Administracinė byla Nr. A-1826-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01162-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas T. O. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), neturtinę žalą – po 115 Lt už kiekvieną dieną, praleistą Ligoninėje, iš viso 6 325 Lt.

Paaiškino, kad jo laisvė ir teisės Ligoninėje, Chirurgijos skyriuje buvo apribotos pažeidžiant galiojančius teisės aktus, jis gydytas sveikatai ir gyvybei pavojingoje aplinkoje, nežmoniškomis ir antisanitarinėmis sąlygomis. Ligoninėje neužtikrinta jo teisė į tinkamas gydymo sąlygas, jis buvo laikomas palatose, kuriose jam teko nepakankamai ploto. Visos kameros, kuriose jis laikytas, neatitiko priešgaisrinės apsaugos ir higienos reikalavimų, buvo perpildytos, nešvarios, dulkėtos, nes nuo sienų byrėjo tinkas, sienoms, luboms ir grindims reikalingas kapitalinis remontas; palatose (kamerose) nebuvo ventiliacijos, jos buvo per drėgnos, žiemą kameros buvo blogai šildomos; nebuvo higieniškai švaraus sanitarinio mazgo, inventoriaus (klozeto, praustuvės), dušas ir tualetas – avarinės būklės; išduodama patalynė (asmeninė draudžiama) sudraskyta, ištepta dėmėmis, čiužiniai pasenę, gumbuoti, turintys blogą kvapą; visas inventorius, jeigu toks yra, netinkamas naudoti, nes sulaužytas, per ilgą laiką pažeistas. Palatoje Nr. 26 stalo funkcijas atlieka spintelės. Pagal teisės aktų reikalavimus neizoliuoti ligoniai, sergantys sunkiomis, oru plintančiomis ligomis, o nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 12 d. pareiškėjas laikytas su 4 asmenimis, užsikrėtusiais ŽIV, tačiau apie tai nebuvo informuotas, taip pat neatskirti rūkantys ir nerūkantys pacientai. Pareiškėjo teigimu, Ligoninė nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. kovo mėn. neturėjo leidimų-higienos pasų, todėl pagal Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstatymo 21 straipsnio 4 dalį negalėjo vykdyti ūkinės veiklos. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) patyrė neturinę žalą, didžiulį psichologinį sukrėtimą, pablogėjo jo sveikata (geria raminančius vaistus), nes sutriko miegas, stipriai pažemintas jo orumas. Remdamasis Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, patirtą neturtinę žalą vertino po 115 Lt už kiekvieną dieną, praleistą Ligoninėje. Už 55 dienas čia praleistas sienas susidaro 6 325 Lt suma.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ligoninė nesutiko su pareiškėjo skundu, prašė skundą atmesti.

