Baudžiamoji byla Nr. 2K-288/2011

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00109-2008-9

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                         2.1.7.2;

                                                                                         2.3.6.4.5.1;

                                                                                         2.4.7 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. birželio 7 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

sekretoriaujant  Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. išteisinamąjį nuosprendį, V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 2 dalį trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. nuosprendžiu V. K. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

           

n u s t a t ė :

 

V. K. nuteistas už tai, kad, būdamas Kauno teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus Mobiliosios grupės poskyrio viršininkas, turėdamas pareigą organizuoti, kontroliuoti Pažeidimų prevencijos skyriaus Mobiliosios grupės poskyrio darbą, vadovauti jam, laikytis Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnų etikos kodekso nuostatų ir užtikrinti tarnybinės drausmės bei Muirinės pareigūnų etikos kodekso reikalavimų laikymąsi, piktnaudžiaudamas vadovo statusu ir jam suteiktais įgaliojimais, siekdamas išskirti atskirus pareigūnus ir tarnyboje jiems rodyti asmeninį lojalumą, 2008 m. kovo 27 d.–2008 m. gegužės 6 d. tarnybos metu savo darbo kabinete, nežadėdamas atlikti konkrečių veiksmų, tačiau garantuodamas išskirtinį asmeninį palankumą atskiriems valstybės tarnautojams, susijusį su jų tiesioginių pareigų vykdymu, sistemingai, siekdamas turtinės naudos sau, nesant kyšininkavimo požymių, iš jam pavaldžių poskyrio pareigūnų K. Č., V. M., A. D., R. J., R. L., I. L. priėmė dovanas pinigais – iš viso 1500 Lt, t. y. per šį laikotarpį gavo su teisėtais darbo santykiais nesusijusių pajamų – 1500 Lt asmeninės naudos. V. K. taip šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 3–4 punktuose numatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo principus, šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 3–5 punktuose nurodytą pareigūno pareigą laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų, tarnauti visuomenės interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, nepiktnaudžiauti tarnyba, Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 6 punkte numatytą pareigą laikytis Muitinės pareigūnų etikos kodekse nurodyto padorumo principo, 7.4.1 punkto nuostatas dėl nepriekaištingo elgesio, buvimo nepaperkamu, dovanų, pinigų ar neatlygintinų paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų nepriėmimo, taip pat sulaužė Tarnybos muitinei statuto 18 straipsnyje numatytą pareigūno priesaiką. Dėl to didelės žalos patyrė valstybė, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, iškraipytos valstybės institucijos – Muitinės – funkcijos bei veiklos principai ir diskredituotas valstybės tarnautojo vardas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir pirmosios instancijos teisme patikrintus, ištirtus įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, V. K. baudžiamojoje byloje pakanka duomenų, patvirtinančių jo piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi. Tai, kad V. K. padarė BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą patvirtina paties V. K., liudytojų V. Č., V. M., A. D., R. J., R. L., I. L., D. A., R. K. parodymai, operatyvinių veiksmų atlikimo, slapto sekimo protokolai, vaizdo ir garso įrašai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį V. K. baudžiamojoje byloje panaikino ir priėmė naują – apkaltinamąjį – nuosprendį.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3–5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo baudžiamojoje byloje, nenurodė apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių, taip pat įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų, išvadų, nepašalino byloje esančių prieštaravimų.

