Baudžiamoji byla Nr. 1A-399-530/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14661-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.2.;

 (S)

2.4.6.5.2.; 1.2.25.4.2.2.

Kauno apygardos teismas

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 18 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos,

sekretoriaujant Tomui Žukauskui,

dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui,

nukentėjusiajai A. V., jos atstovui advokatui Daliui Mecelicai,

išteisintajai J. D., jos gynėjui advokatui Artūrui Špilkovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro Osvaldo Stadaliaus ir nukentėjusiosios A. V. atstovo advokato Daliaus Mecelicos apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2020 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. D. išteisinta dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo J. D. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas, apribojant J. D. nuosavybės teises – teisę disponuoti žemiau išvardintu turtu (apribojant tik į tą nuosavybės teise priklausančią dalį turto, kuri priklauso J. D. asmeninės nuosavybės teise, ir J. D. bei sutuoktiniui A. D. bendra jungtine nuosavybe teise priklausančią turto dalį), paliekant teisę turtą tik valdyti:

1. Keleiviniam automobiliui, valst. Nr: (duomenys neskelbtini) VIN: (duomenys neskelbtini), variklio Nr. (duomenys neskelbtini), markė: AUDI, modelis: 80, spalva: MĖLYNA, tech. paso Nr.: (duomenys neskelbtini), kuro tipas: Benzinas;

2. Žemės sklypui, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), registro Nr.: (duomenys neskelbtini), nuosavybės tipas: bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, daiktas: 1/2 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė: 29541 Eur;

3. Žemės sklypui, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), registro Nr.: (duomenys neskelbtini), nuosavybės tipas: Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, daiktas: 1/2 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė: 405 Eur;

4. Žemės sklypui, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), registro Nr.: (duomenys neskelbtini), nuosavybės tipas: Hipoteka, Asmeninė nuosavybė, Nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, daiktas: 322/653 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 331/653 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 1/1 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė: 17300 Eur, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintas.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nuosprendžiui įsiteisėjus – automobilis „Ford Mondeo", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžintinas J. D., paliekant J. D. nuosavybėje.

Civilinės ieškovės nukentėjusiosios A. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1.       J. D. buvo kaltinama nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, padarymu, tai yra tuo, kad 2017 m. sausio 8 d. apie 10.00 val. (duomenys neskelbtini), kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) g. link (duomenys neskelbtini) – kelio ženklo Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Gyvenamoji zona" galiojimo teritorijoje, vairuodama automobilį „Ford Mondeo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 128 ir 175 punktų reikalavimus tuo, kad nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, gyvenamojoje zonoje, kurioje pėstieji turi pirmumo teisę prieš transporto priemones, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, laiku reaguodama pagal automobilio važiavimo kryptį iš kairės į dešinę judančią ir kliūtį sudariusią pėsčiąją, turėdama techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo stabdant, laiku nesustabdė vairuojamo automobilio ir automobilio priekine dalimi, kairiojo žibinto sritimi kliudė iš kairės pusės pagal važiavimo kryptį ėjusią pėsčiąją A. V., kuri virto ir pateko po automobilio ratais, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu A. V. patyrė sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą.

2.       Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroras Osvaldas Stadalius prašo Kauno apylinkės 2020 m. kovo 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: J. D. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje ir paskirti jai 60 MGL dydžio baudą (3000 eurų). Kadangi ir pati A. V. eidama važiuojamąja dalimi prieš artėjantį automobilį „Ford Mondeo“ sudarė jo vairuotojai kliūtį, - techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu, todėl civilinis ieškinys mažinimas ir A. V. naudai priteisti 10 000 (dešimt tūkstančių) eurų neturtinei žalai kompensuoti, iš jų 5000 (penkis tūkstančius) eurų iš ADB „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo ir 5000 (penkis tūkstančius) eurų iš J. D.. Turtinę žalą - 5492 (penkis tūkstančius keturis šimtus devyniasdešimt du) eurus ir 5 (penkis) procentus metinės palūkanos iš ADB (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialo.

2.1. Skunde prokuroras nurodo, jog teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, padarė nepagrįstą išvadą, kad būtent A. V. padarytas kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimas: įžengimas į važiuojamąją dalį neįsitikinus, jog eiti per gatvę saugu ir taip sudarius kliūtį vairuotojai - ir buvo tiesioginė ir pagrindinė priežastis (sąlyga) eismo įvykiui kilti. Akcentuotina, kad nors ir yra duomenų, jog A. V. nebuvo gana atsargi ir atidi, tačiau, pagal bylos duomenis matyti, kad A. V. neatsargumas ir neatidumas patys savaime nebūtų sukėlę kokių nors pasekmių, jeigu J. D. nebūtų pažeidusi KET reikalavimų ir laiku sustabdžiusi savo vairuojamą automobilį. Prokuroro vertinimu, teismas neteisingai interpretavo ir taikė KET 128 ir 175 punktų normas.

2.2.        Apeliaciniame skunde pažymima, jog 2019 m. kovo 22 d. Lietuvos teismo ekspertizės akte atskleistas eismo įvykio mechanizmas, padarytos išvados dėl pagrindinės eismo įvykio kilimo sąlygos: ,,Automobilio „Ford Mondeo“ vairuotoja, važiuodama maksimaliu leistinu 20 km/h greičiu, kilus grėsmei eismo saugumui reaguodama į jos atžvilgiu kryptimi iš kairės į dešinę judančią ir jos automobilio judėjimui kliūtį sudariusią pėsčiąją, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo stabdant, nes atstumas, kuriuo iki partrenkimo buvo automobilis tuo metu yra didesnis už atstumą, reikalingą automobiliui stabdyti.“ Ekspertas nustatė, kad važiuojant 15 km/h arba 20 km/h greičiu, galimybė sustabdyti automobilį ir nepartrenkti pėsčiosios buvo. Ekspertas taip pat pateikė išvadą, kad pėsčiosios veiksmai nors ir turėjo priežastinį ryšį eismo įvykiui kilti, tačiau tai nebuvo pagrindinė sąlyga. J. D. apklausos metu parodė, kad kai pastebėjo pėsčiąją maždaug kai buvo 20 metrų atstumas, nurodė, jog važiavo 15 km/h greičiu, kelio danga buvo slidi. Liudytojas L. I. parodė, jog jam važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve paskui J. D. automobilį, jis matė, kad viena moteris ėjo važiuojamąja dalimi pagal jo važiavimo kryptį. Ta moteris vėliau kirto važiuojamąją dalį. Nukentėjusioji A. V. taip pat parodė, kad kažkurį laiką ėjo važiuojamąja kelio dalimi (kaire važiuojamosios kelio dalies puse pagal J. D. vairuoto automobilio važiavimo kryptį), nes šaligatvis buvo apledėjęs. Taigi, jei vairuotoja J. D., vairuodama automobilį gyvenamosios zonos teritorijoje ir matydama pėsčiąją, einančią važiuojamąja kelio dalimi ir įvertinusi situaciją taip, kaip įpareigoja KET 128 punktas, būtų sulėtinusi greitį, net visiškai sustabdžiusi automobilį, eismo įvykis nebūtų įvykęs, nukentėjusiosios A. V. veiksmai patys savaime nebūtų sukėlę kokių nors pasekmių. Taigi, J. D. veiksmai buvo kilusių pasekmių būtina sąlyga (tiesioginė priežastis).

2.3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvados dėl J. D. veikos, prokuroro įsitikinimu, yra nepagrįstos bei neteisingos, neatitinka bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytų įvykio aplinkybių, dėl ko nuosprendis naikintinas. Pirmosios instancijos teismas, prokuroro vertinimu, nepaisė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų reikalavimų įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, dėl ko iš esmės netinkamai įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus.

2.4.        Iš bylos duomenų matyti, kad J. D. jai inkriminuojamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, nes ji nenumatė, kad dėl jos neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti, t. y. eismo įvykis įvyko dėl to, kad J. D., važiuodama 15-20km/h greičiu gyvenamosios zonos teritorijoje, matydama, kad važiuojamąja kelio dalimi eina pėsčioji ir žinodama, jog pėsčioji turi pirmumą, žinodama, kad kelias yra slidus, nesulėtino važiavimo greičio, laiku nestabdė vairuojamo automobilio, t. y. nepasirinko saugesnio greičio, neįvertino tinkamai situacijos. Vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-195/2007, 2K-368/2015). Tačiau sprendžiant asmens kaltės klausimą turi būti įvertinama ne tik objektyvių eismo įvykio aplinkybių visuma, tačiau ir asmeninės vairuotojo savybės: fizinė būsena, profesinė ir gyvenimiška patirtis, adekvatus situacijos vertinimas, dėmesingumas ir kitos aplinkybės. Pažymima, kad eismo įvykis įvyko gyvenamosios zonos teritorijoje - miesto teritorijoje, senamiestyje, kur išvystyta infrastruktūra, yra gyvenamieji namai, gatvės siauros, kas rodo ir pėsčiųjų judėjimo didesnę tikimybę. Vairuotoja automobilį vairuoja virš 20 metų, važiuodama ženklu „Gyvenamoji zona“ pažymėtoje teritorijoje, žinodama, kad slidu ir kad gali bet kada į gatvę išeiti pėsčiasis, turėjo adekvačiai įvertinti šią situaciją ir būti ypatingai dėmesinga, tačiau šioje situacijoje nebuvo.

2.5.        Apeliaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusioji A. V., taip pat pažeisdama KET reikalavimus pasielgė neatsakingai ir neįvertinusi situacijos ėjo per kelią, leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusiosios veiksmai neapribojo J. D. galimybės numatyti BK 281 straipsnio 3 dalyje nurodytų padarinių atsiradimą ir tuo pačiu galimybę jų išvengti.

 2.6. Prokuroro vertinimu, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių dėl eismo įvykio mechanizmo, eigos ir pagrindinės sąlygos, nulėmusios eismo įvykio kilimą, todėl jis turi būti panaikintas ir priimtas naujas - apkaltinamasis nuosprendis.

3.       Apeliaciniu skundu A. V. atstovas advokatas Dalius Mecelica prašo Kauno apylinkės 2020 m. kovo 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: pripažinti, kad J. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje bei tenkinti nukentėjusiosios A. V. ieškinį. Priteisti nukentėjusios A. V. naudai iš civilinės atsakovės J. D. bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus kvitus. Bei atlikti iš dalies įrodymų tyrimą, apklausiant teismo ekspertę L. L..

3.1. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kad nėra nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalies sudėties. Su tokia pirmosios instancijos teismo nuomone negalima sutikti. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas skyrė daug dėmesio ne kaltinamosios veikų analizei, tačiau atliko nukentėjusios veiksmų teisinį vertinimą. Advokatas mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą vertinti išimtinai kaltinamosios veikas, ar jos padarytoje veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties.

3.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, nepakankamai išsamiai išnagrinėjo bylą, t. y., darydamas išvadą dėl priežastinio ryšio, jo nepagrindė išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nuosprendyje nurodė tik abejones dėl atskirų įrodymų, neišsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes; jų tikslus nustatymas, kaip minėta, yra itin reikšmingas tolesnėms išvadoms, kurio iš eismo įvykio dalyvių veiksmai buvo kilusių padarinių pagrindinė priežastis.

3.3. Apeliaciniame skunde pažymima, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes: kitų eismo dalyvių veiksmai, oro sąlygos ir temperatūra, kelio ypatumai, matomumas, taip pat asmeninės jo savybės: fizinė būsena, profesinė ir gyvenimiška patirtis, adekvatus situacijos vertinimas, dėmesingumas ir kitos aplinkybės, be kita ko, priežastinis ryšys dėl eismo įvykio kilimo turi būti siejamas ne su nukentėjusiosios atliktais veiksmais, o su lengvojo automobilio vairuotojo objektyvia galimybe pamatyti nukentėjusiąją, t. y. būtina įvertinti ir tai, ar susidariusioje eismo įvykio situacijoje lengvojo automobilio vairuotojas objektyviai galėjo sustabdyti transporto priemonę ir ar turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Tačiau tokios baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir įrodymų vertinimo tvarkos nesilaikė pirmosios instancijos teismas. Vien tik formalus pirmosios instancijos teismo teiginys, kad kaltinamoji laikėsi Kelių eismo taisyklių neatitinka šioje baudžiamojoje byloje esančių įrodymų turinio. Juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad kaltinamoji galėjo sustabdyti transporto priemonę iki pėsčiosios partrenkimo.

3.4. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų teisiškai reikšmingų kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių ir jų neįvertino bylos nagrinėjimo metu nustatytų kitų aplinkybių kontekste, todėl nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, bei netinkamai konstatavo dėl BK 281 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties nebuvimą J. D. veiksmuose.

3.5.        Apeliaciniame skunde pažymima, kad priimtame nuosprendyje yra aiškūs prieštaravimai dėl teismo padarytų išvadų vertinant byloje esančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad duomenys dėl pėsčiosios judėjimo tempo buvo prieštaringi, todėl nebuvo galima nustatyti, kokiu tempu kelio važiuojamąja dalimi ėjo pėsčioji, taigi ir gautos tyrimo išvados yra prieštaringos. Tačiau negalima nepastebėti, kad pirmosios instancijos teismas toliau motyvacinėje nuosprendžio dalyje daro išvadą, kad „Šiuo atveju, jei nukentėjusioji A. V. būtų ir toliau ėjusi važiuojamosios dalies kraštu, nepasukusi pereiti skersai gatvę prieš atvažiuojančią transporto priemonę, neįsitikinusi, kad tai padaryti saugu, eismo įvykis nebūtų įvykęs“. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė dvi prieštaringas išvadas, iš esmės neatlikdamas įrodymų vertinimo, kurie įrodymai ir kokias išvadas leidžia padaryti dėl nukentėjusios judėjimo greičio gatve. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus šioje baudžiamojoje byloje. Pažymėtina, kad yra pakankamai įrodymų, kurie leidžia padaryti išvadą, dėl nukentėjusios judėjimo krypties ir greičio, bei pėsčiosios greitį įvertinti teismo ekspertizių kontekste.

3.6. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pačios nukentėjusios parodymų, jau vien dėl to, galima teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įstatymu nustatytą pareigą įvertinti visus byloje esančius įrodymus. Taip pat, nebuvo pasisakyta ir dėl J. D. duotų parodymų ir jų prieštaravimų, ir kokias išvadas galima padaryti. J. D. parodymai turėjo būti palyginti su nukentėjusios parodymais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, tačiau tai padaryta nebuvo.

 3.7. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino liudytojo L. I. parodymų, kuris matė tiesiogiai patį eismo įvykį, iš kurio parodymų galima padaryti išvadas tiek dėl A. V. parodymų, tiek dėl J. D. parodymų teisingumo. Pabrėžtina, kad būtent šis liudytojas matė patį įvykį. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepasisakė, kaip reiktų vertinti šio liudytojo parodymus apie nukentėjusiosios greitį. Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti teisminio nagrinėjimo metu gautus papildomus duomenis, kurie pripažintini įrodymais šioje baudžiamojoje byloje, tiek atskirai kiekvieną iš jų, tiek bendrai. Teismas turėjo pareigą įvertinti tiek J. D., tiek A. V., tiek liudytojo L. I. parodymus, iš kurių galima padaryti išvadas dėl nukentėjusios judėjimo krypties ir greičio. Manytina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles baudžiamojoje byloje. Iš aukščiau nurodytų asmenų parodymų, matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, J. D. yra pripažinusi, kad A. V. vis dėl to ėjo važiuojamoje kelio dalyje, bet ne bėgo. Nukentėjusios parodymus dėl ėjimo patvirtina liudytojas L. I., kuris nurodė, kad nukentėjusioji ėjo per kelią. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka byloje esančių įrodymų turinio.

