Civilinė byla Nr. e2S-306-324/2020
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-19221-2019-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.4.4.3;
(S)
3.1.18.2.13; 3.3.1.18.1; 3.3.2.4; 3.3.2.5
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 3 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. T. atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-499-780/2020 pagal ieškovės V. T. ieškinį atsakovui M. P. dėl bendravimo tvarkos nustatymo.
Teismas
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė teismo prašė nustatyti bendravimo su nepilnamete dukra G. P. ir dalyvavimo ją auklėjant tvarką.
2. Nurodė, kad 2014 m. spalio 14 d. Didžiosios Britanijos (duomenys neskelbtini) teismas priėmė galutinę nutartį, kuria nustatė nepilnametės dukros G. P., gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su atsakovu ir suteikė jam leidimą išvežti dukrą iš Jungtinės Karalystės. Teismas nusprendė bylos nagrinėjimą perkelti į Lietuvos Respubliką, taip pat iki teismo sprendimo Lietuvoje priėmimo nustatė laikiną ieškovės bendravimo su nepilnamete dukra tvarką – ieškovė galės bendrauti su vaiku dalyvaujant kitiems asmenims, dėl kurio tėvai susitars. Nuo tada, kai atsakovas išsivežė dukrą gyventi į Lietuvą, jis sudarė kliūtis jai bendrauti su dukra: nekėlė telefono ragelio, užblokavo ieškovės telefono numerį savo ir dukros telefonuose. Atsakovas nevykdo (duomenys neskelbtini) teismo 2014 m. spalio 14 d. galutinės nutarties ir siekia sukliudyti dukros ir jos bendravimui, todėl 2019 m. pradžioje ieškovė persikėlė gyventi į Lietuvą, tam, kad galėtų bendrauti su nepilnamete dukra, dalyvauti jos auklėjime, rūpintis ja. Ji kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos skyrių ir tarpininkaujant jam, dalyvaujant psichologui, šiais metais pavyko pasimatyti su nepilnamete dukra 4 kartus. Susitikimų metu ji pastebėjo, jog nepilnametė dukra, nors ir džiaugiasi matydama mamą, tačiau yra susikausčiusi, bijo atvirai kalbėti, todėl mano, kad po susitikimų atsakovas neigiamai kalba apie ją ir nepilnametei dukrai sunku bendrauti su mama. Be to, ieškovės ir dukros susitikimai vyko dalyvaujant kitiems asmenims ir tai taip pat vaiką trikdė. Nenorėdama daugiau skaudinti ir traumuoti nepilnametės dukros įtemptais susitikimais, nuo 2019 m. rugpjūčio 9 d. ieškovė susitikimų su nepilnamete dukra neorganizavo ir nusprendė kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos nustatymo.
3. Ieškiniu ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti tokią pat laikiną ieškovės bendravimo su nepilnamete dukra tvarką, kokią prašė nustatyti išnagrinėjus bylą iš esmės.
4. Atsakovas atsiliepimu į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones prašė atmesti ieškovės prašymą. Nurodė, kad Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (duomenys neskelbtini) teismas 2014 m. spalio 14 d. nutartimi byloje Nr. SQ14C00081 nutarė, jog G. P. nuo 2014 m. spalio 14 d. gyvens su atsakovu; leido jam išvežti dukrą G. P. gyventi į Lietuvos Respubliką; nurodė, kad tol, kol Lietuvos Respublikos teismas nepriims galutinio sprendimo dėl vaiko bendravimo su skyriumi gyvenančia motina tvarkos, atsakovė bendraus su vaiku prižiūrima tėvo arba kito asmens, dėl kurio sutaria tėvai; uždraudė atsakovei be teismo nutarties išvežti mergaitę iš Anglijos ir Velso bei paimti vaiką iš tėvo globos. Lietuvos apeliacinis teismas įsiteisėjusia 2015 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2T-25-381/2015 pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (duomenys neskelbtini) teismo 2014 m. spalio 14 d. procesinius sprendimus byloje Nr. SQ14C00081 ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su atsakovu klausimas yra išspręstas galutinai. Dukra nuo 2014 m. spalio 15 d. faktiškai gyvena su atsakovu, o ieškovė keletą metų nebendravo su dukra, jos