Civilinė byla Nr. e3K-3-291-684/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05373-2018-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.7.8; 2.1.3.8; 2.8.1.1; 3.1.16; 3.2.4.3; 3.2.6.1; 3.3.3.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės O. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „4res“ ieškinį O. D. dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, neteisėto komercinės paslapties naudojimo, žalos atlyginimo, atsakovės O. D. priešieškinį ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „4res“ dėl 2015 m. balandžio 23 d. susitarimo dėl komercinės (gamybinės) paslapties neatskleidimo ir nekonkuravimo pripažinimo negaliojančiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo teisės normų galiojimą laiko atžvilgiu, nekonkuravimo susitarimus ir jų atlygintinumo požymį, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės 10 000 Eur dydžio baudą už 2015 m. balandžio 23 d. susitarimo dėl komercinės (gamybinės) paslapties neatskleidimo ir nekonkuravimo (toliau – ir 2015 m. balandžio 23 d. susitarimas) 13 punkto pažeidimą ir 30 003,74 Eur dydžio žalos atlyginimą, kuris susideda iš atsakovės komandiruočių išlaidų – 1233,14 Eur bei dėl atsakovės neteisėtų veiksmų patirtų nuostolių – 28 110,60 Eur.
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovė O. D. (buvusi pavardė – O. B.), įsidarbinusi pas ieškovę, šiuo metu jau bankrutavusioje uždarojoje akcinėje bendrovėje „4res“ (toliau – ir darbdavė), 2015 m. balandžio 23 d. pasirašė sutartį dėl konfidencialumo ir nekonkuravimo. 2017 m. rugpjūčio 28–30 dienomis, 2017 m. rugsėjo 19–22 dienomis Vokietijoje ir Šveicarijoje atsakovė daugiau rūpinosi ne darbdavės (ieškovės) tiekiamos į rinką produkcijos platinimu tarp užsienio partnerių, o konkuruojančios bendrovės – šiuo metu taip pat bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Nordic Eco Group“ produkcijos platinimu užsienyje, naudojosi įmonės komercinėmis paslaptimis bendraudama su suinteresuotais asmenimis, siūlė konkurentų produkciją. Šias aplinkybes pagrindžia teismui pateikti atsakovės pokalbių išklotinės, atsakovės susirašinėjimas galiojant darbo sutarčiai ir ją nutraukus.
4. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti 2015 m. balandžio 23 d. susitarimą negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento), priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad ieškovė, kaip darbdavė, nemokėjo atsakovei atskiro atlygio už nekonkuravimą nei darbo pas ieškovę metu, nei atleidus iš darbo. Nuostoliai apskaičiuoti neteisingai, nes į nuostolių apskaičiavimo sąrašą įtraukti vienkartiniai atsitiktiniai ieškovės klientai, apskaičiavus nuostolius pateiktas ne grynasis pelnas, neatsispindi sąnaudos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės 10 000 Eur baudos, 1233,14 Eur žalos atlyginimo ir 336,99 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priešieškinį atmetė. Minėtu sprendimu teismas taip pat priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio atlyginti žalą iš UAB „Nordic Eco Group“ ir civilinę bylą dalyje dėl įpareigojimo šią įmonę atlyginti žalą nutraukė.
6. Teismas nustatė, kad atsakovė 2015 m. balandžio 23 d. priimta į darbą regiono pardavimo vadove. Tą pačią dieną pasirašytas susitarimas dėl komercinės (gamybinės) paslapties neatskleidimo ir nekonkuravimo. 2015 m. balandžio 23 d. susitarimo 7 punkte nustatyta, kas sudaro komercinę paslaptį, 13 punkte nurodyta, kad susitarimo pažeidimas sukelia darbdaviui 10 000 Eur žalą. 14 punkte nustatyta 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio mokėjimas atsakovei, jeigu susitarimas suvaržo atsakovės galimybę surasti darbą. Atsakovė 2017 m. rugsėjo 26 d. kreipėsi į ieškovę dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2017 m. spalio 3 d. Įrodymų, kad atsakovė kreipėsi į ieškovę dėl vidutinio darbo užmokesčio mokėjimo dėl komercinės (gamybinės) paslapties neatskleidimo ir nekonkuravimo susitarimo vykdymo, atleidus ją iš darbo, į bylą nepateikta. Ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai ir pokalbių išklotinės įrodo, kad atsakovė komandiruočių į Vokietiją ir Šveicariją metu ir atleista iš darbo rūpinosi ieškovės konkurentės BUAB „Nordic Eco Group“ platinamos produkcijos pardavimu, gavo komisinius, 2017 m. spalio 11 d. užfiksuoti atsakovės nurodymai, kad paletės lapas nebūtų panašus į UAB „4res“, o ant „Transportetikett“ neturi būti duomenų apie „Nordic Eco“. Teismui pateikti įrodymai leidžia konstatuoti faktinę aplinkybę, kad atsakovė, dirbdama ieškovės regiono pardavimo vadove, išanalizavo rinką ir pradėjo savarankišką veiklą, gaudama iš pardavimo komisinius, vykdydama neteisėtą konkurencinę veiklą ieškovės atžvilgiu, veikdama prieš buvusios darbdavės interesus, veikloje naudodama ieškovės komercinę paslaptį sudarančią informaciją. Teismas darė išvadą, kad atsakovė pažeidė 2015 m. balandžio 23 d. susitarimą, ir priteisė iš jos ieškovei 10 000 Eur baudos.
7. Teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl 28 110,60 Eur nuostolių, kaip negautų pajamų, atlyginimo, nes pateikti skaičiavimai nėra grynasis pelnas, kaip to reikalauja kasacinio teismo suformuota praktika. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 2017 m. komandiruočių į Vokietiją ir Šveicariją 1233,14 Eur išlaidų atlyginimo, nes atsakovės veikla komandiruočių metu buvo nukreipta prieš darbdavės interesus – konkurentų produkcijos platinimu, ryšių su potencialiais pirkėjais užmezgimu, jiems parduodant ne darbdavės, o konkurentės prekes, produkciją.
8. Atmesdamas priešieškinį, teismas nurodė, kad 2015 m. balandžio 23 d. susitarimas dėl komercinės (gamybinės) paslapties neatskleidimo ir nekonkuravimo neprieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 38, 39 straipsniams. Įstatymų leidėjas nedraudžia nustatyti baudą už komercinės informacijos atskleidimą, neteisėtą konkurenciją. Atsakovė nutraukė su ieškove darbo sutartį ir įrodymai rodo, kad atsakovė neieškojo naujo darbo, nesikreipė į buvusią darbdavę dėl kompensacijos mokėjimo, o sėkmingai už suinteresuotų asmenų mokamus komisinius dirbo rinkoje, kurioje patirtį įgijo įsidarbinusi pas ieškovę, naudojosi buvusios darbdavės komercine informacija. Teismas nusprendė, kad atsakovės pateiktas bedarbio pažymėjimas neturi įrodomosios reikšmės sprendžiant kilusį ginčą, nes jis reikalingas tik nemokamai medicinos pagalbai Lietuvos Respublikoje, socialinei pašalpai gauti ir naudotis kitomis lengvatomis.
