Civilinė byla Nr. 3K-3-721/2013
Proceso Nr. 2-55-3-01591-2012-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 35.4; 35.5; 63; 66
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gruodžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (pranešėja) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mediashop“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Mediashop“ ieškinį atsakovui likviduojamai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl kredito sutarties pripažinimo sudaryta.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti, kad 2010 m. rugsėjo 15 d. atsakovo ir ieškovo pasirašyta Kredito sutartis Nr. 031-03470 (su 2011 m. rugsėjo 28 d., 2012 m. birželio 4 d. sutarties pakeitimais ir papildymais) sudaryta dėl 701 600 eurų kredito ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2010 m. rugsėjo 15 d. ieškovas su atsakovu sudarė Kredito sutartį Nr.031-03470 (toliau – ir Kredito sutartis, Sutartis), pagal kurią atsakovas ieškovui atidarė 1 158 480 eurų kredito liniją. 2011 m. rugsėjo 28 d. ieškovas su atsakovu pasirašė Papildomą susitarimą Nr. 1, kuriuo ieškovas ir atsakovas nustatė, kad ieškovo negrąžinta kredito linijos suma pagal Sutartį yra 440 000 eurų, taip pat padidintas kredito linijos limitas iki 1 737 720 eurų, kredito linijos grąžinimo terminas pratęstas iki 2012 m. spalio 15 d., nustatyta nauja metinė palūkanų norma. Sutarties pagrindu atsakovui ieškovo negrąžinta kredito suma iki 2011 m. lapkričio 14 d. buvo 435 000 eurų. 2011 m. lapkričio 15 d. ieškovas pateikė atsakovui prašymą išmokėti 120 000 eurų kredito linijos dalį, pervedant šias lėšas į ieškovo sąskaitą. Tą pačią dieną ieškovas pateikė atsakovui prašymą išmokėti ir 400 000 eurų kredito linijos dalį, o 2011 m. lapkričio 16 d. – dar 400 000 eurų. Šias sumas atsakovas ieškovui pervedė atitinkamai 2011 m. lapkričio 15 d. ir 2011 m. lapkričio 16 d. Ieškovas teigė, kad 2011 m. lapkričio 15 d. bei 2011 m. lapkričio 16 d., siekdamas pasinaudoti banko kredito linijos lėšomis, pateikė atsakovui vykdyti keletą tarptautinių mokėjimo pavedimų dėl lėšų pervedimo ieškovo partneriams, juos atsakovas priėmė vykdyti, tačiau įvykdė tik dalį jų. 2011 m. lapkričio 21 d.–2011 m. lapkričio 22 d. į ieškovo sąskaitą banke dėl atsakovo neįvykdytų 12 tarptautinių pavedimų buvo sugrąžinta bendra 344 800,91 euro suma. 2011 m. lapkričio 16 d. Lietuvos bankui apribojus atsakovo veiklą, ieškovas neteko galimybės naudotis savo lėšomis, kurios buvo banko sąskaitoje, taip pat prarado galimybę pasinaudoti kredito linijos likučiu, neteko galimybės pasinaudoti į jo sąskaitą banke pervesta 920 000 eurų suma.
2012 m. birželio 4 d. atsakovas ir ieškovas sudarė Papildomą susitarimą Nr. 2, kuriuo pakeitė Sutartį ir nustatė, kad kredito suma yra 1 299 660,91 eurų, metinė palūkanų norma lygi 4,4 proc., susitarė dėl kitokios kredito grąžinimo tvarkos ir galutinio termino (2014 m. kovo 10 d.). Ieškovas pažymėjo, kad atsakovas tik formaliai 2011 m. lapkričio 15 d.– 2011 m. lapkričio 16 d. į atsakovo sąskaitą pervedė 800 000 eurų sumą, tačiau šiomis lėšomis ieškovas neturėjo galimybės disponuoti, todėl negali būti laikomas faktiškai gavusiu nurodytą kredito dalį. Taip pat ieškovas paaiškino, kad, remiantis Sutarties 3.1, 4.2.1.1 punktais, ieškovo siekis, prašant išmokėti atsakovo kreditą, buvo siejamas ne su kredito pervedimu į ieškovo sąskaitą, esančią banke, o su kredito lėšų pervedimu ieškovo nurodytiems atitinkamiems lėšų gavėjams. Atsakovas, tik pervedęs kredito sumą į ieškovo sąskaitą ir nepervedęs kredito sumų ieškovo nurodytiems lėšų gavėjams, t. y. neįvykdęs visų Sutarties 4.2.1.1 punkte nustatytų kredito lėšų suteikimo sąlygų, negali būti laikomas tinkamai įvykdžiusiu savo pareigą pagal Sutartį. Be to, kadangi Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 16 d. paskelbė atsakovo veiklos apribojimą, tai atsakovas neturėjo teisinio pagrindo 2011 m. lapkričio 16 d. pervesti ieškovui 400 000 eurų kredito dalį. Toks neteisėtas kredito lėšų pervedimas į ieškovo sąskaitą negali būti laikomas tinkamu atsakovo prievolės išmokėti kredito sumą įvykdymu. Šią dieną atsakovui jau buvo žinoma, kad nurodyta suma negalės būti panaudojama Sutarties tikslais. Bankų įstatymo (toliau – BĮ) 76 straipsnio 7 dalies 3 punktas, draudžiantis atsakovui vykdyti su ieškovu sudarytą Sutartį ir jam išmokėti atitinkamą kredito dalies sumą, savaime nedraudė atsakovui įvykdyti ieškovo jam pateiktų mokėjimo nurodymų.
II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino ir pripažino, kad 2010 m. rugsėjo 15 d. ieškovo ir atsakovo pasirašyta Kredito sutartis Nr. 031-03470 (su sutarties pakeitimais ir papildymais) sudaryta dėl 701 600 eurų dydžio kredito sumos.
Teismas nurodė, kad pagal šalių sudarytos Sutarties 4.2.1.1 punktą kredito lėšos (jų dalys), neišeinant iš kredito linijos ribų, suteikiamos lėšas pervedant į ieškovo sąskaitą atsakovo banke, ieškovui pateikus prašymą, kuriame nurodoma pageidaujama kredito suma, gautų kredito lėšų panaudojimo paskirtis ir mokėjimo nurodymą pervesti lėšas ieškovo nurodytais rekvizitais. Nors atsakovas nurodo, kad ši sutarties sąlyga yra standartinė ir šalių sudarytai sutarčiai netaikoma, nes ieškovui suteiktas kreditas nėra tikslinis, ir kad šalių praktika dėl šios sutarties nuostatos buvo kitokia, tačiau, teismo vertinimu, bylos duomenys tokių atsakovo teiginių nepatvirtina. Aptariamoji sutarties sąlyga yra šalių sudarytoje sutartyje, šalių sudaryta sutartis laikytina individualizuota, nors ir sudaryta pagal atsakovo parengtas standartines sutarties sąlygas. Dėl to ši sutarties sąlyga taikytina šalių tarpusavio santykiams lygiai taip pat, kaip ir kitos sutarties sąlygos (CK 6.189 straipsnis). Kad tarp šalių buvo susiformavusi kitokia praktika, atsakovas įrodymų nepateikė, kita vertus, jeigu tokia praktika neatitiko sutarties sąlygų ir todėl nukenčia kurios nors sutarties šalies interesai, tai ji negali būti naudojama sutarties pažeidimui pateisinti. Kad Sutarties 4.2.1.1 punkto sąlyga turi būti taikoma visa apimtimi, patvirtina ir ta aplinkybė, jog sutartyje buvo numatyti kredito panaudojimo apribojimai ir atsakovas privalėjo kontroliuoti šių apribojimų laikymąsi būtent per Sutarties 4.2.1.1 punkto nuostatas. Dėl to teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad atsakovo prievolė suteikti kreditą, atsižvelgiant į Sutarties 4.2.1.1 punktą, gali būti laikoma tinkamai įvykdyta tik tuomet, kai atsakovas ne tik lėšas įskaito į ieškovo sąskaitą banke, bet ir perveda į ieškovo kontrahentų sąskaitas. Nagrinėjamu atveju atsakovas tik įskaitė lėšas į ieškovo sąskaitą, tačiau nepervedė jų ieškovo kontrahentams, ieškovas objektyviai neįgijo teisės ir galimybės jomis realiai pasinaudoti ir disponuoti, nes atsakovui Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu (atsakovui įteiktu 2011 m. lapkričio 16 d., 15.08 val.) buvo paskelbtas veiklos apribojimas (moratoriumas) ir buvo uždrausta vykdyti bet kokias operacijas ir finansinę veiklą, todėl ieškovas neįgijo nuosavybės teisės į šias lėšas, o kredito sutartis gali būti laikoma tinkamai sudaryta, kai perduodama nuosavybės teisė į kredito dalyką ir asmuo įgyja objektyvią galimybę juo naudotis ir disponuoti. Priešingas aiškinimas neatitiktų Kredito sutarties 4.2.1.1 punkto ir kredito esmės, taip pat CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovas negali būti pripažįstamas tinkamai įvykdžiusiu Sutartyje apibrėžtą prievolę dėl 653 340 eurų kredito suteikimo. Tokiu atveju, vadovaujantis CK 6.875 straipsnio 3 dalimi, kredito sutartis pripažinta sudaryta dėl 701 660 eurų, t. y. sumos, kuria ieškovas pasinaudojo ir kuri buvo suteikta, atsakovui tinkamai įvykdžius sutarties 4.2.1.1 punkto sąlygas. Aplinkybės, kad ieškovas pareiškė finansinį reikalavimą nesuteiktai kredito daliai ir reikalavimas dėl šios dalies teismo patvirtintas atsakovo bankroto byloje, taip pat aplinkybė, jog šalys 2012 m. birželio 4 d. sudarė sutarties pakeitimą, jame nurodydami negrąžintą kredito likutį, nepanaikina ieškovo teisės ginčyti Kredito sutartį.