nelankė, nesirūpino ne tik jos pragyvenimu, bet ir auklėjimu. Atsakovė susitiko su G. P. 2014 m. gruodžio 19 d., po to nei karto jos neaplankė, tik keletą kartų kalbėjo telefonu, o 2019 metais susitiko kelis kartus, tačiau vėliau nieko nepaaiškinusi nutraukė susitikimus. Ieškovei būdavo ir yra sudaromos sąlygos matytis su dukra, bet ieškovė principingai atsisako bendrauti su dukra jo akivaizdoje, kaip kad nustatė teismas. Dukra nenori su ieškove susitikinėti, nenori kalbėtis telefonu. Kai reikėdavo vykti į susitikimus, dukra būdavo nervinga nuo pat ryto, jai tai būdavo sukrėtimas. Ir dabar paklausta, ar nori susitikti su mama, atsako, kad nenori. Atsakovas neprieštarauja, kad ieškovė bendrautų su G., tačiau ieškovei labiau rūpi asmeninių santykių aiškinimasis, o ne vaiko interesai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Alytaus apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 9 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
6. Nustatė, kad Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (duomenys neskelbtini) teismas 2014 m. spalio 14 d. priėmė galutinį įsakymą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nuspręsdamas, kad G. P. gyvens su tėvu M. P., o bendravimo tvarkos klausimą perdavė spręsti Lietuvos teismui. Galutiniame įsakyme nurodyta, kad nuo 2014 m. spalio 15 d. G. P. galios laikinasis įsakymas dėl ryšių su vaiku palaikymo, pagal kurį, kol Lietuvos Respublikos teismas nepriims sprendimo dėl vaiko bendravimo su motina tvarkos, ieškovė gali bendrauti su vaiku dalyvaujant kitiems asmenims – vaiko tėvui arba kitam asmeniui, dėl kurio šalys susitars. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 5 d. nutartimi Nr. e2T-25-381/2015 pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (duomenys neskelbtini) teismo 2014 m. spalio 14 d. procesinius sprendimus byloje Nr. SQ14C00081, kuriais, be kita ko, nustatyta ir laikina motinos bendravimo su vaiku tvarka, kol šio klausimo neišspręs Lietuvos Respublikos teismas. Minėta nutartis įsiteisėjusi, yra vykdytina ir kasacine tvarka negali būti peržiūrėta, nes kasacinis teismas atsisakė priimti kasacinį skundą dėl šios nutarties.
7. Teismas pažymėjo, kad ieškovės prašoma nustatyti laikina bendravimo tvarka reikštų išankstinį jos ieškinio reikalavimo patenkinimą, nes ji prašo nustatyti tokią pat laikiną bendravimo tvarką, kaip ir jos pageidaujama nuolatinė bendravimo tvarka. Pagal ieškovės prašymo turinį tai reikštų maksimalios bendravimo tvarkos nustatymą iš karto, neišnagrinėjus bylos iš esmės, nenustačius visų ginčo išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir nepatikrinus visų įrodymų. Teismas sprendė, kad šioje proceso stadijoje maksimalus bendravimas prieštarautų vaiko nuomonei bei jo interesams, nes G. P. tarnybos (toliau – VVTĮT) išvadoje nurodoma, kad G. P. ir mamos ryšys yra nurodo kad su mama susitikinėti nenori, neturi su ja apie ką kalbėti, pyksta, kad mama (duomenys neskelbtini) metus su ja nebendravo, nesidomėjo. Valstybės vaiko teisių ir įvaikinimo visiškai nutrūkęs, todėl ieškovė galėtų dviese susitikinėti su dukra pirmiausiai atkūrus tarpusavio psichologinį ryšį, kad vaikas nejaustų įtampos susitikimų metu. Akivaizdu, jog po ilgo vaiko ir motinos nebendravimo nuo 2014 m. spalio 14 d. mergaitė natūraliai nenori ilgai bendrauti su motina, nes nejaukiai jaučiasi nežinodama apie ką kalbėti, pyksta, kad jai nebuvo rodomas dėmesys ir motina su ja nebendravo ilgą laiką. Be to, G. P. nurodė, kad bendraujant su mama telefonu, kai tėtis apie tai nežinojo, mama klausinėdavo apie tėtį ir tai mergaitei nepatiko, todėl ji pati paprašė tėčio, kad vėl užblokuotų mamos numerį. Vaikas nurodo, kad, jeigu tektų susitikti su mama, norėtų, kad susitikimuose dalyvautų ir tėtis, gal net psichologė. Iš šių duomenų teismas padarė išvadą, kad