Nr. DOK-4514

Teisminio proceso Nr. 2-17-3-01123-2024-8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Agnės Tikniūtės, Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė) ir Eglės Zemlytės,

susipažinusi su 2025 m. gruodžio 29 d. paduotu atsakovo J. J. kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 30 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Atsakovas J. J. padavė kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 30 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 24 d. sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovės UAB „Alorona“ ieškinys atsakovui J. J. dėl 124 791,90 Eur skolos priteisimo.

Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtiniais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad šis teisės pažeidimas turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kasacinį skundą paduodant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, faktines aplinkybes, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Atsakovo J. J. kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai:

1. Teismai, kvalifikuodami šalių santykius kaip pirkimo–pardavimo teisinius santykius ir pripažindami sutartį sudaryta nenustačius ir neindividualizavus esminių jos sąlygų, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ir netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.162 ir 6.306 straipsnius. Ieškovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros, kurios nėra pasirašytos atsakovo ir kuriose nurodytos prekės negali būti vienareikšmiškai susietos su atsakovo objektu, negali būti laikomos tinkamu įrodymu, patvirtinančiu šalių valios sutapimą dėl konkretaus sutarties dalyko. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad finansiniai ar apskaitos dokumentai, įskaitant PVM sąskaitas faktūras, savaime nepatvirtina pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, jeigu nėra nustatyto ir įrodyto šalių susitarimo dėl esminių sutarties sąlygų. Tokie dokumentai gali būti vertinami tik kaip vieni iš galimų įrodymų, tačiau jie negali pakeisti paties susitarimo fakto. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sutarties sudarymo ir sutarties vykdymo sąvokos yra savarankiškos ir negali būti tapatinamos. Net ir tuo atveju, kai konstatuojamas tam tikrų veiksmų atlikimas ar prekių buvimas statybos objekte, tai savaime nepatvirtina pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, jeigu nebuvo nustatytas pirminis šalių susitarimas dėl sutarties dalyko ir kitų esminių sąlygų. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas pagrįsti tariamo šalių susitarimo turinį, rėmėsi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nors byloje nebuvo patikimai nustatytas pats sutarties sudarymo faktas ir jos esminės sąlygos. Tokiu būdu sutarčių aiškinimo instrumentas buvo panaudotas ne aiškinant egzistuojančią sutartį, o de facto (faktiškai) konstruojant sutartį ex post facto (po fakto), kai esminės sąlygos nebuvo įrodytos.

2. Teismai netinkamai taikė atstovavimo institutą reglamentuojančias teisės normas. Pagal CK 2.133 straipsnį, atstovavimas grindžiamas atstovaujamojo valia, išreikšta įgaliojimu, sutartimi ar įstatymu, ir turi būti aiškus bei suprantamas tretiesiems asmenims. Nenustačius teisinio pagrindo, suteikiančio G. V. teisę veikti atsakovo vardu, jos vienašaliai veiksmai ir susirašinėjimas su ieškove negali būti laikomi atsakovo valios suderinimu ar sutikimu sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Be to, teismai neįvertino, kad ieškovė veikė kaip profesionalus verslo subjektas, kuriam taikomi aukštesni rūpestingumo ir apdairumo standartai. Tais atvejais, kai užsakymus pateikia ne pats pirkėjas, o trečiasis asmuo, būtent verslininkui tenka pareiga įsitikinti tokio asmens atstovavimo teise. Neįsitikinus atstovavimo teisiniu pagrindu, rizika dėl galimo prievolės neatsiradimo negali būti perkeliama fiziniam asmeniui.

3. Teismai pažeidė CPK 178 straipsnyje įtvirtintą rungtyniškumo principą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl CPK 12 ir 178 straipsnių taikymo, neteisėtai perkėlė atsakovui negatyvaus fakto (kad prekės nebuvo gautos) įrodinėjimo naštą, nesant atsakovo tiesioginio akcepto, patenkino ieškinį motyvuodami tuo, kad atsakovas neįrodė prekių įsigijimo iš kitų tiekėjų. Būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti civilinės prievolės atsiradimo faktą, jos teisinį pagrindą ir turinį, o ne atsakovui – pareiga paneigti šių aplinkybių buvimą. Teismas negali konstatuoti prievolės egzistavimo vien remdamasis netiesioginiais įrodymais ar prielaidomis, jeigu iš jų neįmanoma patikimai nustatyti sutarties sudarymo ir jos įvykdymo.

4. Teismai pažeidė įrodymų pakankamumo taisyklę (CPK 185 straipsnis), nes sprendimą grindė tik netiesioginiais įrodymais (el. laiškais su trečiuoju asmeniu, vienašališkai išrašytomis sąskaitomis), ignoruodami tiesioginių įrodymų – prekių gavimą patvirtinančių parašų – nebuvimą. Šiuo atveju netiesioginiai įrodymai buvo vertinami ne kaip papildantys ar patvirtinantys nustatytą sutartinį santykį, bet kaip pakaitalas prievolės atsiradimo faktui nustatyti. Toks vertinimas neatitinka kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl netiesioginių įrodymų pakankamumo.

5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė pareigą motyvuotai atsakyti į esminius apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepasisakyta, ar nagrinėjamu atveju buvo nustatytas šalių susitarimas dėl esminių sutarties sąlygų kasacinio teismo praktikos prasme, nebuvo įvertinta, ar PVM sąskaitos faktūros gali būti laikomos savarankišku civilinės prievolės atsiradimo pagrindu, nebuvo pasisakyta dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo atitikties CPK 12 ir 178 straipsniams bei dėl to, ar netiesioginių įrodymų visuma atitinka kasacinio teismo suformuotą pakankamumo standartą, iš esmės neanalizuota ir atstovavimo teisinio pagrindo nebuvimo problema.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, nusprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė skunde nurodytas teisės normas ir kad tai galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Kasacinio skundo argumentais taip pat nepagrindžiamas nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai). 

        Atsisakius priimti kasacinį skundą, grąžintinas už jį sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais, 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Grąžinti advokatu? profesinei bendrijai „Baltic lex“ (j. a. k. 304174962) 1911 (vieną tūkstantį devynis šimtus vienuolika) Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2025 m. gruodžio 29 d. AS „Citadele banka“ Lietuvos filiale, mokėjimo nurodymo Nr. 2409, žyminio mokesčio mokėjimo kodas ZP06936.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjos        Agnė Tikniūtė

        Jūratė Varanauskaitė

        Eglė Zemlytė