Pirmosios instancijos teismo                                                Civilinė byla Nr. 2A-710-278/2014

Teisėja Kristina Serdiukienė                                    Teisminio proceso Nr. 2-08-3-01219-2013-2

                                                            Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

75.6.2; 75.8; 78.2.1; 99.5; 114.4; 114.11; 121.14; 121.21

                    PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

  2014 m. lapkričio 28 d.

                                                                      Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,

kolegijos teisėjų: Zinos Mickevičiūtės,   Nijolės Danguolės Smetonienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-65-911/2014 pagal ieškovo T. M. ieškinį atsakovei A. M. ir atsakovės A. M. priešieškinį ieškovui T. M., institucijai teikiančiai išvadą – Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo bei santuokoje įgyto turto padalijimo.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

ieškovas T. M. prašė teismą nutraukti jo ir atsakovės A. M. 2006-01-07 sudarytą santuoką dėl atsakovės kaltės, po santuokos nutraukimo A. M. palikti pavardę pagal jos pageidavimą, nustatyti nepilnamečio sūnaus T. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) gyvenamąją vietą su atsakove, priteisti iš jo sūnaus išlaikymui po 300 Lt kas mėnesį iki vaiko pilnametystės, padalinti santuokoje įgytą turtą ir priteisti jam butą, esantį (duomenys neskelbtini), automobilį Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) televizorių „Panasonic“, kompiuterį „Asus“, dujinę viryklę „Ardo“, stalą su 4 kėdėmis, atsakovei A. M. priteisti skalbimo mašiną „Ardo“, patalynės komplektą „Bauer“, lėkštes ir stalo įrankius, o už jam tenkančią didesnę turto dalį priteisti atsakovei 9 450 Lt piniginę kompensaciją, kurią bylos eigoje padidino iki 12 000 Lt. Ieškovas nurodė, kad santuoka iširo dėl atsakovės  A. M. kaltės, nes jam dirbant užsienyje, sutuoktinė pradėjo artimai bendrauti su darbdaviu, o pasiūlius išsituokti, sutiko nutraukti santuoką ir su sūnumi išsikėlė gyventi pas draugą.

Atsakovė A. M. priešieškiniu prašė nutraukti santuoką dėl ieškovo kaltės, nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą nustatyti su ja ir iš T. M. priteisti sūnaus išlaikymui kas mėnesį periodinėmis išmokomis po  500 Lt; pripažinti butą, (duomenys neskelbtini), jos asmenine nuosavybe, ieškovui priteisti Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) televizorių „Panasonic“, kompiuterį „Asus“, dujinę viryklę „Ardo“, stalą su 4 kėdėmis, o jai - skalbimo mašiną „Ardo“, patalynės komplektą „Bauer“, lėkštes ir stalo įrankius, padalinti ieškovo atsiskaitomojoje sąskaitoje esančias pinigines lėšas ir jai iš T. M. priteisti 15 498,98 Lt kompensaciją. Nurodė, kad ieškovas dirbo kituose miestuose, buvo neištikimas jai, todėl santuoka iširo dėl T. M. kaltės. Teigė, jog V. V. yra tik jos darbdavys, kuris padėjo jai gyvenamuoju būstu, davė naudotis automobiliu. Nurodė, kad ieškovas sūnui teikė išlaikymą po 300 Lt, tačiau vėliau išlaikymo sumą mažino, o ginčo butas yra įgytas už močiutės jai dovanotas lėšas. Neneigia, jog buto remonto darbus  atliko ieškovas. 

