Administracinė byla Nr. eA-2681-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00260-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 17.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui akcinei bendrovei „Amber Grid“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Amber Grid“ (toliau – ir atsakovas) 2018 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 7-214-1097 „Dėl prašymo išduoti technines sąlygas projektavimui“ bei įpareigoti AB „Amber Grid“ išduoti technines projektavimo sąlygas vieno buto gyvenamojo namo sklype, esančiame Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypas, Sklypas), statybos projektui rengti.

2.       Pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti: 1) ar Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1-12 patvirtintų Magistralinio dujotiekio įrengimo ir plėtros taisyklių (toliau – ir Taisyklės; 2017 m. birželio 28 d. redakcija) 17 punktas ir 1 lentelė ta apimtimi, kuria nustatoma, kad pirmos vietovės klasės vienete didžiausias leistinas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius yra 10, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir jo suponuojamam teisės aktų hierarchijos principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsniui bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 6 straipsnio 1 ir 4 dalims; 2) ar Taisyklių (2017 m. birželio 28 d. redakcija) 26 punktas ir 26.3 papunktis neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir jo suponuojamam teisės aktų hierarchijos principui bei Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 46 ir 47 punktams.

3.       Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. lapkričio 13 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti technines sąlygas vieno buto gyvenamojo namo statybos projektui ginčo žemės sklype rengti. Pareiškėjas gavo 2018 m. gruodžio 12 d. atsakovo raštą Nr. 7-214-1097, kuriuo atsisakoma išduoti technines sąlygas projektui rengti, nurodoma, jog vadovaujantis Taisyklių 17 punktu pirmos vietovės klasės vienete negali būti daugiau nei 10 pastatų, o magistralinio dujotiekio (toliau – ir MD) pirmos vietovės klasės vienete, į kurį patenka ginčo sklypas, yra pasiektas užstatymo pastatais tankis. Pareiškėjas nurodė, jog atsakovas nepagrįstai atsisakė išduoti pritarimą techninėms sąlygoms, padarė esminius pažeidimus, nustatydamas ginčo teritorijos užstatymo normatyvus, nepaisė teisės aktų galiojimo laike taisyklių, neatsižvelgė į teisėtų lūkesčių apsaugos principą bei taikė poįstatyminį teisinį reguliavimą, kuris nėra grindžiamas įstatymu, taip pat paneigė pareiškėjo nuosavybės teises.

4.       Pareiškėjo manymu, atsakovas ginčijamo sprendimo nemotyvavo. Ginčijamame atsakyme nėra jokių konkrečių duomenų apie vertinamą teritoriją, jos dydį ir ribas. Remiantis Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 46, 47 punktais, pastatai turi būti skaičiuojami vietovės vienete, o ne vienetuose. Iš atsakovo atsakymuose nurodytų duomenų atrodytų, kad vertinama teritorija buvo didesnė nei leidžiama įstatyme. Pažymėjo, jog Taisyklių 29 punkto nuostatos turi būti taikomos kartu su 30 punktu. Pagal 30.6 punktą į duomenis, kurie vertinami apskaičiuojant pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičių, patenka galiojantys detalieji planai. Todėl pareiškėjo ginčo sklypas ir jam patvirtintas detalusis planas, kuris buvo suderintas su AB „Lietuvos dujos“, kaip ir kiti (duomenys neskelbtini) g. sklypai, turėjo visą laiką būti įskaičiuotas į pirmos klasės vietovės vienetą, esantį (duomenys neskelbtini) kvartale.

5.       Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. kovo 25 d. Klaipėdos r. savivaldybės sprendimu Nr. T11-220 patvirtintas teritorijos, į kurią patenka ginčo žemės sklypas, detalusis planas (toliau – ir detalusis planas), nustatant gyvenamosios teritorijos naudojimo būdą bei mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos pobūdį. Atsakovas, po teisinių santykių susiformavimo taikydamas reikalavimą atitikti 10 pastatų ribojimą beveik 128 ha plote, nepaiso teisės aktų galiojimo laike taisyklių. Pareiškėjo manymu, po detaliojo plano patvirtinimo pakitęs užstatymo rodiklis negali turėti atgalinio poveikio jo teisėtai įgytoms nuosavybės teisėms.

6.       Pareiškėjo teisėti lūkesčiai naudotis ginčo sklypu pagal jo paskirtį yra grindžiami konkrečiais viešąjį administravimą įgyvendinančių subjektų veiksmais, sprendimais ir valstybės registrų įrašais: rengiant detalųjį planą 2008 m. balandžio 30 d. buvo gautas AB „Lietuvos dujos“ suderinimas Nr. 45, taigi atsakovas dar 2008 m. pritarė, kad pareiškėjas ginčo žemės sklypą gali naudoti gyvenamojo namo statybai. 2008 m. vasario 8 d. AB „Lietuvos dujos“ išdavus projektavimo sąlygas ir nurodžius laikytis ūkio ministro ir aplinkos ministro įsakymu Nr. 86/146 patvirtinto sritinio norminio dokumento „Dujų sistema. Magistraliniai dujotiekiai. Projektavimas, medžiagos ir statyba. Taisyklės“ (toliau – ir SND „Magistraliniai dujotiekiai“) nustatyto 10 pastatų ribojimo, pareiškėjas žemės valdą padalino taip, kad neviršytų 10 pastatų ribojimo. 2011 m. sausio 7 d. Nacionalinės žemės tarnybos įsakymu Nr. 12VĮ-(14.12.2)-22 sklypas padalintas į penkiolika sklypų, o duomenys apie žemės sklypų naudojimą 2011 m. birželio 6 d. užregistruoti Nekilnojamojo turto registre. 2015 m. balandžio 27 d. atsakovas pritarė infrastruktūros plėtojimui gyvenamųjų namų kvartale, kuriame yra ginčo sklypas. Pareiškėjas turėjo teisėtų lūkesčių tvarkyti sklypą atsižvelgiant į registre nustatytą pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį.

7.       Dėl Taisyklių 17 punkto ir 1 lentelės nuostatos, kad pirmos vietovės klasės vienete didžiausias leistinas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius yra 10, atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui, teisinės hierarchijos principui ir Konstitucijos 23 straipsniui bei Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalims, pažymima, kad ribojant nuosavybės teisę, būtina laikytis konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu. Taisyklių 16 ir 17 punktų nuostatose yra įtvirtintas nuosavybės teisių ribojimas, nes, pasiekus maksimalų 10 statinių skaičių, statyba yra negalima. Nei Gamtinių dujų įstatyme, nei Žemės įstatyme nėra nustatyti jokie naudojimosi aptariama žeme ribojimai, susiję su statinių skaičiumi. Gamtinių dujų įstatyme ilgą laiką apskritai nebuvo įtvirtintos sąvokos „magistralinio dujotiekio vietovės klasės“ bei „vietovės klasės vienetas“ ar numatyta energetikos ministrui nustatyti teisinį reguliavimą, susijusį su maksimaliu leidžiamu pastatų skaičiumi magistralinio dujotiekio vietovės klasėse ir jų vienetuose, ir tik nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojo Gamtinių dujų įstatymo 13 straipsnio pakeitimas, papildant jį nauja 4 dalimi ir joje aiškiai numatant, kad Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nustato maksimalų leidžiamą pastatų bei jų aukštų skaičių magistralinio dujotiekio vietovės klasėse ir jų vienetuose. Ministro įsakymu nustatomi nauji teisinio reguliavimo aspektai, t. y. užstatymo normatyvai nėra kildinami iš įstatymo normų.

8.       Dėl Taisyklių 26.3 punkto atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui ir Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 46 ir 47 dalims, pažymima, kad Taisyklių 26 ir 26.3 punktuose įtvirtintas reguliavimas išplėtė vertinamos teritorijos, esančios greta gamtinių dujų vamzdynų, dydį, įtvirtinęs įstatyme nenumatytus „atskaitos taškus“. Pagal Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 47 dalies nuostatas vertinamos teritorijos dydis yra 64 ha, tokio dydžio buvo laikomasi ir poįstatyminiame reguliavime, galiojusiame iki 2014 m. (Taisyklių 4.10 p. bei 2 pav.). Taisyklėse nustačius atskaitos taškus vertinamos teritorijos dydis gali siekti beveik du kartus didesnį plotą. Taisyklių 26 ir 26.3 punktuose vartojamos sąvokos įgyja kitą prasmę nei nustatyta Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 46 ir 47 punktuose, tuo pažeidžiant teisės aktų hierarchijos principą.

9.       Atsakovas AB „Amber Grid“ atsiliepime prašė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminių teisės aktų ištyrimo, nutraukti bylą arba pareiškėjo skundą atmesti.

10.       Atsiliepime pažymima, kad tiek ginčijamas raštas, tiek jame minimi ankstesni atsakovo 2018 m. rugpjūčio 9 d. ir 2018 m. spalio 12 d. raštai tėra informacinio pobūdžio dokumentai, kurie nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių. 2018 m. rugpjūčio 9 d., 2018 m. spalio 12 d., 2018 m. gruodžio 12 d. raštuose išankstine tvarka buvo informuota apie galimus sprendimus, kad atsakovas nepritartų pastatų, skirtų žmonėms būti, statybai, tad ir nederintų jų projektų, jeigu jie ateityje būtų pateikti. Pagal pateiktus prašymus atsakovas net ir neturėjo pagrindo priimti pareiškėjui teisines pasekmes galintį sukelti sprendimą. Pareiškėjas tik prašė informuoti apie galimus sprendimus, bet neprašė priimti jokio sprendimo ir nepateikė jokio derintino dokumento. 2018 m. lapkričio 12 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi dėl techninių sąlygų išdavimo pastato projektavimui, bet techninių sąlygų išdavimas nėra priskirtas veiksmams, kuriuos atsakovas įgaliotas atlikti. Pažymima, kad pareiškėjas dar 2018 m. lapkričio 7 d., t. y. iki prašymo išduoti technines sąlygas projektavimui pateikimo jau buvo gavęs specialiuosius reikalavimus. Net ir pripažinus, kad raštas, kuriuo tik informuojama apie statybos neteisėtumą bei galimus būsimus sprendimus, laikytinas teisines pasekmes sukeliančiu aktu, juo galėtų būti laikomas nebent pareiškėjo neginčijamas 2018 m. rugpjūčio 9 d. raštas.

