Administracinė byla Nr. A-3301-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02070-2016-4

                                          Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. A. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 500 Eur neturtinę žalą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2015 m. liepos 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 17 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjui teko mažiau kameros ploto nei numatyta teisės aktuose. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų, nes trūko oro, privatumo, buvo blogas kvapas, drėgna, nebuvo įrengti iškvietimo mygtukai, buvo tamsu. Sanitarinis mazgas buvo įrengtas gyvenamojoje patalpoje, be durų, ventiliacijos. Pasivaikščiojimo kiemeliai nesutvarkyti, juose prišiukšlinta, kiemeliuose nesutvarkomos išmatos, šlapinamasi, todėl tvyro smarvė. Stogeliai yra kiauri ir nuo lietaus neapsaugo, nėra suoliukų pasėdėti. Pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti vos vieną valandą per dieną, o jei būdavo blogas oras, visiškai nevedamas be pareiškėjo sutikimo. Pareiškėjas buvo labai dažnai perkėlinėjamas iš vienos kameros į kitą. Dėl to turėdavo persinešti savo daiktus (apie 30 kg), patirdavo nepatogumų ir didelį stresą. Pareiškėjui nebuvo suteikiamas tinkamas gydymas. Buvo vedamas į dušą tik vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, papildomą diskomfortą, psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, gyvenimo kokybės pablogėjimą, nebuvo galima pailsėti, pablogėjo sveikata, savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybė.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 4,06 kv. m iki 18,9 kv. m. Atsakovas atkreipia dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta patikrinimų dėl jų atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams. Atsakovo vertinimu, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas pabrėžė, kad patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal higienos normos reikalavimus. Atsakovas akcentavo, kad pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais teismas atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui laikomam kameroje teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
7. Teismas nurodė, kad iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akto Nr. EP-354 matyti, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose higienos normos pažeidimų nenustatyta, tikrinimo metu kiemeliai buvo švarūs. Bylai aktualiu laikotarpiu kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, taip pat byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų.
8. Teismas nustatė, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių tardymo izoliatoriaus kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara, ir konstatavo, kad pareiškėjui naudojantis tualetu Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose buvo pažeidžiamas jo privatumas. Atsižvelgęs į tai, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, teismas pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, vertino kaip pagrįstą.
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė kiekvieną dieną po 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, jog jis turėjo teisę į ilgesnį nei vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore, todėl šiuos argumentus atmetė kaip nepagrįstus.
10. Teismas pažymėjo, kad dėl turtinės ar neturtinės žalos, kurią pareiškėjas patyrė dėl netinkamo ir nekokybiško gydymo, pareiškėjas turi teisę pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio nuostatas su pareiškimu kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ikiteismine tvarka į šią komisiją nesikreipė, todėl teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, šių aplinkybių nevertino.
11. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių dėl tinkamų sąlygų praustis po dušu bei galimybės praustis po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų privalėjęs sudaryti sąlygas pareiškėjui daugiau nei vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po dušu, todėl šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.
12. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, teismas darė išvadą, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosioms patalpoms negali būti taikomas reikalavimas dėl pavojaus mygtuko įrengimo, todėl pareiškėjo teiginį, kad dėl pavojaus mygtuko nebuvimo buvo pažeistos jo teisės, teismas laikė nepagrįstu.
13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas 36 dienas su pertraukomis. Per šį laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas aštuoniose skirtingose kamerose, tačiau pareiškėjas iš vienos kameros į kitą buvo perkeliamas tik du kartus. Visus kitus kartus pareiškėjas iš kitų įstaigų atvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo patalpinamas į kitą kamerą nei buvo laikomas prieš išvykimą. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, jog suimtasis privalo būti patalpinamas į tą pačią kamerą, iš kurios išvyko prieš keletą ar daugiau dienų. Teismas pareiškėjo argumentus, kad jis buvo perkeliamas į kitas kameras siekiant pabloginti jo padėtį ar sudaryti kitokias nepalankias sąlygas, teismas atmetė kaip nepagrįstus.
14. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, darė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.
15. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Teismas neturėjo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimą laikė pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, nurodė, kad tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III.

16. Pareiškėjas M. A. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti neturtinę žalą įvertinant pinigais.
17. Pareiškėjas pabrėžia, kad iškvietimo mygtuko nebuvimas kameroje kelia grėsmę sveikatai, atsakovas neužtikrino, jog būtų laikomasi teisės aktais nustatytų saugių ir tinkamai prieinamų gyvenimo sąlygų. Pareiškėjo manymu, reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas yra vienas iš veiksnių, nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jam, naudojančiam riebalinio pobūdžio medikamentus, nepagrįstai nebuvo leista maudytis du kartus per savaitę. Pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimų kiemeliai neatitinka higienos normų reikalavimų, nebuvo jokių šiukšlių kibirų, peleninių, neįrengti suoliukai, kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi, be to, kiemeliuose buvo šiferinis stogas, kuriame yra asbesto, jo taip pat yra sienose, kanalizacijoje. Pareiškėjo teigimu, asbestas sukėlė rimtą pavojų jo sveikatai, jį žalojo. Pareiškėjas nurodo, kad ventiliacijos nebuvimas sudaro pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjo teigimu, vertinant gyvenamojo ploto dydį taikytinos Konvencijoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatytos gyvenamojo ploto normos.