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 13 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį iš dalies patenkino: nutraukė santuoką dėl atsakovės A. M. kaltės, paliko ginčo šalims pavardes nepakeistas, priteisė ieškovui asmeninės nuosavybės teise 1 500 Lt vertės automobilį Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 350 Lt vertės televizorių „Panasonic“, 500 Lt vertės kompiuterį „Asus“, 200 Lt vertės viryklę „Ardo“, 300 Lt stalą su 4 kėdėmis, 450 Lt dydžio kompensaciją už atsakovei tenkančio turto pagerinimą; atsakovei A. M. priteisė asmeninės nuosavybės teise butą, (duomenys neskelbtini), 500 Lt vertės skalbimo mažiną „Ardo“, 750 Lt vertės patalynės komplektą „Bauer“, 100 Lt vertės lėkštes ir stalo įrankius; nustatė nepilnamečio T. M. (gim. (duomenys neskelbtini)) gyvenamąją vietą su motina A. M., priteisė iš ieškovo išlaikymą nepilnamečiui sūnui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 400 Lt nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki vaiko pilnametystės, uzufrukto teise lėšų tvarkytoja paskiriant atsakovę; kitą ieškinio ir priešieškinio dalį atmetė. Vadovaudamasis liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, teismas konstatavo, jog šalių santuoka nutrūko dėl atsakovės A. M. kaltės, kuri iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinės pareigas ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Darė išvadą, kad gyvendamas su motina, šalių sūnus T. M. bus tinkamai prižiūrimas ir auklėjamas, todėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymas kartu su motina labiausiai atitiks šalių nepilnamečio sūnaus interesus. Nurodė, kad atsakovės nurodytos išlaidos sūnaus išlaikymui apie 1 000 Lt per mėnesį iš esmės yra pagrįstos ir racionalios, ieškovo turtinė padėtis vaiko išlaikymo aspektu yra geresnė nei atsakovės, todėl, atsižvelgęs į nepilnamečio T. M. išlaikymui jo tėvų galimą teikti sumą (apie 800 Lt per mėnesį), nustatė, kad ieškovo dalis šioje išlaikymo prievolėje turi būti 400 Lt. Įvertinęs tai, kad ieškovas vaikui išlaikymą teikė ir po ieškinio pateikimo teismui dienos iki 2013 m. spalio mėnesio, bylos nagrinėjimo metu šalys ir jų vaikas gyvena  kartu, teismas darė išvadą esant pagrindui išlaikymą sūnui priteisti nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Atsižvelgęs į atsakovės prašymą dalinti turtą iki su ieškovu pradėjo gyventi skyrium ir ieškovui T. M. neprieštaraujant, padalino turtą, bendrai įgytą iki sutuoktinių gyvenimo skyrium pradžios. Nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl buto (duomenys neskelbtini), įsigijimo vertės ir buto rinkos kainos. Darė išvadą, jog ginčo butas buvo įgytas už asmeniškai atsakovei jos senelių dovanotas pinigines lėšas ir konstatavo minėtą butą esant atsakovės asmenine nuosavybe. Pripažino, kad butas iš esmės buvo pagerintas atsakovės asmeninėmis lėšomis, likusiomis nuo jai senelių dovanotos sumos, įsigijus butą, o ieškovas pagerino jį savo darbu, todėl darė išvadą nesant pagrindo pripažinti šį turtą bendrąją jungtine nuosavybe. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog buto pagerinimo darbų kaina laikytina 9 400 Lt ir ieškovo naudai priteistina 1 950 Lt dydžio kompensacija už buto pagerinimą. Kadangi šalys nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jų nurodyto kilnojamo turto vertę, dėl kurios yra ginčas, teismas darė išvadą, jog kilnojamųjų daiktų vertė yra šalių pasiūlytų kainų vidurkis ir priteisė ieškovui televizorių „Panasonic“, kompiuterį „Asus“, dujinę viryklę „Ardo“, stalą su 4 kėdėmis, kurių bendra vertė 1 350 Lt., o atsakovei - skalbimo mašiną „Ardo“, patalynės komplektą „Bauer“, lėkštes ir stalo įrankius už bendrą 1 350 Lt vertę. Ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad atsakovės reikalavimas dėl 14 448,98 Lt T. M. vardu banko sąskaitoje turėtų piniginių lėšų priteisimo nepagrįstas. Atsižvelgęs į šalims priteisto turto vertes ir atlikęs kompensacijų įskaitymą, už tenkančią didesnę turto dalį, teismas iš atsakovės  ieškovo T. M. naudai priteisė 450 Lt kompensaciją.