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – UAB ,,Mediashop“ ieškinį atmetė.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad momentas, nuo kurio kreditas laikomas suteiktu, aiškiai apibrėžtas Kredito sutarties 5 punkte – kredito suteikimo data laikoma priklausančios pervesti pinigų sumos įskaitymo į atsiskaitomąją sąskaitą data. Taigi kredito suteikimo momentas Sutartyje nėra siejamas su kredito lėšų išmokėjimo kredito gavėjo kontrahentams sąlyga. O Sutarties 4.2.1.1 punktas reglamentuoja ne kredito suteikimo momentą, o kredito suteikimo bei jo naudojimo tvarką, t. y. tvarką, kaip kredito gavėjas užsako pageidaujamą kredito sumą ir kaip ją gauna į savo sąskaitą (Sutarties 4.2.1.1 punkte nustatyta, kad paraiškoje turi būti nurodoma suma, panaudojimo paskirtis, mokėjimo nurodymas pervesti lėšas kredito gavėjo nurodytais rekvizitais; šiame Sutarties punkte taip pat nurodomas terminas, per kurį bankas turi pervesti kredito gavėjo pageidaujamą sumą į kredito gavėjo sąskaitą banke). Apeliacinės instancijos teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad ieškovo įsipareigojimas pateikti tam tikro turinio prašymą tam, kad būtų inicijuota paskolos (jos dalies) suteikimo procedūra, negali būti aiškinamas plečiamai – kaip egzistuojantis paskolos sutarties rėmuose banko įsipareigojimas pervesti paskolos lėšas bendrovės nurodytiems kontrahentams. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokią išvadą patvirtina ir Sutarties vykdymo aplinkybės: 2011 m. lapkričio 15 d. ir 2011 m. lapkričio 16 d. prašymuose dėl pinigų išmokėjimo ieškovas prašė pervesti atitinkamas sumas būtent į jo sąskaitą; šiuose prašymuose nėra nurodomi jokie kiti rekvizitai (ieškovo kontrahentai, jų sąskaitų numeriai), kuriais kredito lėšos turėtų būti pervestos iš ieškovo sąskaitos; šių prašymų turinys patvirtina atsakovo nurodomas faktines aplinkybes, kad reikalavimas prašyme nurodyti kredito panaudojimo paskirtį bei lėšų gavėjų rekvizitus buvo taikomas tik tais atvejais, kai Kredito sutartyje buvo numatyta tikslinė jo naudojimo paskirtis.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažino pagrįstu atsakovo argumentą, kad, pervedus kredito lėšas pagal kredito gavėjo (ieškovo) prašymą į jo sąskaitą, prievolė suteikti kreditą buvo įvykdyta būtent į ieškovo sąskaitą pervestų sumų apimtimi (CK 6.123 straipsnis) ir nuo to momento šalių santykiai vertintini kaip kylantys kitos – mokėjimo sąskaitos sutarties pagrindu (CK 6.913 straipsnis). Ieškovas, į kurio banko sąskaitą buvo įskaitytos kredito sumos, nuo jų įskaitymo momento įgijo galimybę disponuoti šiomis lėšomis – pateikti bankui nurodymus, kam iš jo kontrahentų ir kokias sumas bankas turėtų pervesti (Mokėjimo sąskaitos sutarties 4.3 punktas), kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta (pateikti mokėjimo nurodymai pervesti atitinkamas sumas į ieškovo klientų sąskaitas). Aplinkybė, kad dalis šių mokėjimo nurodymų nebuvo įvykdyti, nepriklausė ne tik nuo ieškovo, bet ir nuo atsakovo, nes pavedimų vykdymas buvo sustabdytas dėl bankui Snoras Lietuvos banko paskelbto veiklos moratoriumo (sustabdymo).
Remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo praktika (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2334/2012), jog banko sąskaitos teisiniai santykiai yra prievoliniai, o ne nuosavybės santykiai, nuosavybės teisė į sąskaitoje esančias lėšas sąskaitos savininkui neatsirado tik dėl bankui taikyto moratoriumo, nuosavybės teisė į šias lėšas neatsiranda visais atvejais, nes banko sąskaitoje esančios lėšos nėra materialusis turtas, apeliacinės instancijos teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad likutis kliento mokėjimo sąskaitoje vienareikšmiškai traktuotinas kaip banko skolinis įsipareigojimas (finansinė prievolė) klientui, kurią draudžiama vykdyti po moratoriumo paskelbimo (bankroto bylos iškėlimo). Visi banko klientai, kurie turėjo teisę reikalauti, kad bankas įvykdytų savo finansines prievoles, tampa banko kreditoriais, kurių reikalavimai gali būti tenkinami tik Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad galimybę disponuoti lėšomis, esančiomis banko Snoras sąskaitose, dėl taikyto moratoriumo bei vėliau – bankroto bylos iškėlimo – prarado ne tik ieškovas, bet visi šio banko klientai (įvairaus pobūdžio sąskaitų savininkai). Šie subjektai taip pat turi tik reikalavimo teises į bankrutuojantį banką kaip jo kreditoriai, todėl situacija, kai banko klientas neturi galimybės pasinaudoti banko sąskaitoje esančiomis lėšomis, negali būti vertinama kaip išskirtinė tik dėl tos priežasties, kad šios lėšos į banko kliento sąskaitą buvo pervestos kaip jam suteiktas kreditas. Dėl to nagrinėjamu atveju CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti principai nesudaro pagrindo ieškovą išskirti iš kitų banko Snoras kreditorių.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, faktinė aplinkybė, kad ieškovas neturėjo galimybės įgyvendinti kreditavimo tikslo (neįgijo galimybės disponuoti kredito lėšomis kaip apyvartinėmis lėšomis), negali lemti kitokio šalių teisinių santykių kvalifikavimo, nes šis tikslas (gauti apyvartines lėšas) nebuvo įgyvendintas ne todėl, kad bankas nesuteikė ieškovui jo prašyto kredito, o kad, suteikus kreditą (pervedus ieškovo prašytą pinigų sumą į jo sąskaitą), banko veikla buvo sustabdyta.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių. Kasatoriaus teigimu, teisėjų kolegija sprendime teisingai pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo šalys sudarė dvi atskiras sutartis – kredito suteikimo bei mokėjimo sąskaitos, tačiau, kasatoriaus nuomone, mokėjimo sąskaitos sutarties buvimo faktas nesudaro pagrindo Kredito linijos sutarties sąlygas aiškinti priešingai Kredito linijos sutarties šalių tikriesiems ketinimams, ginčo šalims tarpusavyje susitariant ne dėl tiesioginio banko kredito, t. y. ne dėl tipinės banko paskolos, o dėl kreditinės linijos (vadinamojo palankumo kredito), t. y. kitos piniginio kredito rūšies, kurios atveju kredito sąlygų nebegalima aiškinti taip, kaip jos būtų aiškinamos tiesioginio banko kredito atveju.
