PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 25 d. Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Itaka Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5234-620/2020 pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovei UAB „Itaka Lietuva“ dėl kelionės kainos priteisimo ir
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. P. prašė priteisti iš atsakovės UAB „Itaka Lietuva“ 1 538 Eur neįvykusios kelionės kainos, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško prievolės įvykdymo, bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2019 m. gruodžio 9 d. su atsakove sudarė Organizuotos turistinės kelionės sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią sumokėjo 1 538 Eur dydžio kelionės kainą. 2020 m. kovo 14 d. ieškovas buvo informuotas, jog kelionė yra atšaukiama. Gavęs šią informaciją, jis 2020 m. kovo 22 d. raštu kreipėsi į atsakovę, prašydamas grąžinti į jo banko sąskaitą sumokėtą kelionės kainą, nurodydamas, jog kelionė neįvyko ne dėl jo kaltės. 2020 m. balandžio 8 d. atsakovė pateikė atsakymą, kuriame, be visa ko kita, nurodė, jog organizuotos turistinės kelionės laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 14 d. iki 2020 m. balandžio 14 d. buvo atšauktos esant 2020 m. kovo 13 d. Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimui Nr. V-367 „Dėl koronaviruso (COVID-19) valdymo priemonių“, kuriuo įpareigoti Lietuvos Respublikos piliečiai nutraukti keliones į paveiktas valstybes ir teritorijas bei 2020 m. kovo 14 d. LR Vyriausybės nutarimui Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“, kuriuo uždrausta Lietuvos Respublikos piliečiams išvykti iš Lietuvos Respublikos karantino režimo laikotarpiu. Remdamasi tuo, atsakovė padarė išvadą, kad draudimą Lietuvos Respublikos piliečiams išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatė valstybės institucija norminiu teisės aktu, taigi susiklosčiusi situacija yra vertintina kaip atitinkanti nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes, kurių kelionių organizatorius negalėjo kontroliuoti bei numatyti organizuotos turistinės kelionės sutarties sudarymo metu ir negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Todėl atsakovė išdėstė savo poziciją, kad pinigų grąžinimas turistams yra sustabdytas iki šiuo klausimu bus priimtas sprendimas, bet ne anksčiau kaip iki karantino pabaigos ir apribojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos panaikinimo.
3. Ieškovo manymu, Lietuvoje esantis karantinas ir draudimas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba kitų valstybių piliečiams atvykti į Lietuvos Respubliką niekaip nekliudo atsakovei pervesti ieškovui jo sumokėtų pinigų. Be to, 2020 m. gegužės 30 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.751 straipsnio 5 dalies nuostata, kurioje numatyta, kad, jeigu turistas ir kelionių organizatorius nesusitaria dėl sumokėtų pinigų už neįvykusią organizuotą turistinę kelionę kompensavimo, kaip tai nustatyta šio straipsnio 4 dalyje, kelionių organizatorius ne vėliau kaip per 90 dienų nuo dienos, kai nelieka Turizmo įstatyme nurodytų apribojimų, kurių pagrindu kelionių organizatoriaus įsipareigojimų pagal organizuotos turistinės kelionės sutartį vykdymas tapo neįmanomas, grąžina visus turisto arba jo vardu sumokėtus pinigus už organizuotą turistinę kelionę, nagrinėjamu atveju negali būti taikoma.
4. Ieškovo teigimu, neįvykusios kelionės pinigų grąžinimo terminus nagrinėjamu atveju reglamentuoja ne tik CK nuostatos, tačiau taip pat ir šalių pasirašyta sutartis, o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, kaip tą numato CK 6.189 straipsnio 1 dalis. CK 6.751 straipsnio 5 dalies nuostatoje įtvirtintas 90 dienų laikotarpis nuo dienos, kai nelieka Turizmo įstatyme nurodytų apribojimų grąžinti visus turisto arba jo vardu sumokėtus pinigus už organizuotą turistinę kelionę, yra maksimalus pinigų grąžinimo laikotarpis, tad šalys gali susitarti dėl turistui, kaip vartotojui, palankesnių, t. y. trumpesnių pinigų grąžinimo terminų, ir toks šalių susitarimas sutarties šalims turės įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) bei neprieštaraus CK 6.751 straipsnio 5 dalies normai bei sutarties laisvės principui (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Kelionių organizatoriui ir turistui pasirašytoje sutartyje numačius kelionių organizatoriaus pareigą grąžinti turistui, kaip vartotojui, priklausančius pinigus per trumpesnį nei CK šiuo metu numatytą laikotarpį, turi būti taikomas sutartyje įtvirtintas, o ne CK numatytas pinigų grąžinimo terminas. CK 3.7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas, jog civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka, todėl iki 2020 m. gegužės 21 d. Nr. XIII-2956 įstatymo įsigaliojimo, esant pradėtam teisminiam ginčui tarp sutarties šalių, CK 6.751 straipsnio 5 dalies nuostata negali būti taikoma, kadangi ji ginčo pradėjimo metu neegzistavo. Priešingas šios normos taikymo aiškinimas aiškiai prieštarautų CK 1.2 straipsnyje numatytiems civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principams. Ieškovo įsitikinimu, 2020 m. gegužės 21 d. Nr. XIII-2956 įstatymo nuostatos ne tik pažeidžia 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2015/2302, tačiau taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai 2020 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino.