11.       Atsiliepime pažymima, jog nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl esminių pažeidimų nustatant ginčo teritorijos užstatymo normatyvus. Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių atsakovo padarytų pažeidimų nustatant pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičių. Nagrinėjamu atveju vertinant naujo pastato statybos galimybę, vertinama teritorija buvo nustatyta pagal Taisyklių 26.3 punktą. Pareiškėjo žemės sklypo dešinėje pusėje yra Gargždų dujų skirstymo stotis (toliau – ir DSS), kaip kraštinis MD taškas, todėl MD vietovės klasės teritorija pasibaigia 200 m atstumu nuo jo. Ši MD vietovės klasės teritorijos riba nuo labiausiai į kairę pusę išsikišusio pareiškėjo sklypo ribų kontūro taško (nustatyto pagal MD vamzdynui statmeną projekciją) yra nutolusi mažesniu nei 1600 m atstumu, t. y. 670 m. Tad priešingai nei teigia pareiškėjas, žemės sklypo atžvilgiu pagal Taisyklių 26.3 punktą nustatyta vertinama teritorija buvo netgi mažesnė nei ji būna tais atvejais, kai į vertinamą teritoriją nepatenka kraštiniai MD vamzdyno kraštai. Vertinama teritorija žymi ribas, kuriose pastatai skaičiuojami ne bendrai, o atskirai kiekviename į šią vertinamą teritoriją patenkančiame klasės vienete, t. y. bet kurioje 1600 m ilgio atkarpoje. Atitinkamai nėra prieštaravimo Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 46–47 dalių nuostatoms. Pagal Taisyklių 30–32 punktus įvertinamas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius kiekviename į vertinamos teritorijos ribas patenkančiame vietovės klasės vienete ir išrenkamas tas vietovės klasės vienetas, kuriam šis skaičius didžiausias. Nagrinėjamu atveju didžiausias pastatų skaičius buvo nustatytas vietovės klasės vienete, kuriame jau buvo 10 pastatų, skirtų žmonėms būti (7 jau pastatyti pastatai (5 registruoti, 2 neregistruoti) bei dar 3 statomi pastatai, skirti žmonėms būti, kuriems jau yra išduoti statybą leidžiantys dokumentai. Vadovaujantis Taisyklių 29 punktu, sprendimas dėl veiklos (veiksmų) galimybių priimamas būtent pagal tą vietovės klasės vienetą, kuriame nustatytas didžiausias pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius. MD vietovės klasės vienete, į kurį patenka ginčo sklypas, jau esant didžiausiam leistinam 10 pastatų skaičiui, pastato statyba pažeistų Taisyklių 17 punkte ir 1 lentelėje nurodytą normatyvą.

12.       Atsakovo raštuose yra pateikta visa teisiškai reikšminga ir pakankama informacija dėl vertintos teritorijos ir pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičiaus. Be to, prašymą pateikė ne pareiškėjas, o jo atstovas profesionalas. 2018 m. rugsėjo 11 d. antruoju prašymu kreipdamasis dėl trūkstamos informacijos pateikimo pareiškėjas nesiteiravo dėl vertintos teritorijos, jos dydžio ir ribų, kas patvirtina, kad šiuo aspektu jam pateikta informacija buvo pakankama.

13.       Atsakovas nesutiko, jog buvo nepaisyta teisės aktų galiojimo laike taisyklių. Pareiškėjo teiginiai, jog vien detaliojo plano galiojimas suteikė jam teisę statyti žemės sklype pastatą, neatitinka aktualaus teisinio reguliavimo. Statyba pagal detaliojo plano sprendinius negali būti vykdoma, tam būtina rengti ir su atsakovu derinti statinio projektą ir jo pagrindu gauti statybą leidžiantį dokumentą. Pastato projektas turi atitikti 2018 m. lapkričio 7 d. galiojusius teisės aktus, kai buvo išduoti specialieji reikalavimai (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 24 str. 24 d.). Pareiškėjas dar iki detaliojo plano rengimo buvo informuotas apie 10 pastatų normatyvą. Pareiškėjas nenurodė, kokiu kitu laikotarpiu galioję teisės aktai turėjo būti taikomi. Pastatų, skirtų žmonėms būti, normavimas nėra naujas, esminės nuostatos galiojo iki detaliojo plano rengimo pradžios.

14.       Atsakovas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju nėra esminės teisėtų lūkesčių atsiradimo sąlygos, t. y. pareiškėjas nenurodo teisės normos, kurios pagrindu jis įgijo teisę statyti pastatą ginčo sklype, nesilaikydamas dar iki detaliojo plano rengimo pradžios įsigaliojusio 10 pastatų imperatyvo. Taip pat nėra administracinių sprendimų, kurių pagrindu galėjo susiformuoti teisėtas lūkestis vykdyti pastato statybą, nes detaliojo plano suderinimas pats savaime nesuteikė teisės statyti pastatą bei nepanaikino pareigos laikytis 10 pastatų normatyvo. Statyba 2015 m. balandžio 27 d. pritarimo projektui išdavimo momentu dar nebuvo draudžiama, t. y. dar nebuvo pasiektas didžiausias leistinas 10 pastatų skaičius. Todėl atsakovo pritarimas infrastruktūros projektui nesukūrė ir negalėjo sukurti jokių teisėtų lūkesčių statyti gyvenamuosius pastatus pažeidžiant teisės aktus.

15.       Atsiliepime taip pat pažymima, jog detaliojo plano rengimo metu nebuvo atskleistas pareiškėjo ketinimas žemės ūkio paskirties pradinį sklypą padalinti į net 14 gyvenamajai statybai skirtų sklypų. Planavimo sąlygose buvo aiškiai nurodyta pareiga laikytis 10 pastatų normatyvo, tad pareiškėjas savo rizika apsisprendė rengti detalųjį planą, be to, ne tik keisti žemės paskirtį, bet ir suprojektuoti 14 gyvenamai paskirčiai skirtų sklypų. Galiausiai daugiau kaip 8 metus po detaliojo plano patvirtinimo nesiėmė veiksmų dėl gyvenamosios paskirties pastatų projektavimo ir statybos, taip prisiimdamas riziką dėl detaliojo plano sprendinių įgyvendinimo neapibrėžtumo ir negalimumo.

16.       Atsakovas pažymėjo, jog teismas negali įpareigoti atsakovo priimti konkretų sprendimą, o techninių sąlygų išdavimas net nėra priskirtas atsakovo kompetencijai.

17.       Atsakovas pateikė argumentus, jog nėra pagrindo inicijuoti norminio teisės akto neteisėtumo tyrimą, kadangi administracinio teismo kompetencijai priskirta nagrinėti tik norminio teisės akto atitiktį įstatymui ir / ar Vyriausybės norminiam teisės aktui. Priešingai nei teigia pareiškėjas, Taisyklių 17 punkto ir 1 lentelės normos yra paremtos įstatymu ir nepažeidžia teisės aktų hierarchijos imperatyvo. Pareiškėjo teiginiai dėl Taisyklių 17 punkto ir 1 lentelės prieštaravimo Konstitucijos 23 straipsniui nėra pagrįsti ir jau paneigti teismų praktikos. Pareiškėjo teiginiai dėl Taisyklių 26 ir 26.3 punktų neteisėtumo sąlygoti netinkamo šių teisės normų supratimo ir aiškinimo, nepagrįstai sutapatinant vietovės klasės vieneto teritoriją ir vertinamą teritoriją.

II.

18.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Atsakovo AB „Amber Grid“ prašymą dėl išlaidų atlyginimo tenkino iš dalies ir iš pareiškėjo atsakovo naudai priteisė 3 300 Eur bylinėjimosi išlaidų.

19.       Teismas nustatė, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklauso ginčo žemės sklypas, kurio pagrindinė naudojimo paskirtas – kita; naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Žemės sklypas suformuotas padalijus pareiškėjo įsigytą 2,3 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuriam nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos VII. Magistralinių dujotiekių ir naftotiekių bei jų įrenginių apsaugos zonos. Pradinį 2,3 ha sklypą kirto 1982 m. nutiestas magistralinis dujotiekis.

20.       Klaipėdos rajono savivaldybės taryba 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. T11-220 patvirtino J. G. žemės sklypo (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini)  kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, detalųjį planą (planavimo tikslai – pakeisti žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį į kitą, naudojimo būdą – gyvenamosios teritorijos, pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, padalinti į sklypus). Detalusis planas buvo rengiamas, be kita ko, pagal AB „Lietuvos dujos“ 2008 m. vasario 6 d. išduotas planavimo sąlygas, kuriose, be kita ko, nurodyta: 5.5.3 punkte – taikyti statinio saugos ir paskirties normų reikalavimus gamtinių dujų tinklų perdavimo sistemai, kurie numatyti SND „Magistraliniai dujotiekiai“. Šie reikalavimai taikomi projektuojat ir statant visus statinius 200 m atstumu nuo veikiančių MD; 5.5.3.2 punkte – įvertinti MD vietovės klasę, paaiškinant, jog MD yra pastatytas pagal pirmos vietovės klasės reikalavimus, o pirmos klasės vietovė yra vietovės klasės vienetas (teritorija po 200 m į abi puses MD vamzdžio ašies ir tęsiasi 1600 m išilgai vamzdyno), turintis 10 ar mažiau pastatų, skirtų žmonėms būti; 5.5.6 punkte – rengiantis statyti bet kuriuos pastatus, įrenginius ar kitus objektus 350 m atstumu nuo MD trasos, projektinius pasiūlymus bei projektinę dokumentaciją būtina suderinti su MD eksploatuojančia įmone. Pažymėta, jog AB „Lietuvos dujos“ išduotų planavimo sąlygų detaliajam planui rengti 4 punkte kaip planavimo tikslas ir uždaviniai buvo nurodytas žemės sklypo paskirties keitimas į namų valdą. AB „Lietuvos dujos“ Magistralinių dujotiekių departamento Eksploatavimo tarnybos Dujotiekių skyriaus viršininkas 2008 m. balandžio 30 d. suderino Infrastruktūros objektų ir komunikacinių koridorių brėžinį.

21.       Atsižvelgus į detaliojo plano sprendinius, Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. sausio 7 d. įsakymu Nr.12VĮ-(14.12.2)-22 2,3 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas buvo padalintas į penkiolika sklypų, kurių vienas sklypas skirtas inžinerinės infrastruktūros teritorijai (susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybai), o kiti 14 žemės sklypų, kurių adresai – (duomenys neskelbtini), skirti kitai paskirčiai – gyvenamosioms teritorijoms (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybai).

22.       Pareiškėjas, siekdamas išsiaiškinti statybos jam priklausančiuose sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) g. nuo 5 iki 14, (duomenys neskelbtini) galimybes, 2018 m. liepos 10 d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydamas informuoti, ar atsakovas atliks būtinus derinimus, suteiks reikiamus pritarimus, tvirtins dokumentus, susijusius su statybos leidimų išdavimu šiuose sklypuose. Atsakovas 2018 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr.7-211-705, be kita ko, paaiškino Gamtinių dujų įstatymo ir Taisyklių nuostatas dėl MD pirmos vietovės klasės teritorijos apibrėžimo ir 10 pastatų, skirtų žmonėms būti, ribojimo. Taip pat informavo pareiškėją, jog pirmos vietovės klasės vienete, į kurį patenka 13 iš 15 (duomenys neskelbtini) g. kvartalo žemės sklypų, yra pasiektas didžiausias leistinas užstatymo pastatais tankis, todėl į MD pirmos vietovės klasės teritoriją visu savo plotu patenkančiuose sklypuose (duomenys neskelbtini) g. 1, 5 iki 10 bet kurio pastato, skirto žmonėms būti, statyba negalima, o atsakovas negalės pritarti jokių pastatų šiuose sklypuose statybai. Bendrovė neprieštarautų dėl statybos sklypuose (duomenys neskelbtini) g. 11 ir 12 su rašte nurodytomis išlygomis, taip pat neprieštarautų statybai sklypuose (duomenys neskelbtini) g. 13 ir 14.

