Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-395-881-2012].doc
Bylos nr.: 2A-395-881/2012
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr. 2A-395-881/2012

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-04324-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija: 11.6.1.; 11.9.2.; 13.2.2.  

(S)

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. kovo 22  d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Andriaus Ignoto, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Radzevičienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-372-545/2011 pagal ieškovo I. B. ieškinį atsakovui Kayi Insaat Sanayi ve Ticaret Anonim Sirketi filialui „KAYI Construction“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė :

 

                                  I. Ginčo esmė

 

             Ieškovas I. B. prašė teismo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti jį į darbą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 2 000 Lt turtinės ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, pripažinti darbo sutartį neterminuota, priteisti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas pagal pateiktus dokumentus. Teisminio nagrinėjimo metu nepalaikė reikalavimo priteisti 2 000 Lt turtinės žalos atlyginimą, nes darbdavys su juo visiškai atsiskaitė. Nurodė, kad 2008 m. lapkričio 26 d. su KAYI Insaat Sanayi ve Ticaret Anonim Sirkeli filialu „KAYI Construction“ sudarė darbo sutartį, pagal kurią buvo priimtas dirbti pagalbiniu darbininku pagal terminuotą darbo sutartį, kuri ne kartą buvo pratęsiama. 2010 m. sausio 5 d. ieškovas pateikė darbdaviui prašymą išleisti jį vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sueis dveji metai, tačiau darbdavys šio prašymo netenkino ir 2010 m. sausio 8 d. darbo sutartį su ieškovu nutraukė DK 126 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. suėjus darbo sutarties terminui. Ieškovo nuomone, darbas buvo nuolatinio pobūdžio, todėl sudaryta terminuota darbo sutartis, kuri buvo nuolat pratęsinėjama, turėtų būti pripažinta sudaryta neapibrėžtam terminui, ir ieškovui turėtų būti suteiktos vaiko priežiūros atostogos.

            II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

            Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 26 d. sprendimu atnaujino ieškovui vieno mėnesio terminą ieškiniui pareikšti, ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo valstybės naudai 23,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas buvo priimtas dirbti terminuotai – iki konkretaus laikino projekto, Ozo prekybos centro statybų, pabaigimo. Vadovaujantis DK 126 straipsnio 1 dalimi, suėjus darbo sutarties terminui, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį, ką atsakovas ir padarė. Taigi pasibaigus darbo sutarties terminui – 2010 m. sausio 8 d., ieškovui I. B. negalėjo būti suteiktos atostogos, skirtos vaikui prižiūrėti iki trejų metų, nes tokiu atveju darbdaviui reikėtų darbo sutartį su ieškovu pratęsti ar sudaryti neterminuotą, tačiau atsakovas poreikio palikti ieškovą dirbti neturėjo, po objekto pastatymo masiškai atleidinėjo kitus pagalbinius darbininkus iš darbo. Ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė dėl neturtinės žalos fakto ir dydžio įrodymų nebuvimo.

             

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

Ieškovas I. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą pakeisti iš dalies, tenkinant ieškovo ieškinio reikalavimus. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Tai, kad ieškovo darbo sutarties galiojimas prasitęsė daugiau kaip metus, o atsakovo įmonė yra susijusi su statybomis, po prekybos centro „Ozas“ statybos darbų pabaigos ir toliau vykdo veiklą Lietuvoje ir įmonėje liko dirbti dalis darbuotojų, suponuoja ieškovo dirbto darbo nuolatinį pobūdį. Kadangi darbas buvo nuolatinio pobūdžio, sudaryta terminuota darbo sutartis, kuri buvo nuolat pratęsinėjama, teismo turėjo būti pripažinta sudaryta neapibrėžtam terminui. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į ieškovo argumentus, kad darbo sutartis su juo buvo nutraukta išimtinai dėl ieškovo prašymo išleisti jį vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sueis dveji metai. Teismas neįvertino to, kad darbo sutartis su ieškovu buvo pratęsiama ne vieną kartą, po to, kai komisijai buvo priduoti visi prekybos centro „Ozas“ statybos darbai, ieškovas ir toliau dirbo įmonėje, tačiau buvo atleistas iškart, kai pateikė atostogų prašymą. Visa tai įrodo darbdavio neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu.

2. Nepaisant to, ar ieškovas dirbo pagal terminuotą darbo sutartį ar ne, darbdavys privalėjo išleisti ieškovą vaiko priežiūros atostogų pagal ieškovo 2010 m. sausio 5 d. prašymą, tokiu atveju darbo sutartis turėjo būti nutraukta tik pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms pagal DK 126 straipsnio 1 dalį.

Atsakovas Kayi Insaat Sanayi ve Ticaret Anonim Sirketi filialui „KAYI Construction“ pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriame prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti iš ieškovo atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus.

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

              Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

  Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kurie sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį atmetė.

Iš esmės ginčas byloje kilo dėl to, ar tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta terminuota, ar neterminuota darbo sutartis.