Atsiliepime (b. l. 14–18), papildomuose paaiškinimuose (b. l. 115–117) paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. vasario mėn. Ligoninėje gydytas 3 kartus. Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/ar suimtųjų, Ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai neįpareigoja to daryti, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti negali. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir įsakymas Nr. V-124) nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir / ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes joje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems, kuriems reikalingos šios paslaugos, todėl minėtuose teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Be to, Ligoninė privalo užtikrinti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme nustatytus izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems asmenims, be to, privalo laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų. Pagal Gydymo stacionare istorijas, pareiškėjas gydytas kamerų tipo palatose Nr. 24 ir Nr. 26 bei palatoje Nr. 3, nors skunde nurodo ir kitas kamerų tipo palatas, be to, Ligoninėje gydytas 31, o ne 55 dienas. Pažymėjo, kad Ligoninės Chirurginiame skyriuje, kuriame gydytas pareiškėjas, sudaryta galimybė nuo 6 val. iki 22 val., laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad palatos, kuriose jis gydytas, nebuvo atnaujinamos ir remontuojamos. Pažymėjo, kad Ligoninėje esančias vertybes dažnai laužo ir gadina patys nuteistieji pacientai. Remontuojant patalpas eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos Ligoninėje panaudojamos visos ir Ligoninės gydomųjų skyrių patalpos nuolatos remontuojamos. Pažymėjo, jog EŽTT ne kartą išaiškino, kad didžiausią žalą asmenys, laikomi kamerose, patiria, kai pažeidžiami oro temperatūros (šilumos), santykinės oro drėgmės, natūralaus apšvietimo, oro cirkuliacijos nustatyti reikalavimai. Vilniaus visuomenės sveikatos centras ne kartą tikrino Ligoninės palatas ir minėti pažeidimai nekonstatuoti; konstatuoti pažeidimai susiję tik su patalpų ir inventoriaus remontu, kurie minimaliausiais terminais yra šalinami. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. kovo 2 d. įsakyme Nr. V-156 „Dėl asmens sveikatos priežiūros įstaigų licencijavimo“ ne higienos pasas, o licencija suteikia teisę verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti licencijoje nurodytas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2011 m. vasario 19 d. įsakymu Nr. T1-148 buvo panaikinta įstaigos licencija Nr. 1080, išduota 1999 m. gruodžio 17 d. Galiojantis leidimas-higienos pasas vykdomai veiklai yra tik viena iš daugelio sąlygų licencijai gauti (leidimas-higienos pasas Nr. (12-6)12.12-375, išduotas 2011 m. birželio 7 d.). Tarnybos išduota nauja 2011 m. vasario 24 d. įstaigos sveikatos priežiūros licencija Nr. 3360 visiškai paneigia pareiškėjo kaltinimus. Šie dokumentai įrodo, kad Ligoninė teikia licencijuotas ir kokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas bei Ligoninės patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus. Ligoninėje pacientų izoliavimas pagal medicinines indikacijas užtikrinamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakyme Nr. V-250 „Dėl somatinių ligų sąrašo patvirtinimo“ patvirtintu Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų, sąrašu (toliau – ir Sąrašas). ŽIV liga įtraukta į Sąrašą, tačiau su pastaba, kad suimtieji ir / ar nuteistieji asmenys, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų tik raštu pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakyme sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsniu „Diskriminacijos uždraudimas“, 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistomis rekomendacijomis „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį nežmonišką ir/ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT), ištraukos iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/inf (92)3] 56 punktu, asmens izoliavimas tik dėl to, kad jis yra ŽIV nešiotojas, medicininiu požiūriu nepateisinamas. Pažymėjo, kad Ligoninės pacientai, kuriems diagnozuota tuberkuliozė, laikomi atskirai nuo kitų pacientų. Įvertinant aplinkybę, kad visuotinai yra žinomas Tabako kontrolės įstatymo draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje ar įstaigose, kad informacija apie draudimą rūkyti iškabinta Ligoninėje, Ligoninės administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Ligoninės pareigūnai neatliko pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, praėjus beveik 2 metams nuo tariamai atsiradusios ir/ar patirtos žalos (nuo pirmos hospitalizacijos datos). Ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir/arba keičiamas. Ligoninės kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 35.5 punkto reikalavimus. Taip pat pažymėjo, kad vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, HN 76:2010 nuostatomis, nėra numatyta, kad unitazas ar klozetas turi būti uždengiamas. Ligoninės patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Ligoninės patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimus. Ligoninės pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis Taisyklių 258  punkto nuostatomis. Ligoninė yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Šis grafikas atitinka ir HN 76:2010 68 punkto reikalavimus. Vadovaujantis Taisyklių 258 punkto nuostatomis: „Ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė <...> gauti išskalbtą patalynę“. Ligoninė turi sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone UAB „Švaros etalonas“. Taip pat Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad Ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 24 d. sprendimu (b. l. 47–57) pareiškėjo T. O. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 20 d. nutartimi (b. l. 93–98) pareiškėjo T. O. skundą tenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 24 d. sprendimą panaikino bei grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 12 d. sprendimu (b. l. 147–153) pareiškėjo T. O. skundą patenkino iš dalies ir priteisė T. O. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 6.246 – 6.249, 6.250 straipsniais. Ginčui dėl pareiškėjo argumentų dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Taisyklių (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) 111.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Nustatė, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas laikotarpiais: nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. spalio 5 d. Bendrojo skyriaus 24 palatoje (21,25 kv. m, 9 lovos); nuo 2010 m. spalio 15 d. iki 2010 m. spalio 19 d. Chirurginio skyriaus 3 palatoje (28,49 kv. m, 6 lovos); nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 13 d. Chirurginio skyriaus režimo 26 palatoje (8,92 kv. m, 4 lovos) (b. l., 14–21). Taigi, pareiškėjas Ligoninėje buvo 31 dieną, o ne 55 dienas, kaip nurodo skunde.