Kasatorius nurodė, kad kreditinės linijos sutarties atveju bankas įsipareigoja kredito gavėjui teikti kreditus iki tam tikros sumos, t. y. neviršijant banko nustatyto kredito limito (Kredito linijos sutarties 1.2 punktas). Vadinasi, kreditinė linija yra maksimalus kredito dydis, kurį klientui įsipareigoja (gali) suteikti bankas su klientu sudaryta kreditinės linijos sutartimi (Kredito linijos sutarties 3.2 punktas). Tokios sutarties atveju kredito gavėjas turi galimybę naudotis tik ta banko pinigų dalimi, kuri jam reikalinga konkrečiu laiku. Visą naudojimosi kreditine linija laikotarpį bankas įsipareigoja pagal kliento pareikalavimą suteikti jam kreditą. Dėl to bankas neinvestuoja šių pinigų į kitus (alternatyvius) projektus ir tokiu alternatyviu būdu neuždirba pinigų. Už neuždirbtas pajamas bankui klientas moka vadinamąjį įsipareigojimo mokestį (Kredito linijos sutarties 3.9 punktas). Kreditinės linijos sutarčiai būdinga tai, kad bankas atidaro kreditinę sąskaitą, kurioje nustatomas sulygto dydžio kredito limitas ir iš kurios turi būti (yra) atliekami kliento pavedimai (Kredito linijos sutarties 1.5 punktas). Kreditinės linijos sutarties atveju klientui neatidaroma atskira paskolos sąskaita, kaip tai būna tiesioginio banko kredito atveju. Įprastai kreditinės linijos atveju bankas kredito lėšų į kliento atsiskaitomąją sąskaitą neperveda, nes tokiu atveju bankai taiko kitą piniginio kredito rūšį – overdraftą. Priimta, kad kliento atsiskaitomoji sąskaita skirta klientui atsiskaityti su banku, šiam grąžinant iš banko pagal kreditinės linijos sutartį gautas kredito sumas, bankui suteikiant teisę nurašyti tokias lėšas be atskiro kredito gavėjo nurodymo (Kredito linijos sutarties 1.8, 7.3, 8.2, 11, 6, 19 punktai). Kreditinės linijos sutarties atveju klientas (kredito gavėjas) moka bankui (kredito davėjui) palūkanas už faktiškai panaudotus iš banko gautus pinigus ir už naudojimosi jais laikotarpį (Kredito linijos sutarties 7, 7.1 punktai).
Kasatoriaus teigimu, jo tikrasis ketinimas, sudarant su atsakovu Kredito linijos sutartį, buvo tas, kad atsakovas šia Kredito linijos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus vykdytų būtent taip, kaip to reikalauja pirmiau nurodyta kreditinės linijos sutarties esmė ir teisinė paskirtis. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį kiekviena civilinė sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Taigi bet kuri sutartis yra jos šalių tarpusavio teisių ir pareigų šaltinis, ji yra privaloma ją sudariusioms šalims.
Kasatoriaus vertinimu, teisėjų kolegija sprendime visiškai neteisingai nurodė, kad Sutarties 4.2.1.1 punktas reglamentuoja kredito suteikimo bei jo naudojimo tvarką, nes Sutarties 4.2 punktas, kaip jame suformuluota, nustato naudojimosi kreditu nustatyto kredito linijos ribose tvarką. Naudojimasis kredito davėjo (banko) suteiktu kreditu tiesioginio banko kredito atveju negali būti tapatinamas su kredito išmokėjimo kreditinės linijos ribose sąlygomis, kurioms detaliai aptarti ir yra skirtas Kredito linijos sutarties 4.2.1.1 punktas, konkretizuojantis Kredito linijos sutarties 4.2 punktą. Naudojimasis kreditu yra tada, kai kredito objektą sudarantys pinigai yra perduoti kredito gavėjui ir šis, kaip perduotų pinigų savininkas, jais naudojasi, valdo ir disponuoja savo nuožiūra, o tikslinio kredito atveju – nepažeisdamas sulygto kredito panaudojimo tikslo (CK 6.877 straipsnis, 6.883 straipsnio 3 dalis). O Kredito linijos sutarties 4.2.1.1 punkte apie naudojimąsi kreditu apskritai nekalbama, nes Kredito linijos sutarties 4.2.1.1 punktas skirtas reglamentuoti tik kredito kreditinės linijos ribose suteikimo tvarką, taigi ir banko, kaip kredito davėjo, pareigos suteikti bendrovei, kaip kredito gavėjui, kreditą kreditinės linijos ribose vykdymą.
Kasatoriaus teigimu, Kredito sutarties linijos 4.2.1.1 punkto sąlygos ne tik parodo, kokių veiksmų, siekdamas gauti neviršijant kreditinės linijos ribų kredito lėšų turėjo (privalėjo) imtis kredito gavėjas (bendrovė), bet nustatė banko, kaip kredito davėjo, pareigą reikalauti iš kredito gavėjo tokių veiksmų atlikimo, taip pat suteikė bankui teisę kreditinės linijos ribose suteikti bendrovei kreditą, t. y. atlikti atitinkamus kredito lėšų pervedimus, tik po visų Kredito linijos sutarties 4.2.1.1 punkte išvardytų dokumentų bankui pateikimo. Iš tikrųjų, kaip nurodė teisėjų kolegija, Kredito linijos sutarties 4.2.1.1 punktas tiesiogiai neapibrėžia kredito suteikimo momento, tačiau nustato ne tik bendrovės teisę prašyti kredito išmokėjimo pagal sulygtą kreditinę liniją, t. y. jis taikomas ne tik bendrovei, bet ir būtinąsias sąlygas (conditio sine qua non), kurioms esant bankas privalėjo įgyvendinti bendrovės Kredito linijos sutarties 4.2.1.1 punkte nustatyta tvarka pareikštą valią dėl kredito jai išmokėjimo, taigi jis taikytinas ir bankui. Kredito linijos sutarties 4.2.1.1 punktas savo turiniu ir esme leidžia spręsti (numanyti) apie tai, ar bankas įvykdė Kredito linijos sutartimi prisiimtą įsipareigojimą suteikti kreditą neišeinant už kreditinės linijos ribų ir, jeigu taip, tai kokia apimtimi (CK 6.196 straipsnis).
Kasatoriaus vertinimu, priešingai nei sprendė teisėjų kolegija, banko, kaip kredito davėjo, pareiga neišeinant už kreditinės linijos ribų suteikti kreditą kredito gavėjui (bendrovei) gali būti laikoma tinkamai įvykdyta tik tuo atveju, kai ši pareiga įvykdoma tinkamai, t. y. šiuo atveju pagal Kredito linijos sutarties 4.2.1.1 punkte nustatytas taisykles, nes jokių kitų taisyklių, kurios reglamentuotų tokį veiksmą, Kredito linijos sutartyje nėra. Iš Kredito linijos sutarties 4.2.1.1 punkto prasmės ir turinio akivaizdu, kad kredito suteikimas neišeinant už kreditinės linijos ribų bendrovei buvo siejamas su būtinybe bendrovei nurodyti bankui prašomo kredito panaudojimo paskirtį, lėšų gavėjų rekvizitus, mokėjimo pagrindą ir pateikti kartu bankui mokėjimo nurodymus dėl kredito lėšų pervedimo nurodytais lėšų gavėjų rekvizitais. Akivaizdu, kad Kredito linijos sutartimi, kaip tai vienareikšmiškai išplaukia iš Kredito linijos sutarties 4.2.1.1 punkto turinio, jos šalių buvo sulygta, kad bankas kreditinės linijos ribose suteiks bendrovei atitinkamas kredito lėšas tik tuo atveju, jeigu bendrovei atsiranda poreikis kredito lėšomis atsiskaityti su savo kontrahentais.
Kredito linijos sutarties 3.1, 4.2.1.1, 4.3, 13.3, 14.3 punktai patvirtina, kad Kredito linijos sutartimi jos šalys sulygo dėl tikslinio bendrovės kreditavimo (CK 6.877 straipsnis, 6.883 straipsnio 3 dalis). Tikslinio kredito atveju, be kredito gavėjo prievolių sugrąžinti kreditą ir sumokėti palūkanas, kredito gavėjas įgyja ir trečią pareigą – panaudoti kreditą sutartyje numatytais tikslais. Kredito linijos sutarties 3.1, 4.2.1.1, 4.3, 13.3, 14.3 punktų sąlygos liudija apie tai, kad jos šalys susitarė tiek dėl išankstinės kredito panaudojimo pagal paskirtį kontrolės, tiek ir dėl paskesniosios kredito panaudojimo pagal paskirtį kontrolės būdo. Kasatoriaus vertinimu, pirmuoju atveju bankas bendrovės jam Kredito linijos sutarties 4.2.1.1 punkte nustatyta tvarka pateiktų dokumentų pagrindu turėjo teisę neišduoti bendrovei pageidaujamos kredito sumos, o antruoju – bankas turėjo teisę reikalauti iš bendrovės dokumentų, susijusių su išmokėtų kredito sumų panaudojimu pagal paskirtį. Vadinasi, bankas turėjo ne tik pareigą retrospektyviai vykdyti suteikto kredito panaudojimą, bet ir Kredito linijos sutarties 4.3 punkto pagrindu turėjo teisę atsisakyti suteikti bendrovės šios pageidaujamą kredito sumą, iš bendrovės pateiktų dokumentų nustatęs, jog siekiama pageidaujamą kredito sumą panaudoti ne pagal Kredito linijos sutarties 3.1 punktu apibrėžtą kredito paskirtį.
