Administracinė byla Nr. AS858-722/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02759-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), Arūno Sutkevičiaus, Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) pateikė teismui pareiškimą (b. l. 1-5), prašydamas:

1) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba, atsakovas) 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimas Nr. 1-333 bei juo patvirtintas Asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje adresu Gedimino pr. 24-40, Vilnius, tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas) atitinka teisėtumo, įstatymo viršenybės principus, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, Tvarkos aprašo 4 ir 5 punktai, ar atitinka Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (toliau – ir Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas) 3 straipsnio 1, 2, 4, 8 dalių, 4 straipsnio 7 dalies, 7 straipsnio 1 ir 5 dalių, 11 straipsnio 3 dalies, 15 straipsnio nuostatas, ir laikyti juos panaikintais;

2) pripažinus ginčijamą Tarybos sprendimą neteisėtu, nustatyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimas Nr. 1-333 negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 30 d. nutartimi (b. l. 58-62) pareiškėjo Vyriausybės atstovo pareiškimą atsakovui dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo paliko nenagrinėtą. Pasiūlė pareiškėjui pasinaudoti išankstine bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka – prieš kreipiantis į teismą, kreiptis į Tarybą su motyvuotu teikimu svarstyti teisės akto (ar atitinkamų jo punktų) pakeitimo ar panaikinimo klausimą.

Teismas, spręsdamas ginčą, nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Pabrėžė, jog, kadangi dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipėsi ne individualią bylą nagrinėjantis teismas, o Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, todėl norminio administracinio akto teisėtumo bylos išsprendimas tiesiogiai nėra susijęs su individualių asmenų teisių gynimu. Taip pat teismas nustatė, kad Taryba 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-333 patvirtino Asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje adresu Gedimino pr. 24-40, Vilnius, tvarkos aprašą. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 110 straipsnio 2 dalį pareiškėjas yra subjektas, turintis teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti savivaldybių administravimo subjekto priimtų norminių administracinių aktų atitiktį įstatymams, Vyriausybės norminiams aktams. Pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 dalies nuostatas norminis administracinis aktas yra vienas iš norminių teisės aktų rūšių (greta įstatymų ir kitų teisės aktų). Norminis teisės aktas yra teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Teismas nustatė, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-333 „Dėl asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje adresu Gedimino pr. 24-40, Vilnius, tvarkos aprašo tvirtinimo“ patvirtintas Tvarkos aprašas atitinka norminio administracinio akto požymius: tai daugkartinio taikymo aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Teismo vertinimu, pagal jį priėmusį subjektą, akto pobūdį bei reglamentuojamus santykius šis aktas pripažintinas norminiu teisės aktu ABTĮ prasme, nes nustato asmenų gyvenamosios vietos deklaravimo tvarką (Tvarkos aprašo 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir SAPĮ) 5 straipsnyje yra įtvirtinta Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka, kurios 1 dalies 1-2 punktuose nustatyta išankstinė bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka, kai Vyriausybės atstovas nustato, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, t. y. Vyriausybės atstovas iš pradžių motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Tik tada, kai savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo reikalavimą, atsisako jį vykdyti, per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą įvykdyti reikalavimą gavimo dienos Vyriausybės atstovas ABTĮ nustatyta tvarka kreipiasi į teismą.

Įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad Vyriausybės atstovas prieš kreipdamasis į teismą iš pradžių turėjo kreiptis į atsakovą su motyvuotu teikimu svarstyti teisės akto (ar jo atitinkamų punktų) pakeitimo ar panaikinimo klausimą, tačiau tokios bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos nesilaikė ir dar galima ja pasinaudoti. Teismas pažymėjo, kad nesilaikius neteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos teisme pareiškėjo pareiškimas neturėjo būti priimtas nagrinėti ir jį turėjo būti atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Pabrėžė, jog to nepadarius skundo priėmimo stadijoje ir šias aplinkybes nustačius teisminio nagrinėjimo metu, procesas negali būti tęsiamas ir pareiškėjo skundas turi būti paliktas nenagrinėtu ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Pareiškėjas atskiruoju skundu (b. l. 65-67) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi (b. l. 77-83) pareiškėjo Vyriausybės atstovo atskirąjį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad įgyvendindamas konstitucinę pareigą įstatymų leidėjas Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką įtvirtino SAPĮ, kurio 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai nustato, kad prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės atstovas neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus siūlo panaikinti arba pakeisti, o kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, kreipiasi į teismą. Teismas vertino, jog pastarųjų įgaliojimų įgyvendinimo tvarka nustatyta SAPĮ 5 straipsnio 1 dalyje, pagal kurio 1 punktą, nustatęs nurodytas aplinkybes, Vyriausybės atstovas motyvuotu teikimu pirmiausia pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti, pastarasis per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui (SAPĮ 5 str. 1 d. 2 p.). Nurodė, jog Vyriausybės atstovo teisė kreiptis į teismą dėl savivaldybės administravimo subjektų veiklos tiesiogiai kyla iš SAPĮ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-906/2009, 2010 m. gruodžio 6 d. administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010). Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vyriausybės atstovas prieš kreipdamasis į teismą iš pradžių turėjo kreiptis į Tarybą su motyvuotu teikimu svarstyti teisės akto (ar jo atitinkamų punktų) pakeitimo ar panaikinimo klausimą, tačiau tokios bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos nesilaikė ir dar galima ja pasinaudoti. Vertino, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtu ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ginčijamo akto – Tvarkos aprašo – pobūdžio nustatymas šioje proceso stadijoje neturi reikšmės, kadangi ta pati akto ginčijimo tvarka taikytina tiek norminiams, tiek individualiems savivaldybės priimtiems aktams.

III.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. birželio 28 d. pateikė prašymą (b. l. 87-92) atnaujinti procesą administracinėje byloje ir perduoti bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas 2012 m. gegužės 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS444-338/2012 nepasisakė dėl Vyriausybės atstovo atskirajame skunde nurodytų argumentų, susijusių su Vyriausybės atstovo įgaliojimų, įtvirtintų SAPĮ 4 straipsnio 5 dalyje, įgyvendinimu. Manė, jog toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina pareiškėjo atskirajame skunde pateiktų argumentų, nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų. Pabrėžė, jog šių motyvų nebuvimas turėjo lemiamą įtaką vertinant Vyriausybės atstovo įgaliojimų tvarką bei priimant teismo nutartį, o tai sudaro savarankišką pagrindą (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.) proceso atnaujinimui.

Manė, jog teismas, aiškindamas SAPĮ nuostatas, reglamentuojančias Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką, nesivadovavo sisteminiu teisės normų aiškinimo metodu, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, dėl kurio buvo priimta neteisėta nutartis. Pažymėjo, jog teismas, aiškindamas Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką, analizavo tik SAPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 bei 4 punktų ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Akcentavo, jog Vyriausybės atstovas į teismą kreipėsi vadovaudamasis SAPĮ 4 straipsnio 5 dalimi. Teigė, jog Vyriausybės atstovo įgaliojimai nustatyti SAPĮ 4 straipsnyje, kurio 1 dalyje yra nustatyta bendra Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka (lex generalis). SAPĮ 4 straipsnio 3-7 dalys (lex specialis) nustato išimtis iš to paties straipsnio 1 dalyje bei 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse (lex generalis) nustatytos Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-186/2011). Nurodė, jog tais atvejais, kai konkuruoja bendrosios ir specialiosios teisės normos, taikomas principas lex specialis derogat lex generali (specialus įstatymas pakeičia bendrąjį). Pastebėjo, kad SAPĮ 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog manydamas, kad savivaldybės administravimo subjekto priimti teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) pažeidžia viešąjį interesą, Vyriausybės atstovas, nepasinaudojęs ar negalėjęs pasinaudoti teisės akto sustabdymo teise, tokius teisės aktus ar veiksmus (neveikimą) skundžia teismui ABTĮ nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo viešojo intereso pažeidimo paaiškėjimo dienos. Nurodė, jog, abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, Vyriausybės atstovas, vadovaujamasis ABTĮ 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą (SAPĮ 4 str. 5 d.). Jeigu Laikinojo tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje įstatymo nustatytais atvejais į Vyriausybės atstovą kreipiasi Vyriausybės įgaliotinis, Vyriausybės atstovas, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjektų priimti teisės aktai neatitinka Konstitucijos, įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, kreipiasi į teismą dėl šių teisės aktų panaikinimo (SAPĮ 4 str. 6 d.). Nurodė, kad, jeigu savivaldybės administravimo subjektai priėmė teisės aktus, kuriais remiantis gali būti sudaromi neteisėti ir viešąjį interesą pažeidžiantys sandoriai, arba jeigu savivaldybės administravimo subjektai priėmė teisės aktus, kurie gali pažeisti viešąjį interesą, Vyriausybės atstovas šio įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka gali savo potvarkiu sustabdyti tokių savivaldybės administravimo subjektų teisės aktų vykdymą ir sandorių pasirašymą (SAPĮ 4 str. 7 d.). Teigė, jog minėtose normose išskirti specifiniai Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo atvejai ir expressis verbis nustatyta įgaliojimų įgyvendinimo tvarka (ABTĮ 110 str.).

