(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. kovo 25 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Jelena Leščinskienė,

sekretoriaujant Vitalijai Martinkėnaitei,

vertėjaujant Belekui Aidarovui,

dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Martynui Stankevičiui,

atsakovui E. O.,

liudytojams R. O., A. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Balcia Insurance SE, veikiančio Lietuvos Respublikoje per Balcia Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui E. O. dėl draudimo išmokos grąžinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

1.       ieškovas Balcia Insurance SE (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui E. O. (toliau – atsakovas), prašydamas priteisti iš atsakovo 2 120,02 Eur išmokėtą draudimo išmoką, 6,00 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2.       Ieškovė ieškinyje nurodo, kad sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. LT22-L19-07953540-3, kuria buvo apdrausta automobilio Ford Fusion, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Apdraustasis draudimo bendrovei pranešė, kad dėl atsakovo, vairavusio automobilį Ford Fusion, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės 2022 m. rugpjūčio 18 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė Volvo, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Draudimo bendrovė, vadovaudamasi draudiminį įvykį ir žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, pripažino eismo įvykį draudžiamuoju ir atlygino dėl eismo įvykio padarytą žalą, išmokėdama 2 120,02 Eur draudimo išmoką transporto priemonės Volvo savininkui. Žalos administravimo metu buvo nustatyta, kad atsakovas neturi Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimo. Draudimo bendrovė 2022 m. gruodžio 6 d. pateikė atsakovui pretenziją dėl išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo, tačiau pastarasis žalos neatlygino. Atsakovas pateikė atsakymą į pretenziją, kad jis gali Lietuvoje vairuoti transporto priemones, nes turi savo šalies (Turkijos) išduotą vairuotojo pažymėjimą. Ieškovės turimais duomenimis, atsakovas savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs Lietuvoje, adresu (duomenys neskelbtini), bei turi leidimą gyventi Lietuvoje nuo 2022 m. sausio 19 d. Ieškovė laikosi pozicijos, kad atsakovas patenka į nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje turinčių asmenų kategoriją, nes Lietuvoje faktiškai gyvena nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d., per metus būna ilgiau nei 185 d., čia yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą. Kadangi atsakovas ne Europos Sąjungos šalyje jam išduoto nacionalinio vairuotojo pažymėjimo nepasikeitė į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, todėl įvykio metu jis neturėjo teisės vairuoti transporto priemonės Lietuvos Respublikoje. Tokią poziciją ieškovas grindžia Saugaus eismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 93 punktu, 13 straipsnio 1 ir 9 dalimis, Vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 2.4 punktu, 40 punktu, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika civilinėje byloje Nr. Nr. e3K-3-100-403/2022.

3.       Atsakovas per teismo nustatytą terminą pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašo ieškinį atmesti.

4.       Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodo, kad jis nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, čia gyvena laikinojo leidimo pagrindu. Nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, anot atsakovo, užsienietis tampa tuomet, kai jam Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka išduodamas nuolatinio Lietuvos gyventojo pažymėjimas, neatsižvelgiant į rezidavimo Lietuvoje laikotarpį. Pažymi, kad laikiną leidimą gyventi Lietuvoje turi nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d., todėl eismo įvykio metu neturėjo galimybės kreiptis dėl nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje jam išdavimo. Atsakovo teigimu, jis ne vieną kartą buvo sustabdytas policijos pareigūnų, tačiau Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo neturėjimas jam nesukeldavo didesnių problemų.

5.       Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir prašė ieškinį tenkinti visa apimtimi. Draudimo bendrovės atstovas laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju byloje esančių duomenų yra pakankamai išvadai, kad atsakovas faktiškai yra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas. Atsakovas Lietuvoje faktiškai gyvena, yra sudaręs santuoką su Lietuvos piliete, turi stiprius socialinius ryšius su Lietuva, todėl jo statusas niekaip nėra susijęs su leidimo nuolat  gyventi Lietuvoje išdavimu. Susidariusioje situacijoje atsakovas turėjo pareigą savo turimą vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne Europos Sąjungos šalyje, pasikeiti į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą. To nepadaręs, turi prisiimti teisines pasekmes.

