Administracinė byla Nr. A-601-415/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05322-2015-3
Procesinio sprendimo kategorija 41
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. T. (S. T.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-ajai rinktinei dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas S. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės (toliau – ir Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė) vado 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. V-516; 2) panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2015 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 12-01-2029; 3) įpareigoti atsakovą atleisti pareiškėją, kaip Jehovos liudytojų dvasininką, nuo privalomosios ir alternatyviosios karinės tarnybos (I t., b. l. 1–10, 48–52).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad yra Jehovos liudytojas, Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos dvasininkas, paskirtas eiti patarnautojo pareigas. Pareiškėjui 2015 m. birželio mėn. gavus šaukimą atlikti karinę tarnybą, jis kreipėsi į Dariaus ir Girėno apygardos 2-ąją rinktinę, prašydamas atleisti nuo karinės tarnybos, remiantis Karo prievolės įstatymo 3 straipsnio 7 dalimi. Pareiškėjo teigimu, Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė nepagrįstai neatleido nuo karinės tarnybos, motyvuojant tuo, jog Jehovos liudytojai nepriklauso tradicinėms Lietuvos religijoms. Nesutikdamas su šiuo sprendimu pareiškėjas kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją, tačiau pastaroji pareiškėjo prašymo taip pat netenkino. Pareiškėjo teigimu, ginčijami sprendimai pažeidžia jo teisę į religijos laisvę ir laisvę nuo religinės diskriminacijos, taip pat Lygių galimybių įstatymo nuostatas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), nagrinėdamas analogiškas bylas, yra pažymėjęs, jog atsisakymas atleisti dvasininką nuo karinės prievolės pažeidžia teisę į religijos laisvę, taip pat toks teisės į religijos laisvę pažeidimas yra diskriminacinio pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, kad ir Karo prievolės įstatymo 3 straipsnio 7 dalis yra diskriminacinio pobūdžio, atsisakymas patenkinti pareiškėjo prašymą atleisti jį, kaip Jehovos liudytojų dvasininką, nuo karo tarnybos, pažeidžia jo teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 ir 9 straipsniuose.
3. Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 58–60).
4. Atsakovas teigė, kad Krašto apsaugos ministerijos 2015 m. spalio 23 d. sprendimas Nr. 12-01-2029 atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, nenustatyta pagrindų, dėl kurių šis aktas turėtų būti panaikintas. Atsakovo manymu, Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės sprendimas neatleisti pareiškėjo nuo karo prievolės yra pagrįstas, nes Jehovos liudytojų religinė bendruomenė nėra priskirta prie religinių bendruomenių, turinčių valstybės pripažintos religinės bendruomenės statusą. Todėl Krašto apsaugos ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo bei panaikinti Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės priimtus sprendimus.
5. Atsakovas Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė, atstovaujama Lietuvos kariuomenės, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 77–81).
6. Paaiškino, kad skundžiami sprendimai nesukuria pareiškėjui realių teisinių padarinių. Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės vadas 2015 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-515 sustabdė šaukimo procedūras, pakankamam skaičiui savanorių išreiškus norą atlikti tarnybą. Todėl pareiškėjas realios nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos atlikti neturės. Pažymėjo, kad Karo prievolės įstatymas nuo karo prievolės atleidžia tik pripažintų tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkus. Tačiau religinių bendruomenių ir bendrijų, kurios nėra pripažintos tradicinėmis, dvasininkai nuo karo prievolės gali būti atleisti ne bendra Karo prievolės įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka, o atidedant šią prievolę pagal Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktą ar 20 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Toks atleidimas nuo tarnybos ją atidedant nėra diskriminacinis, nes teisė atsisakyti karo prievolės atlikimo yra įgyvendinama kita tvarka. Pažymėjo, kad pareiškėjui buvo pasiūlyta teikti prašymą dėl tarnybos atidėjimo, tačiau nesant tokio prašymo ir nesant teisinio pagrindo atleisti nuo tarnybos bendra tvarka pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo tarnybos buvo atmestas.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės vado 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. V-516 ir Krašto apsaugos ministerijos 2015 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 12-01-2029 bei įpareigojo Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės vadą išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. birželio 15 d. prašymą iš naujo (II t., b. l. 21–25).
8. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies, Lietuvos kariuomenės nuostatų, patvirtintų Krašto apsaugos ministro 2011 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. V-953, 15.4, 19 punktų nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos kariuomenės vado patvirtintas 2013 m. rugsėjo 10 d. Asmenų skundų, pranešimų nagrinėjimo Lietuvos kariuomenės taisykles Nr. VL-47 bei 2013 m. rugsėjo 10 d. Asmenų konsultavimo Lietuvos kariuomenės kompetencijos klausimais taisykles Nr. VL-48 asmenų konsultavimo ir prašymų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės (toliau – ir Taisyklės).
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės regioninį karo prievolės ir komplektavimo skyrių su 2015 m. birželio 15 d. prašymu. Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė sprendimą dėl pareiškėjo nurodyto prašymo priėmė 2015 m. rugsėjo 7 d. Teismas pažymėjo, kad nors Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė 2015 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. 13-446 informavo pareiškėją, jog prašymą dėl alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos perduos nagrinėti Karo prievolininkų prašymų atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą nagrinėjimo komisijai, atsakymas į 2015 m. birželio 15 d. pareiškėjo prašymą, vadovaujantis Taisyklių 35 punktu, turėjo būti priimtas ne vėliau kaip iki 2015 m. rugpjūčio 11 d. Teismas nusprendė, kad Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė išnagrinėjo 2015 m. birželio 15 d. prašymą praleidusi Taisyklių 35 punkte nustatytą terminą.
10. Teismas nustatė, jog pareiškėjas su 2015 m. birželio 15 d. raštu kreipėsi į Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės regioninį karo prievolės ir komplektavimo skyrių, prašydamas atleisti jį nuo privalomosios karo tarnybos ir nuo alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos, šio prašymo netenkinus – leisti atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą. Teismas, atsižvelgęs į asmenų prašymų nagrinėjimų atitinkamas nuostatas, sprendė, jog atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo 2015 m. birželio 15 d. prašymą, turėjo išnagrinėti ir pasisakyti dėl visų prašyme iškeltų klausimų, t. y. tiek dėl privalomosios karo tarnybos bei dėl alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos, o šio prašymo netenkinus, pateikti savo poziciją dėl galimybės atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą. Teismas pažymėjo, kad Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė dėl galimybės pareiškėjui atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą, kuri nėra susijusi su karinių veiksmų atlikimu ar jų palaikymu, apskritai nepasisakė. Teismas pastebėjo, jog iš 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. V-516 bei kartu su sprendimu pateikto 2015 m. rugsėjo 10 d. rašto Nr. 13-446 nėra aišku, ar pareiškėjas turi teisę atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą, ar apskritai tokia tarnyba yra galima, nenurodytas teisinis reglamentavimas, susijęs su alternatyviosios civilinės tarnybos įgyvendinimo galimybe. Teismas akcentavo, kad Krašto apsaugos ministerija ginčijamu sprendimu dėl alternatyviosios civilinės tarnybos taip pat nepasisakė. Kadangi ginčijamais Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės bei Krašto apsaugos ministerijos sprendimais atsakovai neatsakė į visus pareiškėjo 2015 m. birželio 15 d. prašyme pateiktus klausimus, šių klausimų neišanalizavo visapusiškai, teismas konstatavo, kad ginčijami sprendimai neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.
11. Teismas taip pat akcentavo, kad teismas neįpareigoja viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, įpareigodamas tik iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą atleisti pareiškėją, kaip Jehovos liudytojų dvasininką, nuo privalomosios ir alternatyviosios karinės tarnybos atmestas. Nagrinėjamu atveju atsakovai netinkamai įgyvendino pareiškėjo prašymo nagrinėjimo procedūras, todėl pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies panaikinant ginčijamus sprendimus, ir įpareigojant atsakovą Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-ąją rinktinę išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. birželio 15 d. prašymą iš naujo.
III.
12. Atsakovas Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė, atstovaujama Lietuvos kariuomenės, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti (II t., b. l. 28–31).