3.8.        Apeliaciniame skunde visiškai nesutiktina su pirmosios instancijos teismo atliktu teismo ekspertų išvadų vertinimu, bei šių išvadų pripažinimas nepatikimomis. Pirmosios instancijos teismas formaliai nurodė, kad tiek Lietuvos teismo ekspertizės centre dirbanti vyriausioji ekspertė L. L., tiek vyriausiasis ekspertas H. V. atlikdami tyrimą naudojo tuos pačius tyrimo metodus, tik pirmajame tyrime buvo koncentruojamasi į tai, kokiu greičiu iki partrenkimo judėjo A. V. ir priklausomai nuo jos ėjimo greičio buvo daroma išvada, ar automobilio vairuotoja turėjo galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo stabdant. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad duomenys byloje dėl pėsčiosios judėjimo tempo buvo prieštaringi, todėl nebuvo galima nustatyti, kokiu tempu kelio važiuojamąja dalimi ėjo pėsčioji, taigi ir gautos tyrimo išvados sąlyginės. Tokios teismo išvados yra nepagrįstos, kadangi teismo nuosprendyje nėra aptariamas teismo ekspertizių turinys, kokie duomenys buvo naudoti ir kurie duomenys yra prieštaringi. Atkreiptinas dėmesys į pačios J. D. nurodomas aplinkybes, kada ji pamatė nukentėjusiąją. Manytina, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas ekspertų išvadas turėjo pareigą palyginti jų išvadas ir nustatytas aplinkybes kartu su J. D. duotais parodymais teisiamajame posėdyje. Jeigu J. D. pripažino, kad pamačius pėsčiąją tarp automobilio ir nukentėjusios buvo apie 20 metrų, tai teismo ekspertų išvados negali būti nepatikimomis. Akivaizdu, kad jau nurodytas atstumas, per kurį J. D. galėjo sustabdyti automobilį, yra du kartus trumpesnis, nei pripažino ji pati. Šios aplinkybės nebuvo įvertintos pirmosios instancijos teisme.

3.9.        Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai neįvertino apklausto teismo eksperto H. V. parodymų, kuris buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme ir kur davė išsamius paaiškinimus apie jo atliktą ekspertizę bei padarytas išvadas. Būtent teismo eksperto paaiškinimai patvirtina, kad jis veikė savo kompetencijos ribose, rėmėsi objektyviais duomenimis, tame tarpe ir vaizdo įrašu, iš kurio buvo galima nustatyti eismo įvykio mechanizmą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo ekspertizės akte nustatytas eismo įvykio mechanizmas neprieštarauja kitiems šioje byloje esantiems įrodymams, kaip antai liudytojo L. I. parodymais ar nukentėjusiosios parodymais. Nesant tokiems prieštaravimas, darytina išvada, kad teismo ekspertizė, kurią atliko teismo ekspertas H. V., yra objektyvi. Svarbu yra ir tai, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kad teismo ekspertas H. V. yra pažeidęs metodiką, kurią jis taiko visiems be išimties eismo įvykiams tirti. Jeigu priimti pirmosios instancijos teismo nuomonę, kad visi be išimties rodikliai turėtų būti individualūs, tai iš esmės reiškia, kad nei viena baudžiamoji byla negalės būti išnagrinėta, dėl paneigimo egzistuojančių teismo ekspertizių metodikos. Šioje byloje iš esmės teismas paneigė taikomų metodikų teisingumą, nors teismas nėra kompetentingas vertinti teismo ekspertų naudojamos metodikos mokslinį pagrįstumą.

3.10. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo palyginti abiejų ekspertizių rezultatus, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė, todėl negalima padaryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai įvertino įrodymus. Pažymėtina tai, kad Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2017 m. balandžio 5 d. ekspertizės aktas negali būti laikomas prieštaringu, kadangi po to, kai buvo atlikta ši teismo ekspertizė buvo gauti nauji duomenys, gauti nauji asmenų paaiškinimai, o teisminio nagrinėjimo metu buvo gauti dar išsamesni duomenys. Taip pat turėtų būti vertinama, kad teismo ekspertė nustatė, jog J. D. važiuodama automobiliu 20 km./h greičiu, turėjo sustabdyti automobilį per 10,4m -8,4 m atstumu. Kadangi teismo ekspertei nepakako padaryti kategoriškos išvados dėl pėsčiosios greičio, buvo padaryta sąlyginė išvada. Tačiau aukščiau vertinant J. D., A. V. ir liudytojo L. I. parodymus teismo teisiamajame posėdyje, galima daryti išvadą, kad pėsčioji ėjo lėtu žingsniu, todėl nukentėjusiosios greitis atitinka šios ekspertizės išvados 3 punkte nurodytą greitį. Siekiant pašalinti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidingas išvadas, tikslinga atnaujinti iš dalies įrodymų tyrimą ir apklausti teismo ekspertę L. L..

3.11. Šioje baudžiamojoje byloje yra UAB “(duomenys neskelbtini)“ surašyta eksperto išvada Nr. MV 2018-18, tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šios išvados įrodomosios galios ir darytinų išvadų. Ir šioje eksperto išvadoje padaryta išvada, kad J. D. turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo. Ekspertas padarė išvadą, kad šio eismo įvykio kilimą sąlygojo J. D. veiksmai, prieštaravę KET 127 punkto reikalavimų pažeidimui. Pažymėtina ir tai, kad ir šio eksperto išvados iš esmės yra tos pačios, kaip ir kitų teismo ekspertų, t. y., automobilis galėjo sustoti 7,3-9,8 m kelio atkarpoje, todėl daroma išvada, kad J. D. turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio.

3.12. Kritikuotini pirmosios instancijos teismo teiginiai, susiję su vairuotojo reakcijos laiku, nurodant, kad galimai taikytinas vairuotojo reakcijos laikas ne 0,6 s, o didesnis 0,8 s. Pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą motyvuoti, kodėl pirmosios instancijos teismas, neturėdamas specialių žinių ir nežinodamas metodikos, kuri taikoma analizuojant eismo įvykio mechanizmą, mano, kad šioje situacijoje, teismo ekspertai klaidingai parinko reakcijos laiką. Atkreiptinas dėmesys i tai, kad visose trijose teismo ekspertizės aktuose yra taikomas vienodas vairuotojo reakcijos laikas, t. y. 0,6 s. Teisiamajame posėdyje apklausiamas teismo ekspertas H. V. nurodė, kad nėra jokių objektyvių priežasčių taikyti kitokį reakcijos laiką. Tačiau pirmosios instancijos teismas mano, kad teismo ekspertai parinko netinkamą dydį, tačiau nenurodoma, kokie moksliniai metodai, ar teisės aktai reglamentuojantys eismo įvykių ištyrimą buvo pažeisti. Manome, kad iš šios pirmosios instancijos teismo išvados dėl reakcijos laiko yra nepagrįstos baudžiamosios bylos medžiaga ir naikintinos.

3.13. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nusikalstamam pasitikėjimui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Tai reiškia, kad toks asmuo netinkamai įvertino ar pervertino konkrečias objektyvias aplinkybes, kurios, jo manymu, turėjo užkirsti kelią padariniams. Tuo tarpu nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl J. D. galimybės suvokti galimus padarinius, turėjo įvertinti, kad įvykis įvyko šviesiu dienos metu, J. D. ne tik nebuvo kliūčių pastebėti nukentėjusiąją, tačiau J. D. pastebėjo nukentėjusiąją, kaip ji nurodo likus apie 20 metrų iki jos, tačiau iš teismo ekspertų ekspertizių išvadų matyti, kad J. D. pradėjo stabdyti vėliau nei pastebėjo nukentėjusiąją. Tai reiškia, kad byloje esantys objektyvūs duomenys leidžia padaryti išvadą, kad techniniu požiūriu J. D. galėjo išvengti eismo įvykio.

3.14. Pažymima, kad teismas visiškai nepagrįstai nepasisakė, kodėl vairuotoja nesuteikė pirmenybės pėsčiajai, nes pagal kaltinamajame akte nurodytas KET turėjo pareigą pralesti pėsčiąją, laiku nestabdė ir neišvengė eismo įvykio. Manytina, kad apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai leidžia nukentėjusiajai prašyti panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują - apkaltinamąjį nuosprendį ir tenkinti nukentėjusios civilinį ieškinį.

3.15. Visiškai nesutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad šiam ginčui gali būti taikomi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31d. nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1A-392-654/2017, suformuoti išaiškinimai. Pasisakant dėl teisminės praktikos atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas pasirėmė išskirtiniu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu. Pažymėtina tai, kad nėra duomenų, jog šis nuosprendis buvo peržiūrėtas kasacine tvarka ar minėtas nuosprendis būtų cituojamas kasacinės instancijos teismo praktikoje. Minėtas nuosprendis negalėjo būti taikomas ir dėl kitų motyvų. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime konstatuota, kad „teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas“. Nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės, nors ir yra iš dalies panašios, nėra tapačios toms aplinkybėms, kurios buvo nustatytos baudžiamosiose bylose Nr. 1A-698-397/2017,1A-35-317/2018. Pažymėtina ir tai, kad kokios reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti nustatytos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju tiriant nusikalstamą veiką ir nagrinėjant bylą teisme. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytos kasacinės instancijos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K-434- 788/2015, 2K-368-511/2015 ir kt. Teismas negalėjo remtis išskirtiniu apeliacinės instancijos nuosprendžiu, nes jis neturi precedento galios šioje byloje, nes minėtoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės neatitinka ginčo situacijos faktinių aplinkybių, todėl negalima taikyti ir minėtoje byloje teismo padarytos išvados, jog „vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį“, nes šioje byloje kliūtis nebuvo netikėta ir neįmanoma numatyti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aukščiau minimame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje kaltinamasis buvo kaltinamas pažeidęs tik vieną KET punktą, t. y., 128 str., šioje baudžiamojoje byloje esantis kaltinamasis aktas patvirtina, kad jame įvardinti trys KET pažeidimai. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo taikyti minimame nuosprendyje nurodytų išaiškinimų, kadangi skiriasi KET reikalavimų pažeidimų apimtis. Be to, minėtoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad „Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į paties suformuluoto kaltinimo nelogiškumą“. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad kaltinimai būtų suformuoti netinkamai ar nelogiškai. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis tokia teismine praktika, kurioje nustatytos faktinės aplinkybės.

4.       Civilinis atsakovas (duomenys neskelbtini), veikiantis per Lietuvos filialą pateikė atsiliepimą, kuriame prašoma atmesti nukentėjusiosios A. V. ir prokuroro Osvaldo Stadaliaus apeliacinius skundus. Ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 19 d. išteisinamąjį nuosprendį. 

4.1. Atsiliepime nurodoma, kad priimdamas nuosprendį, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė, ar eismo dalyvės J. D. padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga. Taip pat teismas vertino ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padarytus Kelių eismo taisyklių ar kito teisės akto pažeidimus, bet ir veiksnius, galėjusius turėti reikšmės padarinių atsiradimui, ir/ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje numatytus padarinius, priežastis.

4.2. Teismas pagrįstai pažymėjo ir tai, kad vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis Kelių eismo taisyklių ir nesukels pavojaus eismo saugumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, Nr. 2K-368-511/2015, Nr. 2K-434-788/2015); transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonę vien tik dėl to, kad yra teorinė tikimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti kelių eismo taisyklių. Be to vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų. Taigi, tokiais atvejais turi būti nustatomi ir vertinami ne tik laiku kliūties nepastebėjusio vairuotojo kelių eismo taisyklių pažeidimai, bet ir kliūtį sudariusio asmens veiksmų atitiktis kelių eismo taisyklių reikalavimams. Nagrinėjamos bylos atveju, teismas pagrįstai konstatavo, jog jei nukentėjusioji A. V. ir toliau būtų ėjusi važiuojamosios dalies pakraščiu, nebūtų pasukusi pereiti gatvę prieš atvažiuojančią transporto priemonę, neįsitikinusi kad tai daryti yra saugu (kartu ėjusi moteris sustojo ir nėjo per gatvę) eismo įvykis nebūtų įvykęs. Net ir gyvenamosios teritorijos ženklu pažymėtoje teritorijoje pėstieji privalo laikytis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, o būtent: „Įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu. Pėstieji, prieš įžengdami į važiuojamąją dalį ir eidami ja, turi vengti bet kokių veiksmų (naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis ir panašiai), kurie atitrauktų jų dėmesį nuo aplinkos ir eismo situacijos kelyje stebėjimo ir trukdytų įsitikinti, kad eiti saugu“ (KET 44 p.).

4.3. Tai, jog kaltinamoji J. D., neva turėjo galimybę išvengti susidūrimo su pėsčiąja, automatiškai nesuponuoja, jog ji nebuvo pakankamai atidi, pažeidė jai inkriminuotus kelių eismo taisyklių reikalavimus ir yra kalta dėl eismo įvykio. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos teismo ekspertizių centro atliktame ekspertiniame tyrime (2019 m. kovo 22 d. ekspertizės aktas Nr. 11-2016(18)), naudojant ne objektyviai nustatytus, patikimus duomenis, o statistinius, taigi abejotinus, gauti atlikto tyrimo rezultatai nepatikimi ir baudžiamojoje byloje apkaltinant asmenį nusikaltimo padarymu jais remtis negalima.

5.       Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras bei nukentėjusiosios A. V. atstovas advokatas Dalius Mecelica prašė apeliacinius skundus tenkinti juose išdėstytais motyvais.

6.       Išteisintoji J. D. ir jos gynėjas advokatas Artūras Špilkovas prašė apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 19 d. nuosprendį.

7.       Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro Osvaldo Stadaliaus ir nukentėjusiosios A. V. atstovo advokato Daliaus Mecelicos apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. 

8.       Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

9.       Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

10.       Analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad J. D. buvo kaltinama tuo, kad ji, vairuodama automobilį „Ford Mondeo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 128 ir 175 punktų reikalavimus tuo, kad nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, gyvenamojoje zonoje, kurioje pėstieji turi pirmumo teisę prieš transporto priemones, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, laiku reaguodama pagal automobilio važiavimo kryptį iš kairės į dešinę judančią ir kliūtį sudariusią pėsčiąją, turėdama techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo stabdant, laiku nesustabdė vairuojamo automobilio ir automobilio priekine dalimi, kairiojo žibinto sritimi kliudė iš kairės pusės pagal važiavimo kryptį ėjusią pėsčiąją A. V., kuri virto ir pateko po automobilio ratais, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu A. V. patyrė sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą BK 281 straipsnio 3 dalies kontekste, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu konstatavo, kad J. D. nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šią išvadą apylinkės teismas grindė tuo, kad nagrinėjamo eismo įvykio tiesioginė kilimo priežastis buvo būtent nukentėjusiosios A. V. veiksmai, jei ji būtų ir toliau ėjusi važiuojamosios dalies kraštu, nepasukusi pereiti skersai gatvę prieš atvažiuojančią transporto priemonę, neįsitikinusi, kad tai daryti saugu, eismo įvykis nebūtų įvykęs.

11.       Apeliaciniuose skunduose su tokiomis apylinkės teismo padarytomis išvadomis nesutinkama, motyvuojant tuo, kad teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, netinkamai išsprendė priežastinio ryšio ir būtinosios padarinių kilimo sąlygos klausimus. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nustatė, kad pirmos instancijos teismas vertindamas įrodymus padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra J. D. kaltės padarius BK 281 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką. Ši išvada neatitinka bylos aplinkybių, ji padaryta išnagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą, nesistengiant pašalinti nustatytų prieštaravimų.

12.       Siekiant pašalinti visas abejones bei išspręsti klausimus dėl faktinių bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis).

