Civilinė byla Nr. 2-1342/2014             

                                          Procesinio sprendimo kategorija 110.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alė Bukavinienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. R., J. A., A. V., A. K., M. K., D. K., uždarosios akcinės bendrovės ,,Amber Capital Partners“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4289-603/2014 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Izobara“ ieškinį atsakovams J. A., A. V., A. R., A. K., A. K., D. K. dėl žalos atlyginimo.

Teisėja, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB ,,Izobara“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovų J. A., A. V., A. R., A. K., M. K., D. K., UAB ,,Amber Capital Partners“ solidariai 1 900 000 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, kurių bendra vertė ne mažesnė kaip 1 900 000 Lt. Nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, atsakovai jau yra atlikę nesąžiningus veiksmus ieškovo ir jo kreditorių atžvilgiu, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 17 d. nutartimi areštavo atsakovų J. A., UAB ,,Amber Capital Partners“, A. V., A. R., A. K., M. K., D. K. nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą bendrai 1 900 000,00 Lt sumai, o nesant ar nepakankant piniginių reikalavimų užtikrinimui atsakovų kilnojamojo ir/ar nekilnojamojo turto, areštavo atsakovų pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovams ir esančias pas juos ar trečiuosius asmenis, uždraudė disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, išskyrus naudojimą atsiskaitymui su ieškovu pagal šioje byloje pareikštą pareiškimą. Teismas nurodė, kad  laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo (įsakymo) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, ir jeigu tai būtina siekiant apginti viešąjį interesą (CPK 144 str. 1 d., 2 d.). Teismų praktikoje ši aplinkybė paprastai preziumuojama tais atvejais, kai yra kilęs ginčas dėl didelės pinigų sumos priteisimo, nes didelė ieškinio suma gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismo teigimu, nagrinėjamu atveju reikalavimo suma yra didelė – siekia 1 900 000,00 Lt, skolininkų finansinė padėtis nėra žinoma, todėl yra pagrindas manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas (CPK 145 str.).

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovas J. A. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui J. A. atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismo nutartis yra nepakankamai motyvuota.

2. Teismas teisingai įvertino, kad ieškinio suma yra didelė, tačiau nepagrindė, kuo ši vienintelė aplinkybė nulemia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą.

3. Remiantis ieškovo pateiktais įrodymais, nėra pagrindo laikyti ieškinio reikalavimus pagrįstais, todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones vertintinas ne kaip ieškovo pažeistų teisių apsaugos priemonė, o kaip nesąžiningai pasirinktas būdas, piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, nepagrįstai suvaržyti atsakovo turtines teises. 

Atsakovas A. R. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutarties dalį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovui A. R., panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, išvadą ieškinio reikalavimų pagrįstumo turėjo įvertinti kiekvieno atsakovo atžvilgiu atskirai, tačiau to nepadarė.

2. Laikinosios apsaugos priemonės be pagrindo buvo pritaikytos nepranešus atsakovams.

Atsakovas A. V. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutarties dalį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovui A. V.,  panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, išvadą dėl preliminaraus pagrindo, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas, egzistavimo turėjo vertinti kiekvieno atsakovo atžvilgiu atskirai, tačiau to nepadarė.

2. Ieškinys atsakovui A. V. nėra pagrįstas. Atsakovas nėra ir nebuvo UAB ,,Izobara“ akcininku, todėl nei vienas ieškinyje nurodytas argumentas tariamai žalai atsirasti, nėra susijęs su atsakovu, jo atliktais veiksmais ar priimtais sprendimais.

Atsakovas UAB ,,Amber Capital Partners“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Ieškovas tikėtinai nepagrindė savo reikalavimų ir pareiškė akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį. Teismas prieš nuspręsdamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėjo pareigą konstatuoti, kad ieškovo ieškinys atsakovui yra tikėtinai pagrįstas. 

2. Ieškovo reikalavimai atsakovams grindžiami vien tik prielaidomis ir nepagrįstais samprotavimais. Prima facie ištyrus ieškinio reikalavimus bei formuluotes, jo tenkinimas atsakovo atžvilgiu nėra galimas.

3. Ieškovo reikalavimai atsakovui yra tik bandymas nepagrįstu ieškiniu apriboti atsakovo veiklą ir sukelti nepatogumus.  

Atsakovai A. K., M. K., D. K. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovams atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Ieškovo ieškinys atsakovams yra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepagrįstai.

2. Ieškovas, teikdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovams, elgiasi nesąžiningai – piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, kadangi analogiški prašymai kitose bylose buvo atmesti. Kitose bylose teiktų prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinimas bei nustatyti faktai yra reikšmingi sprendžiant ir šioje byloje pareikšto prašymo pagrįstumo klausimą.

3. Ieškinys yra neatsiejamai susijęs su UAB ,,Izobara“ bankroto byla, todėl tik paaiškėjus kokia bendrovės kreditorių reikalavimų dalis bus padengta bankroto proceso metu, bus galima kalbėti apie kokią nors žalą bendrovei. 

Ieškovas BUAB ,,Izobara“ atsiliepimais į atskiruosius skundus prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskiruosius skundus atmesti.

