Civilinė byla Nr. e2A-2348-863/2024

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4.2.3; 3.3.1.21

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikianti Šiaulių apygardos teismo vardu, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Kristinos Lysionok (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) E. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „TRANSRIVA“ dėl darbo ginčo išnagrinėjimo iš esmės.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas E. M. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „TRANSRIVA“, prašydamas priteisti iš atsakovės neišmokėtą iš darbo santykių kylančią 5 056,66 Eur (neto) sumą, iš kurios 218,48 Eur yra darbo užmokesčio nepriemoka ir 4 838,18 Eur yra dienpinigių nepriemoka, bei netesybas, kurių dydis – ieškovo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

1.1.       Ieškovas ieškinyje nurodė, kad dirbo tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, pagal 2023 m. gegužės 31 d. darbo sutartį. Atsakovė jį atleido 2023 m. gruodžio 19 d. ir iki šiol pilnai neatsiskaitė. Nesulaukęs apmokėjimo iš atsakovės, jis teikė prašymą dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisijai (toliau – ir darbo ginčų komisija), kuri 2024 m. vasario 29 d. sprendimu jo prašymą atmetė.

1.2.       Anot ieškovo, atsakovė jam turėjo išmokėti 5 708,68 Eur (atsakovė atleido ieškovą 2023 m. gruodžio 19 d., tačiau paskutinis mokėjimas buvo 2023 m. gruodžio 1 d.), netinkamai apskaičiavo darbo laiką už 2023 m. birželio, liepos, spalio, lapkričio mėn., todėl susidarė 218,48 Eur nepriemoka už šiuos mėnesius. Ieškovo vertinimu, atsakovė turėjo jam skaičiuoti dienpinigius, kurių dydis atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių (100 procentų) dienpinigių dydžius. Ieškovas akcentavo, kad nei su dienpinigių mokėjimo tvarka, nei su komandiruočių įsakymais nebuvo supažindintas, byloje nėra nei vieno įrodymo, kad dienpinigių mokėjimo tvarka ieškovui realiai buvo pateikta. Ieškovo teigimu, remiantis teismų suformuota praktika (Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-325-1162/2023, įsiteisėjo Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-88-945/2024), nesant kolektyvinės sutarties, darbo sutartyje šalys turėjo susitarti dėl konkretaus sumažinto dienpinigių dydžio, o nesant tokio susitarimo darbdaviui tenka pareiga mokėti Vyriausybės nustatyto maksimalaus dydžio dienpinigius. Atsakovė, priimdama vietinį norminį teisės aktą, neįvykdė pagrindinės dienpinigių mažinimo sąlygos, t. y. nesant išrinktos darbo tarybos ar kitų darbuotojų atstovų, su kuriais galėtų būti vykdoma informavimo ir konsultavimo procedūra, neįvykdė šios informavimo ir konsultavimo procedūros ir neturėjo teisės ieškovui dienpinigius apskaičiuoti taikydama mažesnius dienpinigių dydžius, dienpinigius mažinti galėjo tik esant suderintai abiejų darbo santykių šalių valiai. Ieškovas nurodė, kad atsakovės pateikti dienpinigių mažinimo kriterijai nėra objektyvieji, be to, dienpinigių mažinimo kriterijai nesuderinti su Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais. Ieškovo teigimu, atsakovės pateiktas lokalinis teisės aktas apie dienpinigių mokėjimo tvarką neatitinka teisės aktui keliamų reikalavimų.

1.3.       Ieškovo skaičiavimu, jam turėjo būti iš viso išmokėta 15 164,68 Eur (neto) suma, kurią sudaro: 5 708,68 Eur (neto) darbo užmokestis, 9 406,00 Eur dienpinigių ir 50,00 Eur komandiruotės sąnaudos. Atsakovė yra išmokėjusi 10 108,02 Eur sumą, todėl neišmokėta suma iš viso sudaro 5 056,66 Eur (neto), iš kurių 218,48 Eur yra darbo užmokesčio nepriemoka ir 4 838,18 Eur yra dienpinigių nepriemoka. Ieškovas, akcentuodamas, kad darbo bylose teismas turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, nurodė, kad žodinio ieškovo ir atsakovės susitarimo pagrindu nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. yra susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka, nes ieškovui turėjo būti skaičiuojamas atlyginimas už darbą, taikant 82,00 Eur įkainį per dieną. Be to, anot ieškovo, šioje byloje nustačius atsakovės neatsiskaitymo su ieškovu faktą, atsakovė pagal DK 147 straipsnio 2 dalį privalo sumokėti ieškovui netesybas.

2.       Atsakovė UAB „TRANSRIVA“ atsiliepime su ieškovo ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė be kita ko akcentavo, kad iš pačios dienpinigių mokėjimo tvarkos turinio ir formos yra visiškai aišku, kad su šiuo dokumentu ieškovas buvo susipažinęs; dienpinigių mokėjimo tvarka atitinka bet kokiam lokaliniam teisės aktui keliamus reikalavimus, netgi yra patvirtinta atsakovo direktoriaus priimtu įsakymu (pasirašyta); yra teisingas, galiojantis ir darbo sutarties šalis saistantis lokalinis teisės aktas. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas nuo darbo sutarties sudarymo dienos niekada nereiškė jokių nusiskundimų ar pretenzijų nei dėl darbo sąlygų, nei dėl komandiruočių sąlygų, nei dėl darbo užmokesčio, nei dėl dienpinigių. Atsakovės nuomone, visi įrodymai patvirtina, kad ieškovui visą darbo sutarties galiojimo laikotarpį buvo tinkamai apskaitomos ir išmokamos su darbo santykiais susijusios išmokos, su ieškovu ne tik buvo tinkamai atsisakyta nutraukiant darbo teisinius santykius, tačiau realiai ieškovui netgi buvo permokėta 119,01 Eur suma. Atsakovė, pasisakydama dėl ieškovo reikalavimo dėl 218,48 Eur nepriskaičiuoto darbo užmokesčio pagal tachografo duomenis, kurie skiriasi nuo atsakovės apskaityto darbo laiko, pažymėjo, kad už nedarbą negali būti mokamas darbo užmokestis, o vilkikų sekimo sistemos GPS duomenys patvirtina, kad 2023 m. birželio 16–17 d., 2023 m. birželio 22 d. bei 2023 m. spalio 23 d. ieškovas nedirbo ir vilkikai nejudėjo, ieškovas tiesiog netinkamai naudojosi tachografu minėtais laikotarpiais. Atsakovė, kategoriškai nesutikdama su ieškovo samprotavimais neva ieškovą siunčiant į tarnybines komandiruotes ieškovui turėjo būti skaičiuojama ne 50 procentų dienpinigių norma, o neva 100 procentų dienpinigių normos, ir dėl to neva turėtų būti priteisti neišmokėti dienpinigiai, nurodė, jog teisės aktai nedraudžia šalims (darbuotojui ir darbdaviui) susitarti dėl mažesnės nei 100 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos maksimalios dienpinigių normos mokėjimo, teisės aktai nedraudžia, tačiau suteikia darbdaviui diskrecijos teisę nuspręsti mokėti ar nemokėti daugiau nei 50 procentų maksimalios dienpinigių normos dydžio dienpinigius, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės, teisės aktai draudžia mokėti mažiau nei 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos maksimalios dienpinigių normos, o ieškovui niekada nebuvo nei nustatyta, nei išmokėta mažiau kaip 50 procentų dydžio dienpinigių norma. Atsakovė pažymėjo, kad pateikti įrodymai neginčijamai patvirtina faktus, kad ieškovui buvo sudarytos geresnės nei įprasta komandiravimo sąlygos: ieškovas važiavo mokamais keliais, naudojosi darbdavio apmokėtomis sustojimo vietomis, nemokamais dušais, WC patalpomis, kavinėmis ir kitais patogumais bei vairavo praktiškai nuo gamyklos konvejerio nuriedėjusius vilkikus. Atsakovė atkreipė dėmesį į Šiaulių apygardos teismo 2023 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-558-569/2023, kuri, atsakovės nuomone, yra precedentinė, nes toje byloje buvo sprendžiami iš esmės identiški šiai civilinei bylai klausimai ir nagrinėjama kito juridinio asmens patvirtinta dienpinigių mokėjimo tvarka, kurioje buvo nustatyti labai panašūs į atsakovės dienpinigių mokėjimo tvarkoje įtvirtintus dienpinigių mokėjimo kriterijus, o teismas identišką dienpinigių mokėjimo tvarką laikė tinkama, galiojančia, o darbuotojui priskaitytus ir išmokėtus dienpinigius vadovaujantis šia tvarka teisingais, teisėtais ir tinkamais. Akcentavo, kad su ieškovu buvo ir yra tinkamai atsiskaityta.

