Civilinė byla Nr. e2-678-1107/2021

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-04050-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2; 3.1.7.6; 3.1.7.8; 3.2.6.1; 3.2.6.13.

 (S)

KAUNO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 31 d.

Kaunas

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėja Asta Lukauskaitė,

sekretoriaujant Jurgitai Radauskaitei,

dalyvaujant ieškovės I. B. atstovui advokato padėjėjui Tomui Ryzgeliui,

atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Stoties turgus“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Miesto turgus“ atstovui advokato padėjėjui Dainiui Daugirdai,

institucijos, teikiančios išvadą byloje atstovei A. Č.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Stoties turgus“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Miesto turgus“ dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovė ieškiniu prašo: 1)  priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Stoties turgus” ieškovės naudai 3 916,91 Eur nepagrįstai įgytų lėšų, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 2) priteisti iš atsakovės UAB „Miesto turgus“ ieškovės naudai 1 057,94 Eur nepagrįstai įgytų lėšų, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 3) priteisti iš atsakovių ieškovės naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad 2010 m. gruodžio 15 d. uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Nebranga“, atstovaujama ieškovės (nuomininkės), su atsakove UAB „Stoties turgus” (nuomotoja), sudarė Paviljono-prekybos vietos Nr. 33 nuomos sutartį Nr. PP-33 laikotarpiui nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kuria nuomotoja įsipareigojo perduoti nuomininkei nuomos teise laikinai valdyti ir naudoti prekybos vietą Nr. 33, esančią (duomenys neskelbtini) (toliau – prekybos vieta), už užmokestį, o nuomininkė įsipareigojo nustatytais terminais mokėti nuomos mokestį. Nuo 2011 m. gegužės 1 d. pagal minėtą nuomos sutartį PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos ir apmokamos ieškovės. Nuo 2011 m. gruodžio 29 d. nuomos sutarčių šalimi yra ieškovė. Pasibaigus nuomos terminui kasmet buvo sudaromos naujos prekybos vietos nuomos sutartys. Nuo 2015 m. lapkričio 26 d. nuomotoja prekybos vietos nuomos sutartis pradėjo vadinti subnuomos sutartimis, o sutarties šalimis subnuomotojais ir subnuomininkais, tačiau sutarčių esmė ir sąlygos nesikeitė. Paskutinė prekybos vietos subnuomos sutartis su nuomotoja buvo sudaryta 2017 m. lapkričio 17 d., kuri galiojo iki 2018 m. gruodžio 31 d. Visą šį laikotarpį ieškovei atsakovė UAB „Stoties turgus“ skaičiavo nuomos mokestį pridėdama pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM). 2017 m. lapkričio 28 d. ieškovė kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją konsultacijos dėl to, ar ieškovei kyla mokestinė pareiga mokėti PVM ir gavo išaiškinimą jog pagal Lietuvos Respublikos PVM įstatymo (toliau – PVMĮ) 31 straipsnio 2 dalies nuostatas negyvenamųjų patalpų nuoma – PVM neapmokestinama veikla. Pagal PVMĮ 31 straipsnio 3 dalies nuostatas PVM neapmokestinama nekilnojamojo daikto nuoma gali tapti PVM apmokestinama, jeigu nekilnojamasis daiktas nuomojamas PVM mokėtojams apmokestinamiesiems asmenims ir nuomotojas yra pasirinkęs skaičiuoti PVM nuo atitinkamų sandorių. Kadangi ieškovė nėra PVM mokėtoja, atsakovės UAB „Stoties turgus“ teikiama paslauga – negyvenamojo daikto (prekybos vietos) nuoma negalėjo būti apmokestinama PVM mokesčiu. Laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. ieškovė atsakovei UAB „Stoties turgus“ sumokėjo 3 916,91 Eur dydžio PVM (2010 m.: 8 mėn. po 137,84 Lt (39,92 Eur) = 319,36 Eur, 2011 m.: 10 mėn. po 133,79 Lt (38,75 Eur) ir 2 mėn. po 113,72 Lt (32,94 Eur) = 453,38 Eur, 2012 m.: 3 mėn. po 120,41 Lt (34,87 Eur) ir 9 mėn. po 133,79 Lt (38,75 Eur) = 453,36 Eur, 2013 m.: 4 mėn. po 120,41 Lt (34,87 Eur) ir 8 mėn. po 133,79 Lt (38,75 Eur) = 449,48 Eur, 2014 m.: 3 mėn. po 120,41 Lt (34,87 Eur) ir 9 mėn. po 133,79 Lt (38,75 Eur) = 453,36 Eur, 2015 m.: 3 mėn. po 34,88 Eur ir 9 mėn. po 38,75 Eur = 453,39 Eur, 2016 m.: 3 mėn. po 34,88 Eur ir 9 mėn. po 38,75 Eur = 453,39 Eur, 2017 m.: 3 mėn. po 34,88 Eur ir 9 mėn. po 38,75 Eur = 453,39 Eur, 2018 m.: 4 mėn. po 38,75 Eur ir 8 mėn. po 34,10 Eur = 427,80 Eur). Valstybinė mokesčių inspekcija nurodė, jog netinkamai priskaičiuotą PVM nuomininkui privalo grąžinti nuomotojas. Atsakovė grąžinti permokėtą 4 495,11 Eur sumą atsisako. Analogiška situacija su permokamu PVM buvo susidariusiu ir su nauja prekybos vietos nuomotoja UAB „Miesto turgus“, kuri taip pat nuo 2019 m. sausio 2 d. išnuomojo ieškovei prekybos vietą, teikė PVM sąskaitas-faktūras, kuriose už negyvenamojo daikto nuomą skaičiavo PVM mokestį. Atsakovei UAB „Miesto turgus“ ieškovė per laikotarpį nuo 2019 m. sausio 2 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. sumokėjo 760,20 Eur dydžio PVM (63,35 Eur ×12 mėn.). Laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 11 d. ieškovė atsakovei UAB „Miesto turgus“ sumokėjo 297,74 Eur dydžio PVM. Šią bendrą 1 057,94 Eur sumą reikalauja atsakovę grąžinti. Atsakovai išrašė neteisingas PVM sąskaitas-faktūras ir pateikė jas apmokėti ieškovei, kuri nepagrįstai (nesant teisinio pagrindo) sumokėjo ir minėtose PVM sąskaitose-faktūrose apskaičiuotą PVM mokestį. Nurodė, kad atsakovės yra nepagrįstai praturtėjusios ieškovės sąskaita, todėl privalo gautas lėšas grąžinti. Ieškovė nuomojamose patalpose (kurios nuomos, o vėliau ir subnuomos sutartyse įvardytos kaip paviljonas-prekybos vieta), ieškovė vykdo ne prekybos veiklą, o teikia siuvimo paslaugas. Patalpose esanti siuvimo įranga yra ieškovės, atsakovai jai niekada nenuomojo jokios įrangos, dėl ko, su ja sudarytos nuomos (subnuomos) sutartys negali būti laikomos „mišriomis“. 2020 m. rugpjūčio 3 d. ieškovė pateikė byloje dalies ieškinio atsisakymą, kuriuo atsisakė 462,74 Eur dalies ieškinio atsakovės UAB „Stoties turgus“ atžvilgiu. Nurodė, jog ieškovei yra žinomos ieškinio dalies atsisakymo pasekmės, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 294 straipsnio 2 dalyje. Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinė byla dalyje dėl 462,74 Eur priteisimo iš atsakovės UAB „Stoties turgus“ ieškovės naudai, nutraukta.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas likusius ieškinio reikalavimus palaikė ir ieškinį prašė tenkinti. Papildomai paaiškino, kad ieškovė su atsakovėmis sudarė sutartis dėl patalpų nuomos, šios patalpos pagal savo kilmę atitiko nekilnojamojo turto patalpas, todėl ieškovė neturėjo mokėti atsakovei PVM mokesčio. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovė sumokėjo atsakovių paskaičiuotą PVM mokestį nepagrįstai, prašo nurodytą mokestį priteisti iš atsakovių. Patalpų atitikimą nekilnojamojo turto sąvokai pagrindžia pateiktos foto nuotraukos, kadangi iš pateiktų nuotraukų matyti, jog ieškovės nuomojama prekybos vieta yra tampriai su žeme susijęs statinys, kurio nėra galimybės lengvai perkelti į kitą vietą. Ieškovė su nuomotojais nuomos sutartis sudarinėjo naujas kiekvienais metais, į mokesčių inspekciją dėl neteisingai skaičiuojamo PVM mokesčio kreipėsi 2017 metais. Siekiant išvengti konfliktų su atsakovėmis, ieškovė ir toliau mokėjo PVM mokesčio sumas pagal sutartis. Nesutiko su atsakovių pozicija, jog byloje reikalavimas turi būti keliamas kitam atsakovui – Lietuvos Respublikai, kadangi nuomos ir subnuomos sutartis ieškovė sudarinėjo su atsakovėmis. Atsakovės veikė neteisėtai išrašydamos PVM sąskaitas faktūras ir nurodydamos mokėti PVM mokestį, todėl jos turi grąžinti nepagrįstai gautas pinigines lėšas. 

Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad 2009 m. lapkričio 17 d. atsakovė UAB „Stoties turgus“ su IĮ „Nebranga“, atstovaujama ieškovės, sudarė Paviljono-prekybos vietos Nr. 33 nuomos sutartį Nr. PP-33 laikotarpiui nuo 2009 m. lapkričio 17 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., pagal kurią nuomotojas (atsakovė UAB „Stoties turgus“) įsipareigojo perduoti nuomos teise laikinai valdyti ir naudoti prekybos vietą Nr. 33, esančią adresu (duomenys neskelbtini), už užmokestį, o nuomininkė (IĮ „Nebranga“) įsipareigojo nustatytais terminais mokėti nuomos mokestį su PVM. 2010 m. gruodžio 15 d. atsakovė UAB „Stoties turgus“ paviljono-prekybos vietos Nr. 33 nuomos sutartį Nr. PP-33 sudarė su UAB „Nebranga“, atstovaujama ieškovės, pagal kurią nuomotojas (atsakovė UAB „Stoties turgus“) laikotarpiui nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. įsipareigojo perduoti nuomos teise laikinai valdyti ir naudoti prekybos vietą Nr. 33, esančią adresu (duomenys neskelbtini) už užmokestį, o nuomininkė (UAB „Nebranga“) įsipareigojo nustatytais terminais mokėti nuomos mokestį su PVM. Be to, atsakovė UAB „Stoties turgus“ laikotarpiu pagal 2009 m. rugsėjo 14 d. sudarytą Paviljono-prekybos vietos Nr. 21A nuomos sutartį Nr. PP-21A nuo 2009 m. rugsėjo 20 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. buvo išsinuomojusi prekybos vietą Nr. 21A, esančią adresu (duomenys neskelbtini), IĮ „Nebranga“. Minėta sutartis buvo nutraukta 2009 m. lapkričio 17 d. Atsakovė UAB „Stoties turgus“ su ieškove Paviljono-prekybos vietos Nr. 33 nuomos sutartį Nr. PP-33 (toliau – Sutartis Nr. PP-33) sudarė 2011 m. gruodžio 29 d., pagal kurią nuomotojas (atsakovė UAB „Stoties turgus“) laikotarpiui nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. įsipareigojo perduoti nuomos teise laikinai valdyti ir naudoti prekybos vietą Nr. 33, esančią adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Prekybos vieta Nr. 33) už užmokestį, o nuomininkė (Ieškovė) įsipareigojo nustatytais terminais mokėti nuomos mokestį su PVM. Pasibaigus Sutarties Nr. PP-33 galiojimui buvo sudaromos naujos iš esmės analogiško turinio sutartys dėl prekybos vietos Nr. 33 nuomos (nuo 2015 m. lapkričio 26 d. Sutarties Nr. PP-33 pavadinimas keitėsi į Paviljono-prekybos vietos Nr. 33 subnuomos sutartį Nr. PP-33 bei atitinkamai sutarties šalys, t. y. į subnuomotoją (atsakovė UAB „Stoties turgus“) ir subnuomininką (ieškovė). Paskutinė prekybos vietos Nr. 33 subnuomos sutartis Nr. PP-33 buvo sudaryta 2017 m. gruodžio 7 d., ji galiojo nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Atsakovė UAB „Stoties turgus“ pagal atitinkamu laikotarpiu galiojusią prekybos vietos nuomos sutartį, nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. skaičiavo su PVM. 2019 m. sausio 2 d. atsakovė UAB „Miesto turgus“ su ieškove sudarė neterminuotą Pasažo prekybos vietos subnuomos sutartį Nr. PV_2019/16 (toliau – Sutartis Nr. PV_2019/16), pagal kurią subnuomotojas (atsakovė UAB „Miesto turgus“) įsipareigojo perduoti subnuomininkui (ieškovei) nuomos teise laikinai valdyti ir naudoti prekybos vietas, esančias Pasaže, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Prekybos vieta Nr. 34), už užmokestį, o subnuomininkė (ieškovė) įsipareigojo nustatytais terminais mokėti nuomos mokestį su PVM. Pagal Sutarties Nr. PV_2019/16 4.1 punktą, šalys susitarė, kad Prekybos vietos Nr. 34 nuomos kaina, kurią subnuomininkas (ieškovė) įsipareigoja mokėti yra 365 Eur už prekybos vietą per vieną kalendorinį mėnesį įskaitant PVM, kuris sudarė 63,35 Eur. Už 2020 m. birželio mėn. Prekybos vietos Nr. 34 nuomos mokestis sudarė 255,50 Eur įskaitant PVM, kuris sudarė 44,34 Eur. Atsakovė UAB „Miesto turgus“ pagal laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 2 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusią Sutartį Nr. PV_2019/16, nuomos mokestį skaičiavo su PVM, kuris pagal kiekvieną 2019 m. mėnesį ieškovei išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, sudarė 63,35 Eur, viso 2019 m. – 760,20 Eur. Už 2020 m. sausio mėn., 2020 m. vasario mėn., 2020 m. kovo mėn., 2020 m. gegužės mėn. ieškovė sumokėjo 253,40 Eur PVM (po 63,35 Eur per mėn., išskyrus 2020 m. balandžio mėn.), už 2020 m. birželio mėn. – 44,34 Eur PVM, iš viso 2020 m. – 297,74 Eur PVM. 17. Atsakovė UAB „Stoties turgus“ 2018 m. sausio 17 d. kreipėsi į VMI su paklausimu dėl atsakovės UAB „Stoties turgus“ gaunamų pajamų iš nekilnojamojo turto, t. y. (i) prekybos vietos laikinajame statinyje ir (ii) prekybos vietos turgaus aikštėje, nuomos apmokestinimo PVM pagal PVMĮ 31 straipsnio 2 dalį. VMI 2018 m. vasario mėn. raštu „Dėl nuomos paslaugų apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu (PVMĮ 31 str.)