Civilinė byla Nr. B2-1229-945/2020

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00605-2018-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.3.1.3.6.; 3.2.7.1; 3.4.3.7.1

                                             (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. birželio 17 d.

Kaunas

        Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas,

sekretoriaujant Robertai Janeliūnienei,

dalyvaujant pareiškėjos likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Visus LT“ atstovui A. B.,

atsakovės bankrutavusios Lietuvos ir JAV uždarosios akcinės bendrovės „Regėjimas“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“ atstovei A. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Visus LT“ prašymą dėl termino atnaujinimo ir finansinio reikalavimo patvirtinimo Lietuvos ir JAV uždarosios akcinės bendrovės „Regėjimas“ bankroto byloje.

        Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

1.       Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartimi (1 t., b. l. 16–28) Lietuvos ir JAV uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Regėjimas“ iškelta bankroto byla, bankroto (nemokumo) administratore paskirta UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos ir JAV UAB „Regėjimas“ atskirąjį skundą, 2019 m. vasario 28 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartį paliko nepakeistą (1 t., b. l. 29–46). Kauno apygardos teismo 2019 m. birželio 21 d. nutartimi buvo patvirtintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas (1 t., b. l. 53–54), kuris buvo patikslintas 2019 m. liepos 19 d. ir 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimis (1 t., b. l. 58–59, 102–104).

2.       2020 m. sausio 3 d. teisme gautas pareiškėjos likviduojamos UAB „Visus LT“ prašymas (1 t., b. l. 107–108) atnaujinti terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti, įtraukti UAB „Visus LT“ į Lietuvos ir JAV UAB „Regėjimas“ kreditorių sąrašą ir patvirtinti 94 368,54 Eur finansinį reikalavimą. Pareiškėja nurodė, kad UAB „Visus LT“ yra atsakovės kreditorė, tačiau iki šiol nėra gavusi jokių pranešimų apie atsakovės bankrotą ir galimybę reikšti finansinį reikalavimą bankroto byloje. Atsakovės nemokumo administratorei pradėjus reikšti nepagrįstus ieškinius pareiškėjai dėl skolų priteisimo, pareiškėjos likvidatorius 2019 m. gruodžio 12 d. nuvyko į Kauno apygardos teismą susipažinti su atsakovės bankroto byla, kur sužinojo, kad, nors bankroto byloje buvo pateikti akivaizdūs duomenys, jog UAB „Visus LT“ yra atsakovės kreditorė, tačiau į kreditorių sąrašą įmonė įtraukta nebuvo. Atsakovės skoliniai įsipareigojimai pareiškėjai yra patvirtinti įmonės buhalterinėje apskaitoje esančiais duomenimis.

3.       Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė pateiktą prašymą ir prašė jį tenkinti bei papildomai nurodė, kad tvirtinant kreditorių reikalavimus negali būti taikomi dvigubi standartai. Kitų kreditorių reikalavimai, nors ir pateikti praleidus nustatytą terminą, buvo patvirtinti, net ir nesant jokio prašymo dėl termino atnaujinimo, nemokumo administratorė dėl šių reikalavimų tvirtinimo jokių prieštaravimų nepateikė. Taip pat kitų kreditorių reikalavimai buvo be ginčo patvirtinti, nors, kaip nurodo nemokumo administratorė, ji neturi jokių atsakovės dokumentų, kurių pagrindu galėtų patikrinti reikalavimų pagrįstumą, ir iš kreditorių nebuvo reikalaujama pateikti visų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų už visą bendradarbiavimo laikotarpį. Nemokumo administratorės pranešimas dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo buvo išsiųstas ne pareiškėjos registruotos buveinės adresu, o adresu Gedimino g. 47, Kaunas, nors nemokumo administratorė turėjo žinoti, kad šias patalpas pareiškėja nuomojosi iš atsakovės ir veikla jose nevykdoma. Reiškiamo reikalavimo pagrįstumą įrodo atsakovės buvusio vadovo 2018 m. rugpjūčio 27 d. atskirajame skunde pateikti paaiškinimai apie atsakovės įsiskolinimo pareiškėjai dydį, šalių 2018 m. liepos 12 d. sudarytas susitarimas dėl skolos mokėjimo atidėjimo, kuris nėra nuginčytas, taip pat šalių 2018 m. vasario 28 d. sudaryta skolos perkėlimo sutartis, kuri neginčijamai patvirtina, kad šios sutarties sudarymo dieną atsakovės įsiskolinimas pareiškėjai buvo ne mažesnis nei 66 686,82 Eur, nes, kitu atveju, nebūtų galimybės vykdyti šios sutarties ir atlikti atsiskaitymo įskaitant šalių priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, kaip tai numatyta sutartyje. Apie atsakovės įsiskolinimo dydį spręsti vien lyginant duomenis apie tam tikru laikotarpiu išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir tuo pačiu laikotarpiu atliktus mokėjimus negalima, kadangi nėra duomenų apie visą šalių bendradarbiavimo laikotarpį ir lyginamojo laikotarpio pradžioje buvusį atsakovės įsiskolinimą pareiškėjai, tačiau šie duomenys neginčijamai patvirtina paties įsiskolinimo egzistavimo faktą.