Duomenų apie konkrečiu atveju kartu su pareiškėju Ligoninės palatose buvusių asmenų skaičių byloje nėra, o teismui pateiktame atsiliepime atsakovo atstovas nurodė, kad tokios informacijos pateikti negali, nes tokia statistika nėra vedama. Įvertindamas tai, teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti pareiškėjo teiginiais dėl palatų užimtumo jo buvimo Ligoninėje laikotarpiais. Atsakovo atstovas neneigė, kad nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas visą pareiškėjo buvimo Ligoninėje laikotarpį (31 dieną) neatitiko privalomo vienam asmeniui užtikrinti 5,1 kv. m ploto. Šios aplinkybės teismui leido daryti išvadą, kad Ligoninė neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, atsakovo argumentas, jog Ligoninė negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą.

Pareiškėjas skunde taip pat argumentavo, jog pagrindas neturtinei žalai kilti atsirado ir dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams. Remiantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), 62 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Pareiškėjo argumentai dėl kamerų remonto paneigiami byloje esančiais įrodymais. Kameros, kuriose buvo pareiškėjas, dušas, prausykla, sanitarinis mazgas periodiškai buvo remontuojami, todėl teismas negalėjo sutikti su pareiškėjo argumentais dėl jų itin prastos būklės.

Teismas vadovavosi HN 76:2010 24 punktu, kuriame nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas nekėlė ginčo dėl to, kad Ligoninė nesudarė sąlygų jam vėdinti kamerų per langus, todėl skundo argumentai dėl didelės drėgmės kamerose atmesti. Teismas taip pat vadovavosi HN 76:201024 21, 56, 60 punktais. Pažymėjo, kad 2009 m. gruodžio mėnesį Ligoninė su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 500/31-52 dėl Ligoninės patalpų deratizacijos ir dezinfekcijos. Tai patvirtinta, kad atsakovas siekia užtikrinti kiek įmanoma geresnes kalinimo sąlygas suimtiesiems ir nuteistiesiems. Ligoninė ir UAB „Švaros etalonas“ 2011 m. birželio 2 d. sudarė skalbimo paslaugų teikimo sutartį Nr. 13-47, 2012 m. gegužės 30 d. skalbimo paslaugų pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 57-41. Vykdant šias sutartis nėra pagrindo teigti, jog Ligoninė neužtikrina Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkto, nustatančio, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė <...> gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad visas inventorius, t. y. lovos, kėdės, stalai, spintelės, yra netinkamas naudoti, nes sulaužytas, palatoje Nr. 26 stalo funkcijas atlieka spintelės. Kaip nurodė atsakovo atstovas, Ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir/arba keičiamas. Pareiškėjas nedetalizavo, kokias konkrečiai pasekmes jam sukėlė ta aplinkybė, kad stalo funkcijas atlieka spintelės, apsiribodamas tik šių pažeidimų abstrakčiu įvardinimu. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendė, jog pareiškėjo laikymo sąlygos šiuo aspektu atitiko teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas žalos atsiradimą, be kita ko, kildino ir iš to, kad nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 12 d. pareiškėjas laikytas su 4 asmenimis, užsikrėtusiais ŽIV, tačiau apie tai nebuvo informuotas. Teismas sutinka su atsakovo išdėstyta pozicija, kad priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Pareiškėjas apskritai nenurodė kilusių pasekmių dėl laikymo su ŽIV užsikrėtusiais asmenimis, o tik abstrakčiai nurodė, jog dėl to jaučiasi psichologiškai blogai. Nuteistieji asmenys, sergantys ŽIV liga, izoliuojami nuo kitų nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio areštinės direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti (Sąrašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250). Tokių aplinkybių byloje nebuvo nustatyta. Pažymėjo ir tai, kad teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo argumentais dėl tuberkulioze sergančių asmenų izoliavimo, dėvėjimo apsaugines kaukes.

