Administracinė byla Nr. eA-870-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02835-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija: 12.6.5

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir TRATC, pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Telšių AVMI, atsakovas), 123,38 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios nuo 2010 metų III ketvirčio iki 2013 m. rugpjūčio 31 d., ir bylinėjimosi išlaidas, 36,30 Eur už advokato pagalbą.

Pareiškėjas nurodė, kad yra Telšių, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybių įsteigtas regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius, kuriam pavesta rinkti, administruoti bei išieškoti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.   Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 30 straipsnio 3 dalies 3 punktas nustato, jog komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius gali pateikti savivaldybės institucijai įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžio apskaičiavimą ir ją rinkti. Plungės rajono savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. T1-168 patvirtintų Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 24 punktas nustato, kad pareiškėjas apskaičiuoja vietinės rinkliavos dydį, 46 punktas – kad pareiškėjas administruoja vietinės rinkliavos surinkimą, o 60 punktas – kad pareiškėjas vykdo vietinės rinkliavos išieškojimą iš vietinės rinkliavos mokėtojų. Pareiškėjas yra Plungės rajono savivaldybės teritorijoje vietinę rinkliavą administruojantis subjektas, kontroliuojantis vietinės rinkliavos mokėjimą, vykdantis jos apskaitą bei kitas procedūras, reikalingas vietinei rinkliavai administruoti, įskaitant ir kreipimąsi į teismą dėl nesumokėtų vietinių rinkliavų išieškojimo. Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog nekilnojamojo turto objektų savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą. Nuostatai nustato, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje, vietinės rinkliavos dydis nustatomas visiems komunalinių atliekų turėtojams, fiziniams ir juridiniams asmenims, valdantiems, naudojantiems ir disponuojantiems nekilnojamąjį turtą (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje. Nuostatų 31 punkte yra nustatyta, jog vietinės rinkliavos dydis atliekų turėtojams už komunalinių atliekų tvarkymą nustatomas ir patvirtinamas, t. y. vietinė rinkliava nustatoma bei privalo būti mokama pagal ataskaitinį laikotarpį už kiekvienus kalendorinius metus.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – ir Rinkliavų įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Plungės rajone privaloma vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įvesta nuo 2008 m. sausio 1 d. Plungės rajono savivaldybės taryba 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. T1-160 patvirtino Telšių rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisykles, kurių 10 punktu pavedė pareiškėjui rinkliavos administravimą, o 6.19 punkte nurodė, kad komunalinių atliekų turėtojas yra fiziniai arba juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys disponuojantis nekilnojamuoju turtu. Rinkliava skaičiuojama, vadovaujantis Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų atliekų tvarkymą nuostatais. Nors atsakovas yra nesumokėjęs 219,68 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už 2008 metus – 2013 metų dalį, iki 2013 m. rugpjūčio 31 d., tačiau, vadovaujantis Nuostatais, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatais, skolą prašoma priteisti už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Telšių apskrities mokesčių inspekcijos, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), nuo 2010 m. birželio 18 d. iki 2013 m. rugsėjo 6 d. buvo registruotas Lietuvos Respublikos vardu. Atsakovas pažymėjo, kad paveldėjimas yra vienas iš palikėjo materialinių subjektinių teisių ir pareigų perėjimo pagrindų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.62 straipsnio nuostatomis, paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, jei nėra nė vienos eilės įpėdinių arba, jei įpėdiniai atsisakė palikimo. Dėl to minėtą nekilnojamojo turto objektą, nesant nei įstatyminių, nei testamentinių įpėdinių, paveldėjo valstybė ir perdavė jį patikėjimo teisės pagrindu atsakovo atstovui. Taip pat nurodė, kad paveldėjimo teisiniuose santykiuose valstybę kaip specifinį subjektą išskiria ir tai, kad pagal įstatymų, reglamentuojančių paveldėjimą valstybės vardu nuostatas, valstybę atstovaujanti institucija, veikia vadovaujantis Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 (Žin., 2004, Nr. 86-3119) (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis, t. y. paveldėjusi mirusio asmens nekilnojamąjį turtą jo neeksploatuoja, o gali jį tik parduoti. Vadovaujantis Taisyklių 47 punkte įtvirtinta nuostata, visos mokesčių inspekcijos patirtos su palikimu susijusios išlaidos apmokamos iš mokesčių inspekcijai skirtų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, iš biudžeto asignavimų apmokamos tik būtinosios išlaidos, susijusios su būsto išlaikymu. Kadangi valstybė šio buto neeksploatavo, todėl, nėra pagrindo priteisti 123,28 Eur vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo palikimo priėmimo (2010 m. birželio 7 d.) iki nekilnojamojo turto objekto pardavimo momento (2013 m. rugpjūčio 29 d.).

Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Nuostatų 50 punkte numatyta, kad TRATC parengia ir kiekvienais metais iki vasario 28 d. teikia kiekvienam rinkliavos mokėtojui (asmeniui atsakingam už rinkliavos sumokėjimą) nustatytos formos pranešimą apie mokėjimo laikotarpiu jam taikomą vietinės rinkliavos dydį. Pažymėjo, kad įvertinus Telšių AVMI sudarytoje P. U. paveldėjimo byloje esančius dokumentus, nenustatyta, jog pareiškėjas pateikė pranešimą dėl vietinės rinkliavos sumokėjimo Telšių AVMI ar VMI. Tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė ir teismui. Atsakovas akcentavo, kad anksčiau minėtų Nuostatu 38 punkte nustatyta, jog vietinės rinkliavos mokestis kalendoriniais metais sumažinamas rinkliavos mokėtojui 70 proc. kai jam priklausantis butas mokestiniais metais nebuvo naudojamas. VMI prie FM neturi duomenų ar yra taikyta 70 procentų lengvata ir ar prašoma priteisti jau sumažinta vietinės rinkliavos 123,38 Eur suma.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atmetė.

Teismas nurodė, kad byloje esantys dokumentai patvirtino, kad atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Telšių AVMI, buvo Buto savininkas. Iš pareiškėjo pateiktos pažymos matyti, kad atsakovo vietinės rinkliavos įsiskolinimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. yra 219,68 Lt (584,94 Eur), prašoma priteisti  skolą už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., viso 123,38 Eur.

Iš bylos medžiagos, pateiktų pareiškėjo papildomų paaiškinimų teismas nustatė, kad šis nekilnojamas turtas iki 1995 m. rugpjūčio 24 d. priklausė fiziniam asmeniui P. U., kuris nurodytą dieną mirė. 2010 m. birželio 7 d. atsakovas įregistravo viešame registre nuosavybės teisę į šį turtą, kuris atsakovo nuosavybėn perėjo kaip valstybės paveldėtas turtas. Vadovaujantis CK 5.3 straipsnio 1 dalimi, palikimo atsiradimo momentu laikomas palikėjo mirties momentas. Palikimą priėmusiems įpėdiniams ar paveldimą turtą priėmusiai valstybei tenka pareiga vykdyti tiek iki palikėjo mirties, tiek po palikėjo mirties atsiradusius įsipareigojimus, susijusius su paveldimu turtu. Taip pat teismas pritarė pareiškėjo nuomonei, jog prievolės, atsiradusios po palikėjo mirties, yra naujo turto savininko (įpėdinio) prievolės, atsiradusios dėl jo, kaip turto savininko, ir kitų asmenų prievolinių teisinių santykių. Tokiu būdu, nepriklausomai nuo to, kada buvo įformintas palikimo priėmimo veiksmas, valstybei pereina pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles nuo palikimo atsiradimo dienos, šiuo atveju, nuo palikėjo P. U. mirties dienos.

Tačiau pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog palikėjas P. U. mirė 1995 m. rugpjūčio 24 d., o prievolė mokėti  vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą  atsiranda tik po to, kai ji yra įvesta, o Plungės rajone privaloma vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įvedama nuo 2008 m. sausio 1 d. Tokiu būdu, P. U. neturėjo prievolės mokėti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, o Lietuvos Respublika, atstovaujama Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, negalėjo tokios prievolės paveldėti, kadangi nebuvo tokios prievolės. Atkreiptinas dėmesys, jog pats pareiškėjas nurodo (ir teismas su šia nuomone sutinka), kad palikimą priėmusiems įpėdiniams ar paveldimą turtą priėmusiai valstybei tenka pareiga vykdyti tiek iki palikėjo mirties, tiek po palikėjo mirties atsiradusius įsipareigojimus, susijusius su paveldimu turtu, bet vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnį 8 punktą, kuris numato galimybę nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų, pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 1 dalį, kuris numato, jog organizuojant komunalinių atliekų tvarkymą, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą, atliekų turėtojams atstovauja jų naudojamo nekilnojamojo turto objekto savininkas arba nekilnojamojo turto objekto savininko atstovas pagal įstatymą, pagal Plungės rajono savivaldybės tarybos  2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. T1-160 patvirtintų Plungės rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisykles, kurių 6.19 punktas nurodė, kad komunalinių atliekų turėtojas yra fiziniai arba juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys disponuojantis nekilnojamuoju turtu, yra prievolė, susijusi su asmeniu, bet ne su turtu. Tokiu būdu, mirus asmeniui, pasibaigia ir jo kaip komunalinio atliekų turėtojo prievolė mokėti vietinę rinkliavą, nes ši rinkliava nėra susijusi su pačiu turtu ar jo išlaikymu, vien nekilnojamas turtas, nesant savininko, kuris šį turtą valdytų, juo naudotųsi ir juo disponuotų, šia rinkliava yra neapmokestinamas. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas laikė įrodytu, jog nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 7 d. (kai buvo įregistruotos nuosavybės teisės į nekilnojamą turtą), atsakovas nepaveldėjo prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes tokios prievolės palikėjas neturėjo, o ši prievolė su paveldėtu turtu nėra susijusi.