3.       Atsakovė dar pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose taip pat nurodė, kad su patikslintu ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė akcentavo, kad palaiko savo atsiliepime išdėstytus argumentus ir mano, kad visi įrodymai patvirtina, kad ieškovui yra išmokėtos visos su darbo santykiais susijusios, priskaitytos sumos. Atsakovė, papildomai pasisakydama dėl gerų ieškovo komandiruočių sąlygų ir ieškovo supažindinimo su dienpinigių mokėjimo tvarka aplinkybių, nurodė, kad ieškovas, prieš pasirašant darbo sutartį, buvo pasirašytinai jam suprantama rusų kalba supažindintas su visais darbdavio vidaus dokumentais, o pateiktos ištraukos iš ieškovo vairuotų vilkikų GPS stebėjimo programų, patvirtina, kad ieškovas važiavo, buvo sustojęs ir ilsėjosi atsakovės apmokėtose (mokamose) stovėjimo aikštelėse, kuriose matoma gera infrastruktūra, galimybės pavalgyti, nemokamai nusiprausti, pasinaudoti WC ir dušų patalpomis, kavinėmis, vietomis pailsėti ir kt. (kaip pavyzdžiui, kai kuriose aikštelėse netgi įrengti lauko treniruokliai ar suformuotos parko zonos su suoliukais ir augmenija). Atsakovė be kita ko pažymėjo, kad ieškovas buvo supažindintas su dienpinigių mokėjimo tvarka, laikantis DK 25 straipsnio reikalavimų, pas atsakovę darbo tarybos rinkimai buvo paskelbti neįvykusiais, neatsiradus kandidatų į darbo tarybą, o prieš priimant 2022 m. birželio 16 d. įsakymą dėl dienpinigių mokėjimo tvarkos patvirtinimo iš esmės atliko „informavimo ir konsultavimosi“ procedūrą. Atkreipė dėmesį į Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1112-777/2023, kurioje išaiškinta, kada laikoma, kad yra įgyvendinti DK 25 straipsnio reikalavimai.

4.       Ieškovas E. M., kuris prie teismo posėdžio prisijungė naudodamasis vaizdo konferencijų technologija (ZOOM), teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškinio reikalavimus visiškai palaiko. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad ieškovas neturėjo reikiamų techninių galimybių (prastas ieškovo interneto ryšys) ir nebuvo galima užtikrinti ieškovo girdimumo, todėl ieškovo paaiškinimų nebuvo galima išklausyti, nors teismas kelis kartus prijungė ieškovą prie nuotolinio teismo posėdžio.

5.       Ieškovo E. M. atstovas Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos advokatas teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti visiškai. Atstovas laikėsi pozicijos, kad ieškovas, nors ir pasirašė ant dokumento, kad yra supažindintas su atsakovės patvirtinta dienpinigių mokėjimo tvarka, tačiau su tvarkos turiniu nebuvo supažindintas, o darbo sutarties 1.3. papunktis turi būti aiškinamas taip, kad nustatyta ne mažiau kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžio, bet ne 50 procentų. Atstovo teigimu, ieškovas paaiškino, kad komandiruočių metu jam nebuvo sudaryta geresnių sąlygų, jis negalėjo važiuoti mokamais keliais, išskyrus vietas, kuriose nebuvo galima išvengti mokamų kelių, nes darbdavys įpareigojo taupyti jo lėšas, komandiruočių metu naudojosi tik sanitarinėmis paslaugomis degalinėse ir nežinojo, kad gali naudotis mokamomis paslaugomis, o įsakymų dėl komandiruočių, avanso apyskaitų ir atsiskaitymo lapelių negavo. Nurodė, kad ieškovas su vadovu žodžiu susitarė dėl nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. taikytino 82,00 Eur įkainio per dieną, ką patvirtina ir susirašinėjimas su darbdaviu. Atstovas pažymėjo, kad kaip teismo precedentas turėtų būti taikoma Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-88-945/2024, kurioje taip pat buvo nagrinėjamas ginčas dėl sumažinto dienpinigių dydžio.

6.       Ieškovės UAB „TRANSRIVA“ atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovo pozicija, jog jis nebuvo supažindintas su atsakovės patvirtinta dienpinigių mokėjimo tvarka, vertintina kritiškai, nes ieškovas pasirašė atsakovės pateiktus dokumentus, važiavo į dvi komandiruotes, darbo santykių metu dėl dienpinigių dydžio nereiškė jokių pretenzijų. Paaiškino, kad atsakovės pateikta pažyma aiškiai patvirtina, kokia tvarka darbuotojai supažindinami su atsakovės vidaus dokumentais, o darbo ginčų komisijoje atsakovės buhalterė detaliai paaiškino šią procedūrą. Atstovo teigimu, ieškovas pats pateikė kitus dokumentus, kurie pasirašyti tą pačią dieną pas atsakovę biure, todėl ieškovo parašas neabejotinai patvirtina, kad su tvarka jis susipažino. Atstovas pažymėjo, kad ieškovas nereiškė jokių pretenzijų dėl dienpinigių dydžio, buvo komandiruotas į valstybes, į kurias komandiruojant mokami 50 procentų dydžio dienpinigiai. Atstovo nuomone, ieškovui sudarytos geresnės komandiruočių sąlygos net neturėtų būti vertinamos, tačiau visi rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovui suteikti nauji vilkikai, keliai, kuriais ieškovas važiavo, buvo mokami, tą patvirtina įrodymai iš vilkikų GPS sistemų. Atstovas pažymėjo, kad ieškovą atstovaujanti profesinė sąjunga nesigilinusi suformulavo standartizuotus patikslinto ieškinio reikalavimus. Pabrėžė, kad būtina vadovautis atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodytais teismo precedentais. Atstovas pažymėjo, kad darbo sutartis su ieškovu nebuvo pakeista ir nors pagal tachografo duomenis matyti, kad 2023 m. birželio 16–17 d., 2023 m. birželio 22 d. bei 2023 m. spalio 23 d. ieškovas vairavo, tačiau įvyko techninė klaida, tachografas suveikė, nors ieškovas nevairavo, kilometražas ir kuro norma nekito, t. y. buvo techninė tachografo klaida, dėl kurios šis laikas pas atsakovę nebuvo pažymėtas kaip darbo laikas. Nesutikdamas su reikalavimu dėl nepriskaičiuoto darbo užmokesčio už minėtas dienas, papildomai nurodė, kad vilkikų GPS sekimo sistema ir nuotraukos patvirtina, kad vilkikai nejudėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Šiaulių apylinkės teismas 2024 m. birželio 25 d. sprendimu nusprendė ieškovo ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovei 7 612,42 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7.1.       Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti 218,48 Eur darbo užmokesčio nepriemoką pagrįstumo, nurodė, kad svarbu nustatyti, ar ieškovui buvo tinkamai apskaitytas visas darbo laikas, o būtent, ar 2023 m. birželio 16–17 d., 2023 m. birželio 22 d. bei 2023 m. spalio 23 d. ieškovas dirbo, nes ieškovas laikosi pozicijos, kad šiais laikotarpiais pagal tachografo duomenis dirbo ir turi teisę gauti darbo užmokestį. Teismas vertino, kad 2023 m. birželio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2023 m. birželio 16–17 d. ir 22 d., 2023 m. spalio mėn. darbo laiko apskaitos žiniaraštyje 2023 m. spalio 23 d. ieškovui pažymėtos kaip poilsio laikas. Ieškovas pateikė savo vairuotojo kortelės – tachografo kortelės, kuri identifikuoja vairuotoją ir yra skirta duomenims apie tam tikrus vairuotojo darbo ir poilsio laikotarpius kaupti, ataskaitas, kuriuose užfiksuota, kad ieškovas 2023 m. birželio 16 d. vairavo 16 val. 41 min., 17 d. vairavo 3 val. 00 min., 2023 m. birželio 22 d. vairavo 15 val. 2 min., 2023 m. spalio 23 d. vairavo 12 val. Tačiau atsakovės pateikti ieškovo vairuotų vilkikų GPS sekimo sistemos duomenys patvirtina, kad 2023 m. birželio 16–17 d. ir birželio 22 d. vilkiko DAF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) greitis nekito ir buvo 0 km/h, kuro norma nekito, vilkikas stovėjo vietoje, bei kad 2023 m. spalio 23 d. vilkiko Mercedes-Benz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) greitis nekito ir buvo 0 km/h, kuro norma nekito, vilkikas stovėjo vietoje. Teismas nurodė, jog sutinka su atsakovės pozicija, kad vilkikų GPS sekimo sistemos duomenys šiuo atveju laikytini teisingais ir paneigiančiais tachografo duomenis, todėl darytina išvada, kad atsakovė tinkamai apskaitė ieškovo darbo laiką ir kad labiau tikėtina, kad tachografas minėtais laikotarpiais suveikė per klaidą. Atitinkamai teismas sprendė, kad ieškovas minėtomis dienomis neatliko darbo pagal šalių sudarytą darbo sutartį, t. y. neatliko tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo pareigų, minėtomis dienomis ieškovas ilsėjosi, darbo užmokestis negalėjo būti skaičiuojamas, todėl ieškovo reikalavimas priteisti 218,48 Eur darbo užmokesčio nepriemoką yra nepagrįstas ir atmestinas.