Pažymėjo, kad SAPĮ 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog savivaldybės administravimo subjektui, atsisakius ginčijamą teisės aktą panaikinti arba pakeisti, Vyriausybės atstovas šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui. Teismų kompetencija ir ginčų nagrinėjimo tvarka yra nustatyta atitinkamų teismų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, todėl įvertinus tai, kad teisės aktų normos formuojamos vadovaujantis teisės kalbos ekonomiškumo principu bei aiškinant minėto įstatymo normas sisteminiu bei teleologiniu teisės aiškinimo būdais, galima daryti išvadą, kad įstatymų leidėjo tikslas – minėto įstatymo 4 straipsnio 3-7 dalyse ne išvardinti, kokie teismai, kokias bylas, kokia tvarka nagrinėja, o sąmoningai, įvertinus siekiamo apsaugoti, apginti intereso svarbą ir specifiką, SAPĮ 4 straipsnio 3-7 dalyse nustatyti kitokią, nei įtvirtinta įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje bei 5 straipsnio 1 bei 2 dalyse, Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarką, suteikiant Vyriausybės atstovui teisę tiesiogiai kreiptis į teismą minėtose dalyse nurodytais atvejais. Teigė, jog nagrinėjamoje byloje aktuali SAPĮ 4 straipsnio 5 dalis. Nurodė, jog pagal savo prasmę žodžiai „abejoti“ bei „nustatyti“ turi skirtingas reikšmes, todėl tai dar kartą patvirtina, kad SAPĮ 4 straipsnio 5 dalis bei 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja skirtingas įgaliojimų įgyvendinimo tvarkas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymą (b. l. 102-105) prašė prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Atsakovas pažymėjo, jog negalima teigti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis yra be motyvų, ar neaišku, kuo remdamasis teismas padarė išvadas.