“ Nr. (32.39-PVM E) RM, atsakydama išaiškino, kad prekybos vietos nuoma turi būti apmokestinama PVM. Prekybos vietos Nr. 33 ir Prekybos vietos Nr. 34 laikinajame statinyje, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nuoma yra apmokestinama PVM dėl toliau nurodytų argumentų bei paaiškinimų. VMI, atsakydama į atsakovės UAB „Stoties turgus“ paklausimą, išaiškino, kad kai su nekilnojamuoju turtu išnuomojamas ir kitas jame esantis turtas (įranga ir pan.), t. y. yra sudaromas „mišrios“ nuomos paslaugų sandoris, tai PVM tikslais laikoma, kad sandorį sudaro keli elementai. Tokiu atveju, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, reikia atsižvelgiant į visas susijusias aplinkybes, nustatyti, ar yra sudarytas vienas, ar du (ar daugiau) sandorių. VMI rašte pažymėjo, kad tuo atveju, kai prekybininkams nuomojama prekybos ir/ar sandėliavimo vieta įrengta laikinajame statinyje (tam tikras žemės plotas su kilnojamu turtu (prekystaliu, pastatomu kiosku ar paviljonu)) ir už suteiktą prekybos vietą atsakinga pati bendrovė (atsakovė UAB „Stoties turgus“), ji rūpinasi prekybos vietų remontu, priežiūra, apsauga, prekyba išnuomotose vietose vyksta bendrovės (atsakovės UAB „Stoties turgus“) nustatytu laiku ir pan., teikiamos paslaugos nėra pasyvi veikla, kuria suteikiama galimybė naudotis tam tikru patalpų plotu kaip savininkui. VMI konstatavo, kad tuo atveju, kai sandorio sudarymo tikslas yra išsinuomoti įrengtą prekybos vietą, PVM tikslais nelaikoma, kad yra sudaryta nekilnojamojo turto nuomos sutartis, PVMĮ 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta lengvata netaikoma ir toks sandoris vertinamas kaip PVM apmokestinamų paslaugų teikimas. Išvadą, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 1 d. iš atsakovės UAB „Stoties turgus“ nuomojosi įrengtą Prekybos vietą Nr. 33, o ne tam tikrą patalpų plotą, kuriuo galėjo disponuoti kaip savininkė, pagrindžia Sutarties Nr. PP-33 nuostatos, nustatančios, kad subnuomininkas (ieškovė) įsipareigoja: naudoti prekybos vietą Nr. 33 tik prekybai ir paslaugų teikimui (Sutarties Nr. PP-33 3.1 punktas), prekybos vietą Nr. 33 laikyti tvarkingai ir pavyzdingame stovyje (Sutarties Nr. PP-33 3.2 punktas), vykdyti subnuomotojo (atsakovės UAB „Stoties turgus“) nurodymus, liečiančius subnuomojamą prekybos vietą Nr. 33 (Sutarties Nr. PP-33 3.3 punktas), nesubnuomoti prekybos vietos Nr. 33 kitiems asmenims (Sutarties Nr. PP-33 3.6 punktas), be subnuomotojo raštiško sutikimo neturi teisės perplanuoti, rekonstruoti ar pertvarkyti subnuomojamos prekybos vietos ar jos dalies (Sutarties Nr. PP-33 3.7 punktas) ir kt. Išvadą, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 2 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. iš atsakovės UAB „Miesto turgus“ nuomojosi įrengtą prekybos vietą Nr. 34, o ne tam tikrą patalpų plotą, kuriuo galėjo disponuoti kaip savininkė, pagrindžia Sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nuostatos, nustatančios, kad subnuomininkas (ieškovė) įsipareigoja: naudoti prekybos vietą Nr. 34 tik prekybai ir paslaugų teikimui (Sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 3.1 punktas), be subnuomotojo (atsakovės UAB „Miesto turgus“) raštiško leidimo nedaryti prekybos vietos pertvarkymo, rekonstrukcijų ir kitų pakeitimų (Sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 3.2 punktas), nelaikyti savo ar trečiųjų asmenų priemonių prie paviljono esančioje teritorijoje ((duomenys neskelbtini)) darbo ir ne darbo laiku (Sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 3.9 punktas). Daro išvadą, kad atsakovės, vadovaujantis PVMĮ 32 straipsnio 2 dalies nuostatomis, už prekybos vietų Nr. 33 ir 34 nuomą PVM skaičiavo pagrįstai, todėl ieškinys atmestinas. Ieškovė teisiniu ieškinio reikalavimų pagrindu nurodo turto gavimo be pagrindo instituto nuostatas. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai nustatomos šios sąlygos: (i) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; (ii) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; (iii) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; (iv) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškovė minėtų sąlygų egzistavimo nepagrindė. Tuo atveju, jei teismas vertintų, kad atsakovė UAB „Stoties turgus“ į prekybos vietos Nr. 33, atsakovė UAB „Stoties turgus“ į prekybos vietos Nr. 34 nuomos kainą PVM įtraukė nepagrįstai, ieškinys turi būti atmestas tuo pagrindu, jog jis pareikštas netinkamiems atsakovams, kadangi atsakovai prašomos priteisti sumos neįgijo ir ja nedisponuoja, o šią sumą, vykdydami mokesčių teisės aktų nuostatas, sumokėjo į valstybės biudžetą.