4.       Atsakovės nemokumo administratorė atsiliepimu į pareiškėjos prašymą (1 t., b. l. 111–112) ir nemokumo administratorės atstovė teismo posėdžio metu prašė neatnaujinti pareiškėjai termino finansiniam reikalavimui pareikšti bei nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog nemokumo administratorė turėjo įtraukti pareiškėją į atsakovės kreditorių sąrašą, kadangi tiek Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), tiek šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ) įtvirtina, kad patys kreditoriai turi pareikšti savo reikalavimus administratoriui per nustatytą terminą. Pareiškėjos likvidatorius yra G. G., kuris taip pat buvo ir atsakovės vadovas iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, jis aktyviai dalyvavo nagrinėjant atsakovės bankroto bylą, todėl jam buvo žinoma apie Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartį ir joje nustatytą terminą kreditoriams pateikti reikalavimus. Apie galimybę pareikšti kreditorinius reikalavimus buvo paskelbtas pranešimas ir spaudoje. Jokių svarbių priežasčių, kodėl beveik vienerius metus praleido šį terminą, pareiškėja nenurodė, todėl prašymas dėl termino atnaujinimo turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Jeigu teismas nuspręstų atnaujinti terminą, atsakovė prašo netenkinti prašymo dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo kaip neįrodyto. Nei pareiškėjai, nei atsakovei neturint buhalterinių dokumentų, nustatyti atsakovės įsiskolinimo nėra galimybių. Įvertinti finansinio reikalavimo pagrįstumą vien tik iš tų dokumentų, kurie yra pateikti, negalima, kadangi dokumentai yra tik daliniai ir netikslūs, taip pat nėra galimybės nustatyti, kiek pareiškėjai yra sumokėta prievolių įskaitymo būdu, kiek sumokėta grynaisiais pinigais. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad bent viena PVM sąskaita faktūra buvo apmokėta įskaitymo būdu (2018 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra 17 844  Eur sumai be PVM), taip pat yra duomenys, jog atsakovė turėjo kasą, iš kurios galėjo būti vykdomi atsiskaitymai. Atsižvelgiant į tai, kad abi įmonės susijusios, t. y. jų akcininkas yra tas pats asmuo, jos veikė tuo pačiu adresu, tikėtina, kad atsiskaitymų atliekant priešpriešinių reikalavimų įskaitymus galėjo būti ir daugiau.

Dėl ginčui taikytino teisinio reglamentavimo

5.       2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio straipsnio 1–5 punktuose nustatytas išimtis.

6.       Bankroto byla atsakovei iškelta Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartimi, 2019 m. birželio 21 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Kadangi atsakovės bankroto procedūra ir kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo procedūra buvo pradėtos iki JANĮ įsigaliojimo, todėl pareiškėjos prašymas dėl termino finansiniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo ir finansinio reikalavimo tvirtinimo spręstinas pagal ĮBĮ nuostatas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-767-407/2020, 2020 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-705-450/2020, 2020 m. birželio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-851-241/2020 ir kt.).

Dėl termino atnaujinimo

7.       ĮBĮ nustatyti kreditorių reikalavimų pareiškimo, jų tvirtinimo, tenkinimo tvarka ir terminai. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktą teismas, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, privalo nustatyti ne ilgesnį kaip 45 dienų laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Teismas turi teisę priimti tvirtinti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Kreditorių pareiškimai dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, patvirtinimo, pateikti po šio straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyto termino, priimami iki teismo nutarties nutraukti bankroto bylą arba sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo dienos (ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalis).

8.       Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartimi, kuria atsakovei buvo iškelta bankroto byla, buvo nustatytas 30 dienų laikotarpis nuo nutarties įsiteisėjimo dienos kreditoriams pareikšti savo reikalavimus atsakovei. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2019 m. vasario 28 d. Taigi teismo nustatytas terminas kreditoriams pateikti reikalavimus pasibaigė 2019 m. balandžio 1 d.

9.       Pareiškėja prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo pateikė 2020 m. sausio 3 d., kartu prašydama atnaujinti praleistą terminą šiam veiksmui atlikti. Prašymą atnaujinti terminą pareiškėja grindžia šiais argumentais: atsakovės bankroto byloje buvo pateikti duomenys apie atsakovės įsiskolinimą pareiškėjai, šie duomenys buvo žinomi tiek teismui, tiek nemokumo administratorei, todėl pareiškėja turėjo būti įtraukta į atsakovės kreditorių sąrašą teismo ar nemokumo administratorės iniciatyva; pareiškėja iš nemokumo administratorės negavo jokio pranešimo apie bankroto bylos atsakovei iškėlimą ir galimybę pateikti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje; atsakovės bankroto byloje buvo patvirtinti kitų kreditorių reikalavimai, pareikšti pasibaigus nustatytam terminu, net ir nesant jų prašymo atnaujinti praleistą terminą.

