Administracinė byla Nr. I1-603-583/2021
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02494-2020-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. vasario 8 d.
Klaipėda
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Remigijus Arminas
2021 m. sausio 11 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. A. skundą bei patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
nustatė:
Pareiškėjas J. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu bei patikslintu skundu (toliau – ir skundas), prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, Pataisos namai), priteisti 5 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodo, kad į Marijampolės PN buvo pristatytas atlikti laisvės atėmimo bausmę 2018 metais ir šioje įstaigoje buvo 2019 m. Atvykus į Pataisos namus buvo paskirtas į 1-ojo būrio 123 kambarį, o vėliau perkeltas į 1-ojo būrio 124 kambarį. Minėtuose kambariuose laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikotarpiu buvo apgyvendinti dar 11 – 12 nuteistųjų. Teigia, kad nurodyti gyvenamieji kambariai buvo perpildyti, juose buvo ankšta, nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kiekvienam nuteistajam būtinas gyvenamasis plotas, todėl dėl vietos trūkumo nuolat kildavo konfliktinės situacijos su kitais nuteistaisiais. Pabrėžia, jog dėl nuolatinių konfliktų su kitais nuteistaisiais jautė stresą, baimę, bijojo dėl savo sveikatos arba gyvybės.
Taip pat pareiškėjas nurodo, jog Pataisos namuose esančio bendrojo naudojimo dušo patalpa buvo kritinės būklės, joje nuolat trūko inventoriaus, ilgą laiką nebuvo net veidrodžio, todėl neturėjo galimybės skųstis barzdos. Bendrojo naudojimo dušuose nebuvo užtikrinamas privatumas prausiantis po dušu, kadangi juose neįrengtos pertvaros. Tvirtina, jog minėtais pažeidimais buvo padaryta žala jo savigarbai ir orumui, patyrė diskomfortą bei neigiamus išgyvenimus, todėl laikosi pozicijos, kad jam priklauso neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas Marijampolės PN laisvės atėmimo bausmę atliko nuo 2018 m. gegužės 4 d. iki 2019 m. rugpjūčio 12 d. ir visą ginčo laikotarpį buvo laikomas 1-ojo būrio 122 bei 124 kambariuose.
Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m. Pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose, laikotarpyje nuo 2018 m. gegužės 4 d. iki 2019 m. rugpjūčio 12 d. vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas svyravo nuo 2,77 kv. m. iki 5,12 kv. m. Neneigia, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tekdavęs gyvenamasis plotas buvo mažesnis nei nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, tačiau laikosi pozicijos, kad šis pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir negalėjo jam sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių, kurias būtu galima vertinti kaip neturinę žalą. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, todėl didžiąją dalį dienos galėjo laisvai judėti pataisos įstaigos teritorijoje, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką ir t.t.
Pažymi, jog teisės aktai, reglamentuojantis pataisos įstaigų patalpų buitinį aprūpinimą numato, jog dušo prieškambario patalpose privalo būti suolas, kilimėlis, veidrodis ir sieninė pakaba drabužiams, o dušo patalpa aprūpinama dušo sieteliais lentynėle higienos priemonėms ir guminiais kilimėliais. Teisės aktai nenumato pataisos įstaigoms pareigos įrengti dušo patalpose pertvaras. Nepaisant to, pertvaros Marijampolės PN dušuose buvo įrengtos.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog patyrė neturtinę žalą, tačiau nepateikė įrodymų, kaip pasireiškė ir kokia konkrečiai neturtinė žala, jei tokia buvo, jam buvo padaryta. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų) ir priežastinio ryšio tarp tariamų neteisėtų Pataisos namų pareigūnų veiksmų ir patirtos žalos. Marijampolės PN nuomone nesant įrodymų, jog pareiškėjas patyrė reikšmingų neturtinių praradimų, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais. Šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas J. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti neturtinės žalos, jo teigimu, atsiradusios dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namuose, atlyginimą.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą.
Nagrinėjamoje byloje aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami kalinamam asmeniui (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių: elgesio trukmės, jo fizinio ir psichinio poveikio ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei jo sveikatos būklės. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas dar nereiškia, kad nebus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atlikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis teismų praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Pažymėtina, kad pagal LVAT formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose iš pareiškėjo yra reikalaujama detalaus netinkamų kalinimo sąlygų apibūdinimo. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.
Dėl gyvenamųjų patalpų ploto
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą ir savo teisių pažeidimą kildina iš to, jog Marijampolės PN ginčo laikotarpiu buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose nesilaikant reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto.
Pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 8-13) teigia, jog pareiškėjas Marijampolės PN bausmę atliko nuo 2018 m. gegužės 4 d. iki 2019 m. rugpjūčio 12 d., todėl bylai aktualios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) galiojusios iki 2020 m. sausio 22 d. Taisyklių 111.1 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).
Analizuojant atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktą informaciją nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2018 m. gegužės 4 d. iki 2018 m. spalio 16 d. buvo apgyvendintas Marijampolės PN 1 būrio 122 kambaryje, kurio bendras plotas siekia 36,00 kv. m. Pareiškėjas 2018 m. spalio 16 d. jis buvo perkeltas į 1 būrio 124 kambarį, kurio bendras plotas – 35,82 kv. m. Taip pat pareiškėjas laikotarpiui nuo 2019 m. vasario 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d. buvo perkeltas į 1 būrio 123 kambarį, kurio bendras plotas yra 36,00 kv. m., tačiau 2019 m. kovo 1 d. pareiškėjas grąžintas į 124 kambarį, kuriame atliko laisvės atėmimo bausmę iki ginčo laikotarpio pabaigos.
Iš atsiliepime į skundą pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiais: 1) nuo 2018 m. gegužės 4 d. iki 2018 m. gegužės 15 d.; 2) nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. birželio 1 d.; 3) nuo 2018 m, liepos 10 d. iki 2018 m. liepos 24 d.; 4) nuo 2018 m. liepos 27 d. iki 2018 m. rugsėjo 6 d.; 5) nuo 2018 m. rugsėjo 11 d. iki 2018 m. rugsėjo 21 d.; 6) nuo 2018 m. spalio 2 d. iki 2018 m. spalio 4 d.; 7) nuo 2018 m. spalio 10 d. iki 2018 m, spalio 16 d.; 8) nuo 2018 m. gruodžio 31 d. iki 2018 m. sausio 3 d.; 9) nuo 2019 m. sausio 22 d. iki 2019 m. vasario 1 d.; 10) nuo 2019 m. vasario 26 d. iki 2019 m. kovo 1 d.; 11) nuo 2019 m. kovo 5 d. iki 2019 m. kovo 6 d.; 12) nuo 2019 m. balandžio 16 d. iki 2019 m. balandžio 17 d.; 13) nuo 2019 m. balandžio 23 d. iki 2019 m. gegužės 2 d.; 14) nuo 2019 m. birželio 18 d. iki 2019 m. birželio 26 d. Pareiškėjui tekdavęs gyvenamųjų patalpų plotas neatitiko Taisyklių 111.1 punkto reikalavimų. Minėtais laikotarpiais pareiškėjui tekdavęs gyvenamųjų patalpų plotas svyruodavo nuo 2,77 kv. m. iki 3,00 kv. m.
Įvertinus minėtas aplinkybes darytina išvada, jog iš viso ginčo laikotarpiu pareiškėjui 132 paras nebuvo užtikrinta teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, todėl šioje apimtyje pareiškėjo skundo argumentai laikytini pagrįstais.
Dėl dušo patalpų
Pareiškėjas patikslintame skunde (b. l. 100-101) nurodė, jog Marijampolės PN esančiose dušo patalpose nėra įrengtos dušo pertvaros, todėl buvo pažeista jo teisė į privatumą bei orumą.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo inventoriumi normas reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas patvirtinimo“ patvirtinta Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi norma (toliau – ir Norma).
Normos 13 punktas reglamentuoja, kad pataisos įstaigų dušo patalpose privalo būti įrengti dušo čiaupai (galvutės), suolas ir/arba kėdė, ir/arba taburetė, kilimėlis arba grotelės, veidrodis, sieninė pakaba drabužiams, lentynėlė higienos priemonėms, kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai. Vadovaujantis minėtu teisiniu reguliavimu darytina išvada, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos įstaigų dušo patalpose įrengti pertvarų.
Vis dėlto pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos įstaigą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais; pagal EŽTT praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09) (pvz., 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019; 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1449-261/2020; 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-261/2020; 2020 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2795-662/2020). Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).
Kita vertus, pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms paprastai yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1588-552/2020).
Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (b. l. 106-109) akcentuoja, jog nuteistųjų dušuose pertvaros yra įrengtos, nors tokio imperatyvaus reikalavimo teisės aktai nenumato. Atkreiptinas dėmesys, jog Pataisos namai kartu su minėtu atsiliepimu nepateikė jokių dokumentų ar kitų įrodymų patvirtinančių, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad dušo patalpose pertvaros nėra įrengtos. Kaip ir anksčiau minėta LVAT savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju Marijampolės PN nepateikė duomenų, leidžiančių teigti, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo pažeisto privatumo naudojantis dušu yra nepagrįsti, todėl remiantis minėta LVAT teismine praktika konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo
Pareiškėjas skunde prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą bei faktinius bylos duomenis konstatuotina, kad pareiškėjui 132 paras nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma ir visą ginčo laikotarpį (465 paros) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą prausiantis duše.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kita (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).
Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi, esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.).
Be to, būtina pabrėžti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).
Atkreiptinas dėmesys, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumų pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2019 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3311-624/2019 ir kt.).
Pareiškėjas skunde teigia, jog dėl neteisėtų Marijampolės PN pareigūnų veiksmų jis patyrė daug nepatogumų – perpildytose gyvenamosiose patalpose tarp nuteistųjų nuolat tvyrojo įtampa, kildavo konfliktinės situacijos, todėl jautė įtampą, pergyveno dėl savo sveikatos bei gyvybės. Prausdamasis po dušu dėl neužtikrintos teisės į privatumą jautėsi nejaukiai, suvaržytas.
Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo ir minimalaus teisės aktuose nustatyto gyvenamojo ploto neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad Pataisos namai būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuotus pažeidimus, jų trukmę, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas buvo kalinamas Marijampolės PN pažeidžiant jo teisę į teisės aktais garantuotą minimalų gyvenamąjį plotą ir privatumą naudojantis dušu pakankamai ilgą laiką.
Įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgus į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilę ypač neigiamų padarinių (pavyzdžiui, išgyvenimų, sukrėtimų, kurie būtų turėję įtakos tolesniam pareiškėjo gyvenimui), kad Marijampolės PN pareigūnai sąmoningai būtų siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsi, atsižvelgus į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 600 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo J. A. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. A. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Kitą pareiškėjo J. A. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.
Teisėjas Remigijus Arminas