Ieškovo nuomone, tikslinis kredito suteikimo neišeinant už kreditinės linijos ribų pagal Kredito linijos sutartį pobūdis, kuris apibūdina ir Kredito linijos sutarties tikslą, taip pat įrodo, kad Kredito linijos sutarties prasme bendrovės tikroji valia (tikrasis ketinimas), prašant iš banko kredito, neišeinant už kreditinės linijos ribų, išmokėjimo, buvo siejamas ne su kredito sumų pervedimu į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą, esančią banke, o su kredito lėšų pervedimu bendrovės nurodytiems atitinkamiems lėšų gavėjams, t. y. su atsiskaitymu kredito lėšomis su atitinkamais kontrahentais. Vadinasi, atsižvelgiant į tikslinį kreditavimo Kredito linijos sutartimi pobūdį, kredito, neišeinant už kreditinės linijos ribų, išmokėjimas bendrovei turėjo būti siejamas ne su kredito dalies pervedimu į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą, o su bendrovės suteiktų kredito lėšų pervedimu nurodytiems lėšų gavėjams. Akivaizdu, kad jeigu nurodytas Kredito linijos sutartimi nustatytas bendrovės kreditavimo tikslas nepasiekiamas ne dėl nuo ieškovo, kaip kredito gavėjo, priklausančių priežasčių, tai bankas, tik pervedęs bendrovės prašomą išmokėti kredito sumą, neišeinant už kreditinės linijos ribų, į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą, ir nepervedęs kredito sumų bendrovės nurodytiems lėšų gavėjams (neįvykdęs jam ieškovo pateiktų mokėjimo nurodymų), t. y. neįvykdęs visų Sutarties 4.2.1.1 punkte numatytų kredito lėšų suteikimo sąlygų, negali būti laikomas tinkamai įvykdžiusiu savo pareigą, prisiimtą Kredito linijos sutartimi – išmokėti bendrovei atitinkamą kredito dalį.
Kasatoriaus teigimu, pati savaime teisėjų kolegijos nurodyta Kredito linijos sutarties 5 punkto nuostata, kad kredito suteikimo data yra laikoma priklausančios pervesti pinigų sumos įskaitymo į atsiskaitomąją sąskaitą data, yra suformuluota aiškiai, bet palyginti su Kredito linijos sutarties esme, šia sutartimi sulygtu tiksliniu kreditavimu, taip pat su Kredito linijos sutarties 4.2.1.1 punkto ir kitomis sąlygomis ši Kredito linijos sutarties 5 punkto nuostata negali būti aiškinama taip, kaip šią sąlygą išaiškino apeliacinės instancijos teismas.
Kasatorius pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Kredito linijos sutarties 1.1–1.14 punktuose suformuluotas pagrindinės šios sutarties sąvokas. Pagal Sutarties 1.5 punktą kredito sąskaita – tai banko atidaryta sąskaita, kuri naudojama operacijoms (debeto, kredito), susijusioms su kredito suteikimu pagal sutartį apskaityti. Pirmiau nurodyta, kad kreditinės linijos sutarčiai būdinga tai, kad banko atidarytoje kredito sąskaitoje nustatomas kredito limitas ir būtent iš šios sąskaitos atliekami pavedimai kliento (kredito gavėjo) nurodytiems lėšų gavėjams. Kredito linijos sutarties 1.8 punkte nurodyta, kad atsiskaitomoji sąskaita reiškia sąskaitą Nr. LT76075800130467696 (LT, EUR) banke, atidarytą kredito gavėjui pagal banko sąskaitos sutartį, iš kurios vykdomi kredito gavėjo atsiskaitymai su banku pagal sutartį. Įprastai kreditinės linijos sutarties atveju bankas kredito lėšų į kliento (kredito gavėjo) atsiskaitomąją sąskaitą neperveda. Tai yra vienas iš kreditinės linijos (palankumo kredito), kaip piniginio kredito rūšies, skiriamųjų bruožų, kurio bankui buvo privalu laikytis ir Kredito linijos sutarties vykdymo atveju. Vadinasi, pagal Kredito linijos sutarties 1.8 punktą akivaizdu, kad ieškovo atsiskaitomosios sąskaitos banke paskirtis – ieškovui vykdyti atsiskaitymus su banku pagal Kredito linijos sutartį, t. y. grąžinti bankui jo suteiktą kreditą, mokėti priklausančias palūkanas bei vykdyti bankui kitus pagal Kredito linijos sutartį priklausančius mokėjimus (mokesčius, baudas, delspinigius ir pan.). Būtent apie tokią, o ne kitokią, ieškovo atsiskaitomosios sąskaitos paskirtį liudija ir kitos Kredito linijos sutarties sąlygos – Kredito linijos sutarties 1.8, 7.3, 8.2, 11.6, 19 punktų nuostatos patvirtina, kad ieškovo atsiskaitomoji sąskaita banke buvo skirta ne tam, kad į šią sąskaitą bankas pervedinėtų bendrovės pageidaujamas gauti kredito lėšas, o tam, kad iš atsiskaitomoje sąskaitoje bendrovės sukauptų atitinkamų lėšų bankas galėtų nusirašyti jam priklausančias sumas.
Be to, Kredito linijos sutarties 5 punkte yra ne viena, o kelios savo esme ir paskirtimi netapačios nuostatos – pagal Kredito linijos sutarties 5 punktą kredito suteikimo data laikoma priklausančios pervesti pinigų sumos įskaitymo į atsiskaitomąją sąskaitą data, o jeigu šalių susitarimu kredito suma bus suteikta kitokiu, negu tai nurodyta 4 punkte, būdu – atitinkamos debeto operacijos kredito sąskaitoje data. Taigi pirmuoju atveju Kredito linijos sutarties 5 punkte, apibrėžiant kredito suteikimo momentą, kalbama apie tai, jog kredito lėšos pasiekia kredito gavėją, o kitu atveju – iš esmės apie tai, kad kredito lėšos pasiekia ne kredito gavėją, o jo kontrahentą. Dėl šių motyvų apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad kredito suteikimo data yra laikoma priklausančios pervesti pinigų sumos įskaitymo į atsiskaitomąją sąskaitą data, neatitinka išvardytų Kredito linijos sutarties sąlygų, kurios apibrėžia bendrovės atsiskaitomosios sąskaitos banke paskirtį, bendrovės pareigas ir banko teises nurodytos atsiskaitomosios sąskaitos atžvilgiu.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nevertino Kredito linijos sutarties
sudarymo aplinkybių, kurios pagal CK 6.193 straipsnio normas yra reikšmingos, siekiant teisingai
kvalifikuoti ginčo santykį. Banko paskolų komiteto 2010 m. rugpjūčio 17 d. posėdžio protokolo Nr. 57-10-1 1.5.1 punktu bendrovė buvo įpareigota ne vėliau kaip per 30 dienų nuo Kreditinės linijos sutarties pasirašymo dienos perkelti ir vykdyti tik per sąskaitas banke visas per bankines sąskaitas vykdomas piniginių lėšų apyvartas. Šis banko reikalavimas taip pat buvo įtvirtintas Kredito linijos sutarties 1.6, 13.9 punktuose. Šios aplinkybės paaiškina, kodėl bendrovė banke turėjo atidarytą banko sąskaitą.
Kasatoriaus vertinimu, Kredito linijos sutarties 5 punkto nuostatos, jas vertinant sistemiškai su kitomis Kredito linijos sutarties sąlygomis, įtvirtintomis 1.5, 1.8, 3.1, 4.2.1.1, 4.3, 7.3, 8.2, 11.6, 19 punktuose, laikytinos neaiškiomis ir dviprasmiškomis. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Kredito linijos sutartį rengė ir joje numatytas sąlygas bendrovei pasiūlė bankas. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad teismas visus neaiškumus, kurių Kredito linijos sutartyje yra, įskaitant Kredito linijos sutarties 5 punkto nuostatą, privalėjo aiškinti pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį (contra preferentem taisyklė) banko nenaudai ir bendrovės naudai.
Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad po to, kai bankas pervedė į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą kredito lėšas, šalių santykiai vertintini kaip kylantys kitos, mokėjimo sąskaitos sutarties pagrindu (CK 6.913 straipsnis), nurodė, jog tarp bylos šalių nėra ginčo, kad Kredito linijos sutartis priskirtina kredito sutartims, t. y. Kredito linijos sutartis reglamentuojama CK 6.870–6.885 straipsniuose. Vadinasi, Kredito linijos sutartis nėra banko sąskaitos sutartis, kuri reglamentuojama CK 6.913–6.928 straipsniuose. Kasatorius pažymėjo, kad jis nekelia teisinio ginčo, ar bankas tinkamai pasielgė, neįvykdydamas visų jam ieškovo 2011 m. lapkričio 15–16 d. pateiktų mokėjimo nurodymų. Ieškovas tik siekia nurodytą faktą, kurio byloje neginčija atsakovas, įvertinti pagal Kredito linijos sutarties sąlygas, kurias suformulavo ir ieškovui pasiūlė būtent atsakovas.