vaikui bendraujant su motina, tačiau be tėvo ar kito asmens dalyvavimo, vaikas jaučiasi mažiau saugus, yra emociškai labiau pažeidžiamas. G. P. nurodyta aplinkybė, kad ji pati paprašė tėčio užblokuoti mamos numerį telefone, leidžia daryti prielaidą, kad bendraudama su dukra be kitų asmenų dalyvavimo ieškovė galimai netinkamai pasirenka bendravimo su vaiku temas ir objektą, ne visą dėmesį skiria savo ir dukters santykiams, tai patvirtina, kad šiuo metu galiojanti sąlyga – bendrauti su dukra dalyvaujant vaiko tėvui ar kitiems asmenims – yra pagrįsta ir atitinka vaiko interesus. Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (duomenys neskelbtini) teismo galutiniame įsakyme nustatyta, kad G. P. gyventi su motina buvo pavojinga (įsakymo 9 punktas), o galutiniame įsakyme – ryšių su vaiku palaikymo tvarkaraštyje nustatyta, kad G. P. gyvenant su motina grėsė pavojus, todėl V. T. bendrauti su vaiku gali dalyvaujant kitiems asmenis – tėvui ar kitam asmeniui, dėl kurio tėvai susitars (įsakymo – ryšių su vaiku palaikymo tvarkaraščio 6 punktas).
8. Teismas konstatavo, kad kol kas nei pats vaikas, nei išvadą teikianti VVTAĮT, nei vaiko tėvas nepatvirtina, jog ieškovė šiuo metu jau gali bendrauti su dukra atsiribodama nuo savo asmeninių nesutarimų ir pykčio atsakovui, nekeldama dukrai streso ir įtampos. Ieškovės nurodoma faktinė situacija, kai (duomenys neskelbtini) teismo nustatyta laikina bendravimo tvarka neužtikrina jos bendravimo su nepilnamete dukra, susiklostė ne dėl atsakovo kaltės, o dėl pačios ieškovės sprendimo nutraukti pradėtą bendravimą su dukra. Kitų asmenų dalyvavimas bendraujant su dukra yra Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (duomenys neskelbtini) bylų teismo nustatyta ieškovės bendravimo su dukra sąlyga, todėl ieškovė šios sąlygos negali traktuoti kaip trukdymo bendrauti su dukra ar kenkimo vaiko interesams. Priešingai, tai yra sąlyga, skirta vaiko interesams apsaugoti. Todėl vien tai, kad tokia sąlyga netenkina ieškovės ir daro jos bendravimą su dukra sudėtingesnį nei ji norėtų, nėra pagrindas kardinaliai keisti bendravimo su vaiku tvarką ir prioritetą teikti ieškovės, o ne vaiko interesams.
III. Atskirojo skundo argumentai
9. Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. 2014 m. spalio 14 d. galutiniu teismo sprendimu nustatyta laikina bendravimo tvarka, kad motina bendrauja su vaiku dalyvaujant tėvui ar kitam asmeniui, neužtikrina ieškovės bendravimo su nepilnamete dukra, kadangi tėvas jau daug metų nebendradarbiavo su ieškove dėl dukters bendravimo su motina. Ieškovė ieškinyje nurodė, jog su vaiko tėvu jai nepavyksta susisiekti, kadangi tėvas nuolat blokuoja jos telefono numerį. Taigi, organizuoti susitikimus ji turi ne per tėvą, o per socialines tarnybas, tačiau per jas organizuojant susitikimus pasimatyti su vaiku pavyko tik 4 kartus per šiuos metus, nors motina siekė dažnesnio bendravimo. Ieškovė pirmą kartą su dukra susitiko 2019 m. pradžioje, tėvui apie tai nežinant, kai tėvas atvežė dukrą eiliniam savaitgaliui pabūti su močiute. Dukra buvo labai laiminga, norėjo bendrauti su mama susitikimo metu, tai patvirtina 2019 m. gruodžio 5 d. vaiko nuomonės išklausymo aktas Nr. 4TSD-3351. Po šio susitikimo tėvas sužinojo, kad vaikas matėsi su mama ir jo elgesys kardinaliai pasikeitė – tėvas nustojo vežti vaiką pas močiutę, ieškovės mamą, todėl močiutė taip pat nebegali bendrauti su anūke. Tėvas neatsižvelgė į mergaitės nuomonę, kad ji buvo laiminga po susitikimo su mama, ir pats nusprendė, kad daugiau vaikas nebendraus su močiute ir ieškove. Tėvas savo veiksmais/neveikimu siekia atskirti motiną ir vaiką nuo tada, kai dukra gyvena su juo, vienas iš tokių veiksmų — motinos skambučių blokavimas. Motina negalėjo bendrauti su dukra gyvendama užsienyje, kadangi tėvas nepaliko techninių galimybių tai padaryti.