10.       Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad atsakovės bankroto byloje buvo duomenys apie atsakovės įsiskolinimą pareiškėjai, todėl, pareiškėjos įsitikinimu, teismas ar nemokumo administratorė savo iniciatyva turėjo spręsti klausimą dėl pareiškėjos įtraukimo į atsakovės kreditorių sąrašą, nelaikytina svarbia aplinkybe, pateisinančia termino praleidimą. ĮBĮ buvo įtvirtinta pareikštinė kreditorių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo dienos, pateikimo tvarka, pagal kurią kreditorius savo reikalavimą administratoriui turėjo pateikti per teismo nustatytą terminą (iš esmės tokia pati tvarka įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame JANĮ). Esant nustatytai tokiai kreditorių reikalavimų pateikimo tvarkai, bankroto (nemokumo) administratorius neturi pareigos savo iniciatyva spręsti klausimo dėl kreditorių (ne)įtraukimo į kreditorių sąrašą bankroto byloje, nesant jų pačių prašymo. Priešingas kreditorių reikalavimų pateikimo tvarkos aiškinimas prieštarautų bankroto bylose taikomam dispozityvumo principui, leidžiančiam pačioms šalims pasirinkti savo teisių gynimo būdus (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-678-330/2018). Atskirai nepareiškę savo finansinio reikalavimo į kreditorių sąrašą turi būti įtraukiami tik kreditoriai pagal antstolių į bankroto bylą perduotus vykdomuosius dokumentus. Atsižvelgiant į tokį teisinį reguliavimą dėl kreditorių reikalavimų pateikimo tvarkos, nurodytas pareiškėjos likvidatoriaus lūkestis, kad pareiškėja bus įtraukta į kreditorių sąrašą nemokumo administratorės ar teismo iniciatyva, laikytinas visiškai nepagrįstu.

11.       Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartimi administratorei buvo pavesta atlikti ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 3 punkte, 7 dalies 8 punkte numatytus veiksmus. Vykdydama šį teismo pavedimą (įpareigojimą) administratorė 2019 m. gegužės 24 d. pranešimu informavo galimus atsakovės kreditorius apie atsakovei iškeltą bankroto bylą ir kreditorių teisę pateikti administratorei savo reikalavimus, kartu pateikiant juos pagrindžiančius dokumentus (3 t., b. l. 190). Iš siuntų sąrašo (3 t., b. l. 190–193) matyti, kad šis pranešimas buvo išsiųstas ir pareiškėjai, adresu Gedimino g. 47, Kaune. Tačiau, kaip nurodė pareiškėjos atstovas ir ką patvirtina byloje esantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išrašas su istorija (3 t., b. l. 196–197), pareiškėjos registruotos buveinės adresas visuomet buvo Pušyno g. 55, Kaune. Duomenų apie administratorės siųsto 2019 m. gegužės 24 d. pranešimo įteikimą pareiškėjai nėra. Dėl išdėstytų aplinkybių pagrįstais pripažinti pareiškėjos argumentai, kad ji nebuvo informuota apie bankroto bylos atsakovei iškėlimą, kaip tai numatyta ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 3 punkte.

12.       Administratorės nurodytus argumentus, kad pareiškėjai neabejotinai buvo žinoma apie bankroto bylos atsakovei iškėlimą, kadangi pareiškėjos akcininkas ir likvidatorius G. G., kuris šias pareigas pradėjo eiti 2018 m. gruodžio 28 d. (3 t., b. l. 196–197), t. y. prieš iškeliant atsakovei bankroto bylą, iki bankroto bylos iškėlimo ėjo ir atsakovės vadovo pareigas, aktyviai dalyvavo teismo procese sprendžiant bankroto bylos atsakovei iškėlimo klausimą (teikė į bylą procesinius dokumentus ir įrodymus, teikė (ir pasirašė) atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 7 d. nutarties) teismas vertina kaip nepaneigiančius teisės reikšti kreditorinį reikalavimą. Administratorė be pagrindo painioja G. G., kaip buvusio atsakovės vadovo, teises ir pareigas bei jas įgyvendinant atliktus veiksmus, su šio asmens, kaip pareiškėjos likvidatoriaus teisiniu statusu. Be to, reikalaudama ypatingo aktyvumo iš asmens, faktiškai žinojusio tam tikras reikšmingas aplinkybes, administratorė tokio paties standarto netaiko savo veiksmas, susijusiems su jai žinomų įmonės kreditorių realiu informavimu apie teisę pareikšti kreditorinius reikalavimus.

13.       Nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybe pripažintina ir tai, kad atsakovės bankroto byloje nemokumo administratorė priėmė kitų kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus teismo nustatytą terminą šiam veiksmui atlikti, ir, nesant kreditorių prašymo praleistą terminą atnaujinti, teikė šiuos reikalavimus teismui tvirtinti, o teismas 2019 m. liepos 19 d. bei 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimis juos patvirtino (1 t., b. l. 55–62, 96–104). Vadovaujantis konstituciniu asmenų lygiateisiškumo principu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.2 straipsnis), taip pat atsižvelgiant į tai, kad bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009), į tai, jog termino kreditoriams pareikšti savo reikalavimus paskirtis yra skatinti operatyvų bankroto procesą, bet ne nubausti terminą praleidusią šalį, nesant byloje jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad termino atnaujinimas šiuo atveju galėtų turėti neigiamos įtakos atsakovės bankroto proceso trukmei ir vykdomų procedūrų eigai, jog formalus termino praleidimo pasekmių taikymas neatitiktų teisingumo principo, teismas sprendžia, jog yra pagrindas atnaujinti pareiškėjai praleistą terminą finansiniam reikalavimui atsakovės bankroto byloje pateikti (ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalis).