Atsakovas dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto pagrindo nebuvimo rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P602-118/2012. Pažymėjo, kad SAPĮ 4 straipsnyje yra numatyti Vyriausybės atstovo įgaliojimai, o 5 straipsnyje yra konkretizuota Vyriausybės įgaliojimų įgyvendinimo tvarka, t. y. juose yra reglamentuojami skirtingi dalykai – 4 straipsnyje yra išvardintos Vyriausybės atstovo teisės, o 5 straipsnyje 4 straipsnyje numatytų teisių įgyvendinimo procesinė tvarka, todėl negali būti laikomas pagrįstu Vyriausybės atstovo teiginys, kad SAPĮ 4 straipsnio 5 dalis yra lex specialis 5 straipsnio 1 ir 2 daliai. Norma gali būti pripažįstama lex specialis tik tuo atveju, kai ji numato išimtį iš bendrosios normos, iš lex generalis. Teisės normos, reglamentuojančios skirtingus dalykus, nėra lex specialis ir lex generalis viena kitos atžvilgiu. Teigė, jog SAPĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti Vyriausybės atstovo įgaliojimai apima visų administracinių teisės aktų teisėtumo tyrimą – tiek norminių, tiek individualių teisės aktų. SAPĮ 4 straipsnio 5 dalis, kuri numato, kad abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis ABTĮ 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą, negali būti aiškinama atsietai nuo SAPĮ 5 straipsnio 1 dalies, kurioje numatyta konkreti procedūra, kaip Vyriausybės atstovas turi elgtis, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų. Teigė, jog SAPĮ 5 straipsnis nenumato, kad abstrakčiam pareiškimui ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą būtų taikoma kitokia procedūra, nei numatyta 5 straipsnio 1 dalyje, taigi nėra pagrindo sutikti su Vyriausybės atstovo pozicija, kad SAPĮ įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta išimtis iš bendrosios taisyklės. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-l300/2010.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi (b. l. 108-115) pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkino ir atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. AS444-338/2012, bylą perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nesutiko su pareiškėjo nuomone, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis yra be motyvų, kadangi pastarasis procesinis sprendimas turi motyvuojamąją dalį, taip pat iš procesinio dokumento turinio aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo nutarties rezoliucinėje dalyje. Nurodė, jog pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu nėra.

Pabrėžė, jog Vyriausybės atstovo teigimu, teismas, neanalizuodamas ir netaikydamas SAPĮ 4 straipsnio 5 dalies, o Vyriausybės atstovo teisę kreiptis į teismą aiškindamas tik vadovaudamasis SAPĮ 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą ir nepagrįstai konstatavo, jog, vadovaujantis SAPĮ 5 straipsnio 1 dalimi, ta pati akto ginčijimo tvarka taikytina tiek norminiams, tiek individualiems savivaldybės priimtiems aktams. Vyriausybės atstovo pareiškimas patvirtina, jog pareiškėjas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą, be kita ko, vadovaudamasis SAPĮ 4 straipsnio 5 dalimi ir ABTĮ 110 straipsnio 2 dalimi. SAPĮ 4 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis ABTĮ 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą. Pagal ABTĮ 110 straipsnio 2 dalį, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai. Pabrėžė, jog teismas, spręsdamas pareiškėjo pareiškimo priėmimo klausimo teisėtumą ir pagrįstumą, vadovavosi SAPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais ir 5 straipsnio 1 dalimi, ir konstatavo, jog tiek norminiams, tiek individualiems savivaldybės priimtiems aktams taikytina ta pati akto ginčijimo tvarka (numatyta SAPĮ 5 straipsnio 1 dalyje) ir pritarė pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog Vyriausybės atstovas prieš kreipdamasis į teismą iš pradžių turėjo kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą su motyvuotu teikimu svarstyti teisės akto (ar jo atitinkamų punktų) pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Tačiau teismas dėl SAPĮ 4 straipsnio 5 dalies taikymo nepasisakė. SAPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų nuostatos atitinkamai nustato, jog prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės atstovas neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka siūlo panaikinti arba pakeisti (3 p.); kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, kreipiasi į teismą (4 p.).

SAPĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos (1 p.); per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti) šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui (2 p.). Lietuvos vyriausiasis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog ABTĮ 110 straipsnio 2 dalyje yra numatyta Vyriausybės atstovo teisė kreiptis su pareiškimu į administracinį teismą dėl savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto (ar jo dalies) atitikimo įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Tokie pareiškimai pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą nagrinėtini apygardos administraciniame teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS469-21/2007).

Pabrėžė, jog teismas, nustatydamas, jog ta pati akto ginčijimo tvarka taikytina tiek norminiams, tiek individualiems savivaldybės priimtiems aktams (SAPĮ 5 str. 1 d.), nesivadovavo ir ginčo santykiams netaikė SAPĮ 4 straipsnio 5 dalies, kuri įtvirtina, jog abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis ABTĮ 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą.

Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas sprendė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamoje byloje padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, dėl kurio galimai buvo priimtas neteisėtas sprendimas, todėl tenkino pareiškėjo prašymą dėl proceso administracinėje byloje Nr. AS444-338/2012 atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V.

Prašymas tenkintinas.

Ginčas administracinėje byloje kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. nutarties, kuria teismas pareiškėjo Vyriausybės atstovo pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo paliko nenagrinėtą, teisėtumo ir pagrįstumo. Pastebėtina, jog teismas nurodyta nutartimi pasiūlė pareiškėjui pasinaudoti išankstine bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka – prieš kreipiantis į teismą, kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą su motyvuotu teikimu svarstyti teisės akto (ar atitinkamų jo punktų) pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Šiuo aspektu pareiškėjas ir ginčijo Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartį paliko nepakeistą.

Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-495/2005, 2006 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-1144/2006, išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1198/2006, Administracinių teismų praktiką Nr. 10, p. 330-340, išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2011). Vadovaudamasi nurodyta taisykle, taip pat atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarties, kuria buvo atnaujintas procesas šioje administracinėje byloje, turinį bei nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą (b. l. 108-115), išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog šioje byloje spręstina, ar nagrinėjamu atveju buvo tinkamai aiškintos ir taikytos teisės normos, reglamentuojančios Vyriausybės atstovo teisę kreiptis į teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Pirmiausiai teisėjų kolegija nurodo, jog Vyriausybės atstovo instituto paskirtį konstituciškai įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 123 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad tai, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai. Konstitucijos 123 straipsnio 3 dalis nustato, jog Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų vykdymo tvarką nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad nurodytose nuostatose yra užfiksuota savivaldybių veiklos administracinės priežiūros instituto esmė: 1) priežiūros objektai – savivaldybės; 2) priežiūros dalykai – ar laikomasi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdomi Vyriausybės sprendimai; 3) priežiūros subjektai – Vyriausybės skiriami atstovai, veikiantys Vyriausybės vardu ir jai pavaldūs (žr. Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimą). Be to, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad nustatyti Vyriausybės atstovo įgaliojimus paliekama įstatymų leidėjui (be abejo, paisant Konstitucijos, inter alia Vyriausybės atstovų konstitucinio instituto paskirties, Konstitucijoje įtvirtintų Vyriausybės atstovų funkcijų); šioje srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją, jis gali nustatyti labai įvairius Vyriausybės atstovo įgaliojimus (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutarimą). Šiuo atveju įgyvendinamas konstitucinę pareigą, įstatymų leidėjas Vyriausybės atstovo įgaliojimus, įgyvendinimo tvarką, teises įtvirtina ir apibrėžia Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatyme (2010 m. balandžio 10 d. redakcija) (toliau – ir SAPĮ), kurio 1 straipsnis įtvirtina šio įstatymo paskirtį – suteikti Vyriausybei teisę per savo skiriamus atstovus prižiūrėti savivaldybių veiklą, nustatyti savivaldybių administracinės priežiūros sritį, šią priežiūrą atliekančių pareigūnų įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką.

Pabrėžtina, jog teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto teisėtumo patikros tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. (ABTĮ 18 str. 2 d. 3 p., 110 str. – 117 str., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-63/2003). Taigi ne bet kuris suinteresuotas asmuo (ABTĮ 5 str. 1 d.), o tik ABTĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti subjektai gali inicijuoti norminio administracinio akto teisėtumo patikrą administraciniame teisme. Be to, tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008, Administracinė jurisprudencija, 2008, Nr. 15).

ABTĮ 110 straipsnis numato inter alia savivaldybių veiklos priežiūrą vykdančio Vyriausybės atstovo teisę kreiptis su pareiškimu į administracinį teismą, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, kuria jis turi naudotis laikydamasis pareiškimų ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą padavimui nustatytų taisyklių ir pareiškimą suformuluoti taip, kad jį būtų galima išnagrinėti ABTĮ 110-117 straipsniuose numatyta specialia tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Vyriausybės atstovas, kreipdamasis į administracinį teismą su pareiškimu ištirti savivaldybės norminio administracinio akto teisėtumą ir argumentuodamas savo nuomonę dėl atitinkamo norminio administracinio akto prieštaravimo įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo administracinio akto punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kokia apimtimi prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Vyriausybės atstovas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo savivaldybės norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2427/2011).