13. Atsakovas sutinka, kad pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas praleidžiant terminus, tačiau pabrėžia, jog tai nesukėlė pareiškėjui jokių neigiamų pasekmių. Be to, termino praleidimas buvo nežymus bei pateisinamas dėl kilusio ginčo sudėtingumo bei išskirtinumo. Taip pat atsakovas pažymi, jog Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės sprendimas dėl pareiškėjo prašymo atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą 2017 m. liepos 4 d. nutarime.
14. Atsakovo teigimu, Dariaus ir Girėno apygardos 2-oji rinktinė išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo 2015 m. birželio 15 d. prašymą ir ne tik į jį atsakė, tačiau taip pat pasiūlė alternatyvų sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjui galėtų būti atidėta nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba ar alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba. Tačiau pareiškėjas neteikė jokio prašymo, kad privaloma karo tarnyba būtų atidėta ir Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės sprendimą apskundė tik dėl atsisakymo jį bendra tvarka atleisti nuo privalomosios karo tarnybos kaip Jehovos liudytojų dvasininką. Pareiškėjas ne tik neprieštaravo Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės sprendimui jo prašymą dėl alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo perduoti nagrinėti Karo prievolininkų prašymų atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą nagrinėjimo komisijai, tačiau net su tokiu sprendimu sutiko. Atsakovas taip pat pažymi, kad ginčo ribas apsibrėžė pareiškėjas – skunde nebuvo reikalavimo įpareigoti Dariaus ir Girėno apygardos 2-ąją rinktinę išnagrinėti jo prašymą dėl alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos (alternatyviosios civilinės tarnybos), kadangi paties pareiškėjo prašymu šio klausimo nagrinėjimas buvo sustabdytas, kol vyksta teisminis ginčas.
15. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepasisakė apie ginčo esmę ir ginčą išsprendė nustatydamas formalius bei neegzistuojančius pareiškėjo prašymo nagrinėjimo trūkumus. Teismas visiškai neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą.
16. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas neturėjo ir neturi teisinio suinteresuotumo teikti skundą, nes skundžiami teisės aktai neturėjo realių teisinių pasekmių pareiškėjui, t. y. nesukūrė jam prievolės atlikti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
17. Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti (II t., b. l. 33–36).
18. Atsakovo teigimu, šioje byloje pareiškėjas kėlė du pagrindinius ir su karo prievolės atlikimu susijusius klausimus – atleisti jį nuo privalomosios karo tarnybos ir nuo alternatyvios krašto apsaugos tarnybos. Pareiškėjo keliamas trečiasis klausimas, t. y. minėtų prašymų netenkinus – leisti atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą, yra išvestinis, visiškai nesusijęs su karo prievolės atlikimu, nes Karo prievolės įstatymas net nenumato alternatyviosios civilinės tarnybos. Atsakovo vertinimu, šis trečiasis pareiškėjo klausimas jam buvo ne esminis.
19. Atsakovo vertinimu, bylos faktinės aplinkybės bei pareiškėjo skundo motyvai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas iš esmės suprato priimto sprendimo pagrindus, motyvus. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos ginčo esmės, peržengė bylos dalyko nagrinėjimo ribas, netinkamai nustatė reikšmingas aplinkybes, sureikšmindamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio formalius ir šiai bylai nereikšmingus reikalavimus.
20. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo paminėti administracinio sprendimo trūkumai savaime neleidžia ginčijamo Krašto apsaugos ministerijos sprendimo pripažinti visiškai nemotyvuotu. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas beveik neatsižvelgė į specialiąsias teisės normas, skirtas karo prievolės teisiniams santykiams reglamentuoti (Karo prievolės įstatymo 3 str. 1 d. 7 p., 38 str. 2 d. ir kt.), o sprendimą priėmė iš esmės vadovaudamasis bendrosiomis teisės normomis, reglamentuojančiomis asmenų, skundų, prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą.
21. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismo nustatytas pareiškėjo prašymo nagrinėjimo termino praleidimas kaip ne esminis procedūrinis pažeidimas, pagal teismų praktiką, negali būti pagrindas sprendimui panaikinti.
22. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarimą. Atsižvelgiant į šiame nutarime padarytas išvadas, yra aišku, kad Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės vadas pareiškėjo, kaip dvasininko, prašymo atleisti nuo pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą negalės tenkinti.