Pareiškėjo teigimu, Ligoninė nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. kovo mėn. neturėjo leidimų-higienos pasų, todėl pagal Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstatymo 21 straipsnio 4 dalį negalėjo vykdyti ūkinės veiklos. Teismas vadovavosi HN 76:2010 46 punktu, Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 21 straipsnio 4 dalies 2 punktu. Atsakovas neginčijo, kad pareiškėjo nurodytu laikotarpiu neturėjo leidimo – higienos paso, vadinasi, neužtikrino aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog Ligoninėje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko. Teismas vadovavosi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 4 punktais, HN 76:2010  6, 14 punktais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, numatančiomis draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, Ligoninės administracija privalo pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu. Įstatymų reikalavimai yra privalomi visiems asmenims, todėl laikyta, kad tai, jog Ligoninės patalpoje ir jos teritorijoje negalima rūkyti, yra visuotinai žinoma. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo paaiškinimais dėl informacijos apie draudimą rūkyti iškabinimo Ligoninėje (b. l. 144). Įvertinus aplinkybę, kad visuotinai yra žinomos Tabako kontrolės įstatymo nuostatos, draudžiančios rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti buvo iškabinta Ligoninėje, daryta išvada, kad administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu, todėl šiuo aspektu nebuvo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (CK 6.250 str.). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Atsižvelgiant į minimalaus vienam asmeniui kamerų tipo palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę (31 diena), į pažeidimo mąstą, teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis, pareiškėjui priteistas 200 Eur neturtinės žalos dydis.

Pareiškėjas T. O. apeliaciniu skundu (b. l. 160–162) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti pareiškėjo skundą pagrįstu, priteisti pareiškėjui 1 832 eurus neturtinei žalai atlyginti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netiksliai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog buvo gydomas netinkamose antisanitarinėse palatose. Pirmosios instancijos teismas turėjo pastebėti, kad pareiškėjas buvo gydomas palatose iki atliktų remonto darbų, išskyrus palatą Nr. 26. Pareiškėjas gydėsi 2010 metais, o remonto darbai buvo atliekami tik nuo 2011 metų, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl labai sunkios palatų būsenos, įvardijant net apytikriai pažeidimo plotą, paneigti nebuvo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas nepateikė argumentų, kuo jam pasireiškė žala dėl netinkamo inventoriaus. Tokiu pasisakymu teismas kaip ir pripažino, kad inventorius yra netinkamas ir sulaužytas, bet padarė išvadą, kad tai nėra esminis dalykas. Tačiau pirmosios instancijos jau turėjo nustatyti vien tai, jog inventorius turi būti tvarkingas ir atitikti savo funkcijas. Kiekvienam daiktui teisės aktuose yra nustatytas galiojimo terminas, nurodyta, kad jis turi būti tvarkingas ir naudojamas pagal paskirtį. O šiuo atveju visas inventorius pasenęs, sulaužytas, turintis specifinį nemalonų kvapą, dažnai naudojamas ne pagal paskirtį, inventoriaus kiekis teisės aktuose yra griežtai nustatytas ir jo trūkumas yra grubus pažeidimas.

Teigia, kad pirmos instancijos teismas pats savo išvadoms prieštaravo, nes iš pradžių nurodė, kad gydymas buvo vertintinas kaip tinkamose sąlygose, tačiau higienos-paso neturėjimas jau įvardijamas kaip pažeidimas ir nesuteikimas tinkamų sąlygų. Pareiškėjo manymu, higienos-paso neturėjimas yra tiesioginis įrodymas, kad tuo laikotarpiu buvo gydomas netinkamose sąlygose.

