Administracinė byla Nr. P-6-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02385-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.2; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų D. K. ir E. K. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A552-1603/2013 pagal pareiškėjų D. K. ir E. K. skundą atsakovams Neringos savivaldybei, atstovaujamai Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės tarybos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Verslo investicijų projektų centras“) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai D. K. ir E. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami priteisti solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės tarybos, Neringos savivaldybės administracijos bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), 765 056,07 Lt (221 575,55 Eur) turtinei žalai ir 500 000 Lt (144 810,01 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjai paaiškino, kad 2006 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi dalinės nuosavybės teise kartu su kitais pirkėjais iš bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „Verslo investicijų projektų centras“ įsigijo 8366/37140 dalį jachtininkų viešbučio, esančio  (duomenys neskelbtini), Neringoje, už 710 000 Lt (205 630,21 Eur) sumą. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 patenkino Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį ir pripažino negaliojančiais atsakovo Neringos savivaldybės administracijos, Neringos savivaldybės tarybos, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Klaipėdos AVA) administracinius aktus bei sudarytas dalies jachtininkų viešbučio pirkimo–pardavimo sutartis, taikė restituciją natūra ir pareiškėjams kartu su kitais pirkėjais iš BUAB ,,Verslo investicijų projektų centras“ priteisė sumokėtas sumas, t. y. pareiškėjams priteisė – 710 000 Lt (205 630,21 Eur).

Pareiškėjų vertinimu, būtent dėl Neringos savivaldybės ir Inspekcijos veiksmų, kurie įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu pripažinti neteisėtais, jie patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kuri atlygintina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu. Pareiškėjai pažymėjo, kad sudarydami nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį jie negalėjo numatyti, kad valstybės ir savivaldybės institucijų darbuotojų veiksmai bus pripažinti neteisėtais, dėl ko bus panaikinti jų priimti administraciniai aktai. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjai prašė priteisti 765 056,07 Lt (221 575,55 Eur) turtinę žalą, kurią sudarė: įsigytos jachtininkų viešbučio dalies praradimas, sutarties sudarymo išlaidos, įmokos valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Registrų centrui, teisinės konsultacijos, turto įrengimo išlaidos, turėtos tiesioginės išlaidos šiam turtui išlaikyti (nekilnojamojo turto mokestis, žemės nuomos mokestis, turto draudimo mokestis, komunalinių atliekų tvarkymas, kitos komunalinės paslaugos (elektra)), vykdymo išlaidos. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti 500 000 Lt (144 810,01 Eur) neturtinę žalą, kurios kilimą grindė ilgai besitęsiančiu bylinėjimusi, tapatinimu su neteisėtas statybas įvykdžiusiais asmenimis bei nepalankiu žiniasklaidos dėmesiu, formuojančiu neigiamą visuomenės nuomonę apie sąžiningus turto įgijėjus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

Inspekcijos teigimu, nagrinėjamu atveju neegzistuoja visuma viešosios atsakomybės sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei kilti, nes pareiškėjai žalą kildina iš Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu negaliojančiais pripažintų ir panaikintų Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2008 m. rugpjūčio 5 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 22 ir 2005 m. gruodžio 2 d. akto Nr. 115. Inspekcijos vertinimu, Klaipėdos AVA 2005 m. gruodžio 2 d. aktas pripažintas negaliojančiu, kadangi jis buvo neteisėtai patvirtinto detaliojo plano pasekmė, o ne todėl, jog jį surašant būtų nesilaikyta teisės aktais nustatytos statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarkos. Inspekcija teigė, kad nenustačius konkrečių neteisėtų Klaipėdos AVA veiksmų ir nesant priežastinio ryšio tarp Klaipėdos AVA 2005 m. gruodžio 2 d. akto ir pareiškėjų nurodomos žalos, nėra ir būtinų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Inspekcija pažymėjo, kad pareiškėjų prašomą priteisti turtinę žalą turi atlyginti BUAB ,,Verslo investicijų projektų centras“, kadangi būtent iš jo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjų naudai buvo priteista 710 000 Lt (205 630,21 Eur) suma už dalies jachtininkų viešbučio pirkimą. Pareiškėjų prašomą priteisti neturtinę žalą Inspekcija vertino kaip nepagrįstą. Inspekcija akcentavo, kad net ir nustačius visas viešosios civilinės atsakomybės sąlygas, atlygintinos žalos dydis mažintinas dėl pačių pareiškėjų veiksmų, kadangi jie nebuvo pakankamai rūpestingi ir prieš įsigydami turtą juo nepasidomėjo.