Kasatoriaus teigimu, jo veikoje nėra jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, o apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas prielaidomis ir spėjimais.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad jo baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, jog jam pinigus davę asmenys buvo išskirti, nes nei jis, nei liudytojai (ir net tie, kurie neperdavinėjo pinigų) nepatvirtino fakto, kad pinigus perdavę asmenys būtų turėję kokią nors išskirtinę padėtį ar viršininko palankumą. Priešingai, liudytojai nurodė davę pinigus kitais tikslais. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad joje liudijusiems Mobiliosios grupės darbuotojams būtų buvę sudarytos palankesnės darbo sąlygos arba darbo vieta, taip pat nėra duomenų apie jo (kasatoriaus) pasižadėjimą tokią padėtį jiems sukurti. Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tik tie asmenys, kurie davė pinigus, siekė išskirtinio palankumo, pagrįsta prielaidomis ir spėjimais, nes nepaneigti liudytojų parodymai, kad pinigai buvo renkami be išimčių iš visų pareigūnų. Kita vertus, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas prieš pateikdamas tokią išvadą, turėjo papildomai ištirti įrodymus, t. y. apklausti visus poskyrio darbuotojus, kurie nebuvo užfiksuoti vaizdo įraše, ir išsiaiškinti, ar iš jų taip pat buvo renkami pinigai, kas, už ką ir kieno iniciatyva buvo paskatinti, tačiau taip nepadarė.

Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties subjektyviųjų požymių – kaltės ir tikslo – nustatymo, teigia, kad jis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neparodė, jog iš vaizdo įraše užfiksuotų asmenų paėmė apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas konkrečias pinigų sumas ir kad jas paėmė siekdamas asmeninės naudos. Kasatoriaus tvirtinimu, nė vienas iš liudytojų, kurių parodymais apeliacinės instancijos teismas grindžia savo išvadas, neparodė davę jam apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas konkrečias pinigų sumas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad būtent liudytojų K. Č., V. M., A. D., R. J., R. L., I. L. parodymai patvirtina kaltinime inkriminuotas pinigų sumas ir pinigų perdavimo faktą. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad iš apeliacinės instancijos teisme peržiūrėto vaizdo įrašo matyti, jog užfiksuotas tik vienas kartas, kai jam paduodami pinigai – visais kitais atvejais nematyti, kas konkrečiai yra paduodama, o operatyvinių veiksmų atlikimo ir slapto sekimo protokoluose nurodomos tik tikėtinos perduotų–priimtų pinigų sumos. Tai kasatoriaus nuomone, taip pat patvirtina, kad byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų kaltinime inkriminuotas konkrečias pinigų sumas, o apeliacinės instancijos teismo abstraktūs samprotavimai dėl įrodymų vertinimo iš esmės grindžiami tik prielaidomis ir spėjimais.

Kasatorius skunde nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl tikslo – turtinės naudos sau siekimo – grindžia įrodymais, iš kurių tokios išvados negalima padaryti. Pasak kasatoriaus, tiek jis, tiek liudytojai nurodė visas su pinigų perdavimu susijusias aplinkybes, t. y. kad iš anksčiau buvo žinoma, kokia proga bus ar koks daiktas bus perkamas iš bendrų pinigų, tai buvo aptariama, tačiau neužfiksuota vaizdo ir garso įrašuose, nes galėjo būti daroma kitoje vietoje. Kasatorius teigia, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog jam kaltinime inkriminuotu laikotarpiu gimtadienius šventė penki darbuotojai. Tiek jis, tiek apklausti liudytojai nurodė, kokie daiktai buvo įsigyti už bendras lėšas, kur tie daiktai, taip pat tai, kad inventorizacijos metu buvo inventorizuotas tik muitinei priklausantis turtas, todėl už asmenines darbuotojų lėšas įsigyti daiktai ir nebuvo inventorizuoti. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas šiuos jų parodymus galėjo patikrinti, tačiau taip nepadarė, minėtų aplinkybių neištyrė ir ištirtų įrodymų prieštaravimų nepašalino.

Kasatorius nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl liudytojų D. A. ir R. K. parodymų pripažinimo įrodymais. Pasak kasatoriaus, tiek iš šių liudytojų parodymų, tiek iš kitų byloje esančių įrodymų matyti, kad šių liudytojų parodymai yra išvestiniai, nepatikimi Patikrinti šių parodymų nėra galimybės, nes liudytojai D. A. ir R. K. atsisakė atskleisti informacijos šaltinį, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatomis, negalėjo jų pripažinti įrodymais. Be to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad šie liudytojai parodymus davė, remdamiesi vaizdo įrašu – patys tiesiogiai nematė nė vieno atvejo, apie kurį liudijo, taip pat to, kad jie suinteresuoti bylos baigtimi, nes būtent jų iniciatyva ji buvo pradėta.