7.2.       Spręsdamas dėl prašomos priteisti dienpinigių nepriemokos, teismas nurodė, kad svarbu nustatyti, kokį dienpinigių dydį atsakovė turėjo teisę skaičiuoti ieškovui jo darbo santykių su atsakove metu. Teismas įvertino šalių darbo sutarties, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatas ir nustatė, kad nagrinėjamu atveju atsakovės direktoriaus 2022 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 06/15-03 „Dėl dienpinigių mokėjimo tvarkos patvirtinimo“ buvo patvirtinta Dienpinigių mokėjimo tvarka (toliau – Dienpinigių mokėjimo tvarka), kuri, priešingai nei nurodo ieškovas, atitinka lokaliniam teisės aktui keliamus reikalavimus (nurodytas įmonės pavadinimas, direktoriaus vardas ir pavardė, data, įsakymas turi numerį, įsakymas pasirašytas ir antspauduotas). Teismo vertinimu, ieškovas klaidingai aiškina DK 169 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodydamas, kad pas atsakovę privalėjo būti sudaryta darbo taryba, o nesant išrinktos darbo tarybos, su kuria galėtų būti vykdoma informavimo ir konsultavimo procedūra, informavimo ir konsultavimo procedūra laikoma neįvykdyta, kaip to reikalauja Aprašas. Teismas nustatė, kad atsakovės darbo tarybos rinkimų komisijos 2021 m. birželio 14 d. darbo tarybos rinkimų protokolas patvirtina, kad neatsiradus kandidatų, pageidavusių būti renkamiems į darbo tarybos narius, atsakovės darbo tarybos rinkimai paskelbti neįvykusiais. Atsakovė 2021 m. birželio 14 d. pranešė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritoriniam skyriui apie darbo tarybos nesudarymą. Įmonėje taip pat nėra įsteigtos darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos. Atsižvelgdamas į teismų praktiką, teismas sprendė, kad atsakovė, kuri tinkamai vykdė DK 169 straipsnio 1 dalyje nustatytą prievolę, neturėjo objektyvios galimybės nurodytiems darbuotojams atstovaujantiems organams suteikti informacijos apie ketinamas patvirtinti dienpinigių mokėjimo tvarkos taisykles. Be to, nustatyta, kad atsakovės direktoriaus 2022 m. balandžio 4 d. įsakymu nutarta įmonės skelbimų lentoje pakabinti ir iki 2022 m. birželio 14 d. paskelbti Dienpinigių mokėjimo tvarkos projektą, suteikiant darbuotojams galimybę iki 2022 m. birželio 14 d. pateikti pasiūlymus. Todėl teismas laikė, kad ieškovo argumentai dėl to, kad atsakovė neturėjo teisės ieškovui dienpinigius apskaičiuoti taikydama mažesnius dienpinigių dydžius nei Apraše nustatyti maksimalūs dienpinigių dydžiai, nes neįvykdė informavimo ir konsultavimo procedūros, yra visiškai nepagrįsti. Įvertinęs atsakovės byloje pateiktus įrodymus, teismas sutiko, kad ieškovas pasirašytinai, jam suprantama rusų kalba buvo supažindintas su Dienpinigių mokėjimo tvarka, t. y. atsakovė tinkamai įvykdė Aprašo 2 punkto nuostatas dėl supažindinimo su minėta tvarka.

7.3.       Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas buvo komandiruotas į valstybes, į kurias komandiruojant remiantis Dienpinigių mokėjimo tvarka komandiruotės metu mokamas 50 procentų dienpinigių dydis, kuris nustatytas Apraše. Teismas vertino, kad išskirtines darbo sąlygas kaip vairuotojui užtikrino atsakovės suteikti vilkikai, kurie ieškovui vykstant į komandiruotes buvo beveik nauji. O tai, kad atsakovas buvo komandiruotas į vakarų Europos valstybes (Vokietija, Prancūzija, Olandija, Belgija), su gera infrastruktūra, atsakovės apmokėtos sąskaitos už kelius bei pateikti vilkikų GPS sekimo sistemos duomenys apie konkrečias vilkikų stovėjimo vietas patvirtina, kad ieškovas naudojosi gera infrastruktūra, mokamais keliais, aikštelėmis, dušais, turėjo galimybę ir nemokamai pavalgyti bei nusiprausti. Atsakovės pateiktos avanso apyskaitos patvirtina, kad ieškovas komandiruočių metu turėjo tik 50,00 Eur papildomų išlaidų, kurios jam buvo kompensuotos. Įvertinęs Dienpinigių mokėjimo tvarkos nuostatas dėl galimybės darbuotojui skaičiuoti maksimalią Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintą dienpinigių normą, teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovas nuo darbo sutarties sudarymo dienos atsakovui reiškė nusiskundimus ar pretenzijas dėl darbo ir komandiruočių sąlygų, dėl darbo užmokesčio ir dėl dienpinigių, todėl laikoma, kad ieškovas Dienpinigių mokėjimo tvarkoje nurodytais kriterijais pasinaudoti galėjo ir taikyti Dienpinigių mokėjimo tvarkos 2.5. papunktį nebuvo pagrindo. Teismas sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovė, vadovaudamasi Dienpinigių mokėjimo tvarka, ieškovui pagrįstai mažino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 nustatytus maksimalius dienpinigių dydžius, todėl ieškovo reikalavimas priteisti 4 838,18 Eur dienpinigių nepriemoką netenkintinas. Atitinkamai teismas netenkino ir ieškovo reikalavimo dėl netesybų už pavėluotą darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimą.

7.4.       Teismas be kita ko nurodė, kad atsižvelgdamas į patikslinto ieškinio pagrindą sudarančias ir bylą nagrinėjant paaiškėjusias bylos aplinkybes, pareikštų reikalavimų turinį, teismas neturi pagrindo spręsti reikalavimo, kuris nebuvo pareikštas, t. y. priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, skaičiuojant atlyginimą už darbą, taikant 82,00 Eur įkainį per dieną. Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta konkrečių aplinkybių, pagrindžiančių ieškovo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis teikiant patikslintą ieškinį, jo sąmoningą siekį vilkinti procesą, apsunkinti bylos nagrinėjimą ir pan., todėl teismas dėl teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 straipsnyje, taikymo ieškovui nesprendžia. Be to, teismas, atmetęs ieškinį bei nustatęs, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomenduojamų dydžių, priteisė atsakovei iš ieškovo 7 612,42 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8.       Ieškovas E. M. pateikė byloje apeliacinį skundą, kuriuo prašo Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. birželio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovo naudai iš atsakovės neišmokėtą su darbo santykiais susijusią 5 056,66 Eur sumą, iš kurios 218,48 Eur yra darbo užmokesčio nepriemoka ir 4 838,18 Eur yra dienpinigių nepriemoka, bei netesybas. Ieškovas savo apeliacinį skundą grindžia toliau nurodytais argumentais.

8.1.       Nesutikdamas su teismo pozicija dėl atmesto reikalavimo dėl darbo užmokesčio nepriemokos, atkreipia dėmesį, kad atsakovės, kaip įmonės, užsiimančios transporto veikla, darbuotojo darbo ir poilsio laikas yra susijęs su tam tikrais ypatumais, kuriuos reguliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimas Nr. 534 „Darbo laiko ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse aprašas“, kuriuo remdamasis apeliantas pažymi, jog aplinkybė, kad ieškovas komandiruotės metu nevairavo, nepaneigia, kad ginčo laikas yra ieškovo darbo laikas. Aptariamu laiku ieškovas buvo savo darbo vietoje, darbdavio žinioje ir atliko savo funkcijas – t. y. ginčo laikas yra laikas, kuriuo ieškovas negalėjo laisvai disponuoti ir turėjo būti darbo vietoje, pasirengęs imtis įprastinio darbo, taigi turi būti apmokamas taip, kaip nurodyta ieškinyje. Todėl prašo priteisti ieškovo naudai iš atsakovės 218,48 Eur darbo užmokesčio nepriemoką.