Atsakovas Neringos savivaldybė, atstovaujama Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės tarybos, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjams padarytos žalos atlyginimo klausimas išspręstas Klaipėdos apygardos teismui 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu pritaikius restituciją ir priteisus iš BUAB ,,Verslo investicijų projektų centras“ pareiškėjams 710 000 Lt (205 630,21 Eur) sumą. Pareiškėjai patirtos žalos atlyginimo turi reikalauti tik iš BUAB „Verslo investicijų projektų centras“, kuris sudarė sandorį ir pardavė minėtą objektą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ atsiliepime į skundą prašė skundą tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra faktinių pagrindų valstybės ir savivaldybės atlygintinai žalai sumažinti, todėl ji turėtų būti priteista visiškai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjų D. K. ir E. K. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjams solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės tarybos, bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, 7 305,89 Lt (2 115,93 Eur) turtinės žalos atlyginimą, taip pat pareiškėjui D. K. – 5 000 Lt (1 448,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimą, o pareiškėjai E. K. – 15 000 Lt (4 344,30 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas pažymėjo, kad bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos, ją (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjai. Atsižvelgdamas į Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendime nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teismas sprendė, kad pareiškėjai nepagrįstai dėl dalies jachtininkų viešbučio įsigijimo sumokėtą 710 000 Lt (205 630,21 Eur) sumą vertina kaip žalą, kadangi minėtu teismo sprendimu notarinė jachtininkų viešbučio pirkimo–pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia ab initio (iš pradžių) nuo jos sudarymo momento ir buvo taikyta restitucija natūra. pareiškėjų teisė iš BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ gauti sumokėtą 710 000 Lt (205 630,21 Eur) sumą buvo patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad minėta suma yra pareiškėjų patirti nuostoliai ir turi būti priteisiama iš atsakovų. Materialinio procesinio pobūdžio reikalavimą, jog nurodyta suma būtų priteista kaip turtinė žala, šiuo atveju turi tik BUAB „Verslo investicijų projektų centras“, ir tik tuo atveju, kai bus įvykdytas teismo sprendimas – pareiškėjams išmokėta jiems priteista suma.

Teismas, išanalizavęs pareiškėjų pateiktus įrodymus dėl turtinės žalos atlyginimo bei įvertinęs prašomas priteisti išlaidas, sprendė, kad pareiškėjų patirtais tiesioginiais nuostoliais, kurie buvo neišvengiami, priverstiniai ir būtini, pripažintinos tik VĮ Registrų centrui sumokėtos įmokos už registro duomenų pakeitimą, prašymo formos užpildymą, nuosavybės teisės į statinį įregistravimą, nekilnojamojo turto savininko prievolės įregistravimą ir nekilnojamojo turto kadastro duomenų bylos dublikato sudarymą, pažymėjimo dublikato išdavimą, nekilnojamojo turto savininko prievolės išregistravimą, dokumentų persiuntimą, kurių suma sudarė – 345,04 Lt (99,93 Eur), taip pat išlaidos, susijusios su nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimu, – 6 127 Lt (1 774,50 Eur) bei išlaidos, susijusios su žemės nuomos mokesčio sumokėjimu, – 833,85 Lt (241,49 Eur). Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareiškėjų turėtų išlaidų, susijusių su įsigyto jachtininkų viešbučio dalies teisine registracija, nekilnojamojo turto mokesčio ir žemės nuomos mokesčio mokėjimu. Nesant neteisėtų veiksmų, t. y. nepatvirtinus detaliojo plano, neišdavus statybos leidimo ir nepripažinus statinio tinkamu naudoti, pareiškėjai nebūtų sudarę jachtininkų viešbučio dalies pirkimo–pardavimo sutarties, todėl nebūtų patyrę su įsigyto nekilnojamojo turto teisine registracija, nekilnojamojo turto mokesčio ir žemės nuomos mokesčio mokėjimu susijusių išlaidų. Išanalizavęs pareiškėjų prašymo priteisti turtinę žalą pagrįstumą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjai įgijo teisę į 7 305,89 Lt (2 115,93 Eur) turtinės žalos atlyginimą.

Vertindamas prašomos priteisti neturtinės žalos pagrįstumą, teismas pripažino, kad dėl ilgalaikio bylinėjimosi, įtraukimo į teisminius procesus, nežinomybės dėl bylos baigties ir jų įsigyto nekilnojamojo turto likimo, pareiškėjai neabejotinai patyrė dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų, dėl ko pareiškėjai E. K. priteisė 15 000 Lt (4 344,30 Eur) neturtinės žalos atlyginimą, o pareiškėjui D. K. – 5 000 Lt (1 448,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

III.

Pareiškėjai D. K. ir E. K. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas 757 750,18 Lt (219 459,62 Eur) turtinės ir 480 000 Lt (139 017,60 Eur) neturtinės žalos atlyginimas, ir dėl šios dalies išspręsti klausimą iš esmės – priteisti pareiškėjams solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės tarybos, Neringos savivaldybės administracijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybų inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, 757 750,18 Lt (219 459,62 Eur) turtinės ir 480 000 Lt (139 017,60 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjai nurodė, kad teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, netaikė materialiosios teisės normų, kurios turėjo būti taikytos nagrinėjamos bylos atveju, netinkamai jas aiškino, pažeisdamas proceso teisės normas.