6.       Teismo posėdžio metu atsakovas palaikė atsiliepime nurodytas aplinkybes, prašė ieškinį atmesti.

7.       Atsakovas papildomai paaiškino, kad eismo įvykio metu buvo atvykę policijos pareigūnai, kurie patikrinę jo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje bei turimą vairuotojo pažymėjimą jokio protokolo jam nesurašė. Atsakovo teigimu, pasikeisti vairuotojo pažymėjimą jis turėtų po to, kai jam bus suteiktas nuolatinis leidimas gyventi Lietuvoje. Eismo įvykio metu, pasak atsakovo, jis dar nebuvo įgijęs teisės kreiptis dėl nuolatinio leidimo gyventi išdavimo, kadangi dar nebuvo suėję penkeri metai nepertraukiamo buvimo Lietuvoje. Faktiškai penkerių metų laikotarpis sueina tik šiais metais (2024 m.). Atsakovas paaiškino, kad šiuo metu ruošiasi laikyti vairavimo egzamino teorinę dalį, planuoja pasikeisti vairuotojo pažymėjimą. Nurodė, kad nuosavo automobilio Lietuvoje neturi. Atsakant į teismo klausimus nurodė, kad 2015 metais sudarė santuoką su dabartine žmona, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau Lietuvoje faktiškai gyvena nuo 2019 metų. Gyvena jo žmonai nuosavybės teise priklausančiame bute Vilniuje, šiuo metu yra bedarbis. Tačiau prisideda prie šeimos poreikių tenkinimo dirbdamas atsitiktinius darbus, remontuodamas automobilius. Prieš pandemiją buvo pradėjęs vykdyti individualią veiklą, kurią nutraukė tik šiemet. Paaiškino, kad iš pirmos santuokos turi keturis vaikus, kurie gyvena Turkijoje, todėl porą kartų per metus važiuoja jų aplankyti, vaikai jam padeda ir finansiškai. Be kita ko, pažymėjo, jog tiek Turkijoje, tiek Lietuvoje turi nekilnojamojo turto (Turkijoje – žemės sklypų, Lietuvoje – butą (bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise)). Atsakovas savo ateitį sieja su Lietuva – planuoja gauti nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje ir tęsti savo šeimyninį gyvenimą su dabartine žmona, čia taip pat turi draugų ir pažįstamų. Socialinių išmokų, atsakovo tvirtinimu, Lietuvoje negauna. Atsakovas papildomai taip pat paaiškino, kad 2013 m. – 2019 m. nebuvo išvykęs į Turkiją, 2020 m. buvo išvykęs 1 kartą mėnesiui, 2021 m. buvo Turkijoje 2 kartus po 7-9 dienas, 2022 m. – 2023 m. nebuvo Turkijoje, šįmet taip pat dar nebuvo išvykęs į Turkiją.

8.       Teismo posėdžio metu liudytoja R. O. parodė, kad yra atsakovo sutuoktinė. Anot liudytojos, jos sutuoktinis gyvena Lietuvoje nuo 2014 m., 2015 m. jie sudarė santuoką. Kartu su atsakovu gyvena jos bute, ji dirba. Sutuoktinis šiuo metu nedirba. Liudytojos teigimu, atsakovas lankosi Turkijoje 1-2 kartus į metus-dvejus. Ilgiau nei pusei metų atsakovas į Turkiją nebuvo išvykęs.

9.       Teismo posėdžio metu liudytojas A. B. parodė, kad pažįsta atsakovą senai, nuo to laiko, kada jis atvyko į Lietuvą. Jį su atsakovu sieja draugiški santykiai. Anot liudytojo, atsakovas niekada neturėjo ketinimo visam laikui likti Lietuvoje ir atsisakyti Turkijos pilietybės.

Ieškinys tenkintinas.