Teismo posėdžio metu atsakovių atstovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Papildomai paaiškino, kad palaiko procesiniuose dokumentuose išdėstytus nesutikimo su ieškiniu argumentus. Sutartiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovių yra ilgalaikiai. Nuo pat sutartinių santykių pradžios ieškovė sudarinėjo kiekvienais metais naujas sutartis dėl prekybos vietos nuomos tomis pačiomis sąlygomis. Ieškovei problema iškilo ne dėl sutartinių santykių ar netinkamo jų vykdymo, o tik dėl PVM mokesčio skaičiavimo. Tai yra tokia sutarties dalis, kuomet PVM mokestis yra sumokamas nuomotojams, kurie jį iškarto sumoka į valstybės biudžetą, taigi, PVM suma nepriklauso nuomotojams, ji priklauso valstybei. Šioje situacijoje atsakovės nepraturtėjo jokiu ieškovės turtu, todėl jos yra netinkami asmenys atsakyti pagal ieškovės reiškiamus ieškinio reikalavimus. PVM gali sugrąžinti tik valstybinė mokesčių inspekcija ir šis mokestis yra grąžinamas tik už trejus metus, anksčiau sumokėto mokesčio sugrąžinimui yra taikoma senatis. Taigi, ieškovė prašo jai priteisti lėšas kurių atsakovės neturi, jomis nedisponuoja, jų mokėjimas buvo atliekamas valstybei ir jų susigrąžinimo galimybės šiai dienai yra ribotos. Ieškovė kasmet pasirašinėjo naujas nuomos sutartis, tačiau klausimo dėl PVM mokesčio skaičiavimo nekėlė. Kitas aspektas yra dėl paties objekto, kurio atžvilgiu yra skaičiuojamas PVM – nors ieškovė nurodo, jog jai nuomojamas nekilnojamasis turtas, tačiau taip nėra. Ieškovei yra nuomojamas tik kioskas, gražiai apipavidalintas ir su pridėtais laiptais, kuris niekada nebuvo laikomas nekilnojamuoju turtu, šį kioską bet kuriuo metu galima išvežti su krano pagalba. Tarp ieškovės ir atsakovių nebuvo susiklostę nekilnojamojo turto nuomos santykiai, o tik prekybos vietos nuomos santykiai. Byloje pateikta techninė dokumentacija, kurioje yra aiškiai įvardintas prekybos paviljonų statusas, laikinumas, statybinė technologija – tai yra laikinas statinys, neturintis atskiro pamato ir bet kada gali būti išvežamas ar perkeliamas į kitą vietą. Paviljonai neturi pamato, o tik išlietą išlyginamąjį sluoksnį ant kurio pastatyti lengvai išrenkami karkasiniai paviljonai, su fasadinėmis plokštėmis, imituojančiomis plytas. Viešajame registre nurodyti paviljonai nėra įregistruoti, nes jie nėra nekilnojamojo turto objektas. Atsakovės turi leidimą statyti laikinus paviljonus žemės sklype, kuris išduotas 2008 m. rudenį. Tokio pobūdžio laikini prekybos paviljonai pastatyti tik tuo tikslu, kad padėti prekybininkams apsisaugoti nuo įvairių klimato sąlygų, bet tai nėra nepajudinami statiniai. Paviljonus išmontuoti galima per vieną dieną. Ieškovė su atsakovėmis sudarė civilinius santykius įtvirtinančias sutartis, kuriose vadovaujantis sutarties laisvės principais buvo aptarti įsipareigojimai, teisės, bei nustatytas aiškus įsipareigojimas dėl nuomos kainos.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų – nuomos bei subnuomos sutarčių: 1) 2011 m. gruodžio 29 d. Paviljono – prekybos vietos Nr. 33 nuomos sutarties PP-33, bei jos priedo Nr. 1; 2) 2012 m. gruodžio 17 d. Paviljono – prekybos vietos Nr. 33 nuomos sutarties PP-33, bei jos priedų Nr. 1, Nr. 1-2; 3) 2013 m. lapkričio 20 d. Paviljono – prekybos vietos Nr. 33 nuomos sutarties PP-33, bei jos priedo Nr. 1; 2014 m. gruodžio 22 d. Paviljono – prekybos vietos Nr. 33 nuomos sutarties PP-33, bei jos priedo Nr. 1; 4) 2015 m. lapkričio 26 d. Paviljono – prekybos vietos Nr. 33 nuomos sutarties PP-33, bei jos priedo Nr. 1; 5) 2016 lapkričio 17 d. Paviljono – prekybos vietos Nr. 33 subnuomos sutarties PP-33, bei jos priedo Nr. 1; 6) 2017 m. gruodžio 7 d. Paviljono – prekybos vietos Nr. 33 subnuomos sutarties PP-33, bei jos priedo Nr. 1; 7) 2019 m. sausio 2 d. Pasažo prekybos vietos subnuomos sutarties Nr. PV_2019/16 bei jos priedo Nr. 1; nustatyta, jog ieškovė (nuomininkė/subnuomininkė) ir atsakovė UAB „Stoties turgus“ (nuomotoja/subnuomotoja) laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 29 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo sudariusios paviljono – prekybos vietos nuomos/subnuomos sutartį, kuria atsakovė UAB „Stoties turgus“ suteikė ieškovei paviljono – prekybos vietos nuomos/subnuomos paslaugas už sutartyje nustatytą kasmėnesinį mokestį, į kurį šalys susitarė įskaičiuoti PVM. Nuo 2019 m. sausio 2 d. ieškovė (subnuomininkė) ir atsakovė UAB „Miesto turgus“ (subnuomotoja) sudarė pasažo prekybos vietos subnuomos sutartį, kuria atsakovė UAB „Miesto turgus“ suteikė ieškovei paviljono – prekybos vietos subnuomos paslaugas už sutartyje nustatytą kasmėnesinį mokestį, į kurį šalys susitarė įskaičiuoti PVM.