Pareiškėjai teigė, kad sudarydami pirkimo–pardavimo sutartį su BUAB „Verslo investicijų projektų centras“, turėjo pagrindą tikėtis, jog pagal valstybės ir savivaldybės institucijų priimtus administracinius teisės aktus suformuotas ir pripažintas tinkamu naudotis statinys bus laikomas suformuotu teisėtai, o pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu įgys nekilnojamąjį daiktą, kurį galės teisėtai ir nevaržomai naudoti, valdyti ir juo disponuoti. Pareiškėjai pažymėjo, kad jeigu nebūtų teismų konstatuotų neteisėtų atsakovų veiksmų, jie nebūtų patyrę 710 000 Lt (205 630,21 Eur) išlaidų už dalies jachtininkų viešbučio įsigijimą. 

Pareiškėjai akcentavo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas nėra įvykdytas ir neaišku, ar jis iš viso bus įvykdytas, pareiškėjai nėra sugrąžinti į ankstesnę padėtį, ko pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino, t. y. neatskleidė bylos esmės.

Pareiškėjų vertinimu, priežastinis ryšys tarp atsakovų veiksmų ir jų patirtos 710 000 Lt (205 630,21 Eur) žalos yra tiesioginis, teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjų pateiktus įrodymus dėl išlaidų, patirtų sudarant notarinę pirkimo–pardavimo sutartį, taip pat neaišku, dėl kokių motyvų teismas vietoje prašomų priteisti 397,81 Lt (115,21 Eur) patirtų išlaidų, sumokėtų už VĮ Registrų centro paslaugas, priteisė tik 345,02 Lt (99,92 Eur). Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimus priteisti 2 875 Lt (832,65 Eur) išlaidas už patirtas teisines paslaugas, 1 415,02 Lt (409,81 Eur) nuostolių, susijusių su vykdomojo dokumento pateikimu vykdyti, 735 Lt (212,87 Eur) turto draudimo mokestį, 994 Lt (287,88 Eur) komunalinių atliekų tvarkymo ir 6 630 Lt (1 920,18 Eur) kitų komunalinių paslaugų patirtus mokesčius. Sumos, kurias pareiškėjai sumokėjo pripažinus negaliojančia 2006 m. kovo 4 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį ab initio, reiškia, jog sumokėjo jas be teisinio pagrindo. Teismas, atmesdamas reikalavimą dėl 1 650 Lt (477,87 Eur), susijusių su nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimu, ir 213,19 Lt (61,74 Eur), susijusių su žemės nuomos mokesčio sumokėjimu, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė jų pateiktus vietinio mokėjimo nurodymus.

Pareiškėjai pažymėjo, kad teismas, vertindamas prašomos priteisti neturtinės žalos pagrįstumą, atsižvelgė tik į dalį nurodytų kriterijų. Pareiškėjai pabrėžė, kad iki šiol patiria daugybę nepatogumų, yra įtraukti ir į kitus teismo procesus, susijusius su kitų asmenų teisių pažeidimu, sukeltas stresas tebesitęsia bei sukelia jiems papildomus nuostolius.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas sutiko su teismo išvada, kad pareiškėjų patirtos jachtininkų viešbučio dalies įsigijimo išlaidos (710 000 Lt) (205 630,21 Eur) nevertintinos kaip žala, nes įsiteisėjusiu teismo sprendimu pareiga grąžinti nurodytą sumą nustatyta trečiajam suinteresuotam asmeniui BUAB „Verslo investicijų projektų centras“.

Atsakovas pažymėjo, kad notaro 2006 m. kovo 4 d. kvite nurodyta suma yra didesnė nei pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyto notaro atlyginimo dalis. Inspekcija sutiko su teismo vertinimu, kad pareiškėjų patirtos išlaidos dėl konsultacijos teisės klausimais dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo nelaikytinos neišvengiamomis, priverstinėmis ir šiuo atveju būtinomis. Draudimo ir komunalinių paslaugų mokesčiai buvo mokėti ne pripažintos negaliojančia pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, nekilnojamojo turto mokestis buvo mokamas įstatymo pagrindu, todėl, atsakovo vertinimu, šie mokesčiai nebuvo mokami be teisinio pagrindo. Atsakovas pritarė teismo pozicijai, kad pareiškėjai, mokėdami valstybinės žemės nuomos mokestį už 2011 metų mokestinį laikotarpį, veikė savo rizika.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjai nepateikė teismui objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, kad jie buvo tapatinami su neteisėtas statybas įvykdžiusiais asmenimis, jog žiniasklaidoje buvo formuojama nuomonė, kad pareiškėjai galėjo būti nesąžiningi civilinių santykių subjektai. Taip pat, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad būtent atsakovų sprendimai, veiksmai ar neveikimas nulėmė BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ sunkią finansinę padėtį, dėl ko pareiškėjai neatgauna už nekilnojamąjį turtą gautų lėšų, dėl ko patyrė psichologinių išgyvenimų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, apeliaciniame skunde prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą – atmesti pareiškėjų D. K. ir E. K. skundo dalį dėl reikalavimų Lietuvos valstybei. Atsakovas nurodė, kad nesutinka su teismo vertinimu, jog Klaipėdos AVA neteisėti veiksmai, nustatyti įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009, nevertintini, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalimi. Teismas nepagrindė, jog Klaipėdos apskrities AVA neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, todėl ginčijamo administracinio akto panaikinimas, būdamas reikšminga aplinkybe, nėra pagrindas savaime konstatuoti, jog visi viešojo administravimo subjekto veiksmai, susiję su ginčijamo sprendimo priėmimu, buvo neteisėti ab initio. Nenustačius konkrečių neteisėtų Klaipėdos AVA veiksmų, nėra ir būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsakovas teigė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjų nuostoliais pripažino išlaidas, susijusias su nekilnojamojo turto mokesčio ir žemės nuomos mokesčio mokėjimu, o pareiškėjams priteista neturtinė žala yra per didelė.