8.2.       Nesutinka ir su teismo argumentais, kad ieškovas buvo supažindintas su dienpinigių mokėjimo tvarka. Mano, kad nei byloje pateikta fotonuotrauka, nei 2024 m. gegužės 15 d. atsakovės pažyma nepatvirtina, kad ieškovas realiai buvo supažindintas su Dienpinigių mokėjimo tvarka. Ieškovas, atvykęs pas atsakovę, tik pasirašė, ką jam nurodė pasirašyti atsakovė, su jokiais dokumentais supažindintas nebuvo, ką patvirtina ir įrodymai apie žodinius ieškovo ir atsakovės susitarimus.

8.3.       Mano, jog atsakovė neįrodė, kad ieškovas galėjo pasinaudoti dienpinigių mokėjimo tvarkoje nurodytais kriterijais, todėl ieškovui mokėtini dienpinigiai sumažinti nepagrįstai. Kritiškai vertindamas teismo argumentus dėl Dienpinigių mokėjimo tvarkoje nurodyto dienpinigių mažinimo kriterijaus – geresnių sąlygų poilsiui, pažymi, kad atsakovė ne tik kad neįrodė, tačiau apskritai neįrodinėjo, kad ieškovui bendrovės klientų teritorijoje buvo leidžiama nemokamai pasinaudoti poilsio zonomis, sanitariniais mazgais, virtuvėmis su galimybe pasišildyti savo maistą bei pasivaišinti gėrimais ir (ar) užkandžiais, nors remiantis teisiniu reglamentavimu, turėjo tai padaryti. Nurodo, kad ieškovas neturėjo jokių sąlygų pailsėti pas darbdavį, nesinaudojo jokiomis poilsio zonomis, sanitariniais mazgais, virtuvėmis su galimybe pasišildyti savo maistą, neturėjo jokios galimybės pasivaišinti gėrimais ir (ar) užkandžiais ir pan. Prieš komandiruotę atvykus pas darbdavę, visos darbdavei reikiamos procedūros vykdavo darbuotojui sėdint transporto priemonėje, skubant ir pan. Jei darbuotojas ir buvo prašomas užeiti pas darbdavę, jam niekada nebuvo leidžiama nemokamai pasinaudoti poilsio zonomis, sanitariniais mazgais, virtuvėmis su galimybe pasišildyti savo maistą bei pasivaišinti gėrimais ir (ar) užkandžiais. Mano, kad aptariamas kriterijus taip pat nėra joks objektyvus kriterijus dienpinigių mažinimui, nes yra susijęs su darbuotojo darbo funkcijų vykdymu. Dėl antrojo dienpinigių mažinimo kriterijaus – patogios ir modernios infrastruktūros sausumos transportui taip pat akcentuoja, kad atsakovės pateikti įrodymai nepatvirtina dienpinigių mažinimo pagrįstumo. Pažymi, kad įrodymai, kuriais atsakovė įrodinėja, neva ieškovui buvo sudaromos sąlygos vykti naujais ir (ar) atnaujintas keliais, su galimybe kasdienį poilsį atlikti moderniose, saugiose aikštelėse su įrengtais sanitariniais mazgais ir kitais patogumais, yra neišversti į lietuvių kalbą CPK nustatyta tvarka. Remdamasi teismų praktika, pažymi, kad atsakovė, pateikusi įrodymus, kuriais įrodinėja aplinkybių dėl objektyviųjų kriterijų dienpinigių mažinimui įgyvendinimo, ne valstybine kalba, pažeidė įrodinėjimo taisykles, nes teismas negali vertinti atsakovės ne valstybine kalba pateiktų įrodymų, kas vėl patvirtina skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Be kita ko ieškovas paaiškina, kad nesinaudojo jokia patogia ir modernia infrastruktūra. Priešingai – norint važiuoti valstybės keliais, darbdavei reikia mokėti kelių mokestį. Siekdama išvengti kelių mokesčio mokėjimo, darbdavė liepdavo darbuotojui vykti neapmokamais, kaimo keliais, kurie nepatogūs, nemodernūs, važiuoti jais sudėtinga. Apelianto vertinimu, atsakovė aptariamų dokumentų nepateikė todėl, kad iš jų būtų akivaizdu, jog ieškovas nepasinaudojo dienpinigių mokėjimo tvarkoje aptartais objektyviaisiais kriterijais ir todėl dienpinigiai sumažinti nepagrįstai. Pažymi, kad atsakovės nurodyti pavieniai atvejai, kai ieškovas turėjo galimybę pasinaudoti nemokamu WC, dušu ar suoliukais, dar kartą patvirtina, jog jokiais dienpinigių mokėjimo tvarkoje aptartais objektyviaisiais kriterijais ieškovas nepasinaudojo, todėl dienpinigiai ieškovui sumažinti nepagrįstai. Atkreipęs dėmesį į dienpinigių mažinimo kriterijų, kai dalį maršruto keliaujama keltu, pažymi, kad ieškovas niekada nesikėlė keltu. Atsakovė to ne tik kad neįrodė, tačiau apskritai neįrodinėjo. Juolab aptariamas kriterijus taip pat nėra joks objektyvus kriterijus dienpinigių mažinimui. Dėl ketvirto dienpinigių mokėjimo tvarkoje nurodyto dienpinigių mažinimo kriterijaus – eismo apribojimai krovininiam sausumos transportui naktį, savaitgaliais ar švenčių dienomis, nurodo, jog tachografo, vairuotojo kortelės duomenys patvirtina, taip pat ieškovas pažymi, kad vairuodavo nakties laiku nuo 3 val.; juolab toks kriterijus taip pat nėra joks objektyvus kriterijus dienpinigių mažinimui. Taip pat mano, kad teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai vadovavosi Šiaulių apygardos teismo 2023 m. spalio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-558-569/2023, kuri, anot apelianto, šioje byloje prejudicinės galios neturi. Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje skirtingai nuo minėtos bylos, pagrindinis ginčas yra dėl to, kad ieškovas negalėjo pasinaudoti dienpinigių mokėjimo tvarkoje nustatytais kriterijais dienpinigių mažinimui, juolab nebuvo supažindintas su dienpinigių mokėjimo tvarka, nebuvo supažindintas su komandiruočių įsakymais, ką patvirtina įrodymai, jog ieškovas ir atsakovė buvo sudarę žodinius susitarimus, todėl ieškovui turi būti skaičiuojamas maksimalus dienpinigių dydis.

8.4.       Pažymi, kad jokiais dienpinigių mokėjimo tvarkoje aptartais objektyviaisiais kriterijais nepasinaudojo, todėl ieškovui turėjo būti skaičiuojama maksimali dienpinigių norma. Akcentuoja, kad skundžiamu sprendimu nepagrįstai remiamasi Dienpinigių mokėjimo tvarkos 2.6 punktu, t. y. kad ieškovas turėjo pranešti, jog negali pasinaudoti dienpinigių mažinimo kriterijais. Joks realus ieškovo supažindinimas su dienpinigių mokėjimo tvarka neįvyko ir jokia dienpinigių mokėjimo tvarka ieškovui nebuvo pateikta, taigi ieškovui dienpinigių mokėjimo tvarkos 2.6 punktas nebuvo ir negalėjo būti žinomas. Taip pat pažymi, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad su komandiruočių įsakymais ieškovas supažindintas nebuvo. Ieškovui nebuvo teikiami ir atsiskaitymo lapeliai. Darbdavė į bylą atsiskaitymo lapelius pateikė, tačiau jokių duomenų, kad jie buvo teikiami ieškovui DK 148 straipsnyje nustatyta tvarka, atsakovė nepateikė, o nepateikė todėl, kad nevykdė pareigos teikti atsiskaitymo lapelius ieškovui. Anot apelianto, priešingai nei nustatyta skundžiamu sprendimu, analogišku atveju (kai darbuotojas raštu nesupažindinamas su komandiruočių įsakymais ir darbo sutartyje nenurodomas konkretus mokėtinas dienpinigių dydis) jau suformuota teismų praktika (Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-325-1162/2023, įsiteisėjo Kauno apygardos teismo 2024 m. vasario 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-88-945/2024), darbuotojui turi būti skaičiuojami ir mokami maksimalūs dienpinigių dydžiai. Mano, kad pirmosios instancijos teismas šia teismų praktika nesivadovavo nepagrįstai. Be kita ko nurodo, kad ieškovas priklausė „pirmajai linijai“, neturėjo stažo, dėl atsakovės kaltės (jos nurodymų) vairavo „neekonomiškai“ važiuodamas neapmokamais keliais, ieškovui turėjo būti mokamas 82 Eur/per dieną atlyginimas už darbą. Ši aplinkybė vėl patvirtina aukščiau nurodytas aplinkybes, kad atsakovė neteikė ieškovui komandiruočių įsakymų, nesupažindino su dienpinigių mokėjimo tvarka, nes buvo sudariusi žodinius susitarimus su ieškovu dėl atsiskaitymo už darbą. Taip pat nurodo, kad, nustačius atsakovės neatsiskaitymo su ieškovu faktą, atsakovė privalo sumokėti ieškovui netesybas.