6. Teismas nustatė, kad 2019 m. gruodžio 9 d. ieškovas su atsakove sudarė Organizuotos turistinės kelionės sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kelionės data nuo 2020 m. kovo 31 d. iki 2020 m. balandžio 7 d., ir sumokėjo kelionės kainą – 1 538 Eur. 2020 m. kovo 14 d. ieškovas buvo informuotas, jog kelionė yra atšaukiama. 2020 m. kovo 22 d. raštu ieškovas kreipėsi į atsakovę, prašydamas grąžinti į jo banko sąskaitą sumokėtą kelionės kainą, nurodydamas, jog pinigus nori gauti iki 2020 m. kovo 31 d. 2020 m. balandžio 8 d. atsakovė informavo ieškovą, jog organizuota turistinė kelionė buvo atšaukta esant teisėtiems sprendimams, t. y. 2020 m. kovo 13 d. Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimui Nr. V-367 „Dėl koronaviruso (COVID-19) valdymo priemonių“, kuriuo įpareigoti Lietuvos Respublikos piliečiai nutraukti keliones į paveiktas valstybes ir teritorijas, bei 2020 m. kovo 14 d. LR Vyriausybės nutarimui Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“, kuriuo uždrausta Lietuvos Respublikos piliečiams išvykti iš Lietuvos Respublikos karantino režimo laikotarpiu. 2020 m. balandžio 22 d. ieškovo atstovui išsiuntus atsakovei pretenziją, 2020 m. gegužės 4 d. buvo gautas atsakymas, jog, atsižvelgdamas į teisės normas, kurias atskirai aptarė, kelionių organizatorius yra sustabdęs pinigų grąžinimą iki šiuo klausimu bus priimti oficialių valstybės institucijų sprendimai dėl atitinkamų teisės aktų pakeitimų, bet ne anksčiau kaip iki karantino pabaigos ir apribojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos panaikinimo.
7. Teismas įvertino tai, kad šalių pasirašytos Organizuotos turistinės kelionės sutarties 2.5.9 punkte aiškiai numatyta, jog, kai kelionių organizatoriui atsiranda pareiga grąžinti turistui visus ar dalį turisto ar jo vardu sumokėtų pinigų už kelionę, kelionių organizatorius privalo grąžinti pinigus be nepagrįsto delsimo, bet ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sutarties nutraukimo dienos. Todėl toks pagal CK 6.751 straipsnio 4 dalį įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo 14 dienų pinigų grąžinimo terminas būtų pailgintas iki 6 mėnesių, teismo nuomone, reikšmingai apriboja turisto, kaip vartotojo, teises, nes nesudaro galimybės per protingą terminą atgauti jo už organizuotą turistinę kelionę sumokėtų pinigų, kelionės organizatoriui nutraukus sutartį. Laikė, jog tarp kelionių organizatoriaus ir turisto susidarantys teisiniai santykiai yra vartojimo teisiniai santykiai, ir toks teisinis reguliavimas smarkiai riboja turisto, kaip silpnesnės sutarties šalies, teises.
8. Teismas pažymėjo, jog 2015 m. lapkričio 25 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB (toliau – ir Kelionės paslaugų paketų direktyva). Pagal Kelionės paslaugų paketų direktyvos 12 straipsnio 4 dalį „sumokėtos sumos keliautojui grąžinamos arba kompensuojamos be nepagrįsto delsimo ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per 14 dienų po kelionės paslaugų paketo sutarties nutraukimo“. Be to, Kelionės paslaugų paketo direktyvos 4 straipsnyje nurodoma, kad „valstybės narės nacionalinėje teisėje neturi palikti galioti ar priimti nuostatų, nukrypstančių nuo šioje direktyvoje įtvirtintų nuostatų, įskaitant griežtesnių ar švelnesnių nuostatų, kuriomis būtų užtikrinama nevienodo lygio keliautojų apsauga, nebent šioje direktyvoje būtų numatyta kitaip“. Matyti, jog CK 6.751 straipsnio 5 dalies nuostata, įtvirtinanti 6 mėnesių pinigų grąžinimo terminą, yra nesuderinama su minėta direktyva ir iš esmės prieštarauja jos nuostatoms. Kaip matyti iš 2018 m. birželio 30 d. CK 6.2283 straipsnio, šeštosios knygos XXXV skyriaus trečiojo skirsnio ir priedo pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1448, maksimalus 14 dienų pinigų grąžinimo terminas buvo įtvirtintas CK 6.751 straipsnio 4 dalyje įgyvendinant minėtos Europos Sąjungos direktyvos atitinkamas nuostatas Lietuvoje, kurios šiuo metu yra pakeistos.