Pareiškėjai D. K. ir E. K. atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

Pareiškėjai teigė, kad Klaipėdos AVA neatliko jai tuo metu galiojusiu 1994 m. gruodžio 15 d. redakcijos Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo Nr. 1-707 9 straipsnyje priskirtų funkcijų, dėl ko pareiškėjams kilo atitinkamos pasekmės – žala. Atsakovai šioje byloje įvardytus neteisėtus veiksmus atliko bendrai, todėl vadovaujantis CK 6.6 straipsnio 3 dalimi atsakovams taikytina solidarioji atsakomybė už pareiškėjams atsiradusius nuostolius. Pareiškėjų vertinimu, asmenys, kuriems įstatymais nėra deleguotos atitinkamų institucijų priimamų administracinių aktų teisėtumo kontrolės funkcijos, neturi atsakyti už valstybės ir jos institucijų nesugebėjimą taip reglamentuoti civilinius teisinius santykius, kad nebūtų pažeistas teisėtų lūkesčių principas, t. y. valstybės ir jos institucijų pareigos negali būti perkeltos fiziniams asmenims.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-1603/2013 pareiškėjų D. K. ir E. K. bei atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, apeliacinius skundus atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 5 straipsnio 1 punktu, 9 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 308 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 759 redakcija) patvirtintų Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų 3 punktu, Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinį planą), patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269, konstatavo, kad Klaipėdos AVA turėjo atlikti ne tik pasyvią statomo pastato apžiūrą, bet ir įsitikinti, ar statant statinį jautrioje bet kokiam poveikiui aplinkoje, nėra pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys veiklą šioje teritorijoje.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-377-253/2009 konstatavo, jog tvirtinant detalųjį planą padaryti teisės aktų pažeidimai yra akivaizdūs, o Klaipėdos AVA apie tai, kad projektuojant statinius buvo pažeisti teisės aktai, informavo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija 2005 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 31-354. Byloje nėra duomenų, jog turėdama informaciją apie teisės aktų pažeidimus, Klaipėdos AVA būtų ėmusis veiksmų šiai informacijai ištirti ar perduoti kitoms kompetentingoms institucijoms, ar kitu būdu užkirsti kelią teisės aktų pažeidimams. Priešingai, patvirtindama aptariamo statinio pripažinimo tinkamu naudoti 2005 m. rugpjūčio 5 d. ir 2005 m. gruodžio 1 d. aktus, Klaipėdos AVA dalyvavo neteisėtoje statinių statyboje. Teisėjų kolegija sprendė, kad statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas lėmė galutinį statinio, kaip nekilnojamojo daikto, suformavimą, todėl Klaipėdos AVA veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Teisėjų kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų buvimą ir padarė pagrįstą išvadą, jog žala pareiškėjams kilo ir dėl neteisėtų Klaipėdos AVA veiksmų. Teisėjų kolegija taip pat atmetė atsakovo argumentus, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma dalinė, o ne solidarioji atsakomybė.