9.       Atsakovė UAB „TRANSRIVA“ atsiliepime su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė savo atsiliepimą grindžia toliau nurodytais argumentais.

9.1.       Nurodo, jog išsamiau nepasisako dėl apeliacinio skundo 62–63 punktuose ieškovo nurodytų aplinkybių (dėl žodinio ieškovo ir atsakovės susitarimo), kadangi šios aplinkybės nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, todėl akivaizdu, jog jos neturi būti nagrinėjamos ir apeliacine tvarka.

9.2.       Mano, jog ieškovas remiasi netinkamomis įrodinėjimo priemonėmis šioje byloje, netinkamai įgyvendina savo įrodinėjimo pareigas ir neįrodo apeliacinio skundo reikalavimų. Nesutikdama su ieškovo argumentais dėl susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos ir atkreipdama dėmesį į apeliacinio proceso paskirtį ir nagrinėjimo ribas, atkreipia dėmesį, kad ieškovas iki apeliacinio skundo laikęsis pozicijos, kad jis 2023 m. birželio 16–17 d. ir 22 d. bei 2023 m. spalio 23 d. faktiškai vairavo, apeliaciniu skundu iš esmės pripažįsta priešingą aplinkybę, tuo pačiu pažymėdamas, kad aplinkybė, kad ieškovas komandiruotės metu nevairavo, nepaneigia, kad ginčo laikas yra ieškovo darbo laikas. Pažymi, kad vien tai, jog ieškovas apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teisme nenurodytomis (netgi neigtomis) aplinkybėmis, sudaro pagrindą teismui apeliaciniame skunde naujai nurodytų aplinkybių apskritai nevertinti. Pažymi, kad ieškovas, teigdamas, kad aplinkybė, jog jis nevairavo, nepaneigia fakto, kad jis dirbo, nepateikia absoliučiai jokių įrodymų, kad jis realiai atliko kokias nors darbo funkcijas atsakovės naudai 2023 m. birželio 16–17 d. ir 22 d. bei 2023 m. spalio 23 d., o ne ilsėjosi komandiruotės vietoje. Atitinkamai atsakovė neturėjo pagrindo už nurodytą laikotarpį ieškovui apskaičiuoti ir išmokėti darbo užmokestį. Atkreipia dėmesį, kad tais atvejais, kai darbuotojas vyksta į komandiruotę daugiau kaip vienai dienai, jis komandiruotės vietoje ne tik dirba, tačiau ir naudojasi kasdieniu, kassavaitiniu poilsiu, pertraukomis. Atsižvelgiant į ieškovo darbo specifiką (darbas komandiruotėse, kurių trukmė ilgesnė negu viena diena), akivaizdu, kad ieškovas komandiruočių metu naudojosi ir poilsio bei pertraukų laikotarpiais.

9.3.       Nesutinka ir su ieškovo argumentais dėl susidariusios dienpinigių nepriemokos. Pažymi, kad teisės aktai nedraudžia šalims (darbuotojui ir darbdaviui) susitarti dėl mažesnės nei 100 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos maksimalios dienpinigių normos mokėjimo; teisės aktai nedraudžia, tačiau suteikia darbdaviui diskrecijos teisę nuspręsti mokėti ar nemokėti daugiau nei 50 procentų maksimalios dienpinigių normos dydžio dienpinigius. Nurodo, kad remiantis teisės aktų nuostatomis, konkrečiai Aprašu, priėmė galiojantį ir ieškovą saistantį lokalinį teisės aktą, su kuriuo ieškovas buvo supažindintas – Dienpinigių mokėjimo tvarką. Kritiškai vertina apelianto argumentus, kad esant žodiniams ieškovo ir atsakovės susitarimams, joks realus ieškovo supažindinimas su Dienpinigių mokėjimo tvarka neįvyko ir jokia Dienpinigių mokėjimo tvarka ieškovui nebuvo pateikta. Akcentuoja, kad civilinėje byloje nebuvo nagrinėtos jokios aplinkybės dėl jokių ieškovo ir atsakovės žodinių susitarimų dėl darbo apmokėjimo, kadangi ieškovas nekėlė jokių su tuo susijusių reikalavimų. Laiko nelogišku ieškovo teiginį, kad tariamo žodinio susitarimo egzistavimas kažkaip paneigtų jo supažindinimą su Dienpinigių mokėjimo tvarka. Mano, kad ieškovo supažindinimą su minėta tvarka, kuri yra neatskiriama darbo apmokėjimo sistemos dalis, patvirtina eilė rašytinių įrodymų byloje, kuriuos išsamiai išnagrinėjo ir įvertino teismas skundžiamame sprendime. Nurodo, kad kategoriškai nesutinka ir su apelianto argumentais, kad jis neva negalėjo pasinaudoti Dienpinigių mokėjimo tvarkoje numatytais objektyviais dienpinigių mažinimo kriterijais. Iš atsakovės byloje pateiktų rašytinių įrodymų akivaizdu, kad ieškovas komandiruočių metu naudojosi geromis poilsio sąlygomis mokamose stovėjimo aikštelėse, taip pat naudojosi patogia ir modernia sausumos transporto infrastruktūra, vairavo praktiškai naujus vilkikus, važiavo mokamais keliais, šalia kurių suteikiamos puikios poilsio sąlygos saugomose tvarkingose aikštelėse, su atitinkamai įrengta poilsiui skirta infrastruktūra. Be kita ko atkreipia dėmesį, kad ir darbuotojas, nepaisant darbo bylų specifikos, nėra atleistas nuo įrodinėjimo pareigos, tačiau nei darbo ginčų komisijai, nei teismui, nei su apeliaciniu skundu jokių jo teiginius patvirtinančių objektyvių duomenų ieškovas nėra pateikęs.

9.4.       Atkreipia dėmesį, kad ieškovas apeliaciniame skunde nurodė ir akivaizdžiai tikrovės neatitinkančius duomenis, kad atsakovė į bylą yra pateikusi įrodymus apie tai, jog ieškovas neva tik 4 dienas (2023 m. birželio 29 d., 2023 m. birželio 22 d., 2023 m. liepos 7 d. ir 2023 m. liepos 12 d.) galėjo pasinaudoti geresnėmis poilsio sąlygomis, nemokamomis paslaugomis. Nurodo, kad rašytinių paaiškinimų priede Nr. 2 yra pateikti duomenys ne apie 4, o apie 12 dienų ieškovo sustojimus (be jau nurodytų, taip pat pateikti duomenys apie ieškovo poilsio sąlygas 2023 m. rugsėjo 20 d., 2023 m. rugsėjo 27 d., 2023 m. rugsėjo 23–25 d., 2023 m. rugsėjo 14–15 d., 2023 m. spalio 4 d.). Be to, pažymi, jog atsakovė teismui neteigė, kad tik tomis dienomis ieškovas galėjo naudotis geresnėmis sąlygomis. Iš atsakovės į civilinę bylą teiktų GPS sekimo sistemos duomenų matyti, kad ieškovas nuolat važiavo mokamais keliais, šalia kurių yra įrengtos analogiškos nurodytoms poilsio aikštelės, jose stovėjo bei naudojosi jų teikiama pagerinta infrastruktūra. Nesutikdama su apelianto pozicija dėl neva šiam ginčui netaikytinos 2023 m. spalio 2 d. Šiaulių apygardos teismo nutarties, pažymi, kad precedentinėje nutartyje buvo sprendžiami iš esmės identiški šiai civilinei bylai klausimai ir nagrinėjama kito juridinio asmens patvirtinta dienpinigių mokėjimo tvarka, kurioje buvo nustatyti labai panašūs į atsakovės Dienpinigių mokėjimo tvarkoje įtvirtintus dienpinigių mokėjimo kriterijus.