23.       2018 m. rugsėjo 11 d. prašymu pareiškėjas, be kita ko, atsakovo paprašė pateikti duomenis, kuriuose vertinant buvo nustatyta, jog yra pasiektas leistinas užstatymo pastatais tankis. Į šį pareiškėjo prašymą atsakovas atsakė 2018 m. spalio 12 d. raštu Nr. 7-214-884, be kita ko, nurodydamas, jog šiuo metu yra 10 pastatų, įskaičiuotinų į MD pirmos vietovės klasės vienete taikomą užstatymo pastatais tankį (5 – pastatyti gyvenamosios paskirties pastatai, kurie įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, 2 faktiškai pastatyti pastatai, 3 statinio (pastato projektams) bendrovė yra pritarusi), faktinę situaciją galima įvertinti vizualiai (naudojantis viešai prieinamais informacinių sistemų duomenimis ir / ar natūroje) bei priminė, jog prašyme nurodytą informaciją dėl statybos galimybių bendrovė jau yra pateikusi 2018 m. rugpjūčio 9 d. rašte.

24.       2018 m. lapkričio 12 d. pareiškėjas padavė prašymą atsakovui, prašydamas išduoti technines projektavimo sąlygas vieno buto gyvenamojo namo ginčo žemės sklype statybos projektui projektuoti. Atsakovas byloje skundžiamu 2018 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 7-214-1007 pranešė, jog prašymą išnagrinėjo ir neišduotų sutikimo bet kurio naujo pastato, nurodyto Taisyklių 7.1 ir 16.1 punktuose, statybai ginčo žemės sklype (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), o konkrečiai – nepritartų Projekto sprendiniams, neišduotų sutikimo (nederintų projekto) statytojui inicijavus prašymo išduoti statybą leidžiančius dokumentus procedūrą IS „Infostatyba“. Priminė, jog paaiškinimai buvo pateikti ankstesniuose raštuose 2018 m. rugpjūčio 9 d. ir 2018 m. spalio 12 d., kurių kopijos pridedamos prie šio rašto. Pažymėjo, jog pagal Taisyklių 24 punkto nuostatas bendrovė neišduoda sutikimų (pritarimų) planuojamai veiklai, jeigu nustatoma, kad numatoma vykdyti veikla yra negalima, bendrovė neišduoda ir techninių sąlygų projektui rengti. Taip pat nurodė, jog Statybos įstatymas (24 str. 3 d.) įpareigoja projektuotoją statinio projektą rengti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais.

25.       Teismas iš byloje esančių pareiškėjo 2018 m. liepos 10 d. ir 2018 m. rugsėjo 11 d. prašymų nustatė, jog jais atsakovo buvo prašoma pateikti informaciją apie statybos jam priklausančiuose sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) g. nuo 5 iki 14, (duomenys neskelbtini) galimybes, taip pat šią informaciją detalizuoti, o ši informacija atsakovo buvo pateikta 2019 m. rugpjūčio 9 d. ir 2018 m. spalio 12 d. raštuose. Todėl būtent atsakovo 2018 m. rugpjūčio 9 d. ir 2018 m. spalio 12 d. raštai laikytini informacinio pobūdžio pareiškėjui pasekmių nesukeliančiais dokumentais. Byloje skundžiamu 2018 m. gruodžio 12 d. raštu nebuvo patenkintas pareiškėjo prašymas išduoti technines sąlygas projektui ginčo sklype (duomenys neskelbtini) rengti, todėl šis raštas laikytas teisines pasekmes sukeliančiu aktu. Pagrindo skundo padavimo termino eigą skaičiuoti nuo atsakovo 2018 m. rugpjūčio 9 d. rašto gavimo dienos nebuvo, nes šis raštas laikytas informaciniu ir, be to, pareiškėjo nebuvo skundžiamas. Atsakovo sprendimu dėl pareiškėjo 2018 m. lapkričio 12 d. prašymo dėl techninių sąlygų projektui rengti išdavimo laikytas 2018 m. gruodžio 12 d. atsakymas, nors jame ir yra nuorodos į ankstesnius (2018 m. rugpjūčio 9 d. ir 2018 m. spalio 12 d.) atsakovo raštus.

26.       Teismas atsižvelgė į Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-2573 2 straipsnio 3 dalį, nurodė, kad nagrinėjamu atveju specialiuosius architektūros reikalavimus Klaipėdos r. savivaldybės administracija pareiškėjui išdavė 2018 m. lapkričio 7 d., todėl ginčo santykiams taikytina Statybos įstatymo redakcija, galiojusi jų išdavimo metu (nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.). Teismas vadovavosi Statybos įstatymo 2 straipsnio 47 dalies, 24 straipsnio 24 dalies nuostatomis, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų 25.4 punktu bei energetikos ministro 2010 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 213 patvirtintų Magistralinių dujotiekių apsaugos taisyklių 6 punktu.

27.       Teismas apžvelgė detaliojo plano tvirtinimo metu (2010 m. kovo 25 d.) galiojusio SND „Magistraliniai dujotiekiai“ 4.10, 4.12, 4.11, 4.14 punktuose, Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 46 ir 47 dalyse, skundžiamo atsakovo sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Taisyklių 1.2., 1.3., 2, 7.3, 14, 17, 7.4 ir 16.1 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą.

28.       Teismas nustatė, jog skundžiamas atsakovo 2018 m. gruodžio 12 d. raštas, kuriuo atsisakyta išduoti technines sąlygas projektui rengti ir nurodyta, jog atsakovas neišduotų sutikimo bet kurio naujo pastato statybai ginčo sklype, grindžiamas ta aplinkybe, jog, pagal atsakovo turimą informaciją, nagrinėjamoje MD 1 vietovės klasės vieneto teritorijoje, į kurią patenka visas ginčo sklypas, jau yra pasiektas maksimalus leistinas skaičius pastatų, skirtų žmonėms būti. Todėl atsakovas nepritartų projektui, kurio sprendiniai galbūt pažeistų Taisyklių 17 punkto reikalavimus dėl MD pirmos vietovės klasėje taikomų užstatymo normatyvų. Teismo vertinimu, šis atsakovo sprendimas iš esmės pagrįstas ir teisėtas.

29.       Teismas nurodė, jog iš Taisyklių nuostatų matyti, kad kiekvienai Taisyklių 18–19 punktuose nurodytai veiklai (veiksmui) yra būtinas atskiras magistralinio dujotiekio savininko sutikimas (pritarimas), todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjui siekiant projektuoti ir statyti bet kokius naujus statinius, buvo būtinas atsakovo sutikimas (Taisyklių 18.4 p. ir 20 p.). Tai reiškia, kad atsakovas, gavęs pareiškėjo prašymą išduoti technines sąlygas projektui ginčo sklype rengti, privalėjo vertinti, ar statyba vietovės klasės vienete, kuriame yra pareiškėjo žemės sklypas, yra galima pagal tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, taip pat – pagal Taisykles.

30.       Dėl pareiškėjo teiginių, kad atsakovas ginčijamo sprendimo nemotyvavo, kadangi ginčijamame atsakyme nėra jokių konkrečių duomenų apie vertinamą teritoriją, jos dydį ir ribas, teismas pažymėjo, jog atsakovas ginčijamame sprendime (ir ankstesniuose raštuose) nurodė, jog šiame 1 klasės vienete jau yra pasiektas maksimalus leistinas 10 pastatų, skirtų žmonėms būti skaičius ir šiuos teiginius pagrindė, nurodydamas konkrečius pastatytus ir statomus pastatus. Be to, atsakovas į bylą pateikė šios vietovės klasės vieneto Situacijos schemą, kuri pagrindžia skundžiamame rašte nurodytą teiginį, kad šiame 1 klasės vienete jau yra pasiektas maksimalus leistinas 10 pastatų, skirtų žmonėms būti skaičius, nurodytas Taisyklių 17 punkte. Pagal atsakovo pateiktus duomenis į 1 klasės vienetą jau patenka 10 gyvenamųjų pastatų. Kaip matyti iš Situacijos schemos, joje vizualiai pavaizduota vertinta teritorija, jos ribos, pareiškėjo sklypas, ir aiškiai matomos tiek vietovės klasės vieneto ribos, tiek į jas patenkantys atsakovo įskaičiuoti pastatai. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog vertinta teritorija buvo didesnė nei nustatyta teisės aktuose. Nagrinėjamu atveju vertinama teritorija buvo nustatyta pagal Taisyklių 26.3 punktą. Kaip matyti iš į bylą pateiktos schemos, ginčo sklypo dešinėje pusėse yra Gargždų DSS, kuris yra kraštinis MD taškas, todėl nagrinėjamu atveju MD vietovės klasės teritorija pasibaigia 200 m atstumu nuo jo ir ši vietovės klasės teritorijos riba nuo labiausiai į kairę išsikišusio ginčo sklypo taško nutolusi 670 m, t. y. mažesniu nei nustatyta taisyklėse 1600 m atstumu.

31.       Dėl pareiškėjo teiginių, kad atsakovas padarė esminius pažeidimus, nustatydamas ginčo teritorijos užstatymo normatyvus, teismas sutiko su pareiškėju, jog pagal Taisyklių 30.6 punktą vertinant pastatų skirtų žmonėms skaičių patenka galiojantys detalieji planai, tačiau, kaip matyti iš Taisyklių 30 punkto nuostatų, be detaliųjų planų yra vertinami ir kiti duomenys, kuriuose įvertinus nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog leistinas maksimalus pastatų skaičius yra pasiektas. Todėl pareiškėjo pageidaujamas projektuoti ir statyti pastatas dėl 1 klasės vienete pasiekto maksimalaus leistino 10 pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičiaus negali būti projektuojamas ir statomas.

32.       Dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su tuo, jog Klaipėdos r. savivaldybės taryba 2010 m. kovo 25 d. patvirtino detalųjį planą, teismas pažymėjo, jog detalusis planas pats savaime nesuteikia teisės statyti statinius. Detaliojo plano sprendiniams įgyvendinti išduodami statybą leidžiantys dokumentai, jų išdavimą reglamentuoja Statybos įstatymas, kurio nuostatos numato, jog statinio projektai turi atitikti įstatymų ir normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus, kurie galiojo tą dieną, kai buvo išduoti specialieji reikalavimai. Pažymėta, jog detalusis planas buvo patvirtintas 2010 m., t. y. daugiau negu prieš aštuonerius metus. Per šį laiką pakito tiek statybos teisinius santykius reglamentuojančios įstatyminės normos, tiek normatyviniai statybos dokumentai, todėl teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog jo lūkesčiai, susiformavę prieš aštuonerius metus patvirtinus detalųjį planą, buvo pažeisti. Esant tokioms aplinkybėms, teismas vertino, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo, pagrįstai rėmėsi esama faktine situacija ir taikė galiojančias Taisyklių nuostatas. Pagal Statybos įstatymo 24 straipsnio 24 dalį statinio projektai turi atitikti įstatymų, kitų teisės aktų, normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus, kurie galiojo tą dieną, kai buvo išduoti specialieji reikalavimai (nagrinėjamu atveju 2018 m. lapkričio 7 d.). Pagal Taisyklių 24 punktą II Taisyklių skirsnyje nurodyti sutikimai (pritarimai) neišduodami, jeigu nustatoma, kad numatoma vykdyti veikla (veiksmai) yra negalima. Laikoma, kad numatoma veikla (veiksmai) yra negalima, jei, be kita ko, sudarys sąlygas pažeisti ir (arba) pažeis Taisyklių 17 punkte nurodytus atitinkamos vietovės klasės teritorijoje taikomus užstatymo normatyvus (24.1. p.). Nagrinėjamu atveju atsakovas, nustatęs, kad pastato statyba prieštarautų Taisyklių nuostatoms, pagrįstai rėmėsi būtent galiojančiomis šių taisyklių nuostatomis ir pagrįstai bei teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo. Teismas pažymėjo, kad Taisyklių nuostatomis dėl pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičiaus ribojimo MD teritorijose pirmiausia siekiama užtikrinti žmonių saugą. Todėl, nustatęs, kad statinio statyba (projektavimas) pažeistų galiojančius saugos reikalavimus, atsakovas negalėjo jų ignoruoti.