9. Teismas sprendė, jog 2020 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XIII-2956 nuostatos ne tik pažeidžia 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių nuostatas, susijusias su sumokėtos sumos keliautojui grąžinimo arba kompensavimo terminu po kelionės paslaugų paketo sutarties nutraukimo, bet ir neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalių, todėl nagrinėjamu atveju CK 6.751 straipsnio 5 dalies nuostata negali būti taikoma. Nurodė, kad ginčo sutartis yra galiojanti, ji nėra pakeista, ieškovas, kaip turistas, sudarė Organizuotos turistinės kelionės sutartį ir tikėjosi, kad gaus paslaugą, o jos įvykdymą nutraukus, pagrįstai tikėjosi, jog atgaus už kelionę sumokėtus pinigus per joje nustatytą terminą ir jo teisės, kaip silpnesniosios sutarties šalies, neturi būti ribojamos bei negali būti suteikta daugiau privilegijų juridiniam asmeniui, kurio veikla yra susijusi su kelionių organizavimu ir kuri yra stiprioji sutarties šalis. Teismo nuomone, atsakovė turėjo prisiimti riziką, jog neįvykdžius sutarties ir numatydama aptartus pinigų grąžinimo atvejus gali būti nepajėgi jų atlikti. 2020 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XIII-2956 nuostatos dėl grįžtamojo įstatymo galiojimo ir jo taikymo prieštarautų CK 1.2 straipsnyje numatytiems civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principams. Todėl, vadovaujantis CK 6.189 straipsnio 1 dalimi ir teisingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), turi būti vykdomas tarp šalių sudarytos sutarties 2.5.9 punktas, grąžinant kelionių organizatoriui pinigus už kelionę be nepagrįsto delsimo, bet ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sutarties nutraukimo dienos.
10. Teismas konstatavo, kad atsakovė praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę, todėl iš jos priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gegužės 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Itaka Lietuva“ prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
12. Nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai taikant materialiąsias ir civilinio proceso teisės normas.
13. Tvirtina, jog teismas netinkamai taikė materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias turizmo paslaugų teisinius santykius. 2020 m. gegužės 21 d. CK 6.751 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2956 2 straipsnyje buvo įtvirtinta teisės akto grįžtamoji galia. Todėl teismas visiškai nepagrįstai tarp šalių susiklosčiusiuose teisiniuose santykiuose atsisakė taikyti CK 6.751 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisės normą. Šiuo atveju ieškovo kelionė buvo atšaukta esant išvardintiems apribojimams, taikytiems iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo. Taigi, 2020 m. gegužės 21 d. CK 6.751 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XIII-2956 nustatytas 90 dienų pinigų grąžinimo terminas nuo apribojimų pabaigos taikomas ir tarp ieškovo bei atsakovės sudarytai sutarčiai. Be to, CK 6.751 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma taikoma nepriklausomai nuo sutarties 2.5.9 punkte įtvirtinto pinigų grąžinimo termino. Sutartis tarp šalių buvo sudaryta 2019 m. gruodžio 9 d., o CK 6.751 straipsnio 4 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2019 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) buvo įtvirtinta ši teisės norma: „Kelionių organizatorius ne vėliau kaip per 14 dienų nuo organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimo dienos grąžina visus turisto arba jo vardu sumokėtus pinigus už organizuotą turistinę kelionę“. Jokių kitų teisės normų, nustatančių pinigų grąžinimo terminus ir/ar išimtis CK nebuvo įtvirtinta, o teisės norma, nustatanti maksimalų 14 dienų pinigų grąžinimo terminą, atsakovei yra privaloma ir negali būti keičiama šalių susitarimu. CK 6.749 straipsnio 4 dalyje, Turizmo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės normos, nustatančios, kad organizuotos turistinės kelionės sutarties standartines sąlygas tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija. Sutinkamai su tuo, CK 6.751 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teisės norma buvo perkelta į 2019 m. vasario 11 d. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. 1-57 patvirtintų Organizuotos turistinės kelionės sutarties standartinių sąlygų 4.2.6 punktą: „Kai kelionių organizatoriui atsiranda pareiga grąžinti turistui visus ar dalį turisto ar jo vardu sumokėtų pinigų už kelionę, grąžinti pinigus be nepagrįsto delsimo, bet ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sutarties nutraukimo dienos“. Atsižvelgiant į tai, atsakovę, ruošiant Organizuotos turistinės kelionės sutarties sąlygas, saistė pareiga nenukrypti nuo standartinių sąlygų. Todėl sutarties sąlygų 2.5.9 punkte buvo įtvirtinta, kad: „Kai kelionių organizatoriui atsiranda pareiga grąžinti turistui visus ar dalį turisto ar jo vardu sumokėtų pinigų už kelionę, grąžinti pinigus be nepagrįsto delsimo, bet ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sutarties nutraukimo dienos“. Keičiantis Turizmo įstatymo teisinei reglamentacijai (įtraukus naują 171 straipsnį, reglamentuojantį kelionės kuponus), 2020 m. balandžio 21 d. įstatymu Nr. XIII-2863 nuo 2020 m. balandžio 24 d. įsigaliojo CK 6.751 straipsnio 4 dalies pakeitimas, nustatantis pinigų grąžinimo termino išimtį, jei turistas pasirenka kelionės kuponą. Vėliau, 2020 m. gegužės 21 d. įstatymu Nr. XIII-2956, nuo 2020 m. gegužės 30 d. įsigaliojo CK 6.751 straipsnio pakeitimas, papildantis CK 6.751 straipsnį 5 dalimi ir nustatantis 90 dienų terminą nuo apribojimų pabaigos pinigų grąžinimui (imperatyvi teisės norma). 2020 m. gegužės 21 d. įstatyme Nr. XIII-2956 įtvirtinus, kad įstatymas taikomas ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos sudarytoms organizuotų turistinių kelionių sutartims, darytina išvada, kad CK 6.751 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma taikoma nepriklausomai nuo iki šios teisės normos įsigaliojimo sutarties sąlygose įtvirtinto 14 dienų pinigų grąžinimo termino. Todėl nagrinėjamu atveju pirmenybė turi būti teikiama įstatymui, bet ne sutartinei nuostatai.