18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
19. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nenustatyta jokių administracijos pažeidimų teisės aktams dėl pasivaikščiojimo kiemelių ir trukmės, teisės naudotis dušu, pareiškėjo kilnojimo iš vienos kameros į kitą, pagalbos mygtuko neįrengimo. Atsakovas pažymėjo, kad atkreipti pareigūnų dėmesį yra kitų alternatyvių būdų, t. y. galima pabarškinti į kameros duris ar šūktelti per duryse esantį langelį. Atsakovas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog sveikatos istorijoje esantys duomenys ir nurodyti susirgimai būtų susiję su netinkamomis pareiškėjo laikymo sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Atsakovas pabrėžia, kad Šiaulių tardymo izoliatorius ėmėsi visų įmanomų veiksmų, jog pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos, ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui M. A., kuris neturtinės žalos atsiradimą kildina iš jo netinkamo kalinimo sąlygų Šiaulių TI.
21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Dėl kitų pareiškėjo keliamų klausimų teismas pažeidimų nenustatė, todėl prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmetė, pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista.
22. Apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su dalimi pirmosios instancijos teismo išvadų dėl neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, taip pat su priteista neturtinės žalos forma.
23. Teisėjų kolegija pažymi, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. ABTĮ 140 straipsnyje nurodyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (1 dalis); teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 dalis). Kadangi teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų, ji bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų ir pasisako tik tais klausimais, kuriuos pareiškėjas nurodė apeliaciniame skunde.
24. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia klausimus, susijusius su asbesto panaudojimu, taip pat Šiaulių TI ventiliacijos ydingumo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad šių klausimų pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nekėlė.
25. Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks Administracinių bylų teisenos įstatymo 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. liepos 13 d nutartis administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Kadangi pareiškėjas minėtų skundo reikalavimų dėl asbesto ir ventiliacijos sistemos skunde pirmosios instancijos teismui nekėlė, pastarasis jų nevertino, teisėjų kolegija nutaria dėl jų nepasisakyti ir jų nevertinti.
27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl iškvietimo mygtuko neįrengimo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų nekartoja. Papildomai tik pažymėtina, kad pareiškėjas ir skunde, ir apeliaciniame skunde nurodė abstrakčius argumentus, nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė jam padaryta žala dėl tokio mygtuko neįrengimo, nenurodė, kad dėl to kilo problemų, susijusių su sveikata ar fiziniu saugumu. Todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas. Nors pareiškėjas nurodo LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012, minėtoje byloje buvo nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, todėl ja besąlygiškai vadovautis pagrindo šioje byloje nėra.
28. Nors pareiškėjas dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su minimaliu gyvenamuoju plotu, nurodo, kad CPT praktikoje siūloma taikyti 4 kv. m. minimalų gyvenamąjį, teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT savo naujausioje praktikoje EŽTK 3 straipsnio pažeidimą konstatuoja nustačius mažiau nei 3 kv. m. vienam asmeniui (žr., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi šiuo požiūriu nėra pagrindo konstatuoti buvus neteisėtą atsakovo neveikimą ar veiksmus.
29. Kiek tai susiję su pasivaikščiojimu lauke ir pasivaikščiojimo kiemeliais, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė naujų argumentų ar įrodymų, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir iš naujo jų nekartoja.
30. Kiek tai susiję su naudojimusi dušu teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš skundo pirmosios instancijos teismui, jame pareiškėjas kėlė klausimą dėl naudojimosi dušu tuo aspektu, kad pareiškėjui yra diagnozuota odos liga, todėl jis turi naudotis medikamentais, kurių sudėtinė dalis – riebalai (b.l. 3). Iš byloje esančios asmens sveikatos istorijos (b.l. 31-44) matyti, kad pareiškėjui diagnozuota žvynelinė liga, skirtas gydymas. Atsakovo atstovas procesiniuose dokumentuose pareiškėjo nurodytų aplinkybių neneigia.
31. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnyje taip pat įtvirtinta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas.
32. EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, jog valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, jų sveikata ir gerovė turi būti reikiamai užtikrinti, be kita ko, teikiant tinkamą medicinos pagalbą (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, bylos Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, bylos Nr. 44558/98). Analogiškos pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2014 m. birželio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-448/2014).
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdama dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI administracija privalėjo atsižvelgti į pareiškėjo sveikatos būklę ir užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu. Taigi šiuo aspektu pripažintinas neteisėtas atsakovo atstovo neveikimas.
34. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo privatumo pažeidimą tinkamai neįrengus sanitarinio mazgo.
35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo dalimi dėl neturtinės žalos įvertinimo.
36. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
37. LVAT taip pat yra nurodęs, kad teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, ar būtina priteisti piniginį žalos atlyginimą (pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017). EŽTT yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą).
38. Byloje nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.
39. Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
40. Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.
41. Įvertinus nurodytus motyvus pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, jog jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 1500 eurų, atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.
42. Šioje administracinėje byloje teisėjų kolegija įvertina pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgia į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į pragyvenimo lygį (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.). Iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad netgi šis teismas netiesiogiai atsižvelgia į argumentus, susijusius su valstybės finansine padėtimi (žr. EŽTT 2008 m. vasario 7 d. sprendimą Kostadinov prieš Bulgariją, 2008 m. gegužės 7 d. sprendimą S. D. prieš Bulgariją, taip pat LVAT 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-858/2015).
43. Teisėjų kolegija, administracinėje byloje įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas ir tinkamų sąlygų nusiprausti nesuteikimas), mastą ir trukmę (36 paros), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, kad nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos pinigais nėra adekvatus padarytam pažeidimui ir patirtai žalai. Atsižvelgusi į pirmiau nurodytus kriterijus teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui priteistinas 540 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktus pakeisti ir išdėstyti taip: priteisti pareiškėjui M. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 540 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.