Kasatoriaus teigimu, priešingai nei sprendė teisėjų kolegija, ieškovo 2011 m. lapkričio 15–16 d. prašymai išmokėti pinigus per se neįrodo, kad reikalavimas prašyme nurodyti kredito panaudojimo paskirtį, lėšų gavėjų rekvizitus buvo taikomas tik tais atvejais, kai kredito sutartyje buvo numatyta tikslinė jo panaudojimo paskirtis. Kredito linijos sutartimi sulygtas tikslinis kreditavimas vienareikšmiškai išplaukia iš Kredito linijos sutarties 3.1, 4.2.1.1, 4.3, 13.3, 14.3 punktų sąlygų, kurių nepaneigia ir nepakeičia šios sutarties šalių veiksmai. Be to, atsakovas nesiremia tuo, jog Sutarties šalių konkliudentiniais veiksmais Kredito linijos sutartis buvo pakeista (CK 6.183, 6.192 straipsniai). Taigi ieškovo prašymai ir atsakovo veiksmai, juos tenkinant, negali būti kvalifikuojami kaip atitinkamų Kredito linijos sutarties sąlygų pakeitimas. Kadangi Sutarties 4.2.1.1 punkto sąlygos iki 2011 m. lapkričio 15–16 d. nebuvo keičiamos, tai atsakovas privalėjo vykdyti savo sutartinę prievolę išmokėti ieškovui pageidaujamą kredito sumą, laikydamasis Kredito linijos sutarties 4.2.1.1 punkto ir kitų su tuo susijusių šios sutarties sąlygų.
2. Dėl netinkamai taikytų CK 6.123 straipsnio 1 dalies, 6.870 straipsnio normų. Pagal bylos aplinkybes ieškovas objektyviai (realiai) neturėjo jokios galimybės pasinaudoti į jo atsiskaitomąją sąskaitą 2011 m. lapkričio 15–16 d. banko pervestais 920 000 eurų ir kartu neturėjo jokios galimybės disponuoti šiais pinigais, todėl atsakovo pozicija, kuriai pritarė teisėjų kolegija, kad ieškovas tapo nurodytos sumos savininku vien tik todėl, kad nurodyta pinigų suma buvo įskaityta į ieškovo sąskaitą banke, neatitinka CK 6.870 straipsnio nuostatų, pagal kurias paskolos sutarties objekto perdavimas siejamas būtent su tokio objekto perdavimu kitos šalies nuosavybėn ir kitos šalies tapimu jai perduoto objekto savininku.
Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad lėšos klientų sąskaitose banke, t. y. negrynieji pinigai, yra specifinis (kartu savarankiškas) civilinių teisių objektas (CK 1.100 straipsnis), nematerialusis turtas, viena iš finansinio turto rūšių. Vien dėl to negrynųjų pinigų savininko valia disponuoti lėšomis, esančiomis sąskaitoje banke, yra tam tikra prasme apribota kredito įstaigos veiksmų (valios), nes atsiskaitymai (mokėjimai) atliekami per kredito įstaigas, t. y. šiame procese tiesiogiai dalyvaujant kredito įstaigoms, kurios dalyvauja mokėjimų ir atsiskaitymo sistemose. Juolab kad tokia sąskaitos banke turėtojo valia disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis yra ribojama tikslinio kreditavimo atveju (CK 6.877 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju taip pat negalima CK 6.870 straipsnio 3 dalies taikyti tiesiogiai.
Taigi CK normų prasme neteisinga ir nepagrįsta teigti, kad ieškovas turi būti laikomas tapusiu 920 000 eurų kredito, banko pervesto į ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą 2011 m. lapkričio 15–16 d., savininku.
Pagal CK 6.123 straipsnio 1 dalį prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Bylos duomenimis, ieškovo nuomone, teisėjų kolegijai nebuvo teisinio pagrindo spręsti, kad bankas įvykdė prievolę suteikti bendrovei kreditą, pervesdamas į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą kredito lėšas, nes, priešingai nei sprendė teismas, kredito lėšų pervedimas vien tik į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą, esančią banke, Kredito linijos sutarties sąlygų, kurios aptartos pirmiau, prasme nėra tinkamas banko sutartinės prievolės, neišeinant už kreditinės linijos ribų, suteikti bendrovei pageidaujamą kredito sumą vykdymas. Bankas neabejotinai laikytinas profesionaliu verslininku šioje veiklos srityje. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad bankui, kaip kredito įstaigai, taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, todėl bankas turi pareigą veikti ypač rūpestingai banko kliento interesais. Dėl to tas faktas, kad bendrovė Kredito linijos sutarties pagrindu 2011 m. lapkričio 15–16 d. prašė kredito suteikimo (išmokėjimo), nesilaikydama Kredito linijos sutarties 4.2.1.1 punkto sąlygų, nesuteikė bankui, kaip profesionaliam verslininkui, teisės pačiam nesilaikyti Kredito linijos sutartimi prisiimto įsipareigojimo suteikti bendrovei kreditą šioje sutartyje nustatyta tvarka, kreditą išmokėti taip, kaip to nenumato Kredito linijos sutartis, ir kaip tai prieštarauja kreditinės linijos sutarties esmei ir jos vykdymo ypatumams – Kredito linijos sutartimi sulygtam tiksliniam kreditavimui.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.
1. Dėl kreditavimo sutarties esmės, Kredito sutarties sudarymo ir vertinimo bei kasatoriaus ieškinio reikalavimo suformulavimo. Atsakovo vertinimu, šalių pasirašyta Kredito sutartis yra konsensualinė (CK 6.154, 6.159, 6.881, 6.882 straipsniai). Ginčo Kredito sutartis buvo ne tik pasirašyta, bet jau vykdoma, kas akivaizdžiai paneigia ieškinio reikalavimų pagrįstumą pripažinti Kredito sutartį sudaryta tik dėl 701 600 eurų. Toks ieškovo reikalavimas prieštarauja CK 1.138 straipsnyje įtvirtintiems civilinių teisių gynimo būdams, sandorio, t. y. Kredito sutarties sudarymo akivaizdumui, negalimumui teismo sprendimu paneigti akivaizdžių įvykusių faktinių aplinkybių, t. y. Kredito sutarties sudarymo ir vykdymo.
Atsakovo teigimu, nors kasatorius neprašė pripažinti dalies Kredito sutarties negaliojančia, tačiau, vertinant kasatoriaus prašymą pripažinti Kredito sutartį sudaryta dėl 701 600 eurų, remiantis teisės ir įstatymo analogija, taikytinos teisės normos, reglamentuojančios sandorių pripažinimą negaliojančiais. Kasatorius, siekdamas pateiktu reikalavimu pripažinti dvišalį sandorį sudarytu tik dėl 701 600 eurų, kas reiškia reikalavimą pripažinti Kredito sutartį nesudaryta ar negaliojančia dėl kitų kasatoriui išmokėtų kredito lėšų, turėjo pateikti teismui ir įrodyti ekstraordinarias aplinkybes, patvirtinančias tokio reikalavimo pagrįstumą. Tačiau, atsakovo vertinimu, kasatoriaus reikalavimas buvo grindžiamas ne Kredito sutarties bei teisės aktų nuostatomis, tačiau su Kredito sutarties tinkamu įvykdymu visiškai nesusijusiomis aplinkybėmis, todėl jis pagrįstai buvo netenkintas.
Atsakovo teigimu, kasatorius, aiškindamas šalių teisinius santykius, nepagrįstai remiasi ne kreditavimo, o paskolos teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis. Atsakovas pažymėjo, kad paskolos sutartis yra realinė, o kreditavimo sutartis – konsensualinė.
Atsakovo vertinimu, net ir tuo atveju, jeigu Kredito sutartį būtų galima kvalifikuoti kaip realinę, pripažintina, kad ji buvo realiai sudaryta ir atsakovo įvykdyta, nes jis įvykdė kasatoriaus prašymą ir į kasatoriaus sąskaitą 2011 m. lapkričio 15 d. pervedė 520 000 eurų ir taip suteikė 520 000 eurų kreditą, o 2011 m. lapkričio 16 d. – 400 000 eurų ir taip suteikė 400 000 eurų kreditą.
2. Dėl CK 6.193 straipsnio taikymo. Atsakovas, nesutikdamas su kasatoriaus argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles dėl to, jog neva neatskyrė esminių skirtumų tarp kredito ir kreditinės linijos, nurodė, kad tiek kreditas, tiek kredito linija, remiantis CK normomis ir Kredito sutarties 5 punktu, laikomos išmokėtomis (suteiktomis) nuo lėšų patekimo į kasatoriaus sąskaitą.