Apeliaciniu skundu ieškovas T. M. prašo panaikinti 2014 m. birželio 13 d. sprendimą dalyje dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, išlaikymo dydžio sūnui, patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą. Teigia, kad gyvendami santuokoje su atsakove negalėjo ir neskyrė sūnui 800 Lt kas mėnesį išlaikymui ir mano, jog atsakovės A. M. nurodytos išlaidos sūnui T.  avalynės, drabužių įsigijimui kas mėnesį yra per didelės, nes  sūnus neturi jokių specialių poreikių. Nurodo, jog šiuo metu jo pajamos yra nedidelės, todėl sūnaus išlaikymui gali skirti tik po 300 Lt kas mėnesį iki jo pilnametystės. Be to, teigia, kad sprendimo dalis dėl išlaikymo skubaus vykdymo pablogins jo turtinę padėtį ir jis neturės pajamų pragyventi žiemą. Teigia, jog atsakovė yra darbinga, sveika, gali susirasti geriau apmokamą darbą ir skirti didesnę išlaikymo vaikui sumos dalį. Nesutinka su  sprendimu priteisti atsakovei asmeninėn nuosavybėn butą, (duomenys neskelbtini), jam neišmokant jokios kompensacijos, nes lėšos pirkti butui dovanotos šeimai. Mano, jog būtų teisinga jam priteisti iš atsakovės 9 000 Lt kompensaciją už   tenkančią buto dalį, nes jis mokėjo  buto išlaikymo išlaidas, atsakovei gyvenant pas  draugą V. V., nors  pats bute negyveno  ir  mano, jog ginčo butas turėtų būti priteistas jam, atsakovei priteisiant pusės buto vertės kompensaciją. Nesutinka su teismo išvada dėl buto pagerinimo atsakovei senelių dovanotomis lėšomis, nes buto remontas buvo atliktas iš jo santaupų, o atsakovė A. M. nuo 2006 metų nedirbo, jis vienas išlaikė šeimą, nuo buto pirkimo likusias dovanotas lėšas naudojo pragyvenimui. Neginčija teismo nustatytos buto pagerinimo darbų kainos, tačiau nesutinka su priteista kompensacija ir mano, kad kompensacija turėtų būti 4 700 Lt. Teigia, kad iš jam priteistinos 9 000 Lt atėmus išlaidas už buto pagerinimą (4 700 Lt), liktų 4 300 Lt kompensacija atsakovei. Nesutinka su  teismo nustatyta kompiuterio verte ir tvirtina jo vertei esant 300 Lt. Nustačius tikrą kainą, keistųsi šalims priteistinų daiktų vertės – jam tektų turto už 1 150 Lt, atsakovei – 1 350 Lt. Įvertinus atsakovei tenkančią didesnę turto dalį, iš jo A. M. priteistina kompensacija būtų 4 100 Lt. Mano, kad jo patirtas bylinėjimosi išlaidas teismas turėjo priteisti pilnai iš atsakovės, nes ji yra kalta dėl santuokos nutraukimo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė A. M. prašo skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą arba jį pakeisti, visiškai tenkinant jos priešieškinį. Sutinka su teismo įvertintu vaiko išlaikymo dydžiu, tačiau mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo jos ir ieškovo turtinę padėtį esant apylyge bei priteisė sūnaus išlaikymui iš ieškovo tik 400 Lt kas mėnesį. Mano, jog teismas turėjo tenkinti jos priešieškinį ir priteisti iš atsakovo po 500 Lt kas mėnesį sūnaus išlaikymui, nes nebuvo atsižvelgta į tai, jog ginčo šalys ketino statyti namą, kas rodo ieškovo galimybę uždirbti pakankamai lėšų. Teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė sūnui išlaikymą nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, nes apeliantas nors ir gyveno kartu su ja ir sūnumi, tačiau, pervesdamas po 150-300 Lt, papildomomis sumomis neprisidėjo. Mano, kad apeliacinės instancijos teismas gali peržengti apeliacinio skundo ribas ir jos priešieškinį dalyje dėl išlaikymo tenkinti visiškai, kartu priteisiant ir išlaikymo įsiskolinimą sūnui, jei išlaikymas būtų priteistas nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Teigia, kad apeliantas, nurodydamas jos galimybę rasti geriau apmokamą darbą, neatsižvelgė, kad jai tenka kasdienė vaiko priežiūra ir negalėtų vaikui skirti reikiamo dėmesio. Be to, nurodo, kad T. M. nesąžiningai reiškia reikalavimą dėl ginčo buto padalijimo ir prašo jos butą priteisti jam, jai išmokant kompensaciją. Nurodo, kad butas buvo pirktas ir remontuojamas iš jos senelės duotų pinigų. Pažymi, jog ji kitos gyvenamosios vietos neturi ir teismui patenkinus ieškovo reikalavimą, ji su sūnumi neturėtų kur gyventi. Teigia, jog teismas netinkamai nustatė atlikto remonto kainą, nes statybinėms medžiagoms išleista tik apie 2 000 - 3 000 Lt. Mano, kad jų santaupos turėjo būti padalintos lygiomis dalimis. Nurodo, kad apeliantui priteisti televizorius, kompiuteris yra geros būklės ir gali būti naudojami ilgą laiką, todėl nustatyti daiktų vertę remiantis pateiktomis draudimo kompanijos draudimo taisyklėmis nėra pagrindo. Nesutinka su ieškovo paskaičiuotomis priteistinų daiktų vertėmis, be to, teigia, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog ieškovui skirtas 1 500 Lt vertės automobilis, už kurį jai  kompensacija nepriteista. Nesutinka su skundo motyvais dėl bylinėjimosi išlaidų ir teigia, kad iš jos nepagrįstai priteistos ieškovo sumokėtos sumos „Skyrybų centrui“. Teigia, jog dalis jos patirtų bylinėjimosi išlaidų turėjo būti priteista iš ieškovo. Mano, kad apeliacinis skundas neturėjo būti priimtas, nes apeliantas sumokėjo žyminį mokestį nuo 4 100 Lt, tačiau realiai ginčijama suma yra didesnė.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Įvertinus, jog, nagrinėjama byla priskirtina šeimos bylų kategorijai, todėl teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas ir patikrinti viso skundžiamo sprendimo atitikimą įstatymų nuostatoms (CPK 302 str., 320 str., 376 str.).