Pagal DK 109 straipsnio 1 dalį terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams. Nuo pat DK įsigaliojimo neleidžiama sudaryti terminuotos darbo sutarties, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai numato įstatymai arba kolektyvinės sutartys (DK 109 str. 2 d.). Taigi, terminuotos darbo sutarties sudarymas turi būti pagrindžiamas objektyvia būtinybe patenkinti laikinai padidėjusį darbo jėgos poreikį, t. y. darbo, į kurį priimamas darbuotojas, poreikis yra laikinas, kitaip tariant, apribotas tam tikru laikotarpiu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad DK109 straipsnio 2 dalyje nenumatyta galimybė sudaryti su darbuotoju terminuotą darbo sutartį vien tuo pagrindu, jog to pageidauja darbuotojas. Toks darbo sutarties šalių laisvės apribojimas yra pagrįstas darbuotojų teisių apsauga nuo galimo piktnaudžiavimo terminuotoms darbo sutartims sudaryti. Darbdavys organizuoja darbą, esant ginčui dėl terminuotos darbo sutarties teisėtumo, jam tenka pareiga įrodinėti, kad darbas nėra nuolatinio pobūdžio arba konkrečiu atveju terminuotos darbo sutarties sudarymą leidžia įstatymas ar kolektyvinė sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2006).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp ieškovo ir atsakovo 2008 m. lapkričio 26 d. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 279. Sutarties 2 skyriuje šalys susitarė, jog sudaroma terminuota darbo sutartis, kuri galios iki 2008 m. gruodžio 29 d. Be to, sutartyje buvo nurodyta, jog darbo sutartis sudaroma konkrečiam laikinam projektui atlikti, o būtent, darbdaviui vykdant Ozo prekybos centro statybų projektą, adresu Ozo g. / Geležinio Vilko g., Vilniuje. Suėjus sutarties galiojimo terminui, ji buvo pratęsta iki 2009 metų sausio 30 d., o dar vėliau – iki 2009 m. kovo 3 d., iki 2009 m. balandžio 6 d., 2009 m. gegužės 7 d., 2009 m. birželio 8 d., 2009 m. liepos 9 d., liepos 24 d., liepos 31 d., 2009 m. rugpjūčio 7 d., rugpjūčio 20 d., 2009 m. rugsėjo 21 d., rugsėjo 30 d., 2009 m. spalio 30 d., 2009 m. lapkričio 13 d., lapkričio 17 d., lapkričio 20 d., 2009 gruodžio 8 d. Darbdavys 2009 m. gruodžio 8 d. įsakymu išleido ieškovą vaiko priežiūros atostogoms, kol vaikui sueis 2 metai, t. y. iki 2011 m. sausio 8 d. Pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, ieškovas 2001 m. sausio 8 d. buvo atleistas iš darbo.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog įvertinęs darbo sutarties turinį ir joje išreikštą šalių valią, taip pat darbo santykių trukmę (darbo sutartis galiojo 2 metus ir 2 mėnesius), aplinkybę, jog sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodyta, jog darbuotojas samdomas laikinai, t. y. konkrečiam laikinam projektui atlikti, o būtent, darbdaviui vykdant Ozo prekybos centro statybų projektą, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Sudarydamos darbo sutartį tam tikram laikui, ar tam tikrų darbų atlikimui, sutarties šalys nustato ir darbo sutarties terminą, o kartu apsisprendžia dėl sutarties galiojimo laiko, t. y. dėl darbo santykių trukmės. Suėjus darbo sutarties terminui, kyla sutartyje nustatyti teisiniai padariniai – kiekviena iš darbo sutarties šalių įgyja teisę nutraukti darbo sutartį DK 126 straipsnio 1 dalies tvarka. Suėjus darbo sutarties galiojimo terminui, darbdavys, nusprendęs, jog projektas atliktas ir nebėra poreikio samdyti darbuotoją, turėjo teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškovas dirbo pagal terminuotą, ar pagal neterminuotą darbo sutartį, darbdavys privalėjo tenkinti ieškovo prašymą dėl vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sueis dveji metai suteikimo, kadangi ieškovas teismui nepateikė jokių duomenų, jog tokį prašymą, dar iki pasibaigiant vaiko priežiūros atostogoms, kurioms ieškovas buvo išleistas, jis būtų iš tiesų pateikęs darbdaviui. Kita vertus, darbdavys, kuriam darbuotojo paslaugos nebebuvo reikalingos, neturėjo pareigos dar metams išleisti darbuotoją vaiko priežiūros atostogų, po to, kai pasibaigė terminuota darbo sutartis ir darbdavys aiškiai išreiškė savo valią, jog neketina toliau šios sutarties pratęsti.

Nenustačius, jog atleidžiant ieškovą iš darbo atsakovas elgėsi neteisėtai, t. y., kad egzistuoja darbdavio kaltė, teisėjų kolegija nepasisako dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėto atleidimo iš darbo.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu ieškovo apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atmetamas. Teisėjų kolegija, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.            

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                Andrius Ignotas

 

Vilija Mikuckienė

 

Asta Radzevičienė