13.       Apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertė L. L. patvirtino duotą ekspertizės išvadą ir nurodė, kad eismo įvykis įvyko gyvenamojoje zonoje, kur maksimalus leistinas greitis yra 20 km/val. Byloje esančiame paaiškinime vairuotoja J. D. nurodė, kad važiavo apie 20 km/val. greičiu ir vengdama susidūrimo bandė pasukti į šalį, atstumas tarp pėsčiosios ir automobilio buvo minimalus ir pėsčioji atsirėmusi į automobilio sparną nugriuvo po automobiliu. Taip pat buvo pateikta teismo mediko specialisto išvada apie nukentėjusiosios sužalojimus ir vaizdo įrašas. Analizavo vaizdo įrašą ir nustatė, kad automobilis judėjo, keitėsi jo judėjimo kryptis, iš kairės pasirodė šešėlis ir kliudė automobilio priekinį kairės pusės žibintą ir šešėlis matomas iki tam tikro laiko. Pateiktos nuotraukos, jos yra aprašytos, sudaryta eismo įvykio schema pagal pateiktą informaciją. Nuotraukose matosi transporto priemonės padėtis po įvykio, matosi įlenkimas dešinėje pusėje apie 1,4-1,5 m. nuo kairiojo krašto. Nuotraukose nebuvo užfiksuota transporto priemonės stabdymo, slydimo žymių, kurių pagrindu būtų galima suskaičiuoti transporto priemonės važiavimo greitį eismo įvykio metu ir tokiais atvejais ekspertinėje praktikoje naudojamas vairuotojo nurodytas važiavimo greitis - 20 km/val. Atsižvelgiant į transporto priemonės apgadinimus, transporto priemonės padėtį, buvo nustatytas atstumas, kurį nuo kairiojo krašto įeidama į važiuojamąją dalį įveikė pėsčioji - 3,55 m. Vairuotoja nurodė, kad pėsčioji kelio važiuojamąja dalimi greitai bėgo. L. I. nurodė, kad pėsčioji ėjo, po to sulėtino žingsnį. Byloje yra prieštaringi duomenys, tokiu atveju, nustatyti kokiu greičiu pėsčioji judėjimo važiuojamąja kelio dalimi negalima, todėl yra skaičiuojamas kritinis pėsčiosios judėjimo greitis pagal pateiktą formulę, atsižvelgiant į tai koks yra įveiktas atstumas - 3,55 m. ir įvertinant transporto priemonės lėtėjimą. Pėsčiosios judėjimo greitis yra ribose tarp 7,6 - 9,5 km/val. ir tai atitinka pagal statistinius duomenis bėgančios 50-60 metų amžiaus moters judėjimo greičio reikšmę. Atliktų skaičiavimų pagrindu galima teigti, kad jeigu pėsčioji per gatvės važiuojamąją dalį 3,55 m. atstumą įveikė ne didesniu kaip apskaičiuotas greičiu, tai vairuotoja, važiuodama 20 km/val. greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo, o tuo atveju, jeigu pėsčioji įveikė tą atstumą judėdama didesniu nei apskaičiuotas greičiu, vairuotoja neturėjo techninės galimybės išvengti. Tokiais atvejais, kai neįmanoma nustatyti pėsčiosios judėjimo greičio, skaičiuojamas kritinis greitis ir atstumas nuo susidūrimo vietos. Atlikus skaičiavimus nustatyta, kad jeigu pėsčioji iki patrenkimo vietos įveikė 3,55 m. atstumą judėdama 7,6 - 9,5 km/val. greičiu, automobilis nuo partrenkimo vietos buvo atitinkamai 10,4 - 8,3 m. atstumu. Kada pėsčioji nuo kairės pusės šaligatvio, automobilio važiavimo kryptimi prieš eismo įvykį, nužengė į važiuojamą dalį, vairuotoja nestabdė automobilio, kad išvengti partrenkimo, nors vairuotoja važiuodama jos nurodytų greičiu tokią galimybę turėjo, vairuotojos veiksmai nepriimtini ir techniniu požiūriu sudarė pagrindinę sąlygą šiam eismo įvykiui kilti. Tuo atveju, jeigu pėsčioji kelio atstumą per važiuojamąją dalį iki partrenkimo vietos įveikė judėdama didesniu greičiu, tai pėsčiosios veiksmai sudarė vairuotojai kliūtį, kurios patrenkimo vairuotoja, važiuodama jos nurodytu greičiu, stabdydama, neturėjo techninės galimybės išvengti ir tai sudarė technines sąlygas eismo įvykiui kilti. Taigi vienas iš esminių dalykų šioje situacijoje, teismas turėtų nusistatyti greitį, kuriuo judėjo pėsčioji. Formulėje naudotas vairuotojo reakcijos laikas - 0,6 s., nes gyvenamoji zona ir vairuotojas turi būti atidesnis, todėl imtas minimalus reakcijos laikas. Skaičiavo 20 km/val. automobilio judėjimo greitį. Vairuotoja nurodė, kad pėsčioji kelio važiuojamąja dalimi greitai bėgo, o liudytojas I. nurodė, kad pėsčioji ėjo, po to sulėtino žingsnį. Pėsčiosios įveiktas atstumas nuo kelio krašto iki partrenkimo vietos yra 3.95 m., taip nustatyta atsižvelgiant į transporto priemonės padėtį po eismo įvykio ir transporto priemonės įlenkimą. Ekspertizės akte parašyta, kad pėsčioji patrenkta 3.95 m. nuo kelio krašto, tokį atstumą nustatė iš jai pateiktų duomenų. Iš pateikto vaizdo įrašo, kuris yra tokio aiškumo, ji nesiryžo nustatinėti pėsčiosios judėjimo greičio, todėl skaičiavo kritinį greitį, tokia yra tyrimo metodika. Kai buvo atliekamas tyrimas, visi ekspertai buvo praėję mokymus kaip atlikti vaizdo įrašų tyrimą, kažkokios kitos kvalifikacijos nėra. Atliekant eismo įvykio tyrimus tų mokymų užtenka, kad ekspertas žinotų kaip kadruoti, kaip atlikti tyrimą. Iš objektyvių duomenų nustatytas atstumas – 3.95 m. ir atsižvelgiant į tai paskaičiuotas kritinis pėsčiosios judėjimo greitis, jis atitinka 50-60 metų amžiaus moters statistinį ribinį judėjimo greitį ir ramų bėgimą. Techniniu požiūriu, bet koks skersai kelio judančios kliūties apvažiavimas yra nepriimtas. Vairuotojas, pamatęs kliūtį kelyje, skersai kelio judančią kliūtį, jis turi stabdyti transporto priemonę ir yra priimtinas tik stabdymas. Kliūties apvažiavimas šioje situacijoje yra nepriimtinas, nes jeigu vairuotojas pradėtų apvažinėti, o kliūtis irgi į tą pačią judėtų, gaunasi dar baisesnė situacija. Techniniu požiūriu atliekant eismo įvykių tyrimus ir pagal kelių eismo taisykles, stabdymas yra priimtinas būdas vengti kliūties, jeigu kliūtis juda skersai kelio. Vairuotoja važiavo 20 km/val. Ar greitis saugus, turi nuspręsti vairuotojas atsižvelgdamas į kelio sąlygas, kad jis galėtų sustabdyti iki numatomos kliūties. Vaizdo įrašą naudojo kaip informacinio pobūdžio, kad nustatyti iš kur judėjo pėsčioji. Vairuotojo reakcijos laikas yra 0,6 sek., tyrime reakcijos laikas kiekvienoje situacijoje parenkamas individualiai. Kadangi įvykis įvyko gyvenamojoje zonoje, todėl vairuotojas turi būti padidintos reakcijos ir tokiais atvejais parenkamas 0,6 sek., toks laikas parenkamas ten, kur vairuotojas gali tikėtis kliūties ir tokios situacijos, kur turi koncentruotis į kelią. Pvz. 0,8 sek. yra kai niekur nėra pėsčiųjų, perėjos ir vairuotojas nesitiki kliūties. 1 sek. imama pvz. magistraliniame kelyje, kur vairuotojas negali tikėtis kliūties. Tokia metodika, kad parenkama pagal kelio sąlygas individualiai. Pats mažiausias reakcijos laikas yra 0,6 s. kuris šiuo atveju ir buvo naudotas (4 t., b. l. 99-102).

14.       Ekspertas H. V. patvirtino ekspertizės išvadas duotas tyrimo metu. Parodė, kad reakcijos laikas yra parenkamas techniniu požiūriu. Tokioje situacijoje, kai yra gyvenamoji zona, iš anksto numatoma kliūtis, vairuotojas turi reaguoti per 0,6 s., kaip ir į pėsčiąjį pėsčiųjų perėjoje. Toks reakcijos laikas ir buvo panaudotas. Visas tyrimas leidžia daryti tik tikėtiną išvadą, tačiau pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo vairuotojos veiksmai. Reakcijos laiko intervalas parenkamas pagal susidariusią situaciją. Mažiausias reakcijos laikas yra 0,4 sek., didžiausias virš 2 sek. tamsiu paros metu, bet tai taikoma skirtingiems eismo įvykiams ir skirtingoms situacijoms. Parinktas reakcijos laikas yra 0,6 s., nepriklausomai ar pėsčias žmogus ėjo ar išbėgo, nes tai gyvenamoji zona ir vairuotojas turi tikėtis, kad kelio važiuojamojoje dalyje gali atsirasti pėsčiasis, todėl reakcijos laikas ir yra 0,6 s. Šiam tyrimui ekspertas taikė standartinę metodiką, išvada duota, vadinasi pakako duomenų jai padaryti. Pėsčiosios judėjimo kampas aprašytas tiriamojoje dalyje, kad ji eina tiesiog iš kairės į dešinę, o ar stačiu kampu ar šiek tiek įstrižai, negali pasakyti, nes toks dalykas vaizdo įraše nelabai aiškiai matosi. Faktas, kad ji juda iš kairės į dešinę kelio atkarpą.  Jeigu pėsčioji viduryje kelio būtų stabtelėjusi, jos judėjimo laikas nuo to nesikeistų. Pėsčioji iš kairės į dešinę iki partrenkimo momento judėjo 2 sekundes, todėl ar ji prieš partrenkimą stabtelėjo, ar ne, laikas nesikeičia. Laikas iki partrenkimo yra 2 sek., o kas vyksta po partrenkimo įtakos nelabai turi. Nurodė, kad neturėjo kam panaudoti duomenų iš liudytojo L. I., kadangi vertino ne liudytojų parodymus, o vaizdo medžiagą, iš kurios matė kai įvyksta suartėjimas, sužybsi žibintas ir tada įvyksta partrenkimas.. Atskaitos taškas yra patrenkimas, o ne vežimo pabaiga ar pargriovimas. Vertinant pagal visumą iki partrenkimo, kad 2 s. paklaida yra tokia kokia yra, jos pakeisti negalima. Jeigu būtų galėjęs tiksliau apskaičiuoti, tą ir būtų padaręs, nes apdorojo tą medžiagą, kurią gavo ir, negali jos pagerinti (4 t., b. l. 75-76).

15.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atlikus dalinį įrodymų tyrimą, apylinkės teismo išvados yra nepagrįstos, ir neatitinka bylos aplinkybių, todėl apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis BPK 329 straipsnio 2 punkte numatytais pagrindais (BPK 326 straipsnio 4 dalis).

16.       Pagal suformuotą teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-629/2006, 2K-P-221/2008). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, jog turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Tik įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir padaryti išvadas apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą.

17.       Iš J. D. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų matyti,  2017 m. sausio 8 d., ji iš (duomenys neskelbtini) gatvės išvažiavo į (duomenys neskelbtini) gatvę ir važiavo į (duomenys neskelbtini) bažnyčią. Pravažiavus pusę (duomenys neskelbtini) gatvės, netoli (duomenys neskelbtini) aikštės, pamatė, kad nuo kairėje pusėje esančio šaligatvio į važiuojamąją kelio dalį staigiu judesiu nužengė moteris, tarsi stabtelėjo ir tarytum bandė greitu žingsniu perbėgti prieš mašiną. J. D. iš karto pradėjo stabdyti, bet kontakto nepavyko išvengti. Kai ji tai pastebėjo, mano, kad buvo apie 20 metrų atstumas, tačiau nurodė negalinti tiksliai įvertinti atstumo sėdint už vairo, tačiau tuo metu važiavo labai lėtai – gal 15 kilometrų per valandą greičiu, nes kelio danga buvo labai slidi. Tuo metu, kai nukentėjusioji nulipo nuo šaligatvio, ant šaligatvio buvo keletas žmonių. Susidūrimas vyko ant kelio, labiau ties viduriu. J. D. neatsimena, ar automobilis slydo, kiek slydo iki kontakto su pėsčiąja, negali atsakyti, su kuria automobilio vieta buvo kontaktas su pėsčiąja. Jos nuomone, automobilis nevažiavo atgal, jos automobilio yra automatinė greičio dėžė, jei ji būtų įjungusi laisvą pavarą, turbūt automobilis galėtų pavažiuoti atgal, tačiau ji to neprisimena. Ji iš karto iššoko iš automobilio ir pradėjo kviesti pagalbą. Važiuodama (duomenys neskelbtini) gatve, matė kelio ženklą, kad tai yra gyvenamosios zonos vieta. Ji važiavo kaire kelio juosta, nes dešinėje (duomenys neskelbtini) gatvės pusėje stovėjo automobilių, kairė pusė buvo protarpiais apledijusi. Kodėl automobilis buvo viduryje kelio, dėl patirto šoko nepamena, lyg ji bandė sukti vairą į kairę kelio pusę, kad bandyti išvengti susidūrimo. Nurodė domėjusis nukentėjusiosios sveikatos būkle pas gydytoją, kuri pasakė, kad nukentėjusioji yra sunkios būklės, geriau jos netrukdyti, nes ši yra labai pikta ir bet koks pokalbis su A. V. ją gali tik dar labiau suerzinti ir gali pakenkti sveikatos būklei. Išteisintoji nurodė vairuojanti automobilį virš 20 metų, nebuvo turėjusi panašių situacijų. Su pareikštu civiliniu ieškiniu nesutinka visiškai (2 t., b. l .189-190).

18.       Apklausiama pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji A. V. parodė, kad 2017 m. sausio 8 d. rytą išlipusi iš autobuso nusileido į požeminę perėją iš kurios pasiekė (duomenys neskelbtini) g. Tuo metu buvo šviesu, giedra diena, kritulių ar rūko nebuvo. Ji norėjo pasukti į kairę, bet šaligatvis buvo apledijęs dėl vandens ištekėjimo iš vamzdžio, buvo didelis luitas ledo, todėl ji negalėjo to padaryti. Pasižiūrėjusi į dešinę pusę ir įsitikinusi, kad atvažiuojančių automobilių nėra, ji įžengė į (duomenys neskelbtini) gatvę. Kažkurį laiką ėjo neapledėjusia važiuojamąja kelio dalimi. Kadangi važiuojamoji kelio dalis kažkiek irgi apledijusi, todėl nukentėjusioji ėjo ta dalimi, kur nebuvo aplediję. Nukentėjusioji eidama tiesiog žiūrėjo į kelią, kad nebūtų slidžios dangos ir, kadangi turėjo problemų su sąnariais, stengėsi eiti atsargiai, kad nepaslystų ir nepargriūtų. Kadangi nukentėjusiajai labai gerai žinoma, kokia tvarka vyksta eismas (duomenys neskelbtini) gatve – tuo metu toje vietoje buvo dvipusis eismas, tad jai kliūtis galėjo būti tik iš priekio. Nukentėjusioji nurodė, kad ji keisti ėjimo kryptį, kai priešais pamatė važiuojantį automobilį, kuris ją partrenkė ir nukentėjusioji pateko po automobiliu. Nukentėjusiosios nuomone, automobilis važiavo tikrai ne 20 km/h greičiu, ji tai vertina iš automobilio garso, iš to, kaip automobilis ant jos lėkė, mano, kad tokį nedidelį atstumą iki įvykio vietos neįmanoma atvažiuoti, jei važiuoji 20 km/h greičiu, be to automobilis nestabdė, nes jis iš karto paglemžė ją po ratais ir pervažiavo. Po autoįvykio mašina sustojo ir pavažiavo atgal. Nukentėjusioji jautė nenusakomą skausmą, pajuto kaip mašinos priekinių ratų ašis užspaudė jai krūtinę, trūko oro. Neužilgo nukentėjusioji pamatė pasilenkusią moterį, kuri jos klausė asmeninių duomenų, kas jai yra. Beveik viso eismo įvykio metu sąmonės ji nebuvo praradusi, tik lyg, kai išgirdo žodį „domkratas“, sąmonė pradėjo temti. Nukentėjusioji buvo nugabenta į Klinikas, kur jai buvo diagnozuoti įvairiausi lūžiai: gaktikaulio šakų, klubų, mentės, raktikaulio, šonkaulių, buvo sutrikę visi savirūpos instinktai, dėl suspaustos krūtinės triko širdies ritmas, dėl ko buvo nuspręsta ją operuoti. Po dviejų savaičių, stabilizavus padėtį, nukentėjusioji buvo išleista namo. Į namus ji buvo vežama gulinti neštuvuose, samdyti žmonės ją užnešė į 5 aukštą, paguldė į funkcinę lovą, kurioje nukentėjusioji turėjo pragulėti daugiau kaip du mėnesius, visą parą buvo reikalinga slauga, buvo leidžiami nuskausminamieji. Visą tą laiką nukentėjusioji privalėjo gulėti tik ant nugaros, nekeičiant padėties (nukentėjusioji nurodė dabar turinti supratimą, ką reiškia žmogui pragulėti ant nugaros, kokios tai yra kančios, kokie išgyvenimai, kai negali apsisukti net ant šono), po to privalėjo kažkokiu būdu atsikelti ir atsisėsti į invalido vežimėlį. Kad tai atlikti, nukentėjusioji jautė didelius skausmus, jai temo sąmonė, nepadėdavo nuskausminamieji vaistai, buvo reikalingi žmonės, kurie ją nunešdavo į penktą aukštą, buvo samdomi samariečiai. Vėliau buvo rekomenduota gydymą tęsti reabilitacinėje specializuotoje ligoninėje, kur iš naujo buvo mokoma vaikščioti, vėl buvo reikalingi žmonės, kurie padėtų. Po reabilitacijos nukentėjusioji galėjo vaikščioti tik vaikštynės pagalba. Reabilitacinėje ligoninėje ji praleido virš mėnesio laiko. Reiškia kaltinamajai ir draudimo įmonei ieškinį, prašo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nukentėjusioji nurodė, kad daugelio išlaidas patvirtinančių čekių nėra, bet ieškinyje nėra nurodyta daugelio sąnaudų, ką jai reikėjo sumokėti (2 t. 185-189).

