Administracinė byla Nr. A-1177-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01398-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Z. (S. Z.) ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas S. Z. (S. Z.) (toliau – ir pareiškėjas) savo skundu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 23 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 5–6).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2006 m. kovo 23 d. iki 2008 metų gegužės mėnesio, nuo 2009 m. liepos 30 d. iki 2010 m. rugsėjo 16 d., nuo 2012 metų vasaros iki 2015 metų vasario mėnesio atlikinėjo bausmę Marijampolės PN nežmoniškomis sąlygomis, jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, gyvenamosiose patalpose buvo graužikų, tarakonų, musių, sienos buvo padengtos pelėsiu, sanitariniuose mazguose buvo įrengtos tupyklos, tarp jų nebuvo jokių pertvarų, todėl gamtinius reiklaus galėjo atlikti tik stebint kitiems asmenims. Dėl tokių antisanitarinių sąlygų jis patyrė didelius dvasinius bei fizinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, stresą, pažeminimą. 2014 m. gruodžio mėnesį dėl neteisėtų Marijampolės PN pareigūnų veiksmų neteisėtai buvo paskirta drausminė nuobauda – perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę vieneriems metams. 2015 m. sausio 6 d. neteisėtai buvo paskirta dar viena drausminė nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams ir beveik po 3 mėnesių Kalėjimų departamentas pripažino, kad Marijampolės PN neteisėtai skyrė pareiškėjui nuobaudą. Dėl perkėlimo į kamerų tipo patalpas buvo žymiai pablogintos kalinimo sąlygos – buvo laikomas kameroje, kuri buvo perpildyta. Jam buvo atimta teisė į pasimatymus, apribotas skambučių skaičius, pasivaikščioti gryname ore buvo vedamas tik vienai valandai per parą. Prašė netaikyti 3 metų senaties termino, kadangi buvo kalinamas pažeidžiant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, o kankinimui ir genocidui senaties terminas neturi būti taikomas.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 12–18).
4. Atsakovas nurodė, kad kiekvieno būrio, kuriuose pareiškėjas atliko bausmę, gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą struktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai. Būriai susideda iš eilės įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko atlikinėjo bendrabučio tipo patalpose, po kurias galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Pareiškėjas dėl patalpų atitikimo higienos normoms galėjo kreiptis į tikrinimo prievolę turinčią valstybės instituciją, Visuomenės sveikatos centrą, kuri teisės aktų nustatyta tvarka įpareigota tikrinti ir atlikti gyvenimo sąlygų įvertinimą, tačiau, atsakovo žiniomis, pareiškėjas to nedarė. Patalpų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus, gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose patalpose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Parazitų naikinimas Marijampolės PN vyksta operatyviai išduodant specialias gaudykles vabzdžiams ir briketus graužikams naikinti. Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos Marijampolės PN sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“. 2014 m. Marijampolės PN buvo nupirkta 10 kg STORM briketų graužikams naikinti ir 1 000 vnt. specialių gaudyklių ropojantiems ir skraidantiems vabzdžiams naikinti. Marijampolės PN nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 10 d. akte Nr. PT-19, 2013 m. gruodžio 9 d. akte Nr. Pa-483 pažeidimų baudos izoliatoriaus kamerose, kuriose bausmę atlikinėjo pareiškėjas, nenustatyta. Atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 321 Eur neturtinės žalos atlyginimui (b. l. 145–121)).
6. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma momento. Administracinėje byloje nebuvo jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir dėl to jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į Marijampolės PN administraciją, taip pat į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2016 m. liepos 14 d. Taigi pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 23 d. iki 2013 m. liepos 14 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašė ir atsakovas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Konstatuota, kad pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. kovo 23 d. iki 2013 m. liepos 14 d. atmestas kaip nepagrįstas. Pritaikius ieškinio senaties terminą bei atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas iš Marijampolės PN išvyko 2015 m. vasario 19 d., šioje administracinėje byloje vertintas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2013 m. liepos 15 d. iki 2015 m. vasario 19 d.
7. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 111.2 punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėta, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nebuvo pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus. Bylos duomenimis nustatyta, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 16 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, 21 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje. 16 būrio 4 gyvenamosios patalpos plotas 27,11 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,39 kv. m gyvenamojo ploto, 21 būrio 1 gyvenamosios patalpos plotas 17,21 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,3 kv. m gyvenamojo ploto, 22 būrio 2 gyvenamosios patalpos plotas 144,92 kv. m, joje įrengtos 36 gyvenamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,15 kv. m gyvenamojo ploto. Taip pat vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas periodiškai buvo kalinamas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 25 ir kameroje Nr. 19. Teismui pateikti įrodymai taip pat patvirtino, kad atliekant bausmę baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų kamerose pareiškėjui teko nuo 3,6 kv. m iki 4,35 kv. m gyvenamojo ploto. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, taigi teismas jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Padaryta išvada, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN, laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 15 d. iki 2015 m. vasario 19 d. buvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto gyvenamosiose patalpose ir jo argumentai dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų ploto atmesti kaip nepagrįsti.
8. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš kitų netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų. Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 60 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Bylos duomenys patvirtino, kad Marijampolės PN yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Byloje nebuvo duomenų, jog minėta sutartis nebūtų vykdoma. Į bylą pateiktuose Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 10 d. patikrinimo akte Nr. 67-70, 2013 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. Pa-483 konstatuota, jog gyvenamosiose patalpose tarakonų ir graužikų nebuvo pastebėta, kartais pasitaikančių parazitų naikinimo problema operatyviai sprendžiama. Todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo. Paminėtų Marijampolės visuomenės sveikatos centro duomenys taip pat paneigia pareiškėjo argumentus dėl pelėsių ant sienų buvimo. Be to, į bylą pateikti duomenys patvirtino, kad Marijampolės PN nuolat atliekamas gyvenamųjų patalpų bei kamerų remontas, dažomos sienos.
9. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad jam atliekant bausmę Marijampolės PN, sanitariniuose mazguose buvo įrengtos tupyklos, tačiau tarp jų nebuvo įrengtų jokių pertvarų, todėl gamtinius reiklaus galėjo atlikti tik stebint kitiems asmenims. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktu, HN 76:2010 21 punktu. Teismas atkreipė dėmesį į nacionalinių teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu. Atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo, t. y. nepateikė įrodymų, kad 16 būryje tualetus skiriančios sienelės užtikrina bent minimalų būtiną privatumą, taip pat nepateikė įrodymų, kad 21 ir 22 būriuose tualetus skiria sienelės. Todėl konstatuotas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas.
10. Pareiškėjo argumentai, jog jo teisės buvo pažeistos, nes tualetuose buvo įrengtos tupyklos, atmesti, kadangi teisės aktai nenumato privalomo sėdimų klozetų įrengimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2014 m. gruodžio mėnesį dėl neteisėtų Marijampolės PN pareigūnų veiksmų neteisėtai buvo paskirta drausminė nuobauda – perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę vieneriems metams. 2015 m. sausio 6 d. neteisėtai buvo paskirta dar viena drausminė nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams ir beveik po 3 mėnesių Kalėjimų departamentas pripažino, kad Marijampolės PN neteisėtai skyrė pareiškėjui nuobaudą. Iš Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Kauno apygardos administraciniame teisme yra išnagrinėta administracinė byla Nr. I-2835-406/2015 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-00539-2015-9) pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės PN, kurioje teismas 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Minėtoje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl neteisėto nubaudimo Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 15 d. nutarimu, perkėlus jį iš paprastosios grupės į drausmės grupę vieneriems metams. Taip pat pažymėta, kad atsakovo pateikti duomenys patvirtino, jog pareiškėjas, būdamas Marijampolės PN, buvo baustas nuobaudomis 2014 m. vasario 7 d., 2014 m. birželio 16 d., 2014 m. liepos 16 d., 2014 m. rugsėjo 11 d. ir 2015 m. vasario 3 d. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas 2015 m. sausio 6 d. būtų baustas drausmine nuobauda perkeliant į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams, byloje nebuvo. Pats pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog jam buvo neteisėtai paskirta dar viena drausminė nuobauda, tačiau nenurodė jokių konkrečių aplinkybių (už ką buvo nubaustas, kodėl jo nubaudimas buvo neteisėtas ir pan.), nepateikė savo teiginį patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pareiškėjo argumentai dėl jo neteisėto nubaudimo drausminėmis nuobaudomis 2014 m. gruodžio mėnesį ir 2015 m sausio 6 d., dėl ko buvo atimta teisė į pasimatymus, apribotas skambučių skaičius, pasivaikščioti gryname ore buvo vedamas tik vienai valandai per parą, nevertinti.