Atmesdama pareiškėjų reikalavimą dėl išlaidų, patirtų pateikiant vykdomąjį dokumentą vykdyti, pripažinimo turtine žala, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjų teisė iš BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ gauti sumokėtus 710 000 Lt (205 630,21 Eur) yra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl pareiškėjų nuostoliai – neatgauta pinigų suma, sumokėta už aptariamą nekilnojamąjį turtą, atsirado dėl to, jog restitucija neįvykdyta visa apimtimi ir kad BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nevykdo teismo įpareigojimo – negrąžina pareiškėjams iš jų gautos pinigų sumos, dėl ko nėra pagrindo teigti, jog tarp šios žalos ir atsakovų neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys. Teisėjų kolegija atmetė pareiškėjų prašymą priteisti 397,81 Lt (115,21 Eur) VĮ Registrų centrui, kadangi pareiškėjai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių nurodytą VĮ Registrų centrui sumokėtą sumą, o prašymą priteisti 3 853 Lt (1 115,90 Eur) išlaidas notarui, tvirtinant pirkimo–pardavimo sutartį, atmetė, motyvuodama tuo, jog pareiškėjai nepagrindė, kodėl kvite nurodyta didesnė suma, nei nustatyta pirkimo–pardavimo sutartyje. Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad naudotis teisininko paslaugomis, sudarant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, buvo pareiškėjų teisė, bet ne prievolė, todėl išlaidos už teisines paslaugas nepripažintinos atlygintina žala.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjų išlaidas turtui išlaikyti – turto draudimo mokestį,  mokesčius už komunalines paslaugas – nepripažino tiesioginiais nuostoliais, atsiradusiais dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, kadangi tai buvo įmokos už tuometinį naudojimąsi turtu. Tai, kad pareiškėjai vėliau aptariamo turto neteko, dar nereiškia, jog pareiškėjai neturėjo naudos iš naudojimosi nekilnojamuoju turtu. Išlaidas, susijusias su nekilnojamojo turto mokesčiu – 7 777 Lt (2 252,37 Eur) ir žemės nuomos mokesčiu – 1 047,04 Lt (303,24 Eur), pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tiesioginėmis išlaidomis. Nuo 2010 m. gruodžio 6 d. pareiškėjai nebeturėjo pareigos mokėti mokesčius ne tik už einamąjį laikotarpį, bet ir už praėjusį laikotarpį.

Pasisakydama dėl pareiškėjų prašomos priteisti neturtinės žalos, teisėjų kolegija pripažino, kad teisminis nagrinėjimas, turto praradimas sukėlė pareiškėjams neigiamas emocijas ir išgyvenimus bei akcentavo, kad pareiškėjai E. K. patirti išgyvenimai galėjo turėti didesnį neigiamą poveikį dėl pablogėjusios sveikatos būklės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjams neteisėtais atsakovų veiksmais buvo padaryta neturtinė žala, o dėl priteistos neturtinės žalos dydžio akcentavo, kad pareiškėjai įgijo nekilnojamąjį turtą Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, ir būdami pakankamai apdairūs bei rūpestingi, galėjo įvertinti galimybę konfliktinių situacijų dėl disponavimo aptariamu nekilnojamuoju turtu. Pareiškėjai galėjo įvertinti galimą padidintą visuomenės ir visuomenės informavimo priemonių dėmesį minėtam regionui ir jame vykstantiems įvykiams. Atsakydama į pareiškėjų teiginius dėl neigiamos nuomonės apie juos formavimo visuomenės informavimo priemonėse, teisėjų kolegija nurodė, kad tokiu atveju turtinei ir neturtinei žalai atlyginti numatytas asmens garbės ir orumo gynimo institutas (CK 2.24 str.)

V.

Pareiškėjai D. K. ir E. K. prašyme atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A552-1603/2013 prašo: atnaujinti procesą; sujungti bylą su byla dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-21-394/2017 peržiūros, jeigu tuo metu tokia byla būtų nagrinėjama; panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-1603/2013 dalį, kuria buvo atmestas D. K. ir E. K. reikalavimas dėl 710 000 Lt priteisimo iš valstybės, priimti naują sprendimą, tenkinti šį reikalavimą – priteisti D. K. ir E. K. 205 630,21 Eur solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės.

Pareiškėjai prašymą atnaujini procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 ir 12 punktais bei nurodo, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas ginčą tarp Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės tarybos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, bei kitų bendraturčių, kurie 2006 m. kovo 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu iš BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ įgijo 8366/37140 dalį jachtininkų viešbučio, nustatė, jog BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ bankroto byloje nėra galimybių patenkinti pirkėjų, taip pat ir pareiškėjų, reikalavimus. Pareiškėjai teigia, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-21-394/2017, įvertinęs finansinės ekspertizės aktą dėl BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ galimybių grąžinti pinigus, nustatė netiesioginį priežastinį ryšį tarp Neringos savivaldybės bei valstybės neteisėtų veiksmų ir bendraturčių žalos. Pareiškėjai pažymi, kad administraciniai teismai priėmė skirtingus sprendimus pareiškėjams ir kitiems bendraturčiams, dėl ko tikslinga suvienodinti administracinių teismų praktiką.

Pareiškėjai nurodo, kad 2017 m. gruodžio 20 d. jie sužinojo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo motyvus ir aplinkybę, kad remiantis 2017 m. rugpjūčio 11 d. finansinės ekspertizės aktu BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nebeatlygins net dalies trečiosios eilės kreditorių reikalavimų. BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ pirmoji restruktūrizavimo byla buvo iškelta 2010 m. liepos 13 d. ir BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ įgijo apsaugą nuo priverstinio pareiškėjų reikalavimų vykdymo. Bylos nagrinėjimo metu BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ negalėjo atsiskaityti su pareiškėjais, tačiau aplinkybė, jog BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ visiškai su jais neatsiskaitys, paaiškėjo tik 2017 m. gruodžio 20 d. Pareiškėjų vertinimu, BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nemokumo būsena prasidėjo dar iki administracinio proceso pabaigos, t. y. 2008 metais, todėl minėta aplinkybė nėra nauja, tačiau naujai paaiškėjusi.