Pabrėžtina, jog iš esmės analogiškos nuostatos toms, kurias įtvirtina ABTĮ 110 straipsnio 2 dalis, yra numatytos ir SAPĮ, reglamentuojančio Vyriausybės atstovo įgaliojimus, jų įgyvendinimo tvarką. SAPĮ 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis ABTĮ 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju ginčas administracinėje byloje kyla dėl to, ar Vyriausybės atstovui abejojant, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą ir vadovaujantis ABTĮ 110 straipsniu kreipiantis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą, yra privalomai taikytina SAPĮ 5 straipsnio 1 dalis, t. y. ar Vyriausybės atstovas, pries kreipdamasis į teismas, motyvuotu teikimu privalo pasiūlyti atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą.

Pasisakydama šiuo aspektu teisėjų kolegija nurodo, jog, aiškinant teisės aktus ir jų nuostatas gali būti taikomi įvairūs teisės aiškinimo metodai: sisteminis, bendrųjų teisės principų, loginis, teleologinis, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinis, lyginamasis ir kt. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: inter alia teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą). Teisėjų kolegijos vertinimu, pasisakant byloje nagrinėjamu klausimu turi būti atsižvelgiama į nurodytą Konstitucinio Teismo formuojamą doktriną ir teisės normos turi būti aiškinamos pasitelkiant įvarius teisės aiškinimo metodus.

Teisėjų kolegija nurodo, jog SAPĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra numatyta, kad prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės atstovas tikrina, ar savivaldybės kolegialių ir nekolegialių administravimo subjektų teisės aktai neprieštarauja įstatymams, Vyriausybės nutarimams ir kitiems su įstatymų įgyvendinimu susijusiems centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems teisės aktams. Pagal to paties straipsnio 1 dalies 2 punktą, kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, įstatymai būtų įgyvendinti, o Vyriausybės sprendimai įvykdyti. SAPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog Vyriausybės atstovas neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka siūlo panaikinti arba pakeisti; kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, Vyriausybės atstovas kreipiasi į teismą.

SAPĮ 4 straipsnio 5 dalis numato, jog abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis ABTĮ 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą.

SAPĮ 5 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti) Vyriausybės atstovas šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į SAPĮ įstatymo paskirtį ir tikslą (SAPĮ 1 str.), sistemiškai vertindama nurodytas teisės normas, pabrėžia, jog SAPĮ 4 straipsnis numato Vyriausybės atstovo įgaliojimus, SAPĮ 5 straipsnyje yra įtvirtinta Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka. Įvertinus SAPĮ 4 straipsnio 1 dalį negalima teigti, kad ši norma apima ir nurodo visus Vyriausybės atstovui suteiktus įgaliojimus. Atsižvelgus į SAPĮ 4 straipsnio konstrukciją, remiantis teisės normų sisteminiu, loginiu aiškinimu, darytina išvada, kad SAPĮ 4 straipsnio 2-7 dalys įvardija ir kitus Vyriausybės atstovui suteiktus įgaliojimus. Šiuo atveju net ir aiškinat SAPĮ 4 straipsnį lingvistiškai, pažymėtina, jog SAPĮ 4 straipsnio 2 dalis numato, jog be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų įgaliojimų Vyriausybės atstovas atlieka išankstinę savivaldybės kolegialių administravimo subjektų rengiamų teisės aktų projektų priežiūrą. Tai suponuoja, kad SAPĮ 4 straipsnio 1 dalyje nėra nurodyti bendrai visi Vyriausybės atstovui suteikti įgaliojimai. Be to, teisėjų kolegija nurodo, jog teisės normos negali būti aiškinamos taip, kad SAPĮ 4 straipsnio 1 dalis yra bendroji norma, numatanti Vyriausybės atstovo įgaliojimus, kuri inter alia apima ir SAPĮ 4 straipsnio 5 dalyje nurodytą Vyriausybės atstovo įgaliojimą. Toks šios normos papildomas pakartojimas būtų neprasmingas, jei atsakovo teigimu, tokius Vyriausybės atstovo įgaliojimus apima SAPĮ 4 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 punktai.