23. Pareiškėjas S. T. atsiliepime į apeliacinius skundus (II t., b. l. 42–48) prašo apeliacinius skundus atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir pateikti užklausą Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kad būtų sprendžiama, ar tai, kad Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymas nenumato galimybės atleisti dėl įsitikinimų atsisakančius asmenis nuo karo tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos dėl jų religiniais įsitikinimais pagrįstos sąžinės, neprieštarauja Konstitucijos 26 straipsniui, Europos žmogaus teisių konvencijos 9 straipsniui, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 straipsniui ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 18 straipsniui.
24. Pareiškėjas pažymi, kad priešingai, nei teigiama Krašto apsaugos ministerijos apeliaciniame skunde, pareiškėjas nesutiko, kad jo prašymas „dėl alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo“ būtų perduotas nagrinėti. 2015 m. lapkričio 17 d. prašyme pareiškėjas tik paprašė nenagrinėti jo „prašymo suteikti galimybę atlikti alternatyviąją civilinę tarnybą“ tol, kol administracinis teismas svarstys jo prašymą atleisti „ir nuo privalomosios karo tarnybos, ir nuo alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos“. Pareiškėjo manymu, šis prašymas neturi įtakos administracinio teismo procesui.
25. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. liepos 4 d. nutarime nenagrinėjo, ar tokie asmenys kaip pareiškėjas, kuriems religiniais įsitikinimais pagrįsta sąžinė neleidžia atlikti karo tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos, turėtų būti atleidžiami nuo šios tarnybos.
26. Pareiškėjas pabrėžia, jog pagrindinis jo prašymas, išdėstytas 2015 m. birželio 15 d. pareiškime, yra prašymas atleisti jį ir nuo privalomosios karo tarnybos, ir nuo alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos, nes tai prieštarauja jo religiniais įsitikinimais pagristai sąžinei. Tačiau atsakovai apie tai neužsimena savo sprendimuose.
27. Pareiškėjas nurodo, kad Karo prievolės įstatyme nėra numatoma galimybė atleisti nuo karo tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos būtent dėl asmenų religiniais įsitikinimais pagrįstos sąžinės. Be to, visi prašymai dėl atleidimo nuo tokios tarnybos turi būti pateikiami karinėms institucijoms, kurios priima sprendimus šiuo klausimu. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto jurisprudencijoje aiškiai nurodyta, kad tai yra reikšmingas religijos laisvės, garantuojamos Europos žmogaus teisių konvencijos 9 straipsnyje ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 18 straipsnyje, pažeidimas. Todėl pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
28. Ginčijamų individualių teisės aktų priėmimo metu galiojo toks atleidimo nuo privalomos pradinės karo tarnybos ir alternatyvios krašto apsaugos tarnybos teisinis reglamentavimas:
Seimas 1996 m. spalio 22 d. priėmė Karo prievolės įstatymą. Seimo 2011 m. birželio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo pakeitimo įstatymu jis išdėstytas nauja redakcija. Karo prievolės įstatymu nustatyta Lietuvos Respublikos piliečių karo prievolės atlikimo ir jos administravimo tvarka (1 straipsnis).
Karo prievolės įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtos inter alia (be kita ko) šios pagrindinės įstatyme vartojamos sąvokos:
– karo prievolė – konstitucinė Lietuvos Respublikos piliečio pareiga atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą (8 dalis);
– karo prievolininkas – karo prievolę turintis Lietuvos Respublikos pilnametis pilietis (9 dalis);
– karo prievolininkų šaukimas – procedūra, apimanti karo prievolininkų atranką ir skyrimą į privalomąją karo tarnybą, tarnybos atidėjimą ir atleidimą nuo jos (11 dalis);
– privalomoji karo tarnyba – karo prievolininko atliekama privalomoji pradinė karo tarnyba, tarnyba rezerve ar tarnyba paskelbus mobilizaciją (18 dalis);
– privalomoji pradinė karo tarnyba – karo prievolininkų parengimas ginklu ginti valstybę vienu iš šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytų būdų (19 dalis) (pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (su 2016 m. birželio 16 d. pakeitimu) privalomoji pradinė karo tarnyba gali būti atliekama vienu iš šių būdų: atliekant nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba dalyvaujant jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose);
– nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba – nepertraukiama, privalomoji pradinė karo tarnyba, kurią atlikdamas karo prievolininkas įgyja pagrindinį karinį parengtumą, pasirengia veikti karinio vieneto sudėtyje (14 dalis);
– alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba – dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų su ginklu negalinčių tarnauti karo prievolininkų tarnyba, kuria pakeičiama privalomoji karo tarnyba (2 dalis).
