Civilinė byla Nr. e2A-870-866/2021
Teisminio proceso Nr. 2-49-3-00879-2020-6
Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.11.1;
3.3.1.1; 3.3.1.18.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 30 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Pikelienė, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vėsa ir partneriai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Systemair“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vėsa ir partneriai“ dėl skolos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Systemair“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Vėsa ir partneriai“ (toliau – atsakovė) ieškovės naudai 1 875,82 Eur skolos už prekes, šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, jog ji ir atsakovė 2017 m. vasario 27 d. sudarė Ilgalaikę prekių pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 170227-SASE-01 (toliau - Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti prekes, nurodytas PVM sąskaitose-faktūrose, važtaraščiuose ar kituose perdavimo dokumentuose, o atsakovė įsipareigojo priimti ir apmokėti už prekes (Sutarties 2.1. punktas) per 120 kalendorinių dienų skaičiuojant nuo PVM sąskaitos - faktūros išrašymo dienos (Sutarties 5.2. punktas).
3. Teigė, kad pagal Sutartį, ieškovė atsakovei pardavė ir perdavė prekes, išrašydama PVM sąskaitas – faktūras. Bendra nurodytų sąskaitų, išrašytų pagal Sutartį, suma sudaro 1 875,82 Eur, skolos suma yra praterminuota ir neapmokėta. Sutarties 3.3. punkte nurodyta, kad prekių priėmimas - perdavimas įforminamas PVM sąskaita-faktūra, kuria pasirašo šalys arba jų atstovai. Kaip matyti, visos pateiktos PVM sąskaitos - faktūros, kuriomis yra grindžiama reikalaujama priteisti suma, yra atsakovės pasirašytos, tokiu būdu patvirtinant prekių priėmimą iš atsakovės pusės. Atsakovė pagal sutarčių nuostatas privalėjo laiku atsiskaityti už iš ieškovės nupirktas prekes (Sutarties 4.2.2. punktas), tačiau savo įsipareigojimų neįvykdė.
4. Pažymėjo, kad iš atsakovės gautas 2020 m. liepos 21 d. raštas „Dėl taikaus ginčytinų klausimų išsprendimo“, kuriuo atsakovė pripažįsta įsiskolinimą ir jo neginčija. Nurodytos faktinės aplinkybės rodo, kad tarp šalių susiklostė pirkimo - pardavimo teisiniai santykiai. Šiuo atveju ieškovė (pardavėja) perdavė prekes atsakovei tinkamai, dėl to jokių pretenzijų iš atsakovės nėra gavusi. Tuo tarpu atsakovė (pirkėja) nevykdo savo pareigos - nėra tinkamai atsiskaičiusi su ieškove (pardavėja), tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.344 straipsnio 1 dalį.
5. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti.
6. Teigė, kad ieškovei tenka pareiga įrodyti, kad ji perdavė prekes atsakovei. Kadangi ieškovė kildina reikalavimą priteisti skolą iš prekių pirkimo - pardavimo sutarties, t. y. iš realinio sandorio, todėl pardavėjui neįrodžius prekių perdavimo fakto (momento), pirkėjui nekyla pareiga jas apmokėti. Ieškovė byloje nepateikė įrodymų, pagrindžiančių prekių užsakymo bei perdavimo atsakovei faktą. Iš esmės prekių perdavimo faktą ieškovė grindžia tik pateiktomis sąskaitomis faktūromis, tačiau atsakovės nuomone, tai nėra pakankama. Su ieškiniu pateiktos sąskaitos - faktūros nepasirašytos pirkėjos (atsakovės) įgalioto asmens, todėl ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina jos reikalavimų pagrįstumo, t. y., kad ieškovė perdavė atsakovei užsakytas prekes, o atsakovė už jas neapmokėjo prašomos priteisti sumos.
7. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, ginčo pateiktos PVM sąskaitos - faktūros nesudaro pagrindo spręsti, kad jas pasirašęs pirkimų vadovas E. R. buvo įgaliotas atsakovės vardu priimti prekes. Tuo tarpu, sutartimi šalys aiškiai ir nedviprasmiškai sutarė, kad tinkamu prekės perdavimu bus laikomas PVM sąskaitos - faktūros pasirašymas Sutartyje (jos priede) nurodytų įgaliotų asmenų (atstovų).