Dėl pareiškėjos finansinio reikalavimo (ne)pagrįstumo

14.       Pareiškėja prašo patvirtinti 94 368,54 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kurį grindžia į bylą pateiktomis pareiškėjos atsakovei laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 10 d. iki 2018 m. liepos 4 d. išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis už įvairias atsakovei parduotas prekes (1 t., b. l. 138–200; 2 t., b. l. 3–200; 3 t., b. l. 3–171), 2018 m. liepos 12 d. šalių sudarytu susitarimu dėl skolos mokėjimo atidėjimo (1 t., b. l. 108), atsakovės vadovo G. G. 2018 m. rugpjūčio 27 d. patikslintame atskirajame skunde dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 31 d. nutarties nurodytais duomenimis (1 t., b. l. 55–57).

15.       Atsakovės nemokumo administratorė iš esmės neginčija to, kad pareiškėja tiekė prekes atsakovei, kad pareiškėjos į bylą pateiktose PVM sąskaitose faktūrose, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą, nurodytos prekės buvo perduotos atsakovei, o savo nesutikimą su pareiškėjos pateiktu reikalavimu grindžia tuo, kad nei atsakovės administratorei, nei pareiškėjos likvidatoriui neturint įmonių buhalterinių dokumentų, nustatyti atsakovės įsiskolinimo dydį nėra galimybių, o įvertinti finansinio reikalavimo pagrįstumą vien tik iš tų dokumentų, kurie yra pateikti, nėra galimybės.

16.       Prieš sprendžiant pareiškėjos finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą, atsižvelgiant į tai, administratorė buvo pateikusi prašymą stabdyti klausimo dėl pareiškėjos 66 686,82 Eur finansinio reikalavimo dalies patvirtinimo nagrinėjimą iki įsiteisės procesinis sprendimas Kauno apygardos teisme nagrinėjamojoje civilinėje byloje Nr. e2-1183-254/2020, įvertinus tai, kad teismas civilinės bylos sustabdymo klausimą esant privalomiems bylos sustabdymo pagrindams (CPK 163 straipsnis) privalo spręsti, o esant kitiems įstatyme numatytiems atvejams (CPK 164 straipsnis) gali spręsti savo iniciatyva, teismas mano esant tikslinga pasisakyti dėl Kauno apygardos teisme nagrinėjamos civilinės Nr. e2-1183-254/2020 įtakos šioje byloje nagrinėjam klausimui dėl pareiškėjos finansinio reikalavimo patvirtinimo.

17.       Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2018 m. vasario 28 d. šalys buvo sudariusios skolos perkėlimo sutartį (1 t., b. l. 65–66, 67–68), pagal kurią pareiškėjos 66 686,82 Eur skola kreditorei „Carl Zeizz Vision Hungary Kft.“ buvo perkelta atsakovei. Sutarties 5 punkte buvo numatyta, kad pirminis skolininkas (t. y. pareiškėja) įsipareigoja šios Sutarties pasirašymo dieną sumokėti skolos perdavimo kainą (t. y. 66 686,82 Eur, Sutarties 4 punktas) naujajam skolininkui (t. y. atsakovei). Kainos apmokėjimas bus vykdomas įskaitant priešpriešinius reikalavimus. Šios skolos perkėlimo sutarties pagrindu Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi kreditorė „Carl Zeizz Vision Hungary Kft.“ buvo įtraukta į atsakovės kreditorių sąrašą ir patvirtintas jos 63 248,15 Eur reikalavimas.

18.       Remiantis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis) esančiais duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-1183-254/2020 bankrutavusi Lietuvos ir JAV UAB „Regėjimas“ yra pareiškusi ieškinį UAB „Visus LT“ dėl 66 686,82 Eur skolos priteisimo, šį reikalavimą grįsdama minėta skolos perkėlimo sutartimi, nurodydama, kad nėra jokių dokumentų, patvirtinančių atliktą priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, t. y. atsiskaitymą pagal nurodytą sutartį. UAB „Visus LT“ atsikirsdama į šį reikalavimą nurodo, kad skolos perkėlimo sutartis 2018 m. liepos 12 d. buvo nutraukta, negavus kreditoriaus sutikimo dėl skolos perkėlimo, skola nebuvo perkelta, todėl UAB „Visus LT“ 66 686,82 Eur sumos nėra skolinga. Taigi, nurodytoje byloje bus sprendžiama, ar šalių 2018 m. vasario 28 d. sudaryta skolos perkėlimo sutartis galioja.