19.       Nukentėjusioji A. V. pirminės apklausos metu nurodė, kad ji eismo įvykio dieną išlipusi iš autobuso (duomenys neskelbtini) sustojime, nusileido į požeminę perėją ir pasiekė (duomenys neskelbtini) gatvę. Kairės pusės šaligatvis buvo apledėjęs, dėl iš lietvamzdžio išbėgusio vandens, todėl nužengusi į važiuojamąją kelio dalį, ėjo važiuojamosios dalies kairiuoju kelkraščiu, tiksliau – apledėjusia kelio provėža, kad būtų saugiau, tuo metu automobilių važiuojamojoje dalyje nebuvo. Norėdama įsitikinti, kad gali eiti kelio važiuojamąją dalimi, atsisuko ir staiga pamatė, kad prie pat jos jau yra lengvojo automobilio priekis. Pirminiu smūgiu A. V. automobilis kliudė į dešinė koją, tada jai nukritus ant nugaros, automobilis pervažiavo dešinę koją ir klubą ir ji atsidūrė po automobiliu. Ji buvo automobilio apačia užkabinta ir tempiama pagal automobilio judėjimo kryptį, o automobiliui sustojus po trumpos pauzės jis pavažiavo atgal. Jautė, kad priekinių ratų ašis jai spaudė krūtinę, darėsi sunku kvėpuoti, trūko oro, sąmonės, išskyrus trumpą momentą, nebuvo praradusi (1 t., b. l. 52-53).

20.       Liudytojas L. I. parodė, kad galėjo būti 2017 m. sausio 8 d., prieš 10 val. važiavo automobiliu „Škoda Octavia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini) g. pasukęs į kairę, (duomenys neskelbtini) gatve. Priekyje važiavo automobilis ir dvi moterys norėjo eiti per gatvę, bet ėjo per gatvę viena – pradžioje ėjo skersai per gatvę, bet ledas buvo, tai moteris pradėjo eiti per vidurį gatvės išilgai gatve, gal labiau į dešinę pusę. Priekyje važiavęs automobilis pradėjo stabdyti, iš pradžių ją šiek tiek stūmė, tada ji nugriuvo ir automobilis ją pervažiavo priekiniais ratais. Liudytojas iš karto sustojo. Po kiek laiko priekinis automobilis pabandė pavažiuoti atgal, bet pasižiūrėjo, kad nieko neduoda, ir sustojo – atgal pavažiavo kažkiek, bet nedaug, kadangi kartu stūmė tą moterį, kuri buvo po mašina. Liudytojas teigia matęs, kad atgal važiuodama mašina moters nepervažiavo, nes jis matė moters kojas, matė, kad mašina nešoktelėjo. Liudytojas pasižiūrėjęs, kad paskui jį automobilių nėra, nusprendęs, kad reikia palikti vietos pagalbos automobiliui, pastatė mašiną dešinėje pusėje esančioje gatvelėje. Kadangi jau buvo susirinkę daug žmonių, nusprendė, kad nėra ko žiūrėti, nes savo darbą turi dirbti gelbėtojai, ir iš įvykio vietos išėjo. Tuo metu oro sąlygos buvo geros, matomumas puikus. (duomenys neskelbtini) gatvėje tuo metu, toje vietoje, kur įvyko eismo įvykis, buvo dviejų krypčių eismas, po vieną eismo juostą kiekviena kryptimi. Priekyje buvęs automobilis važiavo negreitai – gal 10–15 km/h, nes kai stabdė (degė „stopai“), tai stabdymo kelias buvo nedidelis – gal 2 metrai buvo čiuožimo. Nuo liudytojo iki priekyje esančio automobilio gal buvo 30–40 metrų, o prieš automobilį išėjo moteris gal 5–7 m, gal 10 metrų. Jei moteris būtų ėjusi tiesiai per gatvę, tai būtų perėjusi. Automobilis moterį kliudė kairiąja puse, kai ją stūmė, moteris buvo beveik ties automobilio viduriu, bet labiau kairiau. Moters kojos buvo pervažiuotos priekiniu ratu. (duomenys neskelbtini) gatve jie važiavo labiau per vidurį, nes dešinysis kraštas buvo slidus, ledinis, gal net ledo buvo prie kelkraščio, kairė pusė buvo švaresnė. Moteris užlipo ant apie vidurį gatvės buvusio ledo ir pradėjo slidinėti, pradėjo eiti lėčiau, kai pakeitė judėjimo kryptį. Iki tol ėjo normaliu nesparčiu žingsniu. Kai ėjo per gatvę, moteris dairėsi, matyt įvertino, kad spės pereiti gatvę, nes šalia buvusi moteris nėjo, sustojo. Liudytojas teigė negalintis tiksliai pasakyti, ar moterys ėjo šaligatviu, ar kelkraščiu. Pagal važiavimo kryptį asfaltas buvo sausas, ten kur įvyko avarija, gal buvo daugiau ledo, nes liudytojas važiavo šiek tiek kairiau nei priekyje važiavęs automobilis, priekyje važiavusio automobilio dešinieji ratai greičiausiai važiavo ledu, nes liudytojas pamatęs įvykį stabdė nestaigiai, kadangi pradėjo stabdyti ir sustojo, jam nereikėjo staigaus stabdymo. Liudytojas teisme nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė taip pat jau praėjus kažkiek laiko, tačiau tuo metu aplinkybes atsiminė geriau, jas nurodė teisingai (3 t., b. l. 36-39).

21.        Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas L. I. parodė, kad 2017 m. sausio 8 d., apie 10.00 val. jis vairavo automobilį „Škoda Octavia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pr., maždaug 20 km/h greičiu. Priekyje jo važiavo lengvasis automobilis. Kairiajame šaligatvyje stovėjo 2 moterys. Dar tolėliau viena moteris greitu žingsniu ėjo per (duomenys neskelbtini) g. nuo kairiojo šaligatvio pagal jo važiavimo kryptį. Tuo metu (duomenys neskelbtini) gatvė iki vidurio nuo kairės pusės pagal jo važiavimo kryptį buvo sausas asfaltas, o dešinioji pusė padengta ledu. Pėsčioji, priėjusi ledu padengtą gatvės pusę, pradėjo eiti kampu toliau į kitą gatvės pusę ir sulėtino žingsnį, matyt todėl, kad buvo slidu. Priekyje važiavęs automobilis, kuris judėjo lėtai, pradėjo stumti kertamajame kelyje atsidūrusią pėsčiąją, ją stūmė apie 1,5–2 metrus. Po to moteris parkrito, automobilis priekiniu kairiuoju ratu pervažiavo moters kojas ir sustojo, tada nežymiai, apie 0,3–0,5 m pavažiavo atgal ir galutinai sustojo. Jis suprato, kad įvyko eismo įvykis, reiks atvažiuoti policijai, greitajai med. pagalbai, todėl pasuko dešinėn, į (duomenys neskelbtini) g., pavažiavo iki laisvos vietos parkavimui, paliko savo automobilį ir atėjo iki eismo įvykio vietos. Kadangi buvo daug bandančiųjų padėti, be to, kaip liudytojas suprato, spec. tarnybos jau buvo iškviestos į įvykio vietą, todėl jis nuėjo į (duomenys neskelbtini) bažnyčią. L. I. nuomone, jei pėsčioji būtų ėjusi iki kito šaligatvio nekeisdama krypties ir tempo, eismo įvykio būtų išvengta, nes, jai pakeitus judėjimo kryptį, automobilio vairuotojai atsirado kliūtis kertamajame kelyje. Taip pat vairuotojai laiku sustoti iki pėsčiosios trukdė dešinėje kelio pusėje kelią dengęs ledas, dėl ko automobilis slydo (1 t., b. l. 34–35).

22.       Liudytoja L. S. parodė, kad galėjo būti 2017 m. sausio 8 d. apie 10 val. išsukusi iš (duomenys neskelbtini) prospekto, (duomenys neskelbtini) gatve važiavo į darbą. Ten yra vienpusis eismas, gyvenamoji zona, greitis, kiek žino, 30 km/h. Pačiame (duomenys neskelbtini) gatvės gale įvyko eismo įvykis. Priešais liudytojos automobilį dar buvo trys mašinos. Įvykio vietoje matė, kad po didelės mašinos priekiu, jau už rato gulėjo vyresnio amžiaus moteris: jos galva buvo po mašina, buvo išlindusios tik jos kojos. Liudytojai susidarė vaizdas, kad moteris prispausta, negalėjo laisvai judėti. Moteris buvo sąmoninga, dejavo. Kelkraštis po kaire puse buvo slidus, nes, išlipus iš mašinos, sunku buvo eiti. Visas įvykis vyko iš kairės pusės. Tuo metu nesnigo, bet buvo pašalę, slidu. Kur mašinos važiavo, tai gatvė buvo valyta. Pokalbio metu automobilio vairuotoja minėjo, kad nepastebėjo. Kai liudytoja prieš išlipant stabdė automobilį, jos automobilis neslydo ir ratai nebuvo blokuojami. Liudytoja nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu geriau atsiminė aplinkybes, dabar gali atsiminti kažką ne taip (3 t., b. l. 15-16).

23.       Liudytoja G. R. parodė, kad galėjo būti 2017 m. sausio mėnesį, greičiausiai buvo sekmadienis, su mama ir su seserimi ėjo į (duomenys neskelbtini) bažnyčią, 10 valandos mišias. Ėjo nuo (duomenys neskelbtini)bažnyčios gatvele link (duomenys neskelbtini) ir tada suko į kairę link (duomenys neskelbtini) bažnyčios. Neatsimena, kas patraukė dėmesį dėl įvykio, tik atsimena, kad skambino greitajai pagalbai, nes pamatė po mašina gulintį žmogų. Kiek liudytoja atsimena, viena žmogaus koja buvo prispausta po ratu. Iš buvusių aplink žmonių viena moteris bandė ją kalbinti, kad neprarastų sąmonės, kažkas galimai irgi kvietė pagalbą. Nukentėjusi moteris dejavo. Automobilis įvykio metu atrodo buvo kelio viduryje, prie pat sankryžos. Tą rytą (duomenys neskelbtini) gatve liudytoja automobiliu nevažiavo ir tos gatvės slidumo įvertinti negali, tačiau apskritai senamiesčio grindinys buvo slidokas. Galimai girdėjo policininką pasakojant apie įvykį, kad buvo slidus kelias, moteris kirto gatvę, tikėtina, kad mašina važiavo nedideliu greičiu, nes moteris neatšoko nuo mašinos, o palindo po mašina (3 t., b. l. 80-81).

24.       Liudytojas M. B. parodė, kad galėjo būti 2017 m. sausio 8 d., ryte, dirbant su kolega A. S., iš budėtojų buvo gautas pranešimas, kad (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) gatvėje automobilis partrenkė ar pervažiavo pėsčiąjį. Nuvykę pamatė viduryje gatvės stovintį automobilį, galimai „Ford Mondeo“. Aplink automobilį buvo būrys žmonių. Priėjus prie automobilio, pamatė, kad po automobiliu tarp priekinių vairuotojo durelių ir bamperio yra prispausta moteris, jos judesiai buvo suvaržyti, tačiau ji buvo sąmoninga. Automobilio vairuotoja pasakė, kad važiavo link (duomenys neskelbtini) ir staiga, net neatsisukusi pažiūrėti, skersai į kelio važiuojamąją dalį išbėgo ar išėjo pėsčioji, tada vairuotoja ėmė stabdyti. Gatvės danga, jei liudytojas neklysta, buvo grįsta akmenimis, apledijusi ir buvo gana slidu. Link įvykio vietos liudytojas ėjo kairesne puse, kuri buvo slidi, bet, liudytojo nuomone, buvo slidi visa gatvė. Kiek liudytojas prisimena, kelis šimtus metrų iki (duomenys neskelbtini) a. (duomenys neskelbtini) gatve buvo galima važiuoti abiem kryptimis. Esant liudytojo nurodytai kelio dangai, bėgti turėjo būti sudėtinga, bet staigiu žingsniu nukentėjusioji eiti galėjo. Nuomonę apie eismo įvykį liudytojas susidarė pabendravęs su vairuotoja, su kitais asmenimis, su partrenktąja jis nebendravo. Toje vietoje, liudytojo žiniomis, lyg yra gyvenamosios zonos ženklas, kuris reiškia, kad pėstieji gali eiti, bet neturi trukdyti transporto priemonių eismui (3 t., b. l. 39-40).

25.       2017 m. sausio 1 d. vyriausiojo patrulio M. B. tarnybiniame pranešime dėl eismo įvykio, užfiksuota kad apie 10.00 val. iš Kauno apskr. VPK budėtojo buvo gautas pranešimas, jog (duomenys neskelbtini) yra partrenkta moteris, Nuvykus minėtu adresu buvo pastebėtas „Ford Mondeo“, valst. (duomenys neskelbtini), automobilis, po kuriuo matėsi, jog yra palindusi moteris. Atvykę ugniagesiai pakėlė automobilį ir moteris iš po automobilio buvo ištraukta bei perduota medikams. Automobilį „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo J. D.. Ji paaiškino, kad važiavo (duomenys neskelbtini) ir staiga iš kairės kelio pusės per gatvę bėgo moteris. J. D. nepavyko sustabdyti automobilio ir parblokšta moteris palindo po automobiliu. Kelio danga kur įvyko eismo įvykis buvo slidi bei apledėjusi. Nukentėjusiąją moterį, medikų brigada išvežė į LSMUL. Įvykio vietoje buvo nubraižyta schema bei nufotografuota (1 t., b. l. 56).

26.       Kelių eismo įvykio vietos fotonuotraukose, eismo įvykio vietos schemoje užfiksuoti duomenys apie eismo įvykį, įvykusį 2017 m. sausio 8 d., apie 10.00 val. (duomenys neskelbtini) ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), priešais (duomenys neskelbtini) aikštę. Kelio važiuojamosios dalies plotis 6,70 m., eismo juostos, skirtos važiuoti link (duomenys neskelbtini) plotis 3,50 m. Automobilis „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), rastas stovintis priekiu nukreiptas link (duomenys neskelbtini) a. Automobilio priekinė dalis, po kuria buvo prispausta nukentėjusioji iš kairės pusės iki šaligatvio nutolusi 2,10 m., automobilio vidurys iš kairės pusės iki šaligatvio nutolęs 2,50 m. Pėsčiosios išėjimo vieta į važiuojamąją dalį iki automobilio priekinės dalies, po kuria buvo prispausta nukentėjusioji iš kairės pusės nutolusi 6,30 m. (1 t., b. l. 58, 59–64).

27.       Iš papildomų duomenų apie eismo įvykį, nustatyta, kad eismo įvykio metu apgadintas transporto priemonės „Ford Mondeo“ priekinis bamperis (1 t., b. l. 57).

28.       Automobilio „Ford Mondeo“, v/n (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimu bei civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimo duomenimis nustatyta, kad automobilio savininkas yra J. D. vyras A. D.. Vairuotojo pažymėjimas išduotas J. D. (duomenys neskelbtini) galioja iki (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 68, 69).

29.       Neblaivumo nustatymo dokumente užfiksuota, kad Alkotesterio duomenimis J. D. nustatyta 0,00 % promilių (1 t., b. l. 67).

30.       2017 m. sausio 12 d specialisto išvadoje Nr. T-A 298/2017(01) nustatyta, jog A. V. kraujyje etilo alkoholio nerasta (1 t., b. l. 24).

31.       2017 m. birželio 30 d. akistatos protokole užfiksuota, kad pirmas momentas, kai J. D. važiuodama automobiliu "Ford Mondeo", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g., pastebėjo pėsčiąją buvo tada, kai pėsčioji iš kairės pusės pagal jos judėjimo kryptį važiuojamoje dalyje iššoko sparčiu tempu eiti į kitą gatvės pusę. Pėsčioji lyg žvilgtelėjo į jos pusę, stabtelėjo, tačiau kontakto su pėsčiąją nejautė, o kai ją pamatė buvo apie dviejų lengvųjų automobilių suminis ilgis, bet kategoriškai šiuo metu negali teigti. Tuo tarpu A. V. nurodė, kad ji ėjo (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies kairėje pusėje kryptimi link (duomenys neskelbtini) a. buvusia sniego provaža, pasisuko, norėdama įsitikinti ar saugiai eina, ar nėra artėjančių transporto priemonių, pasisuko visu kūnu dešinėn ir pamatė link jos judantį tamsios spalvos automobilio priekį, kuris ją kliudė į kojas (1 t., b .l . 98).