33.       Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad detaliojo plano pagrindu įgyta teisė statyti pastatą negalėjo būti panaikinta dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo. Priminta, kad nuo 2014 m. galiojančiose Taisyklėse numatyta, kad jos taikomos projektuojant, naujai statant ar rekonstruojant bet kuriuos statinius 200 metrų ar mažesniu atstumu nuo veikiančio magistralinio dujotiekio, taigi, nežiūrint į 2010 m. patvirtinto detaliojo plano sprendinius, statinio projektavimo stadijai šių taisyklių taikymas privalomas. Be to, AB „Lietuvos dujos“ 2008 m. vasario 6 d. išduotose planavimo sąlygose buvo numatyta, jog būtina įvertinti MD vietovės klasę, paaiškinant, jog MD yra pastatytas pagal pirmos vietovės klasės reikalavimus, o pirmos klasės vietovė yra vietovės klasės vienetas (teritorija po 200 m į abi puses MD vamzdžio ašies ir tęsiasi 1600 m išilgai vamzdyno), turintis 10 ar mažiau pastatų, skirtų žmonėms būti. Todėl pareiškėjas negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad visais atvejais jis galės statyti visuose detaliajame plane numatytuose sklypuose (detaliuoju planu pradinis žemės sklypas buvo padalintas į 15 sklypų, kurių 14 skirti gyvenamajai statybai).

34.       Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas nusprendė, kad atsakovas skundžiamame 2018 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. 7-214-1097 tinkamai aiškino ir taikė susiklosčiusiai faktinei situacijai Taisyklių ir kituose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas bei pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl techninių projektavimo sąlygų išdavimo. Atsakovo priimtas sprendimas atsisakyti pareiškėjui išduoti technines projektavimo sąlygas ir išankstinis paaiškinimas, jog atsakovas nepritars statinio projektui vertintinas kaip pagrįstas bei teisėtas, pagrindų jį panaikinti nenustatyta. Todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti šį sprendimą atmestas, atitinkamai – atmestas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą išduoti technines projektavimo sąlygas projektui rengti.

35.       Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti norminio akto teisėtumą teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Taisyklių 17 punkto ir 1 lentelės dalies neteisėtumą grindė tuo, jog šios normos neatitinka teisės aktų hierarchijos imperatyvo, nes Taisyklių normos dėl 10 didžiausio leistino pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičiaus nėra grindžiamos įstatymu. Pažymėta, jog Gamtinių dujų įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas aiškus pavedimas Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai nustatyti leistiną pastatų skaičių MD vietovės klasės teritorijoje ir vietovės klasės vienete. Be to, pačiame Gamtinių dujų įstatyme yra nustatyti normatyvai ir esminiai principai, pagal kuriuos jie detalizuojami poįstatyminiuose teisės aktuose. Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 46 dalyje numatyta, jog MD vietovės klasės teritorijoje ir vietovės klasės vienete taikomi užstatymo normatyvai – didžiausias leistinas pastatų skaičius, pastatų aukštų skaičius, mažiausi leistini atstumai. Taip pat yra numatyta, jog užstatymo normatyvai yra nustatomi pagal MD vietovės klasę, t. y. pagal vamzdyno pavojingumo ir rizikos laipsnį. Taisyklėse šios įstatymo nuostatos yra tik detalizuotos, laikantis įstatyme nustatytų principų. Teismo vertinimu, Taisyklėse teisėtai ir pagrįstai buvo nustatyti didžiausi leistini pastatų skaičiai skirtingų vietovės klasių vienetuose atsižvelgiant į MD pavojingumo ir rizikos laipsnį (1 vietovės klasės teritorijoje – 10, antros – 46, o trečioje ir ketvirtoje, kurios yra mažiausiai pavojingos, toks skaičius nėra nustatytas). Tai, kad atitinkamas santykis poįstatyminiame teisės akte reglamentuojamas detaliau nei įstatyme, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog šis reguliavimas yra neteisėtas.

36.       Taip pat teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A502-1078/2011 buvo sprendžiama dėl Taisyklių 17 punkto ir 1 lentelės daliai analogiškų normų, galiojusių iki taisyklių įsigaliojimo galiojusiame SND „Magistraliniai dujotiekiai“ (14.4 p.), teisėtumo. Teismas pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimo nuostatai, jog „Taisyklių nustatyti ribojimai ir draudimai proporcingi, o savininko nuosavybės teisės nėra ribojamos antikonstituciniu būdu atiduodant prioritetą apsaugai nuo ypatingai pavojingų objektų. Abejonių dėl Taisyklių nuostatų prieštaravimo Konstitucijai neiškilo, o duomenų, kad atitinkami techniniai ribojimai ir draudimai šiame teisės akte nėra pagrįsti specialiųjų žinių taikymo prasme, byloje nepateikta.“

37.       Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių turėtų būti ištirtas minėto norminio administracinio teisės akto teisėtumas, šio nagrinėjamo ginčo aplinkybes, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo išdėstyti teiginiai teismui nesudaro pagrindo abejoti Taisyklių 17 punkto ir 1 lentelės dalies, taip pat 26 ir 26.3 punktų teisėtumu, t. y. šių punktų atitiktimi įstatymų nuostatoms ir konstituciniams principams.

38.       Dėl atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas nurodė, kad atsakovo advokatė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, pateikė teismui prašymą priteisti iš pareiškėjo 4 710,06 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas už susipažinimą su skundu, įrodymų rinkimą, atsiliepimo parengimą, teisines konsultacijas ir pasirengimą teismo posėdžiui. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7, 8.2, 8.18 punktais. Teisėjų kolegija nusprendė, jog įrodymai buvo renkami nerengiant paklausimų. Taip pat pažymėta, jog atsiliepimo parengimas apima ir susipažinimą su skundu bei teisines konsultacijas. Prašyme taip pat nėra nurodyta, kiek truko pasirengimas teismo posėdžiui, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi bylos apimtį, sprendė, jog jis galėjo trukti apie 2,5 val. Teismas nurodė, kad rekomenduojama priteisti maksimali užmokesčio suma už atsiliepimo parengimą buvo 3 156,75 Eur, už 2,5 valandų trukmės pasirengimą teismo posėdžiui buvo 315,66 Eur. Atsakovo prašoma priteisti už atsiliepimo parengimą ir pasirengimą teismo posėdžiui bylinėjimosi išlaidų suma viršija rekomenduojamas sumas, todėl ji mažintina. Įvertinus tai, kad atsakovo procesinis dokumentas yra didelės apimties, išsamus, byloje sprendžiami sudėtingi teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, pareiškėjo skundas buvo atmestas visa apimtimi, atsakovo išlaidos yra realiai patirtos, teismas nusprendė, jog atsakovui iš pareiškėjo priteistina 3 000 Eur už atsiliepimo parengimą ir 300 Eur už pasirengimą teismo posėdžiui.

III.

39.       Pareiškėjas J. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) panaikinti AB „Amber Grid“ 2018 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 7-214-1097 „Dėl prašymo išduoti technines sąlygas projektavimui“ bei įpareigoti AB „Amber Grid“ išduoti technines sąlygas vieno buto gyvenamojo namo, Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini), statybos projektui; 2) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Taisyklių (2017 m. birželio 28 d. redakcija) 17 punktas ir 1 lentelė ta apimtimi, kuria nustatoma, kad pirmos vietovės klasės vienete didžiausias leistinas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius yra 10, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir jo suponuojamam teisės aktų hierarchijos principui, Konstitucijos 23 straipsniui bei Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalims; ar Taisyklių (2017 m. birželio 28 d. redakcija) 26 punktas ir 26.3 papunktis neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir jo suponuojamam teisės aktų hierarchijos principui bei Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 46 ir 47 punktams; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

40.       Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės normas, įtvirtintas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje, ir nesilaikė šių nuostatų vienodo taikymo ir aiškinimo praktikos. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas laikosi pozicijos, kad skundžiamo akto sudėtinė – motyvuojamoji – dalis yra, be kita ko, AB „Amber Grid“ 2018 m. spalio 12 d. ir 2018 m. rugpjūčio 9 d. raštai. Tačiau, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino dvi atskiras administracines paslaugas – leidimų išdavimą (Viešojo administravimo įstatymo 15 str. 1 d. 1 p.) ir informacijos teikimą (Viešojo administravimo įstatymo 15 str. 1 d. 5 p.). Pareiškėjo teigimu, kaip matyti iš jo 2018 m. liepos 10 d. kreipimosi į AB „Amber Grid“ ir 2018 m. rugsėjo 11 d. prašymo AB „Amber Grid“ turinio, šių aktų dalykas, objektas, apimtis ir pobūdis nesutampa su šioje byloje skundžiamo akto turiniu.

41.       Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad skundžiamo administracinio akto motyvai yra pakankami, nukrypo nuo administracinių teismų praktikos, kad tinkamas motyvavimas apima ir reikalavimą nurodyti pagrindinius faktus. Skundžiamame rašte nėra jokių konkrečių duomenų apie vertinamą teritoriją, jos dydį ir ribas, be to, nėra jokių konkrečių duomenų dėl atsakovo įskaičiuojamų pastatų skaičiaus ir pritarimų šių pastatų statyboms aplinkybių.

42.       Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, jog atsakovas ginčijamame sprendime (ir ankstesniuose raštuose) teigė, jog šiame 1 klasės vienete jau yra pasiektas maksimalus leistinas 10 pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius ir šiuos teiginius pagrindė, nurodydamas konkrečius pastatytus ir statomus pastatus; be to, atsakovas pateikė šios vietovės klasės vieneto situacijos schemą. Pareiškėjas tvirtina, jog šie duomenys jam yra nauji, anksčiau nebuvo žinomi, nenurodyti nei viename jam adresuotame rašte ir pateikti tik pirmosios instancijos teismui.