9.5.       Be kita ko atkreipia dėmesį į civilinio proceso tikslų neatitinkantį ieškovo bei jo atstovų elgesį civilinėje byloje, kuris, atsakovės nuomone, sudaro pakankamą teisinį pagrindą taikyti pastariesiems dalyvaujantiems byloje asmenims teisines pasekmes, numatytas CPK 95 straipsnyje, akcentuodama tiek ieškinio teismui pateikimo, iš pradžių pateikus procesinį dokumentą, kurį sudarė tik du sakiniai, jo tikslinimo, tiek ir apeliacinio skundo pateikimo aplinkybes, kai sprendimo apskundimo terminui suėjus 2024 m. liepos 25 d., teisme 2024 m. liepos 26 d. buvo gautas ieškovo atstovų pateiktas procesinis dokumentas, kuriame teismui nenustačius nei vieno apeliaciniam skundui būtino elemento, 2024 m. liepos 31 d. nutartimi teismas jį atsisakė priimti, po ko, 2024 m. rugpjūčio 5 d., 11 dienų praleidus terminą, ieškovo atstovai pateikė naują apeliacinį skundą, prašydami atnaujinti praleistą terminą, nurodant, kad pirminis apeliacinis skundas neva buvo pateiktas laiku, o jo dalis neįsikėlė dėl techninių nesklandumų. Atkreipia dėmesį, kad jau pirminis procesinis dokumentas, pavadintas apeliaciniu skundu, nebuvo įkeltas laiku, t. y. pavėluota vieną dieną. Be to, skirtingai, negu nurodo ieškovo atstovai, iš 2024 m. liepos 26 d. ir 2024 m. rugpjūčio 5 d. keltų dokumentų akivaizdu, kad tai nėra tas pats dokumentas, kadangi skiriasi šių dokumentų formatavimas. Be to, jeigu abiem atvejais būtų keliamas tas pats dokumentas, ieškovo atstovams nebūtų prireikę papildomų 5 dienų pakartotinai įkelti tą patį skundą. Anot atsakovės, įvertinus nurodytas aplinkybes, galima įžvelgti akivaizdų ieškovo bei jo atstovų nesąžiningumą bei sistemingą ir sąmoningą piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis – tiek pirminį ieškinį, tiek apeliacinį skundą ieškovo atstovai teikė paskutinę termino dieną (arba netgi viena diena vėliau), procesiniame dokumente tyčia nurodydami vos kelis sakinius, neišdėstydami ginčo esmės bei nenurodydami keliamų reikalavimų, akivaizdžiai tikėdamiesi, kad teismas suteiks galimybę ištaisyti procesinių dokumentų trūkumus, todėl jie turės ilgesnį, negu įstatymais numatytą, terminą procesiniams dokumentams parengti. Atsakovės vertinimu, toks ieškovo atstovų elgesys akivaizdžiai yra sisteminis, nesusijęs su jokiais techniniais nesklandumais, kelis kartus pakartotas vien šioje civilinėje byloje, o taip pat, atsakovės duomenimis, praktikuojamas ir kitose bylose, kuriose ties patys atstovai atstovauja Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos narius. Todėl mano, kad yra pagrindas ieškovui ir jo atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai skirti po 500 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nustatant, kad 50 procentų baudos sumos, t. y. po 250 Eur, ieškovas ir jo atstovė privalo sumokėti atsakovei.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

10.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

11.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

12.       Apeliacijos objektą sudaro Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. birželio 25 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys buvo atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo, patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

13.       Ieškovo atstovas 2024 m. lapkričio 25 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo, kuriame papildomai be kita ko pažymi, kad Dienpinigių mokėjimo tvarkoje aptarti dienpinigių mažinimo kriterijai nėra objektyvieji bei teigia, jog šias aplinkybes patvirtina 2024 m. lapkričio mėn. 8 d. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo teisės skyriaus raštas, kuriame nurodoma, kad „vadovaujantis LAT nutartimis, dienpinigių mokėjimas yra siejamas su padidėjusiomis darbuotojo išlaidomis, atsirandančiomis dėl išvykimo iš nuolatinės darbo vietos į komandiruotės vietą, todėl, VDI specialistų nuomone, nustatant dienpinigių mažinimo kriterijus darbdavys turėtų atsižvelgti į dienpinigių tikslą, t. y. kriterijai turėtų būti susiję su komandiruotės sąlygomis, lemiančiomis mažesnes darbuotojo išlaidas komandiruotės metu, pavyzdžiui, galėtų būti įvertinamos darbuotojo apgyvendinimo komandiruotės metu sąlygos, darbuotojui taikomos papildomos, DK ar kituose teisės aktuose nenumatytos garantijos, sąlygojančios mažesnes darbuotojo išlaidas komandiruotės metu ir pan.“ Nurodo, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

14.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal CPK išdėstytą reglamentavimą, esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent šioje proceso stadijoje turi būti įvertinti visi dalyvaujančių byloje asmenų pateikti įrodymai ir nustatytos visos ginčui išnagrinėti reikšmingos aplinkybės. Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba net apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatyme yra nustatytas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-469/2021).

15.       Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal toje byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, apeliacinės instancijos teismui patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, susipažinus su naujai pateikiamo įrodymo turiniu, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas iš esmės nepagrindė šio įrodymo pateikimo būtinybės apeliacinės instancijos teisme, kartu atkreipiant dėmesį, kad apelianto pateiktas naujas įrodymas, kuriame iš esmės išdėstyta vienos valstybės institucijos nuomonė/konsultacija darbo įstatymų vykdymo klausimais, ir neturi teisinės reikšmės sprendžiant skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, todėl apelianto pateiktą įrodymą atsisakoma priimti.

Dėl apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo

16.       Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas su atsakove 2023 m. gegužės 31 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas nuo 2023 m. birželio 1 d. buvo įdarbintas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, atsakovei įsipareigojus mokėti ieškovui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį atlyginimą, taikant koeficientą 1,65; taip pat nustačius, kad vykstant į tarnybinę komandiruotę užsienyje, dienpinigiai mokami ne mažiau kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos dienpinigių sumos. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 7 d. iki 2023 m. rugpjūčio 7 d. ir laikotarpiu nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. lapkričio 26 d. buvo komandiruotėse. Ieškovui atsakovė iš viso išmokėjo 10 108,02 Eur su darbo santykiais susijusią sumą. Minėta darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta nuo 2023 m. gruodžio 19 d., DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu.

17.       Ginčas tarp šalių kilo dėl, ieškovo vertinimu, atsakovės netinkamo atsiskaitymo su juo, ieškovui pirmiausia kreipusis į darbo ginčo komisiją dėl jam neišmokėtos iš darbo santykių kylančios 5 056,66 Eur sumos, kurią sudaro darbo užmokestis ir dienpinigiai, bei netesybų priteisimo, tačiau darbo ginčų komisija 2024 m. vasario 29 d. sprendimu ieškovo prašymą atmetė, po ko, ieškovui kreipusis į teismą dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo, įrodinėjant, kad su juo nebuvo pilnai atsiskaityta, Šiaulių apylinkės teismas 2024 m. birželio 25 d. sprendimu ieškovo ieškinį taip pat atmetė kaip nepagrįstą. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, toliau laikydamasis pozicijos, kad atsakovė su juo tinkamai neatsiskaitė, įžvelgdamas byloje teismo netinkamai atliktą įrodymų vertinimą. Įvertinusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija juos vertina kritiškai.

18.       DK 146 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

19.       Apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl atmesto reikalavimo priteisti 218,48 Eur darbo užmokesčio nepriemoką apeliaciniame skunde iš esmės motyvuoja tuo, kad aplinkybė, jog ieškovas komandiruotės metu nevairavo, nepaneigia, kad ginčo laikas yra ieškovo darbo laikas, kadangi ieškovas buvo savo darbo vietoje, darbdavio žinioje ir atliko savo funkcijas. Šie apelianto argumentai vertintini kritiškai, pirmiausia atkreipiant dėmesį į paties ieškovo prieštaringą poziciją aptariamo klausimo nagrinėjimo teisme ir byloje esančių įrodymų kontekste. Prašydamas priteisti jam minėtą darbo užmokesčio nepriemoką, ieškovas bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo jam netinkamai apskaitytą darbo laiką, kai be kita ko remdamasis tachografo duomenimis, laikėsi pozicijos, kad 2023 m. birželio 16–17 d., 2023 m. birželio 22 d. bei 2023 m. spalio 23 d. dirbo, todėl turėjo gauti darbo užmokestį. Tuo tarpu iš byloje pateiktų ieškovo darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad minėti laikotarpiai yra pažymėti kaip poilsio laikas. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovės pateikti ieškovo vairuotų vilkikų GPS sekimo sistemos duomenys patvirtina, kad 2023 m. birželio 16–17 d. ir birželio 22 d. vilkiko DAF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaip ir 2023 m. spalio 23 d. vilkiko Mercedes-Benz, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) greitis nekito ir buvo 0 km/h, kuro norma nekito, vilkikas stovėjo vietoje, laikė, kad vilkikų GPS sekimo sistemos duomenys šiuo atveju laikytini teisingais ir paneigiančiais tachografo duomenis, todėl sprendė, kad atsakovė tinkamai apskaitė ieškovo darbo laiką ir kad labiau tikėtina, kad tachografas minėtais laikotarpiais suveikė per klaidą, dėl ko atitinkamai vertino, kad ieškovas neatliko darbo pagal darbo sutartį, ilsėjosi, todėl ir darbo užmokestis jam negalėjo būti skaičiuojamas. Aptariamame kontekste būtina atkreipti dėmesį, kad CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024). Tuo pačiu, be civiliniame procese galiojančio rungimosi principo (CPK 12 straipsnis), kai įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, atkreiptinas dėmesys ir į darbo bylose įrodinėjimo procesui būdingus tam tikrus ypatumus. DK 214 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nurodytos bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės išimtis, pagal kurią, jeigu darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. Tačiau tai nereiškia, kad tokioje byloje darbuotojas apskritai atleidžiamas nuo įrodinėjimo. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus, be kita ko, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes, bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-701/2024).