9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2020 m. sausio 6 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą.
10. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal formuojamą teismų praktiką už nekonkuravimą darbuotojui turi būti atlyginama atskirai, tačiau tokia kompensacija turi būti mokama pasibaigus darbo sutarčiai ir mokama už nekonkuravimą nutraukus darbo santykius. Tokia nuostata yra ir DK 38 straipsnio 3 dalyje, kad kompensacija darbuotojui už nekonkuravimą negali būti mokama darbo darbdaviui laikotarpiu. Tai reiškia, kad kompensacijos tikslas yra kompensuoti darbuotojui už galimybę įsidarbinti pas konkurentus ar tam tikrą laiką verstis konkuruojančia veikla pasibaigus darbo santykiams, tačiau tai nereiškia, kad atsakovei negali kilti sutartinė atsakomybė pagal minėtą susitarimą, kai buvo pažeistos susitarimo sąlygos, draudžiančios atsakovei skatinti ar plėtoti kitų įmonių konkuruojančią veiklą dar dirbant pas ieškovę.
11. 2015 m. balandžio 23 d. susitarimo 10 punkto antra dalis nustatė, kad „konkuruojanti veikla“ yra ir kitoks su ieškove (darbdave) konkuruojančių įmonių veiklos skatinimas ar plėtojimas. Ši susitarimo sąlyga niekaip neribojo atsakovės galimybės įsidarbinti pas kitus asmenims ir pan., o iš esmės ja buvo siekiama užtikrinti, kad atsakovė neskatintų, neplėtotų kitų įmonių konkuruojančios veiklos, tai darydama nesinaudotų ieškovės saugoma komercine paslaptimi. Ši susitarimo sąlyga atsakovę turėjo skatinti būti lojalią ieškovei. Kadangi pagal 2015 m. balandžio 23 d. susitarimo 10 punktą šalių sutartos netesybos buvo ir už įsipareigojimų, susijusių su „konkuruojančia veikla“, pažeidimą, tai reiškia, kad 10 000 Eur bauda taikoma ir komercinės paslapties atskleidimo atveju. Tokia išvada darytina iš susitarimo esmės, tikslų ir taikymo plačiąja prasme aiškinimo, kadangi veiksmai, susiję su konkuruojančių subjektų veiklos plėtojimu, dažniausiai ir yra komercinės paslapties atskleidimas, pvz., klientų sąrašų perdavimas, kontaktų, kainodaros atskleidimas ir t. t., kas leidžia kitam subjektui įgyti konkurencinį pranašumą.
12. Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovės teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išskirti kiekvieną atvejį dėl komercinės paslapties atskleidimo ir kitų susitarimo sąlygų pažeidimo, nes skundžiamame sprendime teismas vertino įrodymų visumą.
13. Teisėjų kolegija vertino, kad atsakovė nenurodė, kokioms imperatyvioms normoms prieštarauja 2015 m. balandžio 23 d. susitarimas, išskyrus tai, kad, jos manymu, jis varžė jos teises laisvai pasirinkti darbą ar verslą. Pagal kasacinio teismo praktiką pripažinti negaliojančiu nekonkuravimo susitarimą ab initio galima dėl to, kad darbuotojui nebuvo tinkamai kompensuoti nekonkuravimo susitarimu nustatyti suvaržymai. Šiuo atveju turima omeny kompensacijos mechanizmo įtvirtinimas susitarime neatsižvelgiant į šio mechanizmo faktinį įgyvendinimą. Pažymėjo, kad 2015 m. balandžio 23 d. susitarimo 14 punkte yra nustatyta aiški kompensavimo už nekonkuravimą tvarka, t. y. ieškovė įsipareigojo mokėti 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio, jeigu dėl nekonkuravimo įsipareigojimo atsakovė nerastų tinkamo darbo. Teisėjų kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės priešieškinį.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 6 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti, ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismai netinkamai taikė ir aiškino nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 38 straipsnio nuostatas, tai nulėmė, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančiais nebuvo pripažinti 2015 m. balandžio 23 d. susitarimo 13–15 punktai dėl išankstinio susitarimo dėl netesybų dydžio ir kompensacijos mokėjimo už nekonkuravimą. Pirma, teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad kompensacija darbuotojui už konkuravimą negali būti mokama darbo darbdaviui laikotarpiu (išvada prieštarauja DK 38 straipsnio 3 daliai, pagal bylos aplinkybes atsakovė įsipareigojo nekonkuruoti ir darbo sutarties galiojimo laikotarpiu). Antra, teismai nepagrįstai nenustatė pažeidimo dėl to, kad ieškovė kompensacijos mokėjimą susiejo su darbo sutarties pabaiga ir įstatyme nenustatytomis papildomomis sąlygomis (registruotis Darbo biržoje, pateikti įrodymus, pagrindžiančius dalyvavimą interviu su potencialiais darbdaviais). Trečia, atsakovė nei darbo sutarties galiojimo metu, nei jai pasibaigus jokios kompensacijos nėra gavusi (0 Eur), todėl, įstatymų leidėjui susiejus netesybų dydį su gaunamos kompensacijos dydžiu, susitarimu sulygtas išankstinis 10 000 Eur netesybų dydis prieštarauja DK 38 straipsnio 4 daliai ir tokia suma jokiu būdu negalėjo būti priteisiama iš atsakovės.
14.2. Teismai, pažeisdami Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą pareigą grįsti sprendimą tinkamu precedentu, nepagrįstai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais dėl komercinės paslapties atskleidimo, kaip antai 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2006, 2014 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2014, 2016 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 (apeliacinės instancijos teismas konkrečios kasacinio teismo nutarties net neįvardija), nors bauda iš atsakovės priteista remiantis būtent 2015 m. balandžio 23 d. susitarimo 13 punkte aptartu nekonkuravimo įsipareigojimo pažeidimu.
14.3. Teismai, pažeisdami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, nepagrįstai nusprendė, kad ginčo susitarime „konkuruojančios veiklos“ apibrėžimas apima ir „komercinės (gamybinės) paslapties“ apibrėžimą. Dėl šios priežasties teismai išplėtė atsakomybę atsakovei ir nepagrįstai nustatė, kad bauda taikoma tiek už įsipareigojimų, susijusių su „konkuruojančia veikla“, pažeidimą, tiek komercinės paslapties atskleidimo atveju. Atsakovės teigimu, bauda nustatyta tik už įsipareigojimo nekonkuruoti pažeidimą (13 punktas), o už komercinės paslapties atkleidimą nuostoliai nustatyti pagal bendrai įrodinėtinas civilinės atsakomybės sąlygas (16 punktas). Be to, teismai neatsižvelgė į tai, kad susitarimo 10 punktas pateikia apibrėžimą „konkuruojanti veikla“, iš kurio turinio vienareikšmiškai galima matyti, kad nekonkuravimo teritorija apima tik Lietuvą. Todėl, atsakovei vykdžius konkuruojančią veiklą Vokietijoje ir Šveicarijoje, o Lietuvoje tuo metu turėjus bedarbio statusą, pažeidimo nėra.