43.       Pirmosios instancijos teismas, remdamasis vien tik atsakovo teisminio bylinėjimosi metu pateikta situacijos schema, padarė klaidingą išvadą, jog šioje schemoje yra teisingai pavaizduotos vietovės klasės vieneto ribos. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo pateiktose situacijos schemose vietovės klasės vieneto ribos nepagrįstai sutapatinamos su vertinamos teritorijos ribomis. Tokiu būdu byloje buvo netinkamai taikyti Taisyklių 26 ir 29 punktai. Nei iš atsakovo pateiktų paaiškinimų, nei iš teismo sprendimo nėra aišku, kuris vienetas buvo pagrindas priimti sprendimą.

44.       Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl vertinamos teritorijos dydžio nustatymo ir jos santykio su vietovės klasės vienetu (-ais), neteisingai taikė Taisyklių 26, 26.3 punktus, Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 47 punktą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iš situacijos schemos aiškiai matomos vietovės klasės vieneto ribos. Tokiu būdu vietovės klasės vienetu yra pripažintas 88,92 ha dydžio plotas. Tokio dydžio teritorija akivaizdžiai neatitinka įstatyme įtvirtinto magistralinio dujotiekio vietovės klasės vieneto apibrėžimo dėmenų. Nei viename įstatymo ar Taisyklių punkte nėra nuorodos, kad atkarpa, besitęsianti 1600 m išilgai vamzdyno, turėtų būti matuojama į abi puses apskaičiuojant vietovės klasės vienetą. Pareiškėjo manymu, situacijos schemoje parodyta teritorija galėtų būti pripažinta visos vertinamos teritorijos riboms, tačiau tai nėra vietovės klasės vienetas, taip, kaip jį apibrėžia Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 47 punktas, ir kuris privalo būti 64 ha dydžio. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Taisyklių 29 punktas reikalauja nurodyti vieną vienetą, kuriame pastatų skaičius didžiausias. Taigi būtent atsakovui tenka įrodinėjimo pareiga šiuo aspektu. Atsakovo teigimu, iš esmės visoje vertinamoje teritorijoje vieneto atkarpa slenka lygiagrečiai MD vamzdyno. Pareiškėjo teigimu, vietovės vieneto vertinimas jo slinkimo principo būdu tiesiogiai iš Taisyklių nuostatų nekyla. Pareiškėjo manymu, vietovės vieneto apibrėžime vartojamas lingvistinis dėmuo „bet kuri“ atkarpa sietinas ne su tokių atkarpų iš anksto neapskaičiuojamu daugetu, o žymi iš anksto kvalifikuojančiais požymiais neapibūdintą vamzdyno dalį. Pareiškėjo vertinimu, daug logiškesnis ir įstatymo nuostatas labiau atitinkantis Taisyklių 26 ir 26.3 punktų nuostatų aiškinimas, pagal kurį vertinamą teritoriją sudaro du vienetai – vieno jų dešinioji pločio kraštinė nutolusi 1600 m atstumu nuo labiausiai į kairę pusę išsikišusio šio žemės sklypo ribų kontūro taško, kito – 1600 m nutolusi nuo labiausiai į dešinę pusę išsikišusio sklypo ribų taško.

45.       Atsakovas nepagrįstai vietovės vieneto teritorija laiko tą vertinamos teritorijos dalį, kuri tęsiasi už vamzdyno pabaigos, t. y. toliau nei apskaičiuoti 670 m. Pareiškėjas akcentuoja, kad pagal vietovės klasės vieneto apibrėžimą vieneto atkarpa yra ne bet kuri atkarpa, o ta, kuri tęsiasi išilgai magistralinio dujotiekio vamzdyno (Gamtinių dujų įstatymo 2 str. 47 p.). Taigi jeigu nėra vamzdyno, nėra ir vieneto atkarpos.

46.       Tai, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nenustatė vienetų skaičiaus bei neteisingai nustatė vietovės vieneto plotą, pagal kurį priimtas sprendimas dėl statybos galimumo, lemia ir tai, jog neteisingai yra apskaičiuojamas kitas ginčo sklypo užstatymo ribojimo dėmuo – leistinas pastatų skaičius.

47.       Pareiškėjas nesutinka su išvada, kad ginčo sklypas patenka į teritoriją, kurioje jau yra pasiektas 10 leistinų pastatų skaičius. Pareiškėjo teigimu, iš Taisyklių 16, 17 punktų, 1 lentelės matyti, kad leistinas pastatų skaičius yra skaičiuojamas ne vertinamoje teritorijoje apskritai (Taisyklių 26 p., 26.3 p.), o vienete (Gamtinių dujų įstatymo 2 str. 47 p.). Vis dėlto pirmosios instancijos teismas ir atsakovas 10 leistinų pastatų skaičių nustatė visoje vertinamoje teritorijoje, o ne konkrečiame vienete, kuris taip ir nebuvo identifikuotas. Be to, kadangi atsakovas neteisingai apskaičiavo vieneto dydį, pratęsdamas jį už vamzdyno kraštinio taško ribų, į leistinų statinių skaičių nepagrįstai įskaičiuotas statinys, kurio adresas – (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajonas. Taip pat teisės aktai nenustato, kad tam tikri Taisyklių 30 punkte esantys duomenys turi prioritetą. Pareiškėjas nurodo, kad dalies įskaičiuotų pastatų statybos leidimai buvo išduoti vėliau nei ginčo sklypui 2010 m. patvirtintas detalusis planas ar 2011 m. registre išviešinti duomenys apie ginčo sklypo paskirtį.

48.       Pareiškėjas tvirtina, kad pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Pareiškėjo teisėti lūkesčiai naudotis ginčo nuosavybe pagal jos paskirtį yra grindžiami konkrečiais viešąjį administravimą įgyvendinančių subjektų (AB „Amber Grid“) veiksmais, formaliais administraciniais sprendimais ir oficialiais valstybės registrų įrašais. Nagrinėjamu atveju sprendžiama specifinė situacija, kai teisinis režimas po teisinių santykių susiformavimo faktiškai yra lemiamas ne formaliai naujų teisės aktų įsigaliojimo, bet teisės aktuose įtvirtinto rodiklio – užstatymo normatyvo – kitimo, kuriam pareiškėjas niekaip negali daryti įtakos.

49.       Pareiškėjas tvirtina, kad teisingam bylos išsprendimui yra būtina Taisyklių 17 punkto, 1 lentelės dalies, 26.3 punkto teisėtumo patikra. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtos bylos Nr. A502-1078/2011, kuria dėl šio pareiškėjo prašymo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, ir šios administracinės bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad užstatymo intensyvumo normatyvai yra detalizuojami poįstatyminiame reguliavime. Turint omenyje, kad Gamtinių dujų įstatyme (ginčui aktualioje redakcijoje) nagrinėjamai situacijai apskritai skiriama tik viena nuostata – vieneto apibrėžimas – pareiškėjas abejoja, ką tokiu atveju galima detalizuoti. Pareiškėjo teigimu, Taisyklėse užstatymo normatyvai ir jų nustatymo procedūros yra reglamentuojamos visiškai naujai. Pareiškėjo teigimu, jo prašymas dėl Taisyklių 26 ir 26.3 punktų teisėtumo netenkintas, teismui nenurodžius jokių motyvų.

50.       Pareiškėjo vertinimu, Taisyklių nuostatų patikra šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra praradusi savo aktualumo, todėl prašo inicijuoti norminės patikros bylą dėl Taisyklių nuostatų.

51.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priteistomis bylinėjimosi išlaidomis, nurodo, kad atsakovas AB „Amber Grid“ teismų praktikoje jau pripažintas viešojo administravimo sistemos subjektu, naudojosi net dviejų advokatų pagalba. Pareiškėjo manymu, kilęs ginčas nėra nei ypač sudėtingas, nei tiesiogiai nesusijęs su atsakovo kompetencijai priskirta viešojo administravimo sritimi, atsakovas turi Teisės skyrių, argumentų, pagrindžiančių, jog yra nepajėgus pats organizuoti teisminio atstovavimo, nepateikė, todėl prašyti advokato atstovauti nebuvo būtina.

52.       Atsakovas AB „Amber Grid“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo: 1) netenkinti pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio akto teisėtumo tyrimo; 2) atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

53.       Atsakovo teigimu, nėra pagrįsti, įrodymų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos neatitinka pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo ir ginčijamo rašto neatitikties šiai normai. Atsakovas tvirtina, jog pareiškėjo teiginiai, esą pirmosios instancijos teismas sutapatino skirtingas administracines procedūras, visiškai neatitinka teismo sprendimo turinio. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais ir nurodo, jog pagal suformuotą ir vieningą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administracinio akto turinio elementai gali būti išdėstomi keliuose dokumentuose.

54.       Atsakovo teigimu, jis pateikė pareiškėjui visą teisiškai reikšmingą bei jam, kaip 2,3 ha ploto (duomenys neskelbtini) kvartalo vystytojui ir investuotojui, jau turinčiam esminę informaciją apie atitinkamą MD vietovės klasės teritoriją, pakankamą informaciją. Tokią išvadą patvirtina pirmosios instancijos teismo detaliai įvertinti atsakovo raštai, taip pat ir paties pareiškėjo elgesys. Atsakovo teigimu, ginčijami raštai ir jo priedai patvirtina, kad atsakovas nurodė visą pareiškėjo prašytą bei visą jo pastato projektavimo negalimumui pagrįsti teisiškai reikšmingą informaciją. Pareiškėjas, gavęs 2018 m. spalio 12 d. raštą su jo prašyta informacija, dėl jokios kitos jam trūkstamos informacijos į atsakovą nebesikreipė, kas patvirtina informacijos pakankamumą. Atsakovas taip pat pažymi pareiškėjo specifinį statusą: pareiškėjas yra 2,3 ha ploto (duomenys neskelbtini) gyvenamųjų namų kvartalo detaliojo plano organizatorius ir vystytojas / investuotojas, ne asmeniniams poreikiams, o komerciniais tikslais (pardavimui) suformavęs 15 sklypų, iš jų 14 – gyvenamajai statybai, be to, mažiausiai prieš 10 metų turėjęs visą esminę informaciją apie magistralinio dujotiekio vamzdyno (toliau – ir MDV) teritoriją, jos dydį ir ribas.

55.       Atsakovas tvirtina, kad teismui nenurodė jokių naujų ir tuo labiau esminių atsisakymo išduoti technines projektavimo sąlygas motyvų.

56.       Atsakovo teigimu, teisinio reguliavimo bei bylos įrodymų neatitinka ir pareiškėjo teiginiai, kuriais jis kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas dėl vertinamos teritorijos, MD vietovės klasės vieneto ir jame esančių pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičiaus. Atsakovas nurodo, kad vertinama teritorija ir vienas konkretus MD vietovės klasės vienetas, pagal kurį spręsta dėl pareiškėjo pastato statybos negalimumo, aiškiai pažymėti pirmosios instancijos teismo vertintoje situacijos schemoje bei visiškai atitinka teismo sprendime nurodytą teisinį reguliavimą. Pareiškėjo teiginiai, esą vertinama teritorija ir vietovės klasės vienetas turi užsibaigti ne 200 m nuo kraštinio MDV taško, o ties juo, neatitinka teisinio reguliavimo ir jo tikslų (Taisyklių 1 pav., 13 p., 9.2 p.), taip pat bylos įrodymų, kuriuos pareiškėjas turėjo dar 2008 m. Atsakovo teigimu, ne teismas, o pats pareiškėjas sutapatina (painioja) vertinamą teritoriją, vietovės klasės vienetą ir jų matmenis. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamai nustatyto pastatų, skirtų žmonėms būti, neatitinka bylos įrodymų, teisinio reguliavimo bei jo tikslų.