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Atsakovų J. A., A. R., A. V., UAB ,,Amber Capital Partners“, A. K., M. K. atskirieji skundai netenkintini. Atsakovo D. K. atskirasis skundas tenkintinas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui privalomos sąlygos. Pirma, ieškinys turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, teismas turi konstatuoti, jog nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012; 2013 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-210/2013). Prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo (atsakovų) finansines galimybes, t. y. ar jam (jiems) ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009).

Nagrinėjamu atveju iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovas pareiškė solidarų 1 900 000 Lt dydžio reikalavimą visiems ieškinyje nurodytiems atsakovams. Kadangi esant solidariajai skolininkų atsakomybei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d., 6.76 str.), ieškovas turi teisę pasirinkti atsakovą, iš kurio išieškoti priteistą sumą, todėl ieškovas turi teisę pasirinkti ir atsakovus, kurių atžvilgiu taikytinos laikinosios apsaugos priemonės. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė laikinąsias apsaugos priemones taikyti visiems atsakovams. Teismo nuomone, minėto dydžio suma atsakovams yra didelė. Pažymėtina, kad didelė ieškinio suma kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nuginčijama prezumpcija, kurią atsakovai gali motyvuotai paneigti, pateikę įrodymus apie savo finansinę padėtį. Tačiau tokie įrodymai, kurie paneigtų pirmiau minėtas aplinkybes ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą bei patvirtintų, kad minėta ieškinio suma, atsižvelgiant į atsakovų turimą turtą jiems nėra didelė, byloje pateikti nebuvo. Taigi atsakovai nepaneigė prezumpcijos dėl didelės ieškinio sumos ir būtinumo užtikrinti pareikštą ieškinio reikalavimą (CPK 178 str.).

Atmestini kaip nepagrįsti apeliantų argumentai, jog laikinosios apsaugos priemonės netaikytinos, nes pareikštas ieškinys yra nepagrįstas. Teismas pažymi, kad ieškinio pagrįstumo preliminarus įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, jog ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011). Taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, jog gali būti priimtas šaliai palankus sprendimas. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus, teismas susidaro nuomonę, kad yra reikalavimo tenkinimo tikimybė, tai sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju, iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovas aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą bei dalyką, išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą ir išvardino teisės aktus, kuriais jis grindžia savo pareikštus reikalavimus (suformulavo ieškinio pagrindą), nurodė ieškinio sumą ir pateikė jo reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė, kaip jau minėta, gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos stadijoje. Nenustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovo pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, todėl tuo pačiu nėra galimybės vien šiuo pagrindu teigti, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Nesant akivaizdžių duomenų apie ieškinio nepagrįstumą, apeliantų argumentai dėl ginčo faktinių aplinkybių bei ieškinio pagrįstumo vertinimo kiekvieno atsakovo atžvilgiu atskirai, atmestini kaip argumentai, nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės, o ne taikant laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovo A. R. atskirojo skundo argumentus, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas nepagrįstai buvo išspręstas nepranešus atsakovams. CPK 147 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą atsakovams yra pranešama, kai teismas mano, jog tai būtina. Teismas nusprendęs, kad nėra būtina pranešti apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, neprivalo apie tokį savo sprendimą informuoti atsakovų bei pranešti apie minėto prašymo nagrinėjimą. Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešęs atsakovams, CPK normų bei apeliantų procesinių teisių nepažeidė. Teisė būti išklausytam tokiems proceso dalyviams suteikiama vėliau, t. y. jiems kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, kartu su juo pateikiant ir reikiamus, jų vertinimu, įrodymus. Tokią savo teisę būti išklausytiems apeliantai realizavo.

Nepagrįstas apeliantų argumentas, kad teismas neturėjo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjamoje byloje, nes analogiški ieškovo prašymai pareikšti kitose civilinėse bylose buvo atmesti. Pažymėtina, kad teisingumas vykdomas konkrečioje byloje teisiškai pagrįstais argumentais įvertinus byloje esančias faktines aplinkybes. Kiekvienu atveju teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, vertina konkrečias faktines bylos aplinkybes, be to, laikinosios apsaugos priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo atsiliepimuose į atskiruosius skundus nurodytais argumentais, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas buvo spręstas bylose, nesusijusiose faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis su nagrinėjama byla.

Nėra pagrindo sutikti ir su apeliantų teiginiu, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, nes, įvertinus jos turinį ir išdėstytus motyvus, yra pagrindas pripažinti, kad nutartis atitinka CPK 291 straipsnio reikalavimus. Skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje aptarti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai, galima grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, bei priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį, kuria tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovams. Tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2014 m. liepos 15 d. nutartimi, tenkindamas ieškovo prašymą dėl ieškinio dalies atsiėmimo, paliko nenagrinėtą ieškovo BUAB ,,Izobara“ ieškinio dalį dėl žalos priteisimo iš atsakovo D. K.. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje neliko teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui D. K.. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis pakeistina, panaikinant nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šiam atsakovui.

Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 2 dalimi už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas vieno šimto litų žyminis mokestis, kurio nagrinėjamu atveju atsakovai J. A., A. V., A. R. pateikdami atskiruosius skundus nesumokėjo, todėl iš atsakovų priteistinas minėto dydžio žyminis mokestis valstybei.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti nutarties dalį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovui D. K..

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) J. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 100 Lt (vieną šimtą litų) žyminio mokesčio valstybei.