Byloje nustatyta, jog T. M. ir  A. M. 2006-01-07 sudaryta santuoka iširo dėl atsakovės kaltės.  Šalys šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neginčija, o byloje pateikti įrodymai patvirtina minėtą išvadą, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais  ir jų nekartoja.

Apeliantas T. M. bei atsiliepimu į apeliacinį skundą A. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu išlaikymo sūnui T. dydžiu, išlaikymo priteisimo momentu, turto padalinimu bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymu ir prašo šiose dalyse sprendimą pakeisti.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.192 straipsnis numato tėvams pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis, t. y., nustato kriterijus, į kuriuos atsižvelgiant nustatomas nepilnamečiam vaikui priteisiamo išlaikymo dydis. To paties straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvas, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams tėvai turi teikti proporcingai savo turtinei padėčiai. Dėl paminėto, spręsdamas klausimą dėl vaikui teikiamo išlaikymo dydžio, teismas turi nustatyti turtinę tėvų padėtį ir jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaiko poreikius išlaikymo dydis, jei ne – išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (CK 3.192 str. 2 d.). Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad  šalių sūnus T. yra mažametis, gim. (2006-04-06), lanko mokyklą, yra augantis vaikas ir jo poreikiai maistui, aprangai ir kt. didėja, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sūnaus T. poreikiams patenkinti kas mėnesį yra reikalinga 800 Lt suma. Ieškovas nurodo, jog nuo 2014 m. kovo mėnesio jis skiria šeimai daugiau lėšų, atitinkamai ir vaiko poreikiams. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kokios išlaidos yra būtinos vaikui, siekiant, jog jis augtų sveikas, būtų patenkinti būtiniausi jo poreikiai, visapusiškai ir harmoningai vaikas vystytųsi, todėl pakartotinai vertinti atsakovės teiktus įrodymus, įvertinus, jog T. M. poreikiai auga, nėra pagrindo. Byloje nustatyta, kad šalys yra darbingos, abu tėvai gauna darbines pajamas, tačiau ieškovo gaunamos pajamos yra dvigubai didesnės nei atsakovės (2 t., b. l. 97-99, 104-107). Byloje esantys nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad T. M. savo vardu turi butą, (duomenys neskelbtini), kito registruotino turto neturi (automobilis Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išregistruotas; 2 t., b. l. 109-113). Atsakovė, be jai priteisto asmeninėn nuosavybėn buto, (duomenys neskelbtini), turi savo vardu registruotą automobilį Ford Fiesta, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1997 m. gamybos (2 t., b. l. 101-103). Kadangi ieškovo T. M. materialinė padėtis yra geresnė nei atsakovės A. M., be to, atsakovei tenka kasdieninė vaiko priežiūra ir rūpinimasis sūnumi, kolegija konstatuoja nesant pagrindo mažinti iš ieškovo priteisto periodinio išlaikymo dydžio iki jo nurodyto 300 Lt. Nesant neginčijamų duomenų, jog ieškovas gauna  didesnes, papildomas pajamas nei  nustatė teismas, didinti priteistą išlaikymą, vaikui, neturinčiam  specialių poreikių, esančiam  tik 8 metų amžiaus,   šiuo metu taip pat nėra pakankamo pagrindo. Be to, nepaneigta, jog ieškovas, bendraudamas su sūnumi bei gyvendami kartu, jam ir papildomai skiria lėšų. Tačiau kolegija kritiškai vertina apelianto teiginius dėl atsakovės galimybių gauti geriau apmokomą darbą, nes ir pats ieškovas T. M. yra darbingas, sveikas, todėl tie patys kriterijai gali būti taikomi ir jam, nes abu tėvai turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką ir dėti pastangas užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis (CK 3.155 str. 2 d., 3.156 str., 3.192 str.). Pagal CPK 282 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo turi būti vykdomas skubiai, todėl teismas turėjo pareigą nurodyti skubų ginčo šalių nepilnamečiui vaikui teiktino išlaikymo vykdymą, taip užtikrinant vaiko teises ir interesus. Be to, pareiga išlaikyti nepilnametį vaiką neišnyksta ir vykstant teisminiam procesui, todėl T. M. teiginiai, jog teismas be pagrindo nukreipė sprendimo dalį dėl išlaikymo vykdyti skubiai, atmestini. CK 3.200 straipsnio nuostatos numato, jog išlaikymas nepilnamečiam vaikui priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškomas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos.  