57.       Atsakovo manymu, pareiškėjo teiginiai apie teisėtų lūkesčių pažeidimą tėra skunde pirmosios instancijos teismui jau nurodyti teiginiai. Šie teiginiai jau buvo įvertinti ir motyvuotai atmesti pirmosios instancijos teismo sprendime. Apeliaciniame skunde nėra nurodyti nei pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, su kuriais pareiškėjas nesutinka, nei nesutikimo pagrindai. Atsakovas tvirtina, jog apeliacinio skundo dalis dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo neatitinka ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5–6 punktų reikalavimų.

58.       Atsakovas laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl norminio akto teisėtumo tyrimo. Nesutikimą su teismo išvada, jog Taisyklių 17 punkte ir 1 lentelėje tėra detalizuotos Gamtinių dujų įstatymo normos, pareiškėjas grindžia visiškai abstrakčiais, akivaizdžiai neteisingais ir jo paties procesinių dokumentų turinio neatitinkančiais teiginiais. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1078/2011.

59.       Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė jam dalį realiai patirtų, protingų ir būtinų bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjo cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suformuluota būtent dėl viešojo administravimo subjektų, gaunančių biudžeto asignavimus, į kurių ratą atsakovas nepatenka. Be to, pareiškėjo kelti norminio akto teisėtumo klausimai nėra tiesiogiai susiję su AB „Amber Grid“ įprastine veikla, dėl ko buvo būtina profesionalaus advokato pagalba. Svarbu ir tai, kad didžioji dauguma byloje keltų teisinių klausimų buvo sudėtingi bei visiškai nauji. Atsakovas taip pat nurodo, kad šios bylos iškėlimo metu AB „Amber Grid“ teisės skyriuje nebuvo pakankamai teisininkų net ir įprastinei, su bylinėjimusi teisme nesusijusiai veiklai vykdyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

60.       Byloje nagrinėjamas ginčas dėl AB „Amber Grid“ 2018 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. 7-214-1097 „Dėl prašymo išduoti technines sąlygas projektavimui“ nurodyto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą išduoti technines projektavimo sąlygas vieno buto gyvenamojo namo sklype, esančiame Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini), statybos projektui rengti pagrįstumo.

61.       Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovo AB „Amber Grid“ 2018 m. gruodžio 12 d. raštas Nr. 7-214-1097 „Dėl prašymo išduoti technines sąlygas projektavimui“ yra teisėtas ir pagrįstas, 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

62.       Kadangi pareiškėjas paduotame apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti visiškai, visų pirma pasisakytina dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti atsakovo AB „Amber Grid“ 2018 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 7-214-1097 „Dėl prašymo išduoti technines sąlygas projektavimui“ (rašte nurodyto sprendimo) pagrįstumo.

63.       Bylos duomenimis, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos tarnautojas 2019 m. lapkričio 7 d. pareiškėjo prašymu išdavė specialiuosius architektūros reikalavimus vieno buto gyvenamojo namo, Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini), statybos projekto rengimui, kurių 12 grafoje „Kiti reikalavimai“ nurodoma prieš projekto rengimą kreiptis į AB „Amber Grid“ dėl projektavimo sąlygų. 2019 m. lapkričio 12 d. prašymu „Dėl techninių sąlygų išdavimo vieno buto magistralinio dujotiekio pirmos vietovės klasės teritorijoje projektuoti“ pareiškėjas kreipėsi į AB „Amber Grid“ su prašymu išduoti technines projektavimo sąlygas vieno buto gyvenamojo namo, Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini), statybos projektui rengti.

64.       Prašomu panaikinti 2018 m. gruodžio 12 d. raštu Nr. 7-214-1097 „Dėl prašymo išduoti technines sąlygas projektavimui“ AB „Amber Grid“ Turto valdymo departamento direktorius, atsakydamas į 2019 m. lapkričio 12 d. prašymą, informavo pareiškėją, kad „<...> vadovaudamasi galiojančių teisės aktų nuostatomis, Bendrovė neišduotų sutikimo <...> bet kurio naujo pastato, nurodyto Magistralinio dujotiekio įrengimo ir plėtros taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2014 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1-12 <...> 7.1 ir 16.1 p., statybai žemės sklype (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav. <...>, o konkrečiai – nepritartų Projekto sprendiniams, be kita ko, neišduotų sutikimo (nederintų Projekto) statytojui (užsakovui) ar jo įgaliotam asmeniui inicijavus prašymo išduoti statybą leidžiančius dokumentus Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ procedūrą. <...>“. Šiame rašte taip pat nurodoma informacija apie anksčiau atsakovo pateiktus raštus pareiškėjui šiuo klausimu, t. y. dėl sutikimo projektuoti ir vykdyti gyvenamojo namo statybas žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), taip pat tokio akto – nepritarti projekto sprendiniams, neišduoti sutikimo (nederinti projekto) inicijavus prašymo išduoti statybą leidžiančius dokumentus procedūrą – motyvai.

65.       Taigi, dėl pareiškėjo prašymo – išduoti technines projektavimo sąlygas vieno buto gyvenamojo namo sklype, esančiame Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini), statybos projektui rengti – nėra spręsta, kadangi, kaip atsiliepime į skundą nurodė atsakovas, teisės aktai nenumato ir neįgalina jo išduoti tokį dokumentą, t. y. technines projektavimo sąlygas vieno buto gyvenamojo namo statybos projektui rengti.

66.       Nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Statybos įstatymo 24 straipsnis, reglamentuojantis statinio projektą ir prisijungimo sąlygas, be kita ko, nustato: statinio projektas – statybos projektas – rengiamas naujo ypatingojo ir neypatingojo statinio statybai (Statybos įstatymo 24 str. 1 d. 1 p.); statinio projektas, kuris turi būti parengtas tais atvejais, kai privaloma gauti Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose nurodytus statybą leidžiančius dokumentus, rengiamas vadovaujantis išvardytais dokumentais, iš jų – ir projektiniais pasiūlymais (kai juos rengti privaloma aplinkos ministro nustatytais atvejais); specialiaisiais reikalavimais (jeigu jie buvo gauti), prisijungimo sąlygomis); galiojančiais teisės aktai (Statybos įstatymo 24 str. 3 d. (2018 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-1321 redakcija); specialiesiems reikalavimams (neprivalomas, statytojo (užsakovo) pageidavimu statiniui nustatytų specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų rinkinys, kurį išduoda savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas) gauti, išskyrus atvejus, kai jie gaunami atlikus visuomenės informavimą apie projektinius pasiūlymus pagal Statybos įstatymo 37 straipsnio nuostatas, statytojas (užsakovas) pateikia savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) prašymą ir: 1) aplinkos ministro nustatytą užpildytą formą su žemės sklypo ir statinio (statinių grupės) duomenimis; 2) projektinius pasiūlymus (jeigu jie buvo rengti), suderintus su Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 ir 15 punktuose nurodytais asmenimis, o atvejais, nenustatytais Statybos įstatymo 37 straipsnyje, – šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 13 ir 15 punktuose nurodytų asmenų sutikimus (Statybos įstatymo 2 str. 47 d., 24 str. 4 d.). Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 15 punktas nustato, kad statytojas privalo, kai statinio statybai nereikia statybą leidžiančio dokumento, iki statybos pradžios dėl statinio statybos kitų statinių apsaugos zonose arba kitose teritorijose, kuriose taikomi teisės aktuose nustatyti norminiai atstumai iki kitų statinių ar kitokie teisės aktuose nustatyti statinių statybos ribojimai dėl kitų (esamų) statinių, gauti tų statinių savininkų arba statinių valdytojų, naudotojų sutikimus, kai jie įgalioti tokius sutikimus suteikti. Taisyklės nustato, kad negavus magistralinio dujotiekio savininko rašytinio pritarimo projektinei dokumentacijai, o tais atvejais, kai pagal teisės aktus tokia dokumentacija šio punkto papunkčiuose nurodytai veiklai (veiksmams) nėra privaloma ir nėra rengiama, – magistralinio dujotiekio savininko rašytinio sutikimo atitinkamai veiklai (veiksmams), visose vietovės klasėse (t. y. bet kurioje teritorijoje, esančioje 200 metrų ar mažesniu atstumu nuo MDV) yra draudžiama (Taisyklių 18 p.), be kita ko, projektuoti ir statyti bet kokius naujus statinius ar įrengti naujus įrenginius, juos rekonstruoti bei keisti pastatų (patalpos, patalpų) ar kitų statinių paskirtį (tiek atliekant statybos darbus, tiek ir jų neatliekant) (Taisyklių 18.4 p.). Taisyklių 18 punkte nurodytai veiklai (veiksmams) minėtame punkte nurodytais atvejais yra privaloma gauti Taisyklių 19.1-19.12 papunkčiuose numatytus magistralinio dujotiekio savininko sutikimus (pritarimus), iš jų – ir pritarimą (suderinimą) statinio projektiniams pasiūlymams – iki jų pateikimo savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) bei išviešinimo, o kai aplinkos ministro nustatytais atvejais projektiniai pasiūlymai nėra privalomi ir nėra parengti, – sutikimą statinio atitinkamoje teritorijoje projektavimui iki kreipimosi dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo (Taisyklių 19.8 p.), pritarimą statinio projektui – iki kreipimosi dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo (19.9 p.); Savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, gavęs Statybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nurodytus duomenis, per 3 darbo dienas pateikia aplinkos ministro patvirtintos formos paraiškas: 1) Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos (jo teritoriniam padaliniui) – specialiesiems paveldosaugos reikalavimams, taikomiems kultūros paveldo objektui ar jo teritorijai, kultūros paveldo objekto teritorijoje esančiam statiniui, kultūros paveldo vietovėje ar jų apsaugos zonose, parengti; 2) saugomos teritorijos direkcijai – specialiesiems saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimams, taikomiems konkrečiam projektuojamam statiniui, sklypui ar teritorijai konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoje ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, parengti (Statybos įstatymo 24 str. 6 d.); specialieji paveldosaugos reikalavimai ir specialieji saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimai parengiami per 7 darbo dienas gavus savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo paraišką ir pateikiami savivaldybės administracijos direktoriui ar jo įgaliotam asmeniui. Savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, gavęs šio straipsnio 4 dalyje nurodytus duomenis, per 10 darbo dienų parengia specialiuosius architektūros reikalavimus (Statybos įstatymo 24 str. 7 d.); jeigu dėl specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų, specialiųjų architektūros reikalavimų neiškyla poreikis kreiptis į jas išdavusias institucijas dėl jų pakeitimo, specialieji reikalavimai išduodami per 3 darbo dienas nuo specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų ir specialiųjų architektūros reikalavimų gavimo dienos (Statybos įstatymo 24 str. 8 d.).