19.       Įvertinus tai, kad šioje byloje pareiškėja savo reikalavimą kildina iš šalis siejusių prekių tiekimo (pirkimo – pardavimo) teisinių santykių, jog abi šalys pripažįsta, kad joks šalių priešpriešinių prievolių įskaitymas, kaip tai buvo numatyta 2018 m. vasario 28 d. skolos perkėlimo sutartyje, nebuvo atliktas, darytina išvada, kad Kauno apygardos teismo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1183-254/2020 neturi jokios teisinės reikšmės šioje byloje sprendžiamam klausimui dėl pareiškėjos finansinio reikalavimo patvirtinimo. Kauno apygardos teismo nagrinėjamojoje civilinėje byloje Nr. e2-1183-254/2020 nustačius, kad 2018 m. vasario 28 d. skolos perkėlimo sutartis nebuvo nutraukta ir yra galiojanti, šalių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas, kaip tai numatyta 2018 m. vasario 28 d. skolos perkėlimo sutarties 5 punkte, negalės būti atliktas dėl Lietuvos ir JAV UAB „Regėjimas“ iškeltos bankroto bylos. Nustačius priešingą aplinkybę, t. y. kad 2018 m. vasario 28 d. skolos perkėlimo sutartis yra nutraukta, tai sudarys pagrindą peržiūrėti atsakovės bankroto byloje patvirtinto kreditorės „Carl Zeizz Vision Hungary Kft.“ reikalavimo pagrįstumą, tačiau neturės jokios įtakos vertinant šioje byloje pareiškėjos pateiktą reikalavimą.

20.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo procedūra pagal savo teisinę prigimtį atitinka civilinės bylos nagrinėjimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti, ar kreditorius turi reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę, o priimta teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo atitinka teismo sprendimą, kuriuo iš esmės atsakoma į kreditoriaus materialinį teisinį reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011, 2012 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2012). Ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia, įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę.

21.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjos likvidatorius, kaip tvirtinama pačios pareiškėjos teiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose (3 t., b. l. 194; 4 t., b. l. 21), neturi visų įmonės apskaitos dokumentų ir registrų (jų neperdavė vienas iš buvusių įmonės vadovų), dėl ko pareiškėja negalėjo pateikti išrašų iš įmonės buhalterinės apskaitos programos dėl atsakovės įsiskolinimo dydžio. Taigi, neturėdamas visų įmonės buhalterinių dokumentų, pats pareiškėjos likvidatorius negali nustatyti tikrojo atsakovės įsiskolinimo dydžio ir konkretaus šio įsiskolinimo atsiradimo pagrindo (kokios konkrečiai PVM sąskaitos faktūros yra neapmokėtos). Tai, kad nėra žinoma, kurios konkrečiai PVM sąskaitos faktūros yra neapmokėtos, o reikalavimui pagrįsti yra tiesiog surinktas ir pateiktas pluoštas PVM sąskaitų faktūrų, kurių bendra suma atitiktų reiškiamo reikalavimo sumą, patvirtina ir faktas, jog, pavyzdžiui, į bylą yra pateiktos tik dvi 2018 m. vasario mėn. išrašytos PVM sąskaitos faktūros (3 t., b. l. 79–100), nors pagal pačios pareiškėjos pateiktą Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) registruotų PVM sąskaitų faktūrų suvestinę (4 t., b. l. 59–68) per ši laikotarpį atsakovei buvo išrašytos aštuonios PVM sąskaitos faktūros, o duomenų, patvirtinančių nepateiktų į bylą 2018 m. vasario mėn. sąskaitų apmokėjimą, nėra (mokėjimai, pagal bylos duomenis, buvo vykdomi nenurodant, kokios konkrečiai sąskaitos yra apmokamos).

22.       Pagrindinis dokumentas, kuriuo pareiškėja įrodinėja atsakovės įsiskolinimo dydį, yra šalių, atstovaujamų tuometinių įmonių vadovų, 2018 m. liepos 12 d. sudarytas susitarimas dėl skolos mokėjimo atidėjimo, kuriame atsakovė patvirtino esanti skolinga pareiškėjai 94 368,54 Eur. Tačiau, kaip nustatyta iš pačios pareiškėjos pateikto sąskaitos išrašo, po šio susitarimo sudarymo atsakovė trimis mokėjimais (2018 m. liepos 13 d., liepos 16 d. ir liepos 19 d.), sumokėjo pareiškėjai iš viso 20 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama, kad mokama už prekes (4 t., b. l. 48–49). Per laikotarpį po minėto susitarimo sudarymo pareiškėja išrašė atsakovei vos vieną PVM sąskaitą faktūrą 16,84 Eur be PVM sumai (4 t., b. l. 59, 72). Tačiau į šias aplinkybes pareiškėja, kreipdamasi į teismą su prašymu patvirtinti jos reikalavimą, akivaizdžiai neatsižvelgė ir atlikto mokėjimo įtakos atsakovės įsiskolinimo dydžiui neįvertino, kas tik dar kartą patvirtina, kad reikalavimą pareiškėja (jos likvidatorius) reiškia remdamasi ne įmonės buhalterinės apskaitos dokumentais ir apskaitos registrais.