Atsakovė A. M. išlaikymą sūnui prašė priteisti nuo bylos iškėlimo dienos. Įvertinus byloje esančius įrodymus, jog  T. M., šalims nutarus santuoką nutraukti bendru sutarimu ir 2013-02-21 pateikus prašymą teismui,  2013 m.  vasario - spalio  mėn. laikotarpiais atsakovei sūnaus išlaikymui pervesdavo po 300 Lt (1 t., b. l. 73, 129-139). Nors A. M. nurodo, kad atskirais laikotarpiais išlaikymo dydis buvo teikiamas ir mažesnis, tačiau  nepaneigta, jog šalys nuo 2014 m. kovo mėn. gyveno kartu, ieškovas rūpinosi sūnumi,  teikė išlaikymą, be to, vaiko poreikiai minėtu metu buvo mažesni, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai  išlaikymą  šalių sūnui iš T. M. priteisė nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Sprendžiant santuokos nutraukimo klausimą, teismas privalo  padalinti turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos, arba, esant vieno sutuoktinio prašymui, iki sutuoktinių pradėjimo gyventi skyriumi (CK 3.127 str. 1-2 d.). Santuokoje įgytas turtas padalijamas lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia nukrypti nuo lygių dalių principo (CK 3.117, 3.123 str.) CK 3.118 straipsnyje nustatyta turto padalijimo tvarka, o CK 3.88 straipsnio 1 dalyje išvardytas turtas, kuris pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tačiau yra tam tikri atvejai, kuomet santuokoje įgytas turtas gali būti pripažintas asmenine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.89 str.). Byloje nustatyta, kad, sudarius santuoką, ginčo šalys įsigijo vieno kambario butą, (duomenys neskelbtini), šalių vertinamą 18 000 Lt. Apeliantas neneigia, kad atsakovės A. M. seneliai padovanojo 20 000 Lt  ginčo butui įsigyti, tačiau tvirtina, jog dovana buvo skirtai šeimai, o ne atsakovei asmeniškai. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti butą (duomenys neskelbtini), asmenine atsakovės nuosavybe, įgyta už jai asmeniškai dovanotas pinigines lėšas, nes apelianto T. M. teiginiai, jog pinigų buvo įteikti jam, negali būti pakankamu pagrindu pripažinti minėtas lėšas dovanotas šeimai bei paneigti liudytojų teiginius. Tai, kad apeliantas turi asmeninės nuosavybės teise greta esantį butą, (duomenys neskelbtini), nesuponuoja apeliacinės instancijos teismo pareigos keisti sprendimą dėl ginčo buto priklausomybės. Pažymėtina, jog patenkinus apelianto reikalavimą, atsakovei neturint kitos gyvenamosios vietos, būtų iš esmės pažeistos jos ir nepilnamečio vaiko teisės į gyvenamąjį būstą (CK 3.161 str. 1 d.). Iki bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos nuginčijimo, buto, eančio (duomenys neskelbtini), išlaikymo pareiga buvo tiek apelianto, tiek atsakovės, todėl T. M. teiginiai dėl galimai atsakovės aplaidaus turto tvarkymo, vertintini kritiškai (CK 4.72 str., 4.76 str.). Byloje nustatyta, jog bute, (duomenys neskelbtini), buvo atlikti remonto darbai, kuriuos teismas vertino 9 400 Lt suma ir šios sumos iš esmės apeliantas neginčija. Nors T. M. nesutinka su sprendimu pripažinti buto pagerinimą atlikus asmeninėmis atsakovės lėšomis, likusiomis įsigijus butą, tačiau pakankamų ir leistinų įrodymų, paneigiančių tokį teismo sprendimą, nepateikė (CPK 178 str.). Duomenų, kad apeliantas po ginčo buto įsigijimo ir jo remonto metu gaudavo kokias nors pajamas, kurios buvo naudojamos būsto remontui, nepateikta, todėl vienareikšmiškai vertinti remontą ieškovui atliktus išskirtinai savo uždirbtomis lėšomis, kurios taip pat laikytinos bendra jungtine nuosavybe, nėra pagrindo (CPK 178 str., CK 3.88 str.). Nesant įrodymų, jog butas buvo pagerintas tik asmeninėmis apelianto lėšomis, spręsti ginčo buto pripažinimą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei nustatinėti jo dalis, proporcingas įneštoms bendrasantuokinėms lėšoms, nėra pakankamo pagrindo. Atsakovės A. M. teiginiai, jog remontuojant butą medžiagoms išleista tik 2 000 Lt - 3 000 Lt, neginčijamais įrodymais nepagrįsti (CPK 178 str.).