32.       Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 542 /2017 (02) nurodyta, kad A. V. konstatuota kairės krūtinės ląstos pusės VI šonkaulio lūžimas, dešinės krūtinės ląstos pusės IX, X šonkaulių lūžimas, kraujo išsiliejimas po dešinės akies obuolio jungine, abipusis gaktikaulio viršutinių ir apatinių šakų lūžimas, kryžkaulio lūžimas, kairiosios mentės lūžimas. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku – 2017 m. sausio 8 d., eismo įvykio metu. Abipusis gaktikaulio viršutinių ir apatinių šakų lūžimas, kryžkaulio lūžimas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą (sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.14 punktas) (1 t., b. l. 25–26).

33.       2017 m. sausio 23 d. apžiūros protokole užfiksuota, jog peržiūrėtas vaizdo įrašas, kurį pateikė Kauno AVPK Patrulių rinktinės patruliai. Įrašas paimtas iš (duomenys neskelbtini) aikštėje esančios (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės kameros, kuri filmuoja kryptimi link (duomenys neskelbtini) g. Vaizdo įraše matyti, kad kamera filmuojamas vaizdas į (duomenys neskelbtini) gatvę nuo „(duomenys neskelbtini)“ pastato, esančio (duomenys neskelbtini). Vaizdo medžiagoje matyti, kaip vyksta itin retas eismas (duomenys neskelbtini) sankryžoje. Iki (duomenys neskelbtini) g. nuo filmavimo kameros didelis atstumas, todėl (duomenys neskelbtini) gatve atvažiuojančių link (duomenys neskelbtini) automobilių modeliai ir valstybiniai numeriai dėl atstumo ir nepakankamos raiškos nematyti. Matosi pavieniai žmonės, einantys link (duomenys neskelbtini) bažnyčios, esančios greta su (duomenys neskelbtini) gimnazija. (duomenys neskelbtini) aikštė padengta plonu sniegu, važiuojamoji dalis be sniego. 26:58 (duomenys neskelbtini) artėja važiuojantis lengvasis automobilis. Pagal automobilio važiavimo kryptį iš kairės pusės skersai kelio juda „juodulys“ (žmogus, kuris dėl filmavimo per didelį atstumą ir tamsių viršutinių drabužių būtent taip atrodo). „Juodulys“ tuo momentu užstoja priekinio kairiojo žibinto šviesą, eina skersai kelio toliau, automobilis jį kliudo, pėsčioji parkrenta, automobilis dar kažkiek neženkliai pajuda priekin, pervažiuoja pėsčiąją (iš bylos žinoma, kad tai yra moteris), pasisuka priekiu į kairiąją pusę ir sustoja. Iš aplinkinių teritorijų į eismo įvykio vietą pradeda rinktis žmonės. Vėliau (duomenys neskelbtini) g. paskui važiuojantys automobiliai sustoja. Matyti, kaip vienas žmogus pasilenkia pasižiūrėti po automobilio apačia, prieina dar kiti žmonės. Susidarius būriui, sunku konkretizuoti atskirų vienetų veiksmus. 34:55 (duomenys neskelbtini) matyti atvažiuojančio specialaus transporto švyturėliai. 35:30 (duomenys neskelbtini) g. atvažiuoja greitosios med. pagalbos automobilis, įsuka į (duomenys neskelbtini) g. Vyksta asmens gelbėjimo darbai. 1:00 vaizdo medžiaga baigiasi (1 t., b. l. 9, 88–90).

34.       Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. balandžio 5 d. ekspertizės akte Nr. 11-406 (17) nustatyta, kad: automobilio „Ford Mondeo“, kurį vairavo J. D., važiuojančio 20 km/h greičiu, sustabdymui reikalingas atstumas yra apie 10,4m÷8,4m, atitinkamai automobilio lėtėjimo pagreičiui. Jeigu pėsčioji A. V. iki partrenkimo vietos įveikė 3,95 m atstumą judėdama 7.6÷9,5 km/h greičiu, tai automobilis „Ford Mondeo“, kurį vairavo J. D., važiuojantis 20 km/h greičiu, nuo pėsčiosios partrenkimo vietos buvo atitinkamai 10,4 m÷8,3 m atstumu. Jeigu pėsčioji iki partrenkimo vietos įveikė 3,95 m atstumą judėdama nedidesnių kaip 7,6÷9,5 km/h greičiu, tai automobilio „Ford Mondeo“ vairuotoja važiuodama 20 km/h greičiu ir savalaikiai stabdydama automobilį turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo. Jeigu pėsčioji iki partrenkimo vietos įveikė 3,95 m atstumą judėdama didesniu kaip 7,6÷9,5 km/h greičiu, tai automobilio „Ford Mondeo“ vairuotoja važiuodama 20 km/h greičiu ir savalaikiai stabdydama automobilį neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiosios partrenkimo. Jeigu pėsčioji per gatvės važiuojamąją dalį iki partrenkimo vietos įveikė 3,95 m atstumą judėdama nedidesnių kaip 7,6÷9,5 km/h greičiu, tai automobilio „Ford Mondeo“ vairuotojos veiksmai - savalaikiai, kada pėsčioji nuo kairės pusės šaligatvio, žiūrint automobilio važiavimo kryptimi prieš eismo įvykį, nužengė į važiuojamą dalį, nestabdė automobilio, kad išvengti pėsčiosios partrenkimo, kada vairuotoja, važiuodama jos nurodytu 20 km/h greičiu tokią galimybę turėjo, - buvo nepriimtini ir techniniu požiūriu sudarė pagrindinę sąlygą šiam eismo įvykiui kilti. Jeigu pėsčioji per gatvės važiuojamąją dalį iki partrenkimo vietos įveikė 3,95 m atstumą judėdama didesniu kaip 7,6÷9,5 km/h greičiu, tai pėsčiosios A. V. veiksmai - išbėgusį į gatvės važiuojamą dalį, sudarė jai iš dešinės artėjusio automobilio „Ford Mondeo“ vairuotojai kliūtį, kurios partrenkimo vairuotoja, važiuodama jos nurodytu 20 km/h greičiu, sustabdydama automobilį iki partrenkimo vietos, neturėjo techninės galimybės išvengti - buvo nepriimtini ir techniniu požiūriu sudarė pagrindinę sąlygą šiam eismo įvykiui kilti (1 t., b. l. 14-19).

35.       UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. gegužės 24 d. eksperto MV 2018-18 išvadoje nurodyta, kad: automobilio „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotoja susidariusioje prieš eismo įvykį kelio situacijoje, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios A. V. partrenkimo. Šio eismo įvykio kilimą sąlygojo (buvo pagrindine eismo įvykio priežastimi) automobilio „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojos J. D. veiksmai, prieštaravę Kelių eismo taisyklių 127 p. reikalavimui: nesavalaikiai reagavo į eismo pavojų, kai pėsčioji pradėjo judėti link gatvės važiuojamosios dalies vidurio, ir /arba, viršijo leistiną greitį, dėl to negalėjo sustabdyti vairuojamo automobilio iki pėsčiosios partrenkimo vietos (1 t., b. l. 176-181).

36.       Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. kovo 22 d. ekspertizės akte Nr. 11-2016 (18) nustatyta, kad : šio eismo įvykio mechanizmas buvo toks: automobilis „Ford Mondeo“ prieš eismo įvykį važiavo (duomenys neskelbtini) g. važiuojamosios dalies kaire puse, 2-ąja eismo juosta, nežymiai keisdamas judėjimo kryptį iš antros eismo juostos į pirmąją. Tuo metu automobilio judėjimo kryptimi iš kairės gatvės važiuojamąja dalimi judėjo pėsčioji. Automobilis ,,Ford Mondeo“, didžiąja gabarito dalimi būdamas (duomenys neskelbtini) g. 1-oje eismo juostoje, kuri padengta šviesios spalvos ledu, 3,2÷3,7 m nuo gatvės važiuojamosios dalies kairiojo krašto, priekine dalimi, kairiojo žibinto sritimi, partrenkė pėsčiąją. Pėsčiosios partrenkimo metu automobilis ,,Ford Mondeo“ vairuotojos buvo nusukinėjamas į kairę link kairiojo važiuojamosios dalies krašto, o pėsčioji virto į priekį nuo automobilio. Pėsčiajai nuvirtus (automobiliui pargriovus pėsčiąją), automobilis „Ford Mondeo“ judėdamas į priekį ir kryptimi iš dešinės į kairę, užvažiavo ant pėsčiosios ir vairuotojos buvo sustabdytas, po ko nežymiai pajudėjo atgal ir sustojo padėtyje pasisukęs link kairiojo važiuojamosios dalies krašto. Nustatyti automobilio ,,Ford Mondeo“ važiavimo greičio negalima. Automobilio „Ford Mondeo“ vairuotojo nurodytas 15÷20 km/h važiavimo greitis yra tikėtinas. Pėsčioji buvo partrenkta 3,2÷3,7 m nuo (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies kairiojo krašto. Gatvės ilgio atžvilgiu nustatyti pėsčiosios partrenkimo vietos negalima. Atstumas, kuriuo iki susidūrimo su pėsčiąja vietos buvo automobilis ,,Ford Mondeo“ tuo metu, kada pėsčioji automobilio atžvilgiu kryptimi judėjo iš kairės į dešinę, tokiu būdu sudarydama vairuotojai kliūtį, automobiliui važiuojant vairuotojos nurodytu 15 km/h greičiu, yra 8,3 m, važiuojant 20 km/h greičiu yra 11,1 m. Automobilio ,,Ford Mondeo“ vairuotoja, važiuodama maksimaliu leistinu 20 km/h greičiu, kilus grėsmei eismo saugumui reaguodama į jos atžvilgiu kryptimi iš kairės į dešinę judančią ir jos automobilio judėjimui kliūtį sudariusią pėsčiąją, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo stabdant, nes atstumas, kuriuo iki partrenkimo vietos buvo automobilis tuo metu yra didesnis už atstumą, reikalingą automobiliui sustabdyti. Automobilio ,,Ford Mondeo“ vairuotoja, važiuodama jos nurodomu 15÷20 km/h greičiu, kilus grėsmei eismo saugumui, reaguodama į jos atžvilgiu kryptimi iš kairės į dešinę judančią ir jos automobilio judėjimui kliūtį sudariusią pėsčiąją, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo stabdant, nes atstumas, kuriuo iki partrenkimo vietos buvo automobilis tuo metu yra didesnis už atstumą, reikalingą automobiliui sustabdyti. Tikėtina, kad automobilio ,,Ford Mondeo“ vairuotojos J. D. veiksmai – laiku nestabdė automobilio ,,Ford Mondeo“, kad išvengti pėsčiosios partrenkimo, kada vairuotoja, važiuodama jos nurodytu 15÷20 km/h greičiu tokią galimybę turėjo, ir partrenkė pėsčiąją – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Pėsčiosios A. V. veiksmai – eidama važiuojamąja dalimi prieš artėjantį automobilį ,,Ford Mondeo“ sudarė jo vairuotojai kliūtį, – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu (2 t., b. l. 30–36).

Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados

37.       Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka teismas konstatuoja, jog J. D. pagrįstai buvo pateikti kaltinimai dėl BK 281 straipsnio 3 dalyje nusikalstamos veikos padarymo, o byloje esančių įrodymų visuma yra pakankama J. D. kaltei pagrįsti.

38.       Pagal BK 281 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir nesunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir, ar šie kiekvieno eismo dalyvio padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, autoįvykio priežastimi pripažįstama tokiais atvejais, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Būtina nustatyti ir tai, ar kilę padariniai yra dėsningi, ar atsitiktiniai.

39.       J. D. pareikšti kaltinimai dėl to, kad ji pažeidė kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 128 ir 175 punktų reikalavimus.

40.       KET 9 punktas nurodo, kad „Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti“. KET 128 punkte nustatyta, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. KET 175 punkte nustatyta, kad pėstiesiems leidžiama vaikščioti važiuojamąja dalimi visoje gyvenamojoje zonoje, tačiau jie neturi trukdyti transporto priemonių eismui. Gyvenamojoje zonoje pėstieji turi pirmumo teisę prieš transporto priemones.

41.       Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad eismo įvykis buvo (duomenys neskelbtini) kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) – kelio ženklo Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Gyvenamoji zona" galiojimo teritorijoje, kur draudžiama važiuoti didesniu kaip 20 km/h greičiu ( KET 176.1p.). Bylos duomenys patvirtina, kad J. D. neviršijo leistino greičio ir važiavo toje zonoje ne didesniu nei 20 km/h greičiu (liudytojo L. I., ekspertų H. V. ir L. L. paaiškinimai, kaltinamosios J. D. parodymai, ekspertizių išvados). Nors nukentėjusioji A. V. nurodo prielaidas buvus didesnį automobilio greitį, tai nurodoma ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktoje konsultacinėje išvadoje, tačiau pažymėtina, kad byloje kitų objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti buvus didesnį automobilio nei 20 km/h greitį, nenustatyta. Kaltinamoji J. D. teigė, kad jai buvo žinoma, jog ji važiavo gatve, kur galioja kelio ženklas „gyvenamoji zona“.  Todėl vertinant eismo dalyvių veiksmus apylinkės teismas privalėjo įvertinti tas aplinkybes kad gyvenamojoje zonoje pėstieji turi pirmumo teisę prieš transporto priemones ir pripažinti nukentėjusios A. V. įžengimą į važiuojamąją kelio dalį, kaip vairuotojai J. D. netikėta kliūtimi, šiuo atveju nebuvo teisinio pagrindo.  

42.       Pažymėtina, kad „Gyvenamosios zonos“ ženklas įspėja vairuotojus apie kelyje bet kuriuo metu galinčią atsirasti kliūtį, todėl reikalaujama iš automobilio vairuotojo ne tik leistino ir saugaus greičio, bet ir didelio atidumo bei tinkamos reakcijos dėl pėstiesiems turimos pirmumo teisės ir įpareigoja vairuotoją atidžiai stebėti pėsčiųjų judėjimą. Bylos duomenys patvirtina, kad J. D. suprato, jog važiuoja gyvenamojoje zonoje ir nurodė, kad tuo metu važiavo 15-20 kilometrų per valandą greičiu, nes kelio danga buvo labai slidi. Kai ji pastebėjo, kad nuo šaligatvio į važiuojamąją kelio dalį staigiu judesiu nužengė moteris buvo apie 20 metrų atstumas, ji iš karto pradėjo stabdyti, bet kontakto nepavyko išvengti. Jos teigimu, susidūrimas vyko ant kelio, labiau ties viduriu, tačiau ji neatsimena, ar automobilis slydo ir kiek slydo iki kontakto su pėsčiąja (1 t., b. l. 44; 2 t., b. l .189-190). Liudytojas L. I. patvirtino, jog priekyje važiavęs automobilis važiavo negreitai apie 10-15 km/h greičiu. Matė kaip prieš minėtą automobilį, gal apie 10 metrų atstumu per gatvę ėjo moteris, skersai gatvės link dešinės pusės (pirminiuose parodymuose atstumo nurodęs nebuvo). Priekyje važiavęs automobilis pradėjo stabdyti, stabdymo kelias buvo nedidelis, apie 2 metrus čiuožė. Pagal važiavimo kryptį asfaltas buvo sausas, ten kur įvyko avarija, buvo daugiau ledo, nes liudytojas važiavo šiek tiek kairiau nei priekyje važiavęs J. D. vairuojamas automobilis, kurio dešinieji ratai greičiausiai važiavo ledu. Pamatęs įvykį  pradėjo stabdyti ir sustojo, jam nereikėjo staigaus stabdymo (3 t., b. l. 36-39). Nukentėjusioji A. V. parodė, kad ji ėjo (duomenys neskelbtini) gatve link (duomenys neskelbtini) bažnyčios, kairiuoju kelkraščiu, kuris buvo apledijęs. Todėl matydama, kad priekyje atvažiuojančių automobilių nėra, ėjo kairiuoju kelkraščiu, apledijusio kelio provaža, kad nepargriūtų. Norėdama įsitikinti ar gali eiti važiuojamąja kelio dalimi atsisuko ir pamatė arti savęs lengvojo automobilio priekį, pajuto smūgį į dešinę koją, krito ant nugaros ir tuomet automobilis pervažiavo dešinę koją ir klubą, bei atsidūrė po automobiliu, kuris sustojo ir pavažiavo kiek atgal ( t.2. b.l. 195). Tai šie aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad J. D. pamatė kliūtį kelyje esant ne mažesniam nei 10-20 metrų atstumui.