14.4. Nors byloje yra pateiktos pokalbių stenogramos ir jų vertimas į lietuvių kalbą, tačiau jas atliko nežinomos kvalifikacijos asmuo, kuris nėra prisiekęs ir nėra pasirašęs, kad jam yra žinoma, jog už žinomai melagingą vertimą jam gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Šie įrodymai neatitinka įstatyme įtvirtinto leistinumo kriterijaus.
14.5. Teismai, pažeisdami Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 61 straipsnio nuostatą (draudžiama be faktinių elektroninių ryšių paslaugų naudotojų sutikimo klausytis, įrašyti, kaupti ar kitu būdu perimti pranešimų turinį ir srauto duomenis ar su jais susipažinti), vadovavosi neteisėtu būdu surinktais įrodymais (telefoniniais pokalbiais, kurie vykdomi per IP telefoniją, susirašinėjimu el. paštu), todėl pažeidė kasacinio teismo praktikoje išplėtotas įrodymų vertinimo taisykles. Be to, ieškovė, tvarkydama duomenis, t. y. įrašinėdama asmenų telefoninius pokalbius ir stebėdama susirašinėjimą el. paštu, nėra įsiregistravusi Asmens duomenų valdytojų valstybės registre kaip duomenų valdytoja.
14.6. Teismai, nesilaikydami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185, 263 ir 270 straipsnių nuostatų, pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, t. y. pagrįsti jį faktiniais ir teisiniais argumentais. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai nepasisakė dėl atsakovės bylos nagrinėjimo metu teiktų paaiškinimų ir atsikirtimų, išdėstytų atsiliepime į ieškinį, visiškai nepasisakė ir neišdėstė motyvų, kodėl ieškovės reikalavimas pripažinti 2015 m. balandžio 23 d. susitarimą negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normos yra atmestinas, t. y. nepateikė atsakovės nurodytų DK 38 ir 39 straipsnių nuostatų aiškinimo ir taikymo nagrinėjamos bylos kontekste, nepasisakė, kuriais ieškovės į bylą pateiktais įrodymais vadovaujasi priimdamas sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. Abiejų instancijų teismai visiškai nepasisakė dėl į bylą pateiktų įrodymų, kuriais savo atsikirtimus grindė atsakovė, vertinimo. Tokiu būdu buvo neatskleista bylos esmė, ir tai nulėmė, kad byla buvo išspręsta neteisingai.
15. Atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą ieškovė prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Kadangi 2015 m. balandžio 23 d. susitarimas buvo sudarytas iki DK įsigaliojimo (2017 m. liepos 1 d.), sprendžiant dėl jo negaliojimo ab initio nėra pagrindo vadovautis šio teisės akto nuostatomis. Pažymi, kad atsakovė priešieškinyje reikalavimo pripažinti susitarimo būtent 13–15 punktus prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms nekėlė.
15.2. Ginčo šalys susitarimo 10 punktu konkuruojančią veiklą apibrėžė plačiau, nei tai nurodyta DK 38 straipsnyje, t. y. įtraukė su ieškove konkuruojančių įmonių veiklos skatinimo ar plėtojimo apribojimą. DK 38 straipsnis ir kitos normos nedraudžia darbo sutarties šalims susitarti dėl ribojimo darbuotojui neįsidarbinus pas konkuruojančius asmenis skatinti jų veiklą ar prisidėti prie šios veiklos plėtojimo pasinaudojant darbdavio komercine paslaptimi ir (ar) kitokiais veiksmais. Todėl teismai atsakovės veiksmus pagrįstai vertino ne kaip DK 38 straipsnyje nustatyto susitarimo dėl nekonkuravimo pažeidimą (susitarimo 10 punkto 1 dalis), o kaip 2015 m. balandžio 23 d. susitarimo sąlygų dėl konkuruojančių asmenų veiklos skatinimo ir plėtojimo pažeidimą (susitarimo 10 punkto 2 dalis, DK 39 straipsnis).
15.3. Kompensacija ieškovei buvo priteista ne dėl nekonkuravimo pažeidimų, kurie nustatyti DK 38 straipsnyje, o dėl veiksmų, susijusių su konkuruojančia veikla, pažeidimo pagal 2015 m. balandžio 23 d. susitarimą, todėl teismai neturėjo pagrindo vadovautis DK 38 straipsniu spręsdami dėl susitarimo atitikties šiai teisės normai ir dėl kompensacijos dydžio priteisimo.
15.4. Atsakovės minimi dokumentai (pokalbių stenogramos ir jų vertimas į lietuvių kalbą) sudaro tik dalį įrodymų, kurie pagrindė atsakovės nesąžiningus ir neteisėtus veiksmus, todėl jų vertinimas bet kokiu atveju nebuvo esminis nustatant teisės pažeidimą. Pažymi, kad pokalbių stenogramų vertimas yra pasirašytas jį išvertusio asmens, vertėjui teisės aktai netaiko kvalifikacijos reikalavimų, todėl vertimą gali atlikti bet kuris asmuo. Įstatymas imperatyviai neįtvirtina pareigos prisiekti bylos dokumentus vertusiems asmenims, išskyrus atvejį, kai, vertėjui išaiškinus jo pareigas, jis teismo posėdžio metu prisiekia ir po to atlieka asmenų, nemokančių valstybinės kalbos, paaiškinimų, parodymų ir pan. vertimą (CPK 240 straipsnis). Iš esmės dokumentų vertimo patvirtinimas nėra aiškiai reglamentuotas civiliniame procese ar specialiame teisės akte. Be to, atsakovė nenurodo motyvų, kad dėl, jos manymu, netinkamo vertimo patvirtinimo teismai bylą būtų išnagrinėję iš esmės neteisingai.
15.5. Ieškovė telefoninius pokalbių įrašus ir susirašinėjimą el. paštu saugojo siekdama apsaugoti savo verslo interesus, apie tai atsakovė buvo informuota, pasirinktas būdas buvo proporcingas ir saugus, todėl, nesant ginčo dėl šių duomenų gavimo teisėtumo (atsakovė neprašė teismo išreikalauti iš ieškovės duomenis apie įmonės priimtus vidinius teisės aktus dėl darbuotojų pokalbių ir susirašinėjimo fiksavimo, dėl ieškovės įsiregistravimo kaip duomenų valdytojos), įvertinus tai, kad ieškovė privatumo apsaugos motyvais bando paslėpti savo neteisėtą elgesį, teismai pagrįstai juos laikė tinkamais ir leistinais įrodymais.