Apeliantas T. M. nurodo, kad teismas nepagrįstai kompiuterį „Asus“ įvertino 500 Lt suma ir teigia, jog minėto kompiuterį vertė, atsižvelgus į nuvertėjimą ir skelbimuose nurodytas kainas, yra 300 Lt. Savo teiginiui pagrįsti teikia išrašą iš skelbimo bei draudimo kompanijos būsto draudimo taisyklių ištrauką (2 t., b. l. 76-77). Tačiau, pateikta ištrauka iš būsto draudimo taisyklių apie daiktų nuvertėjimą, naudotina sprendžiant draudimo teisinius klausimus, o  skelbime nurodyta kompiuterio vertė negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti, jog ir šalių turimas kompiuteris, įvertinus jo būklę, įsigijimo laikotarpį yra analogiškos vertės. Nesutikdamas su atsakovės nurodytomis turto kainomis ieškovas turėjo teisę turtą įvertinti, tačiau turto įvertinimo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė, todėl  mažinti teismo nustatytą dalintino turto vertę nėra pagrindo (CPK 178 str.).

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė A. M. teigia, kad teismas, dalindamas turtą ir spręsdamas kompensacijos klausimą, neįtraukė į  turto balansą apeliantui priteisto automobilio Opel Vectra vertės ir jai nepriteisė kompensacijos. Šis teiginys atmestinas, nes pirmosios instancijos teismas yra pasisakęs dėl minėto turto ir įtraukęs jį į apeliantui priteistino turto sąrašą, o automobilio vertę, kurios šalys neginčijo, minusavo iš atsakovės priteistinos kompensacijos (2 t., b. l. 58-67).

Priešieškiniu atsakovė A. M. prašė teismą padalinti pinigines lėšas,  esančias T. M. banko sąskaitoje, kaip dalį jos atlyginimo, gauto 2012 metais dirbant Danijoje, kurios buvo pervedamas į ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą. T. M. teigia, jog į jo sąskaitą pervestos atsakovės darbo užmokesčio sumos jai pilnai perduotos. Byloje nepaneigta, jog 2012 metais vasarą apeliantas T. M. atsakovei yra perdavęs grynais 12 000 DKK (Danijos kronų) ir 5 000 Lt, o 2012-11-06 pervedė 10 000 DKK (Danijos kronų).  Tai iš dalies patvirtina byloje esančios atsakovės atsiskaitomosios sąskaitos išrašas, šio fakto iš esmės neneigia ir atsakovė (1 t., b. l. 129-139). Be to, atsakovė A. M. nepateikė įrodymų kokio dydžio darbo užmokestis jai buvo mokamas du mėnesius  (2012-06-16 - 2012-08-16) dirbant Danijoje, todėl konstatuoti, jog dalis ieškovo sąskaitoje esančių  lėšų yra A. M. pervesto darbo užmokesčio lėšos ar jos asmeninės lėšos, nėra pakankamo pagrindo (1 t., b. l. 148-149). Pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pajamos gautos iš vieno sutuoktinio veiklos pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Įvertinus, jog šalys kartu  negyvena nuo 2012 m. pabaigos, o atsakovė prašė teismą dalinti turtą įgytą iki su ieškovu pradėjo gyventi skyrium (2 t., b. l. 32), todėl nesant  įrodymų, jog T. M. sąskaitoje  esančios lėšos yra A. M. asmeninė nuosavybė ar  įgytos šalims  gyvenant kartu,  be to, ieškovas dirbo ir prašomas dalinti lėšas gavo  pajamas 2012 m. gruodžio – sausio mėn., pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo dalinti ieškovo sąskaitoje 2013 m. pradžioje sukauptas lėšas ir atsakovei priteisti 14 448,98 Lt (CPK 12 str., 178 str., 1 t., b. l. 73, 129-139, 148-149).

