis asmuo, kuris ne tik aktyviai nedalyvauja sukčiaujant, bet ir nežino ir negali žinoti apie tokį savo dalyvavimą. Nustatytų aplinkybių visetas sudarė pagrindą teismui konstatuoti, kad pareiškėjas, siekiantis deklaruotus tiekimus apmokestinti 0 proc. PVM tarifu, dėl ko jam taikytini padidinti rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, nesiėmė visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad įsitikintų, jog nedalyvauja sandoriuose, įtrauktuose į sukčiavimą PVM, t. y. nežinojo ir negalėjo žinoti apie tokį savo dalyvavimą, yra pagrįsta tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisiniu reglamentavimu. Dėl to ginčijamos MGK ir VMI sprendimų dalys yra teisėtos ir pagrįstos.

III.

13.       Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat pareiškėjas prašo: 1) paskirti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai; 2) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; 3) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies išaiškinimą, atsižvelgiant į su šia byla susijusius aspektus; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

14.       Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai, iš esmės klydo dėl ginčo faktinių aplinkybių, taip pat iš esmės klydo taikydamas PVM įstatymo 49 straipsnio 1 dalies ir PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies nuostatas, iš esmės nukrypo nuo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos ir išaiškinimų;

2. Kipro mokesčių administratoriaus pateikti duomenys patvirtina, kad Geli Petroleum apskaitė visiškai visus dyzelinio kuro įsigijimo iš Bendrovės sandorius, visos Bendrovės sąskaitos-faktūros buvo įtrauktos į Geli Petroleum apskaitą, Kipro mokesčių administratorius kartu su atsakymais pridėjo ir Geli Petroleum turimus CMR važtaraščius, kuriose pateikta informacija apie asmenis, kuriems vėliau buvo perparduotas iš Bendrovės įsigytas kuras. Aplinkybę, kad Geli Petroleum neapskaitė ir į buhalterinę apskaitą neįtraukė Bendrovės prekių tiekimų, teismas vertino kaip esminę ir ja rėmėsi visame sprendime, grįsdamas tariamą pareiškėjo nerūpestingumą ir neatidumą, taip pat Geli Petroleum sukčiavimo faktą, nors įrodymai, paneigiantys šias aplinkybes, buvo pateikti byloje;

3. nėra jokio pagrindo konstatuoti Bendrovės nesąžiningumą. Pareiškėjas komerciniuose santykiuose su Geli Petroleum bendravo su A. Ž., kuris turėjo teisėtai išduotą, notariškai ir apostile įmonės direktoriaus patvirtintą įgaliojimą veikti Geli Petroleum vardu ir interesais. Bendrovė gabendavo prekes (dyzelinį kurą) ne į Lenkijos akcizinius sandėlius, kadangi Oil Transfer ir kiti yra ne akciziniai sandėliai, o registruoti gavėjai, kurie negalėjo nei saugoti, nei perpilti dyzelinio kuro, o jį tik priimdavo ir užtikrindavo tinkamą su akcizais susijusių formalumų sutvarkymą, tai ir yra pagrindinė registruotų gavėjų funkcija. UAB „Viner“ už Geli Petroleum atliko 7 pavedimus iš 202 mokėjimo pavedimų į Bendrovės sąskaitą banke ir mokėjimo paskirtyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad apmoka būtent už Geli Petroleum, todėl nesuprantama, kaip tai gali įrodyti Bendrovės nesąžiningumą. Nors Geli Petroleum atstovas A. Ž. buvo UAB „Viner“ akcininkas, tačiau irgi nėra aišku, kaip tai įrodo Bendrovės nesąžiningumą. Bendrovė nuolat užsakymus iš Geli Petroleum gaudavo iš A. Ž. naudoto el. pašto adreso viner@gmail.com, tačiau vėlgi nesuprantama, kaip tai įrodo Bendrovės nesąžiningumą. UAB „Viner“, UAB „Transoil“ ir UAB „Ervin“ (iš kurių pastarosios dvi buvo ginčo prekių vežėjos Bendrovei jas tiekiant Geli Petroleum) atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas neturi nieko bendro su Bendrovės vykdyta veikla šiuo atveju;