Kasaciniu skundu kasatorius netinkamai aiškina neva esančius kredito ir kreditinės linijos institutų skirtumus bei netinkamai aiškina Kredito sutartimi susitartą kredito suteikimo ir išmokėjimo tvarką. Atsakovo teigimu, esminis kredito ir kreditinės linijos skirtumas yra tas, kad kredito instituto atveju kredito gavėjas neturi teisės prašyti, kad kreditorius pakartotinai išmokėtų tą kredito dalį, kurią kredito gavėjas jau yra grąžinęs, o kreditinės linijos instituto atveju (kaip ir yra šioje situacijoje) – kredito gavėjas turi teisę prašyti, kad kreditorius nustatytu limitu kredito gavėjui iš naujo išmokėtų tą kredito dalį, kurią kredito gavėjas jam yra grąžinęs. Dėl to buvo svarbu nustatyti (apeliacinės instancijos teismas tinkamai tai nustatė), kad kasatoriaus nurodymas išmokėti kreditinės linijos (kredito) lėšas į jo atsiskaitomąją sąskaitą ir taip suteikti kreditinės linijos (kredito) lėšas buvo įvykdytas tinkamai.
Kadangi ginčo situacijoje buvo nustatytos tokios faktinės aplinkybės, kurios patvirtina, kad visos kasatoriaus prašytos suteikti kredito lėšos iki moratoriumo atsakovui paskelbimo momento buvo išmokėtos ir įskaitytos į kasatoriaus sąskaitą, kasatoriaus argumentai, susiję su neva esančiais kredito, kaip instituto, ir kreditinės linijos skirtumais neturi reikšmės teisingam ginčo sprendimui ir skundžiamam apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.
Atsakovo teigimu, tikrasis kasatoriaus ketinimas buvo gauti kreditą apyvartinėms lėšoms papildyti, nesiaurinant kredito paskirties nuorodomis į konkrečius kasatoriaus įgyvendinamus projektus. Tai atsispindi ir byloje esančioje kasatoriaus paraiškoje kreditui gauti, atsakovo Paskolų komiteto 2010 m. rugpjūčio 17 d. sprendime suteikti kreditą. Be to, kasatorius visada pateikdavo atsakovui iš esmės identiško turinio prašymus dėl pinigų pagal Kredito sutartį išmokėjimo – buvo nurodoma tik pageidaujama kredito išmokos gavimo data, suma, kredito gavimo pagrindas (Kredito sutarties numeris) bei mokėjimo sąskaita, į kurią reikėjo pervesti kredito sumą, tačiau niekada nebuvo nurodomi nei lėšų gavėjų rekvizitai, nei mokėjimo pagrindas. Kartu su prašymais išmokėti kredito lėšas nebuvo pateikiami jokie mokėjimo nurodymai iš kasatoriaus sąskaitos, į kurią pervedus lėšas laikoma, kad kreditas suteiktas, pervesti lėšas kasatoriaus nurodytiems asmenims, t. y. tokio nurodymo pateikimas niekada nebuvo kredito suteikimo ir išmokėjimo sąlyga.
Atsakovas, nesutikdamas su kasacinio skundo argumentu, kad kreditas laikomas suteiktu ne nuo kredito sumos įskaitymo į kasatoriaus sąskaitą, bet nuo įskaitytos sumos panaudojimo kasatoriaus apyvartinėms lėšoms papildyti, nurodė, jog kasatorius į savo sąskaitą įskaitytas kredito lėšas galėjo panaudoti tiek pateikdamas atsakovui nurodymus dėl lėšų pervedimo kasatoriaus kontrahentams, tiek pateikti nurodymus išmokėti lėšas grynaisiais pinigais.
Atsakovo teigimu, vien ta aplinkybė, kad kasatoriui sąskaita buvo atidaryta 2010 m. gegužės 10 d. Mokėjimo sąskaitos sutarties pagrindu, t.y. prieš Kredito sutarties pasirašymą, o kasatorius ir atsakovas susitarė, jog kreditas bus išmokamas būtent į kasatoriaus sąskaitą, paneigia kasatoriaus samprotavimus apie tai, kad įprastai kreditinės linijos atveju kredito gavėjui atidaroma atskira sąskaita, kurioje nustatomas sutarto dydžio kredito limitas. Kasatorius neatskyrė dviejų teisės institutų – kreditinės linijos ir kredito sąskaitos (overdrafto), todėl padarė neteisingas išvadas ir jas netinkamai kvalifikavo.
Atsakovo vertinimu, aplinkybės, kad kai kurios Kredito sutarties sąlygos neaiškios kasatoriui, nereiškia, kad jos yra neaiškios bendrąja prasme.
Atsakovo teigimu, kasatorius savo skunde nepagrįstai nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Kredito sutartį kredito suteikimo momento nesiedamas su Kredito sutarties 4.2.1.1 punktu – kasatoriaus įsipareigojimas pateikti tam tikro turinio prašymą atsakovui tam, kad būtų inicijuota kredito (jo dalies) suteikimo procedūra, negali būti aiškinamas plečiamai – kaip egzistuojantis Kredito sutarties rėmuose atsakovo įsipareigojimas pervesti kredito lėšas kasatoriaus nurodytiems kontrahentams. Tai patvirtina ir Kredito sutarties vykdymo aplinkybės.
Atsakovas nurodo, kad kasatorius, aiškindamas Kredito sutartį, nepagrįstai tapatina kredito suteikimo tvarką (prašymo suteikti kreditą pateikimą bankui) su atsirandančia iš kito sandorio (Mokėjimo sąskaitos sutarties (su visais pakeitimais ir papildymais) atsakovo prievole pervesti kasatoriaus sąskaitoje esančias lėšas kasatoriaus nurodytiems kontrahentams. Kasatoriaus, kaip sąskaitos savininko, nurodymų vykdymas – tai atskira atsakovo prievolė, kylanti ne iš Kredito, o iš Mokėjimo sąskaitos sutarties.
3. Dėl CK 6.123 straipsnio 1 dalies ir 6.870 straipsnio. Nors kasatorius ir nurodo, kad jo tikslas buvo pasinaudoti kredito lėšomis, o ne gauti kredito lėšas į savo sąskaitą, tačiau, atsakovo teigimu, visiškai akivaizdu ir logiška, jog kasatorius galėjo pasinaudoti tik tomis lėšomis, kurias atsakovas, suteikdamas kreditą, įskaitė į jo atsiskaitomąją sąskaitą. Nuo kredito sumos įskaitymo į sąskaitą momento turi būti laikoma, jog atsakovo prievolė suteikti kreditą pasibaigė CK 6.123 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes yra įvykdyta. Nuo kredito įskaitymo į sąskaitą, remiantis Kredito sutarties 5 ir 7 punktais, kasatoriui atsirado prievolė grąžinti atsakovui suteiktą kreditą bei sumokėti nustatyto dydžio palūkanas už naudojimąsi kredito suma.
Atsakovo teigimu, kasatorius kredito nesuteikimą nepagrįstai sieja su dėl moratoriumo apribota, o vėliau ir dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo savo kaip sąskaitos turėtojo teise disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis. Tačiau šių civilinių teisinių santykių atsiradimo pagrindas – visiškai skirtingi sandoriai (Kredito sutartis ir Mokėjimo sąskaitos sutartis), kuriems taikomas skirtingas teisinis reglamentavimas, taip pat skiriasi ir šių sandorių neįvykdymo teisiniai padariniai. Paskelbus atsakovui moratoriumą o vėliau iškėlus bankroto bylą, įstatymo nustatyta tvarka buvo uždraustas atsakovo klientų lėšų disponavimas. Kasatoriaus sąskaitoje esančių pinigų grąžinimas yra atsakovo finansinė prievolė (nes ją vykdant turi būti pervestos lėšos) kasatoriui, kurią draudžiama vykdyti po moratoriumo atsakovui paskelbimo ir bankroto bylos iškėlimo. Nagrinėjamu atveju teisės aktai nenustato kasatoriui jokių pirmenybės teisių gauti savo reikalavimo patenkinimą anksčiau nei kiti kreditoriai. Atsakovas neginčija, jog neįvykdė tam tikrų kasatoriaus mokėjimo nurodymų, taip pat negalėjo užtikrinti jo teisės disponuoti mokėjimo sąskaitos likučiu, todėl pripažino kasatoriaus finansinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį iškelti teisės klausimai.