Atkreipia dėmesį, kad atsakovas privalėjo pasirūpinti, kad pareiškėjui būtų sudarytos sąlygos, kurios atitiktų saugios aplinkos prasmę, t. y. neverstų jo kvėpuoti tabako dūmais. Tai reiškia, kad Ligoninės administracija privalo ne tik raštu visus įspėti, bet ir pasirūpinti, kad nerūkantieji nekvėpuotų tabako dūmais. Atsakovas vietos parduotuvėje davė leidimą prekiauti cigaretėmis ir tabako gaminiais, rūkantis ir nerūkantis ligoniai laikomi ir gydomi kartu, rakinamose palatose, iš kur išeiti nėra galimybės, vėdinimas nustatytas tik per langus. Atsakovas rūkymo vietų nenustatė, nepateikė, kiek kartų ir kaip baudė už minėtą pažeidimą, kokių priemonių, be minėto rašytinio „skelbimo“, ėmėsi ta, kad įgyvendinti minėto įstatymo reikalavimus.

Teigia, jog buvo neįvertinta pareiškėjo padėtis, t. y. kad jo teisės ir laisvės yra suvaržytos, dėl ko jis negali pateikti visų duomenų, argumentuotai patvirtinančių nurodytas aplinkybes. Į bylą atsakovas pateikė nepakankamai įrodymų, paneigiančių pareiškėjo visas nurodytas higienos normų pažeidimo aplinkybes.

Teismas konstatavo bendro pobūdžio informaciją, susijusią su dušo ar pirties suteikimu kalinamajam ne rečiau kaip kartą per savaitę, tačiau dėl paties fakto, kad tik 15 minučių ligoniui yra skiriamas dušas su šiltu vandeniu (ne visada) per savaitę, nieko nepasisakė.

Tvirtina, jog pareiškėjas patyrė didžiulį pažeminimą, kančią, orumo pažeminimą, sveikatos sutrikimų priverstinai gydydamasis pavojingoje jam aplinkoje, antisanitarinėmis sąlygomis. Žala įvertinta 1 832 eurais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas T. O. sieja su tuo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jam nebuvo užtikrintos tinkamos gyvenimo ir gydymo sąlygos: laikotarpiais nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. spalio 5 d., nuo 2010 m. spalio 15 d. iki 2010 m. spalio 19 d. ir nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 13 d., gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, skirta vienam asmeniui; kameros, kuriose jis laikytas, taip pat dušas ir tualetas neatitiko priešgaisrinės apsaugos ir higienos reikalavimų, vėdinimas buvo blogas, šildymas – nepakankamas, inventorius – netinkamas eksploatavimui, patalynė – prastos būklės; jis, nerūkantis asmuo, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis bei asmenimis, užsikrėtusiais ŽIV; patalpos neizoliuotos nuo ligonių, sergančių sunkiomis ligomis, plintančiomis oru; Ligoninė neturėjo leidimo – higienos paso.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nesutinka su priimtu teismo sprendimu ir apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas netiksliai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu gyvenamosios patalpos plotu, atsižvelgtina į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. birželio 30 d.), nustatytą reglamentavimą. Taisyklių 111.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. spalio 5 d., nuo 2010 m. spalio 15 d. iki 2010 m. spalio 19 d. bei nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 13 d., iš viso 31 parą (b. l. 1, 6–9). Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, duomenų apie konkrečiu atveju kartu su pareiškėju Ligoninės palatose buvusių asmenų skaičių byloje nėra, jų nagrinėjamu atveju nepateikė Laisvės atėmimo vietų ligoninė (tokie duomenys nėra fiksuojami). Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjas nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. spalio 5 d. buvo gydomas Bendrojo skyriaus 24 palatoje (21,25 kv. m, 9 lovos), nuo 2010 m. spalio 15 d. iki 2010 m. spalio 19 d. – Chirurginio skyriaus 3 palatoje (28,49 kv. m, 6 lovos), nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 13 d. – Chirurginio skyriaus režimo 26 palatoje (8,92 kv. m, 4 lovos) (b. l. 14–21). Pagal šiuos duomenis, vienam asmeniui šiose palatose teko 2,36 kv. m, 4,75 kv. m arba 2,23 kv. m. ploto. Nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju Ligoninės palatose laikytų asmenų skaičių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi pareiškėjo paaiškinimais apie palatose buvusių asmenų skaičių ir konstatavo, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. spalio 5 d., nuo 2010 m. spalio 15 d. iki 2010 m. spalio 19 d. ir nuo 2013 m. sausio 30 d. iki 2013 m. vasario 13 d., t. y. viso 31 parą, Ligoninės palatose nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog kameros, kuriose jis buvo laikomas, dušai ir tualetai neatitiko priešgaisrinės apsaugos ir higienos reikalavimų, patalpos buvo blogai vėdinamos, nepakankamai šildomos, Ligoninė neturėjo leidimo – higienos paso, buvo išduodama prastos būklės patalynė, o inventorius, jei toks buvo, buvo netinkamas eksploatavimui. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į šiuos pareiškėjo skundo argumentus, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu šiais klausimais ir teismo argumentų nekartoja. Nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad remonto darbai Bendrojo skyriaus 24 palatoje ir Chirurginio skyriaus 3 palatoje buvo atlikti vėliau, nei pareiškėjas buvo gydomas šiose palatose, vien tai nepatvirtina, kad pareiškėjas buvo gydomas netinkamos būklės palatose: pagal HN 76:2010 62 punktą, Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ar kiti nuteistieji dėl to būtų kreipęsi į Ligoninės administraciją dėl netinkamų sąlygų palatose, kitų duomenų apie tai, kad toks remonto poreikis egzistavo anksčiau, nei buvo atliktas remontas, nėra, o pateikti darbų priėmimo aktai patvirtina, kad Ligoninės palatų, dušų, sanitarinių mazgų remontai reguliariai atliekami.