23.       Vertindamas 2018 m. liepos 12 d. sudarytą susitarimą, kaip įrodymą skolos dydžiui pagrįsti, teismas atsižvelgia į šias reikšmingas aplinkybes. Pirma, šiame susitarime yra nurodytas tik skolos dydis, tačiau nei pačiame susitarime nėra nurodyta, kuo remiantis nustatytas toks įsiskolinimo dydis, koks yra šio įsiskolinimo atsiradimo pagrindas, nei pateikta nuoroda į kitą dokumentą, kuriame būtų nurodytas konkretus skolos atsiradimo pagrindas. Antra, šis susitarimas buvo sudarytas teisme nagrinėjant bankroto bylos iškėlimo atsakovei klausimą ir šio susitarimo sudarymo tikslas buvo paneigti atsakovės nemokumo būseną (įrodyti mokumą), atsakovės vadovui nesutinkant su bankroto bylos įmonei iškėlimu. Kadangi susitarimą sudariusios šalys yra susijusios įmonės, nes jų abiejų akcininkas yra tas pats asmuo – G. G., kuris susitarimo sudarymo metu ėjo atsakovės vadovo pareigas, toks susitarimas galėjo būti sudarytas formaliai, nenustačius realaus atsakovės įsiskolinimo dydžio, o tik matematiškai sudėjus 2018 m. liepos 10 d. atsakovės kreditorių sąraše (1 t., b. l. 3–11) nurodyto įsiskolinimo pareiškėjai sumą (27 681,72 Eur) ir 2018 m. vasario 28 d. skolos perkėlimo sutartyje nurodytą 66 686,82 Eur sumą, kuri 2018 m. liepos 10 d. atsakovės kreditorių sąraše buvo nurodyta kaip atsakovės prievolė kreditorei „Carl Zeizz Vision Hungary Kft.“ Tai, kad įsiskolinimo dydis buvo nurodytas tik formaliai, nenustačius tikrojo atsakovės skolos dydžio, leidžia spręsti ir duomenys, jog tuometinė pareiškėjos įmonės vadovė, kaip matyti iš bylos duomenų, neturėjo visų įmonės buhalterinių dokumentų ir registrų, dėl ko ji negalėjo objektyviai, pagal įmonės buhalterinės apskaitos duomenis, nustatyti įsiskolinimo dydžio. Dėl šių aplinkybių 2018 m. liepos 12 d. šalių sudarytas susitarimas dėl skolos mokėjimo atidėjimo nelaikytinas patikimu įrodymu atsakovės įsiskolinimo dydžiui nustatyti ir teismas šiuo dokumentu spręsdamas pareiškėjos reikalavimo tvirtinimo klausimą nesivadovauja.

24.       Pareiškėja į bylą taip pat pateikė atsakovei laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 10 d. iki 2018 m. liepos 4 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras už įvairias atsakovei parduotas prekes (1 t., b. l. 138-200; 2 t., b. l. 3-200; 3 t., b. l. 3-171), kurių bendra suma pagal nemokumo administratorės sudarytą suvestinę (4 t., b. l. 4–7) yra 94 483,53 Eur.

25.       Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą (CPK 12 ir 178 straipsniai), atsakovė (jos nemokumo administratorė), siekdama paneigti pareiškėjos reikalavimo pagrįstumą, atsižvelgiant į tai, kad ji iš esmės neginčijo fakto, jog šiose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės buvo perduotos atsakovei, turėtų pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad šios PVM sąskaitos faktūros yra apmokėtos. Tačiau nagrinėjamu atveju nemokumo administratorė neturi galimybių tinkamai gintis nuo pareikšto reikalavimo, kadangi buvęs įmonės vadovas G. G., kuris, kaip jau minėta, yra ir pareiškėjos likvidatorius ir akcininkas, neperdavė administratorei visų įmonės dokumentų, už ką šiam Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi buvo paskirta bauda. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį, kuria buvo atmestas G. G. prašymas dėl skirtos baudos panaikinimo, paliko nepakeistą (duomenys iš LITEKO, Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-329-945/2020). Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 25 d.  nutartimi G. G. buvo pakartotinai skirti bauda už įmonės turto ir dokumentų neperdavimą. Po šios nutarties priėmimo nemokumo administratorė perėmė įmonės dokumentus, buvusius patalpose adresu Gedimino g. 47, Kaune, tačiau dauguma perimtų bendrovės bylų (443 iš 584) yra neaktualios vykdant bankroto procedūras (1983 m. – 2013 m. Be to, galimybę nustatyti, ar pagal pareiškėjos pateiktas PVM sąskaitas faktūras yra atsiskaityta, apsunkina dar ir tai, kad atsakovei atliekant bankinius pavedimus pareiškėjai mokėjimų paskirtyje buvo nurodoma „už prekes“, neįvardijant, kokios konkrečiai PVM sąskaitos faktūros yra apmokamos (4 t., b. l. 8).