8. Teigė, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovės pateiktose sąskaitose nurodytam asmeniui buvo suteikta teisė veikti atsakovės vardu santykiuose su ieškove, vykdant Sutartį. Kilus sutartinių santykių šalių ginčui, prekių kitam asmeniui perdavimo faktas turėtų būti grindžiamas šalių įgaliotų atstovų (nurodytų sąraše ar pateikusių pirkėjo išduotą įgaliojimą) pasirašytas prekių perdavimo – priėmimo aktais (sąskaitomis - faktūromis), prekių gabenimo važtaraščiais, patvirtinančiais, kad prekės buvo realiai perduotos jų gavėjui, tai yra kitai sutarties šaliai. Iš ieškovės pateiktų duomenų, susidaro įspūdis, kad ieškovė galimai nesilaikė sutartyje numatytos prekių perdavimo tvarkos: perduodant prekes įgaliotų asmenų sąraše nenurodytiems asmenims.
9. Nurodė, jog ieškovė galimai savo įsipareigojimus vykdė neatsakingai ir aplaidžiai, tokiu būdu pati prisiimdama riziką, kad prekės nebuvo perduotos atsakovei sutartyje nustatyta tvarka. Dėl nesilaikymo Sutartyje numatytos prekių perdavimo tvarkos, ieškovei tenka rizika dėl prekių neapmokėjimo. Ieškovės teiginiai dėl perduotų prekių pagal byloje pateiktas PVM sąskaitas-faktūras, atsakovės vertinimu, yra nepagrįsti įrodymais, todėl ieškovės reikalavimas sumokėti skolą laikytinas nepagrįstu.
10. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė paaiškino, kad vertinant visumoje, tiek važtaraščiai, tiek PVM sąskaitos-faktūros, tiek elektroniniai laiškai patvirtina prekių perdavimą atsakovei. Prekes perdavė transportuoti ieškovė. Jos buvo užsakytos elektroniniu paštu 2020 m. vasario 18 d., 2020 m. vasario 26 d., 2020 m. kovo 3 d., 2020 m. kovo 12 d. Užsakymus elektroniniu paštu užsakė atsakovės pirkimų vadovas E. R. ir vieną 2020 m. kovo 3 d. užsakymą atliko darbų vadovas A. V. Visos prekės pagal pateiktus keturis užsakymus transportuoti buvo perduotos 2020 m. kovo 19 d. ir įteiktos atsakovei 2020 m. kovo 20 d. Ieškovė, gavusi patvirtinimą apie įteiktas prekes, 2020 m. kovo 24 d. išrašė PVM sąskaitas – faktūras. Minėtos sąskaitos buvo pasirašytos atsakovės ir grąžintos ieškovei. PVM sąskaitos – faktūros turėjo būti apmokėtos iki 2020 m. liepos 22 d.
11. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė taip pat nurodė, kad dėl kovo mėnesį paskelbto karantino prekės buvo pristatomos trečiųjų asmenų – vežėjų. Teigė, kad atsakovė pageidaudavo, esant didesniam užsakymui, kad prekes ieškovė pristatytų atsakovei į vietą, o, esant mažesniam užsakymui, atsakovė pati pasiimdavo prekes iš ieškovės. Be to, nors iš krovinio važtaraščio neįmanoma nustatyti krovinį priėmusio asmens, nes ten yra tik jo parašas, tačiau atsakovė prekių pristatymo neginčijo. PVM sąskaitos – faktūros buvo įtrauktos į atsakovės apskaitą. Skolų suderinimo akte buvo nurodytos sąskaitos, pagal kurias yra susidaręs skolos likutis, o atsakovė su pateiktais duomenimis sutiko. Ieškovė teigė, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ieškovės nurodytas faktines aplinkybes. Sutartyje nėra punkto, kuris reglamentuotų, kokiu būdu bus pateikiami užsakymai ieškovei iš atsakovės. Bendradarbiavimas tarp šalių truko nuo 2017 metų. Tai nebuvo vienkartinis užsakymas, pirkimai vyko intensyviai. Iš atsakovės nebuvo gauta jokių pretenzijų apie negautas prekes. Priešingai, atsakovė galimai susidūrė su finansiniais sunkumais, buvo gautas pranešimas apie ketinimą kelti bankroto bylą. Ieškovė nurodė, kad apie tai, kad atsakovė negavo prekių, sužinojo tik 2020 m. lapkričio 16 d. teismo posėdžio metu.
12. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas nurodė, kad atsakovė prekių pagal ieškovės pateiktas PVM sąskaitas – faktūras, negavo. Papildomai paaiškino, kad 2020 m. kovo 24 d. darbuotojas E. R. dirbo pas atsakovę, vėliau buvo atleistas. Šalys susitarė, kad prekės bus tiekiamos pagal užsakymą. Šalys derino įsiskolinimo dydį tam tikrai datai, t. y. 2020 m. balandžio 30 dienai.
13. Patikslino, kad atsakovė į apskaitą yra įtraukusi ieškovės pateiktas sąskaitas – faktūras, kurių pagrindu buvo sudarytas skolų suderinimo aktas. Susitarimo dėl kito prekių pristatymo būdo negu nurodyta Sutartyje nebuvo. Ieškovė nedėjo pastangų, kad prekės būtų perduotos atsakovės įgaliotiems asmenims. Iš krovinio važtaraščio nėra aišku, kas pasirašė priimdamas prekes, todėl teigti, kad tai buvo atsakovės darbuotojas, negalima.
14. Pažymėjo, kad ieškovė nesilaikė Sutartyje nustatytų sąlygų dėl prekių perdavimo, PVM sąskaitos – faktūros neįrodo, kad prekės buvo gautos, todėl ieškinys turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas. Kodėl buvo pasirašytas skolos suderinimo aktas, atstovas negalėjo atsakyti, nes jį pasirašęs asmuo jau nedirba įmonėje. Jis nepatvirtina prekių perdavimo. Tarp šalių bendradarbiavimas nėra nutrūkęs, atsakovė ir toliau perka prekes iš ieškovės. Apie negautas prekes sužinojo prieš ieškovei kreipiantis į teismą. Dėl nepatiektų prekių atsakovė į ieškovę nesikreipė. Pirkimų vadovas pateikdavo atsakovės buhalterijai PVM sąskaitas – faktūras, tai buvo įprasta praktika.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
15. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimu nusprendė ieškovės ieškinį tenkinti visiškai – priteisti iš atsakovės 1 875,82 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 875,82 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. liepos 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 80 Eur žyminio mokesčio, 1 750,34 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, viso: 1 830,34 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovės naudai.
16. Teismas pažymėjo, jog byloje ginčas kilo dėl prekių perdavimo ir atsakovės pareigos atsiskaityti už jas tinkamo vykdymo.
17. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2017 m. vasario 27 d. ieškovė su atsakove sudarė Sutartį, kuria šalys susitarė, kad pardavėjas (ieškovė) parduoda prekes pirkėjui (atsakovei) nurodytas PVM sąskaitose – faktūrose, važtaraščiuose ar kituose perdavimo dokumentuose, o pirkėjas (atsakovė) įsipareigoja priimti ir apmokėti už prekes. Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju ieškovei tenka pareiga įrodyti prekių perdavimo atsakovei faktą.
18. Teismas nustatė, kad ieškovė pateikė elektroninius susirašinėjimus, kurie patvirtina, jog 2020 m. vasario 18 d., 2020 m. vasario 26 d., 2020 m. kovo 12 d. atsakovės pirkimų vadovas E. R. ir 2020 m. kovo 3 d. darbų vadovas A. V. darbiniais elektroniniais paštais kreipėsi į ieškovę ir užsakė prekes. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė išrašė PVM sąskaitas - faktūras, kuriose nurodytos prekės, jų kiekiai sutampa su tomis prekėmis, kurios buvo užsakytos minėtų elektroninio susirašinėjimų metu.
19. Teismas nustatė, jog visos prekės pagal pateiktus keturis užsakymus buvo perduotos transportuoti UAB „Rhenus Logistics“ 2020 m. kovo 19 d. ir įteiktos atsakovei 2020 m. kovo 20 d. Iš teismui pateikto krovinio važtaraščio Nr. 1208187 nėra galimybės identifikuoti asmens, priėmusio prekes 2020 m. kovo 20 d., tapatybės, tačiau pačiame važtaraštyje nurodyta, kad krovinio siuntėjas – ieškovė, gavėjas – atsakovė, krovinio svoris – 110.00 kg, prekės pristatytos atsakovės buveinės adresu. Ieškovės 2020 m. kovo 19 d. važtaraštis Nr. 200319/01 taipogi patvirtina, kad UAB „Rhenus Logistics“ buvo perduota transportuoti atsakovei adresuotas prekes, kurių svoris 110.00 kg. Teismo vertinimu, tai, kad iš krovinio važtaraščio Nr. 1208187 nėra galimybės identifikuoti asmens, priėmusio prekes atsakovės vardu 2020 m. kovo 20 d., tapatybės, neatleidžia atsakovės nuo pareigos apmokėti už faktiškai gautas prekes.