9.2. Vaiko ryšys su motina vis dar yra geras, pozityvus, nenutrūkęs. Kaip matyti iš vaiko nuomonės išklausymo akto, tėvui sužinojus, kad ieškovė yra Lietuvoje ir siekia bendrauti su dukra, tėvas supyko ir tik po to vaiko jausmai motinai tapo neigiami. Po to vykę susitikimai per tarnybas dukrai buvo sunkūs, tai patvirtina vaiko nuomonės išklausymo aktas, tai dukros elgesyje matė ir pati ieškovė, nors psichologo išvadoje teigiama, jog nepilnametė dukra pradėjo laisviau reikšti emocijas. Ieškovė, pažinodama savo dukrą ir pasikliaudama savo nuojauta, numanė, kad dukrą susitikimai skaudina dėl tėvo vaidmens, tėvas formuoja neigiamą nuomonę apie motiną, susitikimus su ja, siekia paveikti jos norą bendrauti su motina.
9.3. Teismas netinkamai vertino byloje surinktų įrodymų visumą ir netinkamai nustatė, jog tinkamiausias ieškovės bendravimas su vaiku yra per socialines tarnybas, be nustatyto bendravimo laiko, kadangi vaikas buvo laimingas ne tada, kai reikėjo vykti į organizuotus susitikimus tarnybose, kurie vyko labai retai, dalyvaujant kitiems asmenims, o būtent vaikui vienam bendraujant su mama, be tėvo įtakos.
9.4. Byloje nėra įrodymų, jog motinos bendravimas su vaiku daro žalą vaikui, todėl teismas privalėjo nustatyti laikiną bendravimo tvarka, kuri faktiškai galėtų būti vykdoma ir kurios turėtų laikytis tiek tėvas, tiek ir motina.
9.5. Teismui nustačius, jog maksimali bendravimo tvarka negali būti nustatyta taikant laikinąsias apsaugos priemones, teismas privalėjo nustatyti bent minimalią bendravimo tvarką, atitinkančią vaiko interesus, kadangi šiuo metu nėra nustatyta vykdytinos tvarkos su nustatytomis dienomis, valandomis, kuriomis ieškovė galėtu matytis su dukra. Nors ieškovė gali susitikti su dukra per socialines tarnybas, tai pavyko padaryti 4 kartus šiais metais, tačiau toks motinos bendravimas negali būti laikomas bendravimo tvarka – bendravimas nereguliarus, labai retas, susitikimai vyksta ne vaikui malonioje, o tarnybos patalpoje, motina negali su vaiku užsiimti mėgstama vaikui veikla, tėvas neleidžia reguliariai bendrauti motinai su dukra, tarnybos derinasi prie tėvo užimtumo, o jis, tuo manipuliuodamas, retina susitikimus teigdamas, jog yra užimtas arba kad dukra nenori bendrauti, nors faktiškai tai yra ne jos nuomonė, o tėvo.