Karo prievolės įstatymo 3 straipsnyje „Atleidimas nuo karo prievolės“ įtvirtinti atleidimo nuo karo prievolės pagrindai:
„Nuo karo prievolės atleidžiami:
1) asmenys, kurie nustatyta tvarka pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais;
2) neįgalieji;
3) asmenys, kurie karinės medicinos ekspertizės komisijos <...> dėl sveikatos būklės pripažinti netinkami privalomajai karo tarnybai;
4) asmenys, įstatymų nustatyta tvarka perkelti į dimisiją;
5) pagrindinio karinio parengtumo neįgiję asmenys, kai jiems sukanka 55 metai, o baigę aukštojoje mokykloje medicinos, slaugos ar akušerijos studijų programas, – kai jiems sukanka 60 metų;
6) moterys, išskyrus tas, kurios raštu pareiškė norą tapti karo prievolininkėmis ir (ar) yra baigusios aukštojoje mokykloje medicinos, slaugos ar akušerijos studijų programas;
7) valstybės pripažintų tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai.“
29. Taigi pagal šio straipsnio 1–6 punktus nuo karo prievolės atleidžiama dėl objektyvių aplinkybių, susijusių su asmens sveikatos būkle ar amžiumi, taip pat dėl lyties; pagal ginčijamą šio straipsnio 7 punktą nuo šios prievolės atleidžiama dėl tam tikro asmens socialinio statuso – buvimo valstybės pripažintos tradicinės Lietuvoje religinės bendruomenės ar bendrijos dvasininku.
30. Seimo 1995 m. spalio 4 d. priimto Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnyje „Tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės ir bendrijos“ nurodyta, jog valstybė pripažįsta devynias Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančias tradicines Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų.
31. Taigi ginčijamų individualių teisės aktų priėmimo metu įstatyme buvo nustatyta, kad nuo karo prievolės atleidžiami Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnyje nurodytų devynių tradicinių Lietuvoje religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai.
32. Pažymėtina, kad karo prievolininkai, dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negalintys tarnauti su ginklu, pagal Karo prievolės įstatymo 16 straipsnį (su 2016 m. birželio 16 d. pakeitimu), kuriame nustatytos alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimo sąlygos, vietoj nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos ir tarnybos paskelbus mobilizaciją gali atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose dirbdami visuomenei naudingą darbą, nesusijusį su ginklo, specialiųjų priemonių ir prievartos naudojimu (1, 4 dalys); alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba trunka 10 mėnesių arba tol, kol paskelbiama demobilizacija (2, 3 dalys).
33. Pagal Karo prievolės įstatymo 17 straipsnį (su 2016 m. lapkričio 3 d. pakeitimu), 18 straipsnį karo prievolininkas skiriamas atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, jeigu jis yra atrenkamas į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba į tarnybą paskelbus mobilizaciją ir šio įstatymo nustatyta tvarka patikrinus jo sveikatą nustatoma, kad jis yra tinkamas atlikti tarnybą, ir jeigu iki šaukimo į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą pradžios (ar iki atitinkamų kalendorinių metų karo prievolininkų sąraše nurodyto dokumentų, kuriais pagrindžiamos tam tikros atleidimo nuo karo prievolės ar šios tarnybos atidėjimo individualia tvarka aplinkybės, pateikimo termino pabaigos) arba iki mobilizacijos paskelbimo pateiktą jo prašymą atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, grindžiamą religiniais arba pacifistiniais įsitikinimais, dėl kurių jis negali tarnauti su ginklu, karo prievolę administruojanti krašto apsaugos sistemos institucija, atsižvelgdama į specialiosios komisijos rekomendacijas, pripažįsta pagrįstu.