20. Pažymėjo, kad PVM sąskaitos – faktūros yra aiškiai detalizuotos. PVM sąskaitos faktūros paskirtis, be kita ko, yra įforminti įvykusį prekių pateikimą, o remiantis sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą kaip tokį (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-336-464/2020). Tuometinis atsakovės pirkimų vadovas prieš pasirašydamas jas turėjo tinkamas sąlygas su jomis susipažinti ir patikrinti, ar jose nurodytos prekės buvo perduotos, ir tik tuo įsitikinęs patvirtinti savo parašu apie gautas prekes.
21. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė Sutarties 3.5. punktu įsipareigojo prekių kiekį, komplektiškumą ir asortimentą kruopščiai patikrinti priimdama prekes. Visas pastabas dėl akivaizdžių Prekių trūkumų ar komplektiškumo pirkėjas (atsakovė) privalėjo pareikšti pardavėjui (ieškovei) tą pačią dieną, priimdama prekes, arba sekančią dieną po prekių perdavimo. Taigi, atsakovė turėjo pareigą pagal šalių sudarytą sutartį ne tik patikrinti gautas prekes, bet nustačius jų trūkumus, įskaitant ir prekių kiekį, apie tai pranešti ieškovei tą pačią dieną arba sekančią dieną po prekių perdavimo, o atsakovė tinkamai nevykdė šios pareigos ir perduodamų prekių netikrino.
22. Be to, šalys 2020 m. gegužės 8 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu susiderino skolos likutį 2020 m. balandžio 30 dienai. Atsakovės skolos likutis ieškovei 2020 m. balandžio 30 dienai sudarė 137 054,52 Eur. Ieškovės pateikta neapmokėtų sąskaitų ataskaita, kurios pagrindu buvo paruoštas 2020 m. gegužės 8 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, patvirtina, kad į šalių patvirtintą skolos sumą įtrauktos ir visos sąskaitos, kurių pagrindu šioje byloje reiškiamas reikalavimas priteisti 1 875,82 Eur dydžio skolą. Teismo vertinimu, atsakovė, pasirašydama 2020 m. gegužės 8 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, patvirtino ir pripažino, kad ieškovei nėra apmokėjusi 1 875,82 Eur sumos už gautas prekes pagal ginčo PVM sąskaitas – faktūras.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį esmė
23. Atsakovė (apeliantė) UAB „Vėsa ir partneriai“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
24. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, jog ieškovė neįrodė, jog ji pristatė atsakovei ginčijamas prekes, t. y. realiai jas perdavė, po ko šis įgijo teisę prekėmis disponuoti kaip savo. Vien PVM sąskaitų – faktūrų, kuriose yra ir/ar nėra atsakovės įgaliotų asmenų parašai, išrašymas ir išsiuntimas pirkėjui, atsakovei ginčijant prekių gavimo faktą, negali būti laikoma pakankamu įrodymu ieškiniui tenkinti.
25. Atsakovė teigia, kad nėra pagrindo daryti išvadai, kad krovinio važtaraštį Nr. 1208187 pasirašė atsakovė, jos vardu ir interesais veikęs asmuo. Nors šiame dokumente yra grafa gavėjo atstovo pavardei nurodyti, tačiau iš krovinį priėmusio asmens nebuvo pareikalauta to atlikti. Papildomai nurodo, kad ties gavėjo rekvizitais buvo nurodyti atsakovės darbuotojai – V., E., tačiau nei vienam iš jų prekės nebuvo perduotos (akivaizdūs E. R. parašo atvaizdo nesutapimai su esamais ginčo PVM sąskaitose faktūrose). Atsakovės vertinimu, tai vėlgi nėra pakankamas įrodymas konstatuoti prekių perdavimo atsakovui faktą.
26. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškė, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimą nepakeistą ir priteisti iš atsakovės ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas.