15.6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kokiais įrodymais grindžia procesinį sprendimą, kaip juos vertina, tačiau teismai neprivalėjo pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo ar šalių paaiškinimo atskirai. Ieškovės teigimu, bylą nagrinėję teismai tinkamai vertino šalių pateiktus įrodymus, pagrįstai jais vadovavosi ir priėmė tinkamai motyvuotus procesinius sprendimus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl iki 2017 m. birželio 30 d. darbdavio ir darbuotojo sudarytiems nekonkuravimo susitarimams taikytinos teisės
16. Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. rugsėjo 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą Nr. XII-2603 (toliau – ir Įstatymas). Juo ir vėlesniais šio įstatymo pakeitimais įstatymo leidėjas patvirtino DK, nustatė jo įsigaliojimo datą – 2017 m. liepos 1 d. bei apibrėžė DK taikymo sritį – darbo santykiams, kurie buvo DK įsigaliojimo dieną, taikomos DK nuostatos, išskyrus Įstatymo 6 straipsnio 6–11 dalyse nustatytus atvejus (1–3 straipsniai).
17. DK, be kitų papildomų darbo sutarties sąlygų, naujai įtvirtino susitarimą dėl nekonkuravimo, apibrėžė jo dalyką, darbuotojų, su kuriais jis sudaromas, kategoriją, maksimalųjį galiojimo terminą, minimalųjį kompensacijos už nekonkuravimą dydį ir kt. (DK 38 straipsnis).
18. Pažymėtina ir tai, kad, iki įsigaliojant DK, darbo teisės normos darbdavio ir darbuotojo sudaromų nekonkuravimo susitarimų tiesiogiai nereguliavo. Todėl, užpildydamas šią teisinio reglamentavimo spragą, kasacinis teismas iki tol nekonkuravimo susitarimams pagal analogiją taikė CK 2.164 straipsnį, reglamentuojantį prekybos agento ir jo atstovaujamojo konkurencijos draudimą, taip pat CK šeštosios knygos II dalies „Sutarčių teisė“ normas, CK 1.5 straipsnį bei šį susitarimą laikė civiliniu teisiniu sandoriu nepaisant to, kad jis buvo sudarytas darbo sutarties šalių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2007; 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2013; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-595-219/2015; 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 56 punktą).
19. Šioje kasacinėje byloje atsakovė kelia klausimą, ar esant situacijai, kai susitarimas dėl nekonkuravimo buvo sudarytas iki DK įsigaliojimo, ir esant susitarimo dėl nekonkuravimo sąlygų neatitikčiai naujojo DK nuostatoms, kilus ginčui dėl nekonkuravimo jau galiojant DK, turi būti taikomos susitarimo dėl nekonkuravimo sąlygos ar DK nuostatos (kasacinio skundo 3.5.4 punktas).
20. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija teisės taikymo aspektu toliau pasisakys dėl DK taikymo darbo sutarties šalių susitarimams, sudarytiems iki jo įsigaliojimo, darbo sutarties šalių elgesio įtvirtinus naują (pasikeitusį) teisinį reglamentavimą ir jo įtakos darbo sutarties šalių teisėms ir pareigoms.
21. Akivaizdu, kad darbo sutarties šalys yra laisvos inicijuoti jau sudarytos darbo sutarties sąlygų keitimą, tai patvirtina ir DK 45 ir 46 straipsniai. Tokia vienos ar abiejų šalių iniciatyva gali atsirasti keičiantis darbo organizavimui, iškilus būtinybei atlikti papildomas funkcijas ar jų atsisakyti, reaguojant į išorės pokyčius, kaip antai padidėjusią ūkio subjektų konkurenciją, darbo užmokesčio dinamiką darbo rinkoje, pasikeitusį (inter alia (be kita ko), įtvirtintą naują) teisinį reglamentavimą ir pan. Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, kad papildomas darbo sutarties sąlygas, tarp kurių yra susitarimas dėl nekonkuravimo, pakeisti galima tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu (DK 45 straipsnio 1 dalis). Darbo sutarties pakeitimai taip pat daromi raštu (DK 43 straipsnio 2 dalis).
22. Jau minėta, kad darbo santykiams, kurie buvo DK įsigaliojimo dieną, taikomos DK nuostatos (žr. šios nutarties 16 punktą). Vadinasi, nuo 2017 m. liepos 1 d. darbo teisės normoms įstatymo lygmeniu pradėjus reglamentuoti papildomas darbo sutarties sąlygas, tarp jų ir nekonkuravimo susitarimą, darbo sutarties šalys, o pirmiausiai darbdavys, įgijo teisę inicijuoti šių sąlygų pakeitimą tokiu būdu, kad jos sukonkretintų darbo teisės normas arba įtvirtintų joms neprieštaraujantį susitarimą (DK 33 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgus į šios nutarties 21 punkte nustatytą prievolę darbo sutarties sąlygų pakeitimus įforminti raštu, laikytina, kad vienos šalies pasiūlytas, o kitos priimtas pakeitimas dėl vienos ar kelių papildomų darbo sutarties sąlygų įsigalioja tik nuo abiejų darbo sutarties šalių raštiško patvirtinimo apie šių sąlygų pakeitimą.
23. Kaip nustatė bylą nagrinėję teismai, iš 2015 m. balandžio 23 d. šalių sudarytos darbo sutarties atsiradę darbo santykiai nutraukti 2017 m. spalio 3 d. Remiantis 2015 m. balandžio 23 d. susitarimo dėl komercinės (gamybinės) paslapties neatskleidimo ir nekonkuravimo sąlygų 9 punktu, atsakovė įsipareigojo nekonkuruoti su darbdave darbo sutarties galiojimo metu ir dvejus metus po jos pasibaigimo. Todėl susitarimo dėl nekonkuravimo galiojimas apėmė du laikotarpius – laikotarpį iki įsigaliojant DK ir laikotarpį jau įsigaliojus DK. Teisėjų kolegija sprendžia, kad iki 2017 m. birželio 30 d. ieškovės ir atsakovės elgesys, kaip antai prisiimtų įsipareigojimų pagal 2015 m. balandžio 23 d. susitarimą dėl paslapties neatskleidimo ir nekonkuravimo vykdymas, negali būti vertinamas pagal tuo metu dar negaliojusias DK normas. Vertinant priešingai, būtų pažeistas DK 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas lex retro non agit (įstatymas neturi atgalinio veikimo galios) principas.
24. Naujai reglamentavus susitarimus dėl nekonkuravimo (žr. šios nutarties 17 punktą), bylos šalys buvo laisvos inicijuoti 2015 m. balandžio 23 d. susitarimo pakeitimą tokiu būdu, kad susitarimas atitiktų naująjį reglamentavimą arba bent jam neprieštarautų, tačiau, bylos duomenimis, to nesiekė. Šalims nepakeitus 2015 m. balandžio 23 d. susitarimo, nuo 2017 m. liepos 1 d. minėtas susitarimas ir toliau galiojo, tačiau jo nuostatos, kurios prieštarauja imperatyvioms DK normoms arba kuriomis pažeidžiama bylos šalių pusiausvyra, negali būti taikomos.
25. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė 2015 m. balandžio 23 d. susitarimo 10 punktą pažeidė 2017 m. rugpjūčio, rugsėjo mėn. ir nutraukus darbo sutartį (nutarties 20, 24 punktai). Kadangi atsakovės neteisėti veiksmai vykdant įsipareigojimus pagal ginčo 2015 m. balandžio 23 d. susitarimą atlikti įsigaliojus DK, šiai kasacinei bylai yra aktualus bylos šalių elgesio teisinis įvertinimas pagal naujojo DK normas.
Dėl nekonkuravimo susitarimo apibrėžimo ir šalių teisės nekonkuravimo susitarime pasirinkti draudžiamos veiklos rūšis
26. Atsakovė kasaciniame skunde taip pat kelia klausimą, ar darbdavys susitarime dėl nekonkuravimo turi teisę įtvirtinti papildomas sąlygas, tik kurioms esant jam kyla pareiga mokėti DK 38 straipsnio 3 dalyje nustatyto dydžio kompensaciją, ar tokių sąlygų įtraukimas į susitarimą dėl nekonkuravimo neprieštarauja DK 38 straipsnio nuostatoms (kasacinio skundo 3.5.3 punktas). Nagrinėjamu atveju atsakovė nesutinka su teismų atliktu vertinimu, pagal kurį „konkuruojančios veiklos“ apibrėžimas apima ir „komercinės (gamybinės) paslapties atskleidimo“ apibrėžimą. Anot atsakovės, toks apėmimas, be kita ko, nulėmė ir nepagrįstą sutartinės atsakomybės jai taikymą.
27. Remiantis 2015 m. balandžio 23 d. susitarimo dėl komercinės (gamybinės) paslapties neatskleidimo ir nekonkuravimo 10 punktu, „konkuruojanti veikla“ reiškia veiklą Lietuvoje: verslo, tapataus ar panašaus į darbdavio (t. y. produktų platinimas ir pan.), vykdymą, įsigijimą, turėjimą nuosavybės teise, valdymą, kontrolę, dalyvavimą ir (ar) investavimą (tiesiogiai ir netiesiogiai, individualiai ir kartu su kitais asmenimis) į asmenį, užsiimantį konkuruojančia veikla, bei kitokį su darbdaviu konkuruojančių įmonių veiklos skatinimą ar plėtojimą.
28. 2015 m. balandžio 23 d. susitarimas pakankamai detaliai nustatė komercinių paslapčių sąrašą. Tai žinios apie perspektyvius medienos, briketų, granulių, malkų, šiaudų granulių, traiškytų šiaudų ar medžio granulių, kitų biomasės ir (ar) bet kurių kitų gyvulių kraikui naudojamų produktų (toliau – produktai) platinimo valdymo metodus (7.1.1 punktas); produktų platinimo sąlygos ir pajėgumas (7.1.2 punktas); žinios apie produktų platinimą naujose rinkose (7.1.17 punktas); klientų, tarpininkų, pirkėjų sąrašai (7.1.18 punktas); ir kt. Darbuotojas įsipareigoja jokiu būdu ar forma nenaudoti komercinės (gamybinės) paslapties asmeniniais tikslais arba savo, savo šeimos, giminaičių ar trečiųjų asmenų interesais be aiškaus išankstinio raštiško darbdavio sutikimo (4 punktas).
29. Teisėjų kolegija vertina, kad darbo sutarties šalys 2015 m. balandžio 23 d. sudarytu susitarimu iš tiesų nepriskyrė komercinės (gamybinės) paslapties ir (ar) jos atskleidimo prie konkuruojančios veiklos apibrėžimo (šios nutarties 27 punktas). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad darbuotojo pareiga saugoti komercinę (gamybinę) paslaptį pirmiausia kyla dėl įstatymo reikalavimų (CK 1.116 straipsnis, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalis, nuo 2018 m. birželio 1 d. – ir Lietuvos Respublikos komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymas), o ne vien šio susitarimo pagrindu. Todėl šios įstatyme įtvirtintos pareigos pažeidimas, tiesiogiai lėmęs konkuruojančios veiklos vykdymą, inter alia, kitų konkuruojančių asmenų veiklos skatinimą, taip pat priskirtinas prie nekonkuravimo susitarimo turinio (DK 38 straipsnis).
30. Pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje komercinės (gamybinės) paslaptys priskiriamos prie vienos iš keturių konfidencialios informacijos rūšių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 50–51 punktus). Įsigaliojus DK, darbo sutarties šalys turi teisę susitarti dėl konfidencialios informacijos apsaugos kaip dėl papildomos darbo sutarties sąlygos (DK 33 straipsnio 3 dalis, 39 straipsnis).
31. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė skatino kitų konkuruojančių asmenų veiklą, pasinaudodama ieškovės saugoma komercine paslaptimi (kainomis, už kurias ieškovės klientai sutinka pirkti prekes, transportavimo sąlygomis, klientų sąrašu, kontaktais), taip pat ieškovės geru vardu, ieškojo jiems klientų (nutarties 20 punktas). Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina atsakovei įstatymu priskirtos pareigos saugoti komercinę (gamybinę) paslaptį nevykdymo ir įsipareigojimų nevykdyti konkuruojančios veiklos pažeidimo sąsają (susitarimo 9–10 punktai, šios nutarties 29 punktas). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė pagrįstai pripažinta pažeidusia 2015 m. balandžio 23 d. susitarimo nuostatas būtent dėl pareigos nekonkuruoti.
32. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad ginčo susitarimo 10 punktu šalys konkuruojančią veiklą apibrėžė plačiau, nei tai nustatyta DK 38 straipsnyje, t. y. įtraukė su ieškove konkuruojančių įmonių veiklos skatinimo ar plėtojimo apribojimą. Atsiliepime nurodoma, kad DK 38 straipsnis ir kitos normos nedraudžia darbo sutarties šalims susitarti dėl ribojimo darbuotojui neįsidarbinus pas konkuruojančius asmenis skatinti jų veiklą ar prisidėti prie šios veiklos plėtojimo pasinaudojant darbdavio komercine paslaptimi ir (ar) kitokiais veiksmais. Todėl teismai atsakovės veiksmus pagrįstai vertino ne kaip DK 38 straipsnyje nustatyto susitarimo dėl nekonkuravimo pažeidimą (susitarimo 10 punkto 1 dalis), o kaip 2015 m. balandžio 23 d. susitarimo sąlygų dėl konkuruojančių asmenų veiklos skatinimo ir plėtojimo pažeidimą (susitarimo 10 punkto 2 dalis, DK 39 straipsnis).