14. Teigia, jog teismas netinkamai taikė materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias teisės aktų teisinę galią. CK 6.751 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma nėra panaikinta, yra teisėta ir galiojanti. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai, nesant tam jokio teisėto pagrindo, atsisakė taikyti galiojančią CK 6.751 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisės normą.
15. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė direktyvos tiesioginio veikimo principą. Nors 14 dienų terminas turisto ar jo vardu sumokėtų pinigų grąžinimui yra nustatytas Direktyvos 12 straipsnio 4 dalyje, tačiau Direktyvoje įtvirtinant pinigų grąžinimo teisinį reglamentavimą nėra numatyti ir reglamentuoti atvejai, kai kelionių organizatorius nutraukia organizuotos turistinės kelionės sutartį ne dėl savo veiklos, o dėl valstybės apribojimų (nagrinėjamu atveju, Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimais), todėl CK 6.751 straipsnio 5 dalies įtraukimas nustatant 90 dienų terminą tais atvejais, kai organizuotos turistinės kelionės sutartys negalėjo būti įvykdytos dėl valstybės apribojimų, priešingai nei savo sprendime nurodo pirmosios instancijos teismas, nepažeidžia Direktyvos nuostatų ir joms neprieštarauja. Teismo sprendimo priėmimo dienai nebuvo priimtas joks Europos Sąjungos Teisingumo teismo sprendimas, kuriame būtų pripažintas neteisingas Direktyvos perkėlimas į CK. Aplinkybė, kad Europos Komisijoje prieš Lietuvos Respubliką buvo pradėta Europos Sąjungos teisės pažeidimų procedūra dėl Direktyvos galbūt netinkamo perkėlimo ir įgyvendinimo, pati savaime nepatvirtina fakto, kad Lietuvos Respublika į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas, nes minėta procedūra šiuo metu dar nėra užbaigta ir sprendimas joje nėra priimtas. Be to, iš nusistovėjusios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos aišku, jog visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai. Taigi, tiesioginiu direktyvos poveikiu galima remtis tik nacionaliniuose teismuose pagal asmens ieškinį prieš valstybę, bet ne pagal asmens ieškinį prieš asmenį.
16. Mano, jog teismas peržengė jam, kaip bendrosios kompetencijos teismui, suteiktus įgaliojimus ir netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai procedūras, kadangi tik Konstitucinis Teismas turi įgalinimus pripažinti teisės aktą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nėra paskelbęs jokio nutarimo, kuriuo būtų nustatyta, kad CK 6.751 straipsnio 5 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl ši CK nuostata yra galiojanti ir turi būti taikoma.
17. Tvirtina, jog teismas netinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą, ir padarė esminius proceso teisės normų pažeidimus, tokiu būdu neatskleisdamas bylos esmės. O būtent: teismas pažeidė pareigą motyvuoti teismo sprendimą, nes skundžiamame sprendime visiškai nevertinti ieškovo tiek procesiniuose dokumentuose, tiek žodiniuose paaiškinimuose pateikti argumentai dėl pinigų grąžinimo termino. Nors teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodo, kad pinigų grąžinimo terminas CK 6.751 straipsnio 5 dalyje prailgintas iki 6 mėnesių, tačiau minėtoje teisės normoje aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintas 90 dienų nuo apribojimų pabaigos pinigų grąžinimo terminas. Taip pat teismas visiškai neanalizavo apribojimų, kurių pagrindu nebuvo vykdoma sutartis, galiojimo laike. Šiuo atveju ieškovo pagal sutartį įsigyta kelionė buvo atšaukta esant teisėtiems pagrindams – ekstremaliajai situacijai ir karantino režimui. Nors karantino režimas galiojo iki 2020 m. birželio 16 d. 24:00 val., ekstremali situacija nebuvo panaikinta, 2020 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1463 buvo patvirtintas „COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) paveiktų šalių sąrašas“, kuris įsigaliojo 2020 m. birželio 17 d. Grįžus iš sąraše nurodytų šalių privaloma saviizoliacija. Šis sąrašas keičiamas kas savaitę. Portugalija per visą laikotarpį nuo minėto įsakymo įsigaliojimo iki 2020 m. spalio 26 d. buvo įtraukta į šį sąrašą, todėl grįžus iš kelionės buvo privaloma saviizoliacija. Tik 2020 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras priėmė įsakymą „Dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) paveiktų šalių sąrašo patvirtinimo, kuriuo buvo panaikinta saviizoliacija grįžusiems iš Madeiros. Minėtas įsakymas įsigaliojo nuo 2020 m. spalio 26 d. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė vykdo organizuotas turistines keliones, kurių tikslas yra turistų poilsio užtikrinimas, esant nustatytam reikalavimui dėl privalomos saviizoliacijos grįžus iš Portugalijos, poilsinių kelionių vykdymas į Madeirą nebuvo galimas, todėl kelionės į Madeirą tiek civilinės bylos iškėlimo metu, tiek bylos nagrinėjimo iš esmės metu nebuvo atnaujintos. Tokiu būdu, apribojimai, dėl kurių nebuvo galimas sutarčių dėl kelionių į Madeirą vykdymas, galiojo iki 2020 m. spalio 25 d. Todėl 90 dienų terminas pinigų grąžinimui turi būti pradėtas skaičiuoti tik nuo 2020 m. spalio 26 d. ir sueis 2021 m. sausio 23 d.