Pateiktos PVM sąskaitos faktūros patvirtina, jog ieškovei atsakovės viso paviljono – prekybos vietos nuomos (subnuomos) laikotarpiu teikė už nuomos (subnuomos) paslaugas išrašytas PVM sąskaitas – faktūras, kuriose buvo nurodomas paskaičiuotas mokėti nuomos (subnuomos) mokestis bei PVM mokestis. Ieškovė asmeniškai priimdavo jai teikiamas sąskaitas. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė nebūtų priėmusi kokios nors jai pateiktos PVM sąskaitos – faktūros, dėl nepagrįstai sąskaitoje nurodytų sumų už nuomos (subnuomos) paslaugas.

2017 m. lapkričio 28 d. ieškovės užklausa valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl PVM mokesčio mokėjimo pagrįstumo, patvirtina, jog ieškovė kreipėsi į mokesčių instituciją dėl PVM mokesčio skaičiavimo pagrįstumo. Iš ieškovei pateikto VMI atsakymo nustatyta, jog ieškovei buvo atsakyta, kad tuo atveju, kai išnuomojama pati patalpa be jokios papildomos įrangos ar įrenginių ir šia patalpa niekas kitas pasinaudoti negali, tai VMI nuomone, sudaryto sandorio tikslas yra pasyvus tikro ploto suteikimas, kartu suteikiant kitai šaliai teisę naudotis šiuo plotu kaip savininkui, todėl PVM tikslais laikoma, kad sudaromas nekilnojamojo turto nuomos (subnuomos) sandoris, kuris yra neapmokestinamas PVM, kadangi nuomininkė yra ne PVM mokėtoja.