Kasatorius skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neįvertino ir to, jog 2008 m. gruodžio 18 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas K. Č., V. M., A. D., R. J., R. L. nurodant, kad tyrimui kėlė pagrįstų abejonių pinigų padavimo bei paėmimo būdas ir tai, ar iš tiesų tie pinigai buvo skiriami tokiems tikslams, tačiau abejonėmis bei prielaidomis tyrimas negali būti grindžiamas, taip pat to, jog atlikto tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad nė vienas iš pareigūnų nepadarė tarnybinių nusižengimų ir savo veiksmais tik sukėlė teisėsaugos institucijų įtarimus korupcinio pobūdžio nusikalstama veika.

Nuteistojo V. K. kasacinis skundas atmestinas.

           

 

 

 

 

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų laikymosi

 

Kasatorius teigia, kad liudytojų D. A., R. K. parodymai yra išvestiniai, nepatikimi, o patikrinti jų nėra galimybės, nes liudytojai D. A. ir R. K. atsisakė atskleisti informacijos šaltinį. Dėl to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatomis, negalėjo šių liudytojų parodymų pripažinti įrodymais.

Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, jog jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Vadinasi, liudytojas baudžiamajame procese yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus, įvykius, reiškinius ir gali tai patvirtinti duodamas parodymus. Klausimą, ar liudytojo parodymai laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Pagal įstatymą įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šiuos duomenis turėtų būti galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 3, 4 dalys).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teisme kaip liudytojai apklausti D. A. ir R. K. nurodė, jog 2007 metų pabaigoje buvo pradėtas operatyvinis tyrimas dėl V. K., nes buvo gauta operatyvinė informacija apie tai, kad jis iš darbuotojų gauna kyšius bei jam mokama už palankų darbinės veiklos vertinimą. Šie liudytojai parodė, kad  iš V. K. kabinete įmontuotų techninių priemonių pagalba gautų įrašų matyti, jog rytais po pamainos inspektoriai atnešdavo ir nieko nesakydami paduodavo V. K. pinigus; pinigai buvo perduodami iš rankų į rankas ir juos V. K. įsidėdavo į kišenę; pinigų perdavimas buvo slaptas, stengiantis užmaskuoti pinigų perdavimą, neviešinant, be kalbų; V. K. rašydavo pavaldinių darbo grafikus. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, teismo posėdyje atlikęs įrodymų tyrimą ir peržiūrėjęs slapto sekimo vaizdo įrašus, nuosprendyje konstatavo, kad liudytojų D. A., R. K. parodymai „visiškai atitinka operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotus duomenis apie pinigų perdavimo ir priėmimo faktus“. Taigi liudytojų D. A., R. K. parodymuose, kurie gauti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nurodomos bylai išspręsti reikšmingos aplinkybės ir, priešingai nei tvirtina kasatorius, jie nurodė pateikiamos informacijos šaltinį. Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas liudytojų D. A., R. K. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, patikrino baudžiamojo proceso įstatyme numatytais veiksmais ir juos įvertino tiek atskirai, tiek kitų bylos duomenų kontekste.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs liudytojų D. A., R. K. parodymus įrodymais, nepažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų.

 

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų laikymosi

 

Kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo baudžiamojoje byloje, nenurodė jo nustatytų aplinkybių, taip pat įrodymų, kuriais grindžiamos apkaltinamojo nuosprendžio išvados, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų, išvadų, nepašalino byloje esančių prieštaravimų.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio įstatymo XXIII skyriaus (Nuosprendžio priėmimas) pagrindinių nuostatų (BPK 331 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis panaikinamas, o apeliacinės instancijos teisme priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma laikantis pirmosios instancijos teismo apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Be kitų reikalavimų, baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, taip pat įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai).