Teismas neabejojo, kad fiziniam ar juridiniam asmeniu, kuris yra nekilnojamo turto savininkas, ir šį turtą valdo kaip savo, juo naudojasi ir juo disponuoja, šio valdymo, naudojimo ir disponavimo metu, kaip taisyklė, susidaro komunalinės atliekos, ir toks fizinis ar juridinis asmuo tampa Atliekų tvarkymo įstatymo prasme komunalinių atliekų turėtoju. Pastebėjo, kad reikalinga, jog asmuo ne tik disponuotų turtu, bet ir jį valdytų ir naudotų. Tačiau atsakovas, Lietuvos Respublika, atstovaujama Telšių AVMI, yra specifinis turto valdytojas, ir jo veiksmus bei funkcijas, susijusios su šio turto, kuris yra perimamas valstybės nuosavybėn, mirus asmeniui ir nesant kitų paveldėtojų, reglamentuoja Taisyklės, kurių 2 straipsnis numato, jog mokesčių inspekcija priima, apskaito, saugo, realizuoja valstybės paveldėtą turtą, 3.4 straipsnis numato, jog valstybės paveldėtas turtas apskaitomas pagal notaro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, 51 straipsnis numato, jog gavus paveldėjimo teisės liudijimą, valstybės paveldėtas turtas realizuojamas.

Atkreipė dėmesį, kad teismui nėra pateikta jokių duomenų, kad šis P. U. mirus paveldėtas turtas, būtų kitaip valdomas, naudojamas ar juo disponuojama nei numatyta Taisyklėse. Tokiu būdu, nustatyta, jog atsakovas, Lietuvos Respublika, atstovaujama Telšių AVMI, šiuo nekilnojamu turtu disponavo, jį apskaitydamas ir realizuodamas, tačiau turto valdymas neapėmė šio turto naudojimo pagal paskirtį, kas, kaip matyti iš teisės normų reglamentavimo, yra būtina, norint pripažinti atsakovą komunalinių atliekų turėtoju, įregistravus jam nuosavybės teises į šį konkretų turtą.

Teismas sprendė, kad neįrodžius, jog atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Telšių AVMI, būdama nekilnojamojo turto, kurį paveldėjo iš mirusio P. U., savininku, šį turtą valdė, juo naudojosi ir juo disponavo, tuo pačiu turėdamas komunalinių atliekų ir tuo pačiu tapo komunalinių atliekų turėtoju, pareiškimas yra atmestinas.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas UAB „Telšių rajono atliekų tvarkymo centras“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo prašymą.

Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai taikė Nuostatus, Atliekų tvarkymo įstatymą, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Dėl reikalavimo priteisti vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2008 iki 2010 metų, apeliantas nurodo, kad prašymo dėl rinkliavos priteisimo už laikotarpį nuo 2008 iki 2010 metų nereiškė, apeliantas laikosi pozicijos, kad teismo padarytos išvados dėl prievolės mokėti vietinę rinkliavą paveldėjimo ar nepaveldėjimo šiame ginče yra teisiškai nereikšmingos, todėl dėl tokių teismo išvadų nepasisako.

Dėl valstybės, kaip turto savininkės, pareigos mokėti vietinę rinkliavą, apeliantas nurodo, kad skirtingai nei teigia teismas, Nuostatai pareigą mokėti vietinę rinkliavą sieja ne su asmeniu, o su turtu (išskyrus žemės sklypus), kuriuo asmuo disponuoja, valdo, naudoja.