33. DK 38 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbo sutarties šalys gali sulygti dėl to, kad darbuotojas tam tikrą laiką nevykdys tam tikros darbo veiklos pagal darbo sutartį su kitu darbdaviu, taip pat nevykdys su darbo funkcijomis susijusios savarankiškos komercinės arba gamybinės veiklos, jeigu ši veikla tiesiogiai konkuruotų su darbdavio vykdoma veikla.
34. Nagrinėjamoje byloje šalys 2015 m. balandžio 23 d. susitarimo dėl komercinės (gamybinės) paslapties neatskleidimo ir nekonkuravimo 9 punktu susitarė, kad darbo sutarties galiojimo metu ir 2 (dvejus) metus po jos pasibaigimo atsakovė įsipareigoja be išankstinio raštiško ieškovės sutikimo ar viršydama tokiame sutikime nustatytus apribojimus, savarankiškai, kaip partnerė, įmonių valdymo organų narė bei jų įgaliotinė, neužsiimti jokia konkuruojančia veikla (kaip ji apibrėžta susitarimo 10 punkte, žr. šios nutarties 27 punktą) ir neatlikti darbų bei neteikti paslaugų pagal darbo sutartis arba pagal civilinės teisės reguliuojamas sutartis bet kokiam asmeniui, užsiimančiam konkuruojančia veikla.
35. 2015 m. balandžio 23 d. susitarime įtvirtintų nekonkuravimo įsipareigojimų galiojimo metu (tiek galiojant darbo sutarčiai, tiek jai pasibaigus) atsakovė įsipareigojo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai: nevilioti ieškovės darbuotojų; nevilioti ieškovės klientų; nevilioti ieškovės tiekėjų; nesiūlyti nei ieškovės darbuotojams, nei klientams, nei tiekėjams nutraukti sutartis, sudarytas su ieškove; nesiūlyti ieškovės darbuotojams įsidarbinti pas ieškovės konkurentus bei ieškovės klientams ir (ar) tiekėjams sudaryti sutartis su ieškovės konkurentais (11 punktas).
36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į verslo modelių ir verslo organizavimo teisinių formų įvairovę, taip pat į įstatymo leidėjo siekį naujuoju DK liberalizuoti darbo teisinius santykius, išaiškintina, jog DK 38 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga apibrėžti, kokia konkrečiai yra draudžiama darbuotojui veikla gali būti aiškinama plačiau. Darbdaviai ir darbuotojai, atsižvelgdami į konkrečios industrijos poreikius, įprastas praktikas ir kitus reikšmingus aspektus, turi turėti galimybę patys susitarti dėl konkuruojančios veiklos apibrėžimo, įtraukti į jį tuos elementus, kurie jiems atrodo reikalingi ir reikšmingi konkrečioje industrijoje, nes tik taip gali būti užtikrinamas tokių susitarimų veiksmingumas.
37. Nustačius, kad sudaromuose nekonkuravimo susitarimuose šalys gali sulygti ir dėl DK nenurodytų konkurencinės veiklos rūšių, toliau reikia vertinti, ar nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatytas nekonkuravimo pareigos pažeidimas ir priteista bauda.
Dėl nekonkuravimo susitarimų atlygintinumo ir jo privalomumo santykio
38. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje reglamentuota, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.
39. Vadovaujantis susitarimus dėl nekonkuravimo reglamentuojančio DK 38 straipsnio 1 dalimi, darbo sutarties šalys gali sulygti dėl to, kad darbuotojas tam tikrą laiką nevykdys tam tikros darbo veiklos pagal darbo sutartį su kitu darbdaviu, taip pat nevykdys su darbo funkcijomis susijusios savarankiškos komercinės arba gamybinės veiklos, jeigu ši veikla tiesiogiai konkuruotų su darbdavio vykdoma veikla. Šis susitarimas gali būti sudaromas darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ar (ir) pasibaigus darbo sutarčiai. Pasibaigus darbo sutarčiai, šis susitarimas galioja ne ilgiau kaip dvejus metus po darbo sutarties pasibaigimo.
40. To paties DK straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog susitarimai dėl nekonkuravimo galimi tik su darbuotojais, turinčiais specialių žinių ar gebėjimų, kurie gali būti pritaikyti konkuruojančioje su darbdaviu įmonėje, įstaigoje, organizacijoje ar pradėjus vykdyti savarankišką veiklą ir taip padaryti darbdaviui žalos.
41. Aptariamo DK 38 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad susitarime dėl nekonkuravimo turi būti apibrėžta draudžiama darbuotojui darbo ar profesinė veikla, nekonkuravimo kompensacijos darbuotojui dydis, nekonkuravimo teritorija ir susitarimo dėl nekonkuravimo galiojimo terminas. Nekonkuravimo su darbdaviu laikotarpiu darbuotojui turi būti mokama kompensacija, kurios dydis – ne mažiau kaip keturiasdešimt procentų darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio.
42. Pagal DK 38 straipsnio 4 dalį, darbuotojas, pažeidęs susitarimą dėl nekonkuravimo, privalo sulygtam susitarimo dėl nekonkuravimo laikotarpiui nutraukti konkuruojančią darbo ar profesinę veiklą, grąžinti gautą kompensaciją ir atlyginti darbdaviui padarytą žalą. Išankstiniai susitarimai dėl netesybų, viršijantys darbuotojo gaunamą nekonkuravimo kompensaciją už tris mėnesius, negalioja. To paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad darbuotojas turi teisę vienašališkai nutraukti susitarimą dėl nekonkuravimo, kai darbdavys daugiau kaip du mėnesius vėluoja sumokėti nekonkuravimo kompensaciją ar jos dalį.
43. Įprastai minėtos konstitucinės vertybės – asmens teisė laisvai pasirinkti darbą ir gauti už jį teisingą apmokėjimą ar imtis verslo (Konstitucijos 48 straipsnis) bei verslo subjekto ūkinių pastangų, iniciatyvos bei sąžiningos konkurencijos apsauga (Konstitucijos 46 straipsnis) darbo teisinių santykių metu atitinka viena kitą.
44. Vis dėlto tam tikrais atvejais ūkinės veiklos subjekto (darbdavio) ir darbuotojo interesai gali išsiskirti. Viena vertus, darbdavys turi pagrįstą ir gintiną interesą saugoti savo verslą, kita vertus, darbuotojas turi interesą už savo kvalifikaciją ir žinias gauti teisingą atlygį darbo rinkoje, imtis verslo savarankiškai ar gauti grąžą už savo žinias ir kompetencijas kitokiu būdu.