67.       Apibendrinant aptartą reglamentavimą, galima teigti, kad statinio projektavimui visuose magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienetuose statytojas (užsakovas) į magistralinio dujotiekio savininką kreipiasi ne dėl techninių projektavimo sąlygų išdavimo, o dėl sutikimo statinio atitinkamoje teritorijoje projektavimui iki kreipimosi dėl specialiųjų reikalavimų išdavimo.

68.       Atsižvelgiant į aptartas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad atsakovas, pagrįstai nesprendęs prašymo išduoti technines projektavimo sąlygas vieno buto gyvenamojo namo, Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini), statybos projektui rengti, kartu tinkamai identifikavęs pareiškėjo prašymo esmę, nurodė, kad bendrovė nesutinka duoti sutikimą naujo pastato, skirto žmonėms būti, statybai (nepritartų projekto sprendiniams, neišduotų sutikimo (nederintų projekto) statytojui (užsakovui) inicijavus prašymo išduoti statybą leidžiančio dokumento procedūrą)  žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajono savivaldybėje, dėl to, kad esamo magistralinio dujotiekio vamzdyno pirmos vietovės klasės vienete, į kurį visu plotu patenka Sklypas, yra pasiektas užstatymo pastatais tankis ir naujo pastato, skirto žmonėms būti, statyba šiuo metu yra negalima.

69.       Pareiškėjo prašymo pateikimo ir ginčijamo rašto priėmimo metu galiojusios redakcijos Gamtinių dujų įstatymo 13 straipsnio, reglamentuojančio žemės naudojimą gamtinių dujų sistemos objektams, 3 dalis nustatė, kad apsaugos zonų atstumai, apsaugos zonose galiojančios specialios žemės ir miško naudojimo sąlygos, apsaugos zonose ribojami darbai ir veiksmai, mažiausi leistini atstumai nuo vamzdynų ir kitų įrenginių iki statinių ir kitų objektų, žemės ir vandens paviršiaus nustatomi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintose gamtinių dujų vamzdynų ir kitų įrenginių apsaugos taisyklėse ir kituose teisės aktuose, o 4 dalis – kad didžiausią leistiną pastatų ir jų aukštų skaičių vietovės klasės teritorijoje ir vietovės klasės vienete, atsižvelgiant į magistralinio dujotiekio vamzdyno pavojingumo ir rizikos laipsnį, nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Kas yra magistralinio dujotiekio vietovės klasė ir magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienetas šio įstatymo prasme, nustato Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 46 ir 47 dalys (magistralinio dujotiekio vietovės klasė – saugos kriterijus, kuriuo apibūdinamas magistralinio dujotiekio vamzdynas ir išilgai šio vamzdyno besitęsianti teritorija, esanti po 200 metrų į abi puses nuo jo ašies, ir pagal kurį nustatomi šioje teritorijoje taikomi užstatymo normatyvai (didžiausias leistinas pastatų ir jų aukštų skaičius, mažiausi leistini atstumai nuo magistralinio dujotiekio iki statinių ir kitų objektų, žemės ir vandens paviršiaus); magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienetas – bet kuri išilgai magistralinio dujotiekio vamzdyno besitęsiančios teritorijos atkarpa, esanti po 200 metrų į abi puses nuo magistralinio dujotiekio vamzdyno ašies ir besitęsianti 1600 metrų išilgai magistralinio dujotiekio vamzdyno), o Gamtinių dujų įstatymo 13 straipsnio 3 ir 4 dalių įgyvendinimui patvirtintos Taisyklės.                    

70.       Nagrinėjamo ginčo kontekste, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas kelia klausimą dėl taikytino teisinio reguliavimo, t. y. Taisyklių 17 punkto ir jų 1 lentelės ta apimtimi, kuria nustatoma, kad pirmos vietovės klasės vienete didžiausias leistinas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius yra 10, nustatymo įstatymą įgyvendinančiame teisės akte teisėtumo, t. y. ar jis neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir jo suponuojamam teisės aktų hierarchijos principui, Konstitucijos 23 straipsniui bei Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalimis, teisėtumo, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos nuostatas dėl nuosavybės teisės ir jos apsaugos, ne kartą yra pažymėjęs, kad nuosavybė įpareigoja (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai) – šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija. Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių. Nuosavybės socialinė funkcija suponuoja ir tai, kad ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie ypatingų visuomenės reikmių užtikrinimo prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos. Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, jog ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir / arba dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir / arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d.).

71.       Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d., 2013 m. balandžio 2 d. ir kt. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie gali būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d., 2013 m. lapkričio 6 d. ir kt. nutarimai). Taigi atsižvelgiant į įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principą, poįstatyminiame teisės akte nustatytas teisinis reglamentavimas turi būti grindžiamas teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, tačiau negali būti sukuriamos naujos bendro pobūdžio normos, konkuruojančios su įstatymo normomis.

72.       Konstitucinis Teismas, savo aktuose pripažindamas, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu, jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu, taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog tada, kai Konstitucija nereikalauja, kad tam tikri su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susiję santykiai būtų reguliuojami įstatymais, juos galima reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais (inter alia žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius ir pan.). Antai kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. gegužės 5 d. nutarimai).

73.       Jeigu įstatymų leidėjas įstatyme įtvirtina, jog tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija ir jeigu tokį poįstatyminio santykių reguliavimo poreikį lemia būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla ir tai, kad kai Vyriausybė priima nutarimą, kuriuo tam tikrus santykius reguliuoti įgalioja atitinkamą instituciją, tai turi būti tik tokia institucija, kuri turi tokią specialią (profesinę) kompetenciją, reikalingą jai Vyriausybės nutarimu priskirtiems santykiams reguliuoti (žr. Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 5 d. nutarimą). Įvertinus šį Konstitucinio Teismo išaiškinimą, yra pagrindas daryti išvadą, jog nėra paneigta galimybė įgalioti atitinkamą instituciją reguliuoti tam tikrus santykius ar vykdyti atitinkamas funkcijas, laikantis reikalavimo, jog tai gali būti pavedama tik tokiai institucijai, kuri vykdo tokias funkcijas ir (arba) turi tokius kitus įgaliojimus, susijusius su jai priskirtų funkcijų vykdymu (t. y. tokios institucijos funkcijos yra artimos pavedamoms funkcijoms) (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I492-4/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 10 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-9-261/2016).

74.       Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. 1104 Energetikos ministerija, kurios viena iš funkcijų – rengti ir tobulinti teisės aktus, užtikrinančius patikimą energijos ir jos išteklių tiekimą, energetikos objektų ir įrenginių techninę saugą, efektyvų energijos ir jos išteklių naudojimą (Vyriausybės 2009 m. 11 d. nutarimu Nr. 986 patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos nuostatų 6.2.7. p.), buvo įgaliota, be kita ko, nustatyti perdavimo ir skirstymo sistemos, gamtinių dujų saugyklos, suskystintų gamtinių dujų įrenginių įrengimo, plėtros, eksploatavimo, priežiūros ir apsaugos reikalavimus.

75.       Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartas reguliavimas ir konstitucinės doktrinos nuostatos nagrinėjamo ginčo kontekste svarbios keletu aspektų: jos iš esmės paneigia pareiškėjo procesiniuose dokumentuose teiginius dėl jo nuosavybės teisės ribojimo neteisėtumo, taip pat tiesiogiai ir netiesiogiai keliamas abejones dėl Gamtinių dujų įstatymo 13 straipsnio 4 dalies nuostatos apimtimi, kuria didžiausią leistiną pastatų skaičių vietovės klasės teritorijoje ir vietovės klasės vienete, atsižvelgiant į magistralinio dujotiekio vamzdyno pavojingumo ir rizikos laipsnį, įgaliota nustatyti Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, prieštaravimo konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Taisyklių 17 punkto ir jų 1 lentelės ta apimtimi, kuria nustatoma, kad pirmos vietovės klasės vienete didžiausias leistinas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius yra 10, nustatymo teisėtumo ne įstatyme, o jį (įstatymą) įgyvendinančiame teisės akte teisėtumo; nors pareiškėjas procesiniuose dokumentuose reiškia nesutikimą su Taisyklėse nustatytu didžiausiu pirmos vietovės klasės vienete leistino pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičiumi, jokių pagrįstų argumentų, dėl ko pirmos vietovės klasės vienete didžiausias nustatytas leistinas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius (10) nėra teisėtas, iš esmės nenurodo. Pažymėtina, kad nagrinėjamo ginčo kontekste, atsižvelgiant į tai, kad iki 400 m MDV dalyje, į kurią patenka pareiškėjo žemės sklypas, yra net 8 pastatai, skirti žmonėms būti (I t., b. l 133-134), nėra reikšminga, jog taikytinu reguliavimu nustatomas tik didžiausias leistinas pirmos vietovės klasės vienete pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius, t. y. nenustatomi jokie reikalavimai tokių pastatų pasiskirstymui vietovės klasės vienete, dėl ko jie gali būti nedidelėje pirmos vietovės klasės vieneto dalyje.

76.       Vertinant, ar dėl numatomos veiklos (veiksmų) nebus viršytas didžiausias leistinas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius vietovės klasės vienetuose, ir (ar) nebus sudarytos sąlygos jį viršyti, yra vertinamas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius visuose vietovės klasės vienetuose teritorijoje, kurios ilgio kraštinės yra lygiagrečios MDV ir yra nutolusios 200 metrų atstumu į abi puses nuo MDV, o vertinamos teritorijos pločio kraštinės yra statmenos MDV bei yra nutolusios 1600 metrų atstumu nuo šio punkto papunkčiuose nurodytų atskaitos taškų (Taisyklių 26 p.): kai vertinamos Taisyklių 26.1–26.2 papunkčiuose nenurodytos veiklos (veiksmų) galimybės konkrečiame žemės sklype (pvz., kai sprendžiama dėl planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti, galimybės keisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (arba) būdą (būdus), vykdyti naują statybą ir t. t.), vertinamos teritorijos dešinioji pločio kraštinė yra nutolusi 1600 metrų atstumu nuo labiausiai į kairę pusę išsikišusio šio žemės sklypo ribų kontūro taško (nustatoma pagal MDV statmeną projekciją), o atitinkamai kairioji vertinamos teritorijos pločio kraštinė – 1600 metrų atstumu nuo labiausiai į dešinę pusę išsikišusio šio žemės sklypo ribų kontūro taško (8 pav.) (Taisyklių 26.3 p.) 

77.       Taisyklių 26–28 punktuose nurodytu būdu nustačius vertinamą teritoriją bei pagal Taisyklių 30–32 punktus įvertinus pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičių visuose į šios teritorijos ribas patenkančiuose vietovės klasės vienetuose, sprendimas dėl numatomos veiklos (veiksmų) galimybių priimamas pagal tą vietovės klasės vienetą, kuriame nustatytas didžiausias pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius (Taisyklių 29 p.). Pažymėtina, kad pagal Taisyklių 26 punkto, 26.3. papunkčio ir 8 pav. nuostatas, į vertinamą teritoriją patenka ne daugiau nei du vietovės klasės vienetai, į kuriuos abu patenka žemės sklypas, kurio vystymo galimybės ir yra vertinamos, kas savo ruožtu turi užtikrinti, jog nei viename į vertinamą teritoriją patenkančiame vietovės klasės vienetą nebus viršytas didžiausias pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius.