43.       Eksperto išvadoje nurodomas toks eismo įvykio kilimo mechanizmas: automobilis „Ford Mondeo“ prieš eismo įvykį važiavo (duomenys neskelbtini) važiuojamosios dalies kaire puse, 2-ąja eismo juosta, nežymiai keisdamas judėjimo kryptį iš antros eismo juostos į pirmąją. Tuo metu automobilio judėjimo kryptimi iš kairės gatvės važiuojamąja dalimi judėjo pėsčioji. Automobilis ,,Ford Mondeo“, didžiąja gabarito dalimi būdamas (duomenys neskelbtini) eismo juostoje, kuri padengta šviesios spalvos ledu, 3,2÷3,7 m nuo gatvės važiuojamosios dalies kairiojo krašto, priekine dalimi, kairiojo žibinto sritimi, partrenkė pėsčiąją. Pėsčiosios partrenkimo metu automobilis ,,Ford Mondeo“ vairuotojos buvo nusukinėjamas į kairę link kairiojo važiuojamosios dalies krašto, o pėsčioji virto į priekį nuo automobilio. Pėsčiajai nuvirtus (automobiliui pargriovus pėsčiąją), automobilis „Ford Mondeo“ judėdamas į priekį ir kryptimi iš dešinės į kairę, užvažiavo ant pėsčiosios ir vairuotojos buvo sustabdytas, po ko nežymiai pajudėjo atgal ir sustojo padėtyje pasisukęs link kairiojo važiuojamosios dalies krašto. Nustatyti automobilio ,,Ford Mondeo“ važiavimo greičio negalima. Automobilio „Ford Mondeo“ vairuotojo nurodytas 15÷20 km/h važiavimo greitis yra tikėtinas. Pėsčioji buvo partrenkta 3,2÷3,7 m nuo (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies kairiojo krašto. Gatvės ilgio atžvilgiu nustatyti pėsčiosios partrenkimo vietos negalima. Atstumas, kuriuo iki susidūrimo su pėsčiąja vietos buvo automobilis ,,Ford Mondeo“ tuo metu, kada pėsčioji automobilio atžvilgiu kryptimi judėjo iš kairės į dešinę, tokiu būdu sudarydama vairuotojai kliūtį, automobiliui važiuojant vairuotojos nurodytu 15 km/h greičiu, yra 8,3 m, važiuojant 20 km/h greičiu yra 11,1 m. Automobilio ,,Ford Mondeo“ vairuotoja, važiuodama maksimaliu leistinu 20 km/h greičiu, kilus grėsmei eismo saugumui reaguodama į jos atžvilgiu kryptimi iš kairės į dešinę judančią ir jos automobilio judėjimui kliūtį sudariusią pėsčiąją, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo stabdant, nes atstumas, kur iki partrenkimo vietos buvo automobilis tuo metu yra didesnis už atstumą, reikalingą automobiliui sustabdyti. Tikėtina, kad automobilio ,,Ford Mondeo“ vairuotojos J. D. veiksmai – laiku nestabdė automobilio ,,Ford Mondeo“, kad išvengti pėsčiosios partrenkimo, kada vairuotoja, važiuodama jos nurodytu 15÷20 km/h greičiu tokią galimybę turėjo, ir partrenkė pėsčiąją – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Pėsčiosios A. V. veiksmai – eidama važiuojamąja dalimi prieš artėjantį automobilį ,,Ford Mondeo“ sudarė jo vairuotojai kliūtį, – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu (2 t., b. l. 30–36).

44.       Ekspertė L. L. išvadoje nurodė, kad automobilio „Ford Mondeo“, kurį vairavo J. D., važiuojančio 20 km/h greičiu, sustabdymui reikalingas atstumas yra apie 10,4m÷8,4m, atitinkamai automobilio lėtėjimo pagreičiui, todėl jeigu pėsčioji A. V. iki partrenkimo vietos įveikė 3,95 m atstumą judėdama 7.6÷9,5 km/h greičiu, tai automobilis „Ford Mondeo“, kurį vairavo J. D., važiuojantis 20 km/h greičiu, nuo pėsčiosios partrenkimo vietos buvo atitinkamai 10,4 m÷8,3 m atstumu. Jeigu pėsčioji iki partrenkimo vietos įveikė 3,95 m atstumą judėdama nedidesniu kaip 7,6÷9,5 km/h greičiu, tai automobilio „Ford Mondeo“ vairuotoja važiuodama 20 km/h greičiu ir savalaikiai stabdydama automobilį turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo (1 t., b. l. 14-19). Ekspertės teigimu, kai neįmanoma nustatyti pėsčiosios judėjimo greičio skaičiuojamas kritinis greitis. Šiuo atveju pėsčiosios judėjimo greitis yra ribose tarp 7,6÷9,5 km/h ir atitinka ramiai bėgančios 50-60 metų amžiaus moters ribinę judėjimo greičio reikšmę (4 t., b. l. 99-102). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ekspertas H. V. paaiškino, kad atstumas, kuriuo iki susidūrimo su pėsčiąja vietos buvo automobilis ,,Ford Mondeo“ tuo metu, kada pėsčioji automobilio atžvilgiu kryptimi judėjo iš kairės į dešinę, tokiu būdu sudarydama vairuotojai kliūtį, automobiliui važiuojant 15 km/h greičiu yra 8,3m., o atstumas, reikalingas automobilio „Ford Mondeo“ sustabdymui, jam važiuojant 15 km/h greičiu yra 5,769 m, tuo tarpu vairuotojos nurodytu maksimaliu važiuotu greičiu, 20 km/h greičiu yra 8,3÷10,4 m, taigi atstumas, kuriuo iki partrenkimo vietos buvo automobilis, jam važiuojant tiek 15 km/h, tiek 20 km/h greičiu buvo didesnis už atstumą, reikalingą automobiliui sustabdyti (3 t., 140-143).  Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ specialisto konsultacinės išvados matyti, kad automobilio „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotoja susidariusioje prieš eismo įvykį kelio situacijoje, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios A. V. partrenkimo. Šio eismo įvykio kilimą sąlygojo (buvo pagrindine eismo įvykio priežastimi) automobilio „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojos J. D. veiksmai, prieštaravę Kelių eismo taisyklių 127 p. reikalavimui: nesavalaikiai reagavo į eismo pavojų, kai pėsčioji pradėjo judėti link gatvės važiuojamosios dalies vidurio, ir /arba, viršijo leistiną greitį, dėl to negalėjo sustabdyti vairuojamo automobilio iki pėsčiosios partrenkimo vietos (1 t., b. l. 176-181).

45.       Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ekspertės L. L. ekspertizės išvadų plačiau neanalizavo, tik pasisakė, kad ekspertė L. L. atlikdama tyrimą naudojo tuos pačius tyrimo metodus, kaip ir ekspertas H. V.. Kaip ir nepasisakė dėl byloje esančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ konsultacinės išvados. L. L. akcentavo, kad jos išvada sąlyginė dėl to, jog atliekant tyrimą nebuvo duomenų, kokiu greičiu iki partrenkimo judėjo pėsčioji A. V. ir priklausomai nuo jos ėjimo greičio buvo daroma išvada, ar automobilio vairuotoja turėjo galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo stabdant (4 t., b. l. 14). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad stabdymo kelias apskaičiuotas tik 70 centimetrų trumpesnis nei automobilio realiai nuvažiuotas atstumas iki partrenkimo vietos, skaičiavimų metu parenkant trumpiausią ir J. D. nepalankiausią vairuotojo reakcijos laiką 0,6 s, kuris nėra objektyviai nustatytas, o yra tik tikėtinas. Apylinkės teismo nuomone, gyvenamosios zonos teritorija, skirtingai nei perėja, nėra ta vieta, kur vairuotojui yra iš anksto numatomos kliūtys, rodančios labai didelę eismo įvykio kilimo galimybę, todėl šioje situacijose tyrimui naudojant nepatikimus, abejotinus, nepatikrintus duomenis, tyrimų rezultatai naudojant 0,6 s vairuotojos reakcijos laiką yra nepatikimi, ir baudžiamojoje byloje jais remtis apkaltinant asmenį nusikaltimo padarymu negalima (4 t., b. l. 13-14). Apeliacinės instancijos teismas su šiais motyvais nesutinka.

46.       Ekspertai H. V. ir L. L. apklausiami apeliacinės instancijos teisme nurodė, kodėl atliekant ekspertinius tyrimus ir teikiant išvadas buvo pasirinktas būtent 0,6 s vairuotojos reakcijos laikas. H. V. parodė, kad tokioje situacijoje, kai yra gyvenamoji zona, iškart numatoma kliūtis, vairuotojas turi reaguoti per 0,6 s, kaip ir į pėsčiąjį pėsčiųjų perėjoje. Parinktas reakcijos laikas nepriklausomai ar pėsčias žmogus ėjo ar išbėgo, nes tai gyvenamoji zona ir vairuotojas turi tikėtis, kad kelio važiuojamojoje dalyje gali atsirasti pėsčiasis, todėl reakcijos laikas ir yra 0,6 s (4 t., b. l. 75-76). L. L. nurodė, kad formulėje naudotas vairuotojos reakcijos laikas – 0,6 s, nes gyvenamoji zona ir vairuotojas turi būti atidesnis, padidintos reakcijos, 0,6 s laikas parenkamas ten, kur vairuotojas gali tikėtis kliūties ir tokios situacijos, kur turi koncentruotis į kelią. Pvz. 0,8 s reakcijos laikas būna tokiose situacijose, kai niekur nėra pėsčiųjų, perėjos ir vairuotojas nesitiki kliūties (4 t., b. l. 99-102).

47.       Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad eismo įvykis, kaip nustatyta buvo kelio ženklo Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Gyvenamoji zona" galiojimo teritorijoje bei remiantis įrodymų visuma, tai yra ekspertų duotomis išvadomis ir paaiškinimais teisme, eismo įvykis buvo šviesiu paros metu, apie 10 valandą, esant geram matomumui, todėl pagrindo paneigti specialistų išvadas ir jų naudotas metodikas šiuo konkrečiu atveju pagrindo nebuvo. Apylinkės teismas kaip precedentą įvardijo Vilniaus apygardos teismo apeliacine tvarka išnagrinėtą bylą Nr. 1A-392-654/2017, kuri kaip ir pažymėta apeliaciniame skunde neturi precedento galios šiuo atveju, nes nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės, nors ir yra iš dalies panašios, tačiau nėra tapačios toms aplinkybėms, kurios buvo nustatytos pirmosios instancijos minimoje baudžiamojoje byloje.  Pati J. D. patvirtino, jog važiavo gyvenamojoje zonoje, todėl turėjo įvertinti, kad pėstiesiems leidžiama vaikščioti važiuojamąja dalimi ir jie turi pirmumo teisę prieš transporto priemones, nors jie ir neturi trukdyti transporto eismui, tačiau tai įpareigoja vairuotoją būti itin atidžiu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, jog J. D. važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve, prieš jos automobilį į važiuojamąją kelio dalį (dar prieš nagrinėjamą eismo įvykį) išeina ir ją kerta vienas po kito du pėstieji 0.26.48 s. ir 0.26.49s. laiku, vadinasi išteisintoji turėjo įvertinti, kad jai važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve prieš jos automobilį bet kuriuo metu gali išeiti pėstieji, o tai rodo labai didelę eismo įvykio tikimybę, kuri reikalauja padidintos vairuotojos reakcijos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ekspertizių metu naudotas vairuotojos reakcijos laikas 0,6 s parinktas tinkamai ir atitinka byloje nustatytas aplinkybes, tačiau pažymi, kad įrodymais baudžiamojoje byloje gali būti ne tik akivaizdūs ar moksliniais tyrimais bei metodais pagrįsti bylos duomenys, tačiau įrodymais gali būti ir kiti patikimi duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai. Todėl sprendžiant apie J. D. galimybę sustabdyti automobilį išvengiant autoįvykio vertintini ir kiti byloje esantys įrodymai. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad automobilis „Ford Mondeo“ prieš įvykį važiavo (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamosios dalies kaire puse, 2-ąja eismo juosta, nežymiai keisdamas judėjimo kryptį iš antros eismo juostos į pirmąją. Vaizdo įrašo laiku 0:26:56 automobilio judėjimo krypties atžvilgiu iš kairės pradeda judėti tamsus šešėlis – pėsčioji. Pėsčioji automobilio „Ford Mondeo“ priekinį kairį žibintą užstoja nuo 0:26:57, priekinis kairysis žibintas sužybsi (atidengiamas), tuo metu matyti, kad vairuotoja nusuka automobilio vairą į dešinę pusę ir lyg bando apvažiuoti kliūtį, tačiau 0.26:59 eismo įvykio išvengti nepavyksta. Šiuos duomenis patvirtina ir J. D. duoti pirminiai paaiškinimai, kuriuose ji nurodo, kad vengdama susidūrimo stabdė, bandė pasukti į šalį (1 t., b. l. 66), taip pat teismo posėdžio metu duoti parodymai, kuriuose ji nurodė, kad lyg bandė sukti vairą į kairę kelio pusę, kad išvengti susidūrimo su pėsčiąja (2 t., b. l .189-190). Liudytojas L. I. parodė, kad (duomenys neskelbtini) gatve jie važiavo labiau per vidurį, nes dešinysis kraštas buvo slidus, ledinis, pagal važiavimo kryptį asfaltas buvo sausas, ten kur įvyko avarija, gal buvo daugiau ledo, nes liudytojas važiavo šiek tiek kairiau nei priekyje važiavęs automobilis, priekyje važiavusio automobilio dešinieji ratai greičiausiai važiavo ledu. Kai J. D. stabdė (degė „stopai“), tai stabdymo kelias buvo nedidelis – gal 2 metrai čiuožimo (3 t., b. l. 36-39). Įvertinus aptartus parodymus, vaizdo įrašo medžiagą, ekspertų L. L. ir H. V. išvadas, konstatuojama, jog priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, įvykio metu J. D. turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo, jeigu ji būtų savalaikiai stabdžiusi automobilį, o ne bandžiusi manevruoti kelyje. Ekspertės L. L. teigimu, bet koks skersai kelio judančios kliūties apvažiavimas yra techniniu požiūriu nepriimtinas. Vairuotojas pamatęs kliūtį kelyje turi stabdyti transporto priemonę, o ne ją apvažiuoti. Taigi šiuo konkrečiu atveju J. D. pamačiusi kliūtį kelyje savalaikiai nestabdė transporto priemonės ir taip sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui ir tuo pažeidė kelių eismo taisyklių 128 ir 175 punktus, kurie ir buvo priežastiniame ryšyje su nukentėjusiajai A. V. padarytu sunkiu sveikatos sutrikdymu.

48.       Kelių transporto priemonę vairuojantis asmuo privalo imtis papildomų atsargumo priemonių tada, kai kyla pavojus eismo saugumui. Tačiau vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) bei sprendžiant priežastinio ryšio ir kaltės klausimus būtina nustatyti ir įvertinti ne tik kliūties laiku nepastebėjusio vairuotojo padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimai, bet ir kliūtį sudariusio asmens veiksmų atitiktis Kelių eismo taisyklių reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas eismo įvykio kilimo priežastimi įvardijo tai, kad nukentėjusioji keitė judėjimo kryptį pasisukusi pereiti skersai gatvę prieš atvažiuojančią transporto priemonę, neįsitikinusi, kad tai daryti saugu staiga įžengė į važiuojamąją dalį, kai tuo tarpu Kelių eismo taisyklių 175 punktas numato – pėstieji neturi trukdyti transporto priemonių eismui – tai reiškia, kad pėstieji negali šioje teritorijoje elgtis bet kaip – vis tik tai yra važiuojamoji kelio dalis, kur vyksta automobilių eismas, nesvarbu, kad automobilių greitis yra labai apribotas ir pėstieji turi pirmumo teisę prieš transporto priemones. Byloje buvo keliamas klausimas, visgi kokiu tempu į važiuojamąją kelio dalį įžengė ir bandė skersai pereiti gatvę pati nukentėjusioji.