18. Teigia, jog teismas visiškai neanalizavo aplinkybių, patvirtinančių, kad atsakovė nėra praleidusi prievolės įvykdymo termino, o ieškovas – nėra įgijęs reikalavimo teisės. Atsižvelgiant į CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 6.205 straipsnį, 6.260 straipsnio 1 dalį, 6.751 straipsnio 5 dalį, atsakovė nei civilinės bylos iškėlimo metu, nei priimant teismo sprendimą nebuvo praleidusi piniginės prievolės įvykdymo termino, nes 90 dienų termino pradžia yra siejama su įvestų apribojimų pasibaigimu, kurie nebuvo pasibaigę.
19. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas V. P. prašo apeliacinį skundą atmesti.
20. Nurodo, kad su pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka visiškai. CK 6.751 straipsnio 5 dalies nuostata, kuria byloje rėmėsi atsakovė, nei ieškovo prašymų atsakovei dėl pinigų grąžinimo pateikimo metu, nei bylos iškėlimo teisme metu neegzistavo. Ieškovas, teikdamas atsakovei prašymą dėl pinigų grąžinimo bei pretenziją, o vėliau pateikdamas ieškinį teisme, rėmėsi tuo metu galiojusiomis teisės normomis, numačiusiomis pinigų už neįvykusią kelionę grąžinimo terminus, todėl negalėjo žinoti, kad šios normos ateityje bus pakeistos. CK 3.7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas, jog civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka, tad akivaizdu, jog iki 2020 m. gegužės 21 d. Nr. XIII-2956 įstatymo įsigaliojimo esant pradėtam teisminiam ginčui tarp sutarties šalių CK 6.751 straipsnio 5 dalies nuostata negali būti taikoma, kadangi ji ginčo pradėjimo metu neegzistavo.
21. Ieškovo vertinimu, Lietuvoje paskelbtas karantinas ir draudimas išvykti iš Lietuvos Respublikos ar kitų valstybių piliečiams atvykti į Lietuvos Respubliką atsakovei sukliudė suorganizuoti turistinę kelionę, tačiau niekaip nekliudė ir nekliudo grąžinti (pervesti) ieškovui jo sumokėtų pinigų. Šalių pasirašytos Organizuotos turistinės kelionės sutarties 2.5.9 punkte aiškiai numatyta, jog, kai kelionių organizatoriui atsiranda pareiga grąžinti turistui visus ar dalį turisto ar jo vardu sumokėtų pinigų už kelionę, kelionių organizatorius privalo grąžinti pinigus be nepagrįsto delsimo, bet ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sutarties nutraukimo dienos. Ši sutarties nuostata nėra panaikinta ar pripažinta negaliojančia, todėl turi įstatymo galią ir jos privalu laikytis.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Apeliacinis skundas atmetamas.
23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
24. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. Pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, atsakovės apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).
25. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
26. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai skundžiamu 2020 m. spalio 30 d. sprendimu tenkino ieškovo V. P. ieškinį dėl sumokėtų sumų už neįvykusią kelionę grąžinimo iš atsakovės UAB „Itaka Lietuva“. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovės pagal turistinės kelionės sutartį sumokėtas sumas už neįvykusią kelionę, t. y. patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė klausimus dėl kelionių organizatoriaus atsakomybės.
27. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis suformuota kasacinio teismo praktika įrodymų vertinimo aspektu, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė šalių prašymus, paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, vertino tiek ieškovo, tiek atsakovės pateiktus įrodymus, susijusius su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, pateikė byloje esančių įrodymų vertinimą, padarė išvadas dėl ieškovo reikalavimų bei atsakovės atsikirtimų, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais apeliacinės instancijos teismas sutinka, todėl jų nekartoja.
28. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantės išdėstytais argumentais, kurių pagrindu ji skundžiamą teismo sprendimą vertina neteisėtu ir nepagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atsakovei skundžiamu sprendimu patenkintas, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis procesinės teisės normų, todėl keisti ar naikinti jo apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Tuo pačiu pažymėtina, jog vien tai, kad apeliantė dėl teismo ištirtų ir įvertintų aplinkybių bei su tuo susijusių padarytų išvadų turi kitokią nuomonę, palankią jos interesams, nesudaro pagrindo spręsti apie bylos esmės neatskleidimą ar nemotyvuoto teismo sprendimo priėmimą.