Kaip minėta, SAPĮ 4 straipsnis numato Vyriausybės atstovo įgaliojimus, o SAPĮ 5 straipsnis numato suteiktų įgaliojimų įgyvendinimo tvarką. Šiuo atveju 5 straipsnio 1 dalies normos negalima aiškinti, kaip numatančios išankstinę bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarką, kadangi šioje normoje yra įtvirtinta būtent Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka. Sistemiškai įvertinus SAPĮ 4 straipsnio ir 5 straipsnio nuostatas negalima daryti išvados, jog SAPĮ 5 straipsnyje yra numatyta visų Vyriausybės atstovui suteiktų įgaliojimų įgyvendinimo tvarka. Šiuo atveju SAPĮ 5 straipsnyje nei ekslicitiškai, nei implicitiškai nėra įtvirtinta SAPĮ 4 straipsnio 5 dalyje nurodyto Vyriausybės atstovo įgaliojimo įgyvendinimo tvarka. Priešingai, ši teisės norma nukreipia į ABTĮ 110 straipsnį, numatantį savivaldybių veiklos priežiūrą vykdančio Vyriausybės atstovo teisę kreiptis su pareiškimu į administracinį teismą, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą.

Pastebėtina, jog Vyriausybės atstovui taikant SAPĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatytą įpareigojimą jis turėtų kreiptis į teismą dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisakytų ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti). Tuo tarpu ABTĮ 18 straipsnis, numatantis apygardos administracinių teismų kompetenciją, inter alia numato, kad šiems teismams priskiriama nagrinėti bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo ir ABTĮ 33 straipsnio 3 expressis verbis įtvirtina, jog terminai pareiškimams, kuriuose prašoma ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą, administraciniam teismui paduoti nenustatomi. Šiuo atveju aiškinant SAPĮ nuostatas atsakovo siūlomu būdu Vyriausybės atstovas būtų varžomas gana trumpų procesinių terminų kreiptis į teismą (SAPĮ 5 str. 1 d.).

Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju negalima teigti, kad Vyriausybės atstovui, įgyvendinančiam SAPĮ 4 straipsnio 5 dalyje numatytus įgaliojimus ir besikreipiančiam į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą, taikytina SAPĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta jo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka, t. y. jis turi pareigą kreiptis su motyvuotu teikimu siūlant atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą (SAPĮ 5 str. 1 d.). Šiuo atveju teismas nepagrįstai nurodė, jog Vyriausybės atstovui vykdant jam suteiktus įgaliojimus ta pati įgaliojimų įgyvendinimo tvarka yra taikytina tiek norminiams, tiek individualiems savivaldybės priimtiems aktams.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju netinkamai buvo aiškintos teisės normos ir nepagrįstai pareiškėjo Vyriausybės atstovo pareiškimas atsakovui dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo buvo paliktas nenagrinėtas (ABTĮ 103 str. 1 p.), pasiūlant pareiškėjui prieš kreipiantis į teismą, kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą su motyvuotu teikimu svarstyti teisės akto (ar atitinkamų jo punktų) pakeitimo ar panaikinimo klausimą.

Remiantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 18 d. nutartimi (b. l. 77-83) nepagrįstai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartį paliko nepakeistą. Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartis naikinama ir priimama nauja nutartis – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atskirasis skundas tenkinamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartis naikinama ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 150 straipsnio 3 dalimi, 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkinti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-338/2012 panaikinti ir priimti naują nutartį – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atskirąjį skundą tenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 30 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Ramūnas Gadliauskas

                                                                      Irmantas Jarukaitis

                                                                      Veslava Ruskan

                                                                      Arūnas Sutkevičius

                                                                      Virginija Volskienė