Dėl banko veiklos apribojimo (moratoriumo) teisinių padarinių ir Kredito sutarties nuostatų aiškinimo
Banko veiklos apribojimas (moratoriumas) yra banko veiklos laikinas dalinis apribojimas, kuris taikomas kaip poveikio priemonė dėl banko veiklai keliamų reikalavimų pažeidimo arba prevencinė priemonė atsiradus pirmiesiems nemokumo požymiams (Bankų įstatymo 72 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 76 straipsnio 1 dalis, 73 straipsnio 1 dalis, 76 straipsnio 2 dalis). Banko veiklos apribojimus nustato Bankų įstatymas ir priežiūros institucijos sprendimas dėl banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo. Taigi, sprendžiant klausimą dėl moratoriumo metu banko veiklai taikytinų ribojimų ir jų apimties, turi būti vadovaujamasi: 1) Bankų įstatymu; 2) priežiūros institucijos sprendimu, kuriuo paskelbtas moratoriumas.
Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 3, 4 punktuose ir priežiūros institucijos (Lietuvos banko) nutarimo, kuriuo atsakovui paskelbtas moratoriumas, nuostatose įtvirtinta, kad nuo sprendimo paskelbti banko veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskirti banko laikinąjį administratorių pateikimo bankui dienos bankui draudžiama vykdyti įsipareigojimus mokėti ar perleisti banko turtą, jei šie įsipareigojimai kyla iš sandorių ar kitų juridinių faktų, atsiradusių iki banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo dienos, išskyrus mokėjimus, būtinus apribotai banko veiklai apribojimo (moratoriumo) metu užtikrinti (3 punktas); draudžiama įskaityti bet kokius banko ir jo klientų reikalavimus (4 punktas).
Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu atsakovui nuo 2011 m. lapkričio 16 d. buvo paskelbtas veiklos moratoriumas, uždraudžiant jam teikti visas finansines paslaugas ir vykdyti bet kokią kitą veiklą (4 punktas), 2011 m. lapkričio 17 d. ir 2011 m. lapkričio 20 d. nutarimais atsakovo veiklos apribojimai patikslinti – uždrausta teikti visas finansines paslaugas ir vykdyti bet kokią kitą veiklą, išskyrus būtiną banko veiklai moratoriumo metu užtikrinti, nustatant leidžiamų vykdyti operacijų sąrašą. Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu atsakovo veiklos licencija buvo atšaukta ir atsakovas pripažintas nemokiu bei nustatyta, kad nutarimas įsigalioja, kai Vilniaus apygardos teismas priims nutartį iškelti atsakovui bankroto bylą. Tokia teismo nutartis buvo priimta 2011 m. gruodžio 7 d.
Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad nuo 2011 m. lapkričio 16 d. (kai atsakovui buvo paskelbtas moratoriumas) iki lapkričio 17 d. (kai buvo patikslinti atsakovo veiklos apribojimai) atsakovas negalėjo vykdyti jokios finansinės veiklos, vėliau (po 2011 m. lapkričio 17 d. ir lapkričio 20 d. nutarimų priėmimo) – tik Lietuvos banko valdybos nutarimuose nurodytą ir Bankų įstatyme nustatytiems apribojimams neprieštaraujančią finansinę veiklą.
Nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl to, ar ginčijamos kredito lėšos kasatoriui (kredito gavėjui) buvo suteiktos iki Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu atsakovui nuo 2011 m. lapkričio 16 d. paskelbto veiklos moratoriumo, kuriuo uždrausta jam teikti visas finansines paslaugas ir vykdyti bet kokią kitą veiklą (4 punktas), nuo kada laikytina, kad kreditas yra suteiktas. Kasaciniame skunde teigiama, kad kreditas laikytinas suteiktu nuo momento, kai bankas ne tik perveda atitinkamą sumą į kredito gavėjo sąskaitą, bet ir pagal kredito sutarties sąlygas atlieka mokėjimą kasatoriaus (kredito gavėjo) prašyme nurodytiems kontrahentams. Atsakovo (banko) atsiliepime į kasacinį skundą teigiama, kad kredito suteikimo momentas yra lėšų pervedimo į kredito gavėjo (kasatoriaus) sąskaitą momentas. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo 15 d. kasatorius ir atsakovas (bankas) sudarė Kredito sutartį Nr. 031-03470 dėl 1 158 480 eurų kredito linijos suteikimo, 2011 m. rugsėjo 28 d. šalys pasirašė Papildomą susitarimą Nr. 1, padidino suteiktos kredito linijos limitą iki 1 737 720 eurų. Kredito sutarties 1.8. punktu šalys susitarė, kad „Atsiskaitomoji sąskaita“ reiškia banke atidarytą kredito gavėjui sąskaitą Nr. LT760075800130467696 pagal banko sąskaitos sutartį, iš kurios vykdomi kredito gavėjo atsiskaitymai. Kredito sutartyje sutarties šalys aptarė sutarties objektą ir nustatė, kad šia sutartimi reglamentuojami banko ir kredito gavėjo santykiai, kai bankas suteikia kredito gavėjui teisę naudotis kredito linija neišeinant už nustatyto limito ribų, nustato kredito linijos panaudojimo tvarką ir sąlygas, o kredito gavėjas įsipareigoja sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka kreditą grąžinti, mokėti bankui palūkanas už naudojimąsi kredito linija, vykdyti kitas sutarties sąlygas. Kredito sutartyje šalys aptarė kredito suteikimo sąlygas; 3 punkte nustatyta, kad bankas atidaro kredito gavėjui kredito liniją susitartomis sąlygomis; 3.1 punkte nustatytas kreditavimo tikslas – apyvartinėms lėšoms papildyti, išskyrus skoloms (įsipareigojimams) pagal turimas paskolos, kredito sutartis grąžinti. Kredito sutarties 5 punktu šalys susitarė, kad kredito suteikimo data laikoma priklausančios pervesti pinigų sumos įskaitymas į atsiskaitomąją sąskaitą data, o jei šalių susitarimu kredito suma bus suteikta kitokiu, nei nurodyta 4 punkte būdu – atitinkamos debeto operacijos kredito sąskaitoje data. Kasaciniame skunde teigiama, kad Kredito sutarties 5 punkte yra ne viena, o skirtingos savo esme ir paskirtimi netapačios nuostatos dėl kredito suteikimo momento: pirmuoju atveju, kai priklausančios pervesti pinigų sumos įskaitomos į kredito gavėjo atsiskaitomąją sąskaitą, o kitu atveju – kai kredito lėšos pasiekia ne kredito gavėją, o jo kontrahentą. Kasaciniame skunde teigiama, kad dėl to, kas nurodyta apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, jog kredito suteikimo data yra laikoma priklausančios pervesti pinigų sumos įskaitymo į kredito gavėjo atsiskaitomąją sąskaitą data, neatitinka išvardytų Kredito sutarties 5 punkte sąlygų. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais, nes pagal Kredito sutarties 4.2.1.1 punkto nuostatas kreditas suteikiamas, pateikus raštišką prašymą. Šiame Kredito sutarties punkte pažymėta, kad prašyme, be kita ko, turi būti nurodyti lėšų gavėjų rekvizitai. Apeliacinės instancijos teismo konstatuota, kad nė viename bylai aktualiame kredito gavėjo prašyme nėra nurodyta lėšas pervesti atitinkamiems lėšų gavėjams, lėšų gavėjų rekvizitai.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje: sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes; be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Miaras” v. IĮ A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010). Taigi, aiškinant sutartį, svarbu nustatyti, kokių tikslų ir teisinių padarinių siekė šalys; surašytų dokumentų prasmė turi būti nustatoma pagal tai, kokio turinio veiksmai buvo įforminti, ar jais siekta sukurti šalims tarpusavio teises ir pareigas ir kokias būtent.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Kredito sutarties 4.2.1.1 punkto nuostatas ir ginčo prašymų vykdymą, priėjo prie pagrįstos išvados, kad šalys susitarė, jog kreditas bus suteikiamas kasatoriaus (kredito gavėjo) prašymu; lėšos pervedamos į kasatoriaus sąskaitą, esančią banke, kuri atidaryta pagal Kredito sutarties 1.8 punkto reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad šiame Sutarties punkte nurodomas terminas, per kurį bankas turi pervesti kredito gavėjo pageidaujamą sumą į kredito gavėjo sąskaitą banke. Apeliacinės instancijos teismas laikė pagrįstais atsakovo (banko) argumentus, kad ieškovo įsipareigojimas pateikti tam tikro turinio prašymą tam, kad būtų inicijuota paskolos (jos dalies) suteikimo procedūra, negali būti aiškinamas plečiamai. Pirmiau minėta, kad prie tokios išvados apeliacinės instancijos teismas priėjo įvertinęs Sutarties vykdymo aplinkybes dėl ginčo prašymų (2011 m. lapkričio 15 d. ir 2011 m. lapkričio 16 d. prašymuose išmokėti pinigus ieškovas prašė pervesti atitinkamas sumas būtent į jo sąskaitą; šiuose prašymuose nėra nurodomi jokie kiti rekvizitai (ieškovo kontrahentai, jų sąskaitų numeriai), kuriais kredito lėšos turėtų būti pervestos iš ieškovo sąskaitos). Teisėjų kolegija laiko pagrįstais atsakovo (banko) atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad kasatoriaus ketinimas buvo gauti kreditą apyvartinėms lėšoms papildyti, nesiaurinant kredito paskirties nuorodomis į konkrečius kasatoriaus įgyvendinamus projektus. Tai atsispindi ir byloje esančioje kasatoriaus paraiškoje kreditui gauti, atsakovo Paskolų komiteto 2010 m. rugpjūčio 17 d. sprendime suteikti kreditą.