29. Apeliantė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti CK 6.751 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisės normą (neteko galios 2021 m. sausio 14 d. įstatymu Nr. XIV-168 nuo 2021 m. sausio 23 d.), kuria buvo nustatyta, jog, jeigu turistas ir kelionių organizatorius nesusitaria dėl sumokėtų pinigų už neįvykusią organizuotą turistinę kelionę kompensavimo, kaip tai nustatyta šio straipsnio 4 dalyje, kelionių organizatorius ne vėliau kaip per 90 dienų nuo dienos, kai nelieka Turizmo įstatyme nurodytų apribojimų, kurių pagrindu kelionių organizatoriaus įsipareigojimų pagal organizuotos turistinės kelionės sutartį vykdymas tapo neįmanomas, grąžina visus turisto arba jo vardu sumokėtus pinigus už organizuotą turistinę kelionę. Tuo pačiu akcentuotina, jog ši straipsnio nuostata įsigaliojo tik nuo 2020 m. gegužės 30 d.
30. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas į atsakovę su prašymu dėl sumokėtos pinigų sumos už kelionę grąžinimo kreipėsi dar 2020 m. kovo 22 d., o atsakovė 2020 m. balandžio 8 d. atsisakė grąžinti pinigus ieškovui remdamasi tuo, jog draudimą Lietuvos Respublikos piliečiams išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatė valstybės institucija norminiu teisės aktu, taigi susiklosčiusi situacija yra vertintina kaip atitinkanti nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes, kurių kelionių organizatorius negalėjo kontroliuoti bei numatyti organizuotos turistinės kelionės sutarties sudarymo metu ir negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Atsakovė rėmėsi CK 6.212 straipsnio 1, 2 dalimis ir nurodė, kad pinigų grąžinimas turistams yra sustabdytas iki šiuo klausimu bus priimtas sprendimas, bet ne anksčiau kaip iki karantino pabaigos ir apribojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos panaikinimo. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas 2020 m. balandžio 22 d. pateikė pretenziją – prašymą, kuriame išdėstė savo nesutikimą su atsakovės atsakymu, ir pareikalavo persvarstyti atsakovės 2020 m. balandžio 8 d. rašte išdėstytą sprendimą ir nedelsiant, tačiau ne vėliau kaip iki 2020 m. balandžio 27 d. imtinai, grąžinti sumokėtą neįvykusios kelionės kainą. 2020 m. gegužės 4 d. atsakovė pateikė atsakymą, kuriame analogiškais motyvais atsisakė gera valia tenkinti ieškovo prašymą ir nurodė, jog ieškovas turi teisę kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą arba į teismą. Nustatyta, kad ieškovas į teismą su šioje byloje nagrinėjamu ieškiniu kreipėsi 2020 m. gegužės 13 d., t. y. iki šios nutarties 29 punkte aptartų CK 6.751 straipsnio 5 dalies nuostatų įsigaliojimo.
31. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nutarties 29 – 30 punktuose išdėstytas aplinkybes bei sutikdamas su ieškovo argumentais, konstatuoja, jog CK 6.751 straipsnio 5 dalies nuostata, kuria byloje rėmėsi atsakovė, nei ieškovo prašymų atsakovei dėl pinigų grąžinimo pateikimo metu, nei bylos iškėlimo teisme metu negaliojo. Akivaizdu, jog ir atsakovė, netenkindama ieškovo prašymų dėl pinigų už neįvykusią kelionę grąžinimo, negalėjo remtis tuo metu negaliojusio įstatymo nuostatomis, ir rėmėsi tik nenugalimos jėgos aplinkybe. Pagal CK 6.751 straipsnio 1 dalį kelionių organizatorius turi teisę iki organizuotos turistinės kelionės pradžios nutraukti sutartį, grąžinti turistui visus sumokėtus pinigus už organizuotą turistinę kelionę ir atlyginti turisto patirtą žalą. Šio straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodyta žala neatlyginama, kai kelionių organizatorius negali įvykdyti organizuotos turistinės kelionės sutarties dėl nenugalimos jėgos ir jis nedelsdamas iki organizuotos turistinės kelionės pradžios praneša turistui apie organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimą. Tai rodo, kad kelionių organizatorius privalo grąžinti visus turisto arba jo vardu sumokėtus pinigus už organizuotą turistinę kelionę nepaisant turistinės kelionės nutraukimo priežasčių. Vadinasi, šiuo atveju, net jei atsakovės nurodytos aplinkybės ir būtų laikomos nenugalima jėga, tai atsakovę atleistų tik nuo prievolės atlyginti ieškovo patirtą žalą, tačiau ne nuo prievolės grąžinti ieškovo atsakovei sumokėtus pinigus.