10.       Remiantis byloje esančiais duomenimis, šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais nustatyta, kad 2022 m. vasario 25 d. ieškovas Balcia Insurance sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria buvo apdrausta transporto priemonė Ford Fusion, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Galiojant draudimo sutarčiai 2022 m. rugpjūčio 18 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu ieškovo apdraustos transporto priemonės vairuotojas (atsakovas) apgadino kitą automobilį Volvo, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakomybę dėl įvykio prisiėmė atsakovas, kas patvirtinta jo parašu Eismo įvykio deklaracijoje. Draudimo bendrovė ištyrusi draudiminį įvykį pripažino jį draudžiamuoju bei išmokėjo 2 120,02 Eur dydžio draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Ieškovė išmokėtą draudimo išmoką prašo regreso tvarka priteisti iš atsakovo, kaip asmens eismo įvykio metu neturėjusio teisės vairuoti transporto priemonės (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsakovas su jam pareikštu reikalavimu nesutinka ir laikosi pozicijos, kad turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvoje jis neturėjo pareigos keisti Turkijoje išduoto vairuotojo pažymėjimo bei turėjo teisę vairuoti su nacionaliniu vairuotojo pažymėjimu.

11.       Nagrinėjamu atveju draudimo bendrovė atsakovui pareikštą reikalavimą dėl nukentėjusiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos priteisimo grindžia TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis.

12.       Pirmiausia pažymėtina, kad draudikas prievoliniuose transporto priemonės valdytojo padarytos žalos atlyginimo santykiuose yra pagrindinis skolininkas, turintis pareigą padengti nukentėjusio trečiojo asmens patirtus nuostolius. Įvykdžius šią prievolę, deliktiniai teisiniai santykiai tarp nukentėjusiojo ir transporto priemonės valdytojo pasibaigia (CK 6.123 straipsnis) ir tik TPVCAPDĮ 22 straipsnyje nurodytais pagrindais kyla nauja prievolė, siejanti draudiką ir atsakingą už žalą asmenį.

13.       TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis: 1) vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo; 2) vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties; 3) padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę; 4) pasišalino iš įvykio vietos; 5) padarė žalos tyčia.

14.       Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo draudimo išmoką regreso tvarka, vadovaudamasi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, įrodinėdamas, kad atsakovas neturėjo teisės vairuoti transporto priemonę Lietuvos Respublikoje. Atsakovas savo atsikirtimus grindžia argumentais, kad turėjo teisėtą pagrindą vairuoti transporto priemonę, t. y. turėjo Turkijos Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, o ieškovo nurodoma aplinkybė, jog jis Lietuvos Respublikoje gyveno daugiau nei 185 dienas per kalendorinius metus ir laikytinas nuolatiniu gyventoju, nepanaikina jo žinių bei gebėjimo vairuoti.

15.       Eismo saugumo automobilių keliais Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pareigas įgyvendinant saugaus eismo politiką, pagrindines eismo dalyvių, transporto priemonių savininkų ir valdytojų, kompetentingų pareigūnų teises ir pareigas nustato Saugaus eismo įstatymas (įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Šiame įstatyme įtvirtintas draudimas vairuoti motorinę transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės (13 straipsnio 1 dalis). Asmens teisę vairuoti transporto priemonę patvirtina teisės aktuose nustatyta tvarka išduotas vairuotojo pažymėjimas (2 straipsnio 93 punktas).

16.       Pagal Saugaus eismo įstatymo 13 straipsnio 9 dalį Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo nereikia turėti asmenims, turintiems Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalyse išduotus galiojančius vairuotojo pažymėjimus. 1926 metų Paryžiaus konvencijos dėl automobilių eismo, 1949 metų Ženevos konvencijos dėl kelių eismo ir 1968 metų Vienos konvencijos dėl kelių eismo reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas.

17.       Vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 40 punkte įtvirtinta, kad pareiškėjo, turinčio nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne ES ar EEE priklausančioje valstybėje (trečioji šalis), kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius vairavimo egzaminą. Vairavimo egzamino laikyti nereikalaujama, jei visos, keičiamame nacionaliniame vairuotojo pažymėjime nurodytos, motorinių transporto priemonių kategorijos buvo įgytos ES ar EEE valstybėje, taip pat jei nacionalinis vairuotojo pažymėjimas išduotas valstybės, keičiančios Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimus abipusio susitarimo sąlygomis ir kitais tarptautinėse sutartyse ar ES teisės aktuose nustatytais atvejais.