34. Taigi pagal Karo prievolės įstatymą, kai šio įstatymo nustatyta tvarka pripažįstama, kad privalomąją karo tarnybą turintis atlikti karo prievolininkas dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu, vietoj privalomosios karo tarnybos jis turi būti skiriamas atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
35. Vertindama, ar pareiškėjas, kaip netradicinės Lietuvoje religinės bendruomenės narys ir dvasininkas turėjo būti atleistas nuo privalomos pradinės karo tarnybos vadovaujantis Karo prievolės įstatymo 3 straipsnio 7 punktu, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalis nustato, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
36. Konstitucinis Teismas 2017 m. liepos 4 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo (2011 m. birželio 23 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 86-4150) 3 straipsnio 7 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 139 straipsnio 2 daliai.
36.1. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad „(...) pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį įstatymu galima nustatyti tik tokias atleidimo nuo konstitucinės piliečių pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą sąlygas, kurios būtų susijusios su objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių jie negali atlikti šios pareigos. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad buvimas bažnyčios ar religinės organizacijos dvasininku (t. y. tam tikras su tikėjimu susijęs asmens socialinis statusas) nėra susijęs su tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai minėtos pareigos objektyviai negalėtų atlikti ir kuriomis jų atleidimas nuo šios pareigos galėtų būti konstituciškai pateisinamas, ypač atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją karo tarnyba asmenims, kurie dėl savo religinių ar kitų įsitikinimų negali jos atlikti, turi būti pakeista alternatyviąja krašto apsaugos tarnyba, taip pat į tai, kad pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą vykdymas dėl svarbių priežasčių gali būti atidėtas.
36.2. Vadinasi, pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį bažnyčios ar religinės organizacijos dvasininko statusas nėra pagrindas atleisti asmenį nuo konstitucinės jo, kaip piliečio, pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
36.3. Taigi, Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalį ir 139 straipsnio 2 dalį aiškinant sistemiškai, taip pat atsižvelgiant inter alia į 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą ir konstitucinius valstybės neutralumo bei pasaulietiškumo principus, pažymėtina, kad skirtingu tradicinių Lietuvoje ir kitų bažnyčių bei religinių organizacijų, kaip kolektyvinių teisės subjektų, konstituciniu statusu negali būti konstituciškai pateisinamas tradicinių Lietuvoje bažnyčių bei religinių organizacijų dvasininkų atleidimas nuo konstitucinės jų, kaip piliečių, pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
36.4. Konstatuotina, kad Karo prievolės įstatymo 3 straipsnio 7 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nuo karo prievolės, t. y. konstitucinės piliečių pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, atleidžiama nesant konstituciškai pateisinamo pagrindo, pažeidžiamas iš Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalies kylantis reikalavimas įstatymu nustatyti tik tokias atleidimo nuo konstitucinės piliečių pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą sąlygas, kurios būtų susijusios su objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių jie negali atlikti šios pareigos. Konstatuotina ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu tradicinių Lietuvoje religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai yra konstituciškai nepagrįstai išskiriami iš kitų piliečių, taigi jis vertintinas ir kaip pažeidžiantis Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą“.
37. Šis Konstitucinio Teismo pateikiamas Konstitucijos nuostatų aiškinimas suponuoja, kad nuo karo prievolės, t. y. konstitucinės piliečių pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, negali būti atleidžiami ne tik netradicinių Lietuvoje religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai, bet ir tradicinių.
38. Taigi, nors atsakovų nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo atsisakyta pareiškėją atleisti nuo privalomos pradinės karo tarnybos, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, tačiau Konstitucinio Teismo pateikiami Konstitucijos išaiškinimai leidžia prieiti prie išvados, kad iš Konstitucijos, ginčijamų individualių teisės aktų priėmimo metu, nekilo pareiškėjo teisė būti atleistam nuo karo prievolės – konstitucinės piliečio pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Todėl yra teisinis pagrindas pripažinti, kad sprendimas neatleisti pareiškėjo nuo privalomosios pradinės karo tarnybos, tiesiogiai taikant Konstituciją taip, kaip jos aiškinimas pateiktas Sprendimo 36 punkte, nepaisant jame nurodyto teisinio pagrindo – Karo prievolės įstatymo 3 straipsnio 7 punkto, prieštaravimo Konstitucijai, iš esmės yra teisėtas.