10. Atsakovas asmuo atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
10.1. byloje yra pateikta VVTAĮT išvada dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir dukters nuomonė šiuo klausimu. Išvadoje nurodoma, kad apeliantės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal šiuo metu civilinėje byloje esančius duomenis prieštarautų nepilnametės interesams, šį klausimą būtų galima svarstyti, tik psichologo pagalba atstačius dukters ir apeliantės tarpusavio ryšį. Išvada grindžiama tuo, kad nepilnametės dukters G. P. ir apeliantės ryšys yra visiškai nutrūkęs, vaikas šiuo metu nenori bendrauti su apeliante, jaučia jai pyktį. Mergaitė su motina dviese nebendravę nuo 2014 metų, kai G. tebuvo (duomenys neskelbtini) metai. 2019 m. matėsi tik keletą kartų, nuo 2019 m. rugpjūčio mėnesio bendravimas apeliantės iniciatyva vėl yra visiškai nutrūkęs. Mergaitė po paskutinių susitikimų jautė didelę įtampą, todėl šioje proceso stadijoje apeliantės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės prieštarauja vaiko interesams.
10.2. Tam, kad apeliantė galėtų betarpiškai susitikinėti su dukra, visų pirma turėtų būti atstatytas motinos ir vaiko tarpusavio psichologinis ryšys, vaikas neturi jausti baimės, įtampos susitikimų metu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad rekomenduotina šalims su vaiku lankytis psichologo konsultacijose ir tik specialisto pagalba atstačius vaiko ir apeliantės ryšį būtų galima spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą.
10.3. Šiuo metu galioja Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (duomenys neskelbtini) teismo 2014 m. spalio 14 d. procesinis sprendimas byloje Nr. SQ14C00081, kuriame nustatyta, jog, kol Lietuvos Respublikos teismas nepriims galutinio sprendimo dėl vaiko bendravimo su skyriumi gyvenančia motina tvarkos, ieškovė gali tinkamomis sąlygomis ir su priežiūra bendrauti su vaiku, bendravimą prižiūrint tėvui arba kitam asmeniui, dėl kurio sutaria tėvai. Pažymėtina, kad apeliantei ir šiuo metu nėra sudaromos kliūtys bendrauti su G. P. atsakovo ar kitų asmenų akivaizdoje, tačiau jai to nereikia ir tuo ji nesinaudoja.
10.4. Apeliantė turi galimybę bendrauti su dukra, nustatytas bendravimo būdas atitinka vaiko norą ir jo interesus, todėl nėra jokio pagrindo šioje proceso stadijoje keisti esamą bendravimo tvarką ir nustatyti intensyvesnį bendravimą. Net ir šiuo metu galiojančiomis teisėmis apeliantė nesinaudoja, o ir praeityje naudojosi epizodiškai, kas taip pat stipriai neigiamai veikė dukters emocinę būseną.
10.5. Apeliantės prašoma nustatyti laikina bendravimo tvarka reikštų išankstinį jos ieškinio reikalavimo patenkinimą, maksimalios bendravimo tvarkos nustatymą iš karto, neišnagrinėjus bylos iš esmės, nors jau šiuo metu byloje surinkti įrodymai byloja apie potencialiai neigiamą apeliantės prašomos bendravimo tvarkos įtaką nepilnametei dukrai.
10.6. Apeliantė klaidina teismą, kad jai nėra leidžiama bendrauti su dukra. Kiek tik ji pageidavo, visais atvejais jai buvo tokios galimybės sudaromos ir tik jos pačios nepaaiškinamu vienasmeniu sprendimu to buvo atsisakyta. Atsakovas nedarė ir toliau neketina daryti kliūčių apeliantės bendravimui su dukra pagal šiuo metu galiojančią tvarką (dalyvaujant atsakovui ar trečiajam asmeniui), tokiai tvarkai pritaria ir VVTAĮT, ji šiuo metu geriausiai atitinka vaiko interesus, tačiau ji nepatinka apeliantei, jos ambicijoms. Prioritetas tokioje situacijoje turėtų būti skirtas vaiko interesams.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl laikinos jos ir šalių nepilnametės dukters bendravimo tvarkos nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
13. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalį, teismas šeimos bylose, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Laikinos bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas yra būtinas siekiant išvengti konfliktinių situacijų bei siekiant apsaugoti vaiko interesą bendrauti ir matytis su tėvais.
14. CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį, tai yra abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014). Tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir norus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).
15. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės prašymą nustatyti jos pasiūlytą laikiną bendravimo su dukra tvarką, sprendė, kad nėra pagrindo keisti galiojančią Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (duomenys neskelbtini) teismo 2014 m. spalio 14 d. galutiniu įsakymu nustatytą laikiną bendravimo tvarką ir taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nes pirmiausia turi būti atkurtas nutrūkęs vaiko ir motinos ryšys, o ne laikinųjų apsaugos priemonių pagalba iš karto nustatoma maksimali bendravimo tvarka, kuri sukeltų vaikui įtampą ir emocinį diskomfortą. Šiuo metu galiojančios laikinos bendravimo tvarkos pagalba kaip tik ir yra galimybė palaipsniui didinti ieškovės ir dukters bendravimo intensyvumą, sudarant prielaidas atkurti ir stiprinti motinos ir vaiko ryšį, skatinant vaiko norą bendrauti su mama, kas sėkmingai kurį laiką jau buvo pradėta taikyti. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis rašytiniais bylos duomenimis ir išklausęs pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus, neturi pagrindo nesutikti su šia išvada.
16. Atmestinas atskirojo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktų įrodymų visumą ir netinkamai nustatė, jog tinkamiausias ieškovės bendravimas su vaiku yra per socialines tarnybas, be nustatyto bendravimo laiko.
17. CPK 185 straipsnis įpareigoja teismą priimant procesinį sprendimą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Tačiau, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, netiria ar pareikšti reikalavimai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik sprendžia, ar tuo atveju jeigu teismas patenkintų pareikštą reikalavimą, nebūtų kliūčių įvykdyti teismo sprendimą. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas įvertino tik ieškovės pateikto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinimo galimybes, tačiau neišsprendė šalių ginčo dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo iš esmės, todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentus apie netinkamą įrodymų vertinimą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas vertino įrodymus ne taip, kaip tikėjosi ieškovė, nereiškia, kad netinkamai nustatytos faktinės aplinkybės ir vertinti įrodymai. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009).
18. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (duomenys neskelbtini) teismas 2014 m. spalio 14 d. priėmė galutinį įsakymą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kuriuo nusprendė, kad G. P. gyvens su tėvu M. P., o bendravimo tvarkos klausimą perdavė spręsti Lietuvos teismui. Galutiniame įsakyme nurodyta, kad nuo 2014 m. spalio 15 d. G. P. galios laikinasis įsakymas dėl ryšių su vaiku palaikymo, pagal kurį, kol Lietuvos Respublikos teismas nepriims sprendimo dėl vaiko bendravimo su motina tvarkos, V. T. gali bendrauti su vaiku, dalyvaujant kitiems asmenims – vaiko tėvui arba kitam asmeniui, dėl kurio šalys susitars. Šis teismas nustatė, kad G., gyvendama su savo motina, patyrė didelę žalą, ir gyventi su motina jai labai pavojinga (įsakymo 9 punktas), G. P. gyvenant su motina grėsė pavojus, todėl V. T. bendrauti su vaiku gali dalyvaujant kitiems asmenis – tėvui ar kitam asmeniui, dėl kurio tėvai susitars (Įsakymo – ryšių su vaiku palaikymo tvarkaraščio 6 punktas). Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Aukščiausiasis teisingumo teismas 2014 m. spalio 21 d. nutartimi, Lietuvos Respublikos teismams sutikus, perleido jiems jurisdikciją spręsti dėl tėvų bendravimo su vaiku teisių. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 5 d. nutartimi Nr. e2T-25-381/2015 pripažino ir leido vykdyti Lietuvos Respublikoje Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (duomenys neskelbtini) teismo 2014 m. spalio 14 d. procesinius sprendimus byloje Nr. SQ14C00081. Kauno apylinkės teisme 2014 m. lapkričio 11 d. priimtas Teisingumo ministerijos Tarptautinio teisės departamento raštas, kuriuo persiųstas Jungtinės Karalystės (duomenys neskelbtini) teismo prašymas dėl jurisdikcijos perėmimo, sprendžiant tėvų bendravimo su nepilnamete dukra G. P. klausimą. Jurisdikciją teismas perėmė 2014 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-25943-752/2014, o 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi toje pačioje byloje pareiškėjos V. T. prašymu buvo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė ir nustatyta laikina V. T. bendravimo su dukra G. P. tvarka iki ieškinio pareiškimo. Kauno apygardos teismas 2015 m. vasario 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-708-601/2015 Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį panaikino, nes teismo nustatytu terminu V. T. nepareiškė ieškinio dėl bendravimo tvarkos nustatymo, o Kauno apylinkės teismas 2015 m. vasario 24 d. nutartimi civilinę bylą nutraukė.