18.       Sisteminis nurodytų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad nacionalinis teisinis reguliavimas diferencijuoja asmens, kuriam suteikta teisė vairuoti, teises ir pareigas, priklausomai nuo to, ar tai ES, EEE valstybė, ar trečioji šalis. Tuo atveju, jeigu asmeniui aptariama teisė suteikta ir pažymėjimas išduotas trečiojoje šalyje, sprendžiant dėl teisės vairuoti transporto priemonę Lietuvos Respublikoje turėjimo, teisiškai reikšminga tampa aplinkybė, ar toks asmuo netapo nuolatiniu gyventoju Lietuvos Respublikoje. Pagal nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintus kriterijus nustačius, kad asmuo patenka būtent į nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje turinčių asmenų kategoriją ir toks asmuo, praėjus pereinamajam 185 dienų laikotarpiui, siekia toliau teisėtai vairuoti transporto priemonę šioje (nuolatinės gyvenamosios vietos) valstybėje, jis turi laikytis reikalavimo pasikeisti vairuotojo pažymėjimą į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikęs vairavimo egzaminą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad asmuo, kuriam laikinai (185 dienas) pagal teisinį reguliavimą buvo leidžiama vairuoti transporto priemonę Lietuvos Respublikoje, tapęs nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, netenka tokios laikinos teisės (teisės vairuoti transporto priemonę Lietuvos Respublikoje) ir, norėdamas toliau šioje valstybėje teisėtai vairuoti transporto priemonę, turi pareigą tokią teisę įgyti, išlaikydamas vairavimo egzaminą, bei gauti šią teisę patvirtinantį Lietuvos Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2022 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. e3K-3-100-403/2022, 28 punktas).

19.       Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas eismo įvykio metu gyveno Lietuvos Respublikoje, turėjo Turkijos Respublikoje, t. y. ne ES ar EEE priklausančioje valstybėje, išduotą vairuotojo pažymėjimą. Byloje nėra duomenų apie Vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisyklių 40 punkte nurodytas išimtis, t. y. kad atsakovo vairuotojo pažymėjime nurodytos motorinių transporto priemonių kategorijos buvo įgytos ES ar EEE valstybėje, taip pat atsakovo vairuotojo pažymėjimas nėra išduotas valstybės, keičiančios Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimus abipusio susitarimo sąlygomis ir kitais tarptautinėse sutartyse ar ES teisės aktuose nustatytais atvejais (CPK 178 straipsnis). Atsakovas eismo įvykio metu nebuvo ir šiuo metu nėra išlaikęs vairavimo egzamino Lietuvos Respublikoje, neturėjo Lietuvos Respublikoje išduoto vairuotojo pažymėjimo, ką patvirtino teismo posėdžio metu. Taigi nagrinėjamam ginčui svarbu nustatyti, ar eismo įvykio metu atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje ir ar jis turėjo pareigą įgyti teisę vairuoti transporto priemonę Lietuvos Respublikoje, tuo tikslu išlaikyti vairavimo egzaminą ir pasikeisti vairuotojo pažymėjimą.

20.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.12 straipsnyje numatyti kriterijai, pagal kuriuos identifikuojama asmens nuolatinė gyvenamoji vieta. Nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2016 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

21.       Vertinant, ar nagrinėjamu atveju Lietuvos Respubliką eismo įvykio metu galima laikyti atsakovo nuolatine gyvenamąja vieta, svarbios faktinės aplinkybės, kurios turi teisinę reikšmę atsakovo santykio su valstybe pobūdžio įvertinimui.