Pareiškėjai prašyme teigia, kad laukė BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ bankroto bylos pabaigos, jog sužinotų savo nepatenkintų reikalavimų dalį, tačiau negalėjo žinoti, jog restruktūrizavimo byla, ekonominė krizė ir bankroto byla reiškia, kad BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ su jais nebeatsiskaitys. Šiaulių apygardos administracinis teismas, paskyręs ekspertizę ir gavęs informaciją apie BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ negalėjimą atsiskaityti, priėmė priešingą sprendimą, nei buvo priimtas nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjų vertinimu, vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1307-180/2015, 2015 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-24-183/2015 bei Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. atlikta ekspertize administracinėje byloje Nr. I-21-394/2017, jų reikalavimas dėl žalos atlyginimo iš Neringos savivaldybės ir valstybės dėl BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ neįvykdytos restitucijos gali būti nagrinėjamas.

Atsakovas Neringos savivaldybė, atstovaujama Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės tarybos, atsiliepime į pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjai pakartotiniu prašymu atnaujinti procesą siekia nepagrįsto pakartotinio bylos nagrinėjimo, pažeidžiant teisinio apibrėžtumo principą.

Nagrinėjamu atveju neegzistuoja ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas – vienodos administracinių teismų praktikos užtikrinimas, kadangi pareiškėjai nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda ir byloje buvo nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos. Patys pareiškėjai pripažįsta, jog vadovaujasi neįsiteisėjusiu Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu, kuris, kaip pirmosios instancijos teismo sprendimas, neformuoja vienodos administracinių teismų praktikos.

Atsakovas teigia, kad neegzistuoja ir ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas – naujai paaiškėjusios aplinkybės apie BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nemokumą. Pareiškėjai 2014 m. liepos 3 d. prašyme atnaujinti procesą nagrinėjamoje byloje nurodė tą patį pagrindą, t. y. BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nemokumą, todėl, vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 5 dalimi, pakartotinis prašymas atnaujinti procesą tuo pačiu pagrindu yra negalimas. Pareiškėjams apie BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nemokumą buvo žinoma jau 2014 metais. Atsakovas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas pirmojo pareiškėjų prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą, 2015 m. birželio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-8-146/2015 padarė išvadą, kad BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nemokumas nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas. Atsakovas nesutinka su pareiškėjų prašymu sujungti šią nagrinėjamą bylą su Šiaulių apygardos administracinio teismo administracine byla Nr. I-21-394/2017, kurioje yra pateiktas apeliacinis skundas, kadangi šios bylos yra skirtingose proceso stadijose.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atsiliepime į pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti.

Atsakovas teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo išvadai, jog skirtingais teismų sprendimais yra kitaip išspręsti analogiškų reikalavimų tenkinimo klausimai. Būtent Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 19 d. sprendime nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas apeliacinio skundo dėl Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo pagrįstumą, išspręs ir klausimą dėl juo suformuotos teismų praktikos tolimesnio taikymo arba jos pakeitimo.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjai neįrodė, kad jų prašyme minimos aplinkybės egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismų sprendimus, tačiau nebuvo ir negalėjo būti jiems žinomos bylą nagrinėjant iš esmės, o apie šias aplinkybes sužinojo tik įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimui. BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nemokumas atsirado tik po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo, ir tai yra naujai atsiradusi, o ne naujai paaiškėjusi aplinkybė. Apie BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ finansinius sunkumus buvo žinoma tiek pareiškėjams, tiek kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, o restruktūrizavimo bylos iškėlimas savaime nereiškia įmonės nemokumo fakto.

Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Verslo investicijų projektų centras“, atstovaujamas bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Valeksa“ atsiliepime į pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad palaiko atsakovų atsiliepimuose išdėstytą poziciją, ir pažymi, jog pareiškėjų reiškiami reikalavimai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015 suformuotai žalos, padarytos neteisėtais valstybės ir savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo praktikai. Tiek BUAB „Verslo investicijų projektų centras“, tiek patys pareiškėjai nėra įvykdę Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo, t. y. negrąžinę jiems priklausiusio griautino pastato dalies. Pareiškėjai iki šiol naudojasi jiems nepriklausančiu turtu ir gauna su tuo susijusią naudą, tai patvirtina Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-68-793/2016 dėl buvusių jachtininkų viešbučių savininkų iškeldinimo iš teismo sprendimu įpareigotų nugriauti statinių.

Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, patenkinus pareiškėjų prašymą, būtų pažeistos įstatyme reglamentuotos atsiskaitymo su bankrutavusia įmone ir jos kreditoriais taisyklės, t. y. pareiškėjų reikalavimai būtų patenkinti pirmiau nei kitų kreditorių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

Pareiškėjų D. K. ir E. K. prašymas dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamas vadovaujantis ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2549-556/2017 pateiktas po Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pareiškėjai prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A552-1603/2013 ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d sprendimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-1603/2013 dalį, kuria buvo atmestas jų (pareiškėjų) reikalavimas dėl 710 000 Lt priteisimo iš valstybės, priimti naują sprendimą, tenkinti šį reikalavimą – priteisti pareiškėjams 205 630,21 Eur solidariai iš atsakovų Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės.

Prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimą sudaro trys stadijos: prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimas; priimto prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimas; bylos nagrinėjimas iš naujo, teismui priėmus nutartį dėl proceso atnaujinimo (ABTĮ 161 str., 163 str.).

Pareiškėjai prašo prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjai nenurodė jokių teisiškai pagrįstų ir motyvuotų argumentų, kodėl būtent priimto prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo stadijoje turėtų būti rengiamas žodinis bylos nagrinėjimas, t. y. klausimas, ar pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais (ABTĮ 161 str. 4 d.), turi būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimtus prašymus dėl proceso atnaujinimo nagrinėja rašytinio proceso tvarka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-5-502/2018; 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-77-1062/2017; 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-48-525/2017). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų prašymas dėl žodinio nagrinėjimo netenkinamas ir klausimas dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.

Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. sprendimus bylose Varnienė prieš Lietuvą, Nr. 42916/04; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99; kt.). Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. Kot prieš Rusiją, Nr. 20887/03). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. Protsenko prieš Rusiją, Nr. 13151/04). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinama dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl teisinio „švarumo“ (žr. Sutyazhnik prieš Rusiją, Nr. 8269/02). Kitaip tariant, atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. Shchurov prieš Rusiją, Nr. 40713/04).

Proceso atnaujinimo institutas taip pat turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl asmens, prašančio atnaujinti procesą, nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar procesą atnaujinti prašančio asmens nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr.  A552-1603/2013 dviem ABTĮ 156 straipsnyje nustatytais pagrindais: naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (ABTĮ 156 str. 2 d. 2 p.); kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 156 str. 2 d. 12 p.).

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-120-822/2015).

Pažymėtina, kad teismas naujai nurodytas aplinkybes ir kaip naujus pateiktus įrodymus užbaigtoje administracinėje byloje preliminariai vertina su byloje ištirtomis aplinkybėmis ir joje jau esančiais įrodymais, siekdamas nustatyti prašyme nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo tikrumą, t. y. sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą teismo tiriami ir vertinami tie įrodymai, kurie gali patvirtinti arba paneigti prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą. Teismas, vertindamas prašymo pagrįstumą, patikrina, ar prašyme nurodytos aplinkybės yra susijusios su įrodinėjimo dalyku užbaigtoje administracinėje byloje, kada tos aplinkybės ar įrodymai atsirado ir ar jos nebuvo žinomos pareiškėjui bei teismui, nagrinėjusiam bylą, kt. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje. Tais atvejais, kai pareiškėjas gauna ar suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių, tai tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui. Tai reiškia, kad procesui atnaujinti nepakanka vien pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą.

Pareiškėjai, prašydami atnaujinti bylos procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą, pateikė, be kita ko, Teismo ekspertizės aktą Nr. 41/2653(Šiau):17 (administracinė byla Nr. I-21-394/2017), kuriuo remdamiesi, kaip naujai paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę įvardija tai, kad BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nebeatlygins pareiškėjų reikalavimų, atsiradusių Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo pagrindu.

Minėta teismo ekspertizė buvo paskirta Šiaulių apygardos administracinio teismo, nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-21-394/2017. Pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. I-21-394/2017 D. K. ir E. K. nedalyvavo, ši administracinė byla yra susijusi su kitais asmenimis ir buvo nagrinėjama būtent pagal tų asmenų skundo reikalavimus bei jų nurodomus argumentus. Taip pat pažymėtina, kad ši teismo ekspertizė buvo paskirta 2017 m. vasario 14 d., o ekspertizės aktas surašytas 2017 m. rugpjūčio 11 d. Iš ekspertizės akto išvadų matyti, kad buvo vertinama ekspertizės atlikimo metu buvusi situacija.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašyme nurodytą naujai paaiškėjusią esminę aplinkybę ir pateiktą įrodymą, konstatuoja, kad pareiškėjų nurodyta aplinkybė ir pateiktas įrodymas neatitinka pirmiau nurodytų kriterijų, kuriems esant yra nustatoma, jog pareiškėjo nurodoma aplinkybė egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį, tačiau nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu ir apie šią aplinkybę pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; ši aplinkybė turi esminę reikšmę bylai, t. y., žinant apie šią aplinkybę, galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis. Tokia išvada darytina išanalizavus bylos medžiagą ir įvertinus pareiškėjų nurodytą aplinkybę visų bylos aplinkybių kontekste. Dėl to netenkintinas pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 13 d. nutarties turinio matyti, jog teismas šioje administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, vertino pareiškėjų teiginius, jog BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nevykdo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu nustatyto įpareigojimo ir negrąžina pareiškėjams iš jų gautos pinigų sumos. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų nuostoliai – neatgauta pinigų suma, sumokėta už aptariamą nekilnojamąjį turtą, atsirado dėl to, jog restitucija neįvykdyta visa apimtimi ir kad BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nevykdo teismo įpareigojimo – negrąžina pareiškėjams iš jų gautos pinigų sumos, taigi, nėra pagrindo teigti, jog tarp šios žalos ir atsakovų neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas ankstesnį pareiškėjų prašymą atnaujinti procesą, 2015 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P-8-146/2015 konstatavo, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės dėl trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ nemokumo ir jo negalėjimo sumokėti pareiškėjams įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu taikant restituciją priteistą 710 000 Lt sumą nepatenka į šios administracinės bylos, kurioje buvo sprendžiamas valstybės ir savivaldybės institucijų neteisėtais veiksmais padarytos pareiškėjams turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimas, įrodinėjimo dalyką, todėl minėtos pareiškėjų prašyme nurodytos aplinkybės vertintinos kaip neturinčios esminės reikšmės išnagrinėtai administracinei bylai. Be kita ko, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pastebėjo, kad šioje administracinėje byloje pasikeitus konkretiems faktiniams duomenims apie trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ finansinę padėtį (finansinių sunkumų buvimą / nebuvimą, bendrovės mokumą / nemokumą), tai neturėtų jokios įtakos teismo procesiniam sprendimui dėl atsakovų Neringos savivaldybės, atstovaujamos Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės tarybos, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, deliktinės atsakomybės už pareiškėjams padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog aptariamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai prašyme atnaujinti procesą nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme.