26.       Kadangi nei pareiškėjos likvidatorius, nei atsakovės nemokumo administratorė neturi įmonių buhalterinių dokumentų, kurių pagrindu būtų galima objektyviai nustatyti galimo atsakovės įsiskolinimo dydį 2017 rugpjūčio 10 d. (seniausios iš pateiktų ginčo PVM sąskaitų faktūrų išrašymo diena), o kartu šiuo metu esančio įsiskolinimo dydį, teismas, nustatydamas atsakovės įsiskolinimo dydį, remiasi šalių pateiktais duomenimis iš VMI apie užregistruotas PVM sąskaitas faktūras. Pagal pareiškėjos pateiktą registruotų sąskaitų faktūrų suvestinę laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 1 d. (pagal šalių pateiktą informaciją, tik nuo šios datos iš VMI galima gauti duomenis) iki 2018 m. liepos 31 d. pareiškėja išrašė atsakovei PVM sąskaitų faktūrų už bendrą 282 209,06 Eur sumą su PVM (233 230,44 Eur be PVM) (4 t., b. l. 59–68). Pagal atsakovės pateiktus duomenis iš VMI už tą patį laikotarpį pareiškėjos išrašytų atsakovei PVM sąskaitų faktūrų suma (su PVM) sudaro 282 942,77 Eur (4 t., b. l. 72–115), t. y. netgi šiek tiek didesnė, nei pagal pareiškėjos pateiktus duomenis. Todėl nustatydamas nurodomu laikotarpiu įvykusių sandorių (parduotų prekių) vertę teismas vadovaujasi pačios pareiškėjos pateiktais duomenimis.

27.       Pagal pareiškėjos pateiktus banko sąskaitos išrašus (4 t., b. l. 47–49, 50–51) per tą patį laikotarpį atsakovė pareiškėjai bankiniais pavedimais sumokėjo iš viso 228 960 Eur. Palyginus duomenis apie išrašytų PVM sąskaitų faktūrų bendrą sumą ir tuo pačiu laikotarpiu atliktus mokėjimus, gaunamas 53 249,06 Eur skirtumas (282 209,06 Eur – 228 960 Eur = 53 249,06 Eur).

28.       Be to, kaip nurodė administratorės atstovė, į abiejų šalių pateiktas PVM sąskaitų faktūrų suvestines yra įtraukta 2018 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra Nr. VISUS 20154357 17 844 Eur be PVM sumai (21 591,24 Eur su PVM), kuri buvo apmokėta įskaičius šalių priešpriešinius reikalavimus. Šią aplinkybę iš esmės patvirtina Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-903-945/2020 likviduojamos UAB „Visus LT“ kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikti duomenys (duomenys iš LITEKO, CPK 179 straipsnio 3 dalis), iš kurių matyti, kad 2018 m. sausio 2 d. šalys sudarė sutartį, pagal kurią šalys viena kitai pardavė daiktų už tą pačią 17 844 Eur kainą (be PVM). Sutartyje šalys sulygo (Sutarties 4.3 punktas), kad jos viena kitai parduoto turto kainą sumoka įskaitydamos tarpusavio priešpriešinius reikalavimus. Kadangi 2018 m. sausio 31 d. Nr. VISUS 20154357 PVM sąskaita faktūra buvo apmokėta įskaitymo būdu (CK 6.130 straipsnis), anksčiau nurodyta 53 249,06 Eur suma mažintina šios apmokėtos PVM sąskaitos faktūros suma (21 591,24 Eur su PVM). Nurodytų sumų skirtumas sudaro 31 657,82 Eur (53 249,06 Eur – 21 591,24 Eur  = 31 657,82 Eur).

29.       Pareiškėjos atstovo argumentai, kad nustatyti atsakovės įsiskolinimo dydį vien lyginant duomenis apie tam tikru laikotarpiu išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir tuo pačiu laikotarpiu atliktus mokėjimus negalima, nes nėra duomenų apie visą šalių bendradarbiavimo laikotarpį ir lyginamojo laikotarpio pradžioje buvusį atsakovės įsiskolinimą, atmestini kaip nepagrįsti. Pirma, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad lyginamojo laikotarpio pradžioje (2016 m. spalio 1 d.) atsakovė turėjo neįvykdytų piniginių prievolių pareiškėjai, ir duomenų, apie tokių prievolių dydį. Antra, teismas 2020 m. kovo 16 d. nutartimi buvo įpareigojęs pareiškėją pateikti kliento (atsakovės) apyvartą už visą šalių bendradarbiavimo laikotarpį (4 t., b. l. 9-10), tačiau pareiškėja šio įpareigojimo neįvykdė (4 t., b. l. 21). Todėl nurodytų duomenų nepateikimo pasekmės tenka pačiai pareiškėjai, kas šiuo atveju lemia tai, jog teismas įsiskolinimo dydį nustato remdamasis tais duomenimis, kurie yra pateikti byloje.

