Administracinė byla Nr. eAS-236-502/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00623-2024-2
Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2024 m. gegužės 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. kovo 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu ir prašė įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) per 10 dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos skubos tvarka, t. y. neįsiteisėjus sprendimui, iš naujo įvertinti aplinkybes dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį pagrįstumo.
Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) vykdyti pareiškėjo išsiuntimą į kilmės šalį. Pareiškėjas nurodė, kad yra priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas išsiųsti jį į kilmės šalį, tačiau pareiškėjas ilgą laiką gyveno Lietuvoje, yra integravęsis į Lietuvos visuomenę, Lietuvoje sukūrė šeiminius ryšius – sudarė santuoką su Lietuvos piliete, kuri turi nepilnametį vaiką. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė laukėsi kūdikio, tačiau jo neteko. Pareiškėjas dirba, prisideda prie sutuoktinės ir jos nepilnamečio vaiko gerovės.
Išsiuntus pareiškėją į kilmės šalį bus padaryta neatitaisoma žala tiek jo sutuoktinei ir jos nepilnamečiam vaikui, tiek pačiam pareiškėjui, nes jo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo negalės būti išnagrinėtas iš esmės ir objektyviai įvertintas, atsižvelgiant į jo pateiktus įrodymus. Pareiškėjui pateikus vaizdinę medžiagą, atsakovui, tikėtina, bus būtina patikslinti turimą informaciją, tačiau pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį objektyviai nebebus įmanoma tinkamai išnagrinėti visų reikšmingų faktinių aplinkybių. Teiginiai, kad pareiškėjas gali tinkamai gintis per atstovą, yra formalūs ir nepagrįsti, nes byloje yra itin aktualūs fakto klausimai, atstovas net negalės atsakyti į visus klausimus apie faktines aplinkybes. Be to, atsakovas užsieniečiams nesant Lietuvoje stabdo prašymų nagrinėjimą, taigi, pareiškėjo prašymas iš esmės net nebus išnagrinėtas.
Taip pat egzistuoja rizika, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės šalį, jo gyvybei ir sveikatai grėstų pavojus, nes grąžinti į šalį piliečiai pirmiausia už neteisėtą pasitraukimą iš šalies privalo atlikti bausmę kalėjime, kuriuose sąlygos prilygsta kankinimui.
Reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tik laikinas trumpalaikis veiksmas, kuris užtikrins šalių lygiateisiškumą pagrindiniame procese, minėta priemonė yra proporcinga ir adekvati siekiamam tikslui ir nesukels neigiamų pasekmių. Pareiškėjo išsiuntimas nebuvo vykdomas nuo 2022 m. kovo mėn., todėl vėlesnis išsiuntimas, išnagrinėjus pareiškėjo prašymą iš esmės, galės būti įvykdytas. Tačiau skubotas sprendimo įvykdymas, užkertant kelią pareiškėjui tinkamai ginti jo teises, sukeltų neigiamų pasekmių ne tik pareiškėjui, bet ir jo šeimai Lietuvoje, jo darbdaviui. Be to, nesuteikus pareiškėjui galimybės teisinėmis priemonėmis ir būdais ginti savo teisių, Lietuvos teisinės sistemos dalyviai žmogaus teisių pažeidimus tikėtinai „įpras“ vertinti kaip normalų procesinį šalies elgesį, perims jį ir savo piliečių atžvilgiu.
II.
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2024 m. kovo 1 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti, tačiau atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pirmosios instancijos teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnyje nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygas ir tvarką, taip pat aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo dalykas – atsakovo neveikimas, t. y. vilkinimas persvarstyti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. gruodžio
1 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje pareiškėjui nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.
Kadangi, teismo teigimu, šiuo atveju nėra duomenų, kad yra išnagrinėtas pareiškėjo paskesnis prašymas jam suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, egzistuoja aplinkybės, dėl kurių pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos negali būti vykdomas, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netinkintinas.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. kovo 1 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei sustabdyti Migracijos departamento 2021 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalies dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį vykdymą.
Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei pažymi, kad paskesnis pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo turėjo būti išnagrinėtas iki 2023 m. gruodžio 15 d. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“
(toliau – ir Įstatymas) 221 straipsnio 3 dalį teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodytais pagrindais. Taigi, išnagrinėjus paskesnį prieglobsčio prašymą, neatsižvelgus į jo apskundimo tvarką, sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo vykdomas iš karto, nepaisant turimo prieglobsčio prašytojo statuso. VSAT tokiais atvejais remiasi Įstatymo 127 straipsnio 2 dalimi.