Įvertinus pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo, matyti, kad jis yra orientuotas į visos administracinės bylos pakartotinį peržiūrėjimą apeliacine tvarka. Proceso atnaujinimas nėra dar viena bylos nagrinėjimo iš esmės stadija, o šio instituto paskirtis – tik ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas. Kaip nurodyta pirmiau, proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, P822-81/2010, P143-154/2011, P492-268/2011, P63-205/2011, P-86-822/2015, P-97-502/2015, P-106-525/2015, ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai, prašydami atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, nurodė Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-21-394/2017. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), o tai reiškia, kad sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Be to, vertinant, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą, svarbi teisės normos aiškinimo bei taikymo praktika, buvusi teismo sprendimo priėmimo metu, o ne atsiradusi vėliau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-92-520/2015). Taigi pareiškėjų nurodyta Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis nėra teisiškai reikšminga dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą taip pat yra nepagrįstas.

Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų D. K. ir E. K. prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėjai iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priimtu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjų prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A552-1603/2013 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ prašo priteisti 484 Eur dėl atsiliepimo į prašymą atnaujinti procesą parengimo patirtas išlaidas.

Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte nustatyta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Taigi iš esmės teismo diskrecijai palikta taikyti minėtus kriterijus ir nuspręsti, kokia suma būtų tinkama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-583/2014).

Patirtas bylinėjimosi išlaidas BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ grindžia 2018 m. kovo 12 d. mokėjimo nurodymu, 2018 m. kovo 12 d. PVM sąskaita-faktūra serija AAA Nr. 00002922 ir 2018 m. kovo 12 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 11

Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių). Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimas į pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo teismui pateiktas 2018 m. sausio 29 d., taigi nagrinėjamu atveju aktualus 2017 metų III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 850,80 Eur.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad maksimali už atsiliepimą į prašymą atnaujinti procesą priteistina suma yra 340,32 Eur (0,4 × 850,80) (Rekomendacijų 8.16 p.; taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-99-492/2016; 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-552/2017). Taigi prašoma atlyginti 484 Eur suma viršija maksimalią priteistiną sumą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į prašymo atnaujinti procesą turinį, į tai, kad prašyme atnaujinti procesą nauji teisės taikymo ir aiškinimo klausimai nebuvo keliami, taip pat į tai, kad advokatas Nedas Šilaika trečiajam suinteresuotam asmeniui atstovavo nagrinėjant bylą jau pirmosios instancijos teisme, todėl bylos aplinkybės jam buvo žinomos ir atsiliepimo į prašymą atnaujinti procesą surašymas nepareikalavo itin didelių darbo ir laiko sąnaudų, į kitus Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, jog šiuo atveju yra pagrindas trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Verslo investicijų projektų centras“ už atsiliepimo į prašymą atnaujinti procesą parengimą prašomą priteisti išlaidų atlyginimo sumą sumažinti iki 150 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų D. K. ir E. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.  A552-1603/2013 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-1603/2013 pagal pareiškėjų D. K. ir E. K. skundą atsakovams Neringos savivaldybei, atstovaujamai Neringos savivaldybės administracijos ir Neringos savivaldybės tarybos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Verslo investicijų projektų centras“) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Verslo investicijų projektų centras“ iš pareiškėjų D. K. ir E. K. po 75 Eur (septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo parengimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Arūnas Dirvonas

Stasys Gagys

Dalia Višinskienė