20.       Taigi, kaip matyti iš aukščiau nurodyto byloje atlikto įrodymų vertinimo, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad minėtais laikotarpiais ieškovas nedirbo, ką traktavo kaip ieškovo poilsio laiką (kas ir buvo pažymėta darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose), ir apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu neturi pagrindo nesutikti. Juo labiau, kad, kaip minėta, ir apelianto pozicija šiuo klausimu yra dviprasmiška, kadangi iš apeliacinio skundo turinio (apeliacinio skundo 14 – 17 punktai) galima suprasti, jog ir pats apeliantas jau neneigia aplinkybės, kad teismo nustatytu laiku komandiruotėje nevairavo. Negana to, apeliantas savo apeliaciniame skunde iš esmės pateikė naują argumentą, kad aukščiau paminėti laikotarpiai turi būti laikomi darbo laiku, nes, anot ieškovo, jis buvo savo darbo vietoje, darbdavio žinioje ir atliko savo funkcijas. Pirmiausia šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Todėl apeliacinės instancijos teismas ir neturi pagrindo vertinti paminėtų naujų apelianto apeliacinėje instancijoje pateiktų argumentų, tuo pačiu pažymint, kad net ir nepaisant paminėto, apeliantas, kaip nurodyta aukščiau, taip pat turintis įrodinėjimo pareigą byloje, jokiais objektyviais duomenimis ir įrodymais visgi nepagrindė aplinkybės apie nurodytomis dienomis neva pagal darbo sutartį jo atliktas tam tikras darbo funkcijas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimo dėl nurodytos darbo užmokesčio nepriemokos netenkino pagrįstai.

21.       Teisėjų kolegija taip pat nesutinka ir su apelianto pozicija neva buvus pagrindą priteisti jam nurodytą 4 838,18 Eur dienpinigių nepriemoką, be kita ko, akcentuojant tinkamą ieškovo nesupažindinimą su dienpinigių mokėjimą nustatančiu atsakovės vietiniu teisės aktu, kaip ir pagal patvirtintą tvarką neįžvelgiant sąlygų ieškovui mokėtinų dienpinigių mažinimui.

22.       DK 107 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad į užsienį komandiruojamam darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, kurių maksimalius dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018). Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo (anksčiau ir toliau – Aprašas) 2 punktą dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni konkretūs dydžiai, diferencijuoti pagal objektyvius kriterijus, numatyti kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte; kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių; prieš nustatant dienpinigių dydžius, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros DK nustatyta tvarka; jeigu dienpinigių dydžiai nustatomi vietiniame norminiame arba vidaus administravimą reglamentuojančiame teisės akte, darbuotojai su juo turi būti supažindinti raštu, kaip numatyta DK 25 straipsnio 2 dalyje. Taigi išlaidų, patirtų dėl vykimo į komandiruotę, kompensavimo garantija darbuotojui nustatyta DK, dienpinigių mokėjimo tvarka detalizuota poįstatyminiame akte. Aptartas teisinis reguliavimas įtvirtina bendrąją taisyklę, kad į užsienį komandiruojamam darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai, apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius, tam nereikalingas atskiras darbo teisinių santykių šalių susitarimas; taip pat šis teisinis reguliavimas nustato bendrosios taisyklės išimtį – galima taikyti mažesnius dienpinigių dydžius, jei tokie mažesni dydžiai nustatyti kolektyvinėje ar darbo sutartyje; be to, nustatyta riba, iki kurios gali būti mažinami dienpinigių dydžiai.

23.       Aptariamu atveju, kaip minėta, šalių darbo sutartyje buvo numatyta, kad vykstant į tarnybinę komandiruotę užsienyje, dienpinigiai mokami ne mažiau kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos dienpinigių sumos. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad vadovaujantis minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 526, 2022 m. birželio 15 d. atsakovės vadovo įsakymu ir pačioje įmonėje buvo patvirtinta Dienpinigių mokėjimo tvarka (anksčiau ir toliau – Dienpinigių mokėjimo tvarka), taikoma visiems atsakovės pagal darbo sutartis dirbantiems tolimųjų reisų vairuotojams, numatant, kad dienpinigiai apskaičiuojami pagal minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, kurie diferencijuoti pagal nurodytus objektyvius kriterijus, užtikrinant, kad bendrovės darbuotojams apskaičiuoti dienpinigiai nebus mažesni kaip 50 procentų minėtu nutarimu patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių (Dienpinigių mokėjimo tvarkos 1.2, 1.3 punktai). Ginčydamas pirmosios instancijos teismo atliktą vertinimą šiuo klausimu (dėl delspinigių nepriemokos), apeliantas pirmiausia akcentuoja, jog nebuvo realiai supažindintas su Dienpinigių mokėjimo tvarka, nurodydamas, jog atvykęs pas atsakovę tik pasirašė dokumentus. Visgi tokie argumentai laikytini deklaratyviais, kuriuos paneigia byloje esančių įrodymų visuma. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas, nenustatęs darbuotojų informavimo ir konsultavimo procedūros pažeidimo, taip pat vertino, kad ieškovas buvo tinkamai supažindintas ir su Dienpinigių mokėjimo tvarka. Bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu atsakovė pateikė teismui 2024 m. gegužės 15 d. pažymą, kurioje paaiškinta kaip įmonėje vykdomas darbuotojų supažindinimo su vidaus dokumentais procesas; nurodyta, jog už įdarbinimą bei supažindinimą su vidaus tvarkos dokumentais bei taisyklėmis atsakinga įmonės buhalterė su norinčiu įsidarbinti žmogumi, priklausomai vienas norintis ar daugiau, jeigu daugiau nei vienas eina į salę, jeigu vienas, kaip šiuo atveju ieškovas, sėdasi šalia buhalterės darbo vietos ir darbuotoja bendrauja individualiai tik su vienu; darbuotojui duodamas segtuvas su įmonės vidaus dokumentais bei prašymais, kurie yra dviem kalbomis (lietuvių ir rusų): darbo tvarkos taisyklėmis, pareiginiais nuostatais, darbo apmokėjimo sistema, dienpinigių aprašu ir kitais dokumentais; buhalterė kiekvieną dokumentą pateikia ir apie jį paaiškina, paprašo perskaityti pačiam bei su juo susipažinti; norintis įsidarbinti, viską perskaito, užduoda turimus klausimus, pasirašo, jog susipažino su įmonės dokumentais, po ko pasirašoma darbo sutartis. Darbuotojo pareiginiuose nuostatuose (3.46 punkte) taip pat įtvirtinta, kad darbuotojas privalo susipažinti su bendrovės vidiniais dokumentais ir vykdyti jų nuostatas nuo tų dokumentų įsigaliojimo datos, net jei vairuotojas tuo metu bendrovėje nedirbo, sirgo, buvo atostogose, ir kt. Byloje esanti darbuotojo instruktavimo kortelė patvirtina, kad ieškovas buvo pasirašytinai supažindintas su atsakovės darbo apmokėjimo sistema, kurios dalis, kaip nurodyta Dienpinigių mokėjimo tvarkos 1.1 punkte, ir yra ši Dienpinigių mokėjimo tvarka. Tokiu būdu, paminėtų įrodymų visuma sudaro pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog ieškovas buvo tinkamai supažindintas su Dienpinigių mokėjimo tvarka, apeliantui nepateikus jokių tokias išvadas paneigiančių objektyvių įrodymų, ko niekaip nepaneigia ir apelianto teiginiai kontekste apie šalių susitarimus dėl darbo užmokesčio įkainio ir pan., nors faktiškai jokių duomenų, pavyzdžiui apie darbo sutarties pakeitimą, kurioje (darbo sutartyje) būtent ir yra nustatytos šalių darbo apmokėjimo sąlygos, ir kurioje numatyta, kad ji gali būti keičiama raštišku šalių susitarimu, byloje taip pat nėra.