2018 m. sausio 17 d. atsakovės UAB „Stoties turgus“ paklausimas valstybinei mokesčių inspekcijai dėl pajamų apmokestinimo PVM, patvirtina, jog atsakovė UAB „Stoties turgus“ kreipėsi į VMI dėl nuomos mokesčio už laikinuose statiniuose įrengtas prekybos vietas apmokestinimo PVM. Iš pateikto VMI atsakymo nustatyta, jog atsakovei buvo išaiškinta, kad tuo atveju kai prekybininkams nuomojama prekybos ir / ar sandėliavimo vieta įrengta laikinajame statinyje (tam tikras žemės plotas su kilnojamuoju turtu (prekystaliu, pastatomu kiosku ar paviljonu) ir už suteiktą prekybos vietą atsakinga pati nuomotoja, ji rūpinasi prekybos vietų remontu, priežiūra, apsauga, prekyba išnuomotose vietose vyksta nuomotojos nustatytu laiku ir pan., teikiamos paslaugos nėra pasyvi veikla, kuria suteikiama galimybė naudotis tam tikru patalpų plotu kaip savininkui, sandorio tikslas yra išnuomoti įrengtą prekybos vietą, PVM tikslais nelaikoma, kad sudaryta nekilnojamojo turto nuomos sutartis PVMĮ 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta lengvata netaikoma ir toks sandoris vertinamas kaip PVM apmokestinamų paslaugų teikimas.

Ieškovė byloje pateikė foto nuotraukas, kuriose yra užfiksuota ieškovės nuomojamas paviljonas – prekybos vieta.

Byloje pateiktas „Laikinų prekybos paviljonų statybos / projekto korektūros“ projektas patvirtina, kad adresu (duomenys neskelbtini), buvo projektuojami statiniai, atitinkantys reglamentą „STR 1.01.07:2002 Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, kurie surenkami statybos vietoje iš gamykloje pagamintų gaminių, neturi atskiro pamato, gali būti bet kada išrenkami bei perkeliami į kitą vietą.

Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė išvadą byloje, kurioje nurodė, kad PVMĮ 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad PVM neapmokestinama kitų nei gyvenamosios patalpos nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų nuoma, išskyrus: 1) bet kokių transporto priemonių (įskaitant orlaivius, laivus, geležinkelio riedmenis) stovėjimo, saugojimo aikšteles, garažus ar kitus panašios paskirties nekilnojamuosius pagal prigimtį daiktus; 2) bet kokių įrenginių ar įrangos (įskaitant seifo kameras), atitinkančius nekilnojamojo pagal prigimtį daikto sąvoką, nuomą. Sprendžiant klausimą dėl PVMĮ 31 straipsnyje įtvirtintų nuostatų taikymo, pirmiausia reikėtų įvertinti ir nustatyti, koks turtas nuomojamas, t. y. kilnojamasis ar nekilnojamasis. Nekilnojamojo turto nuomos (įskaitant paties nekilnojamojo turto apibrėžimą) sąvoka yra viena iš tokių Bendrijos lygmens sąvokų, kurios aiškinimui negali būti naudojamos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos. Byloje C-315/00 ESTT konstatavo, kad viena iš pagrindinių charakteristikų, kuria vadovaujantis sprendžiama, ar konkretus daiktas PVM tikslais yra laikomas kilnojamuoju ar nekilnojamuoju turtu, yra susijusi su tokio daikto mobilumu. Kitaip tariant, jeigu daiktas nėra mobilus ar lengvai perkeliamas iš vienos vietos į kitą ir yra tampriai sujungtas su žeme (byloje C315/00 aprašyti surenkami nameliai buvo pastatyti ant betoninio pagrindo, kurio pamatai įleisti į žemę, o jiems perkelti iš vienos vietos į kitos reikėtų 8 žmonių ir tai užtruktų 10 dienų), tai toks daiktas, Direktyvos 135 straipsnio (atitinkamai ir PVMĮ 31 straipsnio) taikymo prasme, laikytinas nekilnojamuoju pagal prigimtį daiktu. Iš sudarytos tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Stoties turgus“ prekybos vietos nuomos sutarties, neaišku, koks turtas (kilnojamas ar nekilnojamas) ieškovei buvo nuomojamas. Taip pat, nėra aišku ir tai, ar ieškovei buvo teikiamos papildomos paslaugos, o jeigu buvo teikiamos – kokio pobūdžio ir imties tokios paslaugos buvo ir ar tokių paslaugų teikimas iš esmės sandorį pakeistų taip, kad jis būtų vertinamas nebe kaip pasyvi nuomos veikla, bet kaip aktyvi veikla, kurios sudėtine dalimi būtų ir tam tikro objekto nuoma.

Teismo posėdžio metu išvadą teikiančios institucijos atstovė paaiškino, kad PVM mokesčio mokėjimo tikslais yra sprendžiama ar sudaryta nuomos sutartis dėl turto kurį lengvai galima išmontuoti ir perkelti į kitą vietą ar turas yra pritvirtintas prie žemės tokiu būdu, jog nėra paprasta jį perkelti. Šiuo atveju neturi įtakos tai, ar nuomojamas turtas yra registruotas nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamasis turtas. Tokiu atveju kai nuomojamas daiktas gali būti lengvai perkeliamas ir išmontuojamas, laikoma, kad sudaryta nuomos sutartis ne dėl nekilnojamojo turto ir tokio turto nuomos sandoris yra apmokestinamas PVM mokesčiu.  

Dėl reikalavimo priteisti be teisinio pagrindo įgytas lėšas.

Ieškovė nurodė, kad atsakovės be pagrindo įgijo ieškovei priskaičiuotą mokėti PVM mokestį už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 29 d. iki 2020 m. birželio 11 d., todėl privalo ieškovei grąžinti sumokėtas PVM mokesčio sumas, pagal ieškovės pateiktą paskaičiavimą.

Kaip numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 1 dalis, asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). Apibendrintai galima pasakyti, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur) išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-68/2011).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237-6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2017).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (CK 6.242 str.), turi būti nustatytos tokios prielaidos: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015; 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020).

Šios kategorijos bylose turi būti vadovaujamasi bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, reglamentuota CPK 178 straipsnyje, kad įrodyti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kad neigia, todėl būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti, kad turtas įgytas esant teisiniam pagrindui tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018 24 punktą).

Šioje byloje nustatyta, jog ieškovę ir atsakoves visų paviljono – prekybos vietos nuomos teisinių santykių metu siejo sutartiniai santykiai, nustatyti tarp ieškovės ir atsakovių sudarytose Paviljono – prekybos vietos Nr. 33 nuomos/subnuomos sutartyse bei Pasažo prekybos vietos subnuomos sutartyse. Šiose sutartyse ieškovė ir atsakovės buvo sutarusios konkrečią pinigų sumą, kurią ieškovė sutartimi įsipareigojo mokėti kiekvieną mėnesį. Nurodant mėnesio nuomos mokesčio sumą, nuomos (subnuomos) sutartyse tuo pačiu buvo nurodoma, kokią mokesčio dalį sudaro nuomos paslaugos suma bei kokia mėnesio mokesčio dalis yra mokama kaip PVM. Pažymėtina, jog tarp ieškovės ir atsakovių nuomos (subnuomos) sutartys buvo sudarinėjamos metų laikotarpiui, o laikotarpiui pasibaigus, buvo sudaromos naujos sutartys, kuriose vėlgi buvo nurodomos mėnesio nuomos mokesčio sumos, bei tai, kokią šio mokesčio dalį sudaro nuomos paslaugos suma bei kokia mėnesio mokesčio dalis yra mokama kaip PVM.