78.       Taigi, paprastai Taisyklių 26 punkto, 26.3. papunkčio ir 29 punkto nuostatos yra pakankamos tam, kad apskaičiuoti pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičių konkrečiuose žemės sklypuose visuose magistralinio dujotiekio vietovės klasės vienetuose, t. y. bet kurioje išilgai magistralinio dujotiekio vamzdyno besitęsiančios teritorijos atkarpoje, esančioje po 200 metrų į abi puses nuo magistralinio dujotiekio vamzdyno ašies ir besitęsiančioje 1600 metrų išilgai magistralinio dujotiekio vamzdyno, dėl ko pareiškėjo teiginiai, kad Taisyklių 26 punkte ir 26.3 papunktyje naudojant vertinamos teritorijos sąvoką, visuminis teisinis reguliavimas įgyja naują, Gamtinių dujų įstatyme nenustatytą, prasmę, nėra pagrįsti, o prašymas pradėti Taisyklių 26 punkto ir 26.3 papunkčio atitikties tyrimą Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 46 ir 47 dalims ir konstitucinės teisinės valstybės principui negali būti vertinamas kaip motyvuotas ir tenkintinas.

79.       Tačiau teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų: atsakovas nepagrindė, kuo, t. y. kokia Taisyklių nuostata remdamasis, jis, nustatęs vertinamos teritorijos ribas (teritorijos pločio kairioji kraštinė, nutolusi 1600 metrų atstumu nuo labiausiai į dešinę pusę išsikišusio pareiškėjo žemės sklypo ribų kontūro taško (pagal MDV statmeną projekciją), dešinioji teritorijos pločio kraštinė – 670 metrų atstumu nuo labiausiai į kairę pusę išsikišusio šio žemės sklypo ribų kontūro taško (pagal MDV statmeną projekciją ir 200 m nuo MDV kraštinio taško (Gargždų dujų skirstymo stotis); po 200 metrų į abi puses nuo MVD ašies visu jo ilgiu ir 200 m spinduliu nuo MDV kraštinio taško), šioje vertinamoje teritorijoje pirmos vietovės klasės vieneto (apie 1400 m išilgai MDV ir 200 nuo MDV kraštinio taško) pločio ribas, kuriame skaičiuoja pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičių, nustato nuo dešiniosios vertinamos teritorijos pločio kraštinės (esančios 670 metrų atstumu nuo labiausiai į kairę pusę išsikišusio pareiškėjo žemės sklypo ribų kontūro taško), o ne nuo, pavyzdžiui, labiausiai į dešinę pusę išsikišusio žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribos kontūro taško (pagal MDV statmeną projekciją). Pažymėtina, nors Taisyklėse nėra aptarta situacija, kai vienos iš į vertinamą teritoriją patenkančių magistralinio dujotiekio atkarpos plotis dėl vertinamo žemės sklypo buvimo vietos yra mažesnis nei 1600 m, tačiau, atsižvelgiant į teisės aktu nustatytus pirmos vietovės klasės vieneto užstatymo normatyvus, kurie, kaip minėta, siejami tik su galimu pastatų skaičiumi, nenustatant jokių kitokių reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra priežasčių, kodėl galimas pastatų skaičius tokioje teritorijos atkartoje neturėtų būti nustatomas atsižvelgiant į teisės aktu nustatytas proporcijas, t. y. 1 pastatas 160 m (1600:10=160).

80.       Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d. (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 str. 2 d.). Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje reglamentuotos imperatyvaus pobūdžio normos, suponuojančios normos adresatui – viešojo administravimo subjektui – privalomą elgesio modelį priimant individualius administracinius aktus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1230/2012; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Be administraciniams aktams taikomų pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimų, ne mažiau svarbu, kad administracinis aktas, kuris sukelia atitinkamas teisines pasekmes, apskritai būtų aiškus ir suprantamas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-650-556/2015). Individualiu administraciniu aktu turi būti išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, privaloma asmeniui ir sukelianti jam ne bet kokių, bet konkrečių tiesioginių padarinių, todėl būtina reikalavimą ne tik pagrįsti objektyviais duomenimis bei teisės normomis, bet ir suformuluoti aiškias nuostatas dėl akto adresato teisinio statuso pasikeitimų ir priimto sprendimo motyvų (aiškumo reikalavimas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1652-662/2015; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-624/2015; 2015 m. birželio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1234-520/2015). Viešojo administravimo subjekto priimtas individualus administracinis aktas turi būti suformuluotas taip, jog asmenys, kuriems yra skirtas aktas, suprastų santykių esmę ir turinį bei galėtų įgyvendinti reikalavimus, kuriuos nustato aktas. Dėl to viešojo administravimo subjektas privalo tiksliai ir aiškiai suformuluoti reikalavimus, nurodyti teisės normas ir aplinkybes, kuriomis rėmėsi, priimdamas individualų administracinį aktą. Jei viešojo administravimo subjektas ginčijamame akte nenurodo teisinio, faktinio pagrindo ar aktą suformuluoja taip, kad akto adresatams tampa neįmanoma įgyvendinti įpareigojimų, kuriuos nustato aktas, individualus administracinis aktas turi būti naikinamas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1234-520/2015).

81.       Ginčo atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, rašte nurodytas atsakovo sprendimas, kuriuo atsisakyta duoti sutikimą gyvenamojo namo statybai pareiškėjui priklausančiame, Sklype, nėra aiškus ir suprantamas: atsakovo rašte bei jo prieduose iš esmės nurodoma tik atsisakymo duoti sutikimą priežastis, bendrosios teisinio reguliavimo, nustatančios pagrindą priimti tokį sprendimą, nuostatos bei pagrindiniai faktai, t. y. duomenys apie pastatus, atsakovo teigimu, patenkančius į vertinamą MDV teritoriją. Taigi, su 2018 m. gruodžio 12 d. raštu nepateiktoms bent jau tokioms situacijos schemoms, kokios yra pateiktos ginčą nagrinėjant teisme (I t., b. l. 133-134), objektyviai nėra galima spręsti nei apie sprendimui priimti nustatytas vertinamos teritorijos ir pirmos vietovės klasės, į kuriuos patenka Sklypas, ribas, nei juo labiau – kokiomis Taisyklių nuostatomis jos (ribos) nustatytos. Šiame kontekste pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje skundžiamo sprendimo priėmimo motyvai, nurodyti teismo proceso metu, paprastai nėra vertinami ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui, kadangi kliudo tiek suinteresuotam asmeniui iki ginčo teisme inicijavimo įvertinti viešojo administravimo sistemos subjekto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tiek ginčą teismui tinkamai apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas.

82.       Apibendrindama  teisėjų kolegija konstatuoja, kad AB „Amber Grid“ 2018 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. 7-214-1097 „Dėl prašymo išduoti technines sąlygas projektavimui“ nurodytas sprendimas neduoti sutikimo vieno buto gyvenamojo namo, Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini), statybai neatitinka imperatyvių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir negali būti laikomas teisėtu, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas reikalavimas dėl atsakovo 2018 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. 7-214-1097 „Dėl prašymo išduoti technines sąlygas projektavimui“ nurodyto sprendimo neduoti sutikimo vieno buto gyvenamojo namo, Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini), statybai, naikinama ir  klausimas dėl sprendimo priėmimo grąžinamas atsakovui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą išduoti technines projektavimo sąlygas vieno buto gyvenamojo namo sklype, esančiame Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini), statybos projektui rengti netenkintas pagrįstai, nes, kaip jau minėta, teisės aktais nenumato, kad MDV savininkas ar naudotojas būtų įgaliotas išduoti tokias sąlygas.

83.       Panaikinus atsakovo sprendimą dėl jo neatitikimo bendriesiems reikalavimams, keliamiems jo turiniui, kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nagrinėjamo ginčo kontekste nėra svarbūs, todėl dėl jų atskirai nėra pasisakoma. Pažymėtina ir tai, kad, pavyzdžiui, nagrinėjamo ginčo kontekste aplinkybė dėl pareiškėjo lūkesčio, kad žemės sklype, pagal detaliojo plano, parengto MVD savininko ar naudotojo sutikimu, sprendinius skirtame gyvenamųjų namų statybai, veikla, atitinkanti teritorijų planavimo dokumentų nustatytus reikalavimus, nebus ribojama, teisėtumo iš viso nėra reikšminga, kadangi žemės sklypui, kurio vystymo galimybės yra vertinamos, esant vietovės klasės vienete, kuriame jau yra didžiausias leistinas pastatų, skirtų žmonėms būti, skaičius, sutikimas, net ir esant pagrindui konstatuoti tokio pobūdžio pažeidimą, vis tiek negalėtų būti duodamas, o tokia aplinkybė galėtų būti reikšminga tik byloje dėl žalos atlyginimo.

84.       Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija, įvertinusi šioje administracinėje byloje nagrinėtą ginčą, teismo akte konstatuotas aplinkybes ir tai, kad pareiškėjo reikalavimai nebuvo tenkinti visiškai, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdama į ginčo santykiams aktualių Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 2 punkto kriterijus bei 8 punkte nurodytus koeficientus, paskirsto bylinėjimosi išlaidas: atsakovui iš pareiškėjo priteisiama 2 482,12 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme, suma (priteistų bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, suma mažinama iki 1 600 Eur; atsakovui iš pareiškėjo priteisiama 900 bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, suma; išskaičiuojama pareiškėjui iš atsakovo priteistina 11,25 Eur žyminio mokesčio dalis, sumokėta paduodant skundą, ir 5,63 Eur žyminio mokesčio dalis, sumokėta paduodant apeliacinį skundą. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais, kad advokato pagalbos išlaidos atsakovui – viešojo administravimo subjektui – neturėtų būti priteisiamos: privatus juridinis asmuo akcinė bendrovė „Amber Grid“, esantis magistralinio dujotiekio vamzdyno savininku, nėra subjektas, įsteigtas vykdyti viešąjį administravimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčams, kylantiems dėl jo viešojo administravimo sričiai priskiriamos veiklos, susijusios su kitų subjektų veiklos visose magistralinio dujotiekio vietovės klasėse priežiūra, sureguliuoti jis negali ar neturi pirkti kitų ūkio subjektų paslaugų.          

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti atsakovo akcinės bendrovės „Amber Grid“ 2018 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. 7-214-1097 „Dėl prašymo išduoti technines sąlygas projektavimui“ nurodytą sprendimą neduoti sutikimo vieno buto gyvenamojo namo, Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini), statybai ir grąžinti atsakovui akcinei bendrovei „Amber Grid“ klausimą dėl sprendimo priėmimo nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo J. G. reikalavimas įpareigoti akcinę bendrovę „Amber Grid“ išduoti technines projektavimo sąlygas vieno buto gyvenamojo namo sklype, esančiame Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini), statybos projektui rengti, palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui akcinei bendrovei „Amber Grid“ iš pareiškėjo J. G. 2 482,12 eurų bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

      Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                             Arūnas Dirvonas

                                                                                                            Ričardas Piličiauskas

                                                                                                            Veslava Ruskan