4. išvada, kad Geli Petroleum sukčiavo PVM yra grįsta spėjimais ir prielaidomis. Kipro mokesčių administratorius nepatvirtino fakto dėl Geli Petroleum sukčiavimo PVM ir tokių aplinkybių nenurodė. Tai, kad aplinkybės, susijusios su tariamu Geli Petroleum sukčiavimu, neatitinka tikrovės, pareiškėjas pagrindė ir įrodė teismui, pateikęs Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. kovo 23 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 6VM320026M, kuri patvirtina, kad Kipro mokesčių administratorius paneigė bet kokias abejones dėl Geli Petroleum sukčiavimo PVM ir patvirtino faktą, kad Geli Petroleum, remiantis trikampės prekybos taisyklėmis, apskritai neturėjo nei deklaruoti, nei mokėti kokių nors mokesčių Kipre;

5. nesant konkrečių VMI ar konkrečių Kipro mokesčių administratoriaus išvadų dėl Geli Petroleum sukčiavimo, bet kokios tiek teismo, tiek Komisijos išvados ir vertinimai, susiję su tuo, ar Geli Petroleum sukčiavo PVM, vertintini kaip akivaizdus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto draudimo teismui spręsti klausimą dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų pažeidimas ir absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nurodytas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte, kadangi tiek teismas, tiek Komisija savarankiškai sprendė dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens (Geli Petroleum) teisių ir pareigų;

6. atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas dėl ginčijamo VMI sprendimo dalies Komisijoje, kurią sudaro tie patys nuolatiniai narai, pakartotinai buvo išnagrinėtas akivaizdžiai pažeidžiant ABTĮ 43 straipsnio 5 dalies draudimą tam pačiam teisėjui ta patį ginčą nagrinėti iš naujo pakartotinai, konstatuotina, kad Komisijos sprendimas negali būti pripažįstamas objektyviu ir pagrįstu ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme, t. y. kaip priimtas bylą išnagrinėjus neteisėtos sudėties teismo;

7. tiek Komisija, tiek teismas nepagrįstai ir nepateikę jokių objektyvių paaiškinimų visiškai identiškus ir analogiškomis aplinkybėmis vykdytus sandorius vertino iš esmės skirtingai ir priešingai, t. y. tiekimų SIA Sepa Oil atveju Bendrovės veiksmai vertintini kaip pakankamai atsargūs ir rūpestingi, kitu analogiškų tiekimų Geli Petroleum atveju tie patys veiksmai ir komercinė praktika vertinama kaip Bendrovės nerūpestingumas ir neatidumas, sudarantis pagrindą paneigti Bendrovės teisę į 0 proc. PVM tarifą, tokiu būdu pažeidžiamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuotas vienodo požiūrio ir PVM neutralumo principas;

8. teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės sukūrė precedento nei nacionalinių teismų, nei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje neturinčią teisinę situaciją, kai pripažinus esant įgyvendintas visas 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygas, tuo pačiu yra paneigiama asmens teisę į 0 proc. PVM tarifą, teigiant, kad tos pačios aplinkybės patvirtina tariamą mokesčių mokėtojo nesąžiningumą, t. y. žinojimą arba galėjimą žinoti apie Geli Petroleum tariamą sukčiavimą PVM. Išvada, kad, byloje nesant ginčo dėl visų 0 proc. tarifo taikymui būtinų sąlygų įgyvendinimo, pareiškėjui yra paneigiama teisė į 0 proc. PVM tarifo taikymą, remiantis identiškomis aplinkybėmis, kuriomis buvo pripažintas 0 proc. PVM tarifo taikymui būtinų sąlygų įgyvendinimas, laikytina kaip nelogiška, neteisėta ir nesuderinama su PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

15.       Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16.       Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Atsakovo nuomone, apeliaciniame skunde pateikti argumentai yra nepagrįsti. Šio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17.       Ginčas šioje byloje kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, pagal kuriuos UAB „Bendida“ neturi teisės taikyti 0 proc. PVM tarifo jos įformintiems prekių tiekimams nustačius, jog Bendrovė žinojo ar galėjo žinoti apie dalyvavimą į PVM sukčiavimą įtrauktuose sandoriuose.

18.       Apeliantas prašo skirti bylą nagrinėti išplėstinėje kolegijoje žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

19.       Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

20.       Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Teismų praktika byloje nagrinėjamais klausimais yra gausi, būtinybės nagrinėti bylą išplėstinei teisėjų kolegijai nėra. Todėl pareiškėjo prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso ir išplėstinės kolegijos netenkinami.

21.       Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22.       Visų pirma teismas pažymi, kad PVM įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčių administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 proc. PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Gavus įrodymų, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimui 0 proc. PVM tarifas taikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas. 