32. Ginčo atveju svarbu tai, ką pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, kad neįvykusios kelionės pinigų grąžinimo terminus reglamentuoja ne tik CK nuostatos, tačiau ir šalių pasirašyta organizuotos turistinės kelionės sutartis. Būtent sutarties 2.5.9 punktu šalys aiškiai susitarė, jog, kai kelionių organizatoriui atsiranda pareiga grąžinti turistui visus ar dalį turisto ar jo vardu sumokėtų pinigų už kelionę, kelionių organizatorius privalo grąžinti pinigus be nepagrįsto delsimo, bet ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sutarties nutraukimo dienos. Kadangi ši sutarties nuostata nėra panaikinta ar pripažinta negaliojančia, ji turi įstatymo galią ir jos privalu laikytis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visi apeliantės teiginiai, susiję su tuo, kad šalių pasirašyta sutartis buvo parengta pagal standartines sąlygas, šiuo aspektu neturi teisinės reikšmės ir nesuteikia apeliantei, kaip verslininkei, teisės nesilaikyti pagal standartines sąlygas parengtos sutarties 2.5.9 punkto nuostatų.
33. Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė šalių pasirašytos sutarties nuostatas ir pagrįstai nurodė, jog ginčo sutartis yra galiojanti, todėl ieškovas, kaip turistas ir vartotojas, sudarydamas organizuotos turistinės kelionės sutartį, tikėjosi, kad gaus paslaugą, o jos įvykdymą nutraukus, pagrįstai tikėjosi, jog atgaus už kelionę sumokėtus pinigus per joje nustatytą terminą, ir kad jo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisės neturi būti ribojamos, o juridiniam asmeniui, kurio veikla yra susijusi su kelionių organizavimu ir kuris yra stiprioji sutarties šalis, neturi būti suteikta privilegijų, nes būtent jis turėjo prisiimti riziką, jog neįvykdžius sutarties jis gali būti nepajėgus grąžinti už kelionę sumokėtas sumas. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai įvertino, jog 2020 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XIII-2956 nuostatos dėl grįžtamojo CK 6.751 straipsnio 5 dalies nuostatų galiojimo ir jo taikymo prieštarautų CK 1.2 straipsnyje numatytiems civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principams. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo principais, atsakovė turėjo vykdyti tarp šalių sudarytos sutarties 2.5.9 punktą ir grąžinti ieškovui pinigus už kelionę be nepagrįsto delsimo, bet ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sutarties nutraukimo dienos.
34. Apeliantė Panevėžio apygardos teismui 2021 m. sausio 13 d. pateikė prašymą dėl papildomų dokumentų apie pinigų grąžinimą ieškovui prijungimo prie civilinės bylos, nurodydama, kad apribojimai, dėl kurių nebuvo galimas sutarčių dėl kelionių į Madeirą vykdymas, galiojo iki 2020 m. spalio 25 d., todėl, vadovaudamasi CK 6.751 straipsnio 5 dalimi, 90 dienų terminą pinigų grąžinimui pradėjo skaičiuoti tik nuo 2020 m. spalio 26 d., kuris sueina 2021 m. sausio 23 d. Atsižvelgdama į tai, apeliantė 2021 m. sausio 12 d., nepraleisdama 90 dienų termino nuo apribojimų pasibaigimo, įvykdė piniginę prievolę ir grąžino ieškovui 1 538 Eur. Apeliantės manymu, ji tinkamai įvykdė savo įsipareigojimą grąžinti ieškovui jo sumokėtą kelionės kainą, nepažeisdama CK 6.751 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto pinigų grąžinimo termino, todėl, kaip nurodė ir apeliaciniame skunde, ieškovas nebuvo įgijęs reikalavimo teisės dėl pinigų grąžinimo.
35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateikti dokumentai apie pinigų grąžinimą ieškovui 2021 m. sausio 12 d. patvirtina, kad teismo sprendimas iš dalies yra įvykdytas, tačiau nepaneigia nei jo teisėtumo, nei pagrįstumo. Priešingai nei teigia apeliantė, ji yra praleidusi prievolės įvykdymo terminą, o ieškovas kreipimosi į teismą su ieškiniu metu buvo įgijęs reikalavimo teisę. Minėta, kad bylos iškėlimo metu pareigą atsakovei grąžinti ieškovui pinigus per 14 dienų laikotarpį numatė tiek įstatymas, tiek tarp šalių pasirašyta galiojanti sutartis.