27. Ieškovė teigia, kad į bylą pateikė eilę rašytinių įrodymų (el. laiškus, krovinio važtaraštį, tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą), kurie patvirtina ieškovės nurodytas faktines aplinkybes, o jų visumos vertinimas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovė tinkamai įvykdė savo pareigą perduoti atsakovei prekes. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu turėjo visas galimybes pateikti priešingus įrodymus, kurie paneigtų ieškovės nurodytas faktines aplinkybes, tačiau atsakovė šia savo teise nesinaudojo, buvo pasyvus ir į bylą nepateikė nei vieno bylos nagrinėjimui reikšmingo rašytinio įrodymo.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).
29. Šios apeliacijos objektas – Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintas visiškai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
30. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2017 m. vasario 27 d. ieškovė su atsakove sudarė Sutartį, kuria šalys susitarė, kad pardavėja (ieškovė) parduoda prekes pirkėjai (atsakovei) nurodytas PVM sąskaitose – faktūrose, važtaraščiuose ar kituose perdavimo dokumentuose, o pirkėjas (atsakovė) įsipareigoja priimti ir apmokėti už prekes. Tarp ginčo šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai.
31. Nagrinėjamoje byloje atsakovė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą tuo, kad, pasak atsakovės, pardavėja (ieškovė) neįvykdė pareigos perduoti prekes pirkėjai (atsakovei), todėl atsakovei nekyla pareiga apmokėti PVM sąskaitas – faktūras.
32. CK 6.305 straipsnio 1 dalis numato, kad pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).
33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pirkimo–pardavimo sutartis yra dvišalė, nes abi sutarties šalys (pardavėjas ir pirkėjas) turi priešpriešines teises ir pareigas, t. y. abi šalys yra ir kreditoriai, ir skolininkai. Pardavėjas turi pareigą perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį pirkėjui, o pirkėjas turi priešpriešines pareigas – priimti daiktą ir sumokėti už jį kainą; pirkėjas turi teisę reikalauti perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį, o pardavėjas turi teisę reikalauti sumokėti kainą ir priimti parduodamą daiktą. Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad sutarties sudarymas ir jos įvykdymas yra dvi skirtingos faktinės aplinkybės, kurios turi būti įrodinėjamos atskirai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-125-378/2021).
34. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl Sutarties sudarymo, tačiau byloje kilo ginčas dėl ieškovės pareigos perduoti prekes pagal išrašytas PVM sąskaitas – faktūras. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, kadangi nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė ginčui aktualių prekių pristatymo atsakovei fakto.
35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamo teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas.
36. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK, yra ta, kad, vadovaujantis rungimosi principu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai), o šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Kai materialiosios teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo pareigos paskirstymo tvarką negu nustatyta CPK 178 straipsnyje, reikia vadovautis materialiosios teisės normomis nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
37. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gegužės 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-378/2020 35 punktą).
38. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog visos prekės pagal pateiktus keturis užsakymus buvo perduotos transportuoti UAB „Rhenus Logistics“ 2020 m. kovo 19 d. ir įteiktos atsakovei 2020 m. kovo 20 d. Be to, teismas nustatė, kad iš pateikto krovinio važtaraščio Nr. 1208187 nėra galimybės identifikuoti asmens, priėmusio prekes 2020 m. kovo 20 d., tapatybės, tačiau pačiame važtaraštyje nurodyta, kad krovinio siuntėjas – ieškovė, gavėjas – atsakovė, krovinio svoris – 110.00 kg, prekės pristatytos atsakovės buveinės adresu.
39. Atsakovės manymu, kadangi krovinio važtaraštį Nr. 1208187 pasirašė nenustatytas asmuo, nėra pagrindo daryti išvadai, kad šis asmuo veikė atsakovės vardu ir interesais, todėl prekės nebuvo pristatytos atsakovei.
40. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokie atsakovės teiginiai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, todėl yra atmestini kaip nepagrįsti (CPK 176 – 178 straipsniai).