23.       Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškindamas susijusias Europos Sąjungos teisės normas yra konstatavęs, kad Europos Sąjungos teisei neprieštarauja reikalavimas, kad ūkio subjektas veiktų sąžiningai ir imtųsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jo pagrįstai reikalaujama, kad įsitikintų, jog sandoris, kurį jis sudaro, nelemia jo sukčiavimo mokesčių srityje. Jeigu atitinkamas apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įgijėjo sukčiavimo dalis, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų to sukčiavimo, jam turėtų būti atsisakyta suteikti teisę į neapmokestinimą PVM; teismas turi įvertinti visą pagrindinėje byloje pateiktą informaciją ir jos faktines aplinkybes tam, kad nustatytų, ar asmuo veikė sąžiningai ir ėmėsi visų priemonių, kurių imtis gali būti pagrįstai iš jo reikalaujama, kad įsitikintų, jog importo ir tiekimo operacijos nelėmė jo sukčiavimo mokesčių srityje (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimą byloje UAB „Enteco Baltic“ prieš Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant Vilniaus teritorinei muitinei (byla C?108/17, 94–95 punktai).

24.       Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad kova su galimais sukčiavimu, vengimu ir piktnaudžiavimu yra Šeštosios direktyvos (1977 m. gegužės 17 d. Tarybos šeštoji direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas) pripažintas ir skatinamas tikslas. Jeigu mokesčių administratorius nusprendžia, kad teise atskaityti buvo pasinaudota sukčiaujant, jis turi teisę prašyti atgaline data grąžinti atskaitytas sumas, o nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą, jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad šia teise remiamasi sukčiaujant. Apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, Šeštosios direktyvos tikslais turi būti laikomas kaip šiame sukčiavime dalyvaujantis asmuo, nepaisant to, ar perparduodamas šias prekes jis gauna naudos, ar ne. Nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, netgi jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. liepos 6 d. sprendimą sujungtose bylose Axel Kittel prieš Belgijos valstybę ir Belgijos valstybė prieš Recolta Recycling SPRL (sujungtos bylos C?439/04 ir C?440/04, 54–59 punktai).

25.       ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

26.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į aukščiau paminėtas taisykles, patikrinęs, kaip Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino byloje esančius įrodymus ir taikė teisės normas, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjas turėjo žinoti, kad, sudarydamas sandorius su Geli Petroleum Ltd, jis dalyvavo sukčiaujant PVM, jo vykdyti tiekimai Kipro įmonei Geli Petroleum negali būti apmokestinti 0 proc. PVM tarifu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės pritardamas pirmosios instancijos atliktam įrodymų vertinimui detaliai argumentų nekartoja. Apelianto nurodyti skundžiamo teismo sprendimo turinio trūkumai teismo nėra vertinami kaip esminiai, sudarantys pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą.

27.       Iš apeliacinio skundo seka, kad, apelianto nuomone, Geli Petroleum nesukčiavo mokesčių srityje. Teismas šiuos apelianto argumentus atmeta. Kipro mokesčių administratorius aplinkybių, jog Geli Petroleum apskaitė iš pareiškėjo įsigytas prekes ir jas deklaravo, nepatvirtino (2014 m. gegužės 5 d. atsakymo dėl Geli Petroleum Ltd C6, C40 langeliuose pateikta informacija, mokestinės bylos XXII t., b. l. 101, 103). Apelianto nurodyti kaip priedas prie Kipro mokesčių administratoriaus atsakymo pridėti įsigijimų analizė bei CMR važtaraščiai 2014 m. gegužės 5 d. atsakymo dėl Geli Petroleum Ltd C6, C40 langeliuose pateiktos apibendrinančios išvados nepaneigia. Be to, Kipro mokesčių administratorius patvirtino, kad Geli Petroleum pinigų sumokėjimo UAB „Bendida“ neapskaitė, mokestinių prievolių Kipre tinkamai nevykdė ir buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro kaip „dingęs prekeivis“, įmonės steigėjas G. P. atsisakė bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi (mokestinės bylos XXII t., b. l. 101–103). Teismo nuomone, byloje įrodyta, kad Geli Petroleum sukčiavo PVM srityje. 