Kasaciniame skunde teigiama, kad kasatoriaus (kredito gavėjo) tikslas buvo pasinaudoti kredito lėšomis, o ne gauti kredito lėšas į sąskaitą. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad kasatorius (kredito gavėjas) galėjo pasinaudoti tomis lėšomis, kurias atsakovas (bankas), suteikdamas kreditą, įskaitė į kasatoriaus atsiskaitomąją sąskaitą. Apeliacinės instancijos teismas remdamasis Kredito sutarties 5 punktu sprendė, kad nuo kredito lėšų įskaitymo į kasatoriaus (kredito gavėjo) sąskaitą dienos laikoma, kad kreditas yra gautas ir kredito gavėjas įgauna disponavimo kredito lėšomis teisę. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Kredito sutartyje nurodytą kreditavimo tikslą, jo esmę. Kasatoriaus (kredito gavėjo) teigimu, kreditavimo tikslas gali paneigti išvadą, kad kreditas laikomas suteiktu, kai jis įskaitomas į kasatoriaus sąskaitą. Pirmiau nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo konstatuota, jog pagal Kredito sutarties ginčo prašymų vykdymo praktiką, prašymuose išmokėti kredito lėšas nebuvo pateikiami mokėjimo nurodymai, mokėjimo tikslas, kasatoriaus (kredito gavėjo) kontrahentų rekvizitai ir kt. Dėl to atsakovas (bankas) neturėjo teisinio pagrindo atlikti atitinkamus lėšų pervedimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Kredito sutarties 13.3 punktu kasatorius (kredito gavėjas) įsipareigojo suteiktą kreditą naudoti pagal paskirtį; atsakovui (bankui) pareikalavus, per septynias kalendorines dienas pateikti dokumentus, įrodančius kredito panaudojimą; teikti visą turimą informaciją, susijusią su kredito panaudojimo kontrole, kurios pareikalaus bankas. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais atsakovo (banko) atsiliepimo į kasacinio skundo argumentus, kad kreditavimo tikslo tinkamas įgyvendinimas šiuo atveju sukuria prievoles ne atsakovui (bankui), o kasatoriui (kredito gavėjui), kurio lėšų panaudojimą pagal Kredito sutarties nuostatas turėjo kontroliuoti atsakovas (bankas).
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo faktines aplinkybes, kad kasatoriaus (kredito gavėjo) prašytos suteikti kredito lėšos iki moratoriumo atsakovui paskelbimo momento buvo išmokėtos ir įskaitytos į kasatoriaus (kredito gavėjo) sąskaitą Nr. LT760075800130467696, kuri atidaryta pagal Kredito sutarties 1.8 punkto reikalavimus. Pagal Mokėjimų įstatymo 39 straipsnio 2 dalį gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas užtikrina, kad gavėjas galėtų naudotis mokėjimo operacijos suma iš karto, kai ta suma įskaitoma į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą. Apeliacinės instancijos teismo išvados atitinka įstatymo nuostatas.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas (bankas) nurodo, kad kasatorius (kredito gavėjas), aiškindamas Kredito sutartį, nepagrįstai tapatina kredito suteikimo tvarką (prašymo suteikti kreditą pateikimą bankui) su atsirandančia iš Mokėjimo sąskaitos sutarties (su visais pakeitimais ir papildymais) atsakovo prievolę pervesti kasatoriaus sąskaitoje esančias lėšas kasatoriaus (kredito gavėjo) nurodytiems kontrahentams. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai laikytini pagrįstais. Kasatorius (kredito gavėjas), į kurio banko sąskaitą (Nr. LT760075800130467696) įskaitytos kredito lėšos, nuo jų įskaitymo momento įgijo galimybę disponuoti šiomis lėšomis – Mokėjimo sąskaitos sutarties 4.3 punkto pagrindu pateikti atsakovui (bankui) nurodymus, kam iš jo kontrahentų ir kokias sumas atsakovas (bankas) turėtų pervesti. Apeliacinės instancijos teismo nustatyta, kad kasatorius (kredito gavėjas) pateikė mokėjimo nurodymus pervesti atitinkamas sumas į kasatoriaus kontrahentų sąskaitas; dalis šių mokėjimo nurodymų nebuvo įvykdyti, pavedimų vykdymas buvo sustabdytas dėl atsakovui (bankui) Lietuvos banko paskelbto veiklos moratoriumo (sustabdymo). Pirmiau nurodyta, kad pagal Bankų įstatymo 76 straipsnio 7 dalies 3, 4 punktus ir priežiūros institucijos (Lietuvos banko) nutarime, kuriuo atsakovui paskelbtas moratoriumas, nuostatas nuo sprendimo paskelbti banko veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskirti banko laikinąjį administratorių pateikimo bankui dienos bankui draudžiama vykdyti įsipareigojimus mokėti ar perleisti banko turtą, jei šie įsipareigojimai kyla iš sandorių ar kitų juridinių faktų, atsiradusių iki banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo dienos, išskyrus mokėjimus, būtinus apribotai banko veiklai apribojimo (moratoriumo) metu užtikrinti (3 punktas); draudžiama įskaityti bet kokius banko ir jo klientų reikalavimus (4 punktas).
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius (kredito gavėjas), aiškindamas kreditinės linijos instituto specifiką ir Kredito sutarties 1.5 punktą, nepagrįstai teigia, kad kreditinės linijos sutarties atveju bankas kredito gavėjui neatidaro atskiros sąskaitos, iš kurios, vykdant kredito gavėjo prašymus, kredito lėšos pervedamos į kredito gavėjo atsiskaitomąją sąskaitą, bet atidaro kreditinės linijos sąskaitą, kurioje nustatomas sutarto dydžio kredito limitas, iš kurios turi būti atliekami kredito gavėjo pavedimai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniame skunde kasatorius nurodo, jog Kredito sutartyje pateikiamos pagrindinės sutarties sąvokos, pagal jų nuostatas 1.5 punkte apibrėžiama ,,Kredito sąskaitos“ sąvoka – tai banko atidaryta sąskaita, kuri naudojama operacijoms (debeto, kredito), susijusioms su kredito suteikimu pagal Kredito sutartį apskaityti; 1.8 punkte apibrėžiama jau minėta ,,Atsiskaitomoji sąskaita“ reiškia sąskaitą (Nr. LT760075800130467696), banke atidarytą kredito gavėjui pagal banko sąskaitos sutartį, iš kurios vykdomi kredito gavėjo atsiskaitymai su banku pagal Kredito sutartį. Taigi Kredito sutarties vykdymui sutarties šalys susitarė dėl nurodytų sąskaitų atidarymo banke ir jų paskirties.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju bankinis kreditavimas buvo teikiamas kreditine linija, t. y. sutartimi, kuria bankas įsipareigojo ūkio subjektui teikti suderintos sumos kreditą tam tikromis dalimis per nustatytą laikotarpį. Kasatorius kasaciniame skunde kelia klausimą dėl sąskaitos kreditavimo, kai kreditas suteikiamas kredito gavėjo atsiskaitomojoje sąskaitoje ir kredito gavėjas turi teisę be atskirų prašymų ar nurodymų bankui naudoti kredito lėšas, neviršydamas kreditavimo sąskaitos limito. CK 6.918 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jeigu bankas pagal banko sąskaitos sutartį išmoka pinigus iš kliento sąskaitos neatsižvelgdamas į tai, ar joje yra pinigų (sąskaitos kreditavimas), tai pripažįstama, kad bankas suteikia klientui atitinkamos sumos kreditą nuo pinigų išmokėjimo dienos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kiti kasacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo sprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino šalių sudarytos Kredito sutarties nuostatas ir taikė banko veiklos apribojimo (moratoriumo) teisinius padarinius. Atsižvelgiant į kasacinio skundo argumentus, nėra teisinio pagrindo skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Kasaciniame teisme patirta 14,86 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurių dydis patvirtintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. gruodžio 30 d. pažyma (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš kasatoriaus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo UAB ,,Mediashop“ (j. a. k. 300067030) 14,86 Lt (keturiolika litų 86 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Janina Januškienė
Gintaras Kryževičius