Iš apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad jo aprašomojoje dalyje yra išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl V. K. padaryto nusikaltimo įrodytumo, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – V. K. teisinančius – įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai bei išvados. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, išsamiai bei nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, apkaltinamajame nuosprendyje pateikė jų viseto analizę ir, kaip to reikalauja BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatos, nurodė jo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie buvo pagrindas išteisintąjį V. K. pripažinti kaltu ir jį nuteisti pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertino apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įrodymus.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

 

Dėl kasacinio skundo turinio ir bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribų

 

Kasatorius, neigdamas savo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nuteisdamas jį pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, be kitų BPK nuostatų pažeidė ir BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus. Kasatorius nurodo, kad: jo veikoje nėra jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių; baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog joje liudijusiems Mobiliosios grupės darbuotojams būtų buvę sudarytos palankesnės darbo sąlygos arba darbo vieta, taip pat nėra duomenų apie jo (kasatoriaus) pasižadėjimą tokią padėtį jiems sukurti; nepaneigti liudytojų parodymai, jog pinigai buvo renkami be išimčių iš visų pareigūnų; apeliacinės instancijos teismo išvados dėl jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties subjektyviųjų požymių – kaltės ir tikslo – nustatymo yra nepagrįstos, nes jis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neparodė, kad iš vaizdo įraše užfiksuotų asmenų paėmė apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas konkrečias pinigų sumas ir kad jas paėmė siekdamas asmeninės naudos; nė vienas iš liudytojų, kurių parodymais apeliacinės instancijos teismas grindžia savo išvadas, neparodė davę jam apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas konkrečias pinigų sumas; iš apeliacinės instancijos teisme peržiūrėto vaizdo įrašo matyti, jog užfiksuotas tik vienas kartas, kai jam paduodami pinigai – visais kitais atvejais nematyti, kas konkrečiai paduodama, o operatyvinių veiksmų atlikimo ir slapto sekimo protokoluose nurodomos tik tikėtinos perduotų–priimtų pinigų sumos; tiek jis, tiek liudytojai nurodė visas su pinigų perdavimu susijusias aplinkybes, t. y. kad iš anksčiau buvo žinoma, kokia proga bus ar koks daiktas bus perkamas iš bendrų pinigų, tai buvo aptariama, tačiau neužfiksuota vaizdo ir garso įrašuose, nes galėjo būti daroma kitoje vietoje; byloje esantys įrodymai patvirtina, jog jam kaltinime inkriminuotu laikotarpiu gimtadienius šventė penki darbuotojai; tiek jis, tiek apklausti liudytojai nurodė, kokie daiktai buvo įsigyti už bendras lėšas, kur tie daiktai, taip pat tai, kad inventorizacijos metu buvo inventorizuotas tik muitinei priklausantis turtas, todėl už asmenines darbuotojų lėšas įsigyti daiktai nebuvo inventorizuoti; apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neįvertino ir to, jog 2008 m. gruodžio 18 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas K. Č., V. M., A. D., R. J., R. L. nurodant, kad tyrimui kėlė pagrįstų abejonių pinigų padavimo bei paėmimo būdas ir tai, ar iš tiesų tie pinigai buvo skiriami tokiems tikslams, tačiau abejonėmis bei prielaidomis tyrimas negali būti grindžiamas, taip pat to, jog atlikto tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad nė vienas iš pareigūnų nepadarė tarnybinių nusižengimų ir savo veiksmais tik sukėlė teisėsaugos institucijų įtarimus korupcinio pobūdžio nusikalstama veika, ir pan. Vadinasi, šiais ir kitais panašiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo, o BPK 20 straipsnio 3, 5 dalis nurodo tik formaliai.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tuo tarpu kasacinės instancijos teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų apeliacinės instancijos teismui nustatant faktines bylos aplinkybes ir gaunant bei vertinant įrodymus nenustatė.     Taigi šie ir kiti panašūs kasatoriaus skundo teiginiai, kuriais neigiamos apeliacinės instancijos išvados dėl jo nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo nagrinėjimo dalykas ir yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti.

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                           Tomas Šeškauskas                                                                                                                                

                                                                                                                                  Olegas Fedosiukas

 

                                                                                                                                  Albinas Sirvydis