Byloje nustatyta, kad ieškovas T. M., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, yra sumokėjęs 1 350 Lt bylinėjimosi išlaidų UAB „Skyrybų centras“ bei 850 Lt atstovavimo išlaidų už advokatės E. Norkienės-Paplauskės pagalbą, viso 2 200 Lt bylinėjimosi  išlaidų (1 t., b. l. 85-88, 176-177; 2 t., b. l. 42). CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ji ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 2 dalis nurodo, jog ieškinį patenkinus iš dalies, ieškovui išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintų reikalavimų dydžiu, o 4 dalis - suteikia teisę teismui nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Kadangi ieškovo reikalavimai yra patenkinti iš dalies, pirmosios instancijos teismas įvertino šalių procesinį elgesį, patenkintų ir atmestų reikalavimų dalis, ieškovo  naudai iš atsakovės priteisė  didesnę nei pusę jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be to, iš ieškovo T. M. nepriteisė bylinėjimosi išlaidų atsakovei, nors dalis jos reikalavimų buvo patenkinta, todėl konstatuotina, jog teismas paskirstė šalių bylinėjimo išlaidas, nepažeidžiant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.).

Dėl paminėtų motyvų, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl nėra pagrindo keisti skundžiamą sprendimą.

Atsakovė nurodo, kad paduodant apeliacinį skundą T. M. turėjo mokėti didesnį žyminį mokestį nei nuo ginčijamos 4 100 Lt, nes realiai ginčijama suma daug didesnė. Iš apeliacinio skundo matyti, kad T. M. nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl turto padalijimo, išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteistu dydžiu ir paskirstytomis bylinėjimosi išlaidomis. Pažymėtina, jog ginčas dėl bylinėjimosi išlaidų nėra apmokestinamas žyminiu mokesčiu. Kadangi pateikti du turtiniai reikalavimai, ginčijamą sumą sudaro bendra reikalavimų suma, o žyminis mokestis apskaičiuotinas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas (CPK 82 str., 85 str. 1 d., 3 p., 10 p.). Nustatyta, kad ieškovas ginčija  sprendimą dalyje dėl buto priteisimo ieškovei asmeninėn nuosavybėn, neskiriant 9 000 Lt kompensacijos, kompiuterio vertę (200 Lt) ir priteistą išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydį (100 Lt x 12 mėn. = 1 200 Lt), todėl bendra apeliacinio skundo suma yra 10 400 Lt, kuri apmokestintina 312 Lt žyminiu mokesčiu (10 400 Lt x 3 %  = 312 Lt). T. M. už apeliacinį skundą sumokėjo 267 Lt, todėl iš jo valstybės biudžetui papildomai priteistina 45 Lt žyminio mokesčio (CPK 87 str. 1 d. 1 p.; 2 t., b. l. 83). 

Už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atsakovė A. M. sumokėjo 500 Lt, todėl atmetus apeliacinį skundą, šios išlaidos atsakovei priteistinos iš ieškovo T. M. (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu  teisėjų kolegija  

n u t a r i a:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš T. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 500 Lt (penkis šimtus litų; 144,81 EUR) bylinėjimosi išlaidų bei 45 Lt (keturiasdešimt penkis Lt; 13,03 EUR) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybės naudai (įmokos kodas 5660).

Teisėjų kolegija                                                                   Zina Mickevičiūtė

                                                                                      Nijolė Danguolė Smetonienė

                                                                                                                 Birutė Valiulienė