19. Taigi, įsiteisėjusiu ir vykdytinu Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės (duomenys neskelbtini) teismo sprendimu, kuris galios iki Lietuvos teismas nenustatys kitokios bendravimo tvarkos, yra nustatyta laikina ieškovės ir dukters bendravimo tvarka, dalyvaujant kitiems asmenims – vaiko tėvui arba kitam asmeniui, dėl kurio šalys susitars. Ši sąlyga buvo nustatyta įvertinus, kad G. P. gyvenant su motina grėsė pavojus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad šiam teismui priėmus sprendimą, ieškovė su dukra bendravo tik epizodiškai, t. y. 2014 m. gruodžio 19 d., po to iki 2019 m. vasario 16 d. nei karto jos neaplankė, bendravo tik telefonu, 2019 m. susitiko kelis kartus ir bendravimą su dukra nutraukė savo iniciatyva. Nors ieškovė ieškinyje nurodė, kad susitikimai su dukra dalyvaujant kitiems asmenims trikdė dukrą, todėl nenorėdama daugiau skaudinti ir traumuoti dukros įtemptais susitikimais, ji nuo 2019 m. rugpjūčio 9 d. susitikimų su dukra neorganizavo, tačiau 2020 m. vasario 11 d. teismo posėdyje nurodė, kad bendravimą nutraukė iš darbo išėjus psichologei, kuri tarpininkavo jų bendravimui, taip pat ieškovei nusprendus kreiptis į teismą dėl nuolatinės bendravimo tvarkos patvirtinimo. Šios aplinkybės patvirtina, kad pati ieškovė nesiekė tinkamai įgyvendinti savo teisės ir pareigos bendrauti su dukterimi pagal teismo nustatytą laikiną bendravimo tvarką.
20. Apeliacinės instancijos teismas deklaratyviais laiko ieškovės argumentus, kad vykę susitikimai dalyvaujant psichologui dukrai buvo sunkūs. Iš byloje esančio Kauno rajono socialinių paslaugų centro šeimos gerovės skyriaus psichologės atsiliepimo apie V. T. ir jos dukters G. P. susitikimus matyti, kad nuo 2019 m. gegužės mėnesio įvyko keturi susitikimai ir ketvirtojo susitikimo metu mergaitė jau labiau reiškė emocijas, buvo labiau atsipalaidavusi, stengėsi kuo daugiau papasakoti, taip pat pažymėta, kad V. T. į duodamas rekomendacijas atsižvelgė ir kitų susitikimų metu reikėdavo vis mažiau komentarų. Šie duomenys patvirtina, kad bendravimas su dukra dalyvaujant psichologui buvo naudingas tiek dukrai, tiek ir mamai, nes psichologė matė pažangą, o G. P. savijauta paskutinio susitikimo metu pradėjo gerėti. Todėl ieškovės ieškinyje nurodomi argumentai, kad bendravimą su dukra ji nutraukė nenorėdama jos skaudinti ir traumuoti įtemptais susitikimais, neatitinka psichologės išvadų. Tai reiškia, kad dėl tokios situacijos, kai ieškovė vėl nebendrauja su dukra, nėra atsakingas tik atsakovas. Atsakomybė tenka ir pačiai ieškovei, kuri savo iniciatyva nutraukė bendravimą su vaiku. Tai, kad ieškovės šiuo metu netenkina nustatyta bendravimo sąlyga dėl kito asmens dalyvavimo, nereiškia vaiko interesų pažeidimo ir skyrium gyvenančios motinos teisės ir pareigos bendrauti su vaiku neužtikrinimo.