45. Tais atvejais, kai darbuotojas turi specialių žinių ar gebėjimų, kurie, pritaikyti konkurencinėje su darbdaviu veikloje, sukeltų pastarajam žalos (DK 38 straipsnio 2 dalis), darbdaviui ir darbuotojui egzistuoja galimybė sudaryti susitarimą dėl darbuotojo nekonkuravimo. Taigi DK 38 straipsnyje įtvirtintos teisės normos leidžia šiuos interesus, jiems išsiskyrus, suderinti – apriboti darbuotojo, kurio turimos žinios ir kompetencijos gali būti panaudotos konkurencinėje kovoje prieš darbdavį, laisvę pasirinkti darbą, darbdaviui kompensuojant darbuotojui už prarastą galimybę gauti atlygį už savo žinias ir kvalifikaciją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad kompensacija susitarime dėl nekonkuravimo darbuotojui nustatyta už jam taikomus jo teisių suvaržymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-248/2016 22 punktą).
46. Plėtojant minėtą kasacinę praktiką, pažymėtina, kad, kadangi darbo rinkai būdinga specializacija, asmuo yra konkurencingas ne per se (savaime), o tam tikroje srityje ar srityse. Įstatymas nekonkuravimo susitarimus leidžia sudaryti tik su darbuotojais, kurie turi specialių žinių ar gebėjimų. Pagrįsta manyti, kad būtent tie konkretūs žinios ir gebėjimai yra esminė savybė, kuri daro juos turintį asmenį konkurencingą darbo rinkoje, taip pat yra kriterijus, lemiantis jų turėtojo nekonkuravimo su darbdaviu poreikį. Atitinkamai tais atvejais, kai asmuo netenka galimybės naudotis tomis kompetencijomis ir gebėjimais, kurie daro jį konkurencingą darbo rinkoje, mažėja tokio asmens galimybės susirasti savo kvalifikaciją atitinkantį darbą, o tokio darbo nedirbant, susidaro sąlygos jam prarasti turėtą kvalifikaciją.
47. Įstatymų leidėjas, pasirinkdamas kompensacijos už nekonkuravimą teisinio reglamentavimo būdą, kodekse darbdavio pareigą mokėti kompensaciją įtvirtino imperatyviai („turi būti apibrėžta“, „turi būti mokama“), nustatė aukštus kriterijus darbuotojams, su kuriais gali būti sudaromi nekonkuravimo susitarimai (DK 38 straipsnio 2 dalis įtvirtina: 1) specialių žinių ar gebėjimų turėjimo kriterijų, 2) jų galimumo būti pritaikytiems konkuruojančioje su darbdaviu veikloje kriterijų ir 3) žalos darbdaviui kriterijų), taip pat įtvirtino kompensacijos procentinio dydžio kartelę – ne mažiau kaip keturiasdešimt procentų darbo sutarties pasibaigimo metu buvusio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio.
48. Ankstesniame punkte nurodytas nekonkuravimo susitarimų teisinio reglamentavimo būdas indikuoja, kad įstatymų leidėjas siekė, jog tokie susitarimai būtų sudaromi tik kaip tam tikra išimtis iš jau minėtos darbuotojo teisės laisvai pasirinkti darbą ar verslą, esant pagrįstam darbdavio poreikiui.
49. Toks poreikis gali egzistuoti, pavyzdžiui, tais atvejais, kai darbuotojas turi komerciškai vertingų kompetencijų, kurios, panaudotos konkuruojant, darytų darbdaviui žalos, arba tais atvejais, kai darbuotojas, dirbdamas pas darbdavį, įgyja tam tikros informacijos, kuri tampa neatsiejama jo gebėjimų dalimi ir todėl jis negali jos nenaudoti, nes šia informacija asmuo remiasi neracionaliu, pasąmonės lygmeniu (žr. jau minėtos kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016 49 punkto 1 papunktį), taip pat tais atvejais, kai atitinkamo darbuotojo perėjimas dirbti pas konkurentą pats savaime galėtų daryti darbdaviui reputacinės žalos ir kitais atvejais esant svarių pagrindų.
50. Kadangi darbdavys yra laikomas stipresniąja darbo teisinių santykių šalimi, be to, nekonkuravimo susitarimai iš esmės visuomet sudaromi darbdavio iniciatyva, naudai ir interesais, darbdaviui, siekiančiam riboti darbuotojo konstitucines teises, tenka pozityvioji pareiga teisingai atlyginti darbuotojui už jo teisių ribojimą. Kadangi pareiga mokėti kompensaciją teisiniame reglamentavime, minėta, įtvirtinta imperatyviai, ir yra ribojama laiko atžvilgiu darbuotojo nekonkuravimo laikotarpiu, kuris apima darbo santykių trukmę ir laiko tarpą jiems pasibaigus, tai lemia, kad darbuotojo nekonkuravimo pareigos laikymasis ir darbdavio kompensacija yra neatsiejamai susiję ir negali egzistuoti vienas be kito. Tai lemia, kad, sutartyje aptartu nekonkuravimo laikotarpiu darbdaviui nepradėjus mokėti nekonkuravimo kompensacijos, darbuotojui nekonkuravimo susitarimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių.
51. DK 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse reglamentuotos šalių pradėto vykdyti nekonkuravimo susitarimo nevykdymo (netinkamo vykdymo) teisinės pasekmės. Pagal aptariamos normos 4 dalį, darbuotojas, pažeidęs susitarimą dėl nekonkuravimo, inter alia, turi grąžinti darbdaviui iš jo gautą kompensaciją, o 5 dalis nurodo, kad, darbdaviui vėluojant sumokėti nekonkuravimo kompensaciją ar jos dalį daugiau kaip du mėnesius, darbuotojas gali vienašališkai nutraukti nekonkuravimo susitarimą.
52. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad darbdavė nemokėjo atsakovei kompensacijos už nekonkuravimą. Šios nutarties 45 punkte nurodytoje kasacinėje praktikoje, suformuotoje iki naujojo DK įsigaliojimo, buvo laikomasi pozicijos, kad darbo santykių metu galiojantis nekonkuravimo susitarimas privalo būti atlygintinis (šiuo klausimu taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-32-687/2016).
53. Primintina, kad nagrinėjamoje byloje darbo santykiai prasidėjo iki naujojo DK įsigaliojimo bei tęsėsi ir pasibaigė jam jau įsigaliojus. Kaip matyti iš šioje nutartyje pateiktų išaiškinimų dėl šiuo metu galiojančio teisinio reglamentavimo, taip pat iš cituotos iki naujojo DK įsigaliojimo suformuotos kasacinės praktikos, nekonkuravimo susitarimo atlygintinumo kontekste teisinis reglamentavimas iš esmės liko nepakitęs – nekonkuravimo susitarimas turi būti atlygintinis, o jo nemokėjimas lemia jo negaliojimą. Taigi situacijos teisinis vertinimas abiem atvejais yra vienodas – darbdaviui apskritai nemokėjus darbuotojai nekonkuravimo kompensacijos, nekonkuravimo susitarimas, kurį, minėta, darbo sutarties šalys turi teisę sudaryti ir buvo sudarę nagrinėjamo ginčo atveju, nesukėlė jai teisinių padarinių, taigi negalėjo būti pažeistas darbuotojai realizuojant teisę pasirinkti jos kvalifikaciją ir gebėjimus atitinkantį darbą. Tai reiškia, kad 10 000 eurų suma priteista nesant tam teisinio pagrindo. Kartu nenustatyta pagrindo 2015 m. balandžio 23 d. susitarimą pripažinti negaliojančiu.