HN 76:2010 54 punkte nurodyta, jog visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Laikotarpis, kurį baldai gali būti naudojami, nėra nustatytas. Pareiškėjo teiginiai, kad ilgą laiką yra naudojami tie patys baldai bei kitas inventorius, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, įrodymų, kad pareiškėjas jo laikymo Ligoninėje metu būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją dėl baldų, patalynės ir kt. priemonių nebuvimo ar netinkamumo, nėra pateikta.    

Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sutiko, jog atsakovas laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. kovo mėn. neužtikrino HN 76:2010 46 punkte numatyto reikalavimo turėti leidimą – higienos pasą. Tačiau ši aplinkybė savaime nepatvirtina, kad laikymo sąlygos ligoninėje buvo netinkamos, juo labiau, kad tai yra pagrindas pareiškėjo įkalinimo sąlygas laikyti nežmoniškomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo orumą, o elgesį su pareiškėju vertinti kaip kankinimą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme.

Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo teiginių, kad jis nebuvo atskiriamas nuo rūkančių asmenų, taip pat nuo asmenų, užsikrėtusių ŽIV ar sergančių oru plintančiomis ligomis: HN:76:2010 6, 14 punktuose numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtintas draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius) visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose (1 p.), taip pat bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (3 p.). Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Taigi Ligoninės administracija turėjo pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia minėtų teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN 76:2010) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, teisėjų kolegijai vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013 ir kt.). Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose) yra iškabinti draudimo rūkyti ženklai ir įspėjamieji užrašai (b. l. 143–145), duomenų, kad būtų užfiksuotas asmenų rūkymo faktas Ligoninės palatose Nr. 24, Nr. 3, Nr. 26, nėra. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apie draudimą rūkyti Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose tinkamai buvo informuoti tiek pats pareiškėjas, tiek kiti tose pačiose kamerų tipo palatose laikyti asmenys, duomenų, kad kartu su pareiškėju palatose gydyti asmenys būtų rūkę, juo labiau – kad tai buvo daroma Ligoninės administracijai žinant ar leidus, nėra. Taip pat nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti, kad ligoninė laikosi visų užkrečiamų ir infekcinių ligų kontrolės, prevencijos reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju nebuvo pagrindo atskirti ŽIV užsikrėtusius asmenis, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šiuo klausimu (pvz., 2015 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje A-1010-575/2015, 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012).

Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į reikšmingas faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, todėl, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį pagrįstai įvertino 200 Eur.

Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

                                                        Virginija Volskienė