24.       Teisėjų kolegija kritiškai vertina ir kitus apelianto argumentus, kuriais jis įrodinėjo nebuvus pagrindo mažinti ieškovui mokėtinus dienpinigius, atkreipdamas dėmesį į Dienpinigių mokėjimo tvarkoje nurodytus maksimalių dienpinigių dydžių mažinimo objektyvius kriterijus, anot apelianto, atsakovei neįrodžius, kad jis tais kriterijais galėjo pasinaudoti. Dienpinigių mokėjimo tvarkoje nustatyti tokie dienpinigių dydžių mažinimo objektyvūs kriterijai: 1) geresnės sąlygos poilsiui; bendrovės klientų teritorijoje darbuotojams yra leidžiama nemokamai pasinaudoti poilsio zonomis, sanitariniais mazgais, virtuvėmis su galimybe pasišildyti savo maistą bei pasivaišinti gėrimais ir (ar) užkandžiais; 2) patogi ir moderni infrastruktūra sausumos transportui; atskiros valstybės turi patogesnę, modernesnę infrastruktūrą; pagal darbuotojams parengiamą maršrutą yra sudaromos sąlygos vykti naujais ir (ar) atnaujintas keliais, su galimybe kasdienį poilsį atlikti moderniose, saugiose aikštelėse su įrengtais sanitariniais mazgais ir kitais patogumais; 3) dalį maršruto keliaujama keltu; dalį maršruto vykdant keltais, darbuotojai turi papildomo laisvo laiko savo asmeniniams poreikiams bei galimybę pasinaudoti sanitariniais mazgais; 4) eismo apribojimai krovininiam sausumos transportui naktį, savaitgaliais ar švenčių dienomis; dėl atskirų valstybių taikomų apribojimų darbuotojai dirba tik įprastomis darbo dienomis, todėl nakties paros metu gali ilsėtis, o kitomis dienomis savo poilsio laiką leisti savo nuožiūra. Be to, Dienpinigių mokėjimo tvarkos 2.2. punkte yra nustatyta, kad dienpinigių norma yra mažinama 50 procentų šiose valstybėse: Austrija, Belgija, Čekija, Danija, Estija, Graikija, Ispanija, Italija, Kroatija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Vengrija, Vokietija, Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija ir Šveicarija. Dienpinigių mokėjimo tvarka be kita ko numatė, kad komandiruotės eigoje nustačius, kad darbuotojas neturėjo galimybės pasinaudoti bent keliais iš 2.1 punkte nurodytų kriterijų, tokios komandiruotės metu, atsižvelgiant į nepatogumus, su kuriais darbuotojui teko susidurti, darbuotojui skaičiuojami 20 procentų didesni dienpinigiai nei nurodyta 2.2. punkte, o nustačius, kad darbuotojas negalėjo pasinaudoti nei vienu iš 2.1 punkte nurodytų kriterijų, tokios komandiruotės metu darbuotojui skaičiuojama maksimali Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų dienpinigių norma (Dienpinigių mokėjimo tvarkos 2.4, 2.5 punktai). Aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad ieškovas ir buvo komandiruotas į valstybes, į kurias komandiruojant remiantis Dienpinigių mokėjimo tvarka komandiruotės metu mokamas 50 procentų dienpinigių dydis, kuris nustatytas Apraše. Negana to, nors apeliantas ir akcentavo sąlygų mažinti mokėtinus dienpinigius nebuvimą (anot ieškovo, jis neturėjo jokių sąlygų pailsėti pas darbdavį, nesinaudojo jokiomis poilsio zonomis, sanitariniais mazgais, virtuvėmis su galimybe pasišildyti savo maistą, ir pan., nesinaudojo jokia patogia ir modernia infrastruktūra, priešingai, siekiant išvengti kelių mokesčio mokėjimo, darbdavė liepdavo darbuotojui vykti neapmokamais, kaimo keliais, kurie nepatogūs, ir pan., ieškovas niekada nesikėlė keltu, vairuodavo ir nakties metu, ir kt.), visgi iš esmės be deklaratyvių teiginių, jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovas negalėjo pasinaudoti nei vienu ar bent keliais Dienpinigių mokėjimo tvarkos 2.1 punkte nurodytais kriterijais byloje nepateikė. Tuo tarpu atsakovė, priešingai, ką ir įvertino pirmosios instancijos teismas, pateikė įrodymus, kad ieškovas komandiruočių metu vairavo apynaujus (2023 m.) vilkikus, naudojosi gera infrastruktūra, mokamais keliais, aikštelėmis, tame tarpe ir su pagerinta infrastruktūra, turėjo galimybę nemokamai pavalgyti, nusiprausti, ir pan., šiame kontekste be kita ko atmetant kaip neturinčius esminės reikšmės ir apelianto argumentus dėl dalies pateiktų įrodymų neišvertimo į lietuvių kalbą, laikant, kad tai nekeičia teisinio vertinimo, nulemto byloje esančių įrodymų visumos. Be to, svarbu pažymėti, kad ir pats ieškovas, susiklosčius tokiai situacijai, kai negali pasinaudoti minėtais kriterijais, pagal Dienpinigių mokėjimo tvarkos 2.6 punktą pirmiausia pats turėjo pareigą apie tai pranešti jo darbą koordinuojančiam vadybininkui, kad tokią informaciją atsakingi įmonės darbuotojai galėtų įvertinti, tačiau jokių duomenų apie ieškovo nusiskundimus dėl komandiruočių sąlygų, darbo užmokesčio, tame tarpe ir neteisingai skaičiuojamų dienpinigių, byloje nėra. Tokiu atveju, kaip numato minėtas Dienpinigių mokėjimo tvarkos 2.6 punktas, darbuotojui nepateikus informacijos apie tai, kad jis negali pasinaudoti 2.1 punkte nurodytais kriterijais, yra laikoma, kad jis nurodytais kriterijais pasinaudoti galėjo.

25.       Atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog atsakovė Apraše nustatytus maksimalius dienpinigių dydžius mažino pagrįstai, todėl teismas teisingai nusprendė netenkinti ieškovo reikalavimo dėl prašomos priteisti dienpinigių nepriemokos.

26.       Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, spręstina, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties

27.       Apibendrinant išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

28.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų šiame skunde ar atsiliepime nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės ir nesudaro pagrindo keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl prašymo skirti baudą ir bylinėjimosi išlaidų

29.       Atsakovė atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašė skirti ieškovui ir jo atstovei Lietuvos vežėjų profesinei sąjungai po 500 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, įžvelgdama ieškovo bei jo atstovų nesąžiningumą bei sistemingą ir sąmoningą piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, tiek pirminį ieškinį, tiek apeliacinį skundą ieškovo atstovams teikus paskutinę termino dieną (arba netgi viena diena vėliau), procesiniame dokumente tyčia nurodant vos kelis sakinius, neišdėstant ginčo esmės bei nenurodant keliamų reikalavimų, akivaizdžiai tikintis, kad teismas suteiks galimybę ištaisyti procesinių dokumentų trūkumus, todėl jie turės ilgesnį, negu įstatymais numatytą, terminą procesiniams dokumentams parengti, ir pan. Visgi, įvertinus atsakovės prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad tiek ieškinio, tiek apeliacinio skundo priėmimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, ir pirmosios instancijos teismas juos priėmė, įvertinęs bylos aplinkybes taip pat nutarė tenkinti prašymą dėl termino apeliaciniam skundui pateikti atnaujinimo, ir tokie procesiniai veiksmai negali būti apeliacijos objektu, apeliacinės instancijos teismas šioje proceso stadijoje paminėtų aplinkybių nevertina, todėl atsakovės prašymas dėl baudos skyrimo ieškovui ir jo atstovei CPK 95 straipsnio pagrindu netenkintinas.

30.       Teismo sprendimą palikus nepakeistą, pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nėra (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

31.       Atsakovė pateikė prašymą dėl 2 646,88 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo priteisimo, kartu su 2024 m. liepos 31 d., 2024 m. rugpjūčio 30 d. PVM sąskaitomis faktūromis bei suteiktų paslaugų aprašymais, 2024 m. rugsėjo 30 d. sąskaitos išrašu, 2024 m. spalio 9 d. mokėjimo nurodymu. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas yra atmestas, minėtos atsakovės patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 8.11 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, 8.19 punkte nurodytų maksimalių dydžių už teisines konsultacijas, atsakovei iš apelianto priteistina jos apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

ieškovo E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „TRANSRIVA“, juridinio asmens kodas 145608969, iš atsakovo E. M., gimusio (duomenys neskelbtini), 2 646,88 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos                                        Donata Kravčenkienė

Kristina Lysionok

Renata Volodko