Administracinė byla Nr. eI2-2657-764/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00778-2020-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.1.2.; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 20 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
sekretoriaujant Irenai Mialdunienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokato padėjėjai Viktorijai Skridailaitei Gribėnienei,
atsakovo atstovui advokatui Virgilijui Kaupui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje (toliau – Ambasada) 2020 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 64.5.1.9.-38 (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas su priimtu Sprendimu nesutinka, mano, kad Sprendimas priimtas skubotai, dėl ko neobjektyviai ištirtos faktinės bylos aplinkybės, nesudarytos galimybės pateikti papildomus paaiškinimus, dokumentus, nenurodyti išvadas pagrindžiantys įrodymai.
Pareiškėjas paaiškina, kad turi ilgametę virtuvės šefo patirtį, kurią patvirtina prie skundo pateiktas gyvenimo aprašymas su sertifikatais. 2019 m. gruodžio pradžioje į pareiškėją kreipėsi uždaroji akcinė bendrovė „Pegasas“ (toliau – UAB „Pegasas“ ir bendrovė) su darbo pasiūlymu. UAB „Pegasas“ nurodė, kad bendrovė vykdo viešojo maitinimo paslaugas ir jai reikalingas maisto produktų gamybos technologas, minėtai bendrovei suteiktas maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimas, turi teisę verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, ūkinę komercinę veiklą vykdo vienintelės akcininkės nekilnojamame turte, yra patikima, turinti ilgametę patirtį. Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. gruodžio 16 d. išdavė leidimą (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjui leido dirbti Lietuvos Respublikoje, nuo 2020 sausio 15 d. iki 2021 m. sausio 14 d. UAB „Pegasas“ maisto produktų gamybos technologu. Gavus nurodytą leidimą, bendrovės direktorė parengė ir 2020 m. sausio 7 d. pareiškėjui pateikė darbo sutartį, kurioje nurodoma, kad yra įdarbinamas pagal neterminuotą darbo sutartį, mokamas 850 Eur darbo užmokestis ir dirbti pradeda nuo 2020 vasario 17 d. Pareiškėjas darbo sutartį pasirašė, tačiau pradėti dirbti darbo sutartyje nurodytą dieną negalėjo, nes 2020 m. vasario 14 d. buvo priimtas Sprendimas, kuriuo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą.
Pažymi, jog nesutinka su sprendime nurodytu pagrindu, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, nes nustatyta, kad užsienietį kvietė fiktyvi įmonė. Pareiškėjui ir bendrovei nėra pateikti duomenys, kurių pagrindu yra priimtas Sprendimas UAB „Pegasas“ pripažinti fiktyvia įmone. Teigia, jog Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties nenumato įmonės pripažinimo fiktyvia tvarkos, todėl turėjo būti taikytina analogija ir įmonės fiktyvumą analizuoti leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo nustatyta tvarka.
Pabrėžia, kad sprendime deklaratyviai nurodoma, jog pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, nes pripažinus bendrovės veiklą fiktyvia, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, tačiau priimto sprendimo nemotyvavo ir pavojaus vertinimo neatliko. Remiantis minėtomis aplinkybėmis, pareiškėjas prašo tenkinti skunde išdėstytus reikalavimus.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą patenkinti.
Atsakovė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti, argumentuodama tuo, kad pareiškėjas netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia bylos esminių faktinių aplinkybių. Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. kovo 9 d. reglamento (EB) Nr.2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijų kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (kodifikuota redakcija) 6 straipsnio 1 dalies c papunktis nustato, kad trečiųjų šalių piliečiams nustatomos tokios atvykimo sąlygos - jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą bei sąlygas, įrodyti, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų. Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. Reglamentu (EB) Nr.810/2009 patvirtintas Vizų kodeksas viena svarbiausių vizų politikos sričių nurodo neteisėtos imigracijos sustabdymą. Vizų kodekse tarp prašymų gauti vizą nagrinėjimo pagrindinių kriterijų nurodyta ir tai, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje išaiškinta, kad siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.
Teigia, kad konsulinis pareigūnas teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią teisinę situaciją, nes pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, todėl konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti išduoti vizą.
Nesutinka su pareiškėjo reikalavimu iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, nes jis nėra įvykdomas, kadangi konsulinis pareigūnas pareiškėjo 2020 m. sausio 25 d. prašymą išduoti nacionalinę vizą vertintų ir sprendimą priimtų vertindamas tuos pačius įrodymus, kuriuos pareiškėjas pateikė iki 2020 m. vasario 14 d. sprendimo priėmimo momento. Todėl, pareiškėjas, siekdamas, kad konsulinis pareigūnas, svarstydamas pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą, atsižvelgtų į skunde nurodytus argumentus ir papildomus įrodymus, turi atlikti naują procedūrą – pateikti naują prašymą išduoti nacionalinę vizą ir šį prašymą pagrindžiančius dokumentus. Atsižvelgus į tai, atsakovas prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Ambasados 2020 m. vasario 14 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą, pagrįstumo.
Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. sausio 25 d. pateikė Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) prašymą išduoti nacionalinę vizą vykti į Lietuvą, kuriame nurodė: šeiminė padėtis – vedęs (9 punktas), dabartinė profesinė veikla – bedarbis (19 punktas), pagrindinis kelionės tikslas - darbas (21 punktas), numatoma atvykimo į Lietuvą data – 2020 m. sausio 20 d. (29 punktas), numatoma išvykimo iš Lietuvos data – 2020 m. gruodžio 11 d. (30 punktas), kviečiantis asmuo – UAB „Pegasas“ (32 punktas).
Pareiškėjas kartu su prašymu išduoti vizą pateikė ir kitus dokumentus: įmonės „Pegasas“ tarpininkavimo raštą, leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), leidimą dirbti Lietuvoje, neterminuotą darbo sutartį, kvalifikacijos pažymas, buvusių darboviečių pažymas, kvalifikacijos diplomus, išsilavinimo dokumentą, santuokos liudijimą, šeimos narių registracijos pažymą, šeimos narių pasų kopijas, vaikų gimimo liudijimus, skrydžio rezervaciją banko sąskaitos išrašą, kelionės draudimą, pažymą dėl teistumo.
Konsulas, siekdamas įsitikinti pareiškėjo deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu bei buvimo sąlygomis, nustatė, kad pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslas yra darbas maisto produktų gamybos technologu pagal Užimtumo tarnybos išduotą leidimą dirbti galiojantį iki 2021 m. sausio 14 d. Turkijos leidimo laikinai gyventi, kurio galiojimas baigėsi 2020 m. balandžio 23 d. išdavimo pagrindas yra „trumpalaikis buvimas“. Pareiškėjas dėl nacionalinės vizos darbui Lietuvoje kreipėsi po 2019 m. kovo 25 d. (duomenys neskelbtini) atsisakymo išduoti Šengeno vizą verslo tikslais dėl nepatikimos informacijos teikimo. Svetainės https://abalt.lt duomenimis UAB „Pegasas“ dirba 2 darbuotojai, vidutinis darbo užmokestis siekia 55,94 Eur, neatskaičius mokesčių. Pareiškėjo darbo sutarties 3 punkte nurodytas 850 Eur mėnesinis darbo užmokestis, todėl kyla abejonių dėl darbo sutarties turinio ir autentiškumo bei dėl bendrovės vykdomos veiklos realumo.
2020 m. vasario 12 d. gautas Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – VSAT) konsultacijos atsakymas, kad 2019 m. tarpininkaujant UAB „Pegasas“ vizas gavo 3 užsieniečiai, nei vienas iš jų nebuvo įdarbintas minėtoje įmonėje.
2020 m. vasario 12 d. gautas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) konsultacijos atsakymas, kad kyla abejonių dėl įmonės veiklos ir galima „pilkoji“ migracija.
Konsulas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, gautas VSD ir VSAT rekomendacijas, 2020 m. vasario 14 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei Vizų aprašu, priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą.
Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), nuostatos, taip pat 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodeksas (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas), bei Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas).
Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu, o 8 dalyje – kad nagrinėdami prašymus konsulatai gali pagrįstais atvejais pakviesti prašymą išduoti vizą pateikusį asmenį pokalbiui ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus.
Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.
Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai nustatyti Įstatymo 19 straipsnyje, pagal kurį nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, jeigu: 1) jis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų; 2) norėdamas gauti vizą, jis atsisakė pateikti būtiną informaciją apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis; 3) norėdamas gauti vizą, jis pateikė dokumentus, kuriuose yra klastojimo požymių; 4) yra rimtas pagrindas manyti, kad jis Lietuvos Respublikoje gali užsiimti neteisėta veika, už kurią yra nustatyta atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos įstatymus; 5) jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą; 6) priimtas sprendimas jį įpareigoti išvykti, grąžinti arba išsiųsti iš Šengeno valstybės; 7) jis veiksmu, žodžiu ar raštu pažemino vizas išduodančius pareigūnus, tarnautojus dėl jų veiklos arba Lietuvos Respublikos valstybę; 8) yra rimtas pagrindas manyti, kad jis yra padaręs nusikaltimą žmoniškumui ar karo nusikaltimą arba vykdė genocidą, kaip jie apibrėžiami Lietuvos Respublikos įstatymuose, tarptautinėse sutartyse arba kituose tarptautinės teisės šaltiniuose; 9) jis nepateikia sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento, kai būtina jį turėti kelionės metu; 10) yra rimtas pagrindas manyti, kad jis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę. Taigi, aptartas teisinis reglamentavimas, nustatantis Šengeno bei Lietuvos Respublikos nacionalinės vizų išdavimą, nustato Užsienio reikalų ministerijos konsulinio pareigūno Lietuvos Respublikos ambasadoje užsienyje didelę diskreciją įvertinti gautą iš pareiškėjo medžiagą ir gautos medžiagos bei kitos konsulo surinktos informacijos pagrindu vienasmeniškai priimti sprendimą išduoti vizą arba atsisakyti ją išduoti. Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti asmeninę atsakomybę įvertinant nelegalios imigracijos į ES pavojų nagrinėjant prašymus dėl ES bei Lietuvos Respublikos vizų išdavimo. Paminėti teisės aktai konsulinį pareigūną įpareigoja, kad jis priimdamas dokumentus kaip įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas, turi įsitikinti užsieniečio sąžiningumu ir jo nurodomo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo pagrįstumu ir teisėtumu.
Ambasadai pateiktame prašyme išduoti nacionalinę vizą, pareiškėjas nurodė, kad pagrindinis jo kelionės tikslas yra darbas maisto produktų gamybos technologu. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas šiuo metu niekur nedirba, neturi jokių pajamų. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl nacionalinės vizos išdavimo darbui Lietuvoje kreipėsi po (duomenys neskelbtini) atsisakymo išduoti Šengeno vizą verslo tikslais dėl nepatikimos informacijos pateikimo. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, UAB „Pegasas“, kur maisto produktų gamybos technologu planavo dirbti pareiškėjas, dirba 2 darbuotojai, vidutinis numatytas darbo užmokestis – 559,4 Eur. Iš byloje pateiktos pareiškėjo darbo sutarties 3 punkto matyti, jog pareiškėjui planuojamas mokėti darbo užmokestis yra 850 Eur, todėl kilo abejonių dėl darbo sutarties turinio ir autentiškumo bei dėl įmonės vykdomos veiklos realumo.
Byloje pateiktas 2020 m. vasario 12 d. VSAT raštas, kuriuo patvirtinama tai, kad 2019 m. tarpininkaujant UAB „Pegasas“ vizas gavo 3 užsieniečiai, nei vienas iš jų nebuvo įdarbintas minėtoje įmonėje. Taip pat byloje yra pateiktas 2020 m. vasario 12 d. VSD raštas, kuriame nurodoma, jog kyla tam tikrų abejonių dėl įmonės vykdomos veiklos, galima „pilkoji“ migracija.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos, ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.
Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse nurodė, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes.
Konsului nagrinėjant pareiškėjo pateiktus dokumentus ir kompetentingų institucijų išvadas, kilo abejonės dėl pareiškėjo faktinio atvykimo tikslo ir buvimo Lietuvoje sąlygų pagrindimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, konsulas nagrinėjamu atveju turėjo pagrįstą pagrindą abejoti pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslu ir buvimo sąlygomis, nes pareiškėjas netenkina teisėto buvimo sąlygų ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. Teismo nuomone, nurodyti faktai ir gauta kompetentingų institucijų informacija, kurios teisingumu ir pagrįstumu teismas neturi pagrindo abejoti, leidžia pagrįstai teigti, kad pareiškėjo deklaruojamas kelionės tikslas į Lietuvą yra nepatikimas, o UAB „Pegasas“ komercinė veikla fiktyvi ir negarantuojanti pareiškėjo įdarbinimo Lietuvos Respublikoje.
Atmetamas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo skunde nurodytas argumentas, jog ginčijamas sprendimas yra neaiškus ir nemotyvuotas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad LVAT 2014 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-73/2014 pažymėjo, kad pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau, atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje.
Vertinant šioje byloje ginčijamo sprendimo atitikimą VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, pažymėtina, kad LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, jog sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, panaikinti skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą (LVAT 2008 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008).
Išsamiai bei visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, jog ginčijamame sprendime yra tiksliai nurodyta, kokiu pagrindu sprendimas buvo priimtas, aiškiai įvardyti atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai. Ginčijamą sprendimą priėmė kompetentingas subjektas, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo patenkinti pareiškėjo skundą nėra, todėl Ambasados 2020 m. vasario 27 d. sprendimas paliktinas nepakeistu, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo yra išvestinis reikalavimo panaikinti sprendimą atžvilgiu. Todėl teismui konstatavus, kad ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas. Pareiškėjo skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsniu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjos Egidija Puzinskaitė
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Eglė Žulytė-Janulionienė