49.       Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į liudytojo L. I. parodymus bei vaizdo įrašo medžiagą padarė išvadą, kad nukentėjusioji bandė kirsti gatvę staiga, tinkamai neįvertinusi atstumo iki atvažiuojančio automobilio. Šie duomenys anot apylinkės teismo paneigia nukentėjusiosios duotus parodymus, kad jai apsižvalgius, atvažiuojančių automobilių nebuvo ir patvirtina J. D. duotus parodymus, kad nuketėjusioji bandė greitu žingsniu perbėgti gatvę. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojas L. I. pirminių paaiškinimų metu parodė, kad viena moteris (kaip vėliau nustatyta A. V.) greitu žingsniu ėjo per (duomenys neskelbtini) nuo kairiojo šaligatvio pagal jo važiavimo kryptį (1 t., b. l. 81-82). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis nurodė, kad moteris užlipo ant apie vidurį gatvės buvusio ledo ir pradėjo slidinėti, pradėjo eiti lėčiau, kai pakeitė judėjimo kryptį. Iki tol ėjo normaliu nesparčiu žingsniu. Kai ėjo per gatvę, moteris dairėsi, matyt įvertino, kad spės pereiti gatvę, nes šalia buvusi moteris nėjo, sustojo (3 t., b. l. 36-39). J. D. pirminių parodymu metu nurodė, kad iš kairės kelio pusės prieš pat automobilį pradėjo greitai bėgti moteris (1 t., b. l. 66), vėliau parodė, kad jai važiuojant (duomenys neskelbtini) iš kairės pusės pagal jos važiavimo kryptį įžengė moteris, įžengdama ji dar pasižiūrėjo į jos pusę ir sparčiu žingsniu pradėjo eiti į kitą pusę (1 t., b. l. 44). Pirmosios instancijos teisme J. D. parodė, kad nuo šaligatvio į važiuojamąją kelio dalį staigiu judesiu nužengė moteris, tarsi stabtelėjo ir labai greitai prieš mašiną bandė greitu žingsniu perbėgti gatvę (2 t., b. l .189-190). Nukentėjusioji pirminių parodymu metu nurodė, kad norėdama įsitikinti, jog gali eiti kelio važiuojamąją dalimi, atsisuko ir staiga pamatė, kad prie pat jos jau yra lengvojo automobilio priekis (1 t., b. l. 52-53). Apklausiama teisme nurodė, kad norėdama pasukti į kairę pasižiūrėjo į dešinę pusę ir įsitikinusi, kad atvažiuojančių automobilių nėra, įžengė į (duomenys neskelbtini) gatvę. Kažkurį laiką ėjo neapledėjusia važiuojamąja kelio dalimi ir eidama tiesiog žiūrėjo į kelią, kad nebūtų slidžios dangos, kadangi labai gerai žinoma, kad jai kliūtis galėjo būti tik iš priekio. Nukentėjusioji nurodė, kad ji galėjo keisti ėjimo kryptį ir ji galėjo pasisukti, kai priešais pamatė važiuojantį automobilį, kuris ją partrenkė (2 t. 185-189). Teisėjų kolegijos vertinumu, nukentėjusios duotus parodymus, kad ji kažkurį laiką ėjo neapledėjusia važiuojamąja kelio dalimi, o tik po to bandė keisti ėjimo kryptį patvirtina liudytojo L. I. teisme duoti parodymai, jog moteris užlipo ant apie vidurį gatvės buvusio ledo ir pradėjo slidinėti, pradėjo eiti lėčiau, kai pakeitė judėjimo kryptį (3 t., b. l. 36-39). Aukštesnysis teismas sulyginęs aukščiau aptartus tiek išteisintosios, tiek nukentėjusiosios bei liudytojo parodymus, daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusioji būtų staiga išbėgusi į gatvę. Ekspertės L. L. pateiktose išvadose ir parodymuose užfiksuotas nukentėjusios judėjimo greitis yra palankesnis kaltinamajai, nes stabdymo kelias buvo vertinamas pagal tai kokiu greičiu judėjo nukentėjusioji. Kaip matyti iš aukščiau aptartų įrodymų, A. V. per kelią pradėjusi eiti sparčiu žingsniu prieš pat kontaktą su automobiliu stabtelėjo apsidairyti ir tai patvirtino ne tik pati nukentėjusioji, bet ir liudytojas L. I., kurio parodymais teismas neturi pagrindo netikėti, nes jie yra šioje dalyje dėl pėsčiosios judėjimo tempo iš esmės nuoseklūs nuo tyrimo pradžios. Todėl darytina išvada, jeigu vairuotoja J. D., vairuodama automobilį gyvenamosios zonos teritorijoje ir matydama pėsčiąją, einančią važiuojamąja kelio dalimi būtų įvertinusi situaciją taip, kaip įpareigoja kelių eismo taisyklių 128 punktas, būtų sulėtinusi greitį, net visiškai sustabdžiusi automobilį, eismo įvykis nebūtų įvykęs, nukentėjusiosios A. V. veiksmai patys savaime nebūtų sukėlę kokių nors pasekmių, tuo tarpu J. D. veiksmai buvo kilusių pasekmių būtina ir pagrindinė sąlyga. 

50.       Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, ir vertindamas jų visumą, tarpusavio sąsajas padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą dėl J. D. kaltės nebuvimo. Tokiu būdu teismas atsietai vienas nuo kito bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė vieniems iš jų išskirtinę reikšmę, kitus aptarė tik formaliai, jiems suteikiant kitokią teisinę reikšmę, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, tai iš esmės lėmė teismo išvadą sprendžiant J. D. kaltės klausimą.

51.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant eismo įvykio priežasties klausimą tokio pobūdžio bylose, turi būti nustatomi ir įvertinami ne tik kliūties laiku nepastebėjusio vairuotojo padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai (visų būtinų atsargumo priemonių nesilaikymas, neatsižvelgimas į meteorologines sąlygas, kelio būklę, matomumą ir pan.), bet ir kliūtį sudariusio asmens veiksmų atitiktis Kelių eismo taisyklių reikalavimams, taip pat kiti faktoriai, galėję turėti reikšmės eismo įvykio kilimui (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2014).

52.       Šioje byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visumoje darytina išvada, kad tarp kilusių pasekmių – sunkaus A. V. sveikatos sutrikdymo ir automobilio vairuotojos J. D. kelių eismo taisyklių pažeidimo yra svarbus juridinę reikšmę turintis priežastinis ryšys. Objektyviai J. D. veiksmai- laiku nestabdė automobilio “Ford Mondeo“, kad išvengti pėsčiosios partrenkimo, kada ji važiuodama 15-20 km/h greičiu tokią galimybę turėjo, ir partrenkė pėsčiąją techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir buvo pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Tuo tarpu nukentėjusios A. V. veiksmai- eidama važiuojamąja dalimi prieš artėjantį automobilį sudarė jo vairuotojai kliūtį ir tai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu.   

53.       J. D. vairuodama automobilį privalėjo laikytis kelių eismo saugumo taisyklių, tai yra būdama eismo dalyve ir privalėdama laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, privalėjo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldama pavojaus kitiems eismo dalyviams (KET 128 punktas). Atsižvelgdama į tai, kad važiavo gyvenamojoje zonoje, miesto senamiestyje, kur išvystyta infrastruktūra, yra gyvenamieji namai, gatvės siauros, kurioje pėstiesiems leidžiama vaikščioti važiuojamąja dalimi ir jie turi pirmumo teisę prieš transporto priemones, žinodama, kad kelias yra slidus, nesulėtino važiavimo greičio, laiku nestabdė automobilio ir automobilio priekine dalimi, kairiojo žibinto sritimi kliudė iš kairės pusės pagal važiavimo kryptį ėjusią pėsčiąją A. V., kuri virto ir pateko po automobilio ratais, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu A. V. patyrė sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą. Nustatyta, kad buvusioje situacijoje J. D. savalaikiai nestabdė vairuojamo automobilio, pastebėjusi kliūtį manevravo kelyje sukdama vairą į dešinę ir taip bandydama išvengti kliūties, kas rodo, kad ji veikė rizikingai ir kėlė pavojų eismo saugumui. Dėl to jos veikoje konstatuotina esant nusikalstamą nerūpestingumą. Kai asmuo nesuvokia, kad pažeidžia kelių teismo taisykles, jis nesuvokia, kad kelia pavojų eismo saugumui, jis nenumato, kad iškilus pavojui eismo saugumui jis negalės laiku suvaldyti automobilio ir dėl to gali kilti eismo įvykis su BK 281 straipsnyje numatytais padariniais, asmuo veikia nusikalstamai nerūpestingai, kaip šiuo atveju elgėsi kaltinamoji. Esminis požymis, nulemiantis nusikalstamo nerūpestingumo, kaip neatsargios kaltės rūšies, buvimą, yra tas, ar asmuo, turėdamas vairuotojo pažymėjimą ir vairuodamas automobilį (padidinto pavojaus šaltinį), turi ir gali suvokti daromą pažeidimą bei numatyti galimus pažeidimo padarinius ir imtis veiksmų jų išvengti. Lemiamas momentas, lemiantis kaltės buvimą šioje byloje, yra tai, kad J. D., turėdama pareigą vairuoti laikantis būtinų atsargumo priemonių ir nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui ir privalėdama sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, to nepadarė ir kliudė pėsčiąją A. V. bandžiusią pereiti gatvę, taip sukeldama sunkų sveikatos sutrikdymą, už kurį ji privalo atsakyti. Nors nukentėjusioji A. V., taip pat pažeidė kelių eismo taisyklių reikalavimus pasielgdama neatsakingai ir neįvertinusi situacijos ėjo per kelią, tačiau nukentėjusiosios veiksmai neapribojo J. D. galimybės numatyti BK 281 straipsnio 3 dalyje nurodytų padarinių atsiradimą ir tuo pačiu galimybę jų išvengti.

54.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atlikusi įrodymų tyrimą ir įvertinusi įrodymus atskirai, o vėliau jų visumą nustatė, kad J. D. 2017 m. sausio 8 d. apie 10.00 val. (duomenys neskelbtini) kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) – kelio ženklo Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Gyvenamoji zona" galiojimo teritorijoje, vairuodama automobilį „Ford Mondeo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 128 ir 175 punktų reikalavimus tuo, kad nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, gyvenamojoje zonoje, kurioje pėstieji turi pirmumo teisę prieš transporto priemones, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, laiku reaguodama pagal automobilio važiavimo kryptį iš kairės į dešinę judančią ir kliūtį sudariusią pėsčiąją, turėdama techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo stabdant, laiku nesustabdė vairuojamo automobilio ir automobilio priekine dalimi, kairiojo žibinto sritimi kliudė iš kairės pusės pagal važiavimo kryptį ėjusią pėsčiąją A. V., kuri virto ir pateko po automobilio ratais, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu A. V. patyrė sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą.

Dėl bausmės skyrimo

55.       Pripažindama J. D. kalta, padarius BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir skirdama už ją bausmę, teisėjų kolegija pažymi, jog skirdamas bausmę teismas turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

56.       Skirdama bausmę J. D. teisėjų kolegija vadovaujasi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, į kaltininko asmenybę bei kitas bylos aplinkybes. J. D. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, ji padarė neatsargų nusikaltimą, sukeltos sunkios pasekmės, iki šios veikos padarymo nebuvo teista (2 t., b. l. 37), administracine tvarka nebausta (2 t., b. l. 38), neregistruota psichikos sveikatos centro, priklausomybės ligų psichiatrų įskaitoje (2 t., b. l. 47), dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vidaus audito proceso vadove. Aukščiau aptarti duomenys patvirtina, kad J. D. asmenybė nėra pavojinga, ji nusikalto atsitiktinai, nusikalstama veika priskiriama neatsargių nusikaltimų kategorijai, tačiau vertintina ir tai, kad nusikaltimu ne tik sukeltos pasekmės sveikatai bet ir padaryta turtinė žala, kuri nėra atlyginta. BK 281 straipsnio 3 dalies sankcija numato šias alternatyvias bausmių rūšis: baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki penkerių metų. Pirmą kartą teisiamam asmeniui laisvės atėmimo bausmė neskirtina (BK 55 straipsnis). J. D. dirba, todėl areštas taip pat neskirtinas. Prokuroras siūlo J. D. skirti 60 MGL dydžio baudą. Teisėjų kolegija, pažymi, kad J. D. padarė neatsargų nusikaltimą, tuo tarpu BK 47 straipsnyje už neatsargų nusikaltimą numatyta bauda siekia nuo 20 MGL iki 750 MGL. Teisėjų kolegija įvertinusi J. D. teigiamai charakterizuojančius duomenis ir į tai, kad ir pačios nukentėjusiosios veiksmai turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu, mano, kad mažesnės už vidurkį baudos paskyrimas, šiuo atveju padės įgyvendinti bausmės tikslus, numatytus BK 41 straipsnio 2 dalyje. Todėl teisėjų kolegija skiria J. D. 50 MGL (2500 (dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų) baudą ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos bausmių kodekso 22 straipsnio 2 dalimi, įpareigoja J. D. skirtą baudą sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradėjimo dienos.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo A. V.

57.       Nukentėjusioji A. V. pateikė teismui civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš J. D. turtinę ir neturtinę žalą. Ieškinyje atsakovais ieškovė nurodė J. D. ir (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialą. Nukentėjusioji A. V. prašė priteisti jos naudai iš atsakovės J. D. 25000 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš atsakovo (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialo 5000 Eur draudimo išmoką neturtinei žalai atlyginti ir 5492,92 Eur draudimo išmoką turtinei žalai atlyginti, taip pat iš kiekvieno atsakovo 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, be to solidariai iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus kvitus (2 t., b. l. 52-57, 161-162; 3 t. 93-104; 4 t., b. l. 60-62).

58.       Nustačius, kad tarp J. D. nusikalstamo veikimo ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, sprendžiamas klausimas dėl civilinio ieškinio patenkinimo (BPK 115 straipsnis). Pagal BPK 109 straipsnio, 111 straipsnio 1 dalies nuostatas baudžiamojoje byloje už padarytą žalą atsakyti gali ne tik kaltinamasis, bet ir už jo veikas materialiai atsakingi asmenys, jeigu šie asmenys pagal įstatymą privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą, t. y. civiliniais atsakovais gali būti ir įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.254 straipsnyje numatyta, kad civilinė atsakomybė gali būti (o įstatymo nustatytais atvejais – privalo būti) draudžiama. Draudimo įmonės pareigos apimtis nustatoma pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, t. y. pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą ir draudimo sutartį (CK 6.254, 6.987 straipsniai). Civilinės atsakomybės draudimo atveju yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti padarytą žalą, – žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas. CK 6.254 straipsnyje nustatyta, kad jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 4 punktą nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2018 m. spalio 31 d. maksimali galima žalos atlyginimo dėl vieno eismo įvykio suma yra 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui.

59.       Bylos duomenys patvirtina, kad automobilio „Ford Mondeo“ val. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta draudiko (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialo – draudimo sutartis galiojo nuo 2016 m. rugsėjo 8 d. iki 2017 m. rugsėjo 7 d. (1 t., b. l. 68), todėl pareiga atlyginti eismo įvykio metu atsiradusią žalą draudimo sutarties pagrindu atsiranda ir draudimo įmonei.

60.       Turtinės žalos samprata suformuluota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje ir apima: a) nusikalstama veika padarytą tiesioginę turtinę žalą (pavyzdžiui, sugadintas ar sužalotas turtas, pagrobti ar pasisavinti daiktai ir pan.); b) materialinius nuostolius, kuriuos patyrė nukentėjusysis (civilinis ieškovas) dėl padarytos nusikalstamos veikos (pavyzdžiui, asmuo negavo pajamų, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų padaryta nusikalstama veika); c) išlaidas, kurios patirtos pašalinant nusikalstamos veikos padarinius (pavyzdžiui, gydymo, laidojimo išlaidos ir pan.). Žala nėra preziumuojama ir ją turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jos patyrė.