41. Byloje yra pateiktas ieškovės darbuotojo 2020 m. kovo 24 d. elektroninis laiškas atsakovės pirkimų vadovui E. R., kuriuo ieškovė išsiuntė ginčo PVM sąskaitas – faktūras, informuojant, kad ieškovė gavo patvirtinimą iš kurjerio, jog prekės yra pristatytos atsakovei. Atsakovės pirkimų vadovas E. R. 2020 m. birželio 24 d. atsiuntė ieškovei pasirašytas PVM sąskaitas – faktūras, tačiau atsakovė jokių pretenzijų dėl prekių (ar jų pristatymo) nebuvo išreiškusi. Byloje duomenų, kurie paneigtų šiuos įrodymus, nėra. Taigi, ieškovės į bylą pateikti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad prekės buvo pristatytos atsakovei, o atsakovei teigiant, kad prekės nebuvo pristatytos, jai kyla pareiga šią poziciją įrodyti ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (CPK 12 straipsnis).
42. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo PVM sąskaitos – faktūros yra aiškiai detalizuotos, o jų paskirtis, be kita ko, yra įforminti įvykusį prekių pateikimą. Atsakovės pirkimų vadovas E. R. prieš pasirašydamas PVM sąskaitas – faktūras turėjo tinkamas sąlygas su jomis susipažinti ir patikrinti, ar jose nurodytos prekės buvo perduotos, ir tik tuo įsitikinęs patvirtinti apie gautas prekes.
43. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė Sutarties 3.5. punktu įsipareigojo prekių kiekį, komplektiškumą ir asortimentą kruopščiai patikrinti priimdama prekes. Visas pastabas dėl akivaizdžių prekių trūkumų ar komplektiškumo pirkėjas (atsakovė) privalėjo pareikšti pardavėjui (ieškovei) tą pačią dieną, priimdama prekes, arba sekančią dieną po prekių perdavimo.
44. Taigi, atsakovė turėjo pareigą pagal šalių sudarytą sutartį ne tik patikrinti gautas prekes, bet nustačius jų trūkumus, įskaitant ir prekių kiekį, apie tai pranešti ieškovei tą pačią dieną arba sekančią dieną po prekių perdavimo. Visgi, nagrinėjamoje byloje atsakovė teigia, kad apie neperduotas prekes pagal PVM sąskaitas – faktūras sužinojo tik prasidėjus teisminiam procesui. Taigi, darytina išvada, kad atsakovė arba netinkamai vykdė Sutarties sąlygas ir perduodamų prekių netikrino, arba šias prekes gavo ir šioje byloje nepagrįstai ginčija prekių pristatymo faktą.
45. Be to, byloje yra pateiktas 2020 m. gegužės 8 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, kuris patvirtina, kad į šalių patvirtintą skolos sumą įtrauktos ir visos sąskaitos, kurių pagrindu šioje byloje reiškiamas reikalavimas priteisti 1 875,82 Eur dydžio skolą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė, pasirašydama 2020 m. gegužės 8 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, patvirtino, kad ieškovei nėra apmokėjusi 1 875,82 Eur sumos už gautas prekes pagal ginčo PVM sąskaitas – faktūras.
46. Įvertinus byloje esančių įrodymų visetą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės pateikti įrodymai yra pakankami ir įrodo prekių perdavimo atsakovei faktą, o atsakovės apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl prekių neperdavimo yra nepagrįsti ir neįrodyti.
47. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
48. Apibendrinant minėtas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl ko atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
49. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis). Nagrinėjamu atveju, kadangi apeliacinis skundas atmestas, ieškovė turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
50. Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti 605 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą. Išlaidas sudaro advokato pagalba rengiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą (patirtas išlaidas įrodinėja 2021 m. vasario mėn. 8 d. PVM sąskaita – faktūra PRP Nr. 21-0003 ir 2021 m. vasario 10 d. mokėjimo nurodymu)
51. Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, numatytų maksimalių priteistinų dydžių (toliau – Rekomendacijos) yra numatyti maksimalūs priteistini dydžiai dėl bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas.
52. Rekomendacijų 8.11 punktas numato, kad už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1,3. Taigi, maksimalus dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą – 1 891,24 Eur (1 454,8 Eur x 1,3).
53. Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes.
54. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pateikė prašymą priteisti 605 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ši suma neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio, atitinka nagrinėjamos bylos pobūdį ir kitus Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, todėl yra priteistina visa apimtimi.
Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktais
n u t a r i a :
atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vėsa ir partneriai“ apeliacinio skundo dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimo netenkinti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vėsa ir partneriai“, į. k. 124926559, ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Systemair“, į. k. 300100701, naudai 605 Eur (šešis šimtus penkis Eur) bylinėjimosi išlaidas.
Teisėja Asta Pikelienė