Iš byloje pateiktų PVM sąskaitų – faktūrų bei ieškovės atlikto paskaičiavimo (sumokėtų sumų suvestinės) nustatyta, kad ieškovė nėra sumokėjusi atsakovėms daugiau nuomos (subnuomos) mokesčio, nei buvo numatyta tarp šalių sudarytose prekybos vietos nuomos (subnuomos) sutartyse. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė mokėjo nuomos (subnuomos) mokesčio sumas atsakovėms pagal tarp šalių sudarytas nuomos (subnuomos) sutartis, šiuo atveju galioja prezumpcija, kad atsakovėms sumokėtas nuomos (subnuomos) mokestis yra teisėtai atsakovių įgytas turtas ir negali būti išreikalautas iš atsakovių.

Pažymėtina, jog ieškovė šioje byloje nereiškė reikalavimo dėl sutarčių, sudarytų su atsakovėmis pripažinimo negaliojančiomis, nekvestionavo sudarytų sutarčių teisėtumo.   

Teismas daro išvadą, jog ieškovė neįrodė aplinkybės, jog atsakovės praturtėjo ieškovės sąskaita, kadangi, kaip jau minėta, tarp šalių nuomos (subnuomos) mokesčio mokėjimo metu galiojo sutartiniai nuomos (subnuomos) santykiai, kurių teisėtumo ieškovė neginčijo. Taip pat, aplinkybę, jog atsakovės nepraturtėjo ieškovės sąskaita patvirtina, tai, jog sutartyse numatyto PVM mokesčio, kurio sumas ieškiniu reikalauja grąžinti ieškovė, atsakovės iš tiesų neįgijo, nuomos (subnuomos) sutartyse nurodytas PVM mokestis buvo sumokėtas į valstybės biudžetą.

Byloje pateikti PVM mokesčio skaičiavimą pagrindžiantys rašytiniai įrodymai – valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimas atsakovei UAB „Stoties turgus“ į 2018 m. sausio 17 d. atsakovės UAB „Stoties turgus“ paklausimą dėl pajamų apmokestinimo PVM, „Laikinų prekybos paviljonų statybos / projekto korektūros“ projektas patvirtina aplinkybes, jog atsakovės turėjo teisinį pagrindą, vadovaujantis PVMĮ nuostatomis skaičiuoti PVM už suteiktas nuomos paslaugas laikinuose statiniuose bei pareigą paskaičiuotą PVM sumokėti į valstybės biudžetą.

Lietuvos teisėje laikomasi principo, kad asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo; jeigu pažeistos teisės gali būti apgintos daiktinės teisės normų pagrindu, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo taip pat negali būti reiškiamas. Tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010; 2020 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-523-248/2020).

Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai, todėl ieškovė, sudarydama prekybos vietos nuomos/subnuomos sutartis su atsakovėmis ir manydama, jog sudaryti sutartiniai santykiai pažeidžia ieškovės teises, turėjo teisę pažeistas teises ginti sutarčių teisės normomis, o ne reiškiant ieškinį dėl nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo.

Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, ieškovės ieškinys atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Ieškinį atmetus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalimi atsakovėms iš ieškovės priteisiamos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos –  1 361,25 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidos atsakovei UAB „Stoties turgus“, bei 1 542,75 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidos atsakovei UAB „Miesto turgus“ pagal 2020 m. gruodžio 8 d. pateiktą prašymą ir išlaidas advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti pagrindžiančius dokumentus (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Teismas, priteisdamas išlaidas už advokato padėjėjo suteiktą teisinę pagalbą, daro išvadą, jog šios išlaidos yra pagrįstos, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių.

Valstybė šioje byloje patyrė 5,37 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu šalims, kurios, ieškinį atmetus, priteisiamos iš ieškovės (CPK 88 straipsnio 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis). Bylinėjimosi išlaidas valstybei ieškovė turi sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, bylinėjimosi išlaidų įmokos kodas 5660.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 265 – 270, straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės I. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Stoties turgus‘, juridinio asmens kodas 233923260, bylinėjimosi išlaidas - 1 361,25 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt vieną eurą 25 ct) advokato padėjėjo teisinės pagalbos išlaidų.

Priteisti iš ieškovės I. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Miesto turgus‘, juridinio asmens kodas 301803535, bylinėjimosi išlaidas - 1 542,75 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus keturiasdešimt du eurus 75 ct) advokato padėjėjo teisinės pagalbos išlaidų.

Priteisti iš ieškovės I. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas valstybei – 5,37 Eur (penkis eurus 37 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą pateikiant per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.

Teisėja                                                 Asta Lukauskaitė