21. Priešingai nei teigia ieškovė apie nenutrūkusį, gerą ir pozityvų jos ir dukters ryšį, VVAĮT išvadoje nurodė, kad nepilnametės dukters G. P. ir mamos ryšys yra visiškai nutrūkęs, vaikas šiuo metu nenori bendrauti su mama, jaučia jai pyktį. Vaikas su mama dviese nebendravę nuo 2014 metų, kai G. tebuvo (duomenys neskelbtini) metai. Nuo 2019 m. matėsi tik keletą kartų, dalyvaujant pašaliniams asmenims (Šeimos gerovės skyriaus psichologei, atsakovui, močiutei). Nuo rugpjūčio mėnesio bendravimas vėl yra visiškai nutrūkęs. Mergaitė nenori susitikti su mama, pyksta, po paskutinių susitikimų jautė didelę įtampą, todėl šioje proceso stadijoje ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės prieštarauja vaiko interesams. Tam, kad ieškovė galėtų dviese susitikinėti su dukra, visų pirma turėtų būti atstatytas motinos ir vaiko tarpusavio psichologinis ryšys, vaikas neturi jausti baimės, įtampos susitikimų metu, todėl rekomenduotina šalims su vaiku lankytis psichologo konsultacijose, ir tik specialisto pagalba atstačius vaiko ir motinos ryšį, būtų galima pakartotinai spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Pati G. P. vaiko nuomonės išklausymo akte nurodė, kad „su mama susitikinėti visiškai nenori, neturi su ja ką kalbėti, pyksta, kad mama penkerius metus su ja nebendravo, nesidomėjo. Būdavo liūdna, kad nepasveikina net su gimtadieniu. <...> Jeigu vis tik tektų susitikti su mama, norėtų, kad susitikimuose dalyvautų ir tėtis, gal net psichologė“. Tokią nuomonę mergaitė pareiškė ir 2020 m. sausio 28 d. teismo posėdyje, tiesiogiai išklausant vaiko nuomonę, nurodžiusi, kad nenori su mama bendrauti daugiau, joms bendraujant vasarą ji jaudindavosi, neturėdavo apie ką kalbėti, keistai jausdavosi po susitikimų. Mergaitei niekada nesinori važiuoti susitikti su mama. Taip pat ji nurodė, kad dėl praeities įvykių, kuomet mama šaukdavo ant jos, ji bijo likti su mama viena, mama kartais pašneka negražiai apie tėtį, mergaitė geriau jautėsi, kai bendraujant su mama kartu būdavo ir tėtis. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu vaiko ir motinos psichologinis emocinis ryšys dar nebuvo atkurtas taip, kad vaikas su mama galėtų betarpiškai bendrauti. Ieškovės nurodyta aplinkybė, jog dukra apsidžiaugė pamačiusi mamą 2019 m. vasario 16 d., nesudaro pagrindo spręsti, kad vėlesnė vaiko neigiama nuomonė yra įtakota tėvo – 2020 m. sausio 28 d. teismo posėdyje mergaitė taip nurodė, kad tėtis leidžia jai bendrauti su mama. Tai, kad šiuo metu ieškovės ir dukters ryšys nėra visiškai atstatytas, patvirtino ir pati ieškovė 2020 m. vasario 11 d. teismo posėdyje, nurodžiusi, jog ji su vaiku nebendravo pakankamą ilgą laiko tarpą, todėl jų tarpusavio ryšio atstatymui sutinka su dukra bendrauti dalyvaujant psichologui.
22. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės nenoras naudotis turima galimybe bendrauti su dukra pagal galiojančią tvarką ir tuo pačiu palaipsniui atkurti bei stiprinti ryšį su dukra, kuris bus reikalingas norint intensyviau bendrauti, nėra pakankamas pagrindas iš esmės keisti situaciją, kol byla neišnagrinėta iš esmės, nes tai gali neigiamai paveikti vaiko emocinę savijautą, sutrikdyti stabilią ir saugią jo gyvenamąją aplinką, kurioje vaikas gyvena pastaruosius penkerius metus. Apeliacinės instancijos teismas iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad Alytaus apylinkės teismas 2020 m. vasario 24 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino iš dalies; nustatė ieškovės ir jos dukters bendravimo tvarką, be kita ko nustatydamas ir pereinamąjį laikotarpį
23. Apeliantė neįrodė grėsmės, jog, nepritaikius jos pageidaujamų laikinųjų apsaugos priemonių, galėtų nukentėti nepilnametės šalių dukters interesai. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji nekeistina. Kiti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina (CK 3.3 straipsnis, 3.65 straipsnis, 3.156 straipsnis, 3.161 straipsnis, 3.170 straipsnio 3 dalis, 3.175 straipsnis; CPK 144 – 152 straipsniai, 178 straipsnis, 338 straipsnis).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Virginija Gudynienė