Pareiškėjas, remdamasis, be kita ko, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teigia, kad, net laikantis pozicijos, jog nagrinėjamu atveju pagal Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punktą Sprendimo dėl išsiuntimo apskundimas savaime nesustabdo jo vykdymo, pareiškėjas turi teisę teikti jo skundą nagrinėjančiam teismui prašymą sustabdyti šio sprendimo vykdymą kol nagrinėjamas jo skundas. Būtent teismas, įvertinęs prieglobsčio prašytojo nurodytas aplinkybes, sprendžia dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pagrįstumo.
Pagal paskesnį prašymą dėl prieglobsčio priimtas nepalankus Migracijos departamento sprendimas gali būti įteiktas pareiškėjui nesudarant galimybės nei pateikti skundo dėl šio sprendimo, nei prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių. Įstatymas Migracijos departamentui nenustato pareigos persvarstyti sprendimo dėl išsiuntimo pagrįstumą ar jo terminą bei per kiek laiko tai turi būti padaryta. Egzistuoja didelė tikimybė ir grėsmė, kad pareiškėjo atžvilgiu sprendimas dėl paskesnio prieglobsčio prašymo bus priimtas netrukus (minėtas prašymas turėjo būti išnagrinėtas per 10 darbo dienų, o apeliacinio skundo teikimo metu nuo to praėjo 4 mėnesiai) ir kad šis sprendimas (kaip įprasta praktika) pareiškėjui bus įteiktas prieš sodinant jį priverstine tvarka į lėktuvą. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovas sąmoningai leido pareiškėjui integruotis į visuomenę – išdavė leidimą dirbti Lietuvoje, registravo pareiškėjo santuoką.
Pareiškėjo manymu, nors Įstatymo 128 straipsnyje nurodyti pagrindai priimant sprendimą dėl išsiuntimo ir stabdant jo vykdymą yra išvardinti atskirai baigtiniais sąrašais, tai, kad jie „apjungti“ viename straipsnyje, patvirtina jų sąsajas. Todėl pareiškėjo ilgas buvimo laikas Lietuvoje, sprendimo išsiųsti jį į kilmės šalį neįvykdymas, užmegzti socialiniai ir ekonominiai bei šeiminiai ryšiai su Lietuva yra itin reikšmingi Įstatyme įvardinti kriterijai vertinant ne tik pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, bet ir dėl ginčo esmės – panaikinti sprendimą išsiųsti jį į kilmės šalį.
Nuo sprendimo išsiųsti įsiteisėjimo praėjo daugiau, nei 2 metai, Užsieniečių registracijos teikė prašymą dėl sprendimo stabdymo ir sprendimas ilgą laiką nebuvo įvykdytas, todėl pareiškėjas turi pagrįstą lūkestį, kad sprendimas dėl išsiuntimo bus įvertintas remiantis iš esmės pasikeitusiomis faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis sudarė santuoką su Lietuvos piliete, pareiškėjas dirba ir ženkliai prisideda prie sutuoktinės ir jos vaiko gerovės, šeima laukiasi kūdikio. Sutuoktinės vaikas užmezgė gerus santykius su pareiškėju. Pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį bus padaryta neatitaisoma žala ne tik jo šeimai, bet ir pačiam pareiškėjui, nes jo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo negalės būti išnagrinėtas iš esmės ir objektyviai įvertintas atsižvelgiant į jo pateiktus įrodymus. Be to, egzistuoja reali rizika, jog išsiuntus pareiškėją į kilmės šalį, jo gyvybei ir sveikatai grėstų pavojus, jis būtų įkalintas, o sąlygos kilmės šalies kalėjimuose prilygsta kankinimui. Išsiuntus pareiškėją į kilmės šalį šie argumentai nebebus reikšmingi ir aktualūs, nes jo socialiniai ir ekonominiai ryšiai, kuriuos atsakovas pats itin ilgą laiką skatino, bus nutraukti. Pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra proporcinga ir adekvati.
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka.
Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nenurodė, kokia neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala jam bus padaryta, nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių. Aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime nepagrindžia būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pareiškėjo išsiuntimo klausimas buvo išspręstas – 2021 m. spalio 12 d. sprendimu
Nr. (duomenys neskelbtini), kurio dalis dėl išsiuntimo yra įsiteisėjusi ir galiojanti. Pareiškėjas šioje byloje šio sprendimo neginčija.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. kovo 1 d. nutarties dalies, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą į kilmės šalį.
Pirmosios instancijos teismas vertino, kad šiuo atveju egzistuoja aplinkybės, dėl kurių pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos negali būti vykdomas. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo vertinimu, atskirajame skunde teigia, kad jis gali būti išsiunčiamas iš Lietuvos, o būsimas (galbūt neigiamas) Migracijos departamento sprendimas gali būti įteiktas pareiškėjui tuo metu, kai jis neturės galimybės tinkamai ginti savo teises teisme. Pareiškėją išsiuntus į kilmės šalį bus padaryta neatitaisoma žala ne tik jo šeimai, bet ir pačiam pareiškėjui, nes jo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo negalės būti išnagrinėtas iš esmės ir objektyviai įvertintas atsižvelgiant į jo pateiktus įrodymus, taip pat pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti įkalinimas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba Lietuvos Respublikos teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio) reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018, 2021 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-444-624/2021). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui.
Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, sprendžia, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.
Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nebuvo ginčo, kad dėl pareiškėjo yra priimtas ir įsiteisėjęs Migracijos departamento sprendimas dėl išsiuntimo, tačiau pareiškėjas Migracijos departamentui yra pateikęs paskesnį prašymą suteikti prieglobstį. Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) priėmė pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį nagrinėti, tačiau byloje nėra duomenų, kad minėtas pareiškėjo prašymas būtų išnagrinėtas ir dėl jo priimtas sprendimas. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė įpareigoti Migracijos departamentą per 10 dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos skubos tvarka, t. y. neįsiteisėjus sprendimui, iš naujo įvertinti aplinkybes dėl pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį pagrįstumo, taigi, pareiškėjas, iš esmės, skundė atsakovo neveikimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismas, spręsdamas proceso dalyvio prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr. 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eAS-516-525/2018; 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-22-492/2020; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku (žr., pvz., 2008 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-140/2008).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Šiuo aspektu pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti argumentai vertintini kaip hipotetinio pobūdžio, susiję su tikėtinais atsakovo veiksmais bei nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Šiuo aspektu primintina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017 ir kt.).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad jis turėtų palikti šalį, todėl patirtų didelę žalą – nukentėtų tiek jo, tiek ir jo šeimos interesai, atsižvelgiant į suvaržymų ir praradimų pobūdį, savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Aptariami pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Taip pat, kaip minėta, byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl sprendimo, kuriuo pareiškėją nuspręsta išsiųsti į kilmės valstybę, todėl argumentai, susiję su šio sprendimo pagrįstumu (be kita ko, dėl situacijos pareiškėjo kilmės šalyje, pareiškėjui gresiančio pavojaus), šiuo atveju negali būti vertinami. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai, ir neproporcingai, kadangi pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Argumentai, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjas negalės tinkamai ginti savo galbūt pažeistų teisių bylos teisme / tyrimo Migracijos departamente nagrinėjimo metu, nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėją byloje atstovauja advokatas (2023 m. lapkričio 15 d. atstovavimo sutartis, pagal kurią pavedama atstovauti pareiškėją bylose dėl, be kita ko, išsiuntimo į kilmės šalį ir teisinio statuso Lietuvoje). Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas negalės tinkamai ginti savo teisių ir interesų ar bus pažeisti bylų nagrinėjimo teismuose pagrindiniai principai. Taip pat akcentuotina, jog pagal ABTĮ 13 straipsnio 7 dalį, proceso dalyvių dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip). Taigi, šiuo atveju nepaneigta galimybė pareiškėjui asmeniškai duoti paaiškinimus teismo posėdyje net ir tuo atveju, jei jis nebūtų Lietuvoje.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašomas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir nurodytas priežastis, dėl kurių turi būti taikomos šios priemonės, atsižvelgdama į keliamo ginčo pobūdį, byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjo nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones, kaip iš esmės ir konstatavo pirmosios instancijos teismas. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. kovo 1 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Beata Martišienė
Dalia Višinskienė