36. Pažymėtina, jog kelionių organizatoriaus pareigą grąžinti vartotojui sumokėtus pinigus per 14 dienų nuo sutarties nutraukimo nustato 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių. Šioje Direktyvoje nėra nustatytos jokios išimtys iš minėtos taisyklės ir neleidžiama nustatyti išimčių nacionalinėje teisėje. Lietuvos Respublikos Vyriausybė gavo Europos Komisijos 2020 m. liepos 2 d. raštą Nr. 2020/2253 C(2020) 4407 dėl Lietuvos Respublikos priimtų teisės aktų, kurie neatitinka 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB. Jame teigiama, kad CK 6.751 straipsnio 5 dalis kartu su Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 171 straipsniu nukrypsta nuo Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies, 3 dalies b punkto ir 4 dalies, kuriose nustatyta, kad dėl neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių nutraukus sutartį keliautojui ne vėliau kaip per 14 dienų turi būti grąžintos visos sumokėtos sumos. Taip nukrypti nuo Direktyvos neleidžiama pagal jos 4 straipsnį, kuriuo valstybėms narėms neleidžiama priimti nuostatų, nukrypstančių nuo šioje Direktyvoje įtvirtintų reikalavimų, kuriais būtų užtikrinama nevienodo lygio keliautojų apsauga. Nauja CK 6.751 straipsnio 5 dalimi kartu su nauju Turizmo įstatymo Nr. VIII-667 171 straipsniu laikotarpis, per kurį keliautojai turi teisę susigrąžinti už kelionės paslaugų paketą sumokėtas sumas, pailginamas nuo 14 iki 90 dienų, todėl sumažėja vartotojų apsaugos lygis. Nei Direktyvoje, nei kituose Europos Sąjungos teisės aktuose nėra nuostatų, kuriomis valstybėms narėms būtų leidžiama nukrypti nuo Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies, 3 dalies b punkto ir 4 dalies. Todėl apeliantė yra neteisi, teigdama, kad Direktyvoje įtvirtinant pinigų grąžinimo teisinį reglamentavimą, nėra numatyti ir reglamentuoti atvejai, kai kelionių organizatorius nutraukia organizuotos turistinės kelionės sutartį ne dėl savo veiklos, o dėl valstybės apribojimų, todėl CK 6.751 straipsnio 5 dalies įtraukimas nustatant 90 dienų terminą tais atvejais, kai organizuotos turistinės kelionės sutartys negalėjo būti įvykdytos dėl valstybės apribojimų, nepažeidžia Direktyvos nuostatų ir joms neprieštarauja.
37. Atkreiptinas dėmesys, kad 2020 m. spalio 30 d., Lietuvos Respublikai nepanaikinus Direktyvai (ES) 2015/2302 prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų, Europos Komisija pareiškė pagrįstą nuomonę: per du mėnesius prašo imtis priemonių, kad Civilinio kodekso nuostatos būtų suderintos su Direktyvos nuostatomis. Atitinkamai 2021 m. sausio 14 d. įstatymu Nr. XIV-168 (nuo 2021 m. sausio 23 d.) CK 6.751 straipsnio 5 dalis buvo pripažinta netekusia galios. Priimant šį įstatymą, 2021 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto pagrindinio komiteto papildomoje išvadoje Nr. 102-P-3 buvo nurodyta, jog „Projektu Nr. XIIIP-5129 ES siekiama, kad būtų nutraukta Lietuvai pradėta Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūra dėl Lietuvos Respublikos priimtų teisės aktų, kurie neatitinka Direktyvos (ES) 2015/2302 bei tinkamai į nacionalinę teisę perkelti jos nuostatas. Lietuvai neįvykdžius savo įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, Europos Komisija gali nuspręsti perduoti bylą Teisingumo Teismui ir skirti Lietuvai baudas. Pažymėtina, kad vartotojų apsauga yra konstitucinis imperatyvas. Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra suformavęs nusistovėjusią jurisprudenciją, kad vartotojas yra silpnesnė sutarties šalis dėl objektyvių priežasčių (informacijos, patirties stokos ir kitų panašių aplinkybių) palyginti su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju. Poreikis apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus lemia tiek Europos Sąjungos, tiek nacionalinį teisinį reguliavimą, nustatantį aukšto lygio vartotojų apsaugą (t. y. vartotojams palankias teisės normas)“. Taigi, įstatymo leidėjas, priimdamas 2021 m. sausio 14 d. įstatymą Nr. XIV-168, kuriuo 6.751 straipsnio 5 dalis buvo pripažinta netekusia galios, pripažino, jog naikinama CK 6.751 straipsnio 5 dalis neatitiko Direktyvos (ES) 2015/2302 nuostatų bei pažeidė vartotojų teises.
38. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, atmestini kaip nepagrįsti skundo argumentai, susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė direktyvos tiesioginio veikimo principą ar peržengė jam, kaip bendrosios kompetencijos teismui, suteiktus įgaliojimus ir netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai procedūras. Kaip minėta, panaikintoji CK 6.751 straipsnio 5 dalies nuostata nei ieškovo prašymų atsakovei dėl pinigų grąžinimo pateikimo metu, nei bylos iškėlimo teisme metu negaliojo, todėl apeliantė ieškovo pateiktų 2020 m. kovo 22 d. bei 2020 m. balandžio 22 d. pretenzijų pagrįstumo klausimą turėjo vertinti remdamasi tuo metu galiojusiomis teisės normomis ir grąžinti ieškovui pinigus už kelionę be nepagrįsto delsimo, bet ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sutarties nutraukimo dienos.
39. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
40. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavęs ieškovą ir atsakovę siejančius teisinius santykius, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Šį sprendimą apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. spalio 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
41. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą ieškovas V. P. turėjo 500 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl šios išlaidos ieškovui priteistinos iš atsakovės UAB „Itaka Lietuva“ (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
n u t a r i a :
Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2020 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Itaka Lietuva“ (įmonės kodas 304739881) 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) ieškovo V. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) naudai išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Teisėja Ramunė Čeknienė