39. Sprendimo 33 ir 34 punkte nurodytas teisinis reglamentavimas nustato sąlygas, kurioms esant yra teisinis pagrindas spręsti dėl alternatyvios krašto apsaugos tarnybos atlikimo.
40. Pareiškėjui buvo nurodyta, kad prašymas dėl alternatyvios krašto apsaugos tarnybos, jei jis nebūtų atleistas nuo tarnybos (Sprendimo 33 punkte nurodytame teisiniame reglamentavime nustatytais pagrindais), prašymas bus perduotas Karo prievolininkų prašymų atlikti alternatyvią krašto apsaugos tarnybą nagrinėjimo komisijai (I t., b. l. 85).
41. Toks atsakovų administracinis sprendimas atitinka iš Konstitucijos ir įstatymo kylančius reikalavimus, keliamus vykdant konstitucinę piliečio pareigą atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
42. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjui išaiškinta teisė prašyti atidėti karo prievolės atlikimą vadovaujantis Karo prievolės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu pagrindu – kai atliekantiems privalomąją pradinę karo tarnybą būtų padaryta neproporcingai didelė žala jo asmeniniams ar visuomeniniams interesams, kurios būtų galima išvengti, jeigu karo prievolininkas privalomąją pradinę karo tarnybą atliktų kitu metu, ir Karo prievolės įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu – alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba, atliekama vietoj nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos ar bazinių karinių mokymų, atidedama tiems karo prievolininkams, kurių prašymai atlikti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nurodytos komisijos yra pripažinti pagrįstais, individualia tvarka – šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytiems karo prievolininkams.
43. Nurodytas teisinis reglamentavimas nustato ne tik pareikštinę paties prievolininko inicijuojamą administracinių sprendimų dėl karo prievolės atlikimo priėmimo tvarką, bet ir nuoseklų įstatyme nustatytų pagrindų taikymą pradedant nuo to, kad asmuo, visų pirma, turi būti pripažintas tinkamu atlikti karo prievolę, tuomet sprendžiama dėl pareigos atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą, tuomet – alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą ir tik tuomet – ar yra pagrindas (pagrindai) karo prievolės atlikimo atidėjimui.
44. Sprendimo 38–42 punktuose nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų administraciniai sprendimai yra teisėti, o pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.
45. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylai svarbias aplinkybes (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 6 d.) ir be pagrindo panaikino Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės vado 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. V-516 ir Krašto apsaugos ministerijos 2015 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 12-01-2029 bei įpareigojo Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės vadą išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. birželio 15 d. prašymą iš naujo, todėl šis sprendimas panaikinamas ir nauju sprendimu pareiškėjo skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p., 146 str. 1 d.).
46. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinius skundus nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. liepos 4 d. nutarime nenagrinėjo, ar tokie asmenys kaip pareiškėjas, kuriems religiniais įsitikinimais pagrįsta sąžinės laisvė neleidžia atlikti karo tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos, turėtų būti atleidžiami nuo šios tarnybos ir prašo dėl to kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl legislatyvinės omisijos, prieštaraujančios Konstitucijai, egzistavimo.
47. Teisėjų kolegija, įvertinusi Konstitucinio Teismo 2017 m. liepos 4 d. nutarime pateikiamus išaiškinimus ir ypač tai, kas nurodyta cituojant išaiškinimus Sprendimo 36.3. ir 36.4. punktuose, neturi pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo socialine padėtimi pagrįstas išskirtinumas keltų abejonių, ar nurodytame nutarime pateikti Konstitucijos nuostatų išaiškinimai dėl pareigos atlikti karo prievolę apima ir tokius asmenis, kaip pareiškėjas. Neabejotinai, tai tiesiogiai taikytina ir pareiškėjui, todėl nėra teisinių pagrindų kreiptis į Konstitucinį Teismą (ABTĮ 4 str. 2 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Atsakovų Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės apeliacinius skundus patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą panaikinti.
Priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo S. T. (S. T.) skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Gintaras Kryževičius
Dainius Raižys