22.       Remiantis paties atsakovo ir jo sutuoktinės duotais paaiškinimais nustatyta, kad atsakovas Lietuvoje gyvena nuo 2013-2014 metų. Santuoką su Lietuvos Respublikos piliete atsakovas sudarė 2015 m. balandžio 24 d., ką patvirtina byloje esantys Migracijos departamento duomenys ir paties atsakovo paaiškinimai. Atsakovas nuo 2019 m. rugpjūčio 21 d. deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento turimais duomenimis nustatyta, kad atsakovui 2022 m. sausio 19 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2024 m. sausio 19 d. Pasibaigus šio leidimo laikinai gyventi galiojimo terminui, 2024 m. sausio 23 d. atsakovui buvo išduotas kitas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos pagrindu, kuris galioja iki 2028 m. sausio 23 d. Kaip bylos nagrinėjimo metu paaiškino atsakovas ir patvirtino jo sutuoktinė, atsakovas faktiškai gyvena kartu su sutuoktine jos bute, kurį laiko bendru turtu, kartu veda bendra ūkį, sutuoktinė dirba darželyje, o jis prisideda prie šeimos išlaidų užsidirbdamas iš atsitiktinių automobilių remonto darbų. Kaip matyti iš Migracijos departamento pateiktų duomenų, nuo 2020 m. spalio 8 d. atsakovas vykdė individualią veiklą, kurią, kaip pats paaiškino posėdžio metu, nutraukė tik praeitais metais. Kaip posėdžio metu paaiškino atsakovas, Lietuvoje jis turi draugų, pažįstamų, turi su žmona įsigijęs butą ir automobilį, po penkerių metų planuoja kreiptis dėl nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje gavimo, nori likti gyventi Lietuvoje. Remiantis teismo posėdyje duotais atsakovo paaiškinimais, laikotarpyje nuo 2013 m. iki 2024 m. jis Turkijoje lankėsi vos 3 kartus, t. y. 2020 m. vieną kartą (mėnesiui) ir 2021 m. du kartus (po 7-9 dienas). Ilgiau nei mėnesiui į Turkiją nebuvo išvykęs.

23.       Nurodyti duomenys patvirtina, kad atsakovas nuo 2013 m. nuolat gyvena Lietuvoje, laiko Lietuvą jo asmeninių (sudaręs šeimą su Lietuvos Respublikos piliete), socialinių (turi pažįstamų, draugų) ir ekonominių (įsigijęs bendrą su sutuoktine butą, automobilį, virš trijų metų vykdė Lietuvoje individualią veiklą) interesų buvimo vieta. Atsakovo sudaryta santuoka, įsigytas bendras su sutuoktine butas, siekis po penkerių metų gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje patvirtina jo ketinimus ir ateityje gyventi būtent Lietuvoje. Nors paskutinio posėdžio metu atsakovas ir užsiminė, kad galimai sulaukęs pensinio amžiaus grįš su dabartine sutuoktine gyventi į Turkiją, tačiau byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad eismo įvykio metu ir šiuo metu atsakovo pagrindinių interesų buvimo vieta buvo ir yra Lietuvoje, kur jis sudaręs santuoką ir, kaip pat paaiškino, gyvena bendrame su sutuoktine bute. Kaip pats atsakovas paaiškino, jis pagal galimybes prisideda prie bendro būsto išlaikymo, atlieka atsitiktinius darbus remontuodamas automobilius, su sutuoktine veda bendra ūkį, kas sudaro pagrindą išvadai, jog būtent Lietuvoje atsakovas įkūrė savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad atsakovas įsikūrė Lietuvoje ketindamas čia pasilikti. Būtent Lietuvoje susiformavo atsakovo stabilūs ryšiai su draugais ir pažįstamais, ką patvirtino apklausti liudytojai, jis integravosi į Lietuvos visuomenę, kas nagrinėjamu atveju ir lemia jo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje atsiradimą.

24.       Šių išvadų nepaneigia atsakovo argumentai, kad iki ginčo įvykio jį ne kartą buvo sustabdę policijos pareigūnai ir jokių pretenzijų jam neturėjo. Akivaizdu, kad kiekvieno įvykio metu nebuvo nustatinėjamas atsakovo ryšis su Lietuvos valstybe, bei labiau tikėta, kad nesant ginčo buvo vertinama faktinė situacija, kurią policijos pareigūnams pateikdavo pats atsakovas, t. y. kad jis yra laikinai gyvenantis Lietuvoje. Taip pat šių išvadų nepaneigia byloje esantis atsakovo susirašinėjimas elektroniniu paštu su policija, nes iš susirašinėjimo visumos matyti, kad policija kiekvienu individualiu atveju sprendžia, ar leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turtintis užsienietis traktuojamas kaip nuolatinis gyventojas ar ne.