30.       Pareiškėjos atstovas taip pat tvirtina, kad atsakovės įsiskolinimas yra ne mažesnis nei 66 686,82 Eur, nes priešingu atveju šalys nebūtų galėjusios įvykdyti 2018 m. vasario 28 d. skolos perkėlimo sutarties, pagal kurią atsiskaitymas buvo numatytas įskaitant šalių priešpriešinius reikalavimus. Tačiau, kaip jau minėta, joks įskaitymas pagal šią sutartį nebuvo atliktas, todėl vien tai, kad pagal 2018 m. vasario 28 d. sutartį pareiškėja turėjo atsiskaityti įskaitant šalių priešpriešinius reikalavimus, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog šios sutarties sudarymo dieną atsakovė buvo skolinga pareiškėjai ne mažesnę nei šios sutarties kaina (66 686,82 Eur) sumą. Be to, kaip matyti iš šalių pateiktų PVM sąskaitų faktūrų suvestinių ir pareiškėjos banko sąskaitos išrašo, per laikotarpį po 2018 m. vasario 28 d. atsakovės atliktų mokėjimų suma (47 909,48 Eur) ženkliai viršijo pareiškėjos tuo pačiu laikotarpiu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų sumą (26 501,16 Eur pagal pareiškėjos pateiktą suvestinę ir 26 852,6 Eur pagal atsakovės pateiktą suvestinę), be to, kaip minėta nutarties 28 punkte, tarp VMI pateiktų sąskaitų yra ir 21 591,24 Eur dydžio 2018 m. sausio 31 d. sąskaita, kuri buvo apmokėta įskaitymu (bendras skirtumas – 47 909,48 Eur – 26 501,16 Eur + 21 591,24 Eur = 42 999,56 Eur), kas, net ir darant prielaidą, kad 2018 m. vasario 28 d. įsiskolinimas galėjo būti 66 686,82 Eur, paneigia pareiškėjos argumentus, jog ir šiuo metu atsakovės įsiskolinimo dydis yra ne mažesnis nei 66 686,82 Eur.

31.       Teismas neturi pagrindo sutikti ir su nemokumo administratorės argumentais, kad pareiškėjos reikalavimas turi būti atmestas dėl to, jog nėra žinoma, ar atsiskaitymas tarp šalių nebuvo vykdomas grynaisiais pinigais, ar nebuvo atlikta daugiau šalių priešpriešinių reikalavimų įskaitymų. Remiantis bendrąja įrodinėjimo pareigos taisykle (CPK 12 ir 178 straipsniai), ginčydama pareiškėjos reikalavimą tuo pagrindu, kad atsiskaitymai tarp šalių galėjo vykti ir grynaisiais pinigais, taip pat įskaitant šalių priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, būtent nemokumo administratorė turėjo pareigą pateikti tokias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Tačiau jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų (išskyrus aplinkybes apie atsiskaitymą pagal 2018 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūrą įskaitymo būdu, apie ką teismas jau pasisakė anksčiau) nemokumo administratorė nepateikė. Tas faktas, kad atsakovė turėjo kasą ir vykdė operacijas grynaisiais pinigais (4 t., b. l. 71), nesudaro pagrindo spręsti, kad ir tarp šalių mokėjimai buvo vykdomi ir grynaisiais pinigais. Pažymėtina, kad nepaisant viešojo intereso šios kategorijos bylose faktoriaus ir to, kad nemokumo administratorės galimybės argumentuotai ginčyti pareiškėjos reikalavimą yra objektyviai apribotos dėl to, kad jai yra neperduoti visi įmonės dokumentai, tai nesuteikia administratorei jokių privilegijų įrodinėjimo procese ir kitokių įrodinėjimo taisyklių taikymo. Todėl administratorės argumentai dėl galimo šalių tarpusavio atsiskaitymo grynaisiais pinigais ar prievolių įskaitymo būdu atmestini kaip neįrodyti.

32.       Pareiškėjos atstovo argumentai, kad iš kitų atsakovės kreditorių nebuvo reikalaujama duomenų apie visą bendradarbiavimo laikotarpį, atmestini kaip teisiškai nereikšmingi, kadangi šioje byloje yra sprendžiamas konkretaus kreditoriaus (pareiškėjos) reikalavimo, kurio pagrįstumą nemokumo administratorė ginčija, tvirtinimo klausimas, todėl, atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas privalo būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011). Ginčo dėl kitų kreditorių reikalavimų pagrįstumo nebuvo.

33.       Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą teismas pagrįstu pripažįsta ir Lietuvos ir JAV UAB „Regėjimas“ bankroto byloje tvirtina 31 657,82 Eur dydžio kreditorės likviduojamos UAB „Visus LT“ finansinį reikalavimą (ĮBĮ 26 straipsnis) .  

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 9 dalimi, 26 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais,

n u t a r i a:

Atnaujinti kreditorei likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei „Visus LT“ terminą finansiniam reikalavimui pareikšti.

Prašymą tenkinti iš dalies.

Patvirtinti kreditorės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Visus LT“ 31 657,82 Eur dydžio finansinį reikalavimą ir įtraukti ją į bankrutavusios Lietuvos ir JAV uždarosios akcinės bendrovės „Regėjimas“ trečios eilės kreditorių sąrašą.

Pavesti nemokumo administratorei su šia nutartimi supažindinti įmonės kreditorius.

Ši nutartis per septynias dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.

Teisėjas                                                                 Marius Bartninkas