Nurodo, kad pagal Nuostatus, tam, kad asmuo būtų pripažintas vietinės rinkliavos mokėtoju užtenka konstatuoti, turto disponavimo, valdymo ar naudojimo faktą. Pareiga mokėti vietinę rinkliavą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar disponuojantis turtu asmuo de facto (faktiškai) tą turtą valdo. Taigi, teigia, jog valstybė kaip turto savininkas yra laikytina vietinės rinkliavos mokėtoju.

Pažymi, kad teismas pagrįstai nurodė, kad norint konstatuoti, jog asmuo turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą yra būtina nustatyti ar jis yra atliekų turėtojas įstatymo prasme. Tačiau nurodo, kad teismo išvada, jog valstybė yra specifinis turto savininkas, kuris turtą Taisykles, kurios nurodo, kad valstybė tą turtą tik priima, apskaito, saugo, realizuoja, yra nepagrįsta, nes minėtas ir teismo cituotas teisės aktas reglamentuoja tvarką, kaip nutarimo pavadinime įvardintas turtas tampa valstybės nuosavybe. Pats valstybės turto naudojimo teisinis reglamentavimas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme. Šiame įstatyme yra aiškiai nurodyta, kokia tvarka yra disponuojama valstybei priklausančiu turtu. Vien tik faktas, kad turtas priklausė valstybei nuosavybės teise nepaneigia to, kad jis per ginčo laikotarpį galėjo būti naudojamas pagal savo pagrindinę gyvenamąją paskirtį.

Pareiškėjas pažymi, kad Nuostatai numatė sąlygas, pagal kurias asmuo gali įgyti teisę mokėti mažesnio dydžio rinkliavą ar būti atleistas nuo jos mokėjimo. Taigi, jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs vietinės rinkliavos Nuostatus ir teisės aktų nustatyta tvarka būtų kreipęsis į vietinės rinkliavos administratorių bei pateikęs reikalaujamus dokumentus, be jokios abejonės jis būtų atleistas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas laikėsi Nuostatuose nustatytos tvarkos ir laiku su nurodyto turinio prašymais ir įrodymais kreipėsi į pareiškėją dėl jo atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo ar šio mokesčio sumažinimo.

Pareiškėjas tvirtina, kad valstybė ginčo laikotarpiu nuosavybės teise valdė Butą, todėl ji laikytina vietinės rinkliavos mokėtoju. Nesant byloje objektyvių įrodymų (duomenų apie nesinaudojimą elektros energija, šilumos energija, nemokėjimą komunalinių paslaugų ir t. t. arba valdymo teisės perleidimą kitiems asmenims), laikytina, kad tokiame turte galėjo susidaryti atliekos, o valstybė kaip turto savininkė laikytina atliekų turėtoju. Tai reiškia, kad pareiškėjo prašymas priteisti iš valstybės vietinę rinkliavą už laikotarpį kai jis nuosavybės teise valdė nekilnojamą turtą yra pagrįstas, o teismo sprendimas atmesti prašymą naikintinas.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Telšių AVMI, atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normomis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo TRATC teisės į už Butą nuo 2010 m. liepos 1 d. (III ketv.) iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. nesumokėtos 123,38 Eur vietinės rinkliavos priteisimą iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Telšių AVPK.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atmetė konstatavęs, kad neįrodyta, jog atsakovas, būdamas ginčo turto, kurį paveldėjo, savininku, šį turtą valdė, juo naudojosi ir juo disponavo, tuo pačiu turėdamas komunalinių atliekų ir galėjo būti laikomas komunalinių atliekų turėtoju.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, tvirtina, kad valstybė ginčo laikotarpiu nuosavybės teise valdė nekilnojamą turtą, todėl ji laikytina vietinės rinkliavos mokėtoju. Nesant byloje objektyvių įrodymų laikytina, kad tokiame turte galėjo susidaryti atliekos, o valstybė kaip turto savininkė laikytina atliekų turėtoju.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes, ginčui taikytinų teisės aktų nuostatas bei aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad nekilnojamojo turto registre nuo 2010 m. birželio 18 d. iki 2013 m. rugsėjo 6 d. buvo registruotos Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės į ginčo Butą (b. l. 16–18). Byloje turi būti sprendžiamas klausimas, ar šiuo laikotarpiu Lietuvos Respublika laikytina vietinės rinkliavos mokėtoju ir turi pareigą pareiškėjui sumokėti 123,38 Eur šiuo laikotarpiu susidariusios vietinės rinkliavos įsiskolinimą.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl prievolės mokėti vietinę rinkliavą paveldėjimo ar nepaveldėjimo šiame ginče yra teisiškai nereikšmingos, nes pareiškėjas į teismą kreipėsi ne kaip ankstesniojo Buto savininko kreditorius, todėl vertindamas, ar atsakovas turi pareigą atsakyti už ankstesnio Buto savininko skolas, teismas išėjo už skundo reikalavimo ribų.

Ginčui aktualiu laikotarpiu aptariamos vietinės rinkliavos mokėtojus, jos dydį, mokėjimo bei administravimo tvarką nustatė Plungės rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T1-317 patvirtinti Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai bei Plungės rajono savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. T1-168 patvirtinti Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai.

2009 m. Nuostatų 6 punktas nustatė, kad vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Plungės rajono savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias TIPK leidimus. Iš esmės analogiškai vietinės rinkliavos mokėtojus apibrėžė ir 2013 m. Nuostatai, kurių 6 punktas nustatė, kad vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias TIPK leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino bei taikė nurodytas teisės normas, nes konstatavo, kad atsakovas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintomis Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėmis, ginčo turtu disponavo jį apskaitydamas ir realizuodamas, tačiau turto valdymas neapėmė šio turto naudojimo pagal paskirtį, kas yra būtina norint atsakovą pripažinti komunalinių atliekų turėtoju. Pažymėtina, kad nei 2009 m. nei 2013 m. Nuostatai nenumatė, kad vietinės rinkliavos mokėtojas yra tik nekilnojamojo turto naudotojas, priešingai, nurodyti teisės aktai nustatė alternatyvias daiktines teises, kurių turėtojai laikomi vietinės rinkliavos mokėtojais.

Kaip buvo pažymėta, byloje nėra ginčo dėl to, jog ginčo laikotarpiu Butas nuosavybės teise priklausė atsakovui, todėl atsižvelgus į Nuostatose pateiktus vietinės rinkliavos mokėtojo apibrėžimus, darytina išvada, kad atsakovas laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad vien faktinė aplinkybė, jog fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti nustatyto dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-602/2016 priimta nutartį).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro ir negali susidaryti, toks asmuo negali būti pripažintas „komunalinių atliekų turėtoju“ ir, atitinkamai, Savivaldybės teritorijoje nustatytos vietinės rinkliavos mokėtoju (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, kad tokiu atveju įrodinėjimo našta tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-602/2016). Įvertinus tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjui perkėlė šią įrodinėjimo pareigą ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje neįrodyta, jog atsakovas, Lietuvos Respublika, atstovaujama Telšių AVMI, būdamas nekilnojamo turto, kurį paveldėjo, savininku, šį turtą valdė, juo naudojosi ir juo disponavo, tuo pačiu turėdamas komunalinių atliekų, ir tuo pačiu tapo komunalinių atliekų turėtoju. Priešingai, atsakovas nepateikė įrodymų, kad ginčo Bute nesusidarė ir negalėjo susidaryti komunalinės atliekos, taip pat neįrodė, kad kreipėsi į pareiškėją, jog būtų atleistas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, kaip nustatė 2009 m. Nuostatų 18 punktas ir 2013 m. Nuostatų 40 punktas.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės aktų nuostatas dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, kuris tenkinant pareiškėjo apeliacinį skundą naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo prašymas tenkinamas ir jam iš atsakovo priteisiama 123,38 Eur vietinės rinkliavos, susidariusios nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d.

Pareiškėjas pareiškime taip pat prašė atlyginti 36,30 Eur bylinėjimosi išlaidas. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas jį atstovaujančiam advokatui Linui Songailai už atstovavimą pirmosios instancijos teisme sumokėjo 36,30 Eur (b. l. 7–14). Teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos aplinkybes, vadovaudamasi ABTĮ 44–45 straipsniais, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija), jų 2 punkte įtvirtintais kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas pareiškėjui iš atsakovo priteisti visą prašytą atlyginti pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų sumą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą tenkinti.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. susidariusios 123,38 (šimtą dvidešimt tris eurus ir 38 euro ct) Eur vietinės rinkliavos už butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, 36,30 (trisdešimt šešis eurus ir 30 euro ct) Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai              Anatolijus Baranovas

              Irmantas Jarukaitis

              Skirgailė Žalimienė