25.       Aptartos aplinkybės suponuoja pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju atsakovą su Lietuvos valstybe sieja pirmiau aptartas ne laikino pobūdžio santykis ir toks asmuo gyvena Lietuvos Respublikoje ilgiau nei 185 dienas, todėl jis pripažintinas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Tapęs nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, atsakovas neteko laikinos teisės vairuoti transporto priemonę Lietuvos Respublikoje ir, norėdamas toliau Lietuvos valstybėje teisėtai vairuoti transporto priemonę, turėjo pareigą tokią teisę įgyti, išlaikydamas vairavimo egzaminą bei gaudamas šią teisę patvirtinantį Lietuvos Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą. 

26.       Konstatavus, kad nagrinėjamu atveju atsakovas eismo įvykio metu neturėjo teisės vairuoti transporto priemonę Lietuvos Respublikoje, nes neįvykdė teisės aktuose nustatytos pareigos, draudimo bendrovė pagrįstai remiasi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta išimtimi bei reikalauja priteisti iš atsakovo nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką.

27.       Kaip minėta, draudimo bendrovė prašo priteisti iš atsakovo 2 120,02 Eur išmokėtą draudimo išmoką. Atsakovas atsiliepime į ieškinį ieškinio reikalavimo dydžio neginčijo, tačiau teismo posėdžio metu pradėjo kelti abejones dėl nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos dydžio aiškindamas, kad įvykio metu padaryti automobilio apgadinimai galėjo būti suremontuoti mažesne kaina. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad draudimo išmokos dydis nukentėjusiam asmeniui buvo apskaičiuotas remiantis automobilio fotonuotraukomis, UAB „Sostena“ remonto sąmata ir išrašyta sąskaita-faktūra bendrai 2 321,57 Eur sumai, atskaičius 201,55 Eur nusidėvėjimą. Teismo vertinimu, byloje pakankamai objektyvių ir nenuginčytų duomenų žalos dydžiui pagrįsti. Todėl vien atsakovo abejonės, kad galimai žala per didelė, nesant tokius jo teiginius patvirtinančių objektyvių duomenų, nesudaro pagrindo priešingai išvadai, nes būtent atsakovui tenka pareiga paneigti ieškovo pateiktus įrodymus dėl žalos dydžio.

28.       Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes sprendžia, kad nagrinėjamu atveju draudimo bendrovė, norėdama regreso tvarka susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką iš atsakovo, įrodė TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 3 punkto būtinąją sąlygą, tinkamai pagrindė išmokėtos draudimo išmokos dydį ir pagrįstumą, todėl yra pagrindas ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovo draudimo bendrovei 2 120,02 Eur.

29.       Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 6 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas (fizinis asmuo) privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

30.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovui iš atsakovo taip pat priteistinos 5,00 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (2 120,02 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. lapkričio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

31.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 80 straipsnio 1 dalis 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

32.       Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo priteisti 1 500,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 48,00 Eur žyminis mokestis už ieškinį ir 1 452,00 Eur už teisines paslaugas. Susidariusios ieškovo bylinėjimosi išlaidos yra protingo dydžio, neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis), pagrįstos rašytiniais įrodymais, kas sudaro pagrindą prašymą tenkinti ir priteisti iš atsakovo ieškovui 1 500 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

33.       Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme valstybė patyrė 15,86 Eur išlaidų, susijusių su teismo procesinių dokumentų įteikimu. Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu atsakovui, viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-386/1K-411) „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (8,00 Eur). Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 4 dalį, bylinėjimosi išlaidos suapvalinamos iki artimiausio sveiko skaičiaus. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, tenkinus ieškinį, iš atsakovo valstybės naudai priteistina 16,00 Eur suma (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 – 270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei Balcia Insurance SE (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikoje veikiančiai per Balcia Insurance SE Lietuvos filialą (filialo kodas 304498010), iš atsakovo E. O. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 120,02 Eur (du tūkstančius vieną šimtą dvidešimt eurų 02 ct), 5,00 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2 120,02 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. lapkričio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 1 500,00 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti valstybei iš atsakovo E. O. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 16,00 Eur (šešiolika eurų ir 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Išaiškinti atsakovui, kad ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo (sprendimo) priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                           Jelena Leščinskienė