28.       Atsakovas teigia, kad Bendrovė daugelį metų užsiima tepalų ir nefasuotų naftos produktų didmenine prekyba, yra srities veiklos profesionalė, jos veikla pagal pobūdį yra susijusi su prekių tiekimu Bendrijos viduje, todėl neginčijamos aplinkybės, kad ji yra susipažinusi su teisės aktų reikalavimais dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo. Šių aplinkybių apeliantas neginčija ir ji įrodyta byloje esančių dokumentų visuma. Ši aplinkybė yra reikšminga vertinant bylai svarbius įrodymus ir faktus.

29.       Byloje nustatyta, kad Bendrovė vykdė ginčo prekių tiekimus pagal 2012 m. liepos 4 d. pasirašytą sutartį, kurią pareiškėjo vardu pasirašė direktorius R. G., Geli Petroleum vardu – įgaliotas asmuo A. Ž. Iš A. Ž. įgaliojimo yra akivaizdu, kad jam yra perduodamos visos operatyviosios Geli Petroleum valdymo teisės, iš esmės neriboti ir nekontroliuojami įgaliojimai veikti, įgyti turtą ir prievoles, iš esmės sutampa ir savininko, ir įmonės vadovo teisės, atstovo įgaliojimai negyvenimiški ir verslo logika neparemti. Toks įgaliojimo turinys kartu su mokėjimais pagal 2012 m. liepos 4 d. sutartį, gautais iš sutartimi nesusijusių subjektų sąskaitų, patyrusiam ūkio subjektui leido įtarti, kad tikrasis Geli Petroleum savininkas ir naudos gavėjas yra A. Ž., veikiantis prisidengdamas nominaliais Geli Petroleum akcininkais ir vadovu, o jo teikiami Geli Petroleum dokumentai yra mokestinio sukčiavimo dalis.

30.       Be to, byloje įrodyta, kad UAB „Bendida“, jos buvęs vadovas R. G. ir Geli Petroleum atstovas A. Ž. teikė nesutampančius paaiškinimus apie 2012 m. liepos 4 d. sutarties pasirašymą, Bendrovės ir Geli Petroleum atstovų susitikimus, bendradarbiavimą ir vykdytus tiekimus. Geli Petroleum atstovo A. Ž. įgaliojimas baigėsi 2013 m. sausio 19 d. ir dalį dokumentų, kuriais įforminti tiekimai Geli Petroleum, pasirašė įgaliojimo veikti šios įmonės vardu neturintis asmuo, prekių tiekimo sutartis buvo vykdoma ir jos galiojimo terminui pasibaigus, byloje nėra duomenų, kad prekes iš UAB „Bendida“ pasiėmė Geli Petroleum įgaliojimus turintys asmenys.

31.       Iš paminėtų duomenų seka išvada, kad UAB „Bendida“, siekdama pelno, ignoravo akivaizdžius mokestinio sukčiavimo požymius, veikė nesąžiningai ir iš esmės nesiėmė jokių priemonių, kad įsitikintų, jog tiekimo operacijos nelėmė sukčiavimo mokesčių srityje. Bendrovė, būdama savo srities veiklos profesionalė, turėjo žinoti, kad Geli Petroleum sukčiauja mokesčių srityje, ir nesiėmė elementarių priemonių, kad būtų išvengta sukčiavimo, todėl sutinkamai su aukščiau paminėtomis teisės normomis praranda teisę į neapmokestinimą PVM.

32.       Teismas nustatė, kad tiekimo SIA Sepa Oil ir Geli Petroleum aplinkybės skiriasi, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl nevienodo požiūrio į šių bendrovių atvejus atmetami.

33.       Apelianto nurodyta UAB „Map Oil“ patikrinimo ataskaita yra atlikta kitos įmonės atžvilgiu ir kitų aplinkybių kontekste ir Geli Petroleum sukčiavimo fakto nepaneigia.

34.       Teismas nenustatė, kad skundžiamas teismo sprendimas Geli Petroleum gali sukelti kokias nors pasekmes, todėl pirmosios instancijos teismas neįtraukdamas įmonės į procesą įstatymų nepažeidė.

35.       MGK nėra teismas pagal nacionalinę teisę, todėl jos pakartotinis sprendimas nėra vertinamas kaip priimtas bylą išnagrinėjus neteisėtos sudėties teismo.

36.       Šioje byloje taikytina teisė aiški, kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindo nėra, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą atmetamas.

37.       Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

38.       Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bendida“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Ričardas Piličiauskas

                Veslava Ruskan

                Vaida Urmonaitė-Maculevičienė