11. Iš Marijampolės PN 2016 m. rugpjūčio 8 d. pažymos Nr. 55/04-555 matyti, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, į Psichologinę tarnybą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų kreipęsis nebuvo, todėl spręsta, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
12. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimu) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 321 Eur ir ši suma priteista iš atsakovo. Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

III.

13. Pareiškėjas S. Z. (S. Z.) apeliaciniame skunde nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti (b. l. 146–147).
14. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamame sprendime teismas nurodė, jog „pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas“, tačiau rezoliucinėje dalyje jo skundą tenkino iš dalies. Skundžiamas teismo sprendimas prieštarauja pats sau, todėl neatitinka teismo aktams keliamų privalomų kokybės reikalavimų, taip pat ir sprendimo aiškumo reikalavimo. Teismas pateikė ydingą teisės aiškinimą ieškinio senaties klausimais ir atsisakė nagrinėti jo teisių pažeidimus už laikotarpį iki 2015 m. liepos 15 d. Tai yra nesuderinama su absoliučia piliečio teise kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista jo teisė ar įstatymo ginamas interesas, tai yra pakankamas pagrindas panaikinti sprendimą. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125, 1.134, 1.115 straipsniais ir nurodo, jog deliktams, kylantiems iš absoliučių žmogaus teisių pažeidimų, ieškinio senatis netaikoma.
15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimo dalį dėl 321 Eur priteisimo pareiškėjui ir priimti naują sprendimą (b. l. 128–131).
16. Atsakovas nurodo, kad 16, 21 ir 22 būriuose sanitariniai mazgai yra įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų, 16 ir 22 būriuose sanitariniai mazgai yra ne kamerų patalpoje, o atskiroje patalpoje. 21 būryje įrengto sanitarinio mazgo plotas yra 186x122x184, toks plotas yra didesnis nei numatytas (100x142) bei atitvertas nuo kameros visiškai. Paaiškina, jog nuo 2015 metų 21 būrio nėra, kadangi jame padarytas remontas, o anksčiau darytų nuotraukų nėra išlikę, todėl pateikia teismui 16 ir 22 būrio sanitarinių mazgų nuotraukas. Teigia, jog nuteistieji tikrai negali matyti vieni kitų tualetuose, jiems yra užtikrinamas privatumas. Mano, jog pažeidimas galėtų būti pripažįstamas tik 22 būrio sanitariniame mazge, tačiau šis pažeidimas nėra toks, kuris galėtų būti vertinamas pinigine išraiška. Mano, kad pareiškėjo išgyvenimai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo kaip nurodoma, o pareiškėjo tariamas privatumo apribojimas yra neįmanomas. 
17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 151). Mano, kad teismas ieškinio senaties institutą taikė tinkamai.
18. Pareiškėjas atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui už kalinimą Marijampolės PN nuo 2006 m. kovo 23 d. iki 2015 m. vasario 19 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
20. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjo kalinimo Marijampolės PN metu nuo 2013 m. liepos 15 d. iki 2015 m. vasario 19 d. tualeto patalpoje nebuvo užtikrinamas deramas privatumas, dėl to priteisė pareiškėjui 321 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigdamas, jog teismas taikė ydingą teisės aiškinimą ieškinio senaties klausimais. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria konstatuotas pareiškėjo teisės į privatumą tualete pažeidimas, ir teigia, jog nuteistiesiems yra užtikrinamas privatumas.
22. Nagrinėjamu atveju pirmiausia pasakytina, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisinimo nuo 2006 m. kovo 23 d. iki 2013 m. liepos 14 d. taikė trejų metų ieškinio senaties terminą konstatavęs, jog pareiškėjas 2016 m. liepos 14 d. (b. l. 10) į teismą kreipėsi praleidęs paminėtą terminą, o pagrindo jam atnaujinti nėra.
23. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
24. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).
25. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį, kurio daliai jau buvo suėjęs senaties terminas.
26. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.
27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.
28. Nagrinėjamu bylos apsektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, be to, pastarojo nurodytos aplinkybės, jog senaties terminas šiuo atveju neturi būti taikomas, nes buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, pagrįstai nepripažintos objektyviai trukdžiusiomis laiku ginti savo teises.
29. Pareiškėjo teiginius dėl senaties termino netaikymo ir/ ar atnaujinimo, nes jo reikalavimui taikytina CK 1.134 straipsnio nuostata, teisėjų kolegija vertina kritiškai. CK 1.134 straipsnio nuostata eliminuoja ieškinio senatį neturtinio pobūdžio reikalavimams, ko šiuo atveju nėra. Be to, pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės grindė Lietuvos higienos normų ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, o paduodamas skundą teismui, skundo teismui padavimo laiko nesiejo su jokiu konkrečiu Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu. Taigi, pirmosios instancijos teismui nepripažinus, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas laikotarpiui nuo 2006 m. kovo 23 d. iki 2013 m. liepos 14 d. taikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą šioje dalyje pagrįstai atmetė.
30. Tai, jog pirmosios instancijos teismas motyvuojamosios dalies pradžioje nurodė, jog pareiškėjo skundas yra atmetamas, laikytina rašymo apsirikimu, neturinčiu esminės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi iš pirmosios instancijos teismo motyvuojamosios dalies, taip pat rezoliucinės dalies akivaizdžiai matyti, jog pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies.
31. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog teismas atsisakė nagrinėti jo teisių pažeidimus už laikotarpį iki 2015 m. liepos 15 d. pasakytina, jog toks teiginys yra klaidingas. Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, jog šioje byloje nenagrinėtini reikalavimai tik iki 2013 m. liepos 14 d., o pareiškėjo reikalavimas formuojamas iki 2015 m. vasario mėn.  
32. Dėl atsakovo apeliacinio skundo pažymėtina, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
33. HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
34. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr. 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių (pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05).
35. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo, t. y. nepateikė įrodymų, kad 16 būryje tualetus skiriančios sienelės užtikrina bent minimalų būtiną privatumą, taip pat nepateikė įrodymų, kad 21 ir 22 būriuose tualetus skiria sienelės, todėl konstatuotas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas.
36. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš atsakovo pateiktų duomenų (b. l. 135–141), nuteistųjų būrio Nr. 22 sanitariniame mazge yra 130 cm aukščio pertvara, taigi ji yra žemesnės nei 1,5 m. 16 būrio tualete tarp įrengtų klozetų yra 130 cm aukščio pertvara, papildomai uždengta užuolaida. Nors 16 būrio tualeto atskyrimas galėtų būti vertinamas kaip labiausiai užtikrinęs pareiškėjo privatumą, šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją, pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Be to, atsakovas nepateikė 21 būryje įrengto sanitarinio mazgo nuotraukų, o tik planą (b. l. 144), iš kurio matyti, kad sanitarinis mazgas yra pačioje kameroje, tačiau iš šio plano nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo užtikrintas. Teisėjų kolegija vertina, kad šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė pakankamų duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta pareiškėjo kalėjimo ginčo laikotarpiu Marijampolės PN. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vertintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad tualeto patalpoje nebuvo užtikrintas deramas privatumas. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, atsakovo apeliacinio skundo argumentai atmestini. Atsižvelgiant į ginčo laikotarpį (išskaitant laikotarpius, kuomet pareiškėjas buvo išvykęs, pareiškėjas Marijampolės PN praleido apie metus laiko), į tai, jog didžiąją dalį laikotarpio pareiškėjas kalėjo 21 ir 22 būriuose, į pareiškėjo teisių ribojimą mastą, itin akcentuodama tai, jog minimalus būtinas privatumas pareiškėjui buvo garantuojamas, sanitariniuose mazguose nebuvo įrengtos tupyklos, kaip skunde teigė pareiškėjas, teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos nėra pagrindo mažinti.
37. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. Z. (S. Z.) apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius