Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-308-267-2014].docx
Bylos nr.: 2A-308-267/2014
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Ðiauliø apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
UAB EUROTURAS 300104728 atsakovas
BTA Insurance Company SE veikianti per filialą LR kod 300665654 40003159840 Ieškovas
Kategorijos:
SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
Bylos, susijusios su civiline atsakomybe
Bylos, susijusios su civilinės atsakomybės draudimu
CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
Prievolių teisė
Draudimas:
Draudimo rūšys:
Turto draudimas:
Transporto priemonių draudimas
CIVILINIS PROCESAS
Procesas pirmosios instancijos teisme
Pasirengimas teisminiam civilinės bylos nagrinėjimui:
Pasirengimas nagrinėti bylą teisme parengiamajame teismo posėdyje
Bylos nagrinėjimas teismo posėdyje:
Teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimas
Teismų procesinių sprendimų kontrolės formos ir proceso atnaujinimas
Apeliacinis procesas:
Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

 

Civilinė byla Nr. 2A-308-267/2014

 

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-06146-2013-5

 

Procesinio sprendimo kategorija 73.2.5.5.; 121.21.

 

 

 

 

(S)

 

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

 

n U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. balandžio 22 d.

Šiauliai

 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo „BTA Insurance Company“ SE, veikiančio per filialą Lietuvoje, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7311-883/2013 pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE, veikiančio per filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovei UAB „Euroturas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

 

n u s t a t ė :

 

  1. Ginčo esmė

 

Ieškovas „BTA  Insurance Company“ SE, veikiantis per filialą Lietuvoje, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Euroturas“, prašydamas priteisti iš atsakovo 2262,86 Lt draudimo išmokos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakove UAB „Euroturas“ transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių pagrindu 2009-03-02 sudarė draudimo sutartį Nr. 12 2048370, pagal kurią buvo apdrausta transporto priemonės OPEL VIVARO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė. Draudimo sutartis sudaryta su transporto priemonės savininku, draudimo įmoka buvo apskaičiuota atsižvelgiant į daugelį faktorių, lemiančių draudimo rizikos padidėjimą ar sumažėjimą, tarp jų ir draudimo sutartyje nurodytą aplinkybę, kad minėta transporto priemonė nebus naudojama keleivių ar krovinių pervežimui už užmokestį. 2009-03-06 įvyko autoįvykis, kurio kaltininku pripažintas UAB „Euroturas“ transporto priemonės OPEL VIVARO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas G. N.. Ieškovas 2012-09-13, vadovaudamasis draudiminį įvykį ir žalos dydį patvirtinančiais dokumentais, dėl stulpo apgadinimo išmokėjo 4525,72 Lt draudimo išmoką (22 b. l.). Administruojant bylą paaiškėjo, kad transporto priemonė buvo naudojama keleivių pervežimui, ir ši aplinkybė vertinama kaip melagingos informacijos, sudarant draudimo sutartį, pateikimas draudikui bei draudiminės rizikos pagal minėtą sutartį padidėjimas. Vadovaudamasis LR Vyriausybės nutarimu „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 62.1, 62.2 punktais, ieškovas reikalavo, kad atsakovė atlygintų 50 % draudimo išmokos, t. y. 2262,86 Lt.                   

Atsakovė UAB „Euroturas“ su ieškinio reikalavimu nesutiko ir prašė jį atmesti. Teigė, kad ieškovas nepateikė neginčijamų įrodymų, jog įvykyje dalyvavusi transporto priemonė buvo naudojama keleivių pervežimui už užmokestį. Ieškovas negali remtis LR Vyriausybės nutarimu „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 62.1 ir 62.2 punktais, nes nėra tam būtinų sąlygų. Byloje nėra įrodymų, kad sudarydamas draudimo sutartį atsakovas nuslėpė nuo draudiko informaciją apie draudimo riziką, sutarties galiojimo metu draudimo rizika niekada nebuvo padidėjusi – atsakovas nevežė keleivių už užmokestį, nebuvo užsienio valstybėse ilgiau nei 28 dienas, ir dėl to nėra pagrindo taikyti taisyklių 62.2 punktą.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs į bylą surinktus rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovė (draudėjas) nevykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos nenaudoti automobilio keleivių pervežimui už užmokestį, o naudodamas automobilį šia paskirtimi, turėjo pranešti ieškovui (draudikui) apie padidėjusią riziką, todėl ieškovas (draudikas) turėjo teisę reikalauti, kad atsakovė grąžintų dalį išmokėtos draudimo išmokos. Tačiau, teismas nurodė, kad nors įstatymas suteikia draudikui materialinę subjektinę teisę reikalauti grąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos, šios teisės realizavimo mastas yra tiesiogiai susijęs su neigiamų turtinių pasekmių dėl transporto priemonės valdytojo pareigų nevykdymo kilimu draudikui, t. y. didesnės draudimo išmokos išmokėjimu nei tikėtinai būtų buvusi išmokėta, jeigu draudėjas/transporto priemonės valdytojas būtų tinkamai vykdęs savo pareigas. Teismas pažymėjo, kad draudimo išmoka šiuo atveju buvo sumokėta atlyginant žalą padarytą dėl stulpo apgadinimo. Byloje nustatyta, kad G. N. eismo įvykio metu buvo blaivus, vairavo nepakankamai dėmesingai ir atidžiai, dėl ko išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su automobiliu Rover.  Teismas sprendė, kad stulpo apgadinimu padarytos žalos dydis nepriklausė nuo to, ar transporto priemonė buvo naudojama keleivių vežimui už užmokestį. Teismo nuomone, dėl atsakovės padaryto pažeidimo (draudimo sutarties nesilaikymo) išmokėtos žalos dydis nepadidėjo, nes ieškovas trečiajam asmeniui visais atvejais būtų išmokėjęs tokio paties dydžio draudimo išmoką. Konstatavo, kad nesant priežastinio ryšio tarp atsakovės pareigų nevykdymo ir išmokėtos draudimo išmokos dydžio, nebuvo pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimų net iš dalies.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

 

Ieškovas „BTA  Insurance Company“ SE, veikiantis per filialą Lietuvoje, apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apylinkės teismo 2013-12-02 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį. Apeliaciniame skunde, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodoma, kad pirmosios  instancijos  teismas  netinkamai  suprato  ir  aiškino  teisės  normas, reglamentuojančias privalomąjį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, nes draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jei draudėjas nevykdė arba netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Šioje nuostatoje pasisakyta apie draudimo sutartyje nustatytų pareigų nevykdymą, todėl ji yra taikoma ir pareigai, kad transporto priemonė nebus naudojama mokamam keleivių ar krovinių pervežimui. Mano, kad teismas, nurodydamas, jog ieškinys negali būti tenkinamas, net ir nustačius draudimo sutarties pažeidimą, pažeidė CPK 4 str., kuris nurodo, kad praktiką formuoja LAT, nes LAT suformavo praktiką dėl draudėjo atsakomybės už draudimo sutarties pažeidimą, kai draudėjas savo rizika nesumoka papildomos draudimo įmokos už draudimo rizikos padidėjimą, o pirmosios instancijos teismas ignoravo LAT išaiškinimus. Ieškovas pastebi, kad LAT 2007 spalio 26 d. nutartyje c. b. Nr. 3K-3-433/2007 pažymėjo, jog, nors sutarties pažeidimo ir draudiminio įvykio nesieja tiesioginis ryšys, bet toks apdraustojo elgesys suteikia ieškovui atgręžtinio reikalavimo teisę. Nurodo, kad teismas net nevertino ieškovo pateiktos pažymos, kuri patvirtina, kad draudimo rizika, dėl kurios padidėjimo atsakovė vienašališkai, savo rizika, nusprendė nutylėti, padidėjo 100 proc. Ši aplinkybė lemia, kad nėra teisinio pagrindo reikalauti mažiau kaip teisės aktų nustatyto maksimalaus 50 procentų draudimo išmokos grąžinimo dydžio. Apelianto teigimu, teismas suklydo siekiant nustatyti priežastinį ryšį tarp draudžiamojo įvykio ir draudimo sutarties pažeidimo, todėl priėmė neteisingą sprendimą, nes tarp įvykio bei draudimo sutarties pažeidimo, nėra ir negali būti priežastinio ryšio, bet ši aplinkybė jokiu būdu negali riboti draudimo įmonės teisės reikšti regresinį reikalavimą, vadovaujantis teisės aktais.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir priteisti iš ieškovo visas atsakovės turėtas bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas. Nurodo, kad siekdamas pagrįsti savo ieškinį ieškovas turėjo įrodyti, jog „stulpo apgadinimas“ yra priežastiniu ryšiu susijęs su „keleivių gabenimu“. Mano, kad ieškovas būtų galėjęs reikalauti išmokėtos žalos atlyginimo jeigu dėl eismo įvykio, t. y. atsitrenkimo į stulpą, jis būtų turėjęs atlyginti žalą automobiliu už atlygį važiavusiems žmonėms.

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Apeliacinis skundas netenkintinas.

 

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje kilo ginčas dėl draudiko dalies išmokėtų sumų priteisimo iš transporto priemonės savininko, kai buvo netinkamai vykdomos draudimo sutartyje nustatytos pareigos.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys 2009-03-02 sudarė ECA paprastąją draudimo sutartį, kuria draudikas apdraudė draudėjo civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Pagal sutarties 1.1 punktą buvo apdraustas lengvasis automobilis OPEL VIVARO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Sutarties 12 punkte „Kita informacija“ nurodyta, kad draudimo įmoka suskaičiuota įvertinant šią riziką: transporto priemonė nebus naudojama keleivių ar krovinių pervežimui už užmokestį it kt. Byloje nustatyta, kad 2009-03-06 Didžiojoje Britanijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu apgadinta kita transporto priemonė, 2012-09-13 draudikas išmokėjo trečiajam asmeniui 4525,72 Lt draudimo išmoką. Ieškovas ieškinyje teigė, kad sudarant draudimo sutartį atsakovė nurodė, jog apdrausta transporto priemonė nebus naudojama keleivių ar krovinių pervežimui, nes tai laikoma rizikos padidėjimu, ir tai turėjo įtakos draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei, galimų nuostolių dydžiui vertinti. Nurodė, kad ši sąlyga buvo pažeista ir tai vertinama kaip melagingos informacijos draudikui pateikimas sudarant draudimo sutartį bei draudiminės rizikos pagal minėtą sutartį padidėjimas, todėl ieškovas reiškė reikalavimą iš atsakovės prisiteisti iki 50 procentų trečiajam asmeniui išmokėtos draudimo išmokos.

Pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalį draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jei draudėjas nevykdė arba netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Šiame įstatyme nurodyta, kad draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, tai pat į Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62 punktas numato, kad jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį. Šio teisės akto 62.1. punktas nustato draudiko teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos. 62.2 p. nustato draudiko teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iki 50 procentų, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, ir šalys to neginčija (atsakovė apeliacinio skundo nepateikė), kad atsakovė sudarant draudimo sutartį neatskleidė rizikos vertinimui svarbios informacijos apie transporto priemonės naudojimo paskirtį, t. y. kad transporto priemonė bus naudojama keleivių vežimui, o sutarties galiojimo metu nepranešė draudikui apie rizikos padidėjimą draudimo sutartyje nustatytais terminais ir tvarka. Nors ir sutiktina su apelianto teiginiu, kad toks draudėjo elgesys yra pakankamas pagrindas draudikui regreso tvarka reikalauti iš atsakovės įstatymuose numatyto dydžio dalies draudimo išmokos grąžinimo, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad tokia draudiko teisė nėra besąlyginė. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas ir kaip jau minėta šioje nutartyje, Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 63 punkte, analogiškai ir Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje, nurodyta, kad draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes.

Įvertinus visas paminėtas teisės normas, pripažintina, kad ieškovo reikalavimas regresu grąžinti išmokos dalį šiuo konkrečiu atveju negali būti tenkinamas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nors šioje byloje ir nustatytos draudėjo pareigos suteikti draudikui visą teisingą informaciją apie galimus rizikos veiksnius pažeidimas, nenustatytas tokio pažeidimo priežastinis ryšys su įvykusiu eismo įvykiu – byloje nėra jokių leistinų įrodymų, kurie patvirtintų, kad eismo įvykis įvyko būtent dėl to, kad apdrausta transporto priemone buvo vežami keleiviai. Byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko vairuotojui nebūnant pakankamai dėmesingam ir atidžiam, iš teismui pateikto draudžiamojo įvykio tyrimo akto matyti, kad eismo įvykio metu jokie keleiviai nenukentėjo, jokios išmokos jiems nebuvo mokamos. Iš visų byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad draudėjo sutartinės pareigos pažeidimas šiam konkrečiam draudiminiam eismo įvykiui įtakos neturėjo, t. y. išmokėta draudimo išmoka visiškai nepriklausė nuo to, ar apdrausta transporto priemone buvo vežami keleiviai, be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad galimas keleivių vežimas lėmė vairuotojo dėmesingumo ir atidumo stoką. Juo labiau, atkreiptinas dėmesys, kad byloje apskritai nėra duomenų, leidžiančių daryti neginčijamą išvadą, kad būtent tuo metu, kai įvyko eismo įvykis, draudėjo transporto priemonėje buvo keleiviai, toks faktas neužfiksuotas nei vairuotojo paaiškinime policijai, nei policijos rašte, nei draudžiamojo įvykio tyrimo akte (7, 34–35 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisako dėl apelianto argumentų, kuriais teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Pažymėtina, kad ieškovo nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2007 nagrinėjamu atveju negali būti laikoma teisminiu precedentu tiek dėl pasikeitusių minėtoje nutartyje vertintų teisės aktų nuostatų, tiek dėl pasikeitusios teisminės praktikos. Be to, šioje byloje buvo nagrinėjamas draudimo taisyklių pažeidimas, susijęs su apdraustojo elgesiu po eismo įvykio, ir pateiktas išaiškinimas, kad būtent tokio pažeidimo su draudiminiu įvykiu nesieja tiesioginis priežastinis ryšys. Apelianto nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-162/2013 ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi taip pat skiriasi, todėl nėra pagrindo vadovautis minėtoje byloje priimtoje nutartyje pateiktais išaiškinimais.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, tinkamai taikydamas materialinės teisės normas, vadovaudamasis įstatymais priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to, apelianto „BTA  Insurance Company“ SE, veikiančio per filialą Lietuvoje, apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apylinkės teismo 2013-12-02 sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl jos iš apelianto nepriteistinos (CPK 98 str. 1 d.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

 

Teisėja                                                                                     Danutė Burbulienė

 

 


Paminėta tekste:
  • CPK