54. Tuo tarpu byloje iš atsakovės priteistos 1233,14 Eur sumos dydis vertintinas kaip iš DK 151 straipsnio kildinama darbuotojo pareiga atlyginti darbdavio patirtą tiesioginę žalą, nes bylos faktiniais duomenimis nustatyta, kad atsakovė, ieškovės siuntimu nuvykusi į komandiruotes užsienio šalyse, jose veikė ne darbdavės interesais (žr. šios nutarties 31 punktą). Todėl minėtos žalos atlyginimas iš atsakovės priteistas pagrįstai.
Dėl bylos procesinės baigties
55. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nekonkuravimo susitarimų atlygintinumą. Tenkinus kasacinio skundo dalį, susijusią su baudos priteisimu iš ieškovės, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 6 d. nutartis keistina (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
56. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Teisėjų kolegija atskirai pasisako dėl bylos šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų – žyminio mokesčio ir atstovavimo išlaidų – atlyginimo.
57. CPK 83 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuo žyminio mokesčio atleidžiami: darbuotojai – bylose dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš darbo teisinių santykių (1 punktas); įmonė, kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus (8 punktas). Minėto straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio už ieškinius, priešieškinius, pareiškimus, apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat už prašymus dėl proceso atnaujinimo (CPK 83 straipsnio 4 dalis). Jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 straipsnio 4 dalis).
58. Bylos šalys, tarp kurių yra ir ieškovės buvusi darbuotoja, nagrinėjamoje byloje reiškė viena kitai reikalavimus, atsiradusius iš darbo teisinių santykių. Be to, dar iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme iš esmės pabaigos ieškovei iškelta bankroto byla (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-20-258/2020). Remiantis šios nutarties 57 punkte išdėstytu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad bylos šalys žyminio mokesčio už reiškiamus reikalavimus mokėti neturėjo, o tenkinus bet kurį vienos šalies materialųjį reikalavimą, kitai šaliai neatsirado prievolė žyminio mokesčio atlyginti. Todėl šia nutartimi grąžintini 863 Eur žyminis mokestis už ieškinio ir prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškimą ir 436,99 Eur žyminis mokestis už apeliacinio skundo padavimą juos sumokėjusiems asmenims (Žyminio mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo, įskaitymo ir grąžinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1240 „Dėl Žyminio mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo, įskaitymo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo“ 10 punktas).
59. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pažymėtina, kad pagal įstatymą šalis bylos pralaimėjimo atveju nėra atleistina nuo prievolės sumokėti priešingos šalies patirtas išlaidas advokato teisinei pagalbai. Nagrinėjamu atveju atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1866,67 Eur atstovavimo išlaidų. Turint omeny, kad paslaugos atsakovei buvo teiktos ne tik siekiant atsikirsti į ieškovės turtinius reikalavimus, bet ir pareikšti ieškovei savarankišką neturtinio pobūdžio reikalavimą (priešieškinį), kuris kasacinio teismo pripažintas nepagrįstu (žr. šios nutarties 53 punktą), atsakovei priteistinos sumos skaičiuotinos tik nuo išlaidų dalies, sudarančios pusę minėtų išlaidų, t. y. nuo 933,34 Eur. Todėl proporcingai atmestų ieškovės reikalavimų daliai (atmesta 96,92 proc. reikalavimų) atsakovei iš ieškovės priteistina 904,59 Eur suma (933,34 x (96,92 / 100)).
60. Ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė 1210 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Kadangi atsakovės kasacinis skundas susideda iš dviejų reikalavimų, iš kurių vienas – tenkinti priešieškinį – atmestas visiškai, ieškovei iš atsakovės priteistina ½ minėtų išlaidų dalis, t. y. 605 Eur. Antrąjį skundo reikalavimą – atmesti ieškinį – tenkinus iš dalies, proporcingai atmestų turtinių reikalavimų daliai, ieškovės patirtų išlaidų dalies, sudarančios 18,63 Eur (605 x 3,08 / 100), atlyginimas priteistinas iš atsakovės. Iš viso 623,63 Eur (605 + 18,63).
61. Atsakovė pateikė įrodymus, kad patyrė 1500 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Turint omeny, kad vienas iš dviejų kasacinio skundo reikalavimų yra tenkinti priešieškinį ir, kaip minėta, šis reikalavimas atmestas, atsakovė neturi teisės į pusės minėtų išlaidų, t. y. 750 Eur, atlyginimą. Antrąjį skundo reikalavimą – atmesti ieškinį – tenkinus iš dalies, proporcingai tenkintų turtinių reikalavimų daliai, atsakovės patirtų išlaidų dalies, sudarančios 726,90 Eur (750 x 96,92 / 100), atlyginimas priteistinas iš ieškovės.
62. Atlikus bylos šalių priešpriešinių reikalavimų dėl kasaciniame teisme patirtų atstovavimo išlaidų (žr. šios nutarties 60–61 punktus) įskaitymą, atsakovės naudai iš ieškovės priteistinas 103,27 Eur (726,90 – 623,63) atstovavimo išlaidų kasaciniame teisme atlyginimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. sausio 6 d. nutarties dalį, kuria atmestas atsakovės O. D. apeliacinio skundo reikalavimas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo priteisti iš jos 10 000 Eur baudą panaikinimo, ir šios nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
Ieškinį tenkinti iš dalies. Priešieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovės O. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1233,14 Eur (vieną tūkstantį du šimtus trisdešimt tris eurus 14 ct) žalos atlyginimo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „4res“ (j. a. k. 302443990) naudai.
Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „4res“ (j. a. k. 302443990) 904,59 Eur (devynis šimtus keturis eurus 59 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovės O. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai.
Priimti ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „4res“ atsisakymą nuo ieškinio atlyginti žalą iš uždarosios akcinės bendrovės „Nordic Eco Group“ ir civilinę bylą dalyje dėl įpareigojimo šią įmonę atlyginti žalą nutraukti.“
Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „4res“ (j. a. k. 302443990) atsakovės O. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) naudai 103,27 Eur (vieną šimtą tris eurus 27 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias atsakovė patyrė nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, atlyginimo.
Grąžinti J. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 436,99 Eur (keturis šimtus trisdešimt šešis eurus 99 ct) žyminio mokesčio, sumokėto 2019 m. vasario 22 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1 AB SEB banke.
Grąžinti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „4res“ (j. a. k. 302443990) valstybei 863 Eur (aštuonis šimtus šešiasdešimt tris eurus) žyminio mokesčio, sumokėto 2018 m. sausio 31 d. mokėjimo nurodymu Nr. 2007 „Swedbank“ AB.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Virgilijus Grabinskas
Donatas Šernas