61.       Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. V. nurodė, kad turtinę žalą sudaro transporto ir slaugos išlaidos, kurias ji patyrė vykdama į reabilitacijos įstaigą (duomenys neskelbtini) mieste – 115,83 Eur (2 t. 162), Lietuvos (duomenys neskelbtini) bendrijos (duomenys neskelbtini) skyriaus mokama pagalba - 20,00 Eur už suteiktą pagalbą, 48 Eur už slaugos priemonių pervežimą ir 30 Eur už transportavimą į klinikas (2 t., b. l. 58), kitiems asmenims už slaugos priežiūrą, A. V. skaičiavimais yra sumokėjusi 1250 Eur. Sugadintų rūbų vertę, anot nukentėjusiosios sudaro nesenai įsigyti kailiniai už 850 Eur, megztukas 34 Eur, kelnės 27 Eur, viso - 911 Eur. Kadangi daiktai buvo įsigyti nesenai, vadovaudamasi sąžiningumo ir protingumo principais, reiškia prašymą priteisti iš draudimo kompanijos 80 proc. daiktų vertės, t. y., 729 eurus, kadangi panašius daiktus A. V. buvo priversta įsigyti iš naujo ir pažymi, kad įsigijimo dokumentų, nesaugojo. Negautas darbo užmokestis sudaro 1915,73 eurus (2 t., b. l. 161), taip pat nukentėjusioji pateikia vaistų ir kitų būtinųjų priemonių įsigijimo išlaidas, kurias sudaro: 330,60 Eur sauskelnės, 13,86 Eur specialius prausiklis (2 vnt. po 6,93 Eur), 10,47 Eur specialius šampūnas, 100 Eur vienkartinės pirštinės, 16,20 Eur priemonės hematomų mažinimui, 49,95 Eur priemonės nuo vidurių užkietėjimo, 60 Eur neįgaliojo vežimėlio nuoma ir 24 Eur (2 mėn. po 12 Eur) ramentų nuoma. Taip pat pateikia medicininių dokumentų išrašus, kurie patvirtina, kad ji buvo priversta naudoti įvairus medikamentus, kurių sunaudojimui pateikia lentelę, iš kurios matyti 779,28 Eur išlaidos vaistams (2 t., b. l. 62-65). Taigi už vaistus ir kūno priežiūros priemones, nukentėjusiosios teigimu ji išleido 1384,36 Eur. Bendra turinės žalos vertė sudaro 5492,92 eurus. Teisėjų kolegija įvertinusi pateiktus civilinės ieškovės ir nukentėjusios įrodymus dėl patirtų išlaidų vertės bei atsižvelgdama į tai, kad nukentėjusioji patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, kurio pasekmė yra tai, jog ji ilgą laiką gydėsi, negalėjo savarankiškai judėti, buvo reikalinga kitų asmenų pagalba, be to buvo reikalingos specialios priemonės sveikatos būklei atstatyti. Nors ne kiekviena suteikta paslauga ar įsigyti maisto papildai, vaistai higienos prekės yra patvirtintos rašytiniais įrodymais, tačiau teisėjų kolegija įvertinusi patirtų sužalojimų sunkumą, mastą, gydymosi trukmę, išlikusius liekamuosius reiškinius, mano jog prašoma priteisti turtinė žala yra įrodyta ir priteistina iš civilinio atsakovo draudimo bendrovės (CPK 178, 179 straipsniai, BPK 113 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija neabejoja, kad A. V. rūbai įvykio metu buvo sugadinti, taip pat jai buvo reikalingi vaistai bei priežiūros priemonės ir slauga, todėl iš civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialo priteistina – 5492,92 (penkių tūkstančių keturių šimtų devyniasdešimt du eurai ir 92 centai) Eur turtinės žalos atlyginimo.

62.       CK 6.250 straipsnis apibrėžia neturtinę žalą: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 straipsnio l dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus).

63.       Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas nenustato, tačiau spręsdama šį klausimą teisėjų kolegija vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, leidžiančiais konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą. Žalą padariusio asmens turtinė padėtis taip pat yra vienas iš kriterijų, galinčių turėti įtakos nustatomam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui. J. D. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vidaus audito proceso vadove. Tačiau nežiūrint į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis teismų praktiką, ne kartą yra nurodęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį. Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus sveikatos sužalojimo atveju yra žalos padariniai ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Pagal formuojamą teismų praktiką, neturtinės žalos atlyginimo dydžiai (kartu su draudimo išmoka) asmenims, tiesiogiai nukentėjusiems dėl nusikalstamos veikos, nurodytos 281 straipsnio 3 dalyje, paprastai svyruoja nuo 5000 Eur iki 28 962 Eur; taigi vidurkis yra 18 481 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52-942/2016, 2K-61-696/2016, 2K-154-699/2016, 2K-25-489/2017, 2K-94-696/2017, 2K-155-511/2017, 2K-110-699/2017, 2K-359-697/2017, 2K-362-697/2018, 2K-102-303/2019).

64.       Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad A. V. dėl sveikatos sužalojimo patyrė neigiamus išgyvenimus, sukrėtimą, skausmą bei nepatogumus, kurie pagal CK 6.250 straipsnį pripažįstami neturtine žala, išreikšta pinigais. Nukentėjusioji nurodė, jog po eismo įvykio ilgą laiką gydėsi bei gydosi iki šiol, reabilitacijos ligoninėje ji turėjo mokytis iš naujo vaikščioti, o jai nustatyti kaulų lūžiai patvirtina, kokį baisų ir ilgą skausmą turėjo ištverti dėl patirtų sužalojimų eismo įvykyje. Iki šiol nukentėjusioji yra priversta naudoti nuskausminamuosius ir raminamuosius vaistus, o šios eismo įvykio pasekmės jai sukėlė didelį emocinį stresą, nemalonius išgyvenimus ir baimę, sukeltą nežinomybės dėl patirtų sužalojimų pobūdžio bei dydžio, taip pat ji jautė nuolatinį fizinį skausmą. A. V. pažymėjo, kad ji buvo priversta gulėti tik ant nugaros daugiau nei du mėnesius, negalėdama keisti kūno padėties dėl patirtų sužalojimų. Net išleidus ją iš gydymo įstaigos, jos sveikatos būklė buvo įvertinta tik kaip patenkinama. Ji nepajėgė pasirūpinti savimi, todėl jai buvo reikalinga visiška slauga, kas parodo ne tik patirtą skausmą, bet ir patirtus nepatogumus, kurie buvo išskirtinai dideli ir pakeitę jos nusistovėjusį ir ramų gyvenimą. Nukentėjusioji iki šiol jaučia vidinį nerimą dėl ateities, darbinės veiklos, nes jai reikia daugiau poilsio, o sužalotas kūnas nepakelia didesnio fizinio krūvio ir pažymi, kad dėl patirtų išgyvenimų jai buvo sutrikusi širdies veikla. Sukeltos negrįžtamos pasekmės persekios ją likusį gyvenimą, tai rodo ir A. V. nustatytas 45 % darbingumas. Ji negyvena įprato gyvenimo, negali saugiai jausti (duomenys neskelbtini) mieste ir iki šiol ją persekioja baimės jausmas, negali ramiai miegoti naktimis, nes sapnuoja  patirtą eismo įvykį, taip pat pažymi, kad J. D. iki šiol nėra jos atsiprašiusi dėl sukeltų pasekmių.

65.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakcija, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005). Kita vertus, neturtinė žala yra materialinis atlygis, kurį nukentėjusioji teisėtai tikisi gauti, tačiau negalima neįvertinti ir tos aplinkybės, kad ir pačios nuketėjusiosios veiksmai turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu, sukėlusiu A. V. negrįžtamas pasekmes. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės – ir į jo kaltės dydį), žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Todėl sprendžiant šios žalos dydį A. V. veiksmai turi būti vertinami kartu su kitomis aplinkybėmis, reikšmingomis šiam klausimui teisingai išspręsti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-110-699/2017, 2K-359-697/2017).

66.        Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad A. V. dėl eismo įvykio metu jai padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo patyrė fizinį skausmą, dvasinius sukrėtimus ir išgyvenimus, taip pat ją kankina nerimas dėl ateities, eismo įvykio pasekmes ji jaučia iki šiol, nukentėjusiajai buvo taikomas ilgas ir sudėtingas gydymas, dėl patirtų sužalojimų tam tikram laikui buvo apribota judėjimo laisvė ir galimybė gyventi pilnavertį gyvenimą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuketėjusiajai ir iki šio įvykio buvo mokama netekto darbingumo pensija (3 t., b. l. 31-33), kas neabejotinai rodo, jog ir prieš eismo įvykį A. V. turėjo sveikatos problemų, be to pažymėtina, kad dėl eismo įvykio padaryta žala sveikatai yra tik vienas iš kriterijų sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą. Teisėjų kolegija nustatydama neturtinės žalos dydį, atsižvelgia ir į pačios nukentėjusiosios neatsargius veiksmus, pažymėdama, kad byloje ištirtais įrodymais nustatyta, jog ir nukentėjusiosios A. V. veiksmai buvo nepriimtini bei turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu, todėl ši eismo įvykio situacija pripažintina nukentėjusiosios dideliu neatsargumu ir sumažina žalą padariusio asmens kaltės laipsnį. Teisių kolegija, atsižvelgdama į aukščiau paminėtas pasekmes, nukentėjusiosios sveikatai padarytus liekamuosius reiškinius, įvertinus visa tai ateities požiūriu bei visumą bylos aplinkybių ir pačios nuketėjusiosios didelį neatsargumą, konstatuoja, kad nukentėjusiajai priteistina 5000 (penkių tūkstančių) eurų piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti iš civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialo ir 5000 (penkių tūkstančių) eurų neturtinei žalai atlyginti iš J. D.. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nukentėjusiajai priteistas neturtinės žalos dydis atitinka BPK 115 straipsnio ir civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymą, reikalavimus, neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijams ir teismų praktikai sunkaus sveikatos sutrikdymo bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41-303/2020, Nr. 2K-20-689/2020, Nr. 2K-359-697/2017, Nr. 2K-110-699/2017). Likusioje dalyje ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo, atmestinas.

Dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų

67.       Nukentėjusioji A. V. prašo iš draudimo kompanijos (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialo ir J. D. priteisti penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo.

68.       CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Baudžiamajame procese, visų pirma, sprendžiamas asmens kaltės klausimas, žalos padarymo faktas jo neteisėtais veiksmais ir nustatomas padarytos žalos dydis. Įsiteisėjus teismo sprendimui, atsiranda ir prievolė atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Procesinių palūkanų paskirtis yra skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Pagal teismų praktiką baudžiamosiose bylose teisė reikalauti procesinių palūkanų atsiranda įsiteisėjus teismo sprendimui, nustatančiam nusikaltimu padarytos žalos dydį (kasacinės nutartys Nr. 2K-234/2010, 2K-181/2010). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovei priteisiamos 5 proc. metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos tiek iš J. D., tiek iš draudimo kompanijos (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialo.

Dėl išlaidų atlyginimo

69.       Nukentėjusioji A. V. apeliacinės instancijos teismui pateikė pinigų priėmimo kvitus, patvirtinančius, kad nukentėjusioji sumokėjo advokatui iš viso 1000 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme (4 t., b. l. 60-62). Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti kvitai, patvirtinantys, jog už advokato paslaugas nukentėjusioji sumokėjo 2150 Eur (3 t., b. l. 93-102), taip pat buvo prašoma padengti išlaidas susijusias su procesinių dokumentų ruošimu, ruošiant ieškinį, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ eksperto paslaugos, kurios pagal pateiktą sąskaitą – faktūrą, kainavo 242 Eur (3 t., b. l. 104) ir medicininių dokumentų kopijos – 22,77 Eur (3 t., b. l. 103).

70.       BPK 105 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui.

71.       BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

72.       Šiuo atveju byla buvo nagrinėta pagal prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus ir jame ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiosios interesais. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos pobūdį, apeliacinės ir pirmosios instancijos teismuose vykusių posėdžių skaičių ir trukmę, nukentėjusiosios atstovo advokato darbo ir laiko sąnaudas ginant nukentėjusiosios interesus teisme, į dokumentus reikalingus ruošiant ieškinį bei suteiktų paslaugų apimtį bei į tai, kad nukentėjusiosios apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, daro išvadą, kad prašoma priteisti atstovavimo išlaidų 3414,77 Eur (trijų tūkstančių keturių šimtų keturiolikos eurų, 77 centų) suma nėra aiškiai per didelė, ji proporcinga advokato įdėtam darbui atstovaujant nukentėjusiąją tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teisme, tačiau ši suma priteistina tik iš J. D., atsižvelgiant į tai, kad aukščiau paminėtos BPK normos, numato proceso išlaidų išieškojimą tik iš kaltinamojo (nuteistojo).

Kiti klausimai

73.       Byloje 2019 m. balandžio 18 d. buvo skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas 6 mėnesių laikotarpiui, apribojant J. D. nuosavybės teises – teisę disponuoti žemiau išvardintu turtu (apribojant tik į tą nuosavybės teise priklausančią dalį turto, kuri priklauso J. D. asmeninės nuosavybės teise, ir J. D. bei sutuoktiniui A. D. bendra jungtine nuosavybe teise priklausančią turto dalį), paliekant teisę turtą tik valdyti:

73.1.                      Keleiviniam automobiliui, valst. Nr: (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini), variklio Nr. (duomenys neskelbtini), markė: AUDI, modelis: 80, spalva: MĖLYNA, tech. paso Nr.: (duomenys neskelbtini), kuro tipas: Benzinas;

73.2.                      Žemės sklypui, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), registro Nr.: (duomenys neskelbtini), nuosavybės tipas: bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, daiktas: 1/2 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė: 29541 Eur;

73.3.                      Žemės sklypui, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), registro Nr.: (duomenys neskelbtini), nuosavybės tipas: Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, daiktas: 1/2 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė: 405 Eur;

73.4.                      Žemės sklypui, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), registro Nr.: (duomenys neskelbtini), nuosavybės tipas: Hipoteka, Asmeninė nuosavybė, Nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, daiktas: 322/653 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 331/653 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 1/1 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė: 17300 Eur (2 t., b. l. 71–73).

74.       2019 m. spalio 16 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutartimi laikinas nuosavybės teisių apribojimas aukščiau nurodytam kaltinamosios J. D. turtui pratęstas šešių mėnesių laikotarpiui – nuo 2019 m. spalio 18 d. iki 2020 m. balandžio 18 d. Teismas skundžiamu nuosprendžiu nusprendė iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti laikiną nuosavybės teisių apribojimą, o nuosprendžiui įsiteisėjus, jį panaikinti. Atsižvelgiant į tai, kad J. D. šiuo nuosprendžiu pripažinta kalta ir patenkinti civiliniai ieškiniai, todėl laikinas nuosavybės teisių apribojimas J. D. aukščiau nurodytam turtui, paliekamas iki turtinių reikalavimų įvykdymo.

75.       J. D. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendį pradėjus vykdyti, panaikinta.

76.       Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nuosprendį pradėjus vykdyti – automobilis „Ford Mondeo", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžintas J. D., paliktinas J. D. nuosavybėje; CD diskas su vaizdo įrašu iš (duomenys neskelbtini) aikštėje esančios kameros, saugomas byloje (1 t., b. l. 91), paliktinas byloje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 105 straipsnio 1 dalimi, 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroro Osvaldo Stadaliaus ir nukentėjusiosios A. V. atstovo advokato Daliaus Mecelicos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. kovo 19 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

J. D. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalį ir jai skirti 50 (penkiasdešimt) MGL (2500 (dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų)) baudą.

Nustatyti, kad 50 ( penkiasdešimt) MGL (2500 (dviejų tūkstančių penkių šimtų) eurų) baudą J. D. nuosprendžiui įsiteisėjus privalo sumokėti per šešis mėnesius į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą ir turi būti teismo raštinei pateiktas tai patvirtinantis banko kvitas.

Priteisti iš J. D. nukentėjusiajai A. V. 5000 Eur (penkis tūkstančius eurų) turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (5000 Eur) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš civilinio atsakovo (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialo nukentėjusiajai A. V. 5000 Eur (penkis tūkstančius eurų) turtinei žalai atlyginti ir 5492,92 (penkių tūkstančių keturių šimtų devyniasdešimt du eurai ir 92 centai) Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (9500 Eur) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš nuteistosios J. D. nukentėjusiajai A. V. 3414,77 Eur (tris tūkstančius keturis šimtus keturiolika eurų, 77 centus) turėtų proceso išlaidų.

J. D. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendį pradėjus vykdyti, panaikinti.

Laikiną nuosavybės teisių apribojimą, apribojant J. D. nuosavybės teises – teisę disponuoti žemiau išvardintu turtu (apribojant tik į tą nuosavybės teise priklausančią dalį turto, kuri priklauso J. D. asmeninės nuosavybės teise, ir J. D. bei sutuoktiniui A. D. bendra jungtine nuosavybe teise priklausančią turto dalį), paliekant teisę turtą tik valdyti:

1. Keleiviniam automobiliui, valst. Nr: (duomenys neskelbtini), VIN: (duomenys neskelbtini), variklio Nr. (duomenys neskelbtini), markė: AUDI, modelis: 80, spalva: MĖLYNA, tech. paso Nr.: (duomenys neskelbtini), kuro tipas: Benzinas;

2. Žemės sklypui, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), registro Nr.: (duomenys neskelbtini), nuosavybės tipas: bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, daiktas: 1/2 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė: 29541 Eur;

3. Žemės sklypui, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), registro Nr.: (duomenys neskelbtini), nuosavybės tipas: Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, daiktas: 1/2 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė: 405 Eur;

4. Žemės sklypui, unikalus daikto numeris: (duomenys neskelbtini), registro Nr.: (duomenys neskelbtini), nuosavybės tipas: Hipoteka, Asmeninė nuosavybė, Nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, daiktas: 322/653 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 331/653 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 1/1 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė: 17300 Eur, iki turtinių reikalavimų įvykdymo, palikti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nuosprendį pradėjus vykdyti – automobilį „Ford Mondeo", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžintą J. D., palikti J. D. nuosavybėje; CD diską su vaizdo įrašu, saugomą byloje, palikti byloje.

Teisėjai                                                     Danutė Giačaitė

                